- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-07
- Bylos Nr.
- e2S-1421-657/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03621-2026-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė (pran.)
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- UAB "Saisei LT"
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė Virginija Meškauskienė, uždaroji akcinė bendrovė ,,Saisei LT“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Pareiškėja PRS1 2026 m. sausio 28 d. pateikė skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti antstolės Virginijos Meškauskienės 2026 m. sausio 9 d. patvarkymą Nr. S-26-15-1389; įpareigoti antstolę taikyti vykdymo priemones, neviršijančias išieškotinos sumos ir vykdymo išlaidų dydžio, laikantis proporcingumo principo. Nurodė, kad antstolė vykdo išieškojimą pagal tris vykdomąsias bylas. Bendra išieškotina suma (įskaitant skolas, bylinėjimosi išlaidas, palūkanas ir baudas) sudaro 42 092,54 Eur. Antstolė areštavo visą skolininkei priklausantį nekilnojamąjį turtą (komercines patalpas Vilniuje ir kelis žemės sklypus). Antstolė priėmė patvarkymą Nr. S-26-15-1389, kuriuo nutarė netenkinti skolininkės prašymo dėl areštų panaikinimo. Antstolės patvarkymas nepagrįstas, nes areštuoto turto vertė viršija išieškotiną sumą, o tai draudžia CPK 675 straipsnio 2 dalis; antstolė nevertino konkrečių turto objektų vertės ir galimybės areštuoti tik dalį turto, o areštą pritaikė „automatiškai“ visam turtui; dalis areštuoto turto priklauso bendrąja jungtine nuosavybe su sutuoktiniu, nepagrįstai suvaržė ir trečiųjų asmenų teises; nepasirinko kitų alternatyvių priemonių (pvz., dalinio arešto ar konkretaus objekto arešto), todėl buvo pažeisti proporcingumo ir minimalios intervencijos principai; antstolės patvarkymas nėra motyvuotas, jame nepaaiškinta, kodėl pasirinktas būtent toks maksimalus arešto mastas. Antstolė netinkamai taikė CPK 666 ir 689 straipsnius, nes bendroji jungtinė nuosavybė suponuoja pareigą antstolei atidžiau vertinti arešto apimtį, kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos ne tik skolininkės, bet ir trečiųjų asmenų – bendraturčių teisės. Antstolė Virginija Meškauskienė 2026 m. vasario 6 d. patvarkymu Nr. S-26-15-6013 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. Nurodė, kad skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertė yra nepakankama visai skolai padengti. Kadangi skolininkės asmeninio turto neužtenka, antstolė areštavo ir turtą, esantį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Tai atitinka CPK 666 ir 667 straipsnių reikalavimus. Areštuoto turto vertė gali viršyti išieškomą sumą tol, kol nėra nustatytos tikslios skolininkės turto dalys bendroje nuosavybėje, ir perdavė skundą nagrinėti apylinkės teismu. Suinteresuotas asmuo UAB „Saisei LT“ atsiliepimo į skundą byloje nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. kovo 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjos PRS1 skundo dalies, kuria prašoma panaikinti antstolės Virginijos Meškauskienės 2026 m. sausio 9 d. patvarkymą Nr. S-26-15-1389. Nutraukė bylos dalį, kurioje pareiškėja PRS1 skundu prašė įpareigoti antstolę taikyti vykdymo priemones, neviršijančias išieškotinos sumos ir vykdymo išlaidų dydžio, laikantis proporcingumo principo.
Teismas pasisakydamas dėl turto arešto masto nurodė, kad pagal CPK 675 straipsnio nuostatas antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Tačiau vien aplinkybė, kad areštuoto turto vertė viršija išieškotiną sumą, savaime nereiškia teisės normų pažeidimo, nes vykdymo procese objektyviai ne visada įmanoma tiksliai nustatyti ir areštuoti tik tokios vertės turtą, kurio pakaktų skolai padengti. Vertinant, ar turto areštas nėra perteklinis, turi būti užtikrinama tinkama išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Teismas taip pat pažymėjo, kad antstolis, nustatydamas areštuojamo turto vertę, turi vertinti ne tik Nekilnojamojo turto registre nurodytus duomenis, bet ir turto teisinį statusą, nuosavybės rūšį bei realią turto rinkos vertę.
