Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovui G. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vilniaus regiono apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės N. D. (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovui G. K. (toliau – atsakovas) dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo. Su ieškiniu ieškovė prateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriame prašė įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės, gyvenančios (duomenys neskelbtini), iki kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas. Ieškovė prašymą grindė tuo, kad dėl atsakovo veiksmų buvo išduoti trys apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai 2026 m. sausio 28 d., 2026 m. vasario 14 d., 2026 m. kovo 28 d. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių dėl atsakovo smurtinio pobūdžio veiksmų ieškovė vėl gali patekti į situacijas, kuriose patirs žalą sveikatai. Atsakovo bendravimo būdas kenkia ieškovės interesams, traumuoja ją psichologiškai, šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Atsakovas linkęs į smurtinius veiksmus, todėl bendravimas su ieškove jos gyvenamojoje patalpoje nėra galimas. Be to, atsakovas savo veiksmais trukdo ieškovei naudotis jai asmeninės nuosavybės teise priklausančia gyvenamojo namo dalimi – neprižiūri, netausoja turto, nemoka komunalinių mokesčių, neatlygintinai naudojasi ieškovės sukurta gerove. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 2/3 gyvenamojo namo dalys, likusios dalys priklauso ieškovės dukroms, nesutinkančioms, kad atsakovas gyventų šiame name. Gyvenamajame name gyvena ir ieškovės nepilnamečiai anūkai, todėl būtina apsaugoti prioritetinius vaikų interesus į saugią aplinką. Atsakovas dirba, gauna stabilias pajamas, todėl yra finansiškai pajėgus susirasti kitą gyvenamąją vietą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovui nebuvo pranešta apie civilinės bylos iškėlimą ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovas negalėjo pareikšti nuomonės dėl pateikto prašymo.

Teismas nutartį grindė ne vien abstrakčiais ieškovės teiginiais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.

Aplinkybė, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie procesą, negalėjo pateikti savo pozicijos į ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime nepaneigia taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo. Atsakovui buvo užtikrinta teisė apskųsti nutartį.

Atsakovo atskirasis skundas patvirtina tarp šalių egzistuojančią itin konfliktinę situaciją, nuolatinius policijos iškvietimus, bendravimo problemas, ilgalaikį konfliktą dėl gyvenamosios vietos naudojimo. Vien šios aplinkybės savaime pagrindžia poreikį laikinai fiziškai atriboti šalis iki ginčo išsprendimo iš esmės.

Tai, kad 2026 m. sausio 28 d. orderis buvo išduotas, rodo, jog pareigūnams užteko pagrindo nustatyti, kad yra smurto rizika iš atsakovo pusės prieš ieškovę. Pareigūnai šiuo atveju vertino, kad, komandiruotei pasibaigus, atsakovas grįš į ieškovės gyvenamąją vietą ir tai gali sukelti didelę riziką dėl smurto panaudojimo ieškovės atžvilgiu. Laikotarpiu nuo 2026 m. sausio 27 d. iki 2026 m. sausio 30 d. ieškovė su atsakovu bendravo telefonu, nežinodama, kad 2026 m. sausio 28 d. išduoto orderio galiojimo metu negali būti net nuotolinio kontakto. Ieškovė su atsakovu bendravo tik santuokos nutraukimo klausimais.

Tai, kad laikinosios apsaugos priemonės veikia pozityviai, įrodo faktas, jog nuo nutarties priėmimo dienos nebuvo išduota naujų orderių. Ginčo šalių atribojimas padėjo užkardyti besikartojančios konfliktus tarp šalių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – garso įrašus, ieškinį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2026 m. vasario 24 d. raštą, važtaraščius, tachografo duomenis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. vasario 2 d. šaukimą, 2026 m. kovo 10 d. nutarimą, telefono ekranvaizdžio nuotraukas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2026 m. sausio 31 d. administracinio nusižengimo protokolą. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naują įrodymą – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 24 d. nutartį. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2025 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-611/2025, 41 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad dalis atsakovo pateiktų įrodymų nėra išversti į valstybinę kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis), dalis įrodymų jau yra priimti į bylą, kiti šalių pateikti nauji įrodymai nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo dalykui, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumui ir pagrįstumui, nes nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinį klausimą teismas nenagrinėja šalių ginčo iš esmės, nutaria nepriimti jų į bylą.

