- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-204-1076/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23550-2024-6
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Justas Namavičius, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- D. K.
- Nukentėjusysis
- I. C., V. U., B. V., E. U.
- Prokuroras
- Vilniaus apygardos prokuratūra. Alvydas Valiukevičius
- Kategorijos
- 1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
- 1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 13 metų laisvės atėmimo bausme.
Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Iš D. K. nukentėjusiajai I. C. priteista 7 113,30 Eur turtinei žalai, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos turtinės ir neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo dienos, ir 1 200 Eur patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.
Iš D. K. nukentėjusiesiems B. V., V. U. ir E. U. (E. U.) priteista po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos neturtinės žalos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, ir po 200 Eur patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
D. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: jis 2024 m. birželio 21 d., apie 03.00 val., Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje – kelyje Šalčininkai–Butrimonys–Eišiškės, automobilyje „Mercedes Benz CLS 550“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo E. K. (E. K.) ir kuriame buvo nukentėjusysis A. C. (A. C.), važiuojant link Šalčininkų miesto, įvykusio tarpusavio konflikto su A. C. metu (tiksliau nenustatytoje vietoje), tyčia vieną kartą peiliu dūrė galinėje automobilio sėdynėje sėdinčiam A. C. į dešinę šlaunį, padarydamas jam durtinį–pjautinį dešinės šlaunies sužalojimą, pažeidžiant šlauninę arteriją su visišku jos atidalinimu, kvalifikuojamą sunkiu sveikatos sutrikdymu, kas komplikavosi ūminiu išoriniu nukraujavimu, nuo ko nukentėjusysis mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei prašymai
Apeliaciniame skunde nuteistojo D. K. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir D. K. išteisinti; 2) netenkinus prašymo išteisinti, pakeisti nuosprendį ir D. K. veiksmus perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį; 3) sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę; 4) į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikiną sulaikymą ir suėmimą nuo 2024 m. liepos 29 d.
Dėl nepagrįsto pripažinimo kaltu
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai) principą. D. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teismui nuosekliai aiškino, kad įvykio metu peilį turėjo ne jis, o nukentėjusysis. Teismas D. K. parodymus (kad būtent A. C. turėjo/išsitraukė peilį, o jam (D. K.) jį norint atimti, netyčia iškritus peiliui, grumtynių metu nukreipus žemyn ir atsirėmus į kietą daiktą, kaip D. K. manė – į porankį, o realiai į A. C. šlaunį, buvo sužalotas A. C.) palaikė jo gynybos versija, kurią atmetė. Liudytojas E. K., duodamas parodymus teismui, pakankamai išsamiai apibūdino D. K. turėtą peilį.
Pirmosios instancijos teismas nutylėjo labai svarbią aplinkybę – specialisto išvadoje konstatuota ne tik tai, kad A. C. dešinės šlaunies žaizda yra durtinė–pjautinė, o žaizdos kanalas iki 100 mm gylio, bet ir tai, kad geležtės plotis į kūną panirusioje dalyje galėjo būti apie 35–40 mm. Ganėtinai realu, kad žmogaus pirštas gali būti ir 100 mm ilgio, tačiau neįmanoma, kad jis būtų 35–40 mm pločio, t. y. akivaizdu, kad E. K. apibūdintas D. K. turėtas peilis neatitinka nukentėjusįjį sužalojusio peilio apibūdinimo. Be to, teismas, neturėdamas specialių žinių teismo medicinos srityje ir neapklausęs specialisto, ėmė daryti išvadas apie tai, kokia jėga buvo suduotas smūgis peiliu, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis galėjo būti suduotas ir kokiomis aplinkybėmis ne, t. y. pats atliko situacinį teismo medicinos tyrimą ir padarė išvadas.
D. K. niekuomet neteigė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilo kažkokios grumtynės. A. C. lavono kraujyje nustatyta etilo alkoholio mažiausia koncentracija 2,13 prom., o jo šlapime rasta 3-chlorometkatinono (3-CMC), t. y. įvykio metu nukentėjusysis buvo paveiktas tiek alkoholio, tiek narkotinių medžiagų, kas patvirtina D. K. parodymus apie tai, kad šis galėjo elgtis neadekvačiai, t. y. rodyti agresiją, bandyti suduoti peiliu.
Vadovaujantis specialisto išvada ir in dubio pro reo principu, galima teigti, kad A. C. sužalojimai padaryti kelios valandos iki mirties, juos galėjo pasidaryti pats nukentėjusysis, galima teigti ir tai, jog A. C. dar kelios valandos iki mirties turėjo kontaktą su peiliu. Šios aplinkybės patvirtina D. K. parodymus, kad peilį turėjo ir nukentėjusysis, ir elgėsi su juo neatsakingai. Pastebėtina ir tai, kad vienintelis įvykio vietoje buvęs liudytojas E. K. ne kartą paaiškino, kad D. K. rankose peilio nematė, galvojo, kad jis nukentėjusiajam sudavė kumščiu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog akivaizdu, kad peilio įsmigimui į kūną 10 cm reikalinga pakankamai didelė jėga ir tai negali įvykti nedidelėje erdvėje, neatsargiai/netyčia peiliui krentant iš pakankamai nedidelio aukščio ar grumtynių metu netyčia atsiremiant ir tam nenaudojant didesnės jėgos, t. y. pasisakė specialių žinių reikalaujančiais klausimais apie tai neapklausęs specialisto. Siekiant patvirtinti ar paneigti tokius teiginius yra būtina apklausti byloje tyrimą atlikusį teismo medicinos specialistą K. Z.
Dėl kaltės formos
Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad kaltinamasis D. K. veikė netiesiogine tyčia. Pirmos instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra jokių duomenų, kad D. K. siekė nužudyti A. C. Nuteistasis sudavęs vieną kartą smūgį toliau smurtinių veiksmų netęsė, tačiau pažymėtina, jog smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas peiliu, todėl darytina išvada, jog nuteistasis nors ir nenumatė, bet turėjo numatyti mirties kilimo galimybę, tačiau vertino, jog tokio sunkumo padariniai gali ir nekilti.
Gynėjo teigimu, jei būtų konstatuota, jog D. K. tyčia sudavė jo paties turėtu peiliu nukentėjusiajam į koją, t. y. kūno vietą, kurioje nėra gyvybiškai svarbių organų ir pakankamai nuo jų nutolusią (arčiau kelio), būtų galima teigti, kad jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Tokiu atveju teigtina, kad D. K. nusikaltimą padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo ir jo veiksmai perkvalifikuotini iš BK 129 straipsnio 1 dalį į BK 132 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės dydžio ir įskaitytino laiko
Nuteistojo įsitikinimu, atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes (nukentėjusiojo apsvaigimą, neadekvatų elgesį, konflikto priežastis, D. K. veiksmų intensyvumą, sužalojimo lokalizaciją ir kt.), yra pagrindas sušvelninti jam paskirtą bausmę į mažesnę už vidurkį net ir tuo atveju, jei jo veiksmai nebūtų perkvalifikuoti iš tyčinio nusikaltimo į neatsargų, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė į bausmės atlikimo laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Baudžiamojoje byloje yra duomenys apie tai, kad paskelbus D. K. paiešką šioje byloje jis buvo sulaikytas ir suimtas 2024 m. liepos 29 d. Baltarusijoje. Po to vyko jo ekstradicijos procedūra, jis buvo išduotas Lietuvos Respublikai ir joje sulaikytas 2024 m. gruodžio 19 d. Todėl darytina išvada, kad į D. K. bausmės laiką nepagrįstai buvo neįskaitytas jo suėmimo laikas nuo 2024 m. liepos 29 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti užsienyje suėmime išbūtą laiką, nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas A. Mažeika prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios I. C., V. U., B. V. ir nukentėjusiosios I. C. atstovas advokatas A. Tarutis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. K. gynėjo advokato A. Mažeikos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, teismo posėdyje išklausiusi bylos dalyvių argumentų bei apklaususi specialistą – teismo medicinos ekspertą – K. Z., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir D. K. pagrįstai pripažino kaltu nužudžius nukentėjusįjį A. C., ir paskyrė jam teisingą bausmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bausmės laiką neįskaitė nuteistojo užsienyje išbūto suėmimo laiko, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 4 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas, ir D. K. į paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas Baltarusijos Respublikoje suėmime išbūtas laikas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Byloje nėra ginčo, kad nuteistasis D. K., liudytojas E. K. bei nukentėjusysis A. C. 2024 m. birželio 21 d. važiavo kartu E. K. vairuojamame automobilyje, o nuteistasis D. K. ir nukentėjusysis A. C. sukonfliktavo. Tačiau nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad įvykio metu peilį turėjo ne D. K., o nukentėjusysis. Konflikto metu D. K. bandant atimti peilį, jis netyčia iškrito ir atsirėmė į A. C. šlaunį; be to, bylos duomenimis lieka neatmestina, kad A. C. galėjo susižaloti pats. Skunde taip pat pažymima, kad liudytojo E. K. apibūdintas D. K. turėtas peilis neatitinka nukentėjusįjį sužalojusio peilio savybių. Teisėjų kolegija su šiais nuteistojo gynėjo argumentais nesutinka.
Nuteistasis D. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam parašė A. C., paklausė, ar negalėtų nuvežti į Šalčininkus. Pakeliui sustojo, paėmė jį, jis atsisėdo gale už vairuotojo sėdynės. Kai jis įsėdo į mašiną, pradžioje kalbėjo normaliai, mašinoje nuo nukentėjusiojo pajuto alkoholio kvapą. Jis D. K. paprašė užvežti į Šalčininkų lošimo automatų saloną ir paprašė duoti pinigų. Nuteistasis atsisakė jam duoti pinigų. A. C. pradėjo elgtis agresyviai, vartoti necenzūrinius žodžius. Mašina visą laiką važiavo, o D. K. sėdėjo pusiau šonu, atsisukęs į A. C. Tą akimirką A. C. D. K. smogė ir gavosi taip, kad D. K. savo dešine ranka A. C. gaudė dešinę ranką ir taip susitrenkė delnais. Nuteistasis tą ranką bandė išsukti, o kaire ranka ėmė už alkūnės, suprato, kad A. C. rankose turi peilį. Iš kur A. C. paėmė peilį, D. K. nežino, mašinoje peilio nebuvo. Kai tą ranką išsukinėjo ir tas peilis iškrito. A. C. nusiramino, mašina greitai važiavo toliau, po kelių minučių D. K. jam kažką pasakė, jis neatsakė. Tada įjungė šviesą, pradėjo į A. C. žiūrėti, pamatė iš jo kojos bėgantį kraują. E. K. sustabdė mašiną, išlipo, matė, kad A. C. buvo gyvas, iš kojos bėgo kraujas. E. K. pasakė, kad pjautų diržus, kad perrištų koją. Iš kur E. K. paėmė peilį, nuteistasis negali pasakyti. Kai jie perrišo koją, E. K. pasakė, kad A. C. vežtų į ligoninę, o D. K. išėjo. Pasak nuteistojo, sužalojimas įvyko atsitiktinai, jis gynė save. Jeigu nebūtų pagavęs smūgio ir nebūtų smūgio sustabdęs, būtų pats gavęs tuo peiliu. Jis bandė sugriebti tą peilį, kad peilis iškristų iš A. C. rankų. Dešine ranka laikė nukentėjusiojo ranką, kurioje jis laikė peilį, o kaire ranka pakėlė alkūnę ir keldamas alkūnę ranką su peiliu leido žemyn tuo pačiu metu. Leidžiant ranką su peiliu, į kažką atsirėmė, nesuprato, į ką. Peilis dar nebuvo iškritęs. Kai ranka kažkur įsirėmė, nukentėjusysis peilio dar nepaleido. Tuomet D. K. ranką patraukė į save ir užlaužė riešą, tuomet jis peilį paleido (t. 6, b. l. 4–8).
Tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia liudytojo E. K. parodymai ir kiti bylos duomenys. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas E. K. parodė, kad automobilyje A. C. pradėjo bartis visokiais žodžiais, įžeidinėjo D. K., jis buvo neblaivus. D. K. pradėjo pykti. Tuomet jis atsisuko ir A. C. sudavė smūgį ir mašinoje pasidarė tylu. Kai D. K. atsisuko ir sudavė smūgį, tarp jo ir A. C. daugiau jokių grumtynių nebuvo. Nematė, kad nukentėjusysis būtų naudojęs smurtą prieš nuteistąjį. Sustojo ir pamatė, kad pas A. C. žaizda, aprišo. E. K. nupjovė vairuotojo saugos diržus peiliu, kurį padavė D. K. Ar tas peilis buvo kruvinas, nematė. Po įvykio mašinoje bagažinėje buvo rastas peilis, jis nebuvo kruvinas. Tai buvo ne tas pats peilis, kurį jam padavė D. K. D. K. tą mažą peilį, kuri padavė diržų pjovimui, su savimi nešiojosi, tą keletą kartų matė. Tą dieną anksčiau, dar iki įvykio, pas D. K. matė tą peilį. Po įvykio D. K. paprašė jo nuvežti A. C. į ligoninę. Kodėl D. K. pats nevežė nukentėjusiojo į ligoninę, negali pasakyti. Apie tai, kad A. C. rado ant kelio, paprašė pasakyti D. K. (t. 6, b. l. 39–42).
Taigi, liudytojas E. K. paneigė nuteistojo parodymus, kad tarp pastarojo ir nukentėjusiojo kilo grumtynės ir kad A. C. naudojo smurtą D. K. atžvilgiu. E. K. taip pat nurodė, kad po įvykio peilį diržams nupjauti jam davė būtent D. K. Pasak liudytojo, D. K. anksčiau nešiodavosi peilį su savimi, tą peilį matė ir iki įvykio. Atsižvelgiant į tai, D. K. parodymai, kad peilį turėjo nukentėjusysis, o nuteistasis tik bandė atimti peilį, vertintini tik kaip gynybinė jo versija, siekiant išvengti atsakomybės.
Tai, kad nukentėjusysis A. C. mirė nuo D. K. dūrio peiliu į koją patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, o būtent: 2024 m. birželio 21 d. A. C. lavono, esančio ligoninės priėmimo skyriuje, ant priėmimo lovos, apžiūra, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 884/2024 (01), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvada Nr. MK 45/2024 (01), specialisto K. Z. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme.
2024 m. birželio 21 d. A. C. lavono, esančio ligoninės priėmimo skyriuje, ant priėmimo lovos, apžiūros metu nustatyta, kad dešinės šlaunies, apatinio trečdalio paviršiuje yra įstrižos krypties 5,5 cm žaizda lygiais kraštais, kurios dugne žiojėja keturgalvio raumens galva (t. 1, b. l. 79–89). Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M 884/2024 (01), kurioje konstatuota, kad A. C. mirė nuo durtinio–pjautinio dešinės šlaunies sužalojimo. Dešinės šlaunies apatiniame trečdalyje, priekiniame paviršiuje yra žaizda lygiais kraštais, žaizda kanale pažeidžia odą, poodį, keturgalvio šlaunies raumens medialinę galvą, dvigalvio šlaunies raumens medialinę galvą ir eigoje pažeidžia šlauninę arteriją su visišku jos atidalinimu. Tai komplikavosi ūminiu išoriniu nukraujavimu. Sužalojimas padarytas duriančių–pjaunančių savybių vienašmeniu įrankiu, turinčiu plokščią geležtę, stačiakampio pavidalo ploną pentį gerai išreikštomis briaunomis, aštrų smaigalį ir ašmenis. Durtinis–pjautinis dešinės šlaunies sužalojimas yra nukentėjusiojo ranka pasiekiamose vietose, tačiau savęs žalojimui nebūdingas (t. 1, b. l. 95–101). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas K. Z. nurodė, kad sprendžiant pagal sužalojimo susiformavimą tikimybė, kad sužalojimą sukėlė krentantis peilis, yra itin menka. Nukentėjusysis buvo su drabužiais, kas yra papildoma kliūtis, ir buvo pereiti visi šlaunies raumenys, o pati šlauninė arterija už šlaunikaulio, t. y. praktiškai paties kanalo pabaigoje buvo pažeista, todėl turėjo būti naudojama pakankamai didelė jėga. Todėl, pasak specialisto, menkai tikėtina ir kita D. K. keliama versija, kad peilis galėjo būti įvestas grumtynių metu jam įsirėmus į nukentėjusiojo šlaunį. Pažymėtina ir tai, kad asmenims besigrumiant būtų buvę pernelyg mažai vietos, kad grumtynių metu būtų buvę galima suduoti stipresnį smūgį. Be to, jeigu vadovautis nuteistojo parodymais, peilis ne tik būtų į kažką įsirėmęs, bet ir įsmigęs nukentėjusiajam į koją, D. K. būtų turėjęs tai pajusti. Kadangi, pasak paties nuteistojo, grumtynės vyko toliau, kol užspaudus nukentėjusiajam riešą peilis iškrito, atmestina ir galimybė, kad peilis galėjo įsmigti dėl nuteistojo spaudimo, A. C. staiga nutraukus pasipriešinimą. Taigi, kitaip negu liudytojo E. K. parodymai, nuteistojo paaiškinimai dėl sužeidimo eigos jau savaime nėra nuoseklūs.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. MK 45/2024 (01) nustatyta, kad įrankio geležtės plotis į kūną panirusioje dalyje galėjo būti apie 35–40 mm, žaizdos bendras ilgis, įskaitant ir papildomą įpjovimą, mirusiojo kūne yra 52 mm, o žaizdos kanalas iki 100 mm gylio (t. 1, b. l. 112–114). Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad liudytojo E. K. apibūdintas D. K. peilis neatitinka specialisto išvadoje nurodyto peilio apibūdinimo. Liudytojas E. K., viena vertus, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad „peilis kaip pirštas, geležtė kaip pirštukas ilgio“, jo plotis „gal ne platesnis nei pirštas“, tačiau kartu pažymėjo, kad tiksliai negali pasakyti (t. 6, b. l. 39–42). Kita vertus, liudytojas E. K. negalėjo nurodyti, kokiu konkrečiu įrankiu buvo sužalotas nukentėjusysis. Be to, nors minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad geležtės plotis į kūną panirusioje dalyje galėjo būti apie 35–40 mm, apeliacinės instancijos teisme specialistas K. Z. paaiškino, kad jeigu žaizda būtų tik durtinė, tada galima būtų apibrėžti, kokios yra peilio charakteristikos; tačiau kadangi žaizda yra durtinė–pjautinė, t. y. yra papildoma įpjova, kas iškreipia bendrą vaizdą, todėl kategoriškai negalima pasakyti, koks buvo geležtės plotis; gavus tikrą žalojantį daiktą, matmenys galėtų svyruoti. Atsižvelgiant į tai, liudytojo E. K. parodymus dėl peilio dydžio nėra pagrindo vertinti kaip prieštaraujančius specialisto išvadai, juo labiau, kad konkretus A. C. sužalojęs daiktas byloje apskritai nebuvo nustatytas. Teisėjų kolegija taip pat nemato priežasčių, kurios suteiktų pagrindą manyti, kad liudytojas E. K. galėjo apkalbėti D. K. Atsižvelgiant į šiuos liudytojo parodymus, taip pat nustatytą sužalojimo pobūdį ir jo padarymui reikalingą jėgą, nuteistojo pozicija, kad jis grumtynių metu iš nukentėjusiojo bandė atimti peilį ir kad nukentėjusysis susižalojo pats, vertintina kaip nuteistojo gynybinė pozicija.
Dėl kaltės formos
Nuteistojo D. K. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad net jei būtų konstatuota, jog D. K. sudavė jo paties turėtu peiliu nukentėjusiajam į koją, bylos duomenys nepatvirtina, kad jis numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti mirtini padariniai. Tokiu atveju turėtų būti nustatytas nusikalstamas nerūpestingumas.
Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalį nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Netiesioginė tyčia išsiskiria intelektiniu momentu. Todėl atribojant tyčią nuo neatsargumo esminis kriterijus yra kaltininko suvokimo horizontas pavojingo poelgio atlikimo metu. Kitaip tariant, teismui reikia įvertinti, kokią įstatymo uždraustą riziką veikdamas/neveikdamas kaltininkas numatė. Kaip įrodinėjimo gairę – bet ne absoliučią taisyklę – galima formuluoti prielaidą, kad kuo didesne rizika uždrausto padarinio požiūriu pasižymi atliekamas veiksmas, tuo labiau įtikinamas yra tyčios nustatymas. Kita vertus, tai nekeičia reikalavimo, kad tyčia kiekvienoje byloje turi būti pozityviai nustatyta.
Vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių, peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį, abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2014, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-207-1073/2018, Nr. 2K-57-697/2018).
Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. C. mirė nukraujavus nuo D. K. dūrio peiliu į koją, taigi tarp D. K. veikos ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad D. K. siekė nužudyti nukentėjusįjį, taigi veikė tiesiogine tyčia, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad sužalojimas buvo atliktas pavojingu įrankiu – peiliu, ir vertintinas kaip pavojingas asmens gyvybei dėl grėsmės nukraujuoti. Iš pirmiau aptartų specialistų išvadų matyti, jog A. C. dešinės šlaunies žaizda yra durtinė–pjautinė, padaryta duriančių–pjaunančių savybių vienašmeniu įrankiu, turinčiu plokščią geležtę. Žaizdos bendras ilgis, įskaitant ir papildomą įpjovimą, mirusiojo kūne yra 52 mm, o žaizdos kanalas iki 100 mm gylio. Tokiam žaizdos gyliui padaryti buvo naudojama didelė jėga, kas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis durdamas peiliu suprato, kad toks veiksmas sukelia pavojų asmens gyvybei. Žalojant asmenį pavojingu įrankiu – peiliu, padarinių kilimas gali būti nulemtas įvairių faktorių, kaip, pvz., pataikymo vieta, žaizdos gylis, suteikiama pagalba ir t. t. Tačiau nustatyti kaltininko tyčiai iš esmės pakanka, kad jis suvokia, jog atliekami veiksmai gali sukelti pakankamai rimtą pavojų asmens gyvybei, ir nėra reikalaujama, kad asmuo žinotų absoliučiai visas priežastinio ryšio grandinės dalis. Kaip minėta, D. K. peiliu sudavė nukentėjusiajam vieną, pakankamai stiprų smūgį; be to, sužalojimas nebuvo padarytas abipusių grumtynių metu. Atsižvelgtina ir į D. K. elgesį po įvykio – nuteistasis pamatęs, kad A. C. gausiai kraujuoja, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, tačiau liepė liudytojui E. K. vežti nukentėjusįjį į ligoninę ir nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes, kad neva A. C. buvo rastas ant kelio, o pats iš įvykio vietos pasišalino ir pasislėpė Baltarusijos Respublikoje.
Taigi, nagrinėjamu atveju gyvybės atėmimo būdas, panaudotas įrankis, mirtį sukėlusio sužalojimo pobūdis, įvertinus ir D. K. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, rodo, kad D. K. suvokė daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad durdamas peiliu kelia grėsmę kito žmogaus gyvybei ir tokie padariniai gali atsirasti, ir nors nenorėjo nukentėjusiojo mirties, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, taigi veikė netiesiogine tyčia. Todėl pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D. K. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį A. C. nužudymą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl bausmės dydžio ir įskaitytino laiko
Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.
Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę D. K., tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, ir paskyrė jam teisingą bausmę. Vertindamas šio nusikaltimo pavojingumą, apygardos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis D. K. anksčiau teistas, be kita ko, ir už nužudymą, o nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus vos 9 mėnesiams po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, atlikęs jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę už nužudymą (t. 5, b. l. 12–22), šioje byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė būdamas pavojingu recidyvistu. D. K. baustas administracine tvarka, taip pat už tai, kad nevykdė pareigūnų nurodymų ar reikalavimų; atlikdamas bausmę įkalinimo įstaigoje ne kartą elgėsi agresyviai, pažemino darbuotojų garbę ir orumą (t. 5, b. l. 38–46), nedirba (t. 5, b. l. 10).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus tiek nuteistojo D. K. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek charakterizuojančius duomenis pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.
BK 66 straipsnyje nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas suėmimas ir (ar) laikinas sulaikymas, privalo jį įskaityti į bausmę. Ši nuostata turi būti taikoma ir pagal tarptautinį bendradarbiavimą (ekstradiciją) Lietuvos Respublikai perduotam (išduotam) asmeniui, jei jis iki perdavimo Lietuvos Respublikai buvo suimtas (sulaikytas) užsienio valstybėje.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, prokuroro 2024 m. birželio 28 d. nutarimu paskelbta D. K. paieška (t. 4, b. l. 65–66); Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2024 m. liepos 2 d. nutartimi D. K. skirtas suėmimas (t. 4, b. l. 83–86); 2024 m. liepos 31 d. prokuroro raštu išduotas prašymas dėl D. K. ekstradicijos (t. 4, b. l. 88–89). Baltarusijos Respublikos Generalinės prokuratūros 2024 m. lapkričio 21 d. rašte nurodyta, kad D. K. suimtas ir laikomas Baltarusijos Respublikoje nuo 2024 m. liepos 29 d. (t. 4, b. l. 91–95); Lietuvos Respublikoje D. K. suimtas 2024 m. gruodžio 19 d. (t. 4, b. l. 99–100). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad į D. K. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. laikotarpis, kai D. K. buvo suimtas Lietuvos Respublikoje, tačiau neįskaitytas laikotarpis, kai D. K. buvo suimtas Baltarusijos Respublikoje. Todėl ši klaida taisytina pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį – į D. K. paskirtos bausmės laiką įskaitant visą jam taikytą suėmimo laiką.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo
Nukentėjusiosios I. C. atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė iš nuteistojo D. K. priteisti proceso išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pagal advokato A. Taručio apeliacinės instancijos teismui pateiktas PVM sąskaitas faktūras už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje nukentėjusioji iš viso sumokėjo 1 415,70 Eur (t. 6, b. l. 174-175, 195-196).
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiama į tai, kad apeliacinį procesą iniciavo nuteistojo gynėjas, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies – į D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas Baltarusijos Respublikoje suėmime išbūtas laikas. Apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du teismo posėdžiai, buvo atliekamas įrodymų tyrimas. Nukentėjusiosios advokatui bylos medžiaga buvo žinoma. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nukentėjusiosios atstovo prašymą tenkinti iš dalies, ir I. C. iš D. K. priteisti 400 Eur išlaidoms, patirtoms už advokato pasirengimą ir dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl suėmimo laiko įskaitymo nuteistajam D. K. (D. K.).
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, D. K. (D. K.) į bausmės laiką įskaityti Baltarusijos Respublikoje išbūtą suėmimo laiką nuo 2024 m. liepos 29 d. iki 2024 m. gruodžio 19 d. ir Lietuvos Respublikoje išbūtą suėmimo laiką nuo 2024 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nukentėjusiosios I. C. atstovo advokato Arūno Taručio prašymą dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme tenkinti iš dalies, ir iš D. K. (D. K.) priteisti 400 Eur proceso išlaidoms atlyginti.