Teismas nustatė, kad antstolė, vykdydama išieškojimą, įvertino VĮ Registrų centro duomenis apie pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertę ir nustatė, jog šio turto nepakanka išieškotinai sumai padengti. Teismas nurodė, kad pareiškėjai priklausančio asmeninio turto vertė sudaro 23 158,96 Eur, todėl antstolė pagrįstai areštavo ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą. Teismas išaiškino, kad CPK 667 straipsnio nuostatos taikomos tais atvejais, kai skolininkas turi bendro su kitais asmenimis turto ir nėra nustatyta jam priklausanti šio turto dalis. Tokiu atveju antstolis turi teisę areštuoti visą bendrą turtą, o skolininko dalis nustatoma vėliau – susitarimu arba teismo tvarka. Dėl tokio teisinio reguliavimo galima situacija, kai areštuoto turto vertė viršija išieškotiną sumą, nes iki skolininkui priklausančios turto dalies nustatymo yra areštuojamas visas bendras turtas.
Teismas nustatė, kad antstolė buvo pasiūliusi pareiškėjai pateikti susitarimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo, tačiau toks susitarimas pateiktas nebuvo. Dėl to antstolė pasiūlė išieškotojai kreiptis į teismą dėl skolininkės turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto nepakanka išieškotinai sumai padengti, teismas padarė išvadą, jog antstolė pagrįstai areštavo bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą ir nepažeidė vykdymo proceso teisės normų bei principų.
Teismas pasisakydamas dėl antstolės patvarkymo pagrįstumo ir motyvavimo nurodė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, jog areštuoto turto vertė iš esmės viršija išieškotiną sumą ir vykdymo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad šioje vykdymo proceso stadijoje nėra nustatyta galutinė areštuoto turto vertė, nes turto vertinimas bus atliekamas pagal nustatytą tvarką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog areštuota per daug turto. Teismas taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog patvarkyme atskirai nenurodytos konkrečios turto vertės, nesudaro pagrindo laikyti patvarkymą nemotyvuotu, nes jame nurodyta, kad remiamasi VĮ Registrų centro duomenimis, esančiais vykdomojoje byloje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė, jog turto areštas šioje vykdymo proceso stadijoje pažeidžia jos teises ar proporcingumo principą, nes ji ir toliau gali naudotis areštuotu turtu, tik negali juo disponuoti.
Teismas išaiškino, kad CPK 510 straipsnio tvarka gali būti skundžiami tik jau atlikti antstolio veiksmai arba atsisakymas juos atlikti. Skundas negali būti grindžiamas prielaidomis apie būsimus veiksmus ar hipotetiniais teisių pažeidimais ateityje, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti antstolę ateityje taikyti vykdymo priemones, neviršijančias išieškotinos sumos ir vykdymo išlaidų dydžio, nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskirajame skunde pareiškėja PRS1 prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti antstolės Virginijos Meškauskienės 2026 m. sausio 9 d. patvarkymą Nr. S-26-15-1389. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog antstolė pagrįstai rėmėsi VĮ Registrų centro duomenimis ir nustatė, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto nepakanka išieškotinai sumai padengti. Antstolė, vertindama turto arešto proporcingumą, nepagrįstai rėmėsi tik masinio vertinimo duomenimis, kurie yra orientacinio pobūdžio ir negali būti laikomi tikslia konkretaus turto rinkos verte sprendžiant dėl arešto masto. Nurodytos turto vertės neatitinka realios nekilnojamojo turto rinkos vertės, nes dalis turto yra Vilniaus mieste esančios komercinės patalpos ir gyvenamosios paskirties žemės sklypai, kurių rinkos vertė objektyviai yra didesnė nei nurodyta masinio vertinimo duomenyse.
