Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens E. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutarties, kuria patenkintas likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Maestro statyba“ nemokumo administratorės prašymas dėl apskaitoje registruotų debitorinių skolų pardavimo tvarkos nustatymo ir nurašymo, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Maestro statyba“ bankroto byloje, suinteresuoti asmenys – E. S., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Nemokumo administratorė 2026 m. birželio 26 d. teismui pateikė prašymą (dokumento registracijos Nr. DOK-69034): leisti nurašyti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „Maestro statyba“ apskaitoje registruotą debitorinę „B.R.A. vof“ 4 365,60 Eur skolą kaip beviltišką; leisti LUAB „Maestro statyba“ apskaitoje registruotą debitorinę 90 225 Eur „B&R Construction B.V.“ skolą pardavinėti tokia tvarka ir kainomis: 1) skolą pardavinėti per dvejas varžytynes, pirmųjų varžytynių kaina – 45 000 Eur; antrųjų varžytynių kaina – 23 000 Eur; 2) skolos nepardavus iš varžytynių, skolą pardavinėti laisvu pardavimo būdu keliais etapais: 1) pardavinėti už 10 000 Eur; 2) nepardavus, pardavinėti už 8 000 Eur; 3) nepardavus pardavinėti už 6 000 Eur; 4) nepardavus, pardavinėti už 4 000 Eur; 5) nepardavus, pardavinėti už didžiausią pasiūlytą kainą; 6) kiekvieno etapo trukmė – 7 dienos nuo skelbimo paskelbimo dienos; 7) skelbimus skelbti interneto portale „www.alio.lt“.

Nemokumo administratorė nurodė, kad LUAB „Maestro statyba“ apskaitoje buvo registruota 94 590,60 Eur bendra reikalavimo teisė į dvi Nyderlandų Karalystėje registruotas įmones – „B&R Construction B.V.“ (90 225 Eur) ir „B.R.A. vof“ (4 365,60 Eur). Nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės dokumentus, nustatė, kad visa 94 590,60 Eur reikalavimo teisė iš tikrųjų susijusi su „B&R Construction B.V.“, o „B.R.A. vof“ atliktas 4 365,60 Eur mokėjimas nepagrįstai buvo įskaitytas „B&R Construction B.V.“ skolai padengti. Toks mokėjimų apskaitymas lėmė nepagrįstą skolos išskaidymą tarp dviejų įmonių ir sudarė įspūdį, kad „B&R Construction B.V.“ buvo atlikusi avansinius mokėjimus. Atsižvelgiant į tai, kad „B.R.A. vof“ 2025 m. liepos 29 d. iškelta bankroto byla, ši įmonė neturi lėšų, jos dokumentai nemokumo administratorei neperduoti, o įmonė nėra skolinga LUAB „Maestro statyba“, bendrovės apskaitoje registruotą 4 365,60 Eur „B.R.A. vof“ skolą tikslinga nurašyti kaip beviltišką. Nemokumo administratorės vertinimu, abejonių kelia ir bendrovės apskaitoje registruotos 90 225 Eur „B&R Construction B.V.“ skolos pagrįstumas, nes ją patvirtinantys dokumentai – pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitos faktūros ir darbų priėmimo–perdavimo aktai – pasirašyti vienašališkai buvusio bendrovės vadovo E. S., o sąskaitose ir aktuose nurodyti duomenys apie suteiktas paslaugas nesutampa. Be to, bendrovės ir „B&R Construction B.V.“ 2025 m. sausio 28 d. sudaryta sutartis dėl darbuotojų nuomos, o ne dėl konkrečių statybos rangos darbų, t. y. abstraktaus pobūdžio, o skolininkė „B&R Construction B.V.“ į nemokumo administratorės pateiktą pretenziją neatsakė.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Bendrovės apskaitoje nurodytas „B.R.A. vof“ 4 365,60 Eur įsiskolinimas galėjo būti nepagrįstas ir nurašytas kaip beviltiška skola, tačiau tai nepateisina reikalavimo teisės į „B&R Construction B.V.“ 90 225 Eur skolą pardavimo. Teismas nepagrįstai pripažino tokį bendrovės turto realizavimo būdą tinkamu ir ekonomiškai pagrįstu. Bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 62 207,88 Eur, todėl išieškojus visą skolą iš „B&R Construction B.V.“ būtų galima patenkinti visų bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo atsisakyti galimybės skolą išieškoti teismine tvarka ir vietoj to parduoti reikalavimo teisę už gerokai mažesnę kainą. Be to, teismo nustatyta 45 000 Eur pradinė reikalavimo teisės pardavimo varžytynėse kaina sudaro tik maždaug pusę apskaitoje nurodytos skolos sumos, nors byloje nenustatyta aplinkybių, pateisinančių tokį reikšmingą pradinės kainos sumažinimą.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl „B&R Construction B.V.“ skolos išieškojimo perspektyvų, iš esmės remdamasis vien tuo, kad bendrovės nemokumo administratorė išsiuntė skolininkei raginimą sumokėti skolą, tačiau atsakymo negavo. Nemokumo administratorė neatliko realių veiksmų skolai išieškoti, todėl vien tai, kad į raginimą nebuvo atsakyta, nesudaro pagrindo nuspręsti, jog reikalavimas yra bevertis ar jo išieškojimas ekonomiškai nepagrįstas. „B.R.A. vof“ ir „B&R Construction B.V.“ ankstesnius įsiskolinimus bendrovei padengdavo, nors ir pavėluotai, todėl vien atsiskaitymo terminų nesilaikymas nepatvirtina, kad bendrovė neturi galimybių išsiieškoti skolą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad „B&R Construction B.V.“ skolos pagrindimas yra nepakankamas. Teismas nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę tam, kad PVM sąskaitos faktūros ir darbų priėmimo–perdavimo aktai buvo pasirašyti tik LUAB „Maestro statyba“ vadovo, o ne skolininkės. Teisės aktai nenustato, kad tokie dokumentai privalo būti pasirašyti užsakovo, be to, PVM sąskaitos faktūros ir darbų priėmimo–perdavimo aktai „B&R Construction B.V.“ buvo siunčiami elektroniniu paštu, kuri dėl jų turinio ar atliktų darbų apimties prieštaravimų nereiškė. „B&R Construction B.V.“ už ankstesnius darbus bendrovei sumokėdavo, todėl nėra pagrindo skirtingai vertinti apmokėtų ir neapmokėtų sąskaitų bei aktų.

