Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sibrenta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sibrenta“ ieškinį atsakovui G. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir atsakovo G. N. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sibrenta“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo bei skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

133 000 Eur skolą;

1 712,60 Eur kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2026 m. vasario 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos;

5 proc. dydžio metines procesines palūkanas;

bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovė pagal 2025 m. gruodžio 18 d. pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą serija SIBR00 Nr. 377 už 67 000 Eur pardavė atsakovui automobilį ,,BMW X6“, už 42 000 Eur automobilį ,,BMW X5“, už 24 000 Eur automobilį ,,Ford F150 SuperCrew“, iš viso už 133 000 Eur kainą. Minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje atsakovui buvo nustatytas terminas iki 2026 m. sausio 31 d. atsiskaityti už jam perduotas transporto priemones, tačiau atsakovas neatsiskaitė. Ieškovė 2026 m. kovo 30 d. (įteikta per antstolį 2026 m. kovo 31 d.) ir 2026 m. balandžio 8 d. pateikė atsakovui pretenzijas, į kurias atsakovas neatsakė.

Ieškovės vertinimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas galėtų sumažinti savo turto masę ir apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui patvirtina ieškinio suma, atsakovo neatsiskaitymas už didelės vertės turtą, transporto priemonių negrąžinimas, nebendradarbiavimas, galimas transporto priemonių perleidimas, perregistravimas ar kitoks paslėpimas nuo išieškojimo, prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo neišsprendimas.

priteisti iš ieškovės 128 000 Eur skolą už ieškovei perduotas transporto priemones, t. y. už automobilį ,,BMW X5“ – 90 000 Eur, už automobilį ,,Mercedes-Benz Vito“ – 38 000 Eur;

pripažinti teisėtu atsakovės vienašalį atsisakymą nuo 2025 m. gruodžio 18 d. PVM sąskaita faktūra serija SIBR00 Nr. 377 įformintos automobilio ,,Ford F150 SuperCrew“ pirkimo–pardavimo sutarties; tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad atsakovo vienašalis atsisakymas nuo sutarties nebuvo tinkamai įgyvendintas, prašo nutraukti PVM sąskaita faktūra įformintą automobilio ,,Ford F150 SuperCrew“ pirkimo–pardavimo sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo;

taikyti vienašalę restituciją ir, nutraukus sutartį arba pripažinus teisėtu atsakovo atsisakymą nuo jos, įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei automobilį ,,Ford F150 SuperCrew“;

pripažinus atsakovo 128 000 Eur reikalavimo teisę į ieškovę, atlikti šio atsakovo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą į ieškovės reiškiamą piniginį reikalavimą ta apimtimi, kuria reikalavimai sutampa, atsižvelgiant į teismo sprendimu nustatytą galutinę ieškovės reikalavimo apimtį;

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Priešieškinyje atsakovas neginčija, kad iš ieškovės įgijo minėtas tris transporto priemones už bendrą 133 000 Eur kainą, tačiau nesutinka, kad ši suma yra jo neįvykdyta ieškovei prievolė (skola). Vienas iš automobilių – ,,Ford F150 Super Crew“ – turi defektų (variklio gedimas), apie kuriuos atsakovas nebuvo informuotas. Ieškovė vengia spręsti klausimą dėl minėto automobilio jai grąžinimo, nors šis automobilio trūkumas yra esminis. Be to, tarp šalių buvo sudaryta ir daugiau tarpusavio sandorių ir yra kitų nebaigtų atsiskaitymų, dėl ko egzistuoja pagrindas priešpriešinių reikalavimų įskaitymui. Atsakovas yra perdavęs ieškovei automobilius ,,BMW X5“ už 90 000 Eur ir ,,Mercedes–Benz Vito“ už 38 000 Eur, atitinkamai, jam ieškovė skolinga 128 000 Eur. Šalys tarėsi dėl tarpusavio priešpriešinių prievolių įskaitymo, tačiau ieškovė vengia perregistruoti automobilį ,,Mercedes–Benz Vito“ ir atsiskaityti už visą jai perduotą turtą ar atlikti įskaitymą. Ieškovės ir atsakovo reikalavimai yra priešpriešiniai vienarūšiai, todėl jų įskaitymas yra galimas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas beveik mėnesį neišsprendė ieškovės prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo duomenims iš AB ,,Regitra“ gauti, nors ieškovė akcentavo tokių duomenų reikalingumą. Pirmosios instancijos teismas, 2026 m. birželio 10 d. nutartimi išdavęs teismo liudijimą AB ,,Regitra“ duomenims gauti, taigi, pripažinęs šių duomenų svarbą, kitą dieną priėmė skundžiamą nutartį. Ieškovei buvo perkelta neįmanoma įrodinėjimo pareiga – pateikti duomenis, kurių ieškovė objektyviai negalėjo gauti be teismo liudijimo. Tokiu atveju teismas galėjo pasinaudoti CPK 147 straipsnyje numatyta išimtimi ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti per ilgesnį terminą.

