Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Migracijos departamentas Sprendimu: 1) nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu ji išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 4) įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Migracijos departamentas nepagrįstai vadovavosi šiam atvejui neaktualiomis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bylomis Nr. C-148/13–C-150/13 ir Nr. C-151/22.

Pareiškėja citavo Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (JTVPK) leidinį „Beyond Proof, Credibility Assessment in EU Asylum Systems“ (toliau – ir Leidinys), kuriame nurodoma, kad vien tai, jog prašymas nebuvo pateiktas nedelsiant, nerodo jo nepatikimumo, nes turi būti vertinamos aplinkybės, kodėl taip galėjo nutikti. Pareiškėjai atvykus į Lietuvą ji bent tris kartus bandė teikti prieglobsčio prašymą, bet jis nebuvo priimamas teigiant, kad yra sprendžiamas klausimas, ar ji bus perduota Latvijai (nes ji atvyko į Lietuvą iš Latvijos), ir tik 2025 m. spalio 16 d. buvo priimtas jos prieglobsčio prašymas. Pareiškėja nedelsė pateikti prieglobsčio prašymo, tačiau, būdama sulaikyta, nesulaukė valstybės institucijų atitinkamos reakcijos. Pareiškėjos paaiškinimas, kad ji vyko į Norvegiją, taip pat negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas, nes prieš atvykdama ji žinojo vienintelę Europos valstybę – Norvegiją, todėl ir nurodė, kad ten vyksta. Pareiškėjos tikslas – tarptautinė apsauga, o ne konkreti valstybė, todėl jai nesvarbu, kurioje saugioje valstybėje likti, o tai, kad ji nežinojo kitų Europos valstybių, negali būti vertinama kaip jos nepatikimumas.

Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentais, kad ji Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnams sulaikymo metu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tapatybę, nes nurodė, kad ji yra (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) pilietė. Pareiškėjos teigimu, ji neklaidino pareigūnų ir neteikė melagingos informacijos, nes yra gimusi (duomenys neskelbtini), todėl laiko save (duomenys neskelbtini) piliete, ir tik pareigūnams paklausus, kur buvo paskutinė jos gyvenamoji vieta, nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas nustatė neesminius pareiškėjos prieglobsčio prašymo pasakojimo trūkumus, tačiau nesiekė, kad ji paaiškintų ir (ar) patikslintų šiuos netikslumus.

Pareiškėjai kylanti susidorojimo grėsmė yra pakankamai rimta ir ji atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas nerinko jokios pareiškėjos kilmės valstybės informacijos, todėl nebuvo užtikrintas individualus, objektyvus bei nešališkas prieglobsčio prašymo tyrimas, taip pat baimės patirti persekiojimo veiksmus realumo vertinimas. Dėl to buvo priimtas nepagrįstas Sprendimas.

Jeigu teismas konstatuotų, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio, turi būti patikrinta ir kita Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo.

Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, todėl kitos Sprendimo dalys (dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos bei draudimo atvykti) yra neteisėtos ir naikintinos, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad atsakovas nepagrįstai nesuteikė jai galimybės savanoriškai išvykti į kilmės valstybę.

Migracijos departamento padaryti pažeidimai (priimtos neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir kt.) negali būti ištaisyti teisme, todėl Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o atsakovas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus, o esant poreikiui – atlikti papildomus procedūrinius veiksmus.

Pareiškėjos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, detalumo stoka ir bendro pobūdžio teiginiais, dalis pateiktų paaiškinimų buvo abstraktūs, stokojo konkrečių faktinių aplinkybių, o kai kurie atsakymai apklausos metu sudarė įspūdį, kad buvo pateikiami spontaniškai. Pareiškėja negalėjo nurodyti tikslių datų, aplinkybių ar konkrečių situacijų, kurios leistų objektyviau įvertinti tariamų grasinimų realumą.

Vadovaujantis ESTT išaiškinimais, tuo atveju, kai prieglobsčio prašytojo pareiškimų tam tikri aspektai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, nustatytos kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad šių aspektų nereikėtų patvirtinti, tarp šių sąlygų yra prašytojo pareiškimų nuoseklumas ir tvirtumas, taip pat bendras jo patikimumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad prieglobsčio prašytojas ir imigracijos institucijos dalijasi pareiga išsiaiškinti ir įvertinti visus svarbius faktus prieglobsčio byloje; įrodinėjimo našta iš principo tenka prašytojui, kuris privalo kaip įmanoma anksčiau pateikti visus įrodymus, susijusius su jo individualiomis aplinkybėmis, reikalingus tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti.

Abejonės privilegija pareiškėjai netaikyta ne dėl to, kad ji nedelsdama nesikreipė dėl prieglobsčio, o dėl to, kad ji savo veiksmais ar neveikimu klaidino tyrimą, teikdama tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gimimo datą, kilmės valstybę, darbą, be to, jos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, detalumo stoka ir bendro pobūdžio teiginiais. Apklausos metu pareiškėja pati nurodė, kad jos galutinis kelionės tikslas buvo pasiekti Norvegiją (planavo per Lietuvą vykti į Vokietiją, o iš ten – į Norvegiją), tačiau ji buvo sulaikyta Lietuvoje. Atsižvelgiant į pareiškėjos kelionės maršrutą, buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjos išvykimas iš kilmės valstybės nebuvo nukreiptas vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad nurodydama, jog yra iš (duomenys neskelbtini), ji neklaidino tyrimo, nes yra gimusi (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas nenuoseklus, nes keitėsi ne tik jos pateikiama informacija apie pilietybę, gimimo datą, bet ir darbinę veiklą, kitas aplinkybes. Pareiškėjos skundo teiginį, kad ji laiko, jog yra ir (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) pilietė, atsakovas vertino kaip jos gynybinę poziciją, nes duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad ji siekė suklaidinti valstybės institucijas dėl savo tikrųjų asmens duomenų.

Atsakovas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos jos teisės, paneigiančios Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pareiškėja. Teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais.

Pareiškėja tyrimo metu nepateikė jokių aktualių rašytinių dokumentų, objektyviai patvirtinančių jos nurodytus prieglobsčio prašymo motyvus ir jai kilmės valstybėje tariamai kylančią grėsmę patirti individualizuotą persekiojimą, todėl tyrimo metu jos žodžiu nurodytos esminės aplinkybės nelaikomos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog dėl pareiškėjos individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, t. y. ji nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį ir jos deklaruojama subjektyvi baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje vyksta beatodairiškas smurtas. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir jai nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

II.

2026 m. kovo 6 d. Migracijos departamente vyko pagrindinė pareiškėjos apklausa dėl su prieglobsčio prašymu susijusių aplinkybių.

Migracijos departamentas 2026 m. balandžio 2 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 4) įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Išsiuntimo vykdymas pavedamas VSAT. Sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso priimtas dėl to, kad pareiškėjos pasakojimas dėl jai gresiančių pavojų kilmės valstybėje buvo nenuoseklus, nedetalus ir neparemtas patikimais objektyviais įrodymais. Dėl nustatytų trūkumų pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu bei savaime nepagrindžia jai tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjai grėstų reali individualaus persekiojimo rizika. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjos kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad nekelia grėsmės jos gyvybei ir sveikatai.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (86–87, 125–126, 127, 133 str.), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas; 97, 99, 105.4 p.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka; 44.1, 48 p.), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės; 15 p.), nuostatomis, taip pat šias nuostatas aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl prieglobsčio prašymų vertinimo.

Teismas, vadovaudamasis atsakovo nustatytomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad pareiškėja neteisėtai kirto Latvijos Respublikos sieną, neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kur buvo sulaikyta neteisėtai tranzitu vykdama į kitas Šengeno erdvės valstybes. Todėl atsakovas sprendė, kad pareiškėjos išvykimas iš kilmės valstybės nebuvo nukreiptas vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio. Taip pat pareiškėja VSAT pareigūnams sulaikymo metu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo tapatybę.

