Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalies, kuria buvusiam likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Transorus“ vadovui M. L. apribota teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Transorus“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teisių ribojimas turi remtis ištirtomis aplinkybėmis, o ne vien duomenų byloje nebuvimu. Apeliantas prašo priimti į bylą naujus duomenis, nes būtinybė juos pateikti atsirado po to, kai iš skundžiamos teismo nutarties tapo aišku, kad visiško neveikimo konstatavimas tapo sankcijos pagrindu, o prašymas suteikti terminą jiems pateikti atmestas.

Proporcingumas reikalauja įvertinti, ar pasirinkta pritaikytos sankcijos apimtis yra būtina ir mažiausiai ribojanti apelianto teises.

Nutartyje nenurodyta, kokie konkretūs dokumentai ar turtas neperduotas, kokia jų apimtis ir kokią realią kreditoriams žalą tai sukėlė.

Teismas nurodo, kad vienas iš sankcijos tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas, reiškiantis, jog sankcija skiriama individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes. Neaišku, kuo remiantis teismas nusprendė, kad apribojimas dvejiems metams yra proporcingas.

Apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė suteikti papildomą terminą įrodymams pateikti, yra nepagrįstas. Jam buvo žinoma apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą ir tenkančią pareigą perduoti bendrijos dokumentus bei turtą. Tiek pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, tiek nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui buvo išsiųsti per EPP sistemą.

Apeliantas nepateikė duomenų apie siekį vykdyti nustatytą pareigą bei nepagrindė, kokias konkrečiai reikšmingas aplinkybes jis ketino įrodyti, pateikdamas papildomus įrodymus.

Apeliantas neginčija fakto, kad bendrovės dokumentai ir turtas nemokumo administratorei nėra perduoti. Apeliantas nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių jis per teismo nustatytą terminą neperdavė bendrijos dokumentų ir turto, nepaaiškino, kodėl nebendradarbiavo su nemokumo administratore bei nesuteikė jai informacijos, reikalingos tiek turtui, tiek dokumentams perimti.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad po sužinojimo apie jam kilusią pareigą suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog būtų ėmęsis realių veiksmų jai įvykdyti. Suinteresuoto asmens argumentai dėl tariamų bandymų susisiekti su nemokumo administratore yra nepagrįsti, be to, šios aplinkybės nurodytos tik atskirajame skunde.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareigą turinčiam asmeniui tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kokius dokumentus ir turtą jis perdavė nemokumo administratorei, dėl kokių priežasčių negalėjo įvykdyti savo pareigų bei kokių veiksmų ėmėsi joms įvykdyti, o deklaratyvūs paaiškinimai, nepagrįsti objektyviais duomenimis, yra atmestini. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti tik apie pavienius ir rezultato neturėjusius bandymus susisiekti telefonu, kurie neperaugo į realius veiksmus, susijusius su bendrijos dokumentų ir turto perdavimo.

Apelianto argumentas, kad kartu su atskiruoju skundu pateikiami nauji duomenys turi esminę reikšmę bylai, yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas praktikoje yra nurodęs, kad aplinkybių ir įrodymų pateikimas tik apeliacinės instancijos teisme, nors jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, vertintinas kaip netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis ir neatitinka apeliacijos paskirties. Be to, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nepaaiškina, kodėl bendrijos dokumentai ir turtas iki šiol nėra perduoti nemokumo administratorei.

Apelianto argumentas, kad dvejų metų teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas yra neproporcingas, yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad apeliantas įstatymo ir teismo nustatytų įpareigojimų nevykdo ir po baudos jam paskyrimo. Teismas konstatavo, kad nustatytas pažeidimas negali būti laikomas formaliu, nes pareigos nevykdymas daro neigiamą įtaką nemokumo procesui, pažeidžia kreditorių interesus ir tęsiasi ilgą laiką. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareigos perduoti dokumentus ir turtą nevykdymą lėmė objektyvios priežastys, o paskirtos baudos taikymas buvo veiksmingas. Teismas nustatė, kad nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog apeliantas ateityje ketina vykdyti jam nustatytus įpareigojimus. Todėl dvejų metų termino parinkimas buvo grindžiamas visų byloje nustatytų aplinkybių visuma.

