Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026-10-22 · Civilinė byla Nr. e2-686-934/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-22
Bylos Nr.
e2-686-934/2026
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00550-2026-5
Bylos rūšis
Civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Teisėjas
Žilvinas Terebeiza
Ieškovas
Utenos prekyba
Atsakovas
„Utenos butų ūkis“, „Aestas“
Trečiasis asmuo
Viešųjų pirkimų tarnyba, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-686-934/2026Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00550-2026-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.3.2.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 22 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Utenos prekyba atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Utenos prekyba prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Utenos prekyba (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama: pripažinti daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) gyvenamosios paskirties patalpų bendrojo naudojimo objektų administratorės UAB „Utenos butų ūkis“ (toliau – administratorė) ir rangovės UAB „Aestas“ (toliau – rangovė; administratorė ir rangovė toliau kartu – atsakovės) 2026 m. kovo 12 d. Susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl 2025 m. lapkričio 17 d. daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), atnaujinimo (modernizavimo) statybos rangos darbų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – Susitarimas) negaliojančiu; nutraukti 2025 m. lapkričio 17 d. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), atnaujinimo (modernizavimo) statybos rangos darbų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Rangos sutartis) dėl esminio jos pažeidimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė, siekdama užtikrinti pareikšto reikalavimo įvykdymą, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti vykdyti Rangos sutartį iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo įsiteisėjimo. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Ieškinio reikalavimai yra suformuoti tinkamai, pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovių sudarytas Susitarimas pratęsti Rangos sutartį yra niekinis ir negaliojantis bei egzistuoja esminis Rangos sutarties pažeidimas, todėl administratorė turi pareigą nutraukti Rangos sutartį;

Egzistuoja grėsmė, kad galimai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Preziumuojant, kad šio ginčo nagrinėjimas teismuose truks apie 1–2 metus, net ir priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, de facto (faktiškai) šio sprendimo įvykdymas taptų negalimas, nes būtų suėjęs pratęstas Rangos sutarties įvykdymo terminas. Ieškiniu prašoma pripažinti Rangos sutarties pratęsimą niekiniu ir negaliojančiu bei nutraukti Rangos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo – darbų neatlikimo per Rangos sutartyje nustatytą terminą. Taigi, ginčo esmė tiesiogiai susijusi su Rangos sutarties tolesnio vykdymo teisėtumu. Jeigu iki bylos išnagrinėjimo rangovei būtų leidžiama vykdyti Rangos sutartį, tokie veiksmai sukeltų neigiamas pasekmes ieškovei, kitiems pastato patalpų savininkams ir (ar) administratorei, dėl to ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų apskritai neįmanomas. Rangos sutartyje numatytų darbų sustabdymo klausimas turi būti vertinamas ne kaip rangovės teisių paneigimas, bet kaip laikinas ginčo padėties stabilizavimas, juolab kad rangovė iki šiol nėra pradėjusi statybos rangos darbų;

Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos. Jos nėra nukreiptos į galutinį ginčo išsprendimą ir nereiškia išankstinio sutarties nutraukimo, jomis laikinai užkertamas kelias ginčijamos Rangos sutarties vykdymui iki teismas įvertins, ar Rangos sutarties termino pratęsimas buvo teisėtas ir ar egzistuoja pagrindas Rangos sutartį nutraukti dėl esminio pažeidimo. Rangovės interesai gali būti apsaugoti bendrosiomis civilinės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo taisyklėmis, jeigu vėliau paaiškėtų, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai. Ieškovei ir kitiems pastato patalpų savininkams galinčios kilti pasekmės, jeigu Rangos sutartis būtų toliau vykdoma, būtų sunkiau pašalinamos: darbų atlikimo fakto, pastato būklės pakeitimo, atsiskaitymų, darbų priėmimo ir galimų įsipareigojimų tretiesiems asmenims nebūtų galima „atšaukti“, todėl ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas nagrinėjamu atveju pažeistų ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 15 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nustatė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas, todėl egzistuoja pirmoji sąlyga būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės atlieka arba siekia atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Tai, kad tarp šalių kilo ginčas iš sutartinių teisinių santykių ir dėl to ieškovė naudojasi procesine teise ginti savo pažeistas teises teismine tvarka, neįrodo atsakovių nesąžiningų veiksmų ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybės, ar ginčijamas sandoris yra teisėtas, ar sutartis vykdoma tinkamai (ir kt.) – sudaro ginčo dalyką ir bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Laikinųjų priemonių taikymas, nesant bent tikėtinų duomenų dėl atsakovių nesąžiningumo, neatitiktų proporcingumo ekonomiškumo principo, kadangi būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ieškovei.