Teismas kartu nurodė, kad pareiškėjos pasakojimas yra gana nenuoseklus ir nelaikytinas patikimu, todėl jos argumentai dėl gresiančio persekiojimo kilmės valstybėje yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, pareiškėja sąmoningai siekė savo pasakojimą kuo labiau pritaikyti prie prieglobsčio suteikimo kriterijų ir nurodė įvairias baimės grįžti priežastis, tačiau nė vienas jos pasakojimo aspektas negali būti siejamas su konvencinėmis priežastimis – rase, religija, pilietybe, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais.

Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos situacija išnagrinėta individualiai, o Sprendimo turinys atskleidžia, jog Migracijos departamentas itin išsamiai įvertino tiek tuo metu galiojusią situaciją kilmės valstybėje, tiek pareiškėjos pasakojimą.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje beatodairiško smurto lygis yra itin žemas, todėl nėra realios rizikos, kad civilis asmuo būtų paveiktas tokio smurto. Bylos medžiaga neleidžia spręsti, kad yra realių priežasčių manyti, jog pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę ji būtų kankinama, su ja būtų žiauriai ar nežmoniškai elgiamasi, būtų žeminamas jos orumas, ji būtų taip baudžiama arba būtų pažeistos jos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.

Todėl teismas sprendė, kad Sprendimas nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai ir pagrįstai.

Teismo vertinimu, pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos yra motyvuota priemonė, kuri buvo nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo, Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, priėjo prie išvados, kad dvejų metų draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas ir pagrįstas.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjai pritaikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, atsakovas pagrįstai nusprendė įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo ginčo faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus teiginius ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos prieglobsčio prašymą ir konstatuodamas pareiškėjos nepatikimumą, vadovavosi neaktualia ESTT praktika. Pagal Leidinį vien tai, kad asmuo nedelsiant nesikreipė dėl prieglobsčio, nereiškia, kad jis yra nepatikimas, nes gali būti įvairių aplinkybių, kodėl prieglobsčio prašymas nebuvo pateiktas iškart.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai atvykus į Lietuvą, ji bent tris kartus bandė teikti prieglobsčio prašymą, bet jis nebuvo priimamas teigiant, kad yra sprendžiamas klausimas, ar ji bus perduota Latvijai (nes ji atvyko į Lietuvą iš Latvijos). Tik 2025 m. spalio 16 d. buvo priimtas jos prieglobsčio prašymas. Taigi pareiškėja nedelsė pateikti prieglobsčio prašymo, tačiau, būdama sulaikyta, bandydama teikti prieglobsčio prašymus, nesulaukė valstybės institucijų atitinkamos reakcijos. Be to, aplinkybė, kad pareiškėja nurodė, jog ji vyko į Norvegiją, taip pat negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas. Prieš atvykdama pareiškėja žinojo vienintelę Europos valstybę – Norvegiją, todėl ir nurodė, kad ten vyksta. Pareiškėjos tikslas – tarptautinė apsauga, o ne konkreti valstybė. Pareiškėjai nesvarbu, kurioje saugioje valstybėje likti, svarbu, kad ji jaustųsi saugi ir gautų apsaugą; aplinkybė, kad ji nežinojo kitų Europos valstybių, negali būti naudojama prieš ją.

Pareiškėja neklaidino pareigūnų ir neteikė melagingos informacijos. Ji gimė (duomenys neskelbtini) ir laiko save (duomenys neskelbtini) piliete; be to, paklausus, kur buvo paskutinė jos gyvenamoji vieta, ji nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas nustatė neesminius pareiškėjos prieglobsčio prašymo pasakojimo trūkumus, tačiau nesiekė, kad ji paaiškintų ir patikslintų nustatytus netikslumus. Šių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjai kylanti susidorojimo grėsmė yra pakankamai rimta ir ji atitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jos nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, o šių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

Atsakovas privalėjo, tačiau nerinko jokios pareiškėjos kilmės valstybės informacijos. Neužtikrinus informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę surinkimo, nebuvo užtikrintas ir individualus, objektyvus ir nešališkas jos prieglobsčio prašymo tyrimas bei baimės patirti persekiojimo veiksmus realumo vertinimas.

Jeigu teismas konstatuotų, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo.

Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo ir Sprendimas šia apimtimi yra neteisėtas ir naikintinas. Kartu Sprendimas naikintinas ir ta apimtimi, kuria nustatytos išvestinės priemonės, susijusios su pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjos veiksmai pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo pilietybę ir amžių kvalifikuojami kaip VSAT pareigūnų klaidinimas. Be to, pareiškėja apklausų metu teikė skirtingus paaiškinimus, todėl buvo įvertinta, kad pareiškėjos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, detalumo stoka ir bendro pobūdžio teiginiais. Dalis pareiškėjos pateiktų paaiškinimų buvo abstraktūs, stokojo konkrečių faktinių aplinkybių, o kai kurie atsakymai sudarė įspūdį, kad jie buvo pateikiami spontaniškai. Pareiškėjos pasakojimas sukėlė abejonių ne tik dėl to, kad buvo delsiama pateikti prašymą dėl prieglobsčio, bet ir dėl pareiškėjos teiginių nelogiškumo ir nenuoseklumo, susijusio su tariamo persekiojimo intensyvumu ir pobūdžiu. Todėl buvo atsižvelgta į prieglobsčio prašymo pateikimo momentą, nustatytus pareiškėjos pasakojimo trūkumus – detalumo ir išsamumo stoką bei apskritai nelogiškus paaiškinimus. Taip pat pareiškėja nepagrindė savo pasakojimo rašytiniais įrodymais.

Pareiškėja nenurodė kitų kilmės valstybėje jai kylančių grėsmių, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju yra pagrįsta tikimybė, jog pareiškėja bus kankinama, su ja bus žiauriai ar nežmoniškai elgiamasi, bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama arba kad jai asmeniškai gali kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Be to, tyrimo metu nenustačius pareiškėjos individualių faktinių aplinkybių, aktualių tarptautinės apsaugos poreikiui vertinti, nebuvo atliekamas visiškai pagrįstos rizikos patirti persekiojimą kilmės valstybėje vertinimas. Teisės aktai neįpareigojo atsakovo rinkti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų.

Nagrinėjamu atveju išsiuntimo sprendimas buvo priimtas konstatavus, kad nustatytos individualios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog laikotarpio suteikimas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslams (pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, Lietuvos Respublikoje neturi pragyvenimo lėšų ar šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika), t. y. pareiškėja galėtų pasislėpti.

Tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek skundžiamas atsakovo sprendimas yra pagrįsti, teisėti ir motyvuoti, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas pareiškėjai: 1) nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; 2) išsiuntė ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu ji išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 4) įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu pareiškėja išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadoms bei pareiškėjos skundą dėl minėto Sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas tinkamai ir išsamiai įvertino su pareiškėja susijusias aplinkybes ir priėmė pagrįstą, teisėtą, motyvuotą ir proporcingą Sprendimą.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti. Pareiškėja teigia, kad atsakovas nepagrįstai nustatė pareiškėjos nepatikimumą, nesuteikė jai galimybės paaiškinti apklausos metu nustatytų neaiškumų. Pareiškėjos teigimu, ji tinkamai ir laiku pateikė prieglobsčio prašymą, pareigūnų neklaidino ir pateikė tikrovę atitinkančią informaciją, migracijos procedūromis nepiktnaudžiavo. Pareiškėjos teigimu, jai kilmės valstybėje kylanti grėsmė yra pakankamai rimta, todėl jai turėjo būti suteiktas prieglobstis Lietuvoje. Pareiškėjos vertinimu, kadangi Sprendimo dalis dėl prieglobsčio nesuteikimo yra nepagrįsta, naikintinos ir kitos Sprendimo dalys, be kita ko, dėl to, kad pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė savanoriškai išvykti į kilmės valstybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07; 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H. L. R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-822/2025). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Direktyvoje 2011/95/ES nustatyta, kad kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visais pareiškėjos skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo išsamumą, teisėtumą ir pagrįstumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių taip, kaip tai būtų palankiau pareiškėjai, nereiškia, jog teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų, tačiau, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, pateikia papildomus motyvus.