Atmetus ieškovės prašymą formaliu pagrindu – dėl duomenų, kurių gavimą pats pirmosios instancijos teismas buvo uždelsęs, trūkumo, jų nebuvimo neigiamos pasekmės nepagrįstai perkeltos ieškovei. Toks vertinimas neatitinka teisingumo, protingumo, proceso koncentracijos, šalių lygiateisiškumo ir veiksmingos teisminės gynybos principų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą įvertino pernelyg formaliai. Šios civilinės bylos aplinkybės negali būti vertinamos kaip įprastas civilinis ginčas dėl mokėjimo termino ar prievolės apimties. Ieškovė nurodė konkrečių faktinių aplinkybių visumą, kuri objektyviai didina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, o ją lemia atsakovo elgesys po prievolės atsiradimo ir paties ginčo turto pobūdis, transporto priemonių teisinio statuso neaiškumas. Transporto priemonių vertė yra didelė, jos nėra grąžintos, už jas neatsiskaityta, į tokias turto savybes turėjo būti atsižvelgta.

Atsakovas yra kelių juridinių asmenų naudos gavėjas, o šios turtinės teisės pagal savo pobūdį gali būti perleidžiamos, įkeičiamos ar kitaip apsunkinamos, todėl jų areštas yra proporcinga ir tikslinė priemonė, siekiant išsaugoti atsakovo turto masę iki bylos išnagrinėjimo. Atsakovo su sutuoktine turi žemės sklypą su statiniais, kurių vidutinė rinkos vertė nepadengia ieškovės pareikšto reikalavimo, be to, šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl realus išieškojimas ateityje gali būti sudėtingesnis, ilgesnis ir reikalaujantis papildomų procesinių veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018, 2019 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2 1046-790/2019 ir 2020 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020 pateiktus išaiškinimus. Ieškovė savo prašymo negrindė tik didele ieškinio suma ar atsakovo turtinės padėties nepakankamumu. Ieškovė pateikė tikėtinus duomenis dėl atsakovo galimo turtinės padėties pakeitimo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, siekiant atsakovui eliminuoti galimybę pakeisti savo turtinę padėtį, perleisti ar apsunkinti turimas turtines teises ir galiausiai apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Sąžiningumo prezumpcija turėjo būti derinama su nustatytų aplinkybių visuma, ji negalėjo būti taikoma mechaniškai, ignoruojant objektyvią riziką ir ieškovės aktyvius procesinius veiksmus, siekiant gauti būtinus įrodymus.

Nors skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas išsamiai pacitavo bendrąją praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių išimtinumo, tačiau šių bendrųjų teisinių teiginių realiai nesusiejo su konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis. Atkartojęs ieškovės nurodytas aplinkybes, teismas be išsamaus motyvavimo konstatavo, kad ieškovė jokių konkrečių aplinkybių nenurodė. Toks motyvavimas yra nepakankamas, prieštaringas ir neatitinka pareigos įvertinti visą reikšmingų aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kaip ieškovė galėjo pateikti išsamius AB „Regitra“ duomenis apie transporto priemonių registracijos istoriją, jų galimą perleidimą tretiesiems asmenims, išregistravimą ar perregistravimą, jeigu šie duomenys nėra viešai prieinami ir jų gavimui reikalingas teismo liudijimas, kurio pats pirmosios instancijos teismas beveik mėnesį neišdavė.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovė neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių visam atsakovo turtui, ji laikėsi proporcingumo principo ir prašė jas taikyti pareikštų reikalavimų ribose konkretiems identifikuotiems objektams. Tai reiškia, kad ieškovė nesiekė nepagrįstai apsunkinti atsakovo padėties. Areštuoti ginčo transporto priemonių ieškovė neprašė, nes jų aktualus teisinis statusas dėl neišspręsto teismo liudijimo išdavimo klausimo nebuvo žinomas. Pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę taikyti dalines laikinąsias apsaugos priemones, parinkti mažiau varžantį užtikrinimo būdą arba areštuoti tik dalį atsakovo turto ir turtinių teisių, tačiau šių alternatyvių būdų neįvertino.

