Panevėžio apygardos teismo nutartis

2026-10-07 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. eAN2-169-1286/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-07
Bylos Nr.
eAN2-169-1286/2026
Teisminio proceso Nr.
4-54-3-15059-2026-6
Bylos rūšis
Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Artūras Petkus
Institucija
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Kategorijos
Bylos Nr. eAN2-169-1286/2026
Proceso Nr. 4-54-3-15059-2026-6Procesinio sprendimo kategorija: 16.11.9.2; 21.11.10 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 7 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Petkus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo 2026 m. liepos 14 d. nutarimu (toliau – nutarimas) J. Č. (toliau – apeliantė) paskirta 300 Eur bauda su administracinio poveikio priemone – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimu 6 mėnesiams už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalyje.

Šalies argumentai

Skundu apeliantė prašė pakeisti Institucijos nutarimą dalyje dėl administracinio poveikio priemonės ir panaikinti jai paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 mėniasiams.

Atsiliepimas

Institucija atsiliepimu į apeliantės skundą su jo skundu nesutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiama Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi apeliantės skundas buvo atmestas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė prašo: 1) pakeisti skundžiamą nutartį dalyje dėl administracinio poveikio priemonės ir ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu panaikinti apeliantei paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 mėnesiams, paliekant galioti paskirtą 300 Eur baudą; arba 2) ANK 34 straipsnio 6 dalies pagrindu sutrumpinti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki kuo trumpesnio, proporcingu teismo pripažįstamo, termino. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo administracinio poveikio priemonę, neįvertino visų reikšmingų faktinių aplinkybių ir nepagrįstai atsisakė taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį.

Iki nusižengimo padarymo apeliantė buvo atlikusi reikšmingą dalį visų teisės vairuoti susigrąžinimo procedūrų: atliko reikalaujamus papildomus mokymus, išlaikė teorijos ir praktinio vairavimo egzaminus.

Apeliantei 2026 m. liepos 13 d. oficialiai buvo grąžinta teisė vairuoti transporto priemones. Šią aplinkybę savo nutartyje nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi nuo pažeidimo dienos iki oficialaus teisės vairuoti grąžinimo praėjo tik 16 dienų.

Apeliantės padarytas nusižengimas nesukėlė eismo įvykio, nebuvo nukentėjusiųjų, nebuvo padaryta žala asmenų sveikatai ar turtui, nebuvo grėsmės, apeliantė buvo blaivi ir nebuvo apsvaigusi nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

Apeliantė buvo išvažiavusi tik pasipraktikuoti prieš praktinį vairavimo egzaminą.

Šiuo metu apeliantė ieško darbo, transporto priemonė jai yra reikalinga.

Nagrinėjamu atveju aktuali Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-70-491/2026.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neginčija kaltės dėl padaryto administracinio nusižengimo. Nagrinėjamu atveju apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu galimybės taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies normą vertinimu, prašo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir panaikinti paskirtą administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 mėnesiams, paliekant galioti paskirtą 300 Eur baudą, arba sutrumpinti specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki kuo trumpesnio, proporcingu teismo pripažįstamo, termino. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie apeliantės prašymai yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamoje nutartyje bei apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad netaikyti arba sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą nėra pagrindo.

ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti.

Teismų praktikoje pažymima, kad administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje nustatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2011; 2013 m. balandžio 2 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-4-2013; 2018 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-489/2018; 2021 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-36-387/2021).

Apeliaciniame skunde apeliantė iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies, nes buvo būtina įvertinti aplinkybių visumą, t. y. tai, kad transporto priemonė reikalinga kasdienėje veikloje, nes apeliantė ieško darbo, kad iki nagrinėjamos bylos nusižengimo padarymo apeliantė atliko reikalaujamus papildomus mokymus, išlaikė teorijos ir praktinio vairavimo egzaminus, jog apeliantei 2026 m. liepos 13 d. oficialiai buvo grąžinta teisė vairuoti transporto priemones (nuo pažeidimo dienos iki oficialaus teisės vairuoti grąžinimo praėjo tik 16 dienų). Nesutikdamas su šiais apeliacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl galimybės nagrinėjamu atveju apeliantės atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio ir motyvų, įvertino aplinkybių visumą, t. y. atsižvelgė į apeliantės nurodomus argumentus dėl teisės vairuoti transporto priemones reikalingumo, į byloje esančius duomenis apie apeliantės anksčiau padarytus administracinius nusižengimus, į tai, kad apeliantė administracinio nusižengimo padarymo neneigia ir pripažįsta savo kaltę. Nepalankus apeliantei rezultatas nagrinėjamoje byloje ir ne apeliantės pageidaujamų išvadų pirmosios instancijos teisme padarymas savaime neleidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies, taigi, ir daryti išvados, kad skundžiama nutartis dėl to yra neteisėta ir nepagrįsta. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tokios apeliantės nurodomos aplinkybės, kaip būtinumas turėti teisę vairuoti transporto priemones dėl jos nurodomų priežasčių nelaikytinas išimtiniu, kadangi iš esmės analogiškas poreikis egzistuoja didelėje dalyje visuomenės. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė yra teigiamai charakterizuojama (pavyzdžiui, nėra jokių raštų, rekomendacijų), arba duomenų, kuriuos įvertinus, būtų galima apeliantę teigiamai charakterizuoti. Priešingai, iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantė per penkerių metų laikotarpį padarė 6 administracinius nusižengimus (įskaitant ir nagrinėjamos bylos nusižengimą), iš kurių 5 yra susiję su Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), pažeidimais. Absoliuti dauguma šių nusižengimų yra pakankamai pavojingi, t. y. vairuojant transporto priemonę, kai teisė vairuoti atimta, vairuojant transporto priemonę be privalomos techninės apžiūros ne kartą. Taigi, priešingai nei norėtų apeliantė, byloje nustatytos aplinkybės leidžia ją charakterizuoti kaip nedrausmingą vairuotoją, darančią pasikartojančius nusižengimus ir nepasimokančią iš padarytų klaidų. Apeliantės elgesys laikytinas nedrausmingu ir pavojingu kitiems eismo dalyviams, nėra pagrindo laikyti, kad apeliantė nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusižengimo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišvardijo visų aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai individualizavo administracinio poveikio priemonę. Apygardos teismas pažymi, kad, vertinant apeliantės elgesį, siekiant susidaryti nuomonę apie jos požiūrį į saugų eismą, įstatymo reikalavimų vykdymą, vertintini apeliantę charakterizuojantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pagrindo apeliantės atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį nėra.