Teismas netinkamai įvertino turto arešto masto proporcingumą, nes antstolė areštavo visą skolininkei priklausantį nekilnojamąjį turtą, nors bendra išieškojimo suma sudaro 42 092,54 Eur. Toks areštas yra maksimalios apimties priemonė, kuri gali būti taikoma tik įvertinus, kad mažesnės apimties turto arešto nepakaktų išieškojimo tikslui pasiekti. Nei antstolės patvarkyme, nei teismo nutartyje nėra nurodyta, kodėl konkretaus turto objekto ar jo dalies areštas nebūtų pakankamas išieškojimui užtikrinti. Antstolė neatliko individualaus vertinimo, neįvertino atskirų turto objektų vertės, jų realizavimo galimybių ir neanalizavo mažiau ribojančių vykdymo priemonių taikymo galimybės.
Teismas klaidingai vertino aplinkybę, jog dalis turto priklauso bendrąja jungtine ar bendrąja daline nuosavybe. Ši aplinkybė ne panaikina, o priešingai – sustiprina antstolės pareigą atidžiau vertinti arešto apimtį, kad nebūtų nepagrįstai suvaržytos ne tik skolininkės, bet ir kitų bendraturčių teisės. Kadangi bendrosios nuosavybės objektų realizavimas yra sudėtingesnis ir reikalauja papildomų procesinių veiksmų, antstolė turėjo pasirinkti racionaliausią ir proporcingiausią vykdymo priemonę. Viso nekilnojamojo turto areštas, neįvertinus mažiau ribojančių alternatyvų, nepagrįstai apriboja pareiškėjos galimybę disponuoti turtu ir neatitinka proporcingumo principo. Taip pat toks viso turto areštas pažeidžia proceso ekonomiškumo principą, nes sukuria perteklinius ribojimus skolininkei.
Teismas netinkamai vertino antstolės diskrecijos ribas. Antstolio teisė pasirinkti vykdymo priemones nėra absoliuti ir yra ribojama imperatyvių teisės normų bei proporcingumo principo. Šiuo atveju antstolė pasirinko maksimaliai skolininkės teises ribojančią priemonę, nors egzistavo galimybė taikyti mažesnės apimties areštą. Teismas nepagrįstai pripažino antstolės patvarkymą tinkamai motyvuotu. Patvarkyme nėra pateikta areštuoto turto vertės analizė, nenurodyta, kodėl konkretūs turto objektai nėra pakankami išieškojimui užtikrinti ir kodėl pasirinktas būtent maksimalus turto arešto mastas. Dėl šių motyvavimo trūkumų nėra galimybės tinkamai patikrinti antstolės sprendimo teisėtumo ir proporcingumo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo antstolė Virginija Meškauskienė atsiliepime į atskirąjį skundą prašė pareiškėjos PRS1 skundo netenkinti. Nurodė šiuos argumentus:
Vykdymo procese buvo areštuotas pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, tačiau pagal VĮ Registrų centro pateiktas vidutines areštuoto turto vertes šio turto nepakanka išieškotinai sumai padengti. Dėl šios priežasties buvo areštuotas ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantis turtas. Pareiškėja klaidingai teigia, jog buvo areštuotas visas jai priklausantis nekilnojamasis turtas. Ne visas bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje esantis turtas yra areštuotas, nes tam tikriems nekilnojamojo turto objektams areštas nėra taikomas. Patvarkymuose ir turto arešto aktuose yra aiškiai nurodyta areštuoto turto sudėtis bei atskirta, kuri turto dalis priklauso skolininkei asmeninės nuosavybės teise ir kuri dalis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Areštuojant turtą buvo patikrinta visa informacija apie areštuotiną nekilnojamąjį turtą, įvertintos VĮ Registrų centro pateiktos vidutinės areštuoto turto rinkos vertės bei atsižvelgta į turto nuosavybės pobūdį. Nurodyta, kad areštuojant turtą ribojamos tik disponavimo teisės – teisė pakeisti turto teisinę padėtį, jį perleisti, įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti, tačiau turto valdymo ir naudojimo teisės nėra ribojamos. Pareiškėjai buvo paaiškinta, jog areštuojant skolininkei ir jos sutuoktiniui priklausantį nekilnojamąjį turtą jo vertė gali viršyti išieškomą sumą ir tai nelaikoma vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Remiantis CPK 666 straipsniu, išieškojimas iš fizinių asmenų gali būti nukreipiamas į jiems priklausantį turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje, o pagal CPK 667 straipsnį, kai skolininkui priklausanti bendro turto dalis nėra nustatyta, antstolis turi teisę areštuoti bendrąjį turtą.
Suinteresuotas asmuo UAB „Saisei LT“ atsiliepimo į atskirąjį skundą byloje nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų, teistumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Iš byloje esančių duomenų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų (CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, jog antstolė Virginija Meškauskienė vykdo 2025 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį raštą Nr. e2-1894-608/2024 dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės PRS1 išieškotojai UAB „Saisei LT“ (vykdomosios bylos Nr. 0015/25/01649). Antstolė 2025 m. rugsėjo 12 d. areštavo skolininkei ir jos sutuoktiniui bendrąja jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (turto arešto aktai Nr. S-25-15-29469 ir Nr. S-25-15-29470). Turto arešto mastai nurodyti 41 919,51 Eur. Pareiškėja 2025 m. gruodžio 4 d. pareiškimu prašė, jog antstolė sumažintų arešto mastą. Antstolė 2025 m. gruodžio 15 d. patvarkymu Nr. S-25-15-41418 netenkinto pareiškėjos skundo, o 2025 m. gruodžio 15 d. patvarkymu dėl sutikimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu Nr. S-25-15-41424 pasiūlė pareiškėjai (skolininkei) iki 2026 m. sausio 5 d. pateikti antstolei sutikimą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Pareiškėja 2026 m. sausio 6 d. prašymu pakartotinai prašė sumažinti turto arešto mastą pagal atnaujintas šio nekilnojamojo turto vertes, panaikinant gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), ir darbo vietos, adresu (duomenys neskelbtini), areštą. Skolininkė pateikė 2026 m. sausio 7 d. skundą dėl antstolės 2025 m. gruodžio 15 d. patvarkymo panaikinimo. Antstolė 2026 m. sausio 8 d. patvarkymu dėl skolininko turto dalies nustatymo Nr. S-26-15-1342 šioje vykdomojoje byloje ir kitose skolininkės atžvilgiu vykdomosiose bylose išieškotojams ir bendraturčiui per du mėnesius nuo šio patvarkymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Antstolė 2026 m. sausio 9 d. patvarkymu Nr. S-26-15-1389 netenkino skolininkės prašymo dėl areštų panaikinimo.
