Kauno apygardos teismo nutartis

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu nuo priėmimo momento (duomenys neskelbtini) rajono Vidiškių medžiotojų būrelio valdybos 2025 m. gegužės 30 d. nutarimą, kuriuo ieškovui apribotas dalyvavimas medžioklėse Vidiškių medžiotojų būrelio plotuose iki 2025 m. spalio 15 d.; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 1 929 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad atsakovės Įstatuose nėra nustatyta valdybos kompetencija susijusi su drausminių ar kitokių nuobaudų skyrimu už asociacijos vidaus taisyklių pažeidimus asociacijos nariams, tik yra nustatyta valdybos kompetencija priimant ir šalinant būrelio narius, tačiau nėra nustatyta jokios tokio šalinimo tvarkos ar pagrindų, taip pat nėra nustatyta nuobaudų nariams taikymo tvarkos, pagrindų ar rūšių (Įstatų 4 skyrius). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos aukščiausiojo teismo 2025 m. sausio 9 d. nutartimi 3K-3-28-1075/2025, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių asociacijos teisę pašalinti savo narius, aiškinimo ir taikymo, kai asociacijos įstatuose nėra nustatytos narių pašalinimo sąlygos ir tvarka, taip pat teisiniu reglamentavimu, atmetė atsakovo argumentus, kad teismas patenkindamas ieškovo ieškinį, įpareigotų turėti narius, kurie nesilaiko nustatytų vidaus taisyklių ir pažeidinėja steigimo dokumentų reikalavimus, bei kad atsakovo valdyba veikė teisėtų ir pagrįstų vidaus tvarkos taisyklių pagrindu, patvirtintų visuotinio narių susirinkimo ir kurios galioja ir ieškovui. Asociacijos teisė pačiai nustatyti savo narių pašalinimo iš asociacijos ar drausminių nuobaudų taikymo sąlygas ir tvarką nereiškia, kad asociacijos nariai gali būti pašalinami ar drausminami asociacijai iš anksto nenustačius tokių taisyklių Lietuvos Respublikos asociacijos įstatyme ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka . Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad valdybos kompetencija turi būti tiksliai apibrėžta įstatuose, taip pat turi būti nustatyta narių šalinimo ar nuobaudų jiems taikymo tvarka. Šiuo atveju, atsakovo patvirtintos vidaus tvarkos taisyklės atsakovo valdybai nepagrįstai suteikia valdybai kompetenciją dėl drausminių nuobaudų skyrimo, kuri steigimo dokumente – Įstatuose, nėra valdybai suteikta. Be to, nors vidaus tvarkos ir nustato drausminių nuobaudų skyrimo pagrindus, tačiau nenustato konkrečių nuobaudų rūšių, Taisyklių 19 punkte apsiribojama nurodant valdybos teisę pašalinti iš būrelio arba kitaip apriboti būrelio nario dalyvavimą būrelio veikloje. Teismas vertino, kad situacija, kada nuobaudų skyrimo ir jų parinkimo klausimas pavedamas valdybai nenustatant iš esmės jokių kriterijų, skyrimo tvarkos ar pačių nuobaudų rūšių, prieštarauja būrelio Įstatams, kuriuose valdybos funkcija skirti nuobaudas apskritai nenustatyta, pažeidžia Lietuvos Respublikos asociacijos įstatymo 12 straipsnio 2, 4 dalis, nesudaro galimybės asociacijos nariams iš anksto numatyti, ar ir jei taip, kokie jų veiksmai gali užtraukti kokią drausminę atsakomybę, taigi tokios vidaus taisyklių nuostatos iš esmės neleidžia asociacijos nariams prognozuoti galimų nuobaudų ar vertinti jų adekvatumą ir proporcingumą. Tokios pozicijos dėl būrelio valdymo organų kompetencijos laikosi ir pats atsakovas, dėl dalies skiriamų drausminių nuobaudų sprendimus priimdamas ne valdyboje, o visuotiniame būrelio narių susirinkime.