Pareiškėjos prieglobsčio prašymas buvo grindžiamas tuo, kad ji kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) bijo patirti persekiojimą iš (duomenys neskelbtini) valstybės pareigūnų dėl to, kad pareiškėjos tėvas prisijungė prie sukilėlių „(duomenys neskelbtini)“ grupuotės, kuri kovoja su valstybės pajėgomis. Pareiškėjos teigimu, vyriausybės pareigūnai nuolat persekiojo ją ir reikalavo atskleisti tėvo buvimo vietą. Anot pareiškėjos, šie asmenys nuolat ją tardydavo, sekdavo ir lankydavosi tiek prie jos namų, tiek prie mokyklos, kurią ji lankė. Pareiškėja tvirtino, kad jai buvo grasinta, jog jei ji neatskleis tėvo buvimo vietos, ji gali būti areštuota ar nužudyta. Dėl to pareiškėja nuolat gyveno baimėje ir galiausiai nusprendė išvykti iš kilmės valstybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjos tiek teismui, tiek atsakovui nurodytus paaiškinimus ir argumentus, prieina prie išvados, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neįrodė jai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo.

Teisėjų kolegija pritaria atsakovo vertinimui, kad pareiškėjos pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, detalumo stoka ir bendro pobūdžio teiginiais. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nepateikė jokios konkrečios informacijos dėl jos tėvo prisijungimo prie Grupuotės – pareiškėja nenurodė tėvo vaidmens Grupuotėje, užimamų pareigų, aplinkybių, kaip ir kada konkrečiai jis prisijungė prie Grupuotės. Be to, apie tėvo dalyvavimą Grupuotėje pareiškėja sužinojo, jos teigimu, būtent iš „žmonių iš vyriausybės“, kurie jai grasino. Pareiškėja taip pat tvirtino, kad nebendrauja su tėvu, nežino, kur jis šiuo metu yra, ir „neturi informacijos“, ar jis vis dar susijęs su Grupuote. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjos teiginys, jog jos tėvas prisijungė prie Grupuotės, grindžiamas tik jos prielaida.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja negalėjo tiksliai ir konkrečiai apibūdinti ją, jos teigimu, persekiojusių asmenų. Pareiškėja tvirtino, kad šie asmenys buvo apsirengę arba civiliais drabužiais, arba dėvėdavo uniformas, tačiau šiuo aspektu daugiau nepateikė jokių asmenų požymių (pvz., asmenų duomenų, rangų, kitų aktualių uniformų požymių, t. y. simbolių, skiriamųjų ženklų ar kt.), kurie nors iš dalies leistų šiuos asmenis identifikuoti. Pareiškėja taip pat nurodė, kad jie „tiksliai neprisistatydavo. Tiesiog sakydavo, kad jie yra iš vyriausybės, kad jie turi galios ją areštuoti arba netgi užmušti“. Taip pat pareiškėja net apytikriai nekonkretizavo laikotarpių, kada šie asmenys jai grasino (pvz., metų laiko ar pan.), nors tvirtino, kad tai truko ilgą laikotarpį.

Pareiškėja taip pat negalėjo paaiškinti, kaip jos minėti persekiotojai sužinodavo apie jos buvimo vietą. Pareiškėja tvirtino, kad nuolat keitė gyvenamąją vietą: iš pradžių persikėlė į kitą to paties miesto, kuriame gyveno daugiau kaip 6 milijonai gyventojų, rajoną, o vėliau – į kitą kilmės valstybės miestą. Pareiškėja šiuo aspektu nurodė, kad „Tiesą sakant, aš nežinau, kaip jie mus rasdavo. Man tai vis dar yra kaip ir paslaptis. Aš nesupratau, kaip jie tai padarydavo. Tiesiog mes bandėme persikelti bandydami jų išvengti, bet kaip jie mus vis rasdavo, aš nesupratau“. Kartu pažymėtina, kad pareiškėja nedetalizavo, ar tai buvo vis tie patys pareigūnai, ar skirtingi asmenys.