Ieškovė netinkamai aiškina grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui įvertinimą. Grėsmė sprendimo įvykdymui turi būti aktuali ir reali bylos nagrinėjimo metu, o ne grindžiama retrospektyviomis aplinkybėmis. Šiuo atveju ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui buvimo.

Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovas, kilus šiam šalių ginčui, perleido savo turtą ir todėl kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Didelė ieškinio suma savaime nepagrindžia tokios grėsmės. Ieškovės remiasi vien prielaidomis, nors jos pačios pateikti duomenys apie atsakovo turtą patvirtina stabilią atsakovo turtinę padėtį.

Ieškovės argumentai suponuoja išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikomos vien tam, jog būtų išsaugotos papildomos jos galimybės būsimo išieškojimo procese, kol ji surinks reikalingus įrodymus, tačiau toks aiškinimas neatitinka šių priemonių taikymo paskirties. Tokios priemonės nėra skirtos sukurti ieškovei papildomas garantijas ar suteikti procesinį pranašumą ginče, jų paskirtis yra išsaugoti esamą turtinę padėtį tais atvejais, kai objektyviais duomenimis pagrindžiama reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Net ir pripažinus egzistuojant tam tikrus ginčytinus atsakovo veiksmus, jie negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais grėsmę sprendimo įvykdymui. Tarp šalių egzistuojantis ginčas dėl prievolės vykdymo nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priešingu atveju jos galėtų būti taikomos kiekvienoje byloje dėl piniginio reikalavimo. Turi būti nustatyta konkreti ir objektyviai pagrįsta rizika, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.

Nors ieškovė teigia, kad prašomos taikyti priemonės yra proporcingos jau vien dėl to, kad nurodyto kaip areštuotino turto vertė neviršija jos reikalavimo dydžio, proporcingumo principas tampa aktualus tik nustačius, ar turto areštas yra būtinas. Nesant antrosios būtinosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (grėsmės teismo sprendimo įvykdymui), bet koks nuosavybės teisės ribojimas būtų nepateisinamas.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškovei neįmanomos įrodinėjimo pareigos. Aplinkybė, kad duomenys iš AB „Regitra“ ieškovei nebuvo prieinami, neeliminavo jos pareigos pagrįsti savo prašymą. Išduotas teismo liudijimas informacijai gauti nereiškia išankstinio tokių įrodymų reikšmingumo ar pakankamumo, sprendžiant dėl CPK 144 straipsnyje nustatytų sąlygų buvimo. Pirmosios instancijos teismas neatsisakė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių todėl, kad ieškovė nepateikė būtent AB „Regitra“ pažymos. Be to, ieškovės reikalaujami AB „Regitra“ dokumentai galėtų patvirtinti tik transporto priemonių registravimo aplinkybes, jie nesusiję su CPK 144 straipsnio prasme vertinama būsimo teismo sprendimo įvykdymo rizika ir nepatvirtina, kad atsakovas būtų atlikęs veiksmus, nukreiptus į turto paslėpimą, perleidimą ar kitokį galimo išieškojimo apsunkinimą.

Tarp šalių egzistuoja transporto priemonių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, piniginė prievolė ir priešpriešiniai turtiniai reikalavimai, t. y. tarp šalių egzistuoja ginčas dėl kiekvienos šalies materialiųjų teisių ir pareigų apimties.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl rašytinių paaiškinimų ir jų priėmimo sąlygų

Apeliantė 2026 m. birželio 25 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui adresuotus rašytinius paaiškinimus prie atskirojo skundo (DOK-79472), kuriuose ji patikslino atskirojo skundo dalyką, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir už 134 712,60 Eur sumą areštuoti atsakovui G. N. priklausantį nekilnojamąjį turtą bei akcijas, pajus, įnašus ir kitas iš dalyvavimo juridiniuose asmenyse kylančias turtines teises. Šiuose paaiškinimuose apeliantė aptarė iš AB „Regitra“ gautus ir po skundžiamos nutarties priėmimo į bylą pirmosios instancijos teisme pateiktus naujus įrodymus, taip pat nurodė papildomus argumentus, jos vertinimu, patvirtinančius skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą.