Vertindamas, drausminės nuobaudos, kuria ieškovui buvo terminuotai apribota teisė dalyvauti asociacijos veikloje, skyrimo procedūrą, teismas atkreipė dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad tuo atveju, kai pašalintas asociacijos narys teisme ginčija savo pašalinimo teisėtumą ir pagrįstumą, bylos teisminio nagrinėjimo ribos yra nustatomos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles ir bylą nagrinėjantis teismas, esant procesiniam pagrindui, tikrina tiek materialiuosius nario pašalinimo iš asociacijos pagrindus, tiek ir procedūrinius pašalinimo aspektus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-219/2018, 25 punktas). Teisminės kontrolės paskirtis tokio pobūdžio bylose – nustatyti, ar asociacija, spręsdama dėl galimo jos įstatų pažeidimo ir poveikio priemonių taikymo savo nariams, neperžengė jai priklausančių vertinimo laisvės ribų: ar laikėsi narių pašalinimo iš tvarkos ir sąlygų, ar pašalinimas buvo proporcinga sankcija, atsižvelgiant į atliktų veiksmų pobūdį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2014). Tačiau tokio pobūdžio bylą nagrinėjantis teismas negali pažeisti įstatyme nustatytos asociacijos diskrecijos pačiai nusistatyti savo narių pašalinimo sąlygas ir pripažinti, kad konkretūs asociacijos nario veiksmai, asociacijos įstatuose nenurodyti kaip pagrindas pašalinti narį, turėtų sukelti jam tokius padarinius. Nagrinėjamu atveju atsakovo įstatuose nebuvo nustatytos narių drausminės atsakomybės taikymo sąlygos ir tvarka, o tai reiškia, kad atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimo terminuotai apriboti ieškovo teisę dalyvauti asociacijos veikloje.

Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo suformuotos praktikos laikosi ir apeliaciniai teismai, pasisakydami, kad asociacijoje taikant visuomeninio poveikio priemones turi būti sudaromos tinkamiausios ir priimtiniausios sąlygos (prielaidos) visiems suinteresuotiems asmenims tinkamai pasirengti tokių svarbių klausimų nagrinėjimui, užtikrinama, kad šie reikšmingi klausimai nebūtų nagrinėjami, sprendžiami ir (arba) dėl jų balsuojama iš esmės nepasirengus. Nors šios garantijos nėra tiesiogiai įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, tačiau jas lemia ne tik narystės asociacijoje, kaip konstitucinės ir konvencinės žmogaus teisės, reikšmė, bet ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-2406-340/2024).

Teismas taip pat nurodė, kad ginčijamas nutarimas priimtas iš esmės remiantis 2025 m. balandžio 28 d. prašyme nurodytais motyvais, nurodžius, kad ieškovas pareiškė, kad nebeleis naudotis jam priklausančia lupykla ir iš jos išmetė į lauką tris šernų skerdienas. Ieškovo elgesys įvertintas kaip situacijos sudarymas, kad atsakovo (duomenys neskelbtini) grupė nebegali medžioti, pritarta pasiūlymui ieškovui už vidaus tvarkos taisyklių 19.4 punkto pažeidimą, kuris pasireiškė įžūliu elgesiu ir nepagarba būrelio nariams, taikyti jau nurodytą sankciją. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes vertina, kad atsakovo drausminės nuobaudos skyrimo procedūra neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Nors ieškovui formaliai ir buvo sudaryta galimybė raštu iki valdybos posėdžio paaiškinti savo veiksmus, tačiau ieškovas nebuvo informuotas apie tai, kad bus sprendžiama dėl jam taikytinos drausminės nuobaudos, ieškovas nebuvo informuotas apie valdybos posėdį, jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti valdybos posėdyje ir būti išklausytam, į jo paaiškinimus nebuvo atsižvelgta, jo pateikti argumentai, nurodytos aplinkybės nebuvo tirti ir analizuoti, taip svarbios aplinkybės nebuvo nustatytos ir nesurinkti jas patvirtinantys įrodymai, todėl negalėjo būti sudarytos tinkamiausios ir priimtiniausios sąlygos (prielaidos) tinkamai pasirengti svarbių klausimų nagrinėjimui, nebuvo užtikrinta, kad šie reikšmingi klausimai nebūtų nagrinėjami, sprendžiami ir (arba) dėl jų balsuojama iš esmės nepasirengus, dėl to teismas konstatavo, jog ieškovui atsakovo valdybos paskirta drausminė nuobauda prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Toks atsakovo valdybos sprendimas ieškovui buvo siurprizinis, jį priimant padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, todėl (duomenys neskelbtini) rajono Vidiškių medžiotojų būrelio 2025 m. gegužės 30 d. valdybos nutarimas pripažintas negaliojančiu CK 2.82 straipsnio 1 ir 4 dalies pagrindu.