Teismas nepagrįstai nusprendė dėl „B&R Construction B.V.“ skolos nepagrįstumo ir jos priskyrimo konkrečiai skolininkei, nors šios aplinkybės yra nagrinėjamos kitoje Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. eB2-341-569/2026 dėl LUAB „Maestro statyba“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodytoje byloje nemokumo administratorė kelia iš esmės tuos pačius klausimus dėl bendradarbiavimo su „B&R Construction B.V.“ ir „B.R.A. vof“, atliktų darbų, sutarčių bei sąskaitų faktūrų tikrumo, dokumentų pateikimo ir mokėjimų įskaitymo. Abi Nyderlandų bendrovės viena už kitą atlikdavo mokėjimus, todėl nėra aišku, kokia iš tiesų yra kiekvienos bendrovės skola ir ar visas 90 225 Eur reikalavimas pagrįstai priskirtas „B&R Construction B.V.“. 2025 m. balandžio 5 d. „B.R.A. vof“ sumokėjo 10 000 Eur už „B&R Construction B.V.“ prievolių vykdymą, o 2025 m. gegužės 15 d. „POEL A T A VD“ sumokėjo 6 795,60 Eur už „B.R.A. vof“ skolą. Šių bendrovių tarpusavio atsiskaitymai ir jų įskaitymo aplinkybės turėtų būti išsamiai išnagrinėtos tyčinio bankroto byloje, o ne iš anksto įvertintos sprendžiant dėl ginčo reikalavimo pardavimo.

Teismas iš esmės pritarė nemokumo administratorės kitoje byloje pateiktiems teiginiams dėl Nyderlandų bendrovių tarpusavio santykių ir skolų apskaitos, nors šios aplinkybės dar nėra nustatytos. Taip pat teismas nepagrįstai pasisakė dėl klausimų, kurie sudaro kitos nagrinėjamos bylos dalyką, o šioje byloje padarytos išvados vėliau galėtų turėti prejudicinę reikšmę sprendžiant dėl apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, atsakomybės.