CPK 302 straipsnyje nurodyta, kad apeliaciniam procesui yra taikomos tik tos bendrosios CPK normos, reglamentuojančios procesą pirmosios instancijos teisme, kurios neprieštarauja CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms specialioms apeliacinio proceso taisyklėmis. Vadinasi, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiosiose apeliaciniam procesui taikomose teisės normose, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, įtvirtintus draudimus bei ribojimus. CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai (CPK 338 straipsnis), pasibaigus įstatymų leidėjo nustatytam terminui apeliaciniam arba atskirajam skundui paduoti jau negali būti priimami.

Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį atskirieji skundai dėl nutarčių, priimtų rašytinio proceso tvarka, gali būti paduodami per 7 dienas nuo nutarties, kurią siekiama apskųsti, įteikimo. Kai teismo procesinis dokumentas įteikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, jo įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena (CPK 175¹ straipsnio 10 dalis). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartis apeliantei buvo išsiųsta elektroniniu paštu 2026 m. birželio 12 d., taigi, pagal CPK 175¹ straipsnio 10 dalies nuostatas galėtų būti laikoma įteikta 2026 m. birželio 15 d. Tačiau dėl nuo 2026 m. birželio 1 d. netinkamai veikiančios naujosios LITEKO sutrikimų bylos proceso įvykių kortelėje toks subproceso įvykis, kaip nutarties kopijos išsiuntimas, užfiksuotas 2026 m. birželio 15 d. 17:04 val. Visgi, bet kuriuo atveju 2026 m. birželio 11 d. nutartis laikytina įteikta vėliausiai 2026 m. birželio 16 d., juolab kad 2026 m. birželio 16 d. byloje jau buvo gautas ir užregistruotas apeliantės atskirasis skundas. Apeliantės rašytiniai paaiškinimai, savo esme atitinkantys atskirojo skundo papildymą, elektroniniu parašu pasirašyti 2025 m. birželio 25 d. 19:21 val., o byloje gauti 2026 m. birželio 26 d. 9:26 val. Vadinasi, tiek jų pasirašymo metu, tiek ir pateikimo į bylą momentu CPK 335 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, per kurį ir galėjo būti paduotas atskirasis skundas, jau buvo suėjęs.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliantės rašytiniai paaiškinimai (DOK-79472) nepriimami.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir apeliacijos ribų

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi kumuliatyvios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nenustačius bent vienos iš jų, pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.

Preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas, kai yra sprendžiamas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo konkrečioje byloje poreikio, negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje jau yra suformulavęs taisyklę, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo pirmos būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą – preliminarų ieškinio pagrįstumą. Apeliantė atskirajame skunde pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio proceso ribų, dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisakys (CPK 320, 338 straipsniai).

Kaip minėta, preliminaraus ieškinio pagrįstumo konstatavimas savaime nėra pakankamas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, nes turi būti identifikuota ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Todėl toliau bus vertinamas antros būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui – nenustatymo pagrįstumas.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir jos įrodinėjimo

CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Pagrindinis ir vienintelis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad šio itin asmens teises varžančio procesinio instituto taikymas galimas labai išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019, 16 punktas; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 19 punktas). Todėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui konstatavimą galėtų lemti tik asmens (fizinio ar juridinio), kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, nesąžiningumas ir aiškiai įvardyti konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar vykdymą apsunkinti. Kitaip tariant, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, o tik tie, kurie siejami būtent su turto masės ar jos vertės keitimu, taip ketinant išvengti atsakovui galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė nepagrįstai prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo išsprendimo momentą susieja su pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatinėjimu. Ieškinį pirmosios instancijos teismui apeliantė pateikė 2026 m. gegužės 7 d., o grindė jį tuo, kad PVM sąskaitos faktūros pagrindu perdavė atsakovui tris transporto priemones, už kurias šis, priėmęs transporto priemones, jų neatsisakęs ir negrąžinęs, iki šiol jomis disponuodamas bei naudodamasis savo interesais, neatsiskaitė. Reikalavimo dėl transporto priemonių grąžinimo apeliantė ieškinyje nereiškė, taip pat ieškinyje neprašė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiam arba kitam atsakovo turtui.