Dėl atsakovo atskirojo skundo

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, įpareigojant vieną sutuoktinį gyventi skyrium.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi ieškovės prašymu pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo įpareigojimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos gyventi skyrium nuo ieškovės, atsakovui išsikeliant iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), minėtas teisės normas pritaikė tinkamai.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės, atskirąjį skundą argumentuodamas tuo, kad atsakovui nebuvo pranešta apie ieškovės prašymo nagrinėjimą, ieškovė melagingai apkaltino atsakovą elgiantis netinkamai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje nėra galimas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos dėl procesinių pažeidimų, neinformavus atsakovo apie ieškovės prašymo nagrinėjimą, nesuteikus galimybės atsakovui pareikšti nuomonę dėl ieškovės prašymo. Pagal CPK 147 straipsnio, reglamentuojančio prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugomis priemonėmis, nagrinėjimą, 1 dalies nuostatas teismas neturi pareigos pranešti šalims apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, tačiau turi tokią teisę. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė pranešti apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą 2026 m. balandžio 28 d. rašytiniame teismo posėdyje, informuodamas atsakovą apie jo teisę iki 2026 m. balandžio 24 d. pareikšti nuomonę dėl ieškovės prašymo. Šis pranešimas atsakovui buvo išsiųstas per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą. Iš atsakovo atskirojo skundo argumentų galima spręsti, kad atsakovas neperskaitė jam siųsto pranešimo, todėl ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išnagrinėtas neišklausius atsakovo nuomonės dėl ieškovės prašymo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo nuomonės dėl ieškovės prašymo neišklausymas nelemia pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėtu klausimu neteisėtumo. Šiuo atveju atsakovo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista, nes tokią teisę jis įgyvendino paduodamas atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta atsakovo atskirojo skundo argumentą, kad ieškovė melavo apie netinkamą atsakovo elgesį, dėl kurio ieškovei yra būtina laikinoji apsauga.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2026 m. sausio 28 d., 2026 m. vasario 14 d., 2026 m. kovo 28 d. atsakovui surašyti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai, kuriais jis buvo 15 dienų įpareigotas laikinai išsikelti ir nesilankyti pavojų patiriančios ieškovės gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nesiartinti 100 m atstumu prie ieškovės, nebendrauti ir neieškoti ryšių su ieškove. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2026 m. vasario 14 d. ir 2026 m. kovo 28 d. priimti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderiai buvo panaikinti, tačiau vien ši aplinkybė neleidžia spręsti, jog atsakovo elgesys ieškovės atžvilgiu visada yra tinkamas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis savo esme nėra bausmė ar nuobauda dėl padaryto teisės pažeidimo, atlieka prevencinę apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje funkciją, esant smurto artimoje aplinkoje grėsmei, orderio surašymu nekonstatuojama asmens kaltė, todėl surašant orderį pakanka nustatyti smurto artimoje aplinkoje rizikos buvimą. Taigi, jeigu policijos pareigūnai priėmė sprendimą skirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderius, jie tuo metu įžvelgė smurto artimoje aplinkoje riziką.

Nepaisant to, kad apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderių surašymu nebuvo konstatuota atsakovo kaltė, ką savo atskirajame skunde akcentuoja atsakovas, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti ieškovės teiginiais apie atsakovo polinkį į konfliktišką elgesį, nei atsakovo teiginiais apie ieškovės siekį pakenkti atsakovui, taip pat leidžia spręsti apie disfunkcinius šalių santykius ir jų įtaką ieškovės psichologinei būklei. Aplinkybę, kad šalių santykiai yra itin konfliktiški, patvirtina ir pats atsakovas atskirajame skunde nurodydamas, kad sutuoktinių santykiai yra pašliję, tarp jų kyla konfliktai dėl patekimo į namą, naudojimosi rūsiu ir kitomis namo patalpomis, dėl ko, kaip nurodo atsakovas, jis pats ne kartą kvietė policijos pareigūnus. Pažymėtina, kad tame pačiame gyvenamajame name gyvena nepilnamečiai ieškovės anūkai, todėl tarp šalių kylančius konfliktus neabejotinai mato ir nepilnamečiai vaikai, dėl ko jie gali patirti emocijas, galinčias neigiamai įtakoti jų psichologinę būseną ir raidą.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami sutuoktinių neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacine tvarka vertinama pirmosios instancijos teismo nutartis šių tikslų įgyvendinimą užtikrina.

Šiuo atveju gyvenamasis namas asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei ir jos dukroms. Situacija, kai dėl šalių konfliktų ir negalėjimo gyventi viename būste iš jo turėtų išsikelti ieškovė ir jos dukros su nepilnamečiais vaikais, neatitinka nei ieškovės, nei jos dukrų ir jų nepilnamečių vaikų teisėtų interesų. Atsakovo teisės, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra mažiau pažeistos, nei priešingu atveju ieškovės ir jos dukrų, nes atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės dėl gaunamų pakankamų pajamų gyvenamajai vietai išsinuomoti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti atsakovo G. K. atskirąjį skundą. Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.