Pareiškėja kreipėsi į antstolę su skundu iš esmės prašydama panaikinti antstolės 2026 m. sausio 29 d. patvarkymą Nr. S-26-15-1389, grįsdama antstolės veiksmų neteisėtumą tuo, kad antstolė areštavo visą skolininkei priklausantį nekilnojamąjį turtą (tiek asmeninį, tiek bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės), nors jo vertė akivaizdžiai viršija skolą, pažeisdama imperatyvią CPK 675 straipsnio 2 dalies nuostatą, neįvertino konkrečių turto objektų vertės ir galimybės areštuoti tik dalį turto, formaliai rėmėsi vien VĮ Registrų centro masinio vertinimo orientaciniais duomenimis, neatliko individualizuoto proporcingumo vertinimo, taip pažeisdama proporcingumo, minimalios intervencijos, proceso ekonomiškumo principus bei nuosavybės teisės apsaugą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad antstolė, nustatydama areštuojamo turto mastą, pagrįstai įvertino, jog pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto nepakanka išieškotinai sumai padengti, todėl turėjo teisę areštuoti ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantį turtą, nes pagal CPK 667 straipsnį, nenustačius skolininkės turto dalies bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuojamas visas bendras turtas, o aplinkybė, kad areštuoto turto vertė gali viršyti išieškomą sumą, savaime nereiškia vykdymo proceso teisės normų pažeidimo; be to, pareiškėja neįrodė, kad antstolė taikė neproporcingą turto areštą ar kad patvarkymas buvo nemotyvuotas. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo vertinimu akcentuoja, kad teismas netinkamai įvertino antstolės veiksmų teisėtumą ir turto arešto proporcingumą, nes antstolė, nepagrįstai areštavo visą nekilnojamąjį turtą, neįvertino konkrečių turto objektų realios rinkos vertės, rėmėsi tik VĮ Registrų centro masinio vertinimo duomenimis, neatsižvelgė į galimybę taikyti mažesnės apimties vykdymo priemones, nepagrįstai suvaržė bendraturčių teises bei priėmė nemotyvuotą patvarkymą, todėl buvo pažeisti proporcingumo ir minimalios intervencijos principai.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamos nutarties motyvais ir byloje esančia medžiaga, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino pareiškėjos skunde dėl antstolės veiksmų nurodytas aplinkybes ir pateikė pakankamus teisinius motyvus, dėl kurių skundas buvo atmestas. Pirmosios instancijos teismas neapsiribojo formaliu pareiškėjos argumentų atmetimu, tačiau išsamiai pasisakė dėl turto arešto masto, proporcingumo principo taikymo, antstolės veiksmų pagrįstumo bei CPK 666, 667 ir 675 straipsnių nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad antstolė veikė neviršydama jai suteiktų įgaliojimų, nes, nustačiusi, jog pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto vertės nepakanka išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, pagrįstai areštavo ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog areštuoto turto vertė gali viršyti išieškomą sumą, savaime nereiškia vykdymo proceso teisės normų pažeidimo, kadangi pagal CPK 667 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, nenustačius skolininkei priklausančios turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, antstolis turi teisę areštuoti visą bendrą turtą.
Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Skolininko turto arešto tikslas yra laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Taigi, sprendžiant dėl turto arešto teisėtumo, vertintina ne tik areštuoto turto vertės ir išieškojimo sumos santykis, bet ir tai, ar pasirinkta vykdymo priemonė yra būtina ir proporcinga siekiant užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą.
Teismas atmeta apeliantės argumentus dėl nepagrįstai didelio turto arešto masto ir pažymi, kad CPK 675 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, negali būti aiškinama taip, kad kiekvienu atveju antstolis privalėtų areštuoti tik tiksliai išieškomą sumą atitinkančios vertės turtą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vykdymo procese objektyviai nėra įmanoma visuomet tiksliai nustatyti ir areštuoti tokios vertės turtą, kuris visiškai atitiktų išieškotiną sumą, todėl vien faktas, jog areštuoto turto vertė gali viršyti išieškojimo dydį, savaime nereiškia vykdymo proceso teisės normų pažeidimo. Vertinant turto arešto teisėtumą, būtina nustatyti, ar turtas areštuotas iš esmės perteklinės apimties, t. y. ar taikomi apribojimai nėra nebūtini ir neproporcingi išieškotojo interesams užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2020). Todėl vien faktas, kad areštuoto turto vertė galimai viršija išieškotiną sumą, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti antstolio veiksmų neteisėtumo, jeigu nustatoma, kad tokia priemonė objektyviai būtina išieškojimo užtikrinimui.
Pagal kasacinio teismo praktiką, Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė gali būti vienas iš kriterijų, kurį antstolis gali taikyti nustatydamas areštuojamo turto rinkos vertę, tačiau antstolis negali besąlygiškai vadovautis nurodyta turto verte, nes ji gali neatitikti turto rinkos vertės turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2005).
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus dėl netinkamo turto vertės nustatymo, nes vykdymo proceso metu antstolis, spręsdamas dėl turto arešto taikymo, turi remtis jam prieinamais objektyviais duomenimis apie turtą. Pažymėtina, kad turto arešto stadijoje antstolis neatlieka galutinio turto įkainojimo, kuris atliekamas vėlesnėje vykdymo proceso stadijoje, sprendžiant dėl turto realizavimo. Todėl sprendžiant dėl turto arešto taikymo pakanka objektyvių turimų duomenų apie turto vertę. VĮ Registrų centro duomenys gali būti naudojami kaip vienas iš kriterijų nustatant turto vertę, o galutinė turto vertė gali būti tikslinama vėlesnėje vykdymo proceso stadijoje, atliekant turto įkainojimą teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantė, teigdama, kad reali turto rinkos vertė yra didesnė, nepateikė konkrečių įrodymų, kurie paneigtų antstolės atliktą vertinimą ar patvirtintų, kad dėl to turto arešto mastas tapo neproporcingas.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių antstolės nustatytą aplinkybę, jog apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto nepakanka išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Antstolė, spręsdama dėl turto arešto masto, rėmėsi vykdomojoje byloje esančiais VĮ Registrų centro duomenimis apie turto vertę ir nustatė, kad vien asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto vertės nepakanka kreditoriaus reikalavimams užtikrinti. Atsižvelgiant į tai, kad vien apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto neužteko išieškojimui užtikrinti, antstolė turėjo pagrindą nukreipti turto arešto veiksmus ir į kitą skolininkei priklausantį turtą, įskaitant bendrąja jungtine nuosavybe su sutuoktiniu priklausantį turtą, nes priešingu atveju būtų neužtikrinta reali galimybė įvykdyti išieškojimą.
Teismas pažymi, kad proporcingumo principas vykdymo procese nereiškia pareigos antstoliui kiekvienu atveju iš anksto nustatyti absoliučiai tikslią turto vertę ar pasirinkti tik tokios apimties turto areštą, kuris tiksliai atitiktų išieškotiną sumą. Priešingu atveju būtų paneigta turto arešto paskirtis – užtikrinti, kad būtų išsaugotas turtas, iš kurio būtų galima realiai įvykdyti išieškojimą. Vertinant arešto masto proporcingumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į nominalią turto vertę, bet ir į konkrečias vykdymo proceso aplinkybes.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai skolininkas turi bendro su kitais asmenimis turto ir jam priklausanti bendro turto dalis nėra nustatyta, kyla skolininko turto dalies neapibrėžtumo rizika, nes iki bus nustatyta skolininkui priklausanti bendro turto dalis, nėra aišku, kokia konkrečiai turto dalis priklauso skolininkui ir kokia apimtimi galės būti patenkinami išieškotojo interesai nukreipiant išieškojimą į tokį turtą. Tokiu atveju objektyviai yra pateisinama, kad tokio turto turės būti areštuojama daugiau, negu reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Nors tiek bendrosios dalinės nuosavybės, jeigu dalys nėra nustatytos (CK 4.73 str. 3 d.), tiek bendrosios jungtinės nuosavybės (CK 3.117 str.) atveju yra taikoma lygių dalių prezumpcija, ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Tai reiškia, kad yra tikimybė, jog skolininko turto dalis, į kurią gali būti nukreipiamas išieškojimas, gali būti ir mažesnė nei 1/2 dalis. Kartu gali kilti ir kitų rizikų, pvz., galimybės nustatyti skolininko turto dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, rizika, turto, kuris priklausys keliems asmenims, dalies likvidumo rizika ir kt. rizikų, susijusių būtent su tuo, kad išieškojimas bus nukreiptas į skolininko turto, kuris yra skolininko bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2020). Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2020).
Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra tai, kad dalis turto priklauso pareiškėjai bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau pareiškėjai priklausanti šio turto dalis nėra nustatyta. Todėl antstolė, neturėdama galimybės iš anksto nustatyti konkrečios turto dalies, į kurią galėtų būti nukreiptas išieškojimas, pagrįstai taikė turto areštą tokia apimtimi, kuri užtikrintų realią išieškojimo galimybę. Tokia situacija kyla ne dėl perteklinio antstolės veiksmų taikymo, o dėl vykdymo proceso teisinio reguliavimo, pagal kurį, nenustačius skolininkei priklausančios turto dalies bendrojoje nuosavybėje, gali būti areštuojamas bendras turtas. Priešingu atveju išieškotojo teisės būtų nepagrįstai ribojamos vien dėl to, kad skolininkės turto dalis bendrojoje nuosavybėje nėra nustatyta. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad buvo areštuotas ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklausantis turtas, pati savaime nelaikytina pertekliniu antstolės veiksmu, o yra nulemta vykdymo proceso teisinio reguliavimo ir būtinybės užtikrinti realų išieškojimo įvykdymą.
Teismas pažymi, kad CPK 667 straipsnio taikymas nagrinėjamu atveju užtikrina išieškojimo galimybę tais atvejais, kai skolininkei priklausanti turto dalis bendrojoje nuosavybėje nėra nustatyta. Nenustačius tokios dalies, antstolis negali nukreipti išieškojimo tik į konkrečiai skolininkei priklausantį turtą, todėl bendro turto areštas yra teisės normų leidžiama vykdymo priemonė, kuria siekiama išsaugoti galimybę įvykdyti išieškojimą. Šios aplinkybės nepaneigia proporcingumo principo laikymosi, nes turto areštas savaime nereiškia turto realizavimo ar kitų bendraturčių teisių suvaržymo apimties nustatymo – tai yra procesinė priemonė, skirta užtikrinti galimą išieškojimą.
Teismas papildomai pažymi, kad apeliantės argumentai dėl bendraturčių teisių pažeidimo taip pat nepagrįsti, kadangi bendro turto areštas pagal CPK 667 straipsnį nereiškia, jog iš karto nukreipiamas išieškojimas į visą bendraturčiui priklausantį turtą. Šioje vykdymo proceso stadijoje siekiama išsaugoti galimybę nustatyti skolininkei priklausančią turto dalį ir tik į ją nukreipti išieškojimą. Be to, turto areštas pagal savo pobūdį pirmiausia riboja disponavimo teises, tačiau savaime neatima galimybės turtą valdyti ir naudoti. Todėl vien faktas, kad bendraturčio turtui pritaikytas laikinas apribojimas, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimo.
Apeliantės argumentas, jog antstolės patvarkymas nėra pakankamai motyvuotas, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą patvarkymą. Patvarkymo teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į visą vykdomosios bylos medžiagą, o ne vien į atskirą dokumento formuluotę. Nagrinėjamu atveju antstolė patvarkyme nurodė, kad sprendimas priimtas įvertinus vykdomosios bylos duomenis, turto vertę ir aplinkybę, kad asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto nepakanka skolai padengti. Todėl vien aplinkybė, kad patvarkyme detaliai neišvardyti visi atlikto vertinimo aspektai, nesudaro pagrindo pripažinti jį nemotyvuotu. Vertinant antstolio procesinio dokumento motyvavimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į dokumento tekstą, bet ir į vykdomosios bylos duomenų visumą, iš kurios turi būti galima nustatyti sprendimo priėmimo pagrindą.
Teismas daro išvadą, kad apeliantės argumentai iš esmės grindžiami nesutikimu su vykdymo proceso metu pritaikyta priemone, tačiau nepateikia duomenų, patvirtinančių, jog antstolė veikė viršydama įgaliojimus, pažeidė CPK 675 ar 667 straipsnių reikalavimus arba pritaikė akivaizdžiai perteklinį ir neproporcingą turto areštą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolės veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas mano, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino skundo dėl antstolio veiksmų, yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmus, todėl naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.