Pirmosios instancijos teismui prašymą dėl teismo liudijimo duomenims iš AB ,,Regitra“ apie transporto priemones gauti išdavimo apeliantė pateikė 2026 m. gegužės 11 d. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. gegužės 19 d. rezoliucija nutarė šį prašymą nagrinėti gavęs atsakovo atsiliepimą į ieškinį arba suėjus terminui atsiliepimui pateikti. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantė pateikė 2026 m. birželio 8 d., t. y. vėliau nei prašymą dėl liudijimo jai išdavimo ir jau po nurodytos teismo rezoliucijos priėmimo. Pirmosios instancijos teismas 2026 m. birželio 10 d. nutartimi apeliantės prašymą dėl teismo liudijimo išdavimo duomenims iš AB ,,Regitra“ gauti patenkino – išdavė apeliantei arba jos atstovui teismo liudijimą, suteikiantį teisę gauti iš AB „Regitra“ duomenis apie transporto priemones (automobilius ,,BMW X6“, ,,BMW X5“ ir ,,Ford F150 SuperCrew“). Atitinkamą informaciją pagal minėtą teismo liudijimą AB ,,Regitra“ pateikė 2026 m. birželio 22 d.

Nors apeliantė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo nurodžiusi, kad dėl Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – EPP) trikdžių ji nežino bylos eigos, t. y. ar prašymas dėl liudijimo išdavimo yra išspręstas, ar atsakovas pateikė atsiliepimą, aplinkybių, dėl kurių ji negalėjo susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga ir jos procesine eiga kitu būdu, pavyzdžiui, atvykusi į pirmosios instancijos teismą, ji neįvardijo. Atsižvelgiant į tai, taip pat į pirmiau išdėstytus argumentus, susijusius su abiejų aptariamų prašymų pateikimo į bylą momentu, į kiekvieno prašymo turinį, pripažintina, kad prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo išsprendimo momentas neturėjo ir objektyviai negalėjo turėti jokios įtakos apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjimo rezultatui. Tokie atskirojo skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas beveik mėnesį neišsprendė ieškovės prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo duomenims iš AB ,,Regitra“ gauti, nors ieškovė akcentavo tokių duomenų reikalingumą ir pats teismas jų svarbą pripažino, išdavęs apeliantei liudijimą, ar kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo būti išnagrinėtas tik gavus atitinkamus duomenis, t. y. nepaisant įstatymo nustatyto termino, skundžiamoje nutartyje padarytų išvadų dėl neegzistuojančio poreikio laikinosioms apsaugos priemonės taikyti nepaneigia.

Šalis, kuri kreipiasi dėl tokių griežtų ribojimų, kaip turto areštas, antrajai šaliai taikymo, nors teismas dar nėra įvertinęs abiejų šalių pateiktų argumentų bei įrodymų ir dėl ginčo dar nėra priėmęs sprendimo, jau kreipimosi su atitinkamu prašymu metu turi pareigą konkrečiais duomenimis pagrįsti šiame prašyme nurodytus teiginius apie egzistuojančią grėsmę sprendimo įvykdymui, t. y., kad antroji šalis slėps turtą ar kitaip ateityje vengs galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su prašymu pateikė tik duomenis apie atsakovo kartu su sutuoktine nuosavybės teise valdomą žemės sklypą su statiniais bei duomenis apie juridinius asmenis, kuriuose atsakovas yra naudos gavėjas. Vien duomenys apie esamą atsakovo turtinę padėtį aiškiai nepakankami ir nepagrindžia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nepateikus duomenų apie atsakovo iki ieškinio pareiškimo jau atliktus ar atliekamus veiksmus, susijusius su turto masės arba jo vertės mažinimu, kurie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio kontekste galėtų būti įvertinti kaip paneigiantys atsakovo sąžiningumo prezumpciją.

