- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-17
- Bylos Nr.
- 2-873-934/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00871-2026-1
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, L. B., Lietuvos Respublikos Valstybė, Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
- 2.1.4.4Kiti su terminais susiję klausimai
- 3.1.14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
- 3.6.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės A. D. ieškinį atsakovėms Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, ir L. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo ir žalos prevencijos užtikrinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. D. (toliau – ir ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama: iš atsakovių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, ir L. B. priteisti po 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigoti atsakovę L. B. pašalinti po (duomenys neskelbtini) namo statybos prie jo primontuotus, ieškovės sklypą teršiančius ir vibracinę-elektromagnetinę taršą ir triukšmą skleidžiančius įrenginius.
Ieškovė nurodė, kad jai 2023 m. liepos 27 d.–2023 m. rugpjūčio 25 d. viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini), neišsiaiškinus aplinkybių, dėl gydytojų nekompetencijos, prievarta buvo (duomenys neskelbtini), dėl to ieškovė patyrė (duomenys neskelbtini), prieš ją buvo taikoma prievarta, smurtaujama. Žala sveikatai nebūtų kilusi, jei D. nebūtų pateikę policijai melagingo, šmeižikiško skundo ir policija būtų dirbusi tinkamai. Dėl šio skundo buvo pradėtas ieškovės persekiojimas, ji patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus, prarado pasitikėjimą savimi ir valstybės institucijomis. Teigia, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – Komisija) sprendimas turi būti atmestas, o civilinis ieškinys patenkintas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti.
Teismas nustatė, kad ieškovė 2024 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Komisiją, kuri svarstė ieškovės prašymą dėl patirtos žalos, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ (duomenys neskelbtini). Komisija 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. Ž4-245 vienbalsiai nusprendė, kad žala neatitinka Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų bei pareiškėjos prašymo netenkino.
Teismas nustatė, kad ieškovė į teismą kreipėsi praleidusi PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinį 30 dienų kreipimosi į teismą terminą, per kurį asmenys, nesutinkantys su Komisijos sprendimu, turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Komisija sprendimą priėmė 2024 m. gruodžio 3 d., ieškovei pakartotinai sprendimas išsiųstas 2025 m. sausio 15 d., o pirmą kartą į teismą su ieškiniu ieškovė kreipėsi 2025 m. birželio 18 d. Teismas taip pat nustatė, kad, neištaisiusi ieškinio trūkumų, ieškovė pakartotinai į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu kreipėsi 2026 m. liepos 31 d. Ieškovė ieškinyje nenurodė aplinkybių, dėl kurių praleido 30 dienų terminą skųsti Komisijos sprendimą. Komisija ieškovės teisę per 30 dienų terminą skųsti Komisijos sprendimą išaiškino tiek pačiame sprendime, tiek pakartotinai ieškovei išsiųstame laiške. Ieškovė pirminiame ieškinyje buvo nurodžiusi aplinkybę, jog kreipėsi į Komisiją, tačiau ji ieškovės pareiškimo netenkino, todėl yra pagrindas išvadai, jog apie Komisijos sprendimą ieškovė buvo informuota tinkamai. Be to, ieškinyje nėra suformuluoto prašymo atnaujinti praleistą terminą bei nenurodyta svarbių priežasčių, galinčių sudaryti pagrindą atnaujinti šį terminą.
Teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę L. B. pašalinti po (duomenys neskelbtini) namo statybos prie jo primontuotus, ieškovės sklypą (duomenys neskelbtini) teršiančius ir vibracinę–elektromagnetinę taršą ir triukšmą skleidžiančius įrenginius, yra neteismingas Vilniaus apygardos teismui. Šios kategorijos ieškinius nagrinėja apylinkių teismai.
Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido procesinį terminą pateikti ieškinį, todėl ieškovės ieškinį atsisakytina priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Ieškovei praleidus procesinį terminą ir nesant pateisinamų priežasčių jį atnaujinti, išnyksta teisė atlikti procesinius veiksmus, todėl procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus terminui, turi būti grąžinami juos padavusiems asmenims (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka, nes vertinama, kad ieškinį pateikęs asmuo neturi suinteresuotumo – savarankiško teisinio intereso ir poreikio jį ginti (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
Apeliantė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Skundžiama nutartis neteisėta ir nepagrįsta, priimta netinkamai taikant materialiosios bei procesinės teisės normas.
Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį, teigdamas, kad byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas taikomas tik tada, kai ginčas apskritai nepatenka į teismų jurisdikciją. Ginčai dėl žalos atlyginimo yra civiliniai ir neabejotinai teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Praleistas procesinis terminas nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Teismas, nustatęs, kad nebuvo pateiktas atskiras prašymas atnaujinti praleistą 30 dienų terminą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra fizinis asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo ir atstovo, turėjo procesinę pareigą nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. pasiūlyti ieškovei pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo bei nurodyti svarbias priežastis, o ne atsisakyti priimti ieškinį.
Atsisakymas priimti ieškinį be galimybės paaiškinti praleidimo priežastis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį bei Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnį (teisė į teisingą teismą). Termino praleidimas nebuvo piktnaudžiavimas ar nerūpestingumas.
Nors teismas nurodė, kad reikalavimas dėl įrenginių pašalinimo yra neteismingas apygardos teismui, vis tik, jeigu teismui pareiškiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių bent vienas teismingas apygardos teismui, visa byla turi būti nagrinėjama apygardos teisme.
Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad, praleidus procesinį terminą, asmuo praranda teisinį suinteresuotumą (CPK 5 straipsnis). Procesinio termino praleidimas nepanaikina paties asmens materialiojo teisinio suinteresuotumo (žalos patyrimo fakto). Praleisto termino atnaujinimas yra procesinis klausimas, kurį teismas privalo išspręsti, įvertinęs priežasčių svarbą, o ne deklaratyviai konstatuoti suinteresuotumo nebuvimą.
Ginčas kyla dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar esminio dvasinio (psichologinio) kenkimo, todėl teismas privalo taikyti didesnę šios šalies teisių apsaugą. Tais atvejais, kai reikalavimas yra susijęs su esminę reikšmę turinčiais neigiamais padariniais sveikatai, procesinių terminų praleidimo priežastys turi būti vertinamos itin atlaidžiai ieškovės naudai, o ne atmetant ieškinį pradinėje stadijoje. Šiuo atveju sveikatos sutrikdymas bei asmens sveikatos būsena tiesiogiai apribojo galimybes laiku ir tinkamai susiorientuoti procesiniuose terminuose.
Teismas, neišklausęs dėl kokių priežasčių buvo praleistas terminas ir neišreikalavęs papildomų įrodymų apie ieškovės sveikatos būklę, pažeidė teisės į teisingą teismą principą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrinęs, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atsisakymo priimti ieškinį (ne)pagrįstumo
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas gali lemti besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-369-248/2020, 14 punktas).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06).
Taigi, teisės kreiptis į teismą ribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu.
Teismas, priimdamas ieškinį, privalo aiškintis ex officio (pagal pareigas) teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, taip pat, ar tas asmuo tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Todėl, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, inter alia (be kita ko), būtina išsiaiškinti tokio pobūdžio byloms nustatytus procesinius ypatumus.
Viena bylų kategorijų, kuriai įstatymas nustato tam tikrus procesinius ypatumus, yra dėl pacientam padarytos žalos atlyginimo. PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą, per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, nesutinka su Komisijos sprendime nurodytu žalos atlyginimo dydžiu arba jeigu žalos atlyginimas nenustatytas, jie turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 30 dienų terminas kvalifikuotinas kaip procesinis terminas, kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-429-934/2023, 25 punktas).
Vadovaujantis CPK 75 straipsnio 1 dalimi, teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Procesiniai dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims.
Procesinio termino paskirtis – tai yra įstatymo arba teismo nustatytas laikas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ir kiti asmenys privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant. Šis terminas sukuria procesinius teisinius padarinius, yra skirtas operatyviam ir ekonomiškam procesui užtikrinti. Pasibaigus procesiniam terminui teisė atlikti procesinį veiksmą išnyksta, t. y. subjektinė procesinė teisė pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015).
Pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, ir nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas. Pagal CPK 78 straipsnio 4 dalį, pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl procesinių terminų atnaujinimo, yra nurodęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 45 punktas).