Ginčo aspektu aktualu ir tai, kad pareiškėja nenurodė, kaip šie asmenys (preziumuojant, kad jie yra vyriausybės pareigūnai, kaip tvirtino pareiškėja) sužinojo (galėjo sužinoti), kad pareiškėjos tėvas priklauso Grupuotei, ypač įvertinus tai, jog net pati pareiškėja nežinojo šios informacijos, nors būtent dėl tėvo veiklos, jos teigimu, buvo persekiojama. Taip pat iš pareiškėjos paaiškinimų net nėra aišku, kaip šie asmenys teoriškai galėjo sužinoti apie pareiškėją, t. y. kad ji, galbūt, yra Grupuotės nario dukra.

Taip pat svarbu, kad, nors pareiškėja nurodė, jog minėti asmenys ją nuolat persekiojo, jie nesiėmė jokių realių prievartos veiksmų: pareiškėja ir (duomenys neskelbtini), su kuria ji tuo metu gyveno, nebuvo sulaikytos, suimtos ar kitaip oficialiai apklaustos, nors, pareiškėjos teigimu, šie asmenys turėjo tokius įgaliojimus. Pareiškėja šiuo aspektu taip pat nepateikė jokių įrodymų.

Todėl pagrįstų abejonių kelia pareiškėjos paaiškinimai, kad, pirma, ji buvo persekiojama ir, antra, ją persekioję asmenys buvo būtent valstybės pareigūnai, o ne, pavyzdžiui, privatūs asmenys.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nebandė kreiptis pagalbos į kilmės valstybės institucijas. Apklausos metu pareiškėja nurodė, kad „Aš sakydavau tiktai savo kaimynams arba savo draugams, bet iš tikrųjų niekas nenorėdavo įsivelti i problemas su vyriausybes nariais. Niekas iš jų nei norėjo, nei galėjo man padėti. Policininkams arba vyriausybei aš nieko nesakau dėl to, kad tie patys vyriausybes nariai ieškojo ir prie manęs priekabiavo“. Iš nurodyto matyti, kad pareiškėja nesikreipė pagalbos preziumuodama, kad jos nesulauks, o ne remdamasi objektyviomis aplinkybėmis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirminė pareiga apsaugoti savo piliečius tenka kilmės valstybei. Tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Prieglobsčio prašytojas turi pagrįsti, kad patyrė individualų persekiojimą dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų arba kad toks persekiojimas jam gresia dėl jo nurodytų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-502/2024; kt.). Pareiškėja nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jai apsaugos nuo tariamo persekiojimo ar didelės žalos ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių – pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėja patvirtino, jog laisvai išvyko iš savo kilmės valstybės lėktuvu. Tai iš dalies rodo, kad pareiškėja kilmės valstybės teisėsaugos institucijoms nebuvo žinoma kaip Grupuotės nario dukra ir dėl to persekiojama.

Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentas nesuteikė jai galimybės išsklaidyti su jos pasakojimu susijusias abejones (netikslumus). Šie argumentai atmestini. Iš pareiškėjos apklausos transkripcijos nustatyta, kad Migracijos departamento pareigūnas apklausos metu uždavinėjo pareiškėjai patikslinančius klausimus, suteikė galimybę pareiškėjai plačiau pasisakyti dėl galimų pasakojimo netikslumų, net atkreipė pareiškėjos dėmesį į juos. Nepaisant to, pareiškėja savo pasakojimo negalėjo detalizuoti ir sukonkretinti, o Sprendime akcentuotų paaiškinimų netikslumų ir trūkumų nesugebėjo išsklaidyti taip pat ir procesiniuose dokumentuose teismui. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Aptartos aplinkybės rodo, kad pareiškėja negalėjo apibūdinti ją persekiojusiais nurodytų asmenų savybių ir galimo persekiojimo motyvų, jos pasakojimas stokojo konkrečių detalių, o pareiškėja rėmėsi hipotetinėmis subjektyvaus pobūdžio prielaidomis. Išdėstytos ir Sprendime aptartos aplinkybės sudaro pagrindą pritarti atsakovo išvadai, kad pareiškėjos pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu ir savaime nepagrindžia pareiškėjai tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Pareiškėja nepateikė patikimų, konkrečių, detalių ir nuoseklių paaiškinimų, kurie įrodytų, kad ji buvo ar gali būti persekiojama dėl savo individualių savybių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos argumentus, kad Migracijos departamentas pareiškėją nepagrįstai vertino kaip nepatikimą, netinkamai kvalifikavo ginčui aktualias aplinkybes ir be pagrindo nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame buvo įvertintas pareiškėjos pasakojimas dėl jai galbūt kilmės valstybėje kylančios grėsmės, o argumentai dėl pareiškėjos nepatikimumo buvo vertinami visų įrodymų ir aplinkybių kontekste, tačiau jie nebuvo lemiami. Kita vertus, su tuo susijusios aplinkybės šiuo konkrečiu atveju ir negalėjo būti ignoruojamos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja ir apklausos metu patvirtino, kad galutinis jos tikslas buvo Norvegija. Argumentai, kad pareiškėja nurodė šią valstybę vien tik todėl, kad žinojo tik vieną Europos šalį, atmetami, kadangi pareiškėja apklausos metu minėjo savo planuotą maršrutą ((duomenys neskelbtini)-Rusija-Baltarusija-Latvija-Lietuva; vėliau turėjo kirsti Lietuvą (preziumuotina, kad ir Lenkiją, nes pareiškėja buvo sulaikyta mėginant nelegaliai vykti Lenkijos Respublikos kryptimi) ir važiuoti į Vokietiją, vėliau į Norvegiją). Su tuo susiję pareiškėjos motyvai dėl su ja susijusių aplinkybių (jos bendro vertinimo) plačiau bus aptarti toliau šioje nutartyje vertinant pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos pagrįstumą, tačiau, kiek šie argumentai susiję su prieglobsčio (ne)suteikimu, atsižvelgus į išdėstytas išvadas, nepripažįstami pagrįstais.