Atsižvelgęs į ginčo sutarties pobūdį ir galimas neigiamas pasekmes pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos: sudaryta Rangos sutartis yra susijusi su visuomenės interesu, atliekami darbai skirti patenkinti ne tik ieškovės, bet visų daugiabučio namo patalpų savininkų interesus. Be to, pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, daugiabučio namo patalpų savininkai gali netekti teisės vykdyti renovacijos darbus iš tikslinės valstybės tam skirtos paramos bei patirtų papildomų nuostolių.

Šalies argumentai

Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad tolesnis statybos rangos darbų vykdymas gali sukurti naujus teisminius ginčus, yra pernelyg nutolusi nuo nagrinėjamo ginčo dalyko, o tokiu atveju namo savininkų prievolė apmokėti už darbus pagal ginčijamą Rangos sutartį nėra akivaizdi ir reikalautų išsamaus faktinio ir teisinio vertinimo. Nors ieškovė teigia, kad statybos darbai nėra pradėti, tačiau tai tik papildomai patvirtina, jog nėra pagrindo taikyti ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemonių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – uždrausti vykdyti Rangos sutartį iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo įsiteisėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra prevencinis, užtikrinantis padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esama padėtis) išsaugojimą bei užkertantis kelią žalai atsirasti ar padidėti. Tokio pobūdžio byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui – vertintina pagal kitus nei teismas nutartyje nurodė kriterijus. Nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo pagrįsti ir teismas neturėjo vertinti atsakovių nesąžiningumo, pasireiškiančio kaip „turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma“.

Atsakovių galimų ketinimų nesąžiningumą teismas gali nustatyti ne tik iš jų elgesio, tačiau ir iš ankstesnių, jau atliktų veiksmų, nors tiesiogiai nesusijusių su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu įvykdymą negalimu, bet aiškiai nesąžiningų. Šiuo atveju nesąžiningi veiksmai sietini su tuo, kad buvo numatyti nerealūs Rangos sutarties įgyvendinimo terminai (4 mėn.) ir vėlesnis tokio termino pratęsimas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatoms, taip pat tinkamos garantijos (laidavimo) nepateikimas pagal Rangos sutartį, rangovės parengto ir pristatyto patalpų savininkams techninio darbų projekto apimčių savavališkas sumažinimas, eliminuojant pastato energiniam efektyvumui gerinti itin svarbius darbus (pvz. rūsio lubų šiltinimą, tinkamą stogo perdangos šiltinimą ir kt.), už kuriuos balsavo patalpų savininkai ir kurie numatyti patvirtintame investiciniame plane su konkrečia darbų sąmata. Tai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir pažeidžia ne tik VPĮ, bet ir patalpų savininkų teisėtus interesus, kai jie turės sumokėti už darbus pagal patvirtintą investicinį planą, o darbai nebus atlikti. Be to, bus pažeidžiami ir valstybės interesai, kuomet skirta parama darbams, kurie nebus atlikti.

Šalies argumentai

Nagrinėjamu atveju egzistuoja reali, o ne hipotetinė grėsmė būsimo, galimai ieškovei palankaus, teismo sprendimo įvykdymui. Ieškiniu, be kita ko, prašoma pripažinti Rangos sutarties pratęsimą niekiniu ir negaliojančiu bei nutraukti Rangos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, įskaitant tinkamos garantijos (laidavimo) sutarties vykdymui nebuvimo bei privalomų renovacijos darbų, už kuriuos balsavo patalpų savininkai ir kuriuos savo techniniame projekte eliminavo atsakovės (nors darbų kaina, už kurią buvo laimėtas viešasis konkursas liko ta pati) neatlikimas. Taigi, ginčo esmė tiesiogiai susijusi su Rangos sutarties tolesnio vykdymo teisėtumu.

Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) darbai finansuojami ir vykdomi ne komerciniu pagrindu, o susiję su valstybės paramos panaudojimu bei konkretaus daugiabučio namo savininkų interesais, jų turtu, finansiniais įsipareigojimais ir gyvenamosios aplinkos kokybe. Jeigu darbai būtų tęsiami pagal Rangos sutartį, kurios termino pratęsimo teisėtumas ir tolesnis vykdymas ginčijami, namo savininkams galėtų būti sukurta pareiga apmokėti darbus, atliktus pagal nebegaliojančią arba dėl esminio pažeidimo nutrauktiną sutartį. Tai sukeltų papildomų finansinių pasekmių, apsunkintų atsiskaitymų, darbų priėmimo ir galimų restitucijos ar nuostolių atlyginimo klausimų sprendimą. Be kita ko, net ir dabar pagal atsakovių parengtą ir pristatytą techninį projektą su savavališkai eliminuotais darbais už 110 654,04 Eur, patalpų savininkams kils pareiga apmokėti už projektą visa apimtimi (nors pagal investicinį planą numatyti darbai nebus atlikti, bet rangovas šiai pinigų sumai laimėjo viešąjį konkursą).

Šalys Rangos sutartį sudarė 2025 m. lapkričio 17 d., rangovei konkursą laimėjus dėl pasiūlyto trumpiausio darbų atlikimo termino – 4 mėn. Taigi, Rangos sutarties vykdymo terminas baigėsi 2026 m. kovo 17 d., tačiau Rangos sutarties šalys neteisėtai pratęsė Rangos sutarties terminą, o šiai dienai, praėjus daugiau nei 2 mėnesiams, kai Rangos sutartis turėjo būti baigta vykdyti, jokie darbai pagal Rangos sutartį nėra pradėti. Tokie Rangos sutarties šalių suderinti veiksmai yra nesąžiningi, nes rangovė, dalyvaudama viešajame pirkime, pasiūlyme nurodė darbų atlikimo terminą, per kurį neįmanoma atlikti tokios apimties ir pobūdžio darbų, o administratorė toleruoja Rangos sutarties vykdymą su viešajame pirkime nesąžiningai pasiūlymą pateikusiu dalyviu.

Rangos sutartyje numatytų darbų sustabdymo klausimas turi būti vertinamas ne kaip rangovės teisių paneigimas, bet kaip būtinas laikinas ginčo padėties stabilizavimas, juolab, kad rangovė iki šiol nėra pradėjusi statybos rangos darbų. Laikinosios apsaugos priemonės – draudimas vykdyti Rangos sutartį – užtikrintų, kad šalių padėtis bylos nagrinėjimo metu nepasikeistų, t. y. laikinas draudimas vykdyti Rangos sutartyje numatytus darbus nesudaro sąlygų didesnių neigiamų pasekmių atsiradimui šalims nei neigiamos pasekmės, galinčios atsirasti nepritaikius procesinių teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių.

Neatidėliotinas Rangos sutarties vykdymas nėra svarbesnis nei sąžininga tiekėjų konkurencija, teisėtas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – APVA) lėšų panaudojimas bei savininkams galima atsirasti žala dėl renovacijos metu neatliktų darbų už 110 654,04 Eur, už kuriuos teks sumokėti. Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kilsiančios pasekmės bus mažesnės nei tos, kurios galėtų kilti vykdant pasibaigusią Rangos sutartį, kurią perkančioji organizacija privalo nutraukti dėl esminio sutarties pažeidimo.

Rangos sutartis nepradėta vykdyti, jokie rangos darbai per 6 mėnesius nepradėti, todėl Rangos sutarties vykdymo sustabdymas šiame etape leistų išvengti bet kokios žalos, kartu užtikrinant galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Jei laikinosios apsaugos priemonės nebus taikomos ir Rangos sutartis per bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį bus įvykdyta, galimai ieškovei palankus teismo sprendimas netektų prasmės – teismo sprendimas būtų neįvykdomas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovės prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Priešingai nei atskirajame skunde teigia ieškovė, antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos turinys nepriklauso nuo to, kaip įvardijamas ieškinio pobūdis. Nepaisant to, ar byla laikoma turtinio, ar status quo išsaugojimo pobūdžio, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik nustačius realią, o ne hipotetinę grėsmę, kylančią iš konkrečių aplinkybių. Teismas nutartyje šios grėsmės nevertino vien per „turto slėpimo, perleidimo ar įkeitimo“ prizmę, kaip teigia ieškovė, o konstatavo platesnį dalyką – kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovių veiksmus, kuriais būtų siekiama apsunkinti galimai jai palankaus sprendimo įvykdymą.

Nors ieškovė atskirajame skunde atsakovių nesąžiningumą kildina iš ankstesnių jų veiksmų – nerealių darbų atlikimo terminų, neteisėto Rangos sutarties termino pratęsimo, tinkamos garantijos nepateikimo ir techninio darbo projekto darbų apimties sumažinimo, tačiau šios aplinkybės nepagrindžia nesąžiningumo, nukreipto į sprendimo įvykdymo apsunkinimą, jos sutampa su pačiu bylos dalyku – klausimais dėl Susitarimo bei Rangos sutarties teisėtumo ir tinkamo vykdymo, kurie gali būti išspręsti tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu, jas taikydamas teismas šalių ginčo iš esmės nesprendžia ir dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo nepasisako, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios. Ieškovė, antrąją laikinųjų apsaugos priemonių sąlygą grįsdama tariamu Susitarimo bei Rangos sutarties neteisėtumu, faktiškai siekia, kad apeliacinės instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje iš anksto pasisakytų dėl bylos esmės, o tai yra neleistina.