Teismas, spręsdamas dėl bendrovės debitorinių skolų nurašymo ir pardavimo, įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su skolų išieškojimo galimybėmis, išlaidomis ir bankroto proceso specifika. LUAB „Maestro statyba“ bankroto procesas vykdomas supaprastinta tvarka dėl bendrovės lėšų neturėjimo net administravimo išlaidoms padengti. Be to, bankroto procesas turi būti vykdomas operatyviai, o teisminio ginčo užsienio valstybėje trukmė ir baigtis nėra aiškios. Dėl šių priežasčių bendrovės skolos pardavimas yra racionalesnis sprendimas, nes net ir pradėjus teisminį procesą vėliau reikalavimo teisę vis tiek galėtų tekti parduoti.

Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad 90 225 Eur „B&R Construction B.V.“ reikalavimas nepagrįstai parduodamas už per mažą kainą. Nagrinėjamu atveju 90 225 Eur skola iš „B&R Construction B.V.“ bendrovei nėra priteista, skolą pagrindžiantys dokumentai kelia abejonių, nes PVM sąskaitos faktūros ir darbų priėmimo–perdavimo aktai pasirašyti tik vienašališkai bendrovės vadovo, o skolininkė nėra išreiškusi pozicijos dėl darbų atlikimo ar skolos pripažinimo. Be to, skolos išieškojimas turėtų būti vykdomas užsienio valstybėje, todėl tam reikėtų pasitelkti užsienio teisės ir kalbos specialistus, patirti papildomų išlaidų ir prisiimti bylinėjimosi riziką. Nustatyta 45 000 Eur pradinė reikalavimo teisės pardavimo kaina, sudaranti apie pusę apskaitoje nurodyto reikalavimo dydžio, yra pagrįsta, nes potencialus pirkėjas prisiimtų visas reikalavimo priteisimo ir išieškojimo išlaidas bei riziką, todėl jam turi būti sudaryta galimybė gauti ir ekonominę naudą.

Apeliantas, buvęs bendrovės vadovas, anksčiau nesiėmė veiksmų „B&R Construction B.V.“ skolai išieškoti, nors jis geriausiai žinojo darbų atlikimo, jų perdavimo ir atsiskaitymo aplinkybes. Dokumentų perdavimo metu apeliantas nurodė, kad abu skolininkai yra nemokūs, neturi turto, todėl pasiūlė skolas kuo greičiau nurašyti ir užbaigti bendrovės bankroto procesą. Susirašinėdamas su nemokumo administratore dėl „B&R Construction B.V.“ skolos, apeliantas taip pat nurodė, kad, sužinojęs apie skolininkės nemokumą, nusprendė nesikreipti į advokatus dėl skolos išieškojimo. Apeliantas nepateikė duomenų, kad skolininkė yra moki, tebevykdo veiklą ar turi turto, iš kurio būtų galima išieškoti skolą. Priešingai, „B&R Construction B.V.“ įstatinis kapitalas yra 100 Eur, o jos galutiniam naudos gavėjui R. J. yra iškelta fizinio asmens bankroto byla. Todėl nėra racionalu, kad bendrovė, neturinti lėšų administravimo išlaidoms, pradėtų brangų ir neapibrėžtos trukmės teisminį procesą užsienyje.

Skundžiama nutartimi nebuvo galutinai sprendžiama, ar apskaitoje nurodyti reikalavimai susiformavo pagrįstai, ar mokėjimai buvo tinkamai įskaityti ir ar apskaitos duomenys atitinka tikrąją bendrovės bei skolininkių tarpusavio atsiskaitymų padėtį. Teismo nutartimi buvo sprendžiama tik dėl apskaitoje nurodytų debitorinių skolų nurašymo ir reikalavimo teisės į „B&R Construction B.V.“ skolą pardavimo tvarkos. Taigi, galimas nedidelis apskaitoje nurodyto reikalavimo dydžio skirtumas, palyginti su tikėtinu jo likučiu, nesudaro pagrindo atidėti turto realizavimą ir vilkinti bankroto procesą, juolab kad potencialus pirkėjas būtų informuotas apie su reikalavimo teise susijusias aplinkybes ir prisiimtų jos išieškojimo riziką.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad skundžiama nutartis gali turėti prejudicinę reikšmę kitoje civilinėje byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tyčinio bankroto byloje vertinami buvusio bendrovės vadovo E. S. veiksmai ir neveikimas 2025 m. sausio–gegužės mėnesiais, įskaitant tai, ar jis tinkamai administravo bendrovės debitorines skolas, pasirūpino jų pagrindimą patvirtinančiais dokumentais ir ėmėsi priemonių skoloms išieškoti. Skundžiama nutartimi buvo sprendžiama tik dėl bendrovės apskaitoje nurodytų reikalavimų realizavimo bankroto proceso metu, nevertinant jų apskaitos pagrįstumo ar buvusio vadovo atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrinęs, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