Kartu pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju pagrįstai buvo atsižvelgta ir į pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, o pareiškėja taip pat nepateikė jokių įtikinamų paaiškinimų bei įrodymų, kodėl negalėjo pateikti prieglobsčio prašymo tik atvykusi į saugią valstybę (pvz., Latviją), o prašymą pateikė tik būdama Lietuvoje, jau sulaikyta VSAT pareigūnų. Taip pat argumentai, kad Lietuvoje ji anksčiau negalėjo pateikti prieglobsčio prašymo, nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi galimas vėlavimas kreiptis nebuvo lemiamas nepatikimumo pagrindas.

Taip pat atmestini pareiškėjos argumentai, kad atsakovas vadovavosi neaktualia ESTT praktika. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo vertinimas rėmėsi Įstatymo 83 straipsnio kriterijais ir nustatytais pasakojimo trūkumais, todėl galimas atsakovo bylų citavimo netikslumas šiuo konkrečiu atveju Sprendimo teisėtumo nepaneigia.

Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlio statuso pareiškėjai nesuteikimo yra pagrįsta ir teisėta ir ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, išnagrinėjo atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes bei įvertino tiek atskirus įrodymus, tiek jų visumą, kaip nustatyta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje. Todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Kartu pažymėtina, kad Sprendime, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, yra aptarta aktuali situacija pareiškėjos kilmės valstybėje (be kita ko, aptarta situacija dėl Grupuotės ir valstybės pajėgų susirėmimų, įvertinta saugumo incidentų statistika ir kt.). Byloje esantys atsakovo išnagrinėti bei įvertinti duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę, vertinant konkrečiai pareiškėjos nurodytus motyvus, buvo pakankami sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį. Atsakovas atskleidė ir analizavo pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, rėmėsi oficialiais šaltiniais, šią informaciją susiejo su individualiomis pareiškėjos savybėmis, vertino potencialią grėsmę, su kuria pareiškėja galėtų susidurti grįžimo į kilmės valstybę atveju, tačiau pagrįstai jos nenustatė. Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę iš dalies taip pat yra susijusi su bendra saugumo padėtimi jos kilmės šalyje. Tačiau bendra saugumo padėtis per se (pati savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3322-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023; kt.). Prieglobsčio prašytojo profilis ir individualios aplinkybės nesuponuoja išvados dėl realios persekiojimo rizikos grįžimo į kilmės valstybę atveju. Aplinkybė, kad kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, kad savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas dar neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjos argumentai dėl bendros situacijos jos šalyje nepagrindžia individualaus pobūdžio persekiojimo galimybės jos atžvilgiu.

Nenustačius realios individualios grėsmės pareiškėjai ir pagrįsto pagrindo manyti, kad kilmės valstybėje jai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Sprendime pateikta informacija apie padėtį pareiškėjos gyvenamojoje vietovėje, kuri nėra paneigta, suponuoja išvadą, kad prieglobsčio prašytojos gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nėra tokio lygio, kad būtų pagrindas spręsti, jog pareiškėja atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Dėl to darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nepagrįstai nesuteikė jai galimybės savanoriškai išvykti į kilmės valstybę. Šie argumentai atmestini. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Vertinant aptariamus pareiškėjos argumentus teisėjų kolegija atsižvelgia į šias nustatytas ir nepaneigtas aplinkybes: 1) pareiškėja neteisėtai atvyko į Šengeno erdvę kirsdama Latvijos Respublikos sieną iš Baltarusijos Respublikos; 2) neteisėtai kirtusi Latvijos Respublikos sieną pareiškėja nepateikė prieglobsčio prašymo Latvijoje; 3) pareiškėja neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną atvykdama iš Latvijos Respublikos, 16 asmenų grupėje, neturėjo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento; 4) kirtusi Lietuvos Respublikos sieną pareiškėja iš karto nepateikė prieglobsčio prašymo ir buvo sulaikyta tranzitu vykstanti Lenkijos Respublikos kryptimi, taip neteisėtai mėgindama išvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes. Tik būdama sulaikyta pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą; 5) pareiškėja VSAT pareigūnams sulaikymo metu pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ne tik apie savo tapatybę, bet ir gimimo datą, kilmės valstybę, darbą. Šiuo aspektu pareiškėjos teiginiai, kad ji pati save laikė kitos valstybės piliete, vertinami kritiškai, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad su tuo susiję teiginiai yra pareiškėjos gynybinė pozicija. Pažymėtina, kad pareiškėja ją sulaikiusiems pareigūnams nepateikė informacijos, kad pati save laiko (duomenys neskelbtini) valstybės piliete, nors turi kitos valstybės, t. y. (duomenys neskelbtini), asmens dokumentus. Pagrįstų argumentų dėl netikslių kitų minėtų duomenų pareiškėja teismui nepateikė; 6) pareiškėjos nurodytas galutinis kelionės tikslas buvo pasiekti Norvegijos Karalystę. Apklausos metu pareiškėja patvirtino, kad: „Tai buvo planas toks, kad mes tiesiog turėjome kirsti Lietuvą ir važiuoti į Vokietiją. Tada šiek tiek pabuvus Vokietijoje važiuoti i Norvegiją. Taip buvo planuota todėl, kad kiti žmones bandė važiuoti i Vokietija, bet mes buvome sustabdyti Lietuvoje“; 7) pareiškėja neturi jokių ryšių Lietuvos Respublikoje, taip pat pragyvenimo lėšų, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas ir jo gavimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra tikrasis pareiškėjos tikslas, o pareiškėja gali neteisėtai išvykti į kitas Europos valstybes. Apeliaciniame skunde nepateikta argumentų, paneigiančių šias išvadas, taip pat aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Tai suponuoja išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėja buvo išsiųsta iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir teisėta.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nenurodė argumentų, kuriais nesutinka su atsakovo ar pirmosios instancijos teismo sprendimų dalimis dėl uždraudimo jai atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo įvedimo į SIS, o tik nurodė, kad šios Sprendimo dalys naikintinos atsižvelgus į tai, jog atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pirmiau pripažino pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjai aspektu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo aspektu aktualias aplinkybes, pagrįstai priėjo prie išvados, kad atsakovo nustatytas draudimas pareiškėjai dvejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimas įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadas dėl jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo į SIS. Todėl šios Sprendimo dalys paliekamos nepakeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2150-629/2026, 2026 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1780-602/2026).

Likusieji ginčo šalių argumentai nekeičia šioje nutartyje padarytų išvadų, todėl plačiau nevertinami kaip neturintys esminės teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamos bylos išsprendimui.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti. Regionų administracinio teismo 2026 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.