Teismas nustatė, kad tiek iš valdybos protokolo, tiek iš liudytojų parodymų, tiek iš paties atsakovo pozicijos matyti, kad atsakovo valdyba nesiaiškino pastato nuosavybės klausimo, nesiaiškino kilusių konfliktų priežasčių ir aplinkybių, neaiškiai nurodė faktinį nuobaudos skyrimo pagrindą ir ieškovo veiksmus, už kuriuos skirta nuobauda (nėra aišku, ar nuobauda skirta už skerdienų išnešimą ar už uždraudimą naudotis pastatu), netinkamai pritaikė nuobaudos skyrimo teisinį pagrindą (nenurodė, kuo pasireiškė vidaus tvarkos taisyklių 19.4 punkte nurodytas ieškovo įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, necenzūriniai žodžiai, kuriais buvo demonstruota nepagarba būrelio nariams ar medžioklėje dalyvavusiems nariams). 2025 m. gegužės 30 d. valdybos protokole tiesiogiai nenurodyta, kad ieškovui drausminė nuobauda skirta už trijų šernų skerdienų išmetimą į lauką. Teismas vertino, kad ieškovas neatliko nepagarbaus elgesio, prieš tai informavęs, jog neleis naudotis jam priklausančiu pastatu, skerdienas perkėlė iš patalpos į lauką ir apie tai nedelsdamas informavo atsakovo atstovą. Jokių kitų nepagarbių įžūlių ieškovo veiksmų atsakovas nenurodė, todėl teismas ieškovo veiksmų neturėjo pagrindo vertinti kaip pažeidžiančių atsakovo vidaus tvarkos taisyklių 19.4 punktą, t. y., kad ieškovo veiksmai yra „įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, necenzūriniai žodžiai, kuriais buvo demonstruota nepagarba būrelio nariams ar medžioklėje dalyvavusiems nariams“.

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas pažeidė ES reglamentus (EB) Nr. 852/2004 ir Nr. 853/2004, taip pat veterinarijos įstatymo pažeidimus. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad šie teisės pažeidimai buvo užfiksuoti ir ieškovui ar kitiems asmenims buvo pritaikytos už šiuos pažeidimus numatytos sankcijos. Teismas nėra nurodytus teisės aktus įgyvendinanti institucija ir šių pažeidimų nustatyti ar įvertinti pareigos neturi. Byloje nėra duomenų, kad dėl ieškovo veiksmų būtų patirta žala, priešingai, ieškovas apie skerdienų išnešimą informavo suinteresuotus asmenis, kurie skerdienas pergabeno į tinkamą medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo vietą ir žalos nepatyrė. Be to, ieškovas ne vieną kartą medžiotojus įspėjo apie tai, kad nebeleis naudotis jam priklausančiu pastatu lupykla, todėl teismas neturėjo pagrindo vertini, jog situacija, kada skerdienos buvo išneštos iš medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpos, susidarė dėl ieškovo kaltės.