LUAB ,,Maestro statyba“, atstovaujama nemokumo administratorės, su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – nemokumo administratorės 2026 m. kovo 12 d. pretenziją Nr. MST/26-12 E. S. dėl žalos padengimo; E. S. atsakymą į nemokumo administratorės pretenzijas. Nemokumo administratorė nurodo, kad šie dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui nagrinėjant prašymą dėl bendrovės debitorinių skolų nurašymo ir pardavimo tvarkos nustatymo, nes tuo metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl apelianto pozicijos ir jo pateiktų paaiškinimų apie galimybes laiku išieškoti skolą iš „B&R Construction B.V.“. Nemokumo administratorės teigimu, poreikis pateikti šiuos dokumentus iškilo tik apeliantui atskirajame skunde pradėjus ginčyti nemokumo administratorės veiksmus dėl skolos išieškojimo.

Remiantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 30 punktas).

Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorės pateikti dokumentai buvo sudaryti iki pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį, todėl objektyvi galimybė juos pateikti pirmosios instancijos teismui buvo. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo atsisakyti juos priimti, nes CPK 314 straipsnyje nustatyta išimtis taikoma ir tais atvejais, kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas atskirajame skunde, be kita ko, teigia, kad nemokumo administratorė nesiėmė realių veiksmų „B&R Construction B.V.“ skolai išieškoti, nepagrįstai apsiribojo vien pretenzijos išsiuntimu ir neturėjo pagrindo spręsti apie reikalavimo neišieškomumą. Atsikirsdama į šiuos argumentus, nemokumo administratorė remiasi apelianto jai anksčiau pateiktais paaiškinimais apie jo sprendimą nesikreipti į teisininkus dėl skolos išieškojimo, sužinojus apie skolininkės „B&R Construction B.V.“ nemokumą. Taigi, pateikti dokumentai yra tiesiogiai susiję su atskirajame skunde iškeltais klausimais dėl skolos išieškojimo veiksmų ir apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, elgesio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju įrodymų pateikimo būtinybė iškilo apeliantui atskirajame skunde suformulavus argumentus dėl nemokumo administratorės veiksmų ir skolos išieškojimo galimybių. Nors nemokumo administratorė šiuos dokumentus turėjo dar nagrinėjant klausimą pirmosios instancijos teisme, jų nepateikimą galima paaiškinti tuo, kad tuo metu nebuvo kilęs poreikis vertinti apelianto poziciją dėl jo veiksmų, susijusių su skolos išieškojimu. Be to, pateikti dokumentai yra apeliantui žinomi, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra CPK 314 straipsnyje nustatytas pagrindas priimti nemokumo administratorės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus – 2026 m. kovo 12 d. nemokumo administratorės pretenziją Nr. MST/26-12 ir E. S. atsakymą į pretenzijas. Šių dokumentų įrodomoji reikšmė ir jų pagrindu nustatytinos aplinkybės bus vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nagrinėjant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą.

Dėl reikalavimo teisės į „B&R Construction B.V.“ pardavimo

Pagal JANĮ 85 straipsnį juridinio asmens turtas parduodamas vadovaujantis šiais principais: 1) rinkos kainos principu, reiškiančiu, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; 2) didžiausios kainos principu, reiškiančiu, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; 3) turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant dėl bankrutavusios įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos kreditorių susirinkime (komitete), o apskundus kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimą – teisme, turi būti atsižvelgiama į pagrindinį bankroto procedūrų tikslą, t. y. maksimalų kreditorių reikalavimų patenkinimą. Šis tikslas pasiekiamas, kai turto pardavimo kaina ir tvarka nustatomos įvertinus siekiamo parduoti turto specifiką, potencialius pirkėjus, rinkos svyravimus, taip pat turto pardavimo trukmės įtaką bankroto proceso eigai, administravimo išlaidų dydžiui ir kreditorių reikalavimų patenkinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017 38 punktas).

