Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Evaldo Pašilio ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą 2 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. sausio 2 d. 12.20 val. iki 2025 m. sausio 3 d. 14.21 val. (dvi dienos).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Nukentėjusiojo N. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, ir jam iš D. M. priteista 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentai metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai, ir iš D. M. priteista 3 330,61 Eur nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui.

Iš D. M. priteista N. M. naudai 2 420 Eur turėtų išlaidų advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiųjų atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios D. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, proceso dalyvių argumentais, konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo N. M., tačiau nuteistajai paskyrė teisingą bausmę. Todėl ją dar labiau švelninti teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Dėl nuteistosios D. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažįsta padarius nusikalstamą veiką, prašo pripažinti tai jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo (nuteistojo) asmeninės valios aktas, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes. Sprendžiant, ar asmuo kaltę pripažino nuoširdžiai ir gailisi, ar jo veiksmai yra tik formalūs, vertinamas kaltės pripažinimo momentas, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti veikos padarinius ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-594/2025, Nr. 2K-P-42-976/2025, Nr. 2K-121-719/2025). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-516-697/2015, Nr. 2K-381-507/2016).

Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. baudžiamojo proceso metu davė nenuoseklius, byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, kaltę bandė suversti kitam asmeniui, taip klaidindama ne tik ikiteisminį tyrimą atlikusius pareigūnus, bet ir pirmosios instancijos teismą. Ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu D. M. nurodė, kad ji rankoje laikė peilį ir juo vieną kartą dūrė N. M. kažkur į ranką, vėliau dar kartą kažkur dūrė jam (t. 3, b. l. 76–78), vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji nurodė, kad pirminius parodymus išsigalvojo. Nieko neatsimena apie sugyventino sužalojimą. N. M. sakė, kad jis su kažkuo susimušė. Darbe sakė, kad N. M. gėrė su R. J., tarp jų kilo konfliktas (t. 3, b. l. 83–85), dar vėliau nuteistoji teigė, kad pas juos namuose buvo R. J., nukentėjusysis jai nurodė, kad jie susimušė (t. 3, b. l. 92–93), pirmosios instancijos teisme D. M. nurodė, kad išgertuvių metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios buvo kilęs konfliktas, kurio metu jie apsistumdė, tačiau jo nemušė, jokių įrankių nenaudojo, N. M. tą naktį buvo išėjęs iš namų su R. J., girtuokliavo, N. M. jai pasakojo, jog su R. J. susimušė (t. 4, b. l. 65–68). Kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo D. M. pripažino tik apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartų nuteistosios parodymų davimas, jų kaita baudžiamojo proceso metu nelaikytini savanorišku prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ir nerodo jos nuoširdumo, kritiško savo elgesio vertinimo. D. M. prisipažino padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ne savo iniciatyva, o dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų. Atsižvelgiant į tai, D. M. apeliacinio skundo teiginiai, kad ji pripažįsta padarius nusikalstamą veiką laikytini formaliais veiksmais siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, o ne aktyvia atgaila.

Nuteistosios gynėja apeliacinės instancijos teisme prašė laikyti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji atlygino dalį žalos nukentėjusiajam N. M. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326-303/2019, Nr. 2K-57-1073/2024).

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajam N. M. iš D. M. priteisė 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško priteistos žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismui nuteistoji D. M. pateikė piniginius pervedimus, patvirtinančius, kad ji po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nukentėjusiajam atlygino 256 Eur priteistos žalos. Taigi, iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka nukentėjusiajam buvo atlyginta pakankamai maža dalis jam padarytos žalos, kuri nelaikytina ženklia. Toks žalos atlyginimas nėra pakankamas atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėja taip pat prašė pripažinti nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką nuteistoji padarė ginantis nuo N. M. naudojamo smurto. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-3-648/2021, Nr. 2K-202-788/2022).‏‏‎‏‏‎ Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014).

Nukentėjusysis N. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kartu su D. M. išgėrinėjo, kilo konfliktas, konfliktas baigėsi tuo, kad ji jį subadė (t. 4, b. l. 20). Nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu duodama pirminius parodymus nurodė, kad tarp jos ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, N. M. trenkė jai į veidą, dėl to ji griuvo, N. M. spyrė jai iš kojos. Ji paėmė plaktuką ir kažkur juo trenkė nukentėjusiajam ir spruko į buto vidų. Iš paskos atsekė nukentėjusysis, kai jis atidarė duris, ji nuo stalo griebė peilį, mosikavo peiliu prieš jį, tada N. M. ją puolė, suėmė už plaukų, ji tuomet dūrė N. M. kažkur į ranką. Jis paleido plaukus, nuėjo į koridorių ir pasiėmė kirvį, ji išsigando ir dar kartą kažkur dūrė N. M. Ji prieš tai buvo gėrusi gal stiklinę alaus. Ne pirmą kartą su sugyventiniu susimuša, ne visada dėl konfliktų buvo kviečiama policija ar kreiptasi į medikus (t. 3, b. l. 76–78). Vėlesnių apklausų metu, kaip minėta, nuteistoji parodymus pakeitė ir kaltę neigė, nurodė, kad pirminius parodymus išsigalvojo ir jokių išsamesnių aplinkybių dėl savo veiksmų nenurodė. Visgi, pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistosios parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. G10/2025(05), kurioje nurodyta, kad nuteistajai D. M. buvo padaryti poodinės kraujosruvos dešinės plaštakos IV-ame piršte, kairėje šlaunyje, poodinė kraujosruva su minkštųjų audinių paburkimu bei odos nubrozdinimu dešiniame žande, odos nubrozdinimai abiejų lūpų raudonyje, dešinio riešo srityje (t. 3, b. l. 22–23). Taigi, byloje nustatyta, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo išgertuvių metu kilo tarpusavio konfliktas, šio konflikto metu buvo sužaloti tiek nukentėjusysis, tiek nuteistoji. Bylos duomenimis taip pat lieka nepaneigti D. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad pirmas smurtauti galėjo pradėti N. M.. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad nuteistosios veiksmams turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas N. M. elgesys.

Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Remiantis BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu kaltininkas išlaiko mažametį vaiką, kurio dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Sušvelninti bausmę yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Kaip alternatyvų pagrindą nuteistajai D. M. švelninti paskirtą bausmę apeliantė nurodo BK 54 straipsnio 3 dalį. BK 54 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, bendrininkavimo formą, bendrininko rūšį, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kaltininko asmenybę, nusikalstamo elgesio ypatumus bei motyvus, kilusius padarinius, nukentėjusiojo elgesį ir kitas aplnkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K 348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K 125-689/2021).

Bylos duomenimis BK 62 straipsnio nuostatų taikymui jau nėra formalių sąlygų. Nors byloje buvo nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau, kaip aptarta pirmiau, 256 Eur dydžio žalos atlyginimas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nelaikytinas pakankamu, juo labiau, kad viso ankstesnio proceso metu nebuvo fiksuota jokių nuteistosios pastangų atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistoji iš tiesų išlaiko mažametį vaiką K. M., tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu vaiku rūpinasi vaiko tėvas nukentėjusysis N. M.; šią aplinkybę patvirtino ir nuteistoji apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nuteistoji, pagrįsdama aplinkybę, kad jai atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus kam rūpintis vaiku, posėdžio metu nurodė, kad dokumentuose vaiko tėvas yra nurodytas N. M., tačiau nukentėjusysis pasidarė testą tėvystės nustatymui, anot jo, testas parodė, kad jis nesąs K. M. tėvas. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, vien nuteistosios teiginiai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad vaiku nebus kam rūpintis. N. M. tėvystės faktas nebuvo nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, nėra duomenų, kad tėvystės teisės N. M. būtų apribotos, taigi, tiek nuteistoji, tiek nukentėjusysis turi lygias teises ir pareigas savo vaikui, įskaitant pareigą rūpintis vaiku.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Vaiko laikinosios priežiūros organizavimo socialinę priežiūrą teikiančios socialinių paslaugų įstaigos 2026 m. vasario 10 d. akte nurodyta, kad nuo 2020 m. sausio 14 d. šeimai taikoma atvejo vadyba. D. M. išlieka reikšmingų sunkumų užtikrinant tinkamą vaiko priežiūrą. Neužtikrinama nuosekli asmens higiena, švara ir tvarka namuose, darbo grafikas neatitinka vaiko poreikių, o nustatytų įpareigojimų dėl vaiko saugumo ne visada laikomasi. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. vasario 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendime nurodyta, kad K. M. teta J. B. pateikė informaciją, kad kai ji kartais pasiima berniuką pas save, vaikas jai nurodo, kad mama jį muša. Moteris teigė, kad kiekvieną kartą, kai tik vaiko mama būna išgėrusi, važiuoja pasiimti berniuko. Vaiko situacijos vertinimo sprendime taip pat nurodyta, kad vaikas gyvena ir auga smurtinėje aplinkoje, kurioje jis mato kylančius konfliktus tarp mamos ir vaiko tėvo ar kitų asmenų, mažamečiui gyvenimo sąlygos namuose nėra visada užtikrinamos tinkamai. Vaikas patiria emocinį nesaugumą, yra įtraukiamas į suaugusiųjų konfliktus ir tampa galimų smurtinių situacijų liudytoju, kas atsispindi jo elgesyje ir emocinėje savijautoje. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad iš įvykių paieškos D. M. gyvenamosios vietos adresu matyti, kad policijos pareigūnai minėtu adresu buvo kviesti, nes D. M. vaiką iš darželio pasiėmė neblaivi; su mažamečiu vaiku buvo neblaivi namie; sugyventiniai konfliktavo, galimai mušėsi, šūkavo laiptinėje (t. 2, b. l. 89–95). Be kita ko, D. M. bausta administracine tvarka, taip pat už tai, kad būdama neblaivi konfliktavo su N. M. namuose esant nepilnamečiam vaikui ir taip panaudojo tėvų valdžią priešingai vaiko interesams; kad vartojo alkoholinius gėrimus namuose esant vaikui (t. 3, b. l. 138, 140–143). Nagrinėjamoje byloje nuteistosios nusikalstama veika taip pat buvo padaryta mažamečiam vaikui būnant namuose. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pati nuteistoji negeba užtikrinti vaikui tinkamos ir saugios priežiūros.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė jokių kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajai galėtų būti skiriama švelnesnė, nei sankcijoje numatyta, bausmė pagal BK 54 straipsnio 3 dalį.

Kitaip negu skunde teigia nuteistoji, nukentėjusiojo elgesys nesuteikia pagrindo paskirti švelnesnę bausmę. Bylos duomenimis, grumtynės tarp nuteistosios D. M. ir nukentėjusiojo N. M. kilo eskaluojantis žodiniam konfliktui. Be to, D. M. nukentėjusiajam 4 kartus dūrė peiliu ir sudavė 4 smūgius nenustatytu buku daiktu (D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad taip pat naudojo plaktuką), kas nėra paaiškinama gynybiniu elgesiu ir išskirtinai nukentėjusiojo provokacija, kaip skunde teigia nuteistoji. Kasacinėje praktikoje nurodoma, kad abipusiame smurto panaudojime paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-303/2017, Nr. 2K-3-648/2021). Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į aplinkybę, kad smurtavo abu sugyventiniai, tačiau pagrįstai dar labiau nešvelnino paskirtos minimalios laisvės atėmimo bausmės. Be to, po veikos padarymo nuteistoji buvo abejinga gresiančioms pasekmėms, išvyko su vaiku ir paliko nukentėjusįjį vieną namuose; greitosios medicinos pagalbą iškvietė kiti asmenys. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuteistoji kryptingai siekė perkelti kaltę kitiems asmenims, kas akivaizdžiai peržengia leistinos procesinės gynybos ribas.

Nuteistosios D. M. asmenybės vertinimas, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, taip pat nėra teigiamas. Viena vertus, D. M. neteista (t. 3, b. l. 145–146), dirbanti (t. 3, b. l. 119), lankosi (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 168), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad apie 3 mėnesius nebevartoja alkoholio. Kita vertus, nuteistoji bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 138, 140–143), be kita ko už netinkamą vaiko priežiūrą bei smulkią vagystę. Darbdavio charakteristikoje nurodoma, kad darbo rezultatai ne visada atitiko įmonės lūkesčius. D. M. bendravimas su kolegomis ir vadovybe ne visada buvo pagrįstas pagarba, darbuotoja ne visada laikėsi nustatyto darbo grafiko ir įmonės vidinių taisyklių (t. 3, b. l. 154); D. M. kaimynų charakterizuojama kaip grubi, konfliktiška (t. 3, b. l. 157). Kaip aptarta pirmiau, nuteistosios gyvenimo būdas prižiūrimo sūnaus atžvilgiu taip pat laikytinas probleminiu.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajai paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bausmę. Todėl ją švelninti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, kad valstybės naudai už D. M. teiktą antrinę teisinę pagalbą už advokatės L. Blinkevičienės paslaugas priteistina išlaidų suma yra 215,23 Eur. Nukentėjusiojo N. M. atstovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė iš nuteistosios D. M. priteisti proceso išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Pagal advokatės I. R. apeliacinės instancijos teismui pateiktą PVM sąskaitą faktūrą už pasirengimą bylai ir atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimą nukentėjusysis sumokėjo 1 210 Eur.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal teismų praktiką, proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra pernelyg didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-347-976/2018).

Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal D. M. apeliacinį skundą, kuris atmetamas. Nuteistajai paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos materialinė padėtis nėra gera. Be to, nuteistoji turi rūpintis mažamečiu vaiku. Atsižvelgiant į šias aplinkybes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš D. M. nepriteisiamos.

Sprendžiant dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad apeliacinį procesą inicijavo nuteistoji, apeliacinis skundas atmestas. Apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas teismo posėdis, kuriame nukentėjusiojo atstovė nedalyvavo. Ta pati advokatė atstovavo nukentėjusįjį ir pirmosios instancijos teisme, todėl su bylos esme jau buvo gerai susipažinusi. Be to, vertinant priteistinų proceso išlaidų dydį atsižvelgtina ir į byloje nustatytas aplinkybes, kad konflikto metu smurtą naudojo ir nukentėjusysis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas nukentėjusiojo atstovės prašymą tenkinti iš dalies, ir N. M. iš D. M. priteisiama 200 Eur išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (215,23 Eur) už gynėjo paslaugas apeliacinės instancijos teisme iš D. M. nepriteisti.

Nukentėjusiojo N. M. atstovės advokatės I. R. prašymą dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme tenkinti iš dalies, ir N. M. iš D. M. priteisti 200 Eur proceso išlaidoms atlyginti.