Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Petras Meidus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2026 m. vasario 4 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kelių policijos valdybos 2-ojo skyriaus (toliau – Institucija) 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 0239-ANR_N-388227-2025 (ROIK: 25287150137) E. K. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnio 2 dalį, 424 straipsnio 3 dalį subendrinta 300 Eur bauda ir jam paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 mėnesiams.

2. E. K. nubaustas už tai, kad (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 10.42 val. 29,720 sek. iki 10:47 val. 8,440 sek. Panevėžio rajone, kelyje Panevėžys – Aristava – Sitkūnai, 26,425 km -35,163 km vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės vairuoti, kai pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui neįvykdė sąlygų jos susigrąžinti. Vairuodamas transporto priemonę, E. K. nustatytą vidutinį 90 km/val. greitį viršijo 20 km/val. – važiavo 110 km/val. greičiu (įvertinus paklaidą). Taip jis pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, (toliau – KET) 14 ir 127 punktų reikalavimus.

5.6. Įvertinus visus šioje byloje esančius duomenis ir aplinkybes yra pagrindas pripažinti veiką kaip mažiau pavojingą nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos. ANK nurodyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti bei bus pasiekti ir be teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

6.3. E. K. paskirta minimali sankcijoje už tokio pobūdžio nusižengimą numatyta bauda ir švelniausia administracinio poveikio priemonė.

7. Apeliacinis skundas netenkinamas.

8. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis).

9. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad E. K. neginčija kaltės dėl abiejų jo padarytų administracinių nusižengimų. Jis prašo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį neskirti jam administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo arba teisės atėmimo terminą sutrumpinti. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamoje nutartyje bei apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, konstatuoja, kad netaikyti arba sutrumpinti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą pagrindo nėra.

11. Apeliaciniame skunde E. K. teigia, jog jį charakterizuojančios ir kitos reikšmingos aplinkybės sudaro pagrindą jas vertinti išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Nesutikdamas su šiuo apeliacinio skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra tokių duomenų, kurie E. K. charakterizuotų išimtinai teigiamai. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad jis per penkerių metų laikotarpį padarė net 20 administracinių nusižengimų, kurie visi susiję su KET reikalavimų nesilaikymu. Absoliuti dauguma šių nusižengimų yra pakankamai pavojingi, t. y. nustatyto maksimalaus greičio viršijimas, lenkimas, pažeidžiant kelio ženklą „Lenkti draudžiama“ ir kertant ištisinę liniją, ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jau po šioje byloje aptariamo pažeidimo, jis padarė naują administracinį nusižengimą – vėl viršijo maksimalų leistiną važiavimo vidutinį greitį 21 km/h. Taigi, priešingai nei norėtų E. K., byloje nustatytos aplinkybės leidžia jį charakterizuoti kaip itin nedrausmingą vairuotoją, kuris nepaisant jam skiriamų nuobaudų nedaro jokių išvadų ir nekeičia savo elgesio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad E. K. padarytas nusižengimas nesukėlė pavojingų padarinių ir dėl jo nėra jokių nukentėjusiųjų, nepadaryta žalos transporto priemonėms, šiuo atveju nei paties nusižengimo, nei jo kaip vairuotojo pavojingumo nemažina.

12. Vertindamas apeliacinio skundo argumentą, kad E. K. nežinojo, jog po 3 mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino pabaigos būtina baigti atitinkamus kursus bei po to kreiptis į AB „Regitra“ susigrąžinti teisę vairuoti, apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad ir administracinių nusižengimų teisenoje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtintu bendruoju teisės principu ignorantia legis neminem excusat (jis reiškia, kad įstatymo nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia). Šis principas taip pat įtvirtintas ir ANK 2 straipsnio 2 dalyje. Be to, kaip teisingai pastebėjo Institucija savo atsiliepime į apeliacinį skundą, priešingai nei nurodo E. K., jam dar 2024 m. gruodžio 4 d. turėjo būti buvo žinoma, jog yra nustatyta atitinkama teisės vairuoti transporto priemones sugrąžinimo tvarka pasibaigus 3 mėnesių teisės vairuoti atėmimo terminui – 2024 m. gruodžio 4 d. administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad specialioji teisė grąžinama nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad jis turėjo bent jau pasidomėti kokia ta tvarka yra, o ne bandyti savo nerūpestingumą ir aplaidumą siekti pateisinti stengiantis apkaltinti kitus, kad jam tokia informacija nebuvo pateikta. Šiais laikais yra pakankamai šaltinių ir galimybių susirasti beveik visą konkrečiam atvejui reikalingą informaciją.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad E. K. turi sveikatos problemų, dėl kurių jam dažnai reikia vykti pas gydytojus, įskaitant ir gydytojus kituose Lietuvos miestuose, kad vykimas pas gydytojus, naudojantis visuomeniniu transportu, yra labai apsunkintas; kad dėl to jam būtina turėti teisę vairuoti transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad šios E. K. nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir panaikinti jam paskirtą administracinio poveikio priemonę ar bent jau sutrumpinti jos taikymo terminą. Visų pirma, byloje nėra jokių medicininių dokumentų, išvadų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad E. K. teisė vairuoti automobilį yra būtina, t. y. byloje nenustatyta, kad jis yra neįgalus, kad automobiliu naudojasi dėl neįgalumo, kad automobilis jo kasdieniniame gyvenime yra neišvengiama transporto priemonė. E. K. tik deklaratyviai nurodo, kad jam yra apsunkintas naudojimasis viešuoju transportu, tačiau nepagrindžia kuo ir kaip jam tai yra apsunkinta, kaip jo sveikatos būklė tiesiogiai jam trukdo naudotis viešuoju transportu. Be to, į ką visiškai teisingai atkreipė dėmesį ir Institucija savo atsiliepime į apeliacinį skundą, byloje nėra jokių duomenų, kad E. K. gydosi ir kituose Lietuvos miestuose, kadangi byloje esantys medicininiai dokumentai yra pateikti tik iš (duomenys neskelbtini) ligoninės.

14. Tai, kad 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 0239-ANR_N-388227-2025 priėmusi Institucija pripažino E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 9 punkte – administracinį nusižengimą padarė asmuo, kuriam nustatytas 0-40 procentų dalyvumas arba vidutinių specialiųjų poreikių lygis, arba 65 metų sulaukęs asmuo, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi į šią aplinkybę jau buvo atsižvelgta, ji buvo įvertinta priimant 2025 m. gruodžio 17 d. nutarimą Nr. 0239-ANR_N-388227-2025 ir atitinkamai skiriant tiek nuobaudą, tiek ir taikant administracinio poveikio priemonę.

15. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriant administracinę nuobaudą ir taikant administracinio poveikio priemonę siekiama ir nubausti teisės pažeidėją, kas neišvengiamai sukelia jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas (apsunkinta galimybė jam laisvai ir komfortiškai judėti, nuvykti į kitą vietą, tinkamai atlikti savo darbines pareigas, rūpinantis šeimos gerove ar vykdant visuomenine veiklą, ir pan.) savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes pažeidėjui atsirandantys neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, kurį tokie asmenys turi suvokti iš anksto ir įvertinti darydami pažeidimą.

16. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pažymi, jog kasacinio teismo teisės aiškinimu ir jo formuojama teisės taikymo praktika teismai turi vadovautis atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą gali ir turėtų grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais, kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-353/2013). Visose E. K. apeliaciniame skunde nurodytose bylose Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo sprendžiama dėl pažeidėjų atsakomybės, sukėlus eismo įvykius ir iš jų pasišalinus. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytų Lietuvos Aukščiausiame Teisme išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės nėra panašios ir nesutampa, kadangi nagrinėjamoje byloje E. K. administracinė atsakomybė pritaikyta dėl to, kad jis viršijo maksimalų leistiną važiavimo greitį, važiavo, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nukrypo nuo nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

17. Apibendrindamas tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

E. K. skundo netenkinti, o Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2026 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.