Pagal JANĮ 86 straipsnio 2 dalį juridinio asmens turtas likvidavimo metu parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą. Nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartimi nutarta bendrovės bankroto procesą vykdyti supaprastinto proceso tvarka. Pagal JANĮ 68 straipsnio 3 dalį supaprastinta tvarka vykdomo bankroto proceso metu kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus sprendžia teismas. Kreditorių susirinkimai nešaukiami. Pagal JANĮ 90 straipsnio 1 dalį iš varžytynių turi būti parduodamas šis likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtas: 1) nekilnojamasis turtas; 2) kitas turtas, kurio pradinė pardavimo kaina ne mažesnė už 10 MMA dydį. Pagal JANĮ 90 straipsnio 2 dalį kreditorių susirinkimas nemokumo administratoriaus motyvuotu prašymu gali leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu, jei toks pardavimas kreditoriams numato didesnę naudą nei parduodant turtą iš varžytynių. Būtina sąlyga yra ne tik administratoriaus motyvuotas prašymas, bet ir aiškus ekonominis pagrindimas, kad pasirinktas būdas bus naudingesnis kreditoriams.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad pagrindinis bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytas procedūras užtikrinti kuo didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą ir bankrutuojančios bendrovės interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-823/2022 30 punktas). Tai suponuoja pareigą nemokumo administratoriui veikti aktyviai, skaidriai ir pagrįstai, siekiant maksimalios naudos kreditoriams. Sprendžiant dėl bankrutavusios bendrovės turto pardavimo būdo ir kainos, būtina atsižvelgti į pagrindinį bankroto proceso tikslą – maksimalų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą, įvertinant turto specifiką, rinkos sąlygas, potencialių pirkėjų susidomėjimą, proceso trukmę ir galimas administravimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022 47 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu leisti bendrovei parduoti reikalavimo teisę į „B&R Construction B.V.“ 90 225 Eur skolą, teigdamas, kad toks sprendimas ekonomiškai nepagrįstas, nes bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams, kurių bendra suma sudaro 62 207,88 Eur, patenkinti užtektų išieškoti bendrovės apskaitoje nurodytą „B&R Construction B.V.“ skolą. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido nemokumo administratorei parduoti reikalavimo teisę varžytynėse už 45 000 Eur, užuot sudaręs sąlygas bendrovei siekti visos skolos išieškojimo iš „B&R Construction B.V.“.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė, kad bendrovės reikalavimo teisė į „B&R Construction B.V.“ skolą nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o byloje esantys dokumentai neleidžia pakankamai įsitikinti prievolės atsiradimo pagrindu ir reikalavimo dydžiu. Sąskaitos faktūros ir darbų priėmimo–perdavimo aktai pasirašyti tik bendrovės vadovo, todėl iš jų turinio savaime negalima nuspręsti apie skolininkės pripažintą prievolę ar jos sutikimą su nurodyta atliktų darbų apimtimi. Be to, dokumentuose pateikiama informacija nėra pakankamai nuosekli ir išsami: sąskaitose nurodyti statybos objektų adresai, tačiau nepakankamai konkretizuoti atlikti darbai, jų kiekiai ir įkainiai, o darbų aktuose iš esmės fiksuojamos darbuotojų nuomos ar dirbtų valandų aplinkybės, neatskleidžiant pakankamai duomenų apie konkrečių darbų atlikimą ir jų apimtį.

Apeliantas teigia, kad teisės aktai nenustato pareigos užsakovui pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktus, sąskaitos faktūros ir aktai skolininkei buvo siunčiami elektroniniu paštu, ši dėl jų turinio prieštaravimų nereiškė, be to, už analogiškai įformintus darbus anksčiau atsiskaitydavo. Vis dėlto šios aplinkybės nepatvirtina, kad visas bendrovės apskaitoje nurodytas reikalavimas „B&R Construction B.V.“ yra pagrįstas ir galėtų būti sėkmingai išieškotas. Net jeigu užsakovo parašas nėra būtinas kiekvienu atveju, reikalavimo teisę įgyvendinanti bendrovė turėtų įrodyti prievolės atsiradimo pagrindą, darbų atlikimą, jų apimtį ir atsiskaitymo pareigą. Vien dokumentų išsiuntimas elektroniniu paštu ir skolininkės nepareikšti prieštaravimai, nesant kitų duomenų apie darbų priėmimą ar skolos pripažinimą, neleidžia vienareikšmiškai nuspręsti, kad reikalavimas būtų patenkintas teisminio ginčo atveju. Ankstesni atsiskaitymai už analogiškai įformintus darbus gali būti reikšmingi vertinant šalių tarpusavio santykių praktiką, tačiau savaime neįrodo konkrečiai ginčijamos skolos pagrįstumo.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad reikalavimo teisės įgyvendinimas gali pareikalauti papildomo įrodinėjimo ir teisminio ginčo su skolininke „B&R Construction B.V.“. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad reikalavimą tektų įgyvendinti Nyderlanduose registruoto juridinio asmens atžvilgiu. Tai lemtų papildomas finansines sąnaudas, susijusias su teisinių paslaugų teikimu užsienio valstybėje, taikytinos teisės ir teismingumo klausimų sprendimu, dokumentų parengimu bei galimu jų vertimu. Be to, teisminio proceso inicijavimas negarantuotų bendrovei palankaus procesinio rezultato, o net ir priėmus bendrovei palankų teismo sprendimą, nebūtų užtikrintas faktinis skolos išieškojimas. Todėl sprendžiant dėl reikalavimo teisės realizavimo būdo, reikšminga ne vien apskaitoje nurodyta skolos suma, bet ir realios galimybės šį reikalavimą įgyvendinti, o tam reikalingos sąnaudos bei su skolos išieškojimu susijusi rizika.

Pažymėtina, kad vertinant galimybes pasirinkti reikalavimo teisės įgyvendinimo būdą, reikšminga ir bendrovės finansinė padėtis. LUAB „Maestro statyba“ bankroto procesas vykdomas supaprastinta tvarka, nes bendrovė neturi lėšų administravimo išlaidoms padengti. Byloje nepateikta duomenų, kad bendrovė turėtų finansinių išteklių teisminiam procesui užsienio valstybėje pradėti ir vykdyti. Šiame kontekste reikšmingi ir apeliacinės instancijos teismo priimti nauji įrodymai – nemokumo administratorės 2026 m. kovo 12 d. pretenzija bei apelianto atsakymas į ją. Iš šių dokumentų matyti, kad apeliantas, sužinojęs apie „B&R Construction B.V.“ nemokumą, buvo nusprendęs nesikreipti į teisininkus dėl skolos išieškojimo. Nors ši aplinkybė savaime neįrodo, kad reikalavimo išieškojimas neįmanomas, tačiau yra reikšminga vertinant apelianto teiginių apie realias ir ekonomiškai pagrįstas išieškojimo perspektyvas įtikinamumą. Apeliantas, būdamas bendrovės vadovu, turėjo informaciją apie santykių su skolininke „B&R Construction B.V.“ eigą, todėl jo ankstesnė pozicija dėl išieškojimo (ne)tikslingumo negali būti ignoruojama.

Apeliantas, teigdamas, kad skolos išieškojimas būtų ekonomiškai naudingesnis bendrovei, iš esmės lygina bendrovės apskaitoje nurodytą 90 225 Eur reikalavimo sumą su 45 000 Eur pradine pardavimo kaina, tačiau neįvertina, jog pirmuoju atveju bendrovei tektų patirti išieškojimo išlaidas, o bendrovei galbūt palankus rezultatas nebūtų užtikrintas. Be to, apeliantas nepateikė objektyvių duomenų apie dabartinę „B&R Construction B.V.“ finansinę padėtį, jos turimą turtą ar vykdomą veiklą, kurie leistų pagrįstai tikėtis, kad net ir priėmus bendrovei palankų teismo sprendimą skola galėtų būti realiai išieškota. Ankstesni bendrovių tarpusavio atsiskaitymai patvirtina praeityje vykusius ūkinius santykius, tačiau savaime neleidžia spręsti apie dabartinį skolininkės „B&R Construction B.V.“ mokumą. Todėl vien apskaitoje nurodytos skolos ir pradinės reikalavimo teisės pardavimo kainos skirtumas neįrodo, kad skolos išieškojimas būtų ekonomiškai naudingesnis.