Kitokios išvados nesuponuoja ir po skundžiamos nutarties priėmimo iš AB „Regitra“ gauti duomenys, pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme, apie atsakovo perleistas dvi iš trijų transporto priemones. Iš šių duomenų matyti, kad atsakovas, iš apeliantės įgijęs tris transporto priemones, automobilį ,,BMW X6“ 2026 m. vasario 25 d. perleido A. N., taip pat šiam asmeniui perleido automobilį ,,BMW X5“. Visgi, nors atsakovas perleido dvi apeliantės jam perduotas transporto priemones, kaip matyti iš atsakovo apeliantei pareikšto priešieškinio, atsiliepimo ir dubliko turinio, tai galbūt susiję su verslu, nes tarp šalių egzistavo tęstiniai automobilių vienas kitam perleidimo teisiniai santykiai, yra kilęs ginčas dėl vienos iš perleistų transporto priemonių (automobilio ,,Ford F150 SuperCrew“) kokybės ir jos grąžinimo apeliantei, šalių tarpusavio atsiskaitymų.

Įvertinus tai, kad apeliantė reiškia reikalavimą dėl skolos grąžinimo už perduotas transporto priemones, o atsakovas priešieškiniu siekia vienarūšių prievolių įskaitymo, kurios, jo teigimu, kyla iš apeliantei perduotų transporto priemonių, taip pat šalių pateiktų į bylą procesinių dokumentų turinį apie galbūt egzistavusius verslo santykius, automobilių perleidimo faktas yra aiškiai nepakankamas konstatuoti, kad minėtos transporto priemonės buvo perleistos atsakovui siekiant sumažinti turimo turto masę ir taip ateityje išvengti atsiskaitymo su apeliante. Juo labiau kad atsakovas automobilius ,,BMW X5“ ir ,,BMW X6“ perleido 2026 m. vasario 25 d., t. y. žymiai anksčiau nei apeliantė pateikė ieškinį, prašymą dėl teismo liudijimo jai išdavimo duomenims iš AB ,,Regitra“ gauti ar prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Proceso šalių reikalavimų ir su tuo susijusių minėtų aplinkybių teisėtumo bei pagrįstumo vertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, tai pagrįstai pažymėta ir skundžiamoje teismo nutartyje.

Apeliantė atskirajame skunde taip pat kelia jai nustatytos neįmanomos įrodinėjimo pareigos klausimą, teigdama, kad dėl teismo delsimo išspręsti jos prašymą neturėjo informacijos apie atsakovui perduotų automobilių aktualų teisinį statusą ir negalėjo šia informacija pasinaudoti, prašydama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Viena vertus, kaip buvo nurodyta pirmiau, nei šio apeliantės prašymo išsprendimo momentas, nei AB ,,Regitra“ vėliau pateikti duomenys neturėjo ir neturi reikšmės prašymo dėl atsakovo turto arešto taikymo išnagrinėjimo rezultatui, nes vėliau gauti duomenys neeliminavo apeliantės pareigos pagrįsti tokio pobūdžio prašymą leistinais įrodymais (konkrečiais duomenimis) apie atsakovo turto masės ar jo vertės mažinimą. Todėl deklaratyvūs teiginiai apie jai nustatytą neįmanomą įrodinėjimo pareigą atmestini kaip faktiškai nepagrįsti.

Kita vertus, teisiškai nepagrįsta ir tokia apeliantės pozicija, kad, nežinodama aktualaus transporto priemonių teisinio statuso dėl neišspręsto teismo liudijimo išdavimo klausimo, ji negalėjo prašyti areštuoti ginčo transporto priemonių. Kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys, kai nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas, gali būti nenurodomi. Tokioje situacijoje asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir jo aprašymo turi kreiptis į antstolį, kuris ir atlieka pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą (CPK 147 straipsnio 6 dalis). Visiškai akivaizdu, kad duomenų apie ginčo transporto priemonių aktualų statusą nebuvimas negalėtų turėti jokios įtakos apeliantės prašymo išnagrinėjimui, nes, įstatymų leidėjo valia, areštuotiną turtą per keturiolika dienų turėtų surasti ir aprašyti antstolis.

Apeliantė atskirajame skunde netinkamai interpretuoja ir CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties taikymą. Tik nustatęs pagrindą surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėtų išspręsti per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, 2026 m. birželio 10 d. nutartyje net ir pripažinęs, kad apeliantės prašomi gauti duomenys apie transporto priemones nagrinėjamai bylai gali būti aktualūs, šių duomenų svarbos klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti neįžvelgė ir pagrindo taikyti CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo padaryti kitokią išvadą dėl prašymo išnagrinėjimo termino.

Atmestini kaip aiškiai nepagrįsti ir tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo turto pobūdį – neatsižvelgė, kad atsakovui perleistas turtas yra mobilus, greitai perleidžiamas, perregistruojamas, išregistruojamas, išvežamas ar kitaip nuo išieškojimo paslepiamas turtas. Aplinkybė, kad transporto priemonėmis gali būti lengvai disponuojama, nereiškia, jog dėl to savaime egzistavo pagrindas areštuoti kitą atsakovo turtą, juo labiau kad apeliantė nepareiškė reikalavimo, susijusio su transporto priemonių jai sugrąžinimu ir šis turtas netapo tiesioginiu šalių ginčo objektu. Dar daugiau, pareiškusi prašymą areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, turtines teises ir pinigines lėšas, areštuoti šio konkretaus turto (automobilių) apeliantė neprašė, nors tam, kaip nurodyta pirmiau, jokių faktinių ar teisinių kliūčių nebuvo.

Apeliantė, atskirajame skunde kvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl grėsmės nebuvimo, tvirtina, kad atsakovo elgesys po prievolės atsiradimo taip pat yra reikšmingas, vertinant grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (ne)buvimą. Tačiau ir su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pateikus duomenis apie atliekamus ar atliktus nesąžiningus veiksmus, kuriais siekiama pabloginti savo turtinę padėtį ir taip apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas vengia su ja atsiskaityti, nebendradarbiauja, negrąžina turto, ignoruoja pretenzijas, neatskleidžia transporto priemonių teisinio statuso, patvirtina tik šalių ginčo atsiradimą ir yra šios bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Tačiau vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį tokios aplinkybės neaktualios, nes jos nepagrindžia atsakovo atliktų ar atliekamų nesąžiningų veiksmų, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo vykdymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuotus grėsmės teismo sprendimo įvykdymui identifikavimo kriterijus ir, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai jais vadovavosi. Kitokia apeliantės nuomonė nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo ar nepagrįstumo šiuo aspektu.

Atskirojo skundo argumentai, kad, neareštavus apeliantės nurodyto atsakovo nekilnojamojo ir kito turto, realus išieškojimas iš šio turto ateityje gali būti sudėtingesnis, ilgesnis ir reikalaujantis papildomų procesinių veiksmų, nes šio turto dalis priklauso ir jo sutuoktinei, prieštarauja vieninteliam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui – užkardyti nesąžiningus atsakovo veiksmus, susijusius su turto slėpimu ar kitokiu sąmoningu savo turtinės padėties apsunkinimu. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos išieškojimui ateityje palengvinti.

Apeliantė taip pat tvirtina, kad jos prašymas buvo grindžiamas ne vien didele ieškinio suma, bet ir kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš tiesų, kaip matyti iš apeliantės prašymo, prašyme buvo akcentuojama ir didelė transporto priemonių vertė, kitaip tariant, turtinio reikalavimo, nukreipto atsakovui per teismą, dydis. Visgi, ir tokie argumentai nesuponuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo, nes nei reikalavimo suma, nei asmens turtinė (finansinė) padėtis savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-410-464/2024, 17 punktas). Kitu atveju laikinąsias apsaugos priemones iš esmės būtų galima taikyti visose bylose, kuriose reiškiamas didelės sumos reikalavimas, o tai akivaizdžiai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinio procesinio instituto, paskirčiai – užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, t. y. pašalinti galimą jo neįvykdymo riziką.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta ir tokiu aspektu, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020, 29 punktas ir jame nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika).

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir tokius apeliantės atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pacituotos bendrosios praktikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išimtinumo nesusiejo su konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas aptarė apeliantės nurodytas aplinkybes, kurios buvo reikšmingos jos pateikto prašymo pagrįstumo įvertinimui, bei nustatęs, jog apeliantė nepateikė duomenų apie atsakovo atliekamus ar atliktus nesąžiningus veiksmus, susijusius su jo turtinės padėties sąmoningu bloginimu, neturėjo pareigos detaliai pasisakyti dėl kiekvieno apeliantės teiginio.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai ir apeliantės prašymo netenkino pagrįstai.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.