Ieškovės argumentai dėl grėsmės yra grindžiami abstrakčiomis hipotezėmis – kad darbai galėtų būti atlikti, jog dėl jų galėtų kilti nauji ginčai ar kad galėtų atsirasti pareiga sumokėti. Tokie spėjamieji teiginiai negali būti pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, juolab kad, kaip nurodė ieškovė ir konstatavo teismas, statybos rangos darbai pagal Rangos sutartį iki šiol nėra pradėti. Nesant Rangos sutarties vykdymo, esama padėtis de facto jau yra išsaugota.

Net jei būtų konstatuota grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, prašomos laikinosios apsaugos priemonės vis tiek negalėtų būti taikomos dėl jų neproporcingumo. Nagrinėjamu atveju Rangos sutarties vykdymo sustabdymas keltų realią ir sunkiai atlyginamą žalą: kiltų rizika prarasti 855 072,38 Eur tikslinę valstybės paramą, rangovė jau patyrusi projektavimo etapo išlaidas, patirtų papildomų nuostolių, o visiems pastato savininkams neapibrėžtam laikui būtų atidėta modernizavimo nauda. O ieškovės nurodoma žala yra hipotetinė ir, jai atsiradus, atlygintina pinigais. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo padariniai ieškovei yra nepalyginamai mažesni nei jas pritaikius.

Sutarties išsaugojimas ir jos vykdymo tęstinumas turi prioritetą, kai sutarties tikslai vis dar gali būti realiai pasiekti, o sutarties nutraukimas yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė. Nagrinėjamu atveju projektas tęsiamas, valstybės paramos sutartis pratęsta, finansavimo tęstinumas užtikrintas, todėl būtent ieškovės reikalavimų tenkinimas sukeltų neigiamas pasekmes viešajam interesui ir pažeistų kitų pastato savininkų interesus.

Ieškovė nėra pastato savininkų daugumą atstovaujantis asmuo. Ieškovei priklauso 8 patalpos iš 47, t. y. apie 17 procentų balsų, o pastato patalpų ir butų savininkų dauguma 2024 m. vasario 8 d. susirinkime pritarė namo atnaujinimui (modernizavimui) ir pavedė jį organizuoti administratorei. Taigi ieškovė, turėdama balsų mažumą, faktiškai siekia sustabdyti modernizavimą, kuriam pritarė dauguma savininkų.

Prašoma laikinoji apsaugos priemonė – visiškas draudimas vykdyti Rangos sutartį – yra perteklinė ir nepakankamai apibrėžta. Pagal sąsajumo principą laikinosios apsaugos priemonės turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais ir neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti. Iš ieškovės prašomos priemonės formuluotės neaišku, kokie konkretūs veiksmai būtų draudžiami, o visapusiškas Rangos sutarties vykdymo uždraudimas atsakovių teises varžytų labiau, nei būtina ir tai sukeltų teisinio neapibrėžtumo bei vykdymo sunkumų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia išvadą, kad spręsdamas dėl poreikio konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas, visų pirma, turi įvertinti, ar egzistuoja tikimybė, jog byloje bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad tokia tikimybė egzistuoja, jis turi įvertinti, ar yra kokia nors grėsmė, jog ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas ar apskritai tapti neįmanomas. Šios dvi aplinkybės – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas – sudaro privalomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Jos yra kumuliatyvios – nenustačius bent vienos iš jų, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi

Pirmosios instancijos teismas nusprendęs, kad ieškovės ieškinys yra preliminariai pagrįstas, tačiau ieškovė neįrodė galimos grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Apeliantė atskirajame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareikštas ieškinys preliminariai pagrįstas, o remiasi tuo, jog ieškovė neįrodė antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – ieškinio reikalavimo prima facie (iš pirmo žvilgsnio, preliminariai) pagrįstumo, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir toliau pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimu.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta (CPK 178 straipsnis). Teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).

CPK nuostatose nėra įtvirtintas pavyzdinių kriterijų sąrašas, kuriuo remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui (pareiškus priešieškinį – atsakovui), įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą.

Tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingas vertinimas ir aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) neabejotinai iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, kadangi tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2023, 13 punktas).

Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi, nurodė, kad teismas vadovavosi neaktualia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktika, neįvertinęs konkrečių bylos faktinių aplinkybių; Rangos sutarties šalys elgėsi nesąžiningai, sudarė imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančius susitarimus, veikė be tinkamo sutarties užtikrinimo, savavališkai keitė patvirtintus ir patalpų savininkų balsų dauguma priimtus sprendimus, todėl egzistuoja grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui; jei laikinosios apsaugos priemonės nebus taikomos ir nebus užtikrintas status quo, net ir priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, de facto šio sprendimo įvykdymas taptų nebegalimas, nes Rangos sutartis jau būtų įvykdyta neteisėtai. Apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ar pakeisti dėl toliau nurodomų motyvų.

Laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuris leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2022). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju, teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tačiau tokie atvejai yra išimtiniai, nes susiję su negalimumu jokiu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009).

Teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniais dėl priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus (perduotų turtą, sumokėtų skolą ir pan.). Siekiant užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą pagal tokius reikalavimus, gali būti taikomi laikini turtinio pobūdžio suvaržymai atsakovui. Tuo tarpu ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; 2024 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-308-370/2024, 50 punktas). Atsižvelgiant į tai, užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima; dėl to laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, siekiant užtikrinti teismo galimo sprendimo vykdymą pagal ieškinyje išdėstytą reikalavimą pripažinti negaliojančia šalių sudarytą sutartį, neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties. Apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju tai lemtų laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą taip, kad jos tariamai pažeistoms teisėms teisinė apsauga būtų suteikta anksčiau, nei ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas sukeltų teisines pasekmes ginčo šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-447-302/2017, 16 punktas).

Teismų praktikoje pažymėta, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – sustabdžius sutarties vykdymą – iš esmės būtų pasiektas tas pats rezultatas, kurio siekiama ieškiniu (sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia) (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-872-1097/2026, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje pareiškė ne prevencinio pobūdžio reikalavimą, bet prašo pripažinti Susitarimą negaliojančiu, o Rangos sutartį nutraukti dėl esminio jos pažeidimo ir šių reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti vykdyti Rangos sutartį. Taigi, viena vertus, priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, toks sprendimas nereikalautų priverstinio vykdymo, kita vertus, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų pasiektas tas pats rezultatas, kaip ir ieškinio tenkinimo atveju, t. y. ieškovė iš esmės siekia to paties rezultato – sutarties nevykdymo. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės pagal savo pobūdį skirtos ne ginčo situacijos išsprendimui, o tik sudaro prielaidas sklandžiai įvykdyti teismo sprendimą, tuo atveju, jei jis būtų palankus ieškovei, o laikinoji apsaugos priemonė, sutampanti su ieškinio reikalavimu, gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais (žr. šios nutarties 21 punktą). Ieškovė nepagrindė, kaip, netaikius laikinosios apsaugos priemonės, galėtų būti apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas, o ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovei pranašumo prieš atsakovę ir atitinkamai nesudaro pagrindo jas taikyti. Taigi, nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų nesuderinamas su jų paskirtimi, proporcingumo ir ekonomiškumo reikalavimais. Nors pirmosios instancijos teismas šiuo aspektų plačiau nepasisakė, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą, kad pašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų proporcingumo reikalavimų, todėl nėra pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti.

Apeliantės deklaratyvūs teiginiai apie riziką patirti žalą savaime nėra pakankamas pagrindas sustabdyti (uždrausti) sutarties vykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paprastai sukelia tam tikrus nepatogumus, suvaržymus (neigiamus padarinius) vienai iš proceso šalių, tačiau vien ši aplinkybė nereiškia proporcingumo, ekonomiškumo ar teisingumo principų pažeidimo.

Be to, nors, atsižvelgiant į šios nutarties 24 punkte padarytą išvadą, savaime yra pagrindas netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ieškovė nepagrindė, o ir apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nenustatė išimtinių aplinkybių taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat ir akivaizdaus atsakovės nesąžiningumo.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad šiuo atveju nereikšmingos aplinkybės, susijusios ieškinio suma, atsakovių turtine padėtimi ar galimais jos pokyčiais ateityje, tačiau pirmosios instancijos teismas jomis ir nesivadovavo, o rėmėsi teismų praktikoje suformuluotais išaiškinimais, susijusiais su atsakovių veiksmų vertinimu (ne)sąžiningumo aspektu. Apeliantės nurodytos aplinkybės dėl Rangos sutarties prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, jos vykdymo užtikrinimo nebuvimo, savavališko patalpų savininkų priimtų sprendimų keitimo (ir kt.), sudaro bylos nagrinėjimo dalyką ir bus įvertintos išnagrinėjus bylą iš esmės, o ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – neįrodė.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi netenkindamas ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (ne)egzistavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti remiantis atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Žilvinas Terebeiza