Apeliantas taip pat teigia, kad 45 000 Eur pradinė reikalavimo pardavimo kaina yra nepagrįstai maža, nes sudaro maždaug pusę apskaitoje nurodytos skolos. Tačiau reikalavimo teisės nominali vertė nebūtinai sutampa su jos realia ekonomine verte. Nustatant pardavimo kainą turi būti atsižvelgiama į reikalavimo pagrįstumą, galimo teisminio ginčo sudėtingumą, išieškojimo trukmę, sąnaudas ir riziką, kad reikalavimo nepavyks įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju potencialus pirkėjas įsigytų ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą finansinį reikalavimą, o reikalavimo teisę, kurios pagrįstumą dar reikėtų įrodyti. Todėl vien tai, kad pradinė pardavimo kaina yra mažesnė už nominalią reikalavimo vertę, nepatvirtina, jog bendrovės turtas realizuojamas nepagrįstai už mažesnę kainą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismo patvirtinta pardavimo tvarka numato dvejas varžytynes ir vėlesnius pardavimo etapus, todėl sudaro galimybę patikrinti rinkos susidomėjimą reikalavimo teise ir nustatyti, kokią kainą už ją pasirengę mokėti potencialūs pirkėjai.

Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos teisme civilinėje byloje Nr. eB2-341-569/2026 nagrinėjami klausimai dėl „B&R Construction B.V.“ ir „B.R.A. vof“ tarpusavio atsiskaitymų, mokėjimų įskaitymo, atliktų darbų ir skolų dydžio, todėl reikalavimo teisės pardavimas turėtų būti atidėtas, kol šios aplinkybės bus išnagrinėtos. Tačiau skundžiama nutartimi šie klausimai galutinai nebuvo išspręsti. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl bendrovės apskaitoje nurodytos reikalavimo teisės realizavimo, įvertinus jos pagrindimo dokumentus, galimas išieškojimo sąnaudas ir bankroto proceso tikslus, o klausimai, ar buvęs bendrovės vadovas tinkamai administravo debitorines skolas, ar pagrįstai vienos skolininkės mokėjimus įskaitė kitos skolininkės įsipareigojimams vykdyti ir ar dėl tokių veiksmų bendrovei buvo padaryta žala, spręstini tyčinio bankroto byloje tiek, kiek jie sudaro tos bylos nagrinėjimo dalyką.

Atmestinas ir apelianto argumentas, kad skundžiama nutartis gali turėti prejudicinę reikšmę Šiaulių apygardos teisme civilinėje byloje Nr. eB2-341-569/2026. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi nebuvo galutinai nustatytas 90 225 Eur reikalavimo egzistavimas ar jo dydis, nebuvo išspręstas mokėjimų įskaitymo teisėtumo klausimas ir nebuvo sprendžiama dėl apelianto civilinės atsakomybės. Šioje nutartyje pateiktas reikalavimo pagrindimo dokumentų ir jo įgyvendinimo perspektyvų vertinimas reikšmingas tik sprendžiant dėl reikalavimo teisės realizavimo būdo, todėl savaime neužkerta kelio minėtas aplinkybes savarankiškai įvertinti kitoje byloje.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikalavimo teisės į „B&R Construction B.V.“ realizavimo alternatyvas, atsižvelgė į reikalavimo pagrindimo trūkumus, galimo teisminio išieškojimo sąnaudas ir rizikas, bendrovės finansinę padėtį bei realias galimybes gauti lėšų iš skolininkės. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų nuspręsti, kad skolos išieškojimas iš „B&R Construction B.V.“ būtų realiai įgyvendinamas ir ekonomiškai naudingesnis bendrovei bei jos kreditoriams. Apeliantas taip pat nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nustatyta 45 000 Eur pradinė pardavimo kaina neatitinka realios reikalavimo teisės ekonominės vertės ar kad ją būtų galima parduoti už didesnę kainą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai leido reikalavimo teisę parduoti nustatyta tvarka, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Netenkinus atskirojo skundo, suinteresuotas asmuo (apeliantas) E. S. neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.