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), VMVT įregistruota atsakovo vardu, todėl ieškovas negali ir nėra tinkamai įgaliotas vienasmeniškai spręsti jos naudojimo klausimų bei nustatyti savo taisyklių. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų atsakovo nuosavybės ar valdymo teises į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Nėra pagrindo pritarti atsakovo argumentui, kad medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), VMVT įregistruota atsakovo vardu, todėl ieškovas negali ir nėra tinkamai įgaliotas vienasmeniškai spręsti jos naudojimo klausimų bei nustatyti savo taisyklių. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 „Dėl veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų patvirtinimo“ (toliau – ir Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimai) patvirtintuose Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų 4 ir 5 jų punktais, padarė išvadą, kad šis teisės aktas nustato pareigą medžioklės plotų naudotojams savo medžioklės plotų vienete įsirengti medžiojamųjų gyvūnų pirminio apdorojimo aikštelę ar apdorojimo patalpą ir gyvūninių atliekų duobę pagal joms keliamus reikalavimus, tačiau nenustato daiktinių teisių į šį turtą ir nereguliuoja šių objektų turtinio režimo. Atitinkamai, teismui nebuvo pagrindo pritarti ir atsakovo argumentui, kad ieškovas savo veiksmais ir nepagarbiu elgesiu sukėlė realias grėsmes atsakovo (duomenys neskelbtini) grupės veiklai, įskaitant savavališką medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpos užrakinimą. Atsižvelgęs į teisės aktuose išdėstytus reikalavimus medžiojamųjų gyvūnų pirminio apdorojimo aikštelės (ar apdorojimo patalpos) ir gyvūninių atliekų duobės įrengimui, ir byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovas turi įregistravęs vieną medžiojamųjų gyvūnų pirminio apdorojimo aikštelę, tris apdorojimo patalpas ir tris pirminio apdorojimo aikšteles, teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad ieškovas savo veiksmais sukėlė realią grėsmę atsakovo (duomenys neskelbtini) grupės veiklai.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šioje byloje yra pareikštas reikalavimas dėl juridinio asmens valdymo organų sprendimo pripažinimo negaliojančiu, o atsakovas reikalavimo dėl ieškovo nuosavybės ginčijimo nėra pareiškęs, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nuosavybę yra įregistravęs nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje ir atsakovas įstatymo nustatyta tvarka kadastro duomenų neginčijo, taip pat neginčijo ir ieškovo VĮ Registrų centrui pateiktos 2024 m. lapkričio 5 d. pažymos apie nebaigto statyti ar rekonstruoti nesudėtingo statinio statybą Nr. ARCUB-00-241105-01086, ar sudarytos žemės sklypo nuomos sutarties, vertino, kad nuosavybės ar jos dalies nustatymas nėra šios bylos dalykas ir šis klausimas išeina už bylos nagrinėjimo ribų. Ieškovui priklausančio pastato – lupyklos ir nuomojamo žemės sklypo kadastro ir registro duomenys yra įregistruoti viešajame registre teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie laikomi teisingais. Tai, kad atsakovas pateikė duomenis apie pastatui taikomą areštą ir pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį inicijavo ne atsakovas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių ir jos nagrinėjimo ribų. Byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl atsakovo narių prisidėjimo prie lupyklos įrangos (brandinimo, šaldymo kameros, stovų ir kt.). Byloje dalis liudytojų patvirtino, kad dalis atsakovo narių tiek pastatu – lupykla, tiek įranga naudojasi iki šiol. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ši įranga priklauso atsakovui, kad atsakovas reiškė pretenzijas dėl įrangos grąžinimo. 2025 m. gegužės 30 d. atsakovo valdybos sprendime ieškovo veiksmai dėl medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpos įrangos negrąžinimo nenurodomi, todėl teismas neturėjo pagrindo vertinti, kad drausminė nuobauda ieškovui buvo skirta dėl medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpos įrangos negrąžinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, suteikdamas didesnę įrodomąją galią ieškovo pateiktiems paaiškinimams, nepagrįstai nevertino atsakovo pateiktų paaiškinimų, atmesdamas atsakovo prašymą apklausti liudytojus, betarpiškai galėjusius pateikti bylai reikšmingus duomenis. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą. Be to, teismas nesivadovavo visapusišku įrodymų vertinimu, ko pasėkoje, priėmė sprendimą, nesivadovaujant objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

Dėl vieno iš ieškinio reikalavimų - įpareigoti atsakovą pateikti teismui (duomenys neskelbtini) rajono Vidiškių medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) grupei priskirtų būrelio narių (jų dalies) prašymą, adresuotą (duomenys neskelbtini) rajono Vidiškių medžiotojų būrelio valdybai, kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas protokolinis nutarimas – pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė nei sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nei rezoliucinėje, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, be to, niekaip neįvertino tokio ieškovo procesinio elgesio, kuomet teikiant ieškinį pastarasis bandė klaidinti teismą, kad bendrai nesupranta. kokio atsakovo narių kreipimosi pagrindu yra nubaustas ir tik atsakovui 2025 m. lapkričio 12 d. į bylą pateikus 2025 m. gegužės 16 d. valdybos pirmininko elektroninį laišką, ieškovas pripažino, kad tokį dokumentą turi ir jo pagrindu teikė paaiškinimus atsakovo valdybai.

Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog asociacijos savo veiklą grindžia įstatais. Asociacijos įstatuose turi būti nurodoma naujų narių priėmimo, narių išstojimo ir pašalinimo iš asociacijos tvarka bei sąlygos, visuotinių narių susirinkimo sušaukimo tvarka, valdymo organai ir jų kompetencija ir kt. (Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalis), ko pasėkoje, pirmosios instancijos teismas, net ir sprendimo 37 punkte išsamiai išvardinęs atsakovo valdybos kompetencijas, padarė fundamentalią teisės aiškinimo klaidą, teigdamas, kad valdyba neturėjo teisės taikyti drausminės sankcijos, nes tokia teisė nebuvo „tiesiogiai ir pažodžiui“ įrašyta atsakovo įstatuose. Tačiau Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas nereikalauja kazuistinio valdymo organų (šiuo atveju – valdybos) kompetencijų įvardijimo įstatuose, pakanka, kad kompetencija išplauktų iš aukščiausio atsakovo valdymo organo – visuotinio narių susirinkimo – sprendimų, kurie, be kita ko, yra privalomi ir ieškovui, ką konstatavo ir pats teismas sprendimo 37 punkte. Atsakovo nariai, priimdami tokį sprendimą, atsakovo valdybai suteikė diskrecijos teisę spręsti tiek dėl narių elgesio vertinimo, tiek dėl visuomeninio poveikio priemonių – nuobaudų skyrimo, todėl teismas nepagrįstai eliminavo šias taisykles iš normatyvinės sistemos.