Sprendžiant procesinio termino atnaujinimo klausimą, nemažiau reikšminga atsižvelgti ir į ginčo specifiką, į tai, kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens sveikata, kaip ir gyvybė, yra absoliuti, prigimtinė vertybė, kurios pažeidimas gali sukelti stiprius dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl tokio pobūdžio bylose ypač svarbu, kad nebūtų sudarytos formalios kliūtys pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-429-934/2023, 27 punktas).
Taigi, gavus ieškinį dėl pacientui padarytos žalos atlyginimo, teismui, visų pirma, būtina įvertinti, ar jis pateiktas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, o jeigu procesinis terminas praleistas, CPK nustatyta tvarka išspręsti jo (ne)atnaujinimo klausimą. Kaip jau minėta, PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje numatytas praleistas procesinis terminas gali būti atnaujintas, jeigu nurodytas termino praleidimo priežastis teismas pripažįsta svarbiomis. Nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo ir atnaujinti praleistą procesinį terminą, teismas atnaujina terminą, priimdamas rezoliuciją (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Išsprendęs termino atnaujinimo klausimą, teismas paprastai iš karto nusprendžia ir dėl ieškinio priėmimo. Tuo tarpu nustatęs, kad terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas priima motyvuotą nutartį, kuria atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso nustatyta tvarka, nes vertinama, kad PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 30 dienų termino pasibaigimas ir jo neatnaujinimas lemia teisės atlikti procesinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procesinė subjektinė teisė perkelti iš pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo teisinių santykių kilusį ginčą į teismą po to, kai jis buvo išnagrinėtas Komisijos sprendimu, pasibaigia (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Jeigu civilinė byla jau yra iškelta, tai teismas, atmesdamas prašymą (pareiškimą) dėl praleisto termino atnaujinimo, bylą nutraukia CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.
Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovei nuo 2023 m. liepos 27 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos VšĮ (duomenys neskelbtini) (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 44 lapas). Ieškovė 2024 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į Komisiją, kuri svarstė šios prašymą dėl patirtos žalos, teikiant minėtas sveikatos priežiūros paslaugas. Komisija 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. Ž4-245 (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 44–49 lapai) nusprendė, kad žala neatitinka PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų bei ieškovės prašymo atlyginti žalą netenkino. Komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėja ar kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą, per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 49 lapas).
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, ieškovė 2025 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu (Nr. CBP-715) atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir, siekiant išvengti tolimesnės žalos sodų gamtai, vaismedžiams, gyvenamajai ir darbo aplinkai bei žmonių sveikatai bei užkirsti kelią būsimai žalai, sustabdant neleistiną veiklą (duomenys neskelbtini), konfiskuojant kenksmingus elektromagnetinę ir cheminę taršą skleidžiančius sveikatai ir gyvybei pavojų keliančius įrenginius bei likviduojant kitus neteisėtomis statybomis ir įrengimais kaimynams žalą darančius pažeidimus, kurį 2025 m. spalio 1 d. tikslino (DOK-34146) (žr. civilinę bylą Nr. 2-2508-614/2025). Ieškovė ieškinyje (2025 m. birželio 18 d. ieškinys; dokumento registracijos Nr. CBP-715) buvo nurodžiusi aplinkybę, kad Komisija netenkino jos pareiškimo dėl žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2508-614/2025, be kita ko, nustatė ieškovei terminą ieškinio dalies dėl žalos sveikatai atlyginimo trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti, taip pat atsisakė priimti ieškinio dalį dėl įpareigojimo sustabdyti neleistiną veiklą, konfiskuojant kenksmingus elektromagnetinę ir cheminę taršą skleidžiančius sveikatai ir gyvybei pavojų keliančius įrenginius bei likviduojant kitus neteisėtomis statybomis ir įrengimais žalą darančius pažeidimus. Taip pat teismas išaiškino ieškovei, kad jai pačiai negalint tinkamai ginti savo teisių, ji turi teisę kreiptis į advokatus ar Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 23 d. nutarties (DOK-26121) (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-2508-614/2025). Vilniaus apygardos teismas 2025 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2508-614/2025 nustatė ieškovei terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus atskirojo skundo trūkumus. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2508-614/2025 ieškovės ieškinį ir atskirąjį skundą laikė nepaduotais ir grąžino ieškovei, nepašalinus ieškinio ir atskirojo skundo trūkumų.
Ieškovė 2026 m. liepos 31 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo pašalinti įrenginius (2026 m. liepos 31 d. ieškinys Nr. CBP-9956), dėl kurio nepriėmimo (ne)pagrįstumo sprendžiama nagrinėjamoje civilinėje byloje.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido procesinį terminą, nustatytą PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, pateikti ieškinį dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, todėl ieškovės ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovę L. B. pašalinti po (duomenys neskelbtini) namo statybos prie jo primontuotus, ieškovės sklypą teršiančius ir vibracinę-elektromagnetinę taršą ir triukšmą skleidžiančius įrenginius, neteismingas Vilniaus apygardos teismui, nes šios kategorijos ieškinius nagrinėja apylinkių teismai.
Apeliantė atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad: praleistas procesinis terminas nėra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį pagal šį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą; teismas, nustatęs, kad nebuvo pateiktas atskiras prašymas atnaujinti praleistą 30 dienų terminą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra fizinis asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo ir atstovo, turėjo procesinę pareigą nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. pasiūlyti ieškovei pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo bei nurodyti svarbias priežastis; CPK 78 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą atnaujinti praleistą terminą savo iniciatyva (ex officio), kai iš bylos medžiagos matyti, jog jis praleistas dėl svarbių priežasčių; termino praleidimas nebuvo piktnaudžiavimas ar nerūpestingumas; nors teismas nurodė, kad reikalavimas dėl įrenginių pašalinimo yra neteismingas apygardos teismui, vis tik, jeigu teismui pareiškiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių bent vienas teismingas apygardos teismui, visa byla turi būti nagrinėjama apygardos teisme; sveikatos sutrikdymas bei asmens sveikatos būsena tiesiogiai apribojo galimybes laiku ir tinkamai susiorientuoti procesiniuose terminuose. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nutartyje nurodomų motyvų.
Pirma, nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apeliantė pateikė teismui ieškinį dėl padarytos sveikatai žalos atlyginimo žymiai praleidusi PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytą 30 dienų terminą kreiptis į teismą. Kaip minėta, Komisija sprendimą priėmė 2024 m. gruodžio 3 d. (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 44–49 lapai), ieškovei pakartotinai sprendimas išsiųstas 2025 m. sausio 15 d. (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 43, 54 lapai). Pirmą kartą 2025 m. birželio 18 d. (žr. šios nutarties 22 punktą) kreipdamasi į teismą su ieškiniu (2025 m. birželio 18 d. ieškinys Nr. CBP-715) (žr. Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-2508-614/2025), ieškovė buvo nurodžiusi aplinkybę, kad ji kreipėsi į Komisiją, tačiau Komisija ieškovės pareiškimo netenkino. Pastaroji aplinkybė pagrindžia, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie Komisijos išvadą, be to, ji šios aplinkybės neginčija. Nors byloje nėra duomenų apie tai, kada ieškovė gavo Komisijos sprendimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aplinkybę, kad 2025 m. birželio 18 d. teikdama ieškinį (dokumento registracijos Nr. CBP-715) ji žinojo apie Komisijos sprendimą (žr. šios nutarties 25 punktą), o pakartotinai į teismą kreipėsi 2026 m. liepos 31 d., todėl terminas praleistas mažiausiai 12 mėn., jį skaičiuojant nuo 2025 m. birželio 18 d.
Apeliantė tiek Komisijos sprendimu (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 49 lapas), tiek Komisijos 2025 m. sausio 15 d. raštu (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedas, 43 lapas) buvo informuota apie jos teisę per 30 dienų CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo. Taigi, apeliantei buvo žinoma termino, nustatyto PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje, trukmė, tačiau apeliantė ieškinį pateikė pavėluotai bei nenurodė termino praleidimo priežasčių. Ginčo dėl to, kad terminas praleistas, tarp šalių nekilo.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantei, kad pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė ne tik ieškinyje, bet ir teikiant atskirąjį skundą nenurodė termino praleidimo priežasčių, jų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl to nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti jo atnaujinimo klausimą.
Be to, nors apeliantė pagrįstai nurodė, kad sprendžiant procesinio termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti ir į ginčo specifiką, tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. šios nutarties 22 punktą), tačiau vien abstraktūs teiginiai apie ieškovės sveikatos sutrikimus, teisinio išsilavinimo neturėjimą, negebėjimą susiorientuoti terminuose, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą, juolab kad jis praleistas nepateisinamai ilgą laiką.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog apeliantė turi (duomenys neskelbtini) (2026 m. liepos 31 d. ieškinio Nr. CBP-9956 priedai, 18–31, 43–49 lapai), tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė yra pripažinta neveiksnia tam tikrose srityse ir dėl to negali suprasti savo veiksmų prasmės ir jų valdyti, ar kiti sveikatos sutrikimai jai sutrukdė tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą. Be to, negalėdama tinkamai įgyvendinti teisės kreiptis į teismą, ieškovė galėjo kreiptis į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, juolab kad pirmojo kreipimosi į teismą metu jai buvo išaiškinta ši teisė (žr. šios nutarties 26 punktą). To nepadariusi, ieškovė elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Be to, ieškovės (duomenys neskelbtini) nebuvo siejami su negalėjimu per PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti teismui ieškinį. Dėl to pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti praleistą terminą, jo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
Antra, priešingai negu nurodo apeliantė, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinio dalį dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo, taip pat pagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu (žr. šios nutarties 23 punktą). Nors sutiktina su ieškove, kad procesinio termino praleidimas nepanaikina paties asmens materialiojo teisinio suinteresuotumo, tačiau nustačius, kad ieškovė praleido procesinį PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, asmens procesinė subjektinė teisė perkelti iš pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo teisinių santykių kilusį ginčą į teismą po to, kai jis buvo išnagrinėtas Komisijos sprendimu, pasibaigia. Kaip jau minėta, asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su pareiga ją įgyvendinti įstatymo nustatyta tvarka, o jos nesilaikymas lemia besikreipiančiam asmeniui nepalankius padarinius (žr. šios nutarties 12 punktą).
Trečia, apeliantė, be kita ko, kelią klausimą dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti ieškinio dalį dėl įrenginių pašalinimo kaip neteismingą apygardos teismui. Jos įsitikinimu, jeigu pareiškiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių bent vienas teismingas apygardos teismui, visa byla turėtų būti nagrinėjama apygardos teisme.
Viena vertus, byloje padarius išvadą, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį dėl žalos atlyginimo, savaime yra pagrindas atmesti apeliantės argumentus, kad reikalavimas pašalinti ieškovės sklypą teršiančius ir vibracinę-elektromagnetinę taršą, ir triukšmą skleidžiančius įrenginius teismingas apygardos teismui.
Kita vertus, apeliantė nenurodė aplinkybių, kuriais remiantis galima būtų taikyti CPK 33 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes ieškinyje pareikšti reikalavimai dėl įrenginių pašalinimo ir dėl neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimo, neturi tarpusavio ryšio ir vertintini kaip atskiri savarankiški reikalavimai. Vienu atveju, ginčo dalyką sudaro sąlygų, būtinų žalos atlyginimui, nustatymas (paciento sveikatai yra padaryta žala; žala nėra (nebuvo) neišvengiama (žala turi būti atlyginama, jei jos, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį, buvo galima išvengti); žala padaryta teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, t. y. teiktas sveikatos priežiūros paslaugas ir atsiradusią žalą sieja priežastinis ryšys). Kitu atveju, ieškovės reikalavimas siejamas su jos kaip savininkės teisių apsauga nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu. Dėl to nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nuspręsti, kad dėl abiejų ieškinio reikalavimų turėtų būti nustatinėjamos tos pačios aplinkybės, vertinami tie patys šalių argumentai ir įrodymai. Taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad vieno pareikšto reikalavimo išnagrinėjimas gali turėti reikšmės kito reikalavimo tenkinimui. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad reikalavimas pašalinti ieškovės sklypą teršiančius ir vibracinę-elektromagnetinę taršą, ir triukšmą skleidžiančius įrenginius neteismingas apygardos teismui.
Dėl procesinės bylos baigties
Įvertinęs nustatytas aplinkybes aptarto teisinio reguliavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos ir padarė pagrįstą išvadą dėl atsisakymo priimti ieškinį. Atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.