Apeliacinės instancijos teismas šios nutarties 5.2., 5.5. papunkčiuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų nelaiko teisiškai reikšmingais, vertindamas skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Antai, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, ši teisė grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomą vairuotojų mokymą. Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl teisės pažeidimo padarymo vieniems metams ir ilgiau, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui ir baigus papildomą vairuotojų mokymą bei perlaikius vairavimo egzaminą, išskyrus asmenį, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, svarbu pažymėti, kad apeliaciniame skunde nurodyti apeliantės atlikti atitinkami veiksmai nesudaro jokio pagrindo jos situaciją vertinti kaip nors kitaip ar itin išskirtinai, kadangi apeliantė, siekdama įgyvendinti savo teisę susigrąžinti iš jos dėl KET pažeidimo atimtą vairuotojo pažymėjimą, atliko ne ką kitą, o įstatyme aiškiai reglamentuotus privalomus atlikti veiksmus, kurie yra būtini teisės vairuoti susigrąžinimo procedūroje. Apygardos teismas pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokyti vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną automobilių keliuose turi teisę asmuo, atitinkantis vairavimo instruktoriui keliamus reikalavimus, o šio straipsnio 3 dalis įtvirtina aiškų ir nedviprasmišką draudimą mokytis vairuoti motorinę transporto priemonę, nedalyvaujant turinčiam teisę mokyti asmeniui. Taigi, apeliantės padarytas nusižengimas negali būti pateisinamas jos siekiu geriau pasiruošti praktiniam vairavimo egzaminui, turint tikslą jį išlaikyti ir susigrąžinti teisę vairuoti transporto priemones, kadangi, net ir atlikusi atitinkamas privalomas procedūras, atsižvelgus į aktualų teisinį reglamentavimą, ji teisės praktikuotis savarankiškai neįgijo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantės padarytas nusižengimas nesukėlė pavojingų padarinių ir dėl jo nėra jokių nukentėjusiųjų, nepadaryta žalos turtui, nusižengimo pavojingumo nemažina, ir vien šios aplinkybės nėra pakankamos, siekiant objektyviai ir visapusiškai įvertinti pažeidėjos padaryto nusižengimo pobūdį, taigi, ir negali būti pagrindu laikyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo termino. Antai, iš ANK 424 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusižengimo sudėties matyti, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtą normą, šio administracinio nusižengimo nesusiejo su eismo įvykiu, žala tretiesiems asmenims ar kitais pavojingais padariniais, todėl tai, kad nebuvo padaryta žala, neįvyko eismo įvykis ir nėra kitų padarinių, nagrinėjamu atveju, vertinant apeliantės padaryto nusižengimo pavojingumą, reikšmės neturi. Reikšmės neturi ir kitos apeliantės dėstomos aplinkybės, nurodytos šios nutarties 5.4. punkte. Pažymėtina, jog tai, kad apeliantė buvo blaivi, neapsvaigusi nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, jos padaryto nusižengimo neleidžia vertinti kitaip nei jis jau įvertintas, kadangi apeliantės išvardintos aplinkybės yra atsakomybę sunkinančios (ANK 36 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kurių nenustačius, atitinkamai apeliantė ir nebuvo nubausta griežčiau nei galėjo būti, jei tokios aplinkybės būtų buvusios nustatytos.

Apeliantė savo apeliaciniame skunde itin akcentuoja Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-70-491/2026, kaip precedentą, kuriuo teismas turėtų vadovautis nagrinėjamoje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – pagrindas, priežastis, motyvas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-51-489/2017). Iš Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-70-491/2026 matyti, kad asmuo nubaustas už tai, kad vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, kai pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui neįvykdė sąlygų jos susigrąžinti, transporto priemonę vairavo, nustatytą vidutinį 90 km/val. greitį viršydamas 20 km/val. – važiavo 110 km/val. greičiu (įvertinus paklaidą). Apeliacinis skundas minėtoje byloje grindžiamas buvo, be kita ko, apelianto prasta sveikatos būkle, būtinumu vykti pas gydytojus, kad nustatyta lengvinanti aplinkybė (administracinį nusižengimą padarė asmuo, kuriam nustatytas 0-40 procentų dalyvumas arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis, arba 65 metų sulaukęs asmuo) ir kt. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš šios nutarties motyvų, susiklostė kitokios aplinkybės, apeliantė buvo bausta ne dėl analogiškų nusižengimų. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytos Panevėžio apygardos teisme taip pat apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos ratio decidendi nesutampa. Papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje byloje apygardos teismas taip pat netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies, konstatavęs, kad tam nėra pagrindo, apeliantės cituojamos Panevėžio apygardos teismo 2026 m. balandžio 8 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-70-491/2026 dalys yra bendro pobūdžio išaiškinimai, o ne konstatavimas, kad minėtos bylos pažeidėjo atžvilgiu yra pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu, teismas

nutaria:

palikti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2026 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir J. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Šis nutartis neskundžiama.

Teisėjas Artūras Petkus