Pirmosios instancijos teismas peržengė savo kompetencijos ribas, paneigė asociacijų savivaldos esmę, perkėlė vidaus drausmę į teismų reguliavimo sritį, nes faktiškai perėmė atsakovo valdybos funkcijas, pats vertino visuomeninio poveikio priemonės – nuobaudos ieškovui tikslingumą bei proporcingumą ir tokiu vertinimu pakeitė kolegialų asociacijos valdymo organo – valdybos, sprendimą, kas akivaizdžiai prieštarauja teismų praktikoje įtvirtintoms nuostatoms, kad asociacijos turi autonomiją vidaus klausimais, o valstybės kišimasis yra minimalus, todėl teismas ignoravo esminius bylos faktus, o konkrečiai tai, kad: atsakovo valdyba veikė teisėtų ir pagrįstų vidaus tvarkos taisyklių pagrindu, patvirtintų visuotinio narių susirinkimo; ieškovas savo veiksmais ir nepagarbiu elgesiu sukėlė realias grėsmes atsakovo (duomenys neskelbtini) grupės veiklai, įskaitant savavališką medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpos užrakinimą ir sumedžiotų gyvūnų – medžioklės trofėjų, paniekinimą, dėl ko į atsakovo valdybą ir kreipėsi 12 atsakovo narių; medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), VMVT įregistruota atsakovo vardu, už higienos reikalavimų laikymąsi yra atsakingas atsakovas, todėl ieškovas negali ir nėra tinkamai įgaliotas vienasmeniškai spręsti jos naudojimo klausimų bei nustatyti savo taisyklių sumedžiotų gyvūnų apdorojimo ir laikymo klausimais.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas supainiojo patalpos savininko teises su subjekto, atsakingo už higienos normų laikymąsi medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpoje, teisėmis ir atsakomybių ribomis, todėl klaidingai įvertino arba visiškai nevertino šių esminių faktų: medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpa (duomenys neskelbtini) VMVT atsakovo vardu yra registruota gerokai anksčiau nei nuosavybės teises į patalpą nekilnojamojo turto registre įregistravo ieškovas; būtent atsakovas, o ne ieškovas, yra subjektas atsakingas už higienos normų laikymąsi medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpoje, o sprendimo motyvai ar skerdienos išmetimas į lauką sukėlė pasekmes atsakovui, neturi teisinės reikšmės; nei 2025 m. gegužės 24 d. paaiškinime, nei 2025 m. birželio 6 d. skunde atsakovo valdybai ieškovas net neužsimena apie įregistruotą nuosavybės teisę į medžiojamųjų gyvūnų apdorojimo patalpą; ieškovo nuosavybės teisė yra apribota, į bylą pateikti duomenys apie pastatui taikomą areštą ir pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurį inicijavo atsakovo nariai, kuriuos apklausti byloje liudytojais teismas atsisakė.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei argumentuotai konstatavo, kad byloje nagrinėjamu atveju sprendimo dėl ieškovo teisės medžioti apribojimo priėmimo procedūroje nurodytos garantijos nebuvo užtikrintos, ką neabejotinai patvirtina ir bylos nagrinėjimo metu ištirti rašytiniai įrodymai bei proceso dalyvių paaiškinimai. Skundžiamas atsakovo valdybos 2025 m. gegužės 30 d. protokolinis nutarimas buvo priimtas visiškai formaliai, iš esmės neatlikus aplamai jokio nagrinėjamos situacijos vertinimo, net nebandant aiškintis susidariusios situacijos priežasčių ir / ar jos dalyvių veiksmų teisėtumo, ir / ar atitikimo visuomenėje priimtinoms ir jos toleruojamoms kasdienio elgesio normoms. Skundžiamas atsakovo nutarimas priimtas ne tik neišklausius galimo konflikto dalyvių, bet net nenustačius tikrojo ginčo objekto savininko ir net nebandant to padaryti, kas neabejotinai patvirtina, kad, priimant skundžiamą valdybos nutarimą, ieškovo atžvilgiu juo buvo siekiama ne objektyviai išspręsti susidariusią situaciją ir objektyviai įvertinti visų jos dalyvių veiksmus, o tik parodyti ieškovo, kaip eilinio būrelio nario, „vietą“ jame, neabejotinai siekiant pabrėžti vieno iš būrelio valdymo organų galią kitų būrelio narių atžvilgiu. Skundžiamo valdybos protokolinio nutarimo priėmimo procedūros iš esmės neatitinka nei kasacinės instancijos teismo nuosekliai formuojamai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai, nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, neabejotinai pažeidžia ieškovo, kaip pilnaverčio būrelio nario, vykdančio visas savo pareigas būrelio atžvilgiu, teises ir teisėtus interesus, ką visiškai pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas.