Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorių V. G. ir uždarosios akcinės bendrovės „VILMSTATA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorių uždarosios akcinės bendrovės „VILMSTATA“ ir V. G. skundą dėl likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Didmena 24“ 2026 m. kovo 24 d. kreditorių susirinkime priimto sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Aplinkybė, kad nemokumo administratorei nebuvo perduoti visi pirminiai bendrovės dokumentai, galėjo riboti patikrinimo apimtį. Tačiau tai savaime nepatvirtina, kad nebuvo galima patikrinti jokių UAB „Didmena 24“ sandorių. Nemokumo administratorė iš kredito įstaigų gavo LUAB „Didmena 24“ banko sąskaitų išrašus, kurių pagrindu nustatė, kad nuo 2023 m. vasario 6 d. UAB „Didmena 24“ UAB „Talino 10“ už reikalavimo perleidimą sumokėjo iš viso 110 068,25 Eur. Taigi byloje nustatyta ne tik teorinė galimybė gauti informaciją iš kitų šaltinių.

JANĮ įtvirtinta pareiga nemokumo administratorei tiek patikrinti juridinio asmens sandorius (JANĮ 59 straipsnio 6 punktas), tiek šią informaciją pateikti kreditorių susirinkimui (JANĮ 64 straipsnio 4 dalis). Todėl šių pareigų vykdymas negali būti siejamas su atskiru kreditoriaus prašymu pateikti informaciją. Aplinkybė, kad nemokumo administratoriui nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, galėjo riboti patikrinimo apimtį, tačiau nepanaikino pačios pareigos. Jeigu dėl trūkstamų dokumentų buvo galima atlikti tik dalinį patikrinimą, kreditorių susirinkimui turėjo būti pateikti tokio patikrinimo rezultatai, kartu nurodant jo apimtį ir objektyvius trikdžius. Neįvykdžius visų JANĮ nustatytų pareigų, nebuvo pagrindo konstatuoti bankroto proceso užbaigtumo.

UAB „Didmena 24“ 2022 metų finansinėse ataskaitose nurodyta, kad bendrovė turėjo 641 633 Eur vertės trumpalaikio turto, iš kurio atsargų vertė sudarė 463 297 Eur, o 178 323 Eur – per vienerius metus gautinos sumos. Nemokumo administratorė taip pat buvo gavusi banko sąskaitų išrašus (pagal juos nustatyta, kad buvo atlikti mokėjimai UAB „Talino 10“; bendra mokėjimų suma sudarė 110 068,25 Eur). Galutinėje bankroto ataskaitoje nurodyta, kad bankroto proceso pajamos sudarė 5 011,48 Eur, o kreditorių reikalavimams tenkinti skirta 0 Eur. Nors šie faktai savaime neįrodo konkretaus sandorio neteisėtumo ar konkrečios išieškotinos sumos, tačiau jie paneigia kategorišką išvadą, kad nebuvo pagrindo išsamesniam duomenų patikrinimui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo galutinės bankroto ataskaitos ginčijimo pagrįstumą su apeliantų pareiga iš anksto įrodyti konkretų būsimo išieškojimo rezultatą.

Sprendimu pritarti galutinei bankroto ataskaitai kreditoriai iš esmės pritaria bankroto proceso rezultatui ir perėjimui į jo užbaigimo stadiją. Todėl prieš priimdami tokį sprendimą jie turi disponuoti įstatyme nustatyta informacija, kuri reikalinga įvertinti, ar iki bankroto proceso užbaigimo atlikti visi privalomi veiksmai. Sandorių patikrinimo rezultatų nepateikimas šiuo atveju turėjo ne vien formalią ar informacinę reikšmę. Jis ribojo apeliantų, balsavusių prieš ginčijamą sprendimą, galimybę įvertinti galutinės bankroto ataskaitos pagrįstumą ir kartu galėjo turėti įtakos paties kreditorių susirinkimo sprendimo turiniui.

UAB „Vilmstata“ ir V. G. 2026 m. kovo 27 d. pakartotinai prašė sušaukti kreditorių susirinkimą ir jame svarstyti klausimus dėl sandorių patikrinimo, turto perleidimų, lėšų judėjimo ir galimų reikalavimų atsakingiems asmenims. Nemokumo administratorius į šį prašymą atsakė tik 2026 m. balandžio 23 d. ir prašytų sandorių patikrinimo rezultatų nepateikė.

Apeliantai nesiekia pratęsti bankroto proceso. Jie siekia, kad prieš jo užbaigimą būtų įvykdytos JANĮ tiesiogiai nustatytos nemokumo administratorės pareigos. Operatyvumo ir ekonomiškumo principai negali pateisinti sandorių nepatikrinimo ar jo rezultatų nepateikimo kreditoriams.

Apeliantai atskirajame skunde remiasi bendrovės banko sąskaitų išrašais ir 2022 metų finansinių ataskaitų duomenimis, tačiau šie argumentai yra nauji, o atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, bankroto administratorė iš kredito įstaigų gautus išrašus išanalizavo ir pateikė teismui, tai reiškia, kad jai prieinami duomenys buvo patikrinti ir atskleisti bankroto bylos medžiagoje, prieinamoje visiems kreditoriams.

Buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas neleidžia nemokumo administratoriui patikrinti įmonės atliktų ūkinių operacijų, sudarytų sandorių ir veiksmų teisėtumo. Be to, pagal JANĮ 64 straipsnio 1 dalį, sandorių patikrinimo terminas skaičiuojamas nuo dokumentų apie juridinio asmens sandorių sudarymą gavimo dienos. Tokie dokumentai administratorei niekada nebuvo perduoti.

Apeliantai, būdami kreditoriais, turėjo savarankiškas galimybes kreiptis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teikti prašymą leisti patikrinti dokumentus, reikšti tiesioginius ir netiesioginius ieškinius dėl žalos atlyginimo. Todėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimas kreditorių teisių gynybai nėra būtinas.

Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas banko sąskaitų išrašais, jų pagrindu nustatytais mokėjimais ir 2022 metų finansinių ataskaitų duomenimis. Šie skundo argumentai neturėtų būti vertinami, kadangi jie yra nauji.

Buvusiam vadovui neperdavus dokumentų, nemokumo administratorei buvo apsunkintas jos funkcijų vykdymas, tačiau nemokumo administratorė duomenis rinko savarankiškai: iš kredito įstaigų gavo bendrovės banko sąskaitų išrašus ir surado bendrovės turtą, saugotą trečiojo asmens patalpose. Turtas buvo parduotas, o gautos lėšos nurodytos galutinėje bankroto ataskaitoje. Patikrinus turimą informaciją, pagrindų kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ar dėl žalos atlyginimo nebuvo nustatyta. Visa reikšminga surinkta medžiaga pateikta teismui ir yra prieinama visiems kreditoriams.

Apeliantų minimos 110 068,25 Eur sumos judėjimas banko sąskaitose buvo įvertintas procesiniuose teismų sprendimuose ir ši informacija buvo panaudota kreditorių interesams ginti: Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2759-981/2025 atmetė UAB „Talino 10“ prašymą patvirtinti 156 215,23 Eur finansinį reikalavimą. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, nemokumo administratorė šiuos duomenis patikrino, o jų pagrindu padarytos išvados atsispindi įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose.

Banko sąskaitų išrašai atspindi tik pinigų judėjimą. Iš jų negalima nustatyti sandorių turinio, jų sąlygų, priešpriešinio įvykdymo, prekių ar paslaugų perdavimo ir sandorių ekonominio pagrįstumo. Šias aplinkybes galima nustatyti tik iš bendrovės apskaitos ir sandorių dokumentų, kurie nemokumo administratorei nebuvo perduoti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad JANĮ 64 straipsnio prasme sandorių patikrinimo atlikti nebuvo galimybės. Turimi duomenys buvo patikrinti, jie pagrindo reikšti reikalavimų nesudarė, o kitų dokumentų nebuvo.

2022 metų finansinių ataskaitų duomenys apibūdina bendrovės būklę, buvusią maždaug prieš trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo. Jie nepatvirtina, kad bankroto bylos iškėlimo dieną bendrovė turėjo turto ar reikalavimo teisių, kurias būtų galima realiai išieškoti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir atskirojo skundo pateikimo tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Atsiliepimuose į atskirąjį skundą teigiama, kad atskirasis skundas grindžiamas naujais įrodymais ir argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. LUAB „Didmena 24“ ir UAB „Elektro bitė“ prašo naujų įrodymų nepriimti ir naujais argumentais nesiremti.

CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, neturi būti tapatinamas su draudimu apeliaciniame (atskirajame) skunde pateikti papildomus teisinius argumentus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybėmis, kuriomis pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį draudžiama grįsti apeliacinį skundą, nelaikomi argumentai, kurių pateikimo poreikį lemia pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo motyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).

Tiek 2026 m. balandžio 2 d. skunde dėl kreditorių susirinkimo, tiek atskirajame skunde keliamas tas pats klausimas dėl galimai nepagrįsto galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo, kadangi kreditoriams nepakako informacijos sprendimui dėl klausimo esmės priimti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atskirajame skunde nėra keičiamas pirmosios instancijos teisme nurodytas faktinis ginčo pagrindas. Skunde tik papildomai plėtojamas šių aplinkybių teisinis vertinimas, siekiant pagrįsti pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą. Todėl tokie argumentai savaime nelaikytini CPK 306 straipsnio 2 dalyje draudžiamomis naujomis aplinkybėmis. Nėra ginčo dėl to, kad tiek banko sąskaitų išrašai, tiek 2022 metų finansinės ataskaitos yra pateiktos į LUAB „Didmena 24“ bankroto bylą ir su jomis galėjo susipažinti visi suinteresuoti asmenys. Todėl teigti, kad šie įrodymai yra nauji nagrinėjamoje civilinėje byloje, pagrindo nėra.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas skundas dėl 2026 m. kovo 24 d. kreditorių susirinkime priimto sprendimo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl civilinėje byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi LUAB „Didmena 24“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. liepos 25 d. nutartimi patvirtintas LUAB „Didmena 24“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, kuris vėliau buvo tikslinamas. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 17 d. nutartimi LUAB „Didmena 24“ buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 15 d. nutartimi buvusiam LUAB „Didmena 24“ vadovui P. G. buvo paskirta bauda už LUAB „Didmena 24“ dokumentų nemokumo administratorei neperdavimą. P. G. nuo pareikšto prašymo gynėsi tuo, kad dokumentai yra saugomi pas faktinį įmonės vadovą ir akcininką L. J.; teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartimi atmestas LUAB „Didmena 24“ kreditorės prašymas dėl teisės buvusiam juridinio asmens vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo skyrimo.

Pirmasis kreditorių susirinkimas įvyko 2025 m. gruodžio 23 d. (DOK-45325, DOK-97756, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties, kuria spręsta dėl leidimo atlikti dokumentų patikrinimą suteikimo bei įrodymų išreikalavimo, 9 punktas). Kreditorių susirinkimo metu buvo svarstyti klausimai dėl administravimo išlaidų sąmatos, balsavimo tvarkos, informacijos kreditoriams teikimo bei dėl turto pardavimo.

Nemokumo administratorė 2026 m. kovo 27 d. pateikė teismui informaciją dėl bankroto proceso eigos (DOK-11128); nurodė, kad 2026 m. kovo 24 d. įvyko kreditorių susirinkimas, kurio metu buvo sprendžiama dėl galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo.

Nagrinėjamoje civilinėje byloje iš esmės kilo ginčas dėl to, kad, prieš tvirtinant galutinę bankroto ataskaitą, kreditoriams nebuvo pateikti visi reikšmingi duomenys sprendimui priimti, o būtent, kreditoriams nebuvo pateikta informacija apie nemokumo administratoriaus patikrintus sandorius JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LUAB „Didmena 24“ šioje civilinėje byloje neįrodinėja ir neteigia, kad kreditorių susirinkimui buvo pateikta informacija apie sandorių, sudarytų per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, patikrinimo rezultatus; šios aplinkybės nenustatytos ir iš civilinės bylos medžiagos. Todėl nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas toliau bus nagrinėjamas aspektu, ar gali būti tvirtinama galutinė ataskaita, jeigu nemokumo administratorius kreditorių susirinkimui nėra pateikęs informacijos apie sandorių tikrinimą JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka.

Teisės doktrinoje pažymima, kad galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo procedūra yra siejama su kreditorių pritarimu bankroto proceso pabaigai ir teismo patvirtinimu, kad ataskaita atitinka keliamus reikalavimus (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas: monografija. Krokuva: Księgarnia Akademicka, 2021, p. 292). Galutinės bankroto ataskaitos parengimas ir tvirtinimas teisme yra vienas iš bankroto baigiamojo proceso etapų. Galutine bankroto ataskaita patvirtinami bankroto proceso rezultatai, išsprendžiami tiek kreditoriams, tiek nemokumo administratoriui svarbūs klausimai, nustatoma jų turtinių teisių apimtis – kreditorių reikalavimams tenkinti skiriamos sumos, paaiškėja, kokia kreditorių reikalavimų dalis nebus patenkinta, kokia bus nemokumo administratoriaus atlygio dalis. Taigi, kreditorių sprendimas pritarti galutinei bankroto ataskaitai turi esminę reikšmę tiek kreditorių ir nemokumo administratoriaus turtinių teisių įgyvendinimui, tiek juridinio asmens pabaigai. Dėl šios priežasties teismui tvirtinant galutinę bankroto ataskaitą privaloma griežtai laikytis JANĮ 99 straipsnyje nustatytos jos tvirtinimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026, 21 punktas).

Visgi formalus ataskaitos atitikimas JANĮ 99 straipsnio 3 daliai savaime nereiškia, kad yra atlikti visi veiksmai nemokumo procese ir tinkamai įvykdytos visos nemokumo administratoriaus pareigos. Vien lingvistinis JANĮ 99 straipsnio 3 dalies aiškinimas, pagal kurį nemokumo administratoriui įtvirtinta pareiga pateikti formalią finansinę ataskaitą, iš esmės tik atspindinčią pinigų srautus bankroto byloje, yra nepakankamas. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teise apskųsti kreditorių susirinkimo sprendimą pritarti galutinei bankroto ataskaitai siekiama nemokumo proceso dalyviams sudaryti realią galimybę ginčyti galutinės bankroto ataskaitos teisėtumą ir pagrįstumą tais atvejais, kai kreditorių susirinkimas ataskaitai pritarė galimai neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių, toleruodamas nemokumo administratoriaus netinkamą veikimą ar pažeisdamas atskirų kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-916/2026, 25 punktas). Todėl formalus galutinės bankroto ataskaitos vertinimas neatitiktų nemokumo proceso tikslo ir paskirties.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) teisės normomis, pirmajam kreditorių susirinkimui nemokumo administratorius privalėjo teikti veiklos ataskaitas ir kitas ataskaitas, kreditorių susirinkimui pareikalavus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 25 punktas). Naujai įsigaliojęs JANĮ numato privalomą tik vienos galutinės ataskaitos, kuri siejama su bankroto proceso pabaiga, pateikimą ir tvirtinimą (JANĮ 99 straipsnis). Taigi šiuo metu galiojantis JANĮ nenustato pareigos nemokumo administratoriui teikti tarpines veiklos ataskaitas ar ataskaitas pagal atskirą kreditorių reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-759-407/2023), jeigu tai nėra numatyta patvirtintoje kreditorių susirinkimo informavimo tvarkoje. Tačiau tai nepaneigia nemokumo administratoriaus pareigos įvykdyti visus JANĮ nustatytus įpareigojimus ir už tai atsiskaityti kreditorių susirinkimui.

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu, kad, remiantis JANĮ, iš esmės nebeliko įstatyme nustatyta tvarka teiktino dokumento, kuriame būtų apibendrintas pats nemokumo procesas ir jo metu atlikti nemokumo administratoriaus veiksmai. Kadangi patvirtinta galutinė ataskaita yra pagrindas išsimokėti kintamąjį dydį ir atsiskaityti su kreditoriais (JANĮ 99 straipsnio 7 d.), teismo nutartis, kuria patvirtinama galutinė ataskaita yra neskundžiama (JANĮ 99 straipsnio 6 dalis) ir yra pagrindas sprendimui dėl juridinio asmens pabaigos priimti (JANĮ 100 straipsnio 2 dalis), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditoriai turi teisę reikalauti, kad iki galutinės ataskaitos pateikimo ar su galutine ataskaita būtų atlikti visi veiksmai nemokumo procese, tinkamai įvykdytos visos nemokumo administratoriaus pareigos, įskaitant nemokumo administratoriaus pareigą informuoti kreditorių susirinkimą apie sandorių, sudarytų per ne trumpesnį kaip 3 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, patikrinimo rezultatus, remiantis JANĮ 64 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais) numatyta, kad informacija apie patikrintus sandorius turi būti pateikta specialiam subjektui – kreditorių susirinkimui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje informacijoje, be kita ko, turėtų atsispindėti, kokius dokumentus, susijusius su administruojama bankrutuojančia bendrove, nemokumo administratorius turi, kokius duomenis analizavo, kokias įžvalgas ir išvadas remdamasis šiais duomenimis padarė; kreditoriams turėtų būti aišku, kokių veiksmų nemokumo procese nemokumo administratorius ketina toliau imtis. Būtent tokiu būdu informuoti kreditoriai gali tinkamai savarankiškai įgyvendinti teisių gynybą ir interesų užtikrinimą nemokumo procese.

Nemokumo procese galioja bendras principas, jog nemokumo administratorius gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisės doktrinoje taip pat pabrėžiamas ypatingas nemokumo administratoriaus vaidmuo bankroto procese. Vilija Mogenytė, analizuodama bankroto proceso subjektų funkcijas, pažymi, kad nemokumo administratorius yra pagrindinis bankroto procedūrų vykdytojas, nuo kurio veiksmų, profesionalumo ir nešališkumo priklauso tiek bankroto proceso veiksmingumas, tiek bankrutuojančio juridinio asmens ir jo kreditorių teisėtų interesų apsauga. Autorė išskiria du esminius nemokumo administratoriaus vaidmenis – bankrutuojančio juridinio asmens atstovo ir kreditorių interesų gynėjo, kartu pabrėždama, kad administratorius nėra vien techninis kreditorių susirinkimo sprendimų vykdytojas, nes privalo savarankiškai vertinti jų teisėtumą ir atitiktį visų kreditorių bei juridinio asmens interesams (Mogenytė, V. Viešojo intereso gynimas juridinių asmenų bankroto bylose: daktaro disertacija. Mykolo Romerio universitetas, 2023, p. 148–149, 151–152). Disertacijoje taip pat pažymima, kad nemokumo administratorius yra subjektas, kurio tiesioginiai veiksmai lemia veiksmingos bankroto procedūros ir komercinio sąžiningumo užtikrinimą, o kreditoriai pirmiausia yra privatūs subjektai, ginantys savo turtinius interesus, todėl jiems neturėtų būti perkeliama nemokumo administratoriaus funkcijų našta (ten pat, p. 255–256, išvadų 3.2 ir 3.5 punktai). Taigi nemokumo administratoriui įstatymu priskirtų pareigų vykdymas negali būti pakeičiamas ir perkeliamas kreditoriams, atsižvelgiant į jų teisę savarankiškai inicijuoti atitinkamus teisinius procesus. Nors kreditoriai turi savarankiškas teisių gynimo priemones, būtent nemokumo administratorius, kaip specialias profesines pareigas vykdantis bankroto proceso subjektas, pirmiausia privalo aktyviai, nešališkai ir profesionaliai veikti ginant bankrutuojančio juridinio asmens ir visų jo kreditorių teises bei teisėtus interesus.

Taigi, nors kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto iškėlimo, sandorių nuginčijimo, žalos priteisimo ir pan., tačiau šios kreditorių teisės turėtų būti vertinamos kaip alternatyvios, papildomos, o ne pagrindinės, kadangi būtent nemokumo administratoriui įstatymų leidėjas yra nustatęs pareigą aktyviai veikti ginant bankrutuojančio juridinio asmens ir visų jo kreditorių teises bei teisėtus interesus, įskaitant pareigą patikrinti juridinio asmens sudarytus sandorius, įvertinti jų teisėtumą ir, nustačius tam pagrindą, imtis atitinkamų teisinių priemonių. Todėl kreditorių teisė savarankiškai inicijuoti teisminius procesus neturėtų būti suprantama kaip pakeičianti ar sumažinanti nemokumo administratoriui įstatyme nustatytų pareigų apimtį. Priešingai, JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta administratoriaus pareiga informuoti kreditorių susirinkimą apie sandorių patikrinimo rezultatus sudaro būtinas prielaidas kreditoriams įvertinti, ar administratorius tinkamai vykdo jam pavestas funkcijas, ar jo pasirinktos teisių gynimo priemonės yra pakankamos ir ar egzistuoja poreikis kreditoriams patiems imtis papildomų veiksmų savo teisėms bei teisėtiems interesams apginti. Nesuteikus kreditoriams tokios informacijos, jų teisė savarankiškai ginti savo interesus gali tapti tik formali, nes kreditoriai neturėtų pakankamo faktinio pagrindo spręsti dėl konkrečių teisinių priemonių taikymo būtinybės.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad kreditoriai nemokumo procese taip pat turi tam tikras teises, pavyzdžiui, reikalauti pateikti informaciją apie juridinio asmens finansinę būklę JANĮ 43 straipsnio 4 punkte nustatyta tvarka (skundžiamos nutarties 30 punktas). Tačiau ši kreditorių teisė nepaneigia nemokumo administratoriaus pareigos savarankiškai atlikti sandorių tikrinimą ir informaciją apie tai pateikti būtent kreditorių susirinkimui. Kreditoriai neturi ir negali žinoti, kada tiksliai nemokumo administratorius jam paskirtas pareigas įgyvendins ir informaciją pateiks kreditorių susirinkimui. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino kreditoriaus teisę gauti informaciją su nemokumo administratoriaus pareiga konkrečią JANĮ nurodytą informaciją pateikti.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria atskirojo skundo argumentams, kad LUAB „Didmena 24“ finansinių dokumentų neperdavimo faktas galėjo riboti tik pateikiamos informacijos apimtį pagal JANĮ 64 straipsnio 4 dalį, o ne iš esmės tokią nemokumo administratoriaus pareigą paneigti. Net ir bendrovės vadovui neperdavus bendrovės finansinės apskaitos dokumentų, nemokumo administratorius gali gauti bendrovės banko sąskaitų išrašus, duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, rinkti informaciją iš kitų subjektų bei šaltinių (JANĮ 66 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu nemokumo administratoriui nėra perduodami bendrovės finansinės apskaitos dokumentai, informacijos pateikimas pagal JANĮ 64 straipsnio 4 dalį kreditoriams gali būti reikšmingas ne tik siekiant supažindinti juos su atlikto sandorių patikrinimo rezultatais, bet ir atskleidžiant objektyvias šio patikrinimo ribas, nustatytas informacijos spragas bei administratoriaus veiksmus, kurių jis ėmėsi trūkstamiems dokumentams ir duomenims gauti. Tokia informacija leistų kreditoriams įvertinti, ar nemokumo administratorius išnaudojo jam prieinamas galimybes nustatyti juridinio asmens sudarytus sandorius ir patikrinti jų teisėtumą, ar dokumentų neperdavimas iš tiesų objektyviai sutrukdė atlikti išsamų patikrinimą, taip pat ar yra pagrindas imtis papildomų priemonių bendrovės dokumentams išreikalauti, jos valdymo organų veiksmams įvertinti arba kreditorių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Priešingas aiškinimas reikštų, kad vien bendrovės valdymo organų neveikimas, neperduodant finansinės apskaitos dokumentų, galėtų lemti nemokumo administratoriaus įstatyme nustatytos atskaitomybės kreditoriams pareigos netaikymą, nors būtent tokiomis aplinkybėmis kreditorių informavimas apie atliktus patikrinimo veiksmus, jų rezultatus ir nustatytas kliūtis įgyja ypatingą reikšmę.

Atmestini atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai, kad JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje įtvirtinas įpareigojimas nemokumo administratoriui yra formalus ir atskirajame skunde grindžiamas tik neaktualiais finansinių ataskaitų duomenimis bei dalimi banko sąskaitų išrašų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sandorių už trejus metus patikrinimas reikalauja atskiro, savarankiško ir išsamaus tyrimo; įrodinėjimo pareiga, kad nemokumo administratorius šias pareigas atliko tinkamai, tenka pačiam nemokumo administratoriui. Todėl nagrinėjamu atveju reikšmingi ne kreditoriaus argumentai, susiję su ginčytinais sandoriais ir pagrindu šiuos argumentus vertinti (ne)formaliai, o faktas, ar nemokumo administratorė apskirtai JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą įgyvendino, kad kreditoriai, visapusiškai įvertinę aplinkybes, galėtų priimti sprendimą ne tik dėl galutinės ataskaitos tvirtinimo, bet ir dėl kitų teisinių priemonių savo interesams ginti.

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorių turimos teisės ir galimi teisių ir interesų gynimo būdai nemokumo byloje negali paneigti įstatyme nustatytų pareigų nemokumo administratoriui, įskaitant pareigą informuoti kreditorių susirinkimą apie juridinio asmens sandorių patikrinimo rezultatus. Atsižvelgiant į galutinės bankroto ataskaitos tvirtinimo tvarką, šios ataskaitos reikšmę bankroto proceso užbaigimui ir kreditorių teisių įgyvendinimui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditoriams turi būti sudaryta reali galimybė įvertinti, ar iki pritarimo galutinei bankroto ataskaitai nemokumo administratorė tinkamai įvykdė jai įstatyme nustatytas pareigas. Nors JANĮ 99 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta pareiga sandorių patikrinimo rezultatus įtraukti į galutinę bankroto ataskaitą, tai nepaneigia savarankiškos JANĮ 64 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pareigos šią informaciją pateikti kreditorių susirinkimui. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad tokia informacija kreditorių susirinkimui buvo pateikta, o vien aplinkybė, kad nemokumo administratoriui nebuvo perduoti bendrovės finansinės apskaitos dokumentai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėta pareiga objektyviai negalėjo būti įvykdyta bent turimų duomenų ir atliktų veiksmų apimtimi. Todėl kreditorių susirinkimo sprendimas pritarti galutinei bankroto ataskaitai buvo priimtas kreditoriams neturint įstatyme numatytos būtinos informacijos, reikšmingos bankroto proceso eigai ir jo užbaigimo pagrįstumui įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pažeidimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas vien formaliu, kadangi jis apribojo kreditorių galimybę priimti informuotą sprendimą dėl galutinės bankroto ataskaitos ir galėjo turėti reikšmės šio sprendimo turiniui.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas LUAB „Didmena 24“ 2026 m. kovo 24 d. kreditorių susirinkimo sprendimo pritarti galutinei bankroto ataskaitai teisėtumą ir pagrįstumą, netinkamai aiškino ir taikė JANĮ 64 straipsnio 4 dalies ir 99 straipsnio nuostatas, nepakankamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nemokumo administratoriaus pareigos informuoti kreditorių susirinkimą apie sandorių patikrinimo rezultatus įvykdymu, todėl nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą. Kadangi nagrinėjamam klausimui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės yra nustatytos ir papildomas įrodymų tyrimas nėra būtinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – LUAB „Didmena 24“ 2026 m. kovo 24 d. kreditorių susirinkimo sprendimas, kuriuo pritarta galutinei bankroto ataskaitai, panaikinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliantų atskirąjį skundą patenkinus, UAB „VILMSTATA“ grąžinamas 2026 m. spalio 8 d. mokėjimo Nr. 15199 nurodymu už atskirąjį skundą sumokėtas 60 Eur dydžio žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pareiškėjai išaiškinama, kad vadovaujantis CPK 87 straipsnio 3 dalimi, žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi. Įrodymų apie kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas ir prašymų dėl jų priteisimo UAB „VILMSTATA“ ir (ar) V. G., kurie CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, į bylą nėra pateikę.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti 2026 m. kovo 24 d. kreditorių susirinkimo sprendimą, kuriuo pritarta galutinei bankroto ataskaitai.

Grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei ,,VILMSTATA“ (juridinio asmens kodas 300044576), 60 Eur (šešiasdešimt eurų) žyminį mokestį, sumokėtą už atskirąjį skundą 2026 m. spalio 8 d. mokėjimo Nr. 15199 nurodymu.