Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Attrel“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl viešojo pirkimo sąlygų.

Teismas įvertino, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Ieškovė suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė argumentus dėl ginčo esmės, pateikė su ginčo pirkimu susijusius dokumentus. Iš prie ieškinio pateiktų dokumentų matyti, jog ieškovė 2026 m. rugpjūčio 6 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl pirkimo sąlygų. Atsakovė 2026 m. rugpjūčio 7 d. pranešė, kad pretenzijos nenagrinės, nes ji buvo pateikta pavėluotai. Ieškinyje nurodyti argumentai dėl nesutikimo su perkančiojo subjekto vertinimu, jog pretenzija pateikta pavėluotai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 423² straipsnio 3 dalis).

Teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 423⁷ straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes egzistuoja visos įstatyme nustatytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, užtikrina siekį apsaugoti viešąjį interesą, o jų teikiama nauda yra didesnė, nei galinčios kilti neigiamos pasekmės.

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartį, leidžiant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje nustatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 30 punktas). Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad apeliantės pateikti įrodymai yra susiję su byloje nustatomomis aplinkybėmis vertinant, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, bei su teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu, taip pat, nenustatęs šalių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių bei atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą turėjo galimybę pateikti nuomonę dėl šių rašytinių įrodymų, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, ir, esant poreikiui, įvertins juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų viešųjų pirkimų bylose

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus viešųjų pirkimų bylose, be bendrųjų laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančių teisės normų, taikomų tokių bylų nagrinėjimui, yra taikomos specialiosios nuostatos, įtvirtintos CPK 423⁷ straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima motyvuotą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, vadovaudamasis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais ir viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose taikymui būtinų sąlygų visuma – 1) tikėtinas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, 2) grėsmė teismo sprendimo įvykdymui netaikius šių priemonių, 3) jų atitiktis ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams bei įvertinimas, kad jų neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Dėl preliminaraus ieškinio (ne)pagrįstumo

Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą nurodyta, kad, spręsdamas klausimą, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas atlieka tik pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimą, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio pagrįstumo vertinimą atliko formaliai (t. y. įvertino tik tai, jog ieškinyje ieškovė nurodė faktines aplinkybes, pateikė teisinius argumentus, pridėjo įrodymus, tačiau nenurodė kitų aplinkybių, kuriomis remdamasis teismas būtų įvertinęs ieškovės galimybes pasiekti jai palankų bylos rezultatą), dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo. Apeliantės įsitikinimu, jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadas, kad ieškovė nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos bei nepagrindė teisinio suinteresuotumo ginčyti pirkimo sąlygų 3.6.2 papunktį, dėl to ieškinys yra prima facie nepagrįstas ir egzistuoja pagrįstų abejonių dėl galimybės priimti ieškovei palankų teismo sprendimą. Atitinkamai, apeliantės teigimu, tokio ieškinio reikalavimams užtikrinti laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus, neatitinkančius teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos.

Pirma, pritartina ieškovei, kad tokia apeliantės pozicija grindžiama klaidinga prima facie vertinimo paskirties ir ribų samprata. Atsakovė tikėtino ieškinio pagrįstumo vertinimą nepagrįstai sutapatina su ieškinio pagrįstumo vertinimu iš esmės, tačiau, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo, atliekamas tik preliminarus pareikštų reikalavimų įvertinimas. Minėta, tokio vertinimo metu teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų. Teismo atliekamo pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

Antra, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės argumentų turinį, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti, buvimo. Ieškovė ieškiniu prašo pripažinti neteisėtu pirkimo sąlygų 3.6.2 papunkčiu keliamą kvalifikacijos reikalavimą dėl minimalaus tiekėjo pasitelkiamų specialistų skaičiaus ir jiems keliamų kvalifikacijų. Toks ieškinio reikalavimas dėl, ieškovės vertinimu, neteisėtų pirkimo sąlygų panaikinimo yra nagrinėtinas teisme, ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas yra tinkamas ir įtvirtintas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Nėra pagrindo nuspręsti, kad ieškovės reikalavimas deklaratyvus, nes, grįsdama ieškinio reikalavimą, ieškovė nurodė faktinius ir teisinius argumentus dėl šio reikalavimo, šiuos argumentus pagrindė teismų praktikoje pateikiamomis teisės aiškinimo taisyklėmis, prie ieškinio pridėjo, ieškovės vertinimu, reikiamus įrodymus. Taigi, nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ieškinio reikalavimas negalėtų būti patenkintas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo.

Trečia, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai, apsiribodamas vien patikrinimu, ar ieškinyje yra nurodytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir pridėti įrodymai, atliko ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, teismas atskirai įvertino ir byloje susiklosčiusią procesinę situaciją CPK 423² straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, t. y. kad ieškovė 2026 m. rugpjūčio 6 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl pirkimo sąlygų, atsakovė 2026 m. rugpjūčio 7 d. pranešė, jog pretenzijos nenagrinės kaip pavėluotai pateiktos, ieškovė ieškinyje nurodė argumentus dėl nesutikimo su atsakovės vertinimu, jog pretenzija pateikta pavėluotai.

Ketvirta, apeliantės argumentai, susiję su pretenzijos dėl pirkimo sąlygų 3.6.2 papunkčio pateikimo apeliantei termino praleidimu, yra atskiras šalių ginčo objektas, dėl kurio teismas pasisakys išnagrinėjęs ginčą iš esmės, o ne priimdamas ieškinį ir (ar) spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl minėti argumentai šioje proceso stadijoje sprendžiant dėl sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (ne)buvimo nevertinami. Ieškovė ieškiniu, be kita ko, ginčija atsakovės sprendimo atsisakyti nagrinėti pretenziją dėl praleisto pretenzijos pateikimo termino pagrįstumą, o CPK 423² straipsnio 3 dalyje nustatyta tiekėjo teisė tokiu atveju kreiptis į teismą dėl ginčo esmės ir nurodyti nesutikimo su atsisakymu nagrinėti pretenziją priežastis. Pagal CPK 423² straipsnio 3 dalį, kai įstatymų nustatytais pagrindais atsisakoma nagrinėti tiekėjo arba ekonominės veiklos vykdytojo kreipimąsi, pareikštą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka, tiekėjas arba ekonominės veiklos vykdytojas gali kreiptis į teismą pareikšdamas ieškinį dėl ginčo esmės ir nurodyti priežastis, dėl kurių jis nesutinka su priimtu sprendimu atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi. Teismas, pripažinęs, kad ieškovo nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su priimtu sprendimu atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi, yra pagrįsti, nagrinėja bylą iš esmės, o pripažinęs, jog ieškovo nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su priimtu sprendimu atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi, yra nepagrįsti, bylą nutraukia. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ieškovo procesinio elgesio taisyklė teismui pateikti argumentus dėl nesutikimo su perkančiosios organizacijos sprendimu nenagrinėti jo pretenzijos aiškintina plačiai ir turi būti suprantama kaip apimanti įvairius atvejus: tiek situacijas, kai ieškovas iš esmės sutinka (šios aplinkybės nekvestionuoja) su pretenzijos termino praleidimu, tačiau vertina, kad dėl tam tikrų priežasčių jam neturėtų būti taikomi griežčiausi terminų praleidimo padariniai (pvz., nurodo objektyvias bei išskirtines priežastis, pateisinančias termino praleidimą); tiek ir tokius ginčus, kai tiekėjas ir perkančioji organizacija, be kita ko, nesutaria, ar iš tiesų terminas pretenzijai pateikti buvo praleistas, t. y. ginčijasi dėl šio termino skaičiavimo ir taikymo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84-248/2015).

Penkta, nors apeliantė, teikdama argumentus dėl ieškovės ieškinio preliminaraus nepagrįstumo, nurodė aplinkybes, susijusias su ieškovės teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimu, tačiau tokio pobūdžio apeliantės argumentų pagrįstumą teismas taip pat turėtų vertinti ne spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet išnagrinėjęs bylą iš esmės, įvertinęs šiuo aspektu reiškiamus abiejų šalių argumentus, nustatęs klausimo sprendimui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai išaiškinęs bei pritaikęs VPĮ nuostatas. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktiką, aplinkybės dėl ieškovės suinteresuotumo išsprendžiamos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-270-934/2023, 19 punktas). Taigi, šioje proceso stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą) nėra pagrindo aptartų apeliantės įrodinėjamų aplinkybių (kurios galės būti tinkamai įvertintos tik bylą išnagrinėjus iš esmės) vertinti kaip patvirtinančių ieškinio prima facie nepagrįstumą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas.

Dėl grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui

Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas netaptų apsunkintas ar neįmanomas vykdyti, nes: 1) ieškovė nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių realią grėsmę galimai jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui ar tokio sprendimo įvykdymo esminį pasunkėjimą, todėl teismas neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą; 2) laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra vienintelė efektyvi priemonė, galinti tinkamai apginti ieškovės galimai pažeistus interesus: ieškovė turi galimybę išsiieškoti galimai patirtą žalą iš atsakovės, jei jos teisėti interesai būtų pažeisti; jei ieškinys būtų patenkintas iki pirkimo sutarties sudarymo, teismas galėtų panaikinti neteisėtais pripažintus perkančiojo subjekto sprendimus, o pirkimo procedūros turėtų būti nutrauktos; pirkimo sutarties sudarymas savaime nepadarytų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo neįmanomo – sudarytos pirkimo sutarties galiojimo terminas galėtų būti sutrumpintas, o jam pasibaigus, perkantysis subjektas galėtų vykdyti naujas viešojo pirkimo procedūras, atitinkamai, ieškovė galėtų dalyvauti naujame pirkime ir jame konkuruoti dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nusprendė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes kyla reali grėsmė, jog atsakovė gali sudaryti viešojo pirkimo sutartį su kitu tiekėju, dėl to ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti negalimas (CPK 144 straipsnis). Vien tai, kad po pirkimo sutarties sudarymo egzistuoja tam tikri teisių gynimo būdai, nereiškia, jog ieškovės teisių gynyba dėl to nebūtų apsunkinta. Pritartina ieškovei, kad poreikis vietoje realios galimybės konkuruoti dėl pirkimo sutarties sudarymo pereiti prie atskiro žalos atlyginimo proceso reikštų, jog ieškovės pirminio intereso veiksminga gynyba šioje byloje jau nebebūtų galima tokia apimtimi, kokia ji galima išsaugojus esamą padėtį. Nagrinėjamu atveju nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti nepagrįstai bloginama ieškovės padėtis, nes civilinės bylos nagrinėjimo metu viešojo pirkimo sutartis galimai būtų jau pasirašyta, o pirkimo procedūros užbaigtos. Dėl to atsirastų poreikis papildomai spręsti klausimus dėl pirkimo sutarties galiojimo, restitucijos taikymo, ieškovės patirtos žalos atlyginimo ir kt. Kita vertus, tokia situacija būtų nepalanki ir atsakovei, kuri susidurtų su dvigubo mokėjimo rizika, t. y. turėtų ne tik pirkimo sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti už teikiamas paslaugas su pirkimo laimėtoju, tačiau taip pat sumokėti baudą ir (ar) piniginę kompensaciją ieškovei.

Aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus apeliantės atskirojo skundo argumentus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos – grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui – nebuvimu.

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (ne)atitikties ekonomiškumo, efektyvumo, proporcingumo principams ir viešajam interesui

Ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui viešojo pirkimo byloje nepakanka nustatyti preliminaraus ieškinio pagrįstumo ir aplinkybės, kad egzistuoja grėsmė galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip aptarta pirmiau, teismas taip pat turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas konkrečiu atveju atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viešajam interesui neviršys teikiamos naudos.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog prioritetas teiktinas viešajam interesui, susijusiam su viešojo pirkimo procedūrų teisėtu vykdymu, nurodydama, kad apeliantei būtina kuo greičiau užbaigti pirkimo procedūras ir sudaryti naują pirkimo sutartį, jog būtų užtikrintas nepertraukiamas tarnybinių stočių infrastruktūros ir debesijos prieglobos paslaugų teikimas, nes: 1) šiuo metu galiojanti sutartis neužtikrina, kad paslaugos galės būti nepertraukiamai teikiamos visą bylos nagrinėjimo ir pasirengimo naujos sutarties vykdymui laikotarpį; 2) būtina, jog nauja sutartis būtų sudaryta dar iki šiuo metu galiojančios sutarties pabaigos, paliekant pakankamą laiką naujai infrastruktūrai parengti, konfigūravimo ir migravimo veiksmams atlikti bei paslaugoms sklandžiai perimti; 3) sutarties keitimas nepanaikina pirkimo objekto įsigijimo skubos, nes pirkimo objektas yra platesnis už sutarties dalyką (jis apima ir „Kubernetes“ telkinio paslaugą bei priežiūrą, ugniasienių priežiūrą ir fizinių tarnybinių stočių nuomą), o be konkurencijos skirtų lėšų dalis yra ribojama įstatymo ir baigtinė; 4) ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio 1 dalies prasme – sabotuoja pirkimą, siekdama ilgesnės finansinės naudos.

Be to, apeliantės teigimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia neproporcingas pasekmes: 1) kyla reali grėsmė nepertraukiamam atsakovės informacinių sistemų, duomenų saugojimo, rezervinio kopijavimo, tinklų, ugniasienių bei prieglobos funkcijų užtikrinimui; 2) kartu galimos neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių pasekmės tenka ne vien atsakovei, bet paliečia ir viešąjį interesą, susijusį su stabiliomis ir saugiomis viešojo transporto paslaugomis; 3) kol galios laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė privalės tęsti paslaugų įsigijimą iš ieškovės be konkurencijos, o paslaugų tęstinumui užtikrinti – keisti su ieškove sudarytą sutartį, papildomai skiriant iki 106 000 Eur be PVM, t. y. iki 50 proc. pradinės sutarties vertės; 4) dėl užsitęsusio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kyla reali grėsmė ne tik pavėluotai sudaryti pirkimo sutartį, bet ir nebegalėti užbaigti pradėtų pirkimo procedūrų; 5) pirkime dalyvaujančiam tiekėjui sutikus pratęsti pasiūlymo galiojimą, toks pratęsimas jam sukeltų papildomų finansinių pasekmių, nes kartu turėtų būti pratęstas pasiūlymo galiojimo užtikrinimas arba pateiktas naujas užtikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėti apeliantės argumentai nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus, o galimos neigiamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės viršys jų teikiamą naudą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad viešojo intereso apsauga sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus turi apimti abu jo aspektus – tiek visuomenės interesą dėl tam tikro pirkimo objekto (prekės, paslaugos, darbų rezultato) ir jo teikiamos naudos, tiek ir visuomenės interesą užtikrinti konkurso dalyvių sąžiningą varžymąsi – nė vienas iš jų a priori (iš anksto) neturi pirmenybės vienas kito atžvilgiu; sprendimas ginti viešąjį interesą kaip visuomenės suinteresuotumą pirkimo objektu ir jo teikiama nauda turėtų būti grindžiamas realios ar realiai numatomos žalos visuomenei ar jos daliai, neigiamos įtakos žmonių gerovei pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2011). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad pirmiau nurodyti pagrindai turėtų būti aiškinami ir taikomi siaurai bei apimti tik tam tikras išskirtines situacijas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į šiuos kriterijus: a) ar tam tikras visuomenės interesas dėl pirkimo objekto nebuvo tenkintas ilgą laiką arba niekada ir tokia situacija per se (savaime) nėra ar anksčiau nebuvo laikoma kaip sukelianti realios žalos visuomenei; b) ar visuomenei nekyla akivaizdžios ir neištaisomos žalos, susijusios su svarbiausių konstitucinių gėrių apsauga (visuomenės saugumas, individų sveikata ir pan.); c) ar visuomenės intereso patenkinimas reikalauja ypatingos skubos, kuri pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą tiekėjų konkurenciją, ir kt.

Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo reikšmės, taip pat išaiškinta, kad teismai, priimdami sprendimus netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių (sustabdyti viešojo pirkimo procedūras, įpareigoti nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, sustabdyti jos vykdymą, kt.), turi atsižvelgti į viešojo intereso sudėtinių dalių tarpusavio derinimą, įvertinti neteisėtai sudaryto sandorio išsaugojimo grėsmes, riziką, kad nepagrįstai iš viešojo pirkimo pašalintas ar jo laimėtoju nepripažintas ūkio subjektas gali siekti prisiteisti negautas pajamas. Dėl tokios situacijos viešosios lėšos gali būti išleidžiamos neracionaliai (perkančiosios organizacijos gali susidurti su dvigubo mokėjimo už sutartį situacijomis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas ir teismų taikomos bylų nagrinėjimo organizacinės priemonės suponuoja palyginti operatyvų viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą. Dėl to pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia (be kita ko), dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, 32, 38 ir 39 punktai).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė atviro konkurso būdu vykdo tarptautinį Duomenų centro tarnybinių stočių resursų nuomos ir susijusių paslaugų pirkimą. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra atsakovės vykdomo pirkimo sąlygų 3.6.2 papunktyje keliamas kvalifikacijos reikalavimas. Nekvestionuotina, kad ginčo pirkimo objektas (Duomenų centro tarnybinių stočių resursų nuoma ir susijusios paslaugos: duomenų centro resursų nuoma, „Kubernetes“ telkinio paslauga ir priežiūra, ugniasienių priežiūra, fizinių tarnybinių stočių nuoma, duomenų migravimo paslaugos (pirkimo sąlygų 2.1 papunktis) yra svarbus visuomenei (miesto gyventojams) dėl viešojo transporto paslaugų užtikrinimo, t. y. kad viešąsias transporto paslaugas teikiančių subjektų veiklai būtinos informacinės sistemos veiktų stabiliai, saugiai ir nepertraukiamai, ir svarbus atsakovei, siekiant tinkamai vykdyti savo funkcijas. Tačiau aplinkybė, jog vykdomas pirkimas yra susijęs su viešojo intereso įgyvendinimu, savaime nereiškia, kad šiam interesui turi būti besąlygiškai suteikiamas prioritetas kito viešojo intereso – visuomenės intereso, jog viešieji pirkimai būtų vykdomi skaidriai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų – atžvilgiu, todėl, kaip minėta pirmiau, kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės ir nustatoma, ar, neapgynus kurio nors iš konkuruojančių interesų, galėtų kilti didesnė žala.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija nėra išskirtinė ir nesudaro pagrindo suteikti prioritetą visuomenės interesui, susijusiam su pirkimo objektu. Apeliantė neįrodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja neatidėliotinas visuomenės poreikis įsigyti pirkimo objektą, kuris galėtų būti užtikrintas tik skubiai įgyvendinus pirkimo procedūras.

Nagrinėjamu atveju pirkimo objekto viešojo intereso svarba nėra tokio lygio, kad pati savaime pateisintų pirkimo objekto poreikio iškėlimą prieš sąžiningą pirkimo dalyvių konkurenciją, sąžiningą varžymąsi. Pirkimu nėra siekiama svarbiausių konstitucinių gėrių – visuomenės saugumo, asmenų sveikatos ir pan. – apsaugos, kurios poreikis būtų realus, nebūtų besitęsiantis ilgą laiką ir anksčiau nelaikytas sukeliančiu realios žalos visuomenei: byloje nėra duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kad poreikis dėl duomenų centro tarnybinių stočių resursų nuomos ir susijusių paslaugų būtų neatidėliotinas siekiant išvengti žalos visuomenei bei turtui. Pirkimo objektas nėra neatidėliotino būtinumo dalykas, kurio nedelsiant neįsigijus iš esmės pablogėtų ar taptų neįmanoma atsakovės ar kitų subjektų, kurių naudai vykdomas viešasis pirkimas, veikla, jos funkcionavimas, nes ieškovė pateikė duomenis, jog atsakovei tarnybinių stočių infrastruktūros ir debesijos prieglobos paslaugos šiuo metu yra teikiamos pagal galiojančią 2023 m. spalio 20 d. šalių sudarytą sutartį ir šalių 2026 m. vasario 11 d. susitarimą Nr. 48-D.2026/75 dėl 2023 m. spalio 20 d. sutarties pakeitimo, taigi šiuo metu yra užtikrinamas artimų ginčo paslaugoms paslaugų teikimas. Nors iš atsakovės pateikto rašto dėl sutarties galiojimo ir likučio (atskirojo skundo Nr. DOK-89197 priedas Nr. 3) matyti, kad, preliminariai vertinant, sutartyje likusių lėšų turėtų pakakti paslaugoms apmokėti iki 2026 m. rugsėjo 10 d., tačiau šalys turi galimybę pratęsti sutartį. Pagal sutarties 9.5 papunktį sutartis baigiasi, jei šalys nesutars jos pratęsti. Pagal sutarties 11.1 papunktį, sutarties keitimai galimi šioje sutartyje nustatytais atvejais ir PĮ 97 straipsnyje numatytais atvejais ir nustatyta tvarka. Pagal PĮ 97 straipsnio 1 dalies 2 papunktį, pirkimo sutartis jos galiojimo laