Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

T. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pilietybė Lietuvos, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), dirba MB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius, teistas:

1) Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (20 veikų), 300 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 222 straipsnio 1 dalį subendrinta 2 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

2) Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (22 veikos), BK 300 straipsnio 1 dalį (5 veikos). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė; Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nutartimi paleistas lygtinai neatlikus 2 metų 6 mėnesių 9 dienų laisvės atėmimo bausmės;

3) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu 5 metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirta 6 metų laisvės atėmimo bausmė;

4) Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį 180 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalies 2 punktu ir BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė 6 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. 2017 m. kovo 22 d. bausmė atlikta;

5) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu pagal BK 164 straipsnį 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme;

6) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 164 straipsnį 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė,

kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 4 dalyje.

T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pilietybė Lietuvos, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), dirba MB ,, (duomenys neskelbtini)“, teistas, bet teistumas išnykęs,

kaltinamas padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 4 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Byloje surinkti įrodymai

Kaltinamasis T. J. apklaustas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog iš tiesų buvo susitarimas dėl detalės pirkimo pardavimo, vėliau pasikeitė detalės sumos, jis norėjo apmokėti iš įmonės sąskaitos, prašė nukentėjusiojo, kad jis pateiktų sąskaitą, kad būtų galima padaryti pavedimą, bet nukentėjusysis jam jokios sąskaitos už detales nepateikė. Tarp jo ir T. P. vydo susirašinėjimas žinutėmis, bet dar ir vyko telefoniniai skambučiai. Nurodė, kad buvo padarytas pavedimas iš įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“, nes jo įmonę administruoja buhalterinė įmonė, jie pasakė, kad pavedimo atlikti negali, nes reikalinga sąskaita, tą P. buvo perdavęs, kad išrašyk sąskaitą tai sumai ir bus atliktas pavedimas, tos sąskaitos nesirašė, paskui jis išvyko iš šalies parašęs pareiškimą. Buvo nurodęs, kad pavedimas padarytas, nes jo žinios buvo tokios, kad jis turėjo būti atliktas, bet jis nebuvo padarytas, nei kaip jam išaiškino, kad nes nebuvo teisinio pagrindo atlikti pavedimui, nes nebuvo sąskaita įrašyta. Jau prieš susirašinėjimo pabaigą P. nurodė, kad reikalinga sąskaita, kai rašė, kad negavo pavedimo, dar į tarpą vyko ir telefoniniai pokalbiai ir telefonu paminėjo, kad išrašyk sąskaitėlę. Jie su nukentėjusiuoju buvo kaimynai ir susitarimas dėl detalės įvyko namo kieme išgertuvių metu. Išgertuvės buvo tokios, kad sėdi trys vyrai išgėrę 1,5 litro degtinės kieme, vos verčiasi liežuvis, kažką tariasi, bet net nukentėjusysis nieko neatsimena, painiojasi, kažkas kepė šašlykus, vartojo alkoholinius gėrimus, kokie gali būti rimti susitarimai. Jis neneigia pačio fakto, kad vyko susitarimas, bet jis vyko tarp T. ir P., jis pats buvo šone, tai šone dar buvo 6 kaimynai ir pijokas patvoryje gulėjo, gal ir jis dalyvavo tame susitarime. Kadangi jis su T. draugai jam nebūtų sukėlę sunkumų detalę apmokėti iš įmonės sąskaitos, nes jis automobilio neturiu, kartais nuomos pagrindais iš K. skolindavosi jo automobilį įmonės vardu, galėjo padengti iš savo įmonės, parodyti išlaidas, kad perka tą detalę. Nors jis buvo kaimynas su nukentėjusiuoju, tačiau nukentėjusysis į jį tiesiogiai net ir nesikreipė, nors matydavo jį namuose. Vėliau su nukentėjusiuoju atsiskaitė, kai buvo atliekami namo remonto darbai, įskaitė į tą sumą, kurią turėjo jam sumokėti nukentėjusysis ir tada už namo renovaciją, nukentėjusysis jam sumokėjo mažesnę sumą. Tuo tarpu nukentėjusysis nepateikė jokio dokumento, pagal kurį pardavė detalę. Dėl pokalbio su policijos pareigūne paaiškino, kad kuomet skambina policijos pareigūnai, jie naudojasi specialia 700 linija, tai net eilinis žmogus gali suvokti, kad kalba su pareigūnu, o kai skambina žmogus iš paprasto telefono numerio ir bando kalbėti ir aiškinti, kad jie pareigūnai, sukčių yra milijonai, kurie skambinėja ir sako, kad jie iš policijos, jis nežada nei vienam žmogui iš gatvės aiškintis apie savo gyvenimo supratimą ir ką su kuo tariasi, gal ten nukentėjusiojo pažįstamas, jam skambino, jis nežino. Kviečiamas į policiją, kai jį surado oficialiai, atvyko, o kai jam skambina nepažįstamas numeris ir jį kamantinėja, jis mano, kad tai net nesusiję su tarnybine etika.

Kaltinamasis T. K. apklaustas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusiojo ir kaltinamojo T. J. kieme vyko pasisėdėjimas, kokia data neatsimena. Nukentėjusysis pasakė, kad yra automobilio meistras, o jo mamos automobilis, kurį jis tuo metu valdė buvo remontuojamas ir nukentėjusysis pasakė, kad galimas gedimas yra grandinė. Tuo kartu nukentėjusysis pasakė, kad gali gauti detalę, o kaltinamasis T. J. pasakė, kad gali sumokėti, taip jis prisimena. Nukentėjusysis nusifotografavo automobilio pasą ir po kelių dienų pranešė, kad yra detalė., Nuvažiavo pas nukentėjusįjį į servisą ir detalę jam nukentėjusysis perdavė, su nukentėjusiuoju dar aptarė, kad už detalę sumokės J., tuo jo kontaktas su nukentėjusiuoju ir pasibaigė. Vėliau kalbėjo su J., kad jis už detalę nori apmokėti per įmonę, nes jis pats savo automobilį skolindavo J. pavažiuoti, todėl per įmonę būtų buvę pigiau sumokėti, bet kiek žino nukentėjusysis neišrašė sąskaitos, kad apmokėti per įmonę. Jis pats iš nukentėjusiojo jokios sąskaitos negavo, po detalės paėmimo vieną kartą kalbėjo su nukentėjusiuoju telefonu, bet tada jie kalbėjo, kad apmokėjimą turi padaryti J., ir daugiau su juo pačiu nukentėjusysis nekontaktavo. Pagarsinus jo ir T. J. susirašinėjimą, kuris buvo fiksuotas jo telefone, ten kur buvo kalbėta apie mamą, tai nurodė, kad taip sakys mamai, kad jos nenervinti, nes jai paskambino policijos pareigūnai ją aprėkė, todėl situaciją jai norėjo pateikti paprasčiau, kad nesinervuotų. Ir jis nesigilino ar J. sumokėjo, taip buvo tartasi, jis daugiau tos temos negvildeno, net nebuvo tartasi termino iki kada bus sumokėta.

Nukentėjusysis T. P. apklaustas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad kartu su kaltinamaisiais vakarojo namo adresu (duomenys neskelbtini), kieme, kada tiksliai nepamena, galėjo būti 2025 m. gegužė, galėjo būti ir birželis. Išsišnekėjo, kad jis yra mechanikas ir gali gauti detalių ir tą vakarą, kai vakarojo ir vartojo alkoholinius gėrimus, susitarė, kad gaus T. automobiliui detalę, už kurią sumokės T.. Gal ir pats pasiūlė tą detalę, gal kaip opciją pasiūlė, kad gali paieškoti. T. Turėjo sumokėti, nes T. neturėjo pinigų. Kai tarėsi dėl detalės, kaltinamieji abu stovėjot, abu gėrė prie stalo ir su abiem jis pats šnekėjo gyvai, kad bus detalė, T. J. pasakė, kad sumokės, nes T. sakė, kad dabar neturi pinigų. Tą vakarą visi kartu vartojom alkoholį. Detales gavo, pristatė, bet apmokėjimo negavo. Detalę savo darbovietės teritorijoje jis perdavė T., bet T. už detalę nemokėjo, nes buvo tartasi, kad sumokės T.. Sutarties dėl detalės nepasirašė, perleido detalę be sutarties, kadangi kaina nebuvo kosminė, tuo metu atrodė normalus kaimynas ir galima pasitikėti. Detalė jam kainavo apie 167 eurus, kodėl prašė 190 eurų, nes taip normalu, norėjo užsidirbti už savo darbą. T. pasiėmė detalę, T. nesumokėjo, nors susirašinėjo su juo dėl pervedimo, bet pervedimo jis nepadarė ir nors buvo kaimynai, bet paskui jis pats ten nelabai gyveno, tai su T. gyvai nebuvo susisiekęs. Turbūt buvo toks planas, kad po darbo jam už detalę paduos grynaisiais, bet nepadavė, Su kaltinamaisiais susisiekdavo telefonu, jie nurodė, kad bus pinigai, bet pinigų negavo, todėl kreipėsi į policiją. Civilinio proceso tvarka nesikreipė, nes neišmano tokių dalykų, kreipėsi į policiją, kreipėsi kur žinojo. Civilinio ieškinio yra atsisakęs, nes įvyko natūriniai mainai, kaltinamasis T. nudažė jo namą. Žala atlyginta, bet po laiko, kai jau buvo kreiptasi į policiją. Nelabai būna tokių situacijų, kad kažkam be apmokėjimo duotų detales, dažniausiai niekam neduoda detalių. T. K. nebuvo jo kaimynas, bet taip sugalvojo, kad jam paduos, ir T. J. su juo atsiskaitys, pasirodo neturėjo 100 eurų. Dėl to 100 eurų jis nesiruošė važinėti ir baladotis pas T. J.. Pats nesiekė gauti pinigų, o kreipėsi į policiją. Buvo sutarę, kad po darbo J. perduos pinigus grynaisiais, grįžęs po darbo nebuvo jo susitikęs ir nematė jo. Po detalės perdavimo nebuvo susitikęs su J. ir prašęs grąžinti pinigus, susirašinėjo tik žinutėmis, prašė pavedimo kopijos, bet jos negavo. Niekas nevertė T. J. padaryti pavedimo per įmonę, ne jis sugalvojo, kad pavedimas bus daromas iš kaltinamojo įmonės. Buvo kalbama, kad pigiau gauti detalę, tai didmenos kaina 166,38 Eur, o nurodė 197 eurus, nes susiapvalino į savo naudą, o po to pateikė tikslią sumą kurios reikalavo policijos tyrėjas, iš pradžių siekė užsidirbti. Kai K. atvyko detalės pasiimti, gal buvo patvirtinta, kad T. perduos pinigus, bet dabar tikslai negali pasakyti, neprisimena.

Iš 2025 m. liepos 3 d. T. P. pareiškimo, nustatytam, kad 2025 m. birželio 25 d., susitarė su savo kaimynu T., kad paduos jo draugui detales automobiliui, kadangi gavo gera kaina. T. nusiuntė mokėjimo nurodymą iš savo banko programėlės, sakė padarys pavedimą, o jo draugas atvažiuos paimti detalės į tą laiką. Pinigai taip ir neatėjo, T. pradėjo nebekelti ragelio, tempti gumą, tvirtino, kad pavedimas jau padarytas iš MB ,,(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos, prašė pavedimo išrašo, bet nieko taip ir negavo. Pasidomėjo šiuo veikėju sužinojęs jo pavardę, ir sužinojo, kas per žmogus, nors atrodė draugiškas kaimynas kol dar ten gyveno. Pareiškime nurodyta, kad įvykio laikotarpis – 2025 m. birželio 25 d. 13.00 val. iki 2025 m. liepos 3 d. 18.00 val. Padaryta turtinė žala 190 eurų. Įtariamasis – T. J., tel. Nr. (duomenys neskelbtini). Prie pareiškimo prideda susirašinėjimo su T. nuotraukas ir padarytos žalos dokumentus (t. 1, b. l. b. l. 11-15).

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Pagal BK 182 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikino. Turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnio nuostatomis, kuriose įtvirtinta, jog nedidelės vertės turtu laikomas toks turtas, kuris viršija 3 MGL, bet neviršija 10 MGL.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje yra įtvirtinta nusikalstama veika – sukčiavimas, kuri bendrąją prasme pasireiškia tuo, kad kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, minimo straipsnio atskirose dalyse įtvirtinti veiką kvalifikuojantys požymiai, kurių vienas turto vertės išraiška dydžiu. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės prievolės įgijimas; 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodyta veika. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.112 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai dėl apgaulės suklaidintas asmuo arba banko elektroninė sistema perveda pinigus į kaltininko sąskaitą, paprastai laikoma, kad kaltininkas apgaule įgijo turtinę teisę. Taigi, sukčiavimo dalykas – svetimas kaltininkui turtas. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, taip pat kai kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Sukčiavimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tai yra kaltininkas turi suvokti, kad jam šis turtas nepriklauso, ir tai suvokdamas turi siekti jį pasisavinti. Tyčios turinį esant sukčiavimui sudaro kaltininko suvokimas, kad panaudodamas apgaulę jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-11-628/2022).

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Ši apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-179/2013, 2K-17-976/2020). Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-158-303/2021). Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-517/2004). Pažymėtina ir tai, jog norint veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą reikalingą nustatyti ar prieš nukentėjusįjį asmenį panaudota apgaulė buvo esminė, tai yra tokia, kuri lėmė nukentėjusiojo asmens apsisprendimą dėl jam priklausančio turto perleidimo kitam asmeniui, priešingu atveju, nenustačius, kad apgaulė turėjo esminės įtakos asmens apsisprendimui, tokia apgaulė negalėtų būti laikoma sukčiavimu. Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016). Sukčiavimo sudėtis yra materialioji, šis nusikaltimas yra baigtas, kai dėl panaudotos apgaulės suklaidintas nukentėjusysis netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263-696/2016, 2K-215-303/2017, 2K-158-303/2021). Sukčiavimas kaip baudžiamosios atsakomybės dalykas, pasireiškia ir tuo, kad dėl apgaulės pažeistos teisės atkūrimas objektyviai civilinėmis teisinėmis priemonėmis tampa problemiškas pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, ir pan.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis T. P. paaiškino, kad kartu su kaltinamaisiais vakarojo namo adresu (duomenys neskelbtini), kieme, kada tiksliai nepamena, galėjo būti 2025 m. gegužė, galėjo būti ir birželis. Išsišnekėjo, kad jis yra mechanikas ir gali gauti detalių ir tą vakarą, kai vakarojo ir vartojo alkoholinius gėrimus, susitarė, kad gaus T. automobiliui detalę, už kurią sumokės T.. Gal ir pats pasiūlė tą detalę, gal kaip opciją pasiūlė, kad gali paieškoti. T. Turėjo sumokėti, nes T. neturėjo pinigų. Kai tarėsi dėl detalės, kaltinamieji abu stovėjot, abu gėrė prie stalo ir su abiem jis pats šnekėjo gyvai, kad bus detalė, T. J. pasakė, kad sumokės, nes T. sakė, kad dabar neturi pinigų. Tą vakarą visi kartu vartojom alkoholį. Detales gavo, pristatė, bet apmokėjimo negavo. Detalę savo darbovietės teritorijoje jis perdavė T., bet T. už detalę nemokėjo, nes buvo tartasi, kad sumokės T.. Sutarties dėl detalės nepasirašė, perleido detalę be sutarties, kadangi kaina nebuvo kosminė, tuo metu atrodė normalus kaimynas ir galima pasitikėti. Detalė jam kainavo apie 167 eurus, kodėl prašė 190 eurų, nes taip normalu, norėjo užsidirbti už savo darbą. T. pasiėmė detalę, T. nesumokėjo, nors susirašinėjo su juo dėl pervedimo, bet pervedimo jis nepadarė ir nors buvo kaimynai, bet paskui jis pats ten nelabai gyveno, tai su T. gyvai nebuvo susisiekęs. Turbūt buvo toks planas, kad po darbo jam už detalę paduos grynaisiais, bet nepadavė, Su kaltinamaisiais susisiekdavo telefonu, jie nurodė, kad bus pinigai, bet pinigų negavo, todėl kreipėsi į policiją. Civilinio proceso tvarka nesikreipė, nes neišmano tokių dalykų, kreipėsi į policiją, kreipėsi kur žinojo. Civilinio ieškinio yra atsisakęs, nes įvyko natūriniai mainai, kaltinamasis T. nudažė jo namą. Žala atlyginta, bet po laiko, kai jau buvo kreiptasi į policiją. Nelabai būna tokių situacijų, kad kažkam be apmokėjimo duotų detales, dažniausiai niekam neduoda detalių. T. K. nebuvo jo kaimynas, bet taip sugalvojo, kad jam paduos, ir T. J. su juo atsiskaitys, pasirodo neturėjo 100 eurų. Dėl to 100 eurų jis nesiruošė važinėti ir baladotis pas T. J.. Pats nesiekė gauti pinigų, o kreipėsi į policiją. Buvo sutarę, kad po darbo J. perduos pinigus grynaisiais, grįžęs po darbo nebuvo jo susitikęs ir nematė jo. Po detalės perdavimo nebuvo susitikęs su J. ir prašęs grąžinti pinigus, susirašinėjo tik žinutėmis, prašė pavedimo kopijos, bet jos negavo. Niekas nevertė T. J. padaryti pavedimo per įmonę, ne jis sugalvojo, kad pavedimas bus daromas iš kaltinamojo įmonės. Buvo kalbama, kad pigiau gauti detalę, tai didmenos kaina 166,38 Eur, o nurodė 197 eurus, nes susiapvalino į savo naudą, o po to pateikė tikslią sumą kurios reikalavo policijos tyrėjas, iš pradžių siekė užsidirbti. Kai K. atvyko detalės pasiimti, gal buvo patvirtinta, kad T. perduos pinigus, bet dabar tikslai negali pasakyti, neprisimena.

Kaltinamasis T. K. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad vartojo alkoholinius gėrimus kaltinamojo T. J. namo kieme, ten buvo ir nukentėjusysis T. P., su juo išsikalbėjo, kad remontuoja savo mašiną, nežino tikslaus gedimo ir T. P. nurodė, jog dirba autoservise gali gauti detalę pigiau, jis pastarajam nurodė, jog neturi šiuo metu pinigų, bet kaltinamasis T. J. pasisiūlė už jį sumokėti, jam jis buvo skolingas pinigų. Vėliau gavo žinių, jog detalė jau yra ir nuvyko detalės pasiimti iš T. P., o jau vėliau sužinojo, jog vyksta baudžiamasis procesas, tačiau nesupranta kodėl toks procesas vyksta. Jam T. J. paaiškino, jog pavedimą T. P. norėjo padaryti iš savo įmonės sąskaitos, bet to padaryti negalėjo, nes T. P. jam nedavė sąskaitos-faktūros už prekę, todėl nebuvo galimas apmokėjimas. Kiek žino šiuo metu T. J. jau yra pilnai atsiskaitęs su T. P.. Tarp jo ir T. J. vyko susirašinėjimas telefonu apie situaciją, tariantis ką sakyti jo mamai, nes mašina į kurią buvo įdėta detalė priklausė jo mamai, o dėl to, kad į ją kreipėsi policijos pareigūnai ji patyrė didelį šoką.

Kaltinamasis T. J. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad apklaustas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog iš tiesų buvo susitarimas dėl detalės pirkimo pardavimo, vėliau pasikeitė detalės sumos, jis norėjo apmokėti iš įmonės sąskaitos, prašė nukentėjusiojo, kad jis pateiktų sąskaitą, kad būtų galima padaryti pavedimą, bet nukentėjusysis jam jokios sąskaitos už detales nepateikė. Tarp jo ir T. P. vydo susirašinėjimas žinutėmis, bet dar ir vyko telefoniniai skambučiai. Nurodė, kad buvo padarytas pavedimas iš įmonės ,,(duomenys neskelbtini)“, nes jo įmonę administruoja buhalterinė įmonė, jie pasakė, kad pavedimo atlikti negali, nes reikalinga sąskaita, tą P. buvo perdavęs, kad išrašyk sąskaitą tai sumai ir bus atliktas pavedimas, tos sąskaitos nesirašė, paskui jis išvyko iš šalies parašęs pareiškimą. Buvo nurodęs, kad pavedimas padarytas, nes jo žinios buvo tokios, kad jis turėjo būti atliktas, bet jis nebuvo padarytas, nei kaip jam išaiškino, kad nes nebuvo teisinio pagrindo atlikti pavedimui, nes nebuvo sąskaita įrašyta. Jau prieš susirašinėjimo pabaigą P. nurodė, kad reikalinga sąskaita, kai rašė, kad negavo pavedimo, dar į tarpą vyko ir telefoniniai pokalbiai ir telefonu paminėjo, kad išrašyk sąskaitėlę. Jie su nukentėjusiuoju buvo kaimynai ir susitarimas dėl detalės įvyko namo kieme išgertuvių metu. Išgertuvės buvo tokios, kad sėdi trys vyrai išgėrę 1,5 litro degtinės kieme, vos verčiasi liežuvis, kažką tariasi, bet net nukentėjusysis nieko neatsimena, painiojasi, kažkas kepė šašlykus, vartojo alkoholinius gėrimus, kokie gali būti rimti susitarimai. Jis neneigia pačio fakto, kad vyko susitarimas, bet jis vyko tarp T. ir P., jis pats buvo šone, tai šone dar buvo 6 kaimynai ir pijokas patvoryje gulėjo, gal ir jis dalyvavo tame susitarime. Kadangi jis su T. draugai jam nebūtų sukėlę sunkumų detalę apmokėti iš įmonės sąskaitos, nes jis automobilio neturiu, kartais nuomos pagrindais iš K. skolindavosi jo automobilį įmonės vardu, galėjo padengti iš savo įmonės, parodyti išlaidas, kad perka tą detalę. Nors jis buvo kaimynas su nukentėjusiuoju, tačiau nukentėjusysis į jį tiesiogiai net ir nesikreipė, nors matydavo jį namuose. Vėliau su nukentėjusiuoju atsiskaitė, kai buvo atliekami namo remonto darbai, įskaitė į tą sumą, kurią turėjo jam sumokėti nukentėjusysis ir tada už namo renovaciją, nukentėjusysis jam sumokėjo mažesnę sumą. Tuo tarpu nukentėjusysis nepateikė jokio dokumento, pagal kurį pardavė detalę. Dėl pokalbio su policijos pareigūne paaiškino, kad kuomet skambina policijos pareigūnai, jie naudojasi specialia 700 linija, tai net eilinis žmogus gali suvokti, kad kalba su pareigūnu, o kai skambina žmogus iš paprasto telefono numerio ir bando kalbėti ir aiškinti, kad jie pareigūnai, sukčių yra milijonai, kurie skambinėja ir sako, kad jie iš policijos, jis nežada nei vienam žmogui iš gatvės aiškintis apie savo gyvenimo supratimą ir ką su kuo tariasi, gal ten nukentėjusiojo pažįstamas, jam skambino, jis nežino. Kviečiamas į policiją, kai jį surado oficialiai, atvyko, o kai jam skambina nepažįstamas numeris ir jį kamantinėja, jis mano, kad tai net nesusiję su tarnybine etika.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog nukentėjusysis T. P. iš tiesų perdavė automobilio detalę kaltinamajam T. K.. Šią aplinkybę patvirtina 2025 m. liepos 28 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Vaizdo įrašas iš stebėjimo kamerų, adresu (duomenys neskelbtini). Įraše, aikštelėje kairėje pusėje prie baltos ir juodos spalvos automobilių vaikščiojantis vienas asmuo. Prie asmens 25 sekundę prieina kitas asmuo, abu asmenys vyrai. Abu vyrai kalbasi, apie 4 min. 13 sek., vienas vyras įsėda į juodos spalvos universalo tipo automobilį (duomenys neskelbtini), kitas vyras įeina į garažą. Toliau vaizdo įraše tyrimui reikšmingos informacijos nėra (t. 1, b. l. 70-72). Tiek nukentėjusysis T. P., tiek ir kaltinamasis T. K. patvirtino, jog detalės perdavimas įvyko nukentėjusiojo darbo vietoje, ką patvirtina aukščiau aptartas vaizdo įrašas. Tai, kad automobilio detalę, kurią vėliau perdavė T. K. nukentėjusysis T. P. įgijo, patvirtina ,,(duomenys neskelbtini)“ detali pardavimo čekio pažyma, kurioje nurodyta visa eilė pirktų produktų, iš kurių vienas – paskirstymo komplektas (kruml+grand), kurio kaina be PVM 137,51 eurų. Pažymos pabaigoje nurodoma bendra suma su PVM (t. 1, b. l. 48, 49-51). Taigi, byloje nėra ginčo dėl automobilio detalės perleidimo, kurią nukentėjusysis perdavė kaltinamajam T. K..

Vis tik, nagrinėjamu atveju, teismas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo susiklosčiusios situacijos negali vertinti niekaip kitaip, kaip tik civilinių teisinių santykių, kurie jokia prasme negali būti vertinami baudžiamosios teisės kontekste. Visų pirma, teismas, nagrinėjamu atveju, nenustatė esminio BK 182 straipsnio požymio – apgaulės. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek ir iš kaltinamųjų parodymų, akivaizdu, jog automobilio detalę nupirkti pasisiūlė pats nukentėjusysis dėl to, kad dirbo autoservise ir automobilio detalę galėjo gauti pigiau. Be to, tiek nukentėjusysis, teik kaltinamieji patvirtino, kad toks susitarimas įvyko išgertuvių metu, inicijavus nukentėjusiajam, o kaltinamieji neatliko jokių aktyvių ar pasyvių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip faktorius paveikęs nukentėjusiojo apsisprendimą nupirkti ir perparduoti detalę kaltinamiesiems, konkrečiai ją perduodant kaltinamajam T. K., o apmokėjimo siekiant iš kaltinamojo T. J.. Taigi, akivaizdu, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų susiklostė prekybiniai santykiai, kurių metu nukentėjusysis net ir pats pasisiūlęs įgijo automobilio detalę ir ją perleido kaltinamajam T. K., ir susitarė, kad už ją apmokėjimą padarys kaltinamasis T. J.. Tačiau akivaizdu, jog tarpusavyje nukentėjusysis su kaltinamaisiais net nebuvo aptarę apmokėjimo termino, o nukentėjusysis per jam atrodžiusį protingą terminą, negavęs apmokėjimo už automobilio detalę iš kaltinamojo T. J. kreipėsi į policiją, po ko žala nukentėjusiajam buvo atlyginta abipusiu susitarimu su kaltinamuoju T. J. ir pretenzijų pastarajam nukentėjusysis nebeturėjo.

Šioje vietoje pažymėtina, kad nors nukentėjusysis T. P. ir bendravo telefonu su kaltinamuoju T. J., ką patvirtintą nukentėjusiojo T. P. ikiteisminio tyrimo metu pateiktos susirašinėjimo kopijos, tačiau iš šių susirašinėjimų nustatyta tik tai, kad nukentėjusysis T. P. iš kaltinamojo T. J. prašo jam sumokėti 190 Eur už detalę, be kita ko tokia suma net yra didesnė nei reali detalės kaina, o T. J. nurodo, kad pavedimas padarytas iš įmonėmis, nors pavedimo nukentėjusysis negavo. Byloje liko nepaneigta kaltinamojo T. J. versija, jog jis apmokėjimą iš tiesų norėjo padaryti per savo įmonę, tačiau buhalterija tokio apmokėjimo neįvykdė, nes nukentėjusysis T. J. kaltinamajam nepateikė detalės pirkimo-pardavimo sąskaitos, o kaltinamasis T. J. nurodė, kad tokios sąskaitos iš nukentėjusiojo prašė telefonu. Tuo tarpu visos abejonės baudžiamajame procese vertinamos kaltinamojo naudai. Be kita ko, pats nukentėjusysis nurodė, jog su kaltinamuoju, nors ir buvo kaimynai, bet nesiekė susisiekti tiesiogiai, nors kartu ir buvo nurodęs, kad pirminis susitarimas buvo, jog pinigus už detalė kaltinamasis jam paduos tiesiogiai, po darbo. Taip pat, byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis T. J. ar T. K. būtų buvę nemokūs, kas būtų apsunkinę galimybę nukentėjusiajam savo pažeistas teises, dėl neapmokėtos detalės, ginti civilinės teisės priemonėmis. Be kita ko nukentėjusysis apskritai jokių turtinių pretenzijų kaltinamajam T. K. net ir nereiškė pats nurodydamas, jog susitarimas dėl apmokėjimo buvo padarytas tarp jo ir kaltinamojo T. J.. Taigi, akivaizdu, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų susiklostė išimtinai prekybiniai pirkimo-pardavimo santykiai, kurių iniciatorius ne kita ko buvo pats nukentėjusysis, o negavęs apmokėjimo už perleistą prekę, nukentėjusysis net ir nesiėmė jokių akivaizdžiai aktyvių veiksmų, be trumpųjų žinučių rašymo kaltinamajam T. J., kad apgintų savo pažeistas teises, kaip prekės pardavėjas racionaliomis ir civilinės teisės normomis, paremtomis priemonėmis.

Aukščiau aptarti motyvai, atskleidžia, jog kaip minėta, byloje nėra nustatytas esminis sukčiavimo požymis apgaulė, kuri būtų buvusi esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dėl detalės įgijimo ir jos pardavimo kaltinamajam. Be kita ko, pats nukentėjusysis, kaip matyti iš bylos duomenų, perparduodamas automobilio detalę dar ir siekė papildomai užsidirbti, o net ir nesusitaręs dėl konkretaus termino už detalės apmokėjimą, ją perdavė kaltinamajam T. K., kuris pagal pirminį susitarimą, žinojo, jog už detalę turi sumokėti kaltinamasis T. J.. Taigi, nagrinėjamu atveju, kaltinamojo T. J. nesumokėjimas už detalę nukentėjusiajam T. P., gali būti vertinamas tik kaip pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymas, tačiau jokia prasme ne nusikalstama veika – sukčiavimas, juo labiau, kad kaip ir minėta aukščiau nuosprendyje, kaltinamasis T. J. įvykio metu buvo mokus, pajamas gaunantis asmuo, todėl nukentėjusysis turėjo visas sąlygas gauti apmokėjimą už nupirktą detalę naudodamasis civilinės teisės sąlygomis.

Nors prokurorė baigiamosios kalbos metu, kaip įrodymu prašė remtis byloje pateiktu tyrėjos tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodytos aplinkybės apie tai, kaip tyrėja vykdė telefoninius pokalbius su kaltinamaisiais, teismas tokio tarnybinio pranešimo nelaiko savarankišku įrodymu. BPK 188 straipsnyje yra aiškiai reglamentuota įtariamojo apklausos tvarka, kurios laikantis, apklausiamas įtariamasis ir kuri yra teisėta BPK 20 straipsnio požiūriu. Šiuo atveju, vien policijos tyrėjos pokalbis telefonu su kaltinamaisiais, pastarųjų jokia prasme neįpareigoja sakyti objektyvių aplinkybių dėl tyrėjos užduodamų klausimų apie tiriamas veikos aplinkybes. Tokiu būdu, tyrėjos tarnybinis pranešimas, kuriame ji fiksavo savo pokalbių su kaltinamaisiais aplinkybes, nelaikytinas nei tiesioginiu, nei netiesioginiu įrodymu byloje.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Konstituciniai proporcingumo ir protingumo principai, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės priemonės principas įgalina ginti visuomenę tik nuo socialiai pavojingų veikų ir nagrinėjant bylą reikia patikrinti joje nustatytos veikos pavojingumą, tinkamai nustatyti ir pagrįsti visus būtinus baudžiamajai atsakomybei kilti nusikalstamų veikų sudėties požymius. Nagrinėjamu atveju, kaltinamuosius pripažinus kaltais dėl sukčiavimo, susidarytų ydinga praktika, kai pažeistų civilinių teisių gynimas būtų perkeltas baudžiamajai teisei, o asmenų buitiniai santykiai, kurių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis nėra apsunkintas ir nesant nusikalstamos veikos sukčiavimo požymių, būtų kriminalizuoti.

Remiantis išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, kad tarp nukentėjusiojo T. P. ir kaltinamųjų T. J. ir T. K. susiformavo išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurių gynimas būtent civilinio proceso tvarka nebuvo nei apsunkintas, nei neįmanomas dėl kaltinamųjų veiksmų. Kartu pažymėtina, jog kaltinamieji nenaudojo jokios esminės apgaulės nukentėjusiojo atžvilgiu, kuri būtų nulėmusi jo apsisprendimą nupirkti automobilio detalę ir ją perduoti kaltinamajam T. K. susitarus dėl apmokėjimo su kaltinamuoju T. J.. Vien tai, kad nukentėjusysis ir kaltinamasis T. J. buvo kaimynai, negali būti vertinama kaip piktnaudžiavimas nukentėjusiojo pasitikėjimu, nes iš bylos duomenų nustatyta, jog nukentėjusysis pats iniciavo detalės pirkimą ir perpardavimą, o kartu net ir nesiekė susitarti kada bus apmokėtą jam už automobilio detalę ir ją perdavė kaltinamajam T. K.. Be kita ko ir pats nukentėjusysis duodamas parodymus teisme nurodė, kad kaltinamasis T. J. jam galėjo sumokėti ir ne per įmonę, todėl ši aplinkybė, kad kaltinamasis ir nukentėjusysis net ir tarėsi dėl apmokėjimo per įmonę, bet nukentėjusysis nepateikė prašomos sąskaitos, liko nepašalinta, o kartu kaip nurodė ir pats nukentėjusysis jis net ir nesiekė dėl apmokėjimo susitikti su kaltinamuoju T. J., bet ir nebuvo numatę apmokėjimo termino. Todėl teismas vertina, jog nukentėjusiojo ir kaltinamųjų abipusis susitarimas dėl prekybinių pirkimo-pardavimo santykių, net ir T. J. nesumokant nukentėjusiojo reikalaujamos sumos, per paties nukentėjusiojo subjektyviai nusimatytą terminą, jokia prasme neatitinka nusikalstamos veikos sukčiavimo požymių.

Apibendrinant pasisakytina, jog kaltinamųjų veiksmai negali būti vertinami kaip sukčiavimas, kadangi jų veiksmuose nebuvo jokių esminės apgaulės požymių, o tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo buvo susiklostę išimtinai pirkimo-pardavimo civiliniai teisiniai santykiai. Todėl teismas konstatuoja, jog šiuo atveju nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) ir kaltinamieji T. K. bei T. J., išteisinami.

IV. Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

Kaltinamajam T. K. paskirtą kardomąją priemonė – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus panaikinti.

Kaltinamajam T. J. paskirtą kardomąją priemonė – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus panaikinti.

Byloje nukentėjusysis T. P. buvo pareiškęs civilinį ieškinį 190 Eur sumai (t. 1, b. l. 44) ir nors vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, priimant išteisinamąjį nuosprendį nustačius, jog nėra baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinį turėtų būti paliktas nenagrinėtu, tačiau byloje yra nukentėjusiojo atsisakymas nuo civilinio ieškinio, nes žala ja, atlyginta (t. 1, b. l. 52-55), todėl procesas dėl nukentėjusiojo T. P. civilinio ieškinio nutrauktinas.

Ikiteisminio tyrimo metu nuo 2025 m. rugsėjo 17 d. iki 2026 m. kovo 17 d. buvo taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui ,,(duomenys neskelbtini)“, VIN: (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr: (duomenys neskelbtini) tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu šis apribojimas pratęstas nebuvo, priimant nuosprendį laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikomas. Proceso išlaidų nėra.

- kompaktinis diskas su vaizdo įrašu, esantis byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie bylos;

- mobilaus ryšio telefonas ,,(duomenys neskelbtini)“, grąžintas T. K. (t. 1, b. l. 93-97) nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinas disponuoti jo nuožiūrą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–299, 301–303, 307–308, 310 straipsniais, teismas

nusprendžia:

T. K., kaltintą padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 4 dalyje, išteisinti, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). T. J., kaltintą padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 4 dalyje, išteisinti, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kaltinamajam T. K. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus panaikinti. Kaltinamajam T. J. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, įsiteisėjus panaikinti.

kompaktinis diskas su vaizdo įrašu, esantis byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktinas prie bylos; - mobilaus ryšio telefonas ,,(duomenys neskelbtini)“, grąžintas T. K. (t. 1, b. l. 93-97) nuosprendžiui įsiteisėjus paliktinas disponuoti jo nuožiūrą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, o teisiamajame posėdyje nedalyvavusiam kaltinamajam terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo jam išsiuntimo dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus Kaišiadoryse.