Nepagrįstas ir argumentas, kad vien aplinkybė, jog teismas nenustatė tyčinio siekio pakenkti bendrijos interesams, savaime suponuoja pareigą taikyti minimalų įstatyme numatytą apribojimo terminą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti pakanka nustatyti bent vieną šioje teisės normoje numatytą pažeidimą, o sankcijos taikymas nėra siejamas su papildomų sąlygų ar kitų JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų egzistavimu. Tai, kad teismas nenustatė tyčinio siekio pakenkti bendrijos interesams, savaime nesudaro pagrindo mažinti paskirtą apribojimo terminą.

Nustatytas pažeidimas tęsėsi daugiau kaip devynis mėnesius, tęsiamas ir po baudos paskyrimo, trukdo nemokumo administratorei vykdyti bankroto procedūras bei ginti kreditorių interesus, todėl negali būti vertinamas kaip formalus ar mažareikšmis. Pažymėjo, kad paskirtas dvejų metų apribojimo terminas sudaro mažiau nei pusę įstatyme nustatyto maksimalaus penkerių metų termino, todėl, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir pasekmes, nėra pagrindo jo laikyti pertekliniu ar akivaizdžiai neproporcingu.

Apelianto argumentas, kad paskirta poveikio priemonė nėra tinkamai individualizuota, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju sankcijos individualizavimas buvo grindžiamas ne konkrečių neperduotų dokumentų ar turto vienetų kiekiu, verte ar kreditoriams padarytos žalos dydžiu, bet apelianto elgesiu (ne)vykdant jam įstatymo ir teismo nustatytas pareigas. Teismas nustatė, kad apeliantas ilgą laiką nevykdė pareigos perduoti bendrijos dokumentus bei turtą, nebendradarbiavo su nemokumo administratore, neteikė informacijos, reikalingos bankroto procedūroms vykdyti, o šių įpareigojimų nevykdė po jam paskirtos baudos. Todėl nepagrįstas teiginys, kad sankcijos individualizavimui būtina tiksliai nustatyti kiekvieną neperduotą dokumentą ar turto vienetą bei konkrečią kreditoriams padarytą žalą. Šiuo atveju reikšmingos yra ne atskirų dokumentų savybės ar kiekis, bet paties vadovo elgesys, jo požiūris į jam tenkančias pareigas, nebendradarbiavimas su nemokumo administratore ir faktinis šių pareigų vykdymas. Būtent šias aplinkybes teismas įvertino, skirdamas poveikio priemonę, todėl nėra pagrindo teigti, kad paskirta sankcija nebuvo individualizuota.

Argumentai dėl sankcijos poveikio tretiesiems asmenims yra nepagrįsti. Teigdamas, kad paskirta poveikio priemonė gali turėti neigiamų pasekmių jo valdomų ar administruojamų juridinių asmenų darbuotojams, klientams bei verslo partneriams, apeliantas neatsižvelgia į JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos paskirtį. Ši poveikio priemonė taikoma ne siekiant nubausti vadovą, bet apsaugoti kreditorius, kitus asmenis nuo vadovų, kurie nevykdo įstatymo ir teismo nustatytų pareigų. Todėl nagrinėjamu atveju svarbi trečiųjų asmenų apsauga nuo asmens, kuris, žinodamas apie jam tenkančius įpareigojimus, ilgą laiką jų nevykdė, nebendradarbiavo su nemokumo administratore ir neperdavė bendrijos dokumentų, turto bei informacijos. Dėl šios priežasties aplinkybė, kad apeliantas eina vadovo pareigas kituose juridiniuose asmenyse, negali būti vertinama kaip argumentas taikant sankciją. Priešingai, kuo didesniam skaičiui juridinių asmenų vadovauja asmuo, kuris nevykdo jam įstatymo ir teismo nustatytų pareigų, tuo aktualesnė tampa pati JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytos poveikio priemonės paskirtis. Todėl šie atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Nepagrįstas ir argumentas, kad byloje siekiamas tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis. Kaip nustatė teismas, paskirta 1 000 Eur bauda buvo neveiksminga. Nėra duomenų, kad pareigos nevykdymą lėmė objektyvios priežastys, o apeliantas įstatymo ir teismo nustatytų įpareigojimų nevykdo ir po baudos paskyrimo. Teismas konstatavo, kad nėra duomenų, sudarančių pagrindą tikėti, jog apeliantas ateityje ketina vykdyti jam nustatytus įpareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalis, kuria buvusiam bendrijos vadovui buvo apribota teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)pridėjimo prie bylos

Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad kartu su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus: duomenis apie jo bandymus susisiekti su nemokumo administratore bei apie 2026 m. rugsėjo 8 d. parastą mobilų telefoną. Nurodė, kad teikiami įrodymai pagrindžia atskirajame skunde įvardijamas aplinkybes, jog apeliantas bandė susisiekti su nemokumo administratore.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas nepridėjo prie atskirojo skundo jokių duomenų, pagrindžiančių atskirajame skunde jo įvardytas aplinkybes, todėl klausimas dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos nesprendžiamas.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimo

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: (1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; (2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; (3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje diskvalifikavimas (arba apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas) suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: (1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; (2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; (3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; (4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (A. B. „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju – JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju – JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje) nustatyta poveikio priemonė (teisės apribojimas) yra ne teismo nuobauda, o sui generis (savita) bankroto bylą nagrinėjančio teismo civilinio proceso tvarka taikoma poveikio priemonė, užtikrinanti ne tik procesinių, bet ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-823/2020).

JANĮ 57 straipsnyje reglamentuotos juridinių asmenų valdymo organų, taip pat neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko pareigos, susijusios su dokumentų ir turto perdavimu nemokumo administratoriui po bankroto bylos iškėlimo. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmenims, kuriems nustatytos tokios pareigos, teismas gali skirti iki vienos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio baudą už kiekvieną pareigos nevykdymo dieną. Pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas už nurodytų pareigų nevykdymą taip pat turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo vienerių iki penkerių metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismas, tiek nagrinėdamas suinteresuotų asmenų pateiktą prašymą taikyti įmonės vadovui teisių apribojimą, tiek tai darydamas savo iniciatyva, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-302-881/2023, 16 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi buvęs LMB „Transorus“ vadovas per 15 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojamų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, buvo įpareigotas perduoti paskirtai nemokumo administratorei visą bendrijos valdomą ir naudojamą turtą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, taip pat visus bendrijos dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą informaciją, susijusią su jos veikla. Tačiau buvęs vadovas M. L. per teismo nustatytą terminą nustatytų įpareigojimų neįvykdė. Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi patenkino nemokumo administratorės prašymą ir paskyrė buvusiam atsakovės vadovui vienkartinę 1 000 Eur baudą, išaiškino, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos įvykdyti Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi nustatytus įpareigojimus.

Byloje nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui M. L., kaip buvusiam LMB „Transorus“ vadovui, toliau nevykdant Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų, atsakovės nemokumo administratorė 2026 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į LMB „Transorus“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu apriboti buvusiam bendrijos vadovui M. L. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nemokumo administratorės prašymą patenkino – apribojo buvusio vadovo teisę dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas.

Apeliantas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir teigia, kad jis dar iki teismo posėdžio, kurio metu jam buvo paskirtas skundžiamas apribojimas eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, bandė susisiekti su nemokumo administratore dėl bendrijos turto bei dokumentų perdavimo, tačiau dėl objektyvių priežasčių jam tai padaryti nepavyko. Apelianto teigimu, jam paskirta sankcija yra neindividualizuota, per didelė, gali turėti neigiamų pasekmių jo valdomų ar administruojamų juridinių asmenų darbuotojams, klientams bei verslo partneriams.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir apelianto atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi suinteresuotam asmeniui pagrįstai buvo pritaikyta JANĮ 13 straipsnyje nustatyta poveikio priemonė nurodyta apimtimi dėl toliau nurodomų priežasčių.

Apeliantas atskirajame skunde dėsto iš esmės tą pačią poziciją ir remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir atsiliepime į nemokumo administratorės prašymą skirti jam apribojimą. Apelianto argumentai, kad savo pareigos jis negalėjo įvykdyti esą jam nepavykus susisiekti su nemokumo administratore, vertinami kaip deklaratyvūs. Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad 2025 m. lapkričio 6 d. nutartimi apeliantas buvo įpareigotas per nustatytą terminą nemokumo administratorei perduoti bendrijos turtą pagal balansą, sudarytą nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Ši nutartis apeliantui buvo įteikta. Byloje esantys duomenys leidžia spręsti tik apie pavienius ir rezultato neturėjusius apelianto bandymus galimai susisiekti su nemokumo administratore telefonu, kurie neįtakojo realių apelianto veiksmų, susijusių su bendrijos dokumentų ir turto perdavimu. Antra, apeliantas neginčija fakto, kad bendrijos dokumentai ir turtas nemokumo administratorei nėra perduoti. Trečia, apeliantas įstatymo ir teismo nustatytų įpareigojimų nevykdo ir po 1 000 Eur baudos jam paskyrimo. Ketvirta, jis nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių jis ne tik per teismo nustatytą terminą neperdavė bendrijos dokumentų ir turto, bet ir nepaaiškino, kodėl šios pareigos neįvykdė bei nesistengė vykdyti per gana ilgą laiką, be to, nebendradarbiavo su nemokumo administratore, iš viso nesuteikė jai informacijos apie bendrijos turtą ir dokumentus, galimybę juos perimti.

Apeliantas atskirajame skunde nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė papildomų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti, kad jis, kaip buvęs bendrijos vadovas, 2025 m. lapkričio 6 d. nustatytą pareigą perduoti nemokumo administratorei bendrijos turtą bei dokumentus neįvykdė dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Pažymėtina, kad apeliantas turėjo pakankamai laiko įvykdyti įpareigojimą bei perduoti nemokumo administratorei visą bendrijos turtą ir dokumentus.

Taigi byloje pagrįstai nustatyta, kad apeliantas, kaip buvęs bendrijos vadovas, per nustatytą terminą neįvykdė (ir toliau nevykdo) teismo įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei turtą ir dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia apelianto veiksmus įvertinti kaip aplaidų vengimą atskleisti bendrijos tikrąją finansinę padėtį, turimą turtą, jo pokytį, o tokie apelianto veiksmai neabejotinai kliudo nustatyti bendrijos nemokumą sukėlusias priežastis ir apriboja jos nemokumo administratorei galimybes efektyviai vykdyti bankroto procedūras, pažeidžia bendrijos kreditorių interesus. Apeliantas atskirajame skunde neįvardijo ir nepagrindė jo neveikimą pateisinančių objektyvių priežasčių. Argumentai, kad jam nepavyksta susisiekti su nemokumo administratore, vertinami kaip aiškiai nepagrįsti ir nepateisina įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo nevykdymo. Priešingai, apelianto elgesys, susijęs su aptartu jo neveikimu, suteikia pagrindą manyti, kad apeliantas vengia vykdyti jam įstatymo nustatytas ir teismo nurodytas pareigas (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tai, be kita ko, nesuderinama su JANĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu nemokumo proceso efektyvumo principu.

Dėl paskirto nuobaudos (ne)proporcingumo

Apeliantas atskirajame skunde taip pat teigia, kad jam paskirta nuobauda yra neproporcinga, kadangi teismas nenustatė jo tyčinio siekio pakenkti bendrijos interesams, paskirta poveikio priemonė nėra tinkamai individualizuota, tokia sankcija turės poveikį tretiesiems asmenims, kadangi jo veikla susijusi su naujų įmonių kūrimu ir dalyvavimu jų veikloje.

Jau nurodyta, kad apeliantui, kaip bendrijos vadovui, už teismo 2025 m. lapkričio 6 d. nutartyje nustatytų įpareigojimų nevykdymą buvo paskirta vienkartinė 1 000 Eur bauda, taip pat buvo išaiškinta, jog baudos paskyrimas neatleidžia nuo įpareigojimų vykdymo, tačiau apeliantas ir po baudos jam paskyrimo nustatytų įpareigojimų nevykdė ir neperdavė nemokumo administratorei bendrijos dokumentų bei turto, taip apsunkindamas bankroto proceso vykdymą. Apelianto argumentas, kad dvejų metų teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas apribojimas yra neproporcingas, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad teismas apelianto teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojo ne maksimaliam penkerių metų terminui, o dvejiems metamas. Nustatytas pažeidimas negali būti laikomas formaliu, nes pareigos nevykdymas daro neigiamą įtaką bankroto procesui, pažeidžia kreditorių interesus ir tęsiasi ilgą laiką. Be to, byloje nėra duomenų, kad šios pareigos nevykdymą lėmė objektyvios priežastys. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepateikta duomenų, leidžiančių manyti, kad apeliantas ateityje ketina vykdyti jam nustatytus įpareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, apeliantui pritaikyto teisės apribojimo terminas, atsižvelgus į pirmiau aptartas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju yra proporcingas, atitinkantis JANĮ nustatytus tikslus.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas nenustatė tyčinio siekio pakenkti bendrijos ir jos kreditorių interesams, o tai savaime suponuoja pareigą taikyti minimalų įstatyme numatytą apribojimo terminą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti pakanka nustatyti bent vieną šioje teisės normoje numatytą pažeidimą, o sankcijos taikymas nėra siejamas su papildomų sąlygų ar kitų JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų egzistavimu. Nors teismas nenustatė tyčinio siekio pakenkti bendrijos interesams, tačiau tai nesudaro pagrindo mažinti paskirtą apribojimo terminą, be to, nustatytas pažeidimas tęsiasi ilgą laiką, nevykdomas iki šiol ir po baudos paskyrimo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, tokie apelianto veiksmai ne tik negali būti vertinami kaip formalūs ar mažareikšmiai, bet ir paskirtas dvejų metų apribojimo terminas sudaro mažiau nei pusę įstatyme nustatyto maksimalaus penkerių metų termino. Todėl, atsižvelgiant į nustatytą pažeidimo pobūdį, trukmę ir pasekmes, nėra pagrindo jo laikyti akivaizdžiai neproporcingu.

Atmestinas ir apelianto argumentas dėl paskirtos sankcijos individualizavimo. Apeliantas iš viso nevykdė jam įstatymo ir teismo nutartimi nustatytos pareigos perduoti bendrijos dokumentus bei turtą. Todėl nepagrįstas teiginys, kad sankcijos individualizavimui būtina nustatyti konkrečius neperduotus dokumentus ar įvardyti konkretų turtą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvertino visumą aplinkybių, konstatuodamas netinkamą buvusio vadovo elgesį, nevykdant jam tenkančios pareigos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad paskirta sankcija nebuvo individualizuota.

Argumentai dėl sankcijos poveikio tretiesiems asmenims taip pat nepagrįsti. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcijos paskirtis. Ši poveikio priemonė pirmiausia taikoma apsaugoti bendrijos kreditorius. Kita vertus, aplinkybė, kad apeliantas užima vadovo (ar panašias) pareigas kitose bendrovėse (įmonėse), tai, jog, žinodamas apie jam tenkančius įpareigojimus šioje konkrečioje situacijoje, pareigos nevykdo ilgą laiką, nebendradarbiauja su nemokumo administratore ir neperduoda bendrijos dokumentų ir turto, negali būti vertinama kaip pagrindas mažinti sankcijos trukmę.

Apibendrindamas aptartas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai apeliantui nustatė teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimą dvejiems metams.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas apribojimą bei jo trukmę. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstos teismo nutarties dalį. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dalis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį, kuria patenkintas likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Transorus“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „EMODUS“ prašymas ir apribota likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Transorus“ bankroto byloje buvusio vadovo M. L. teisė dvejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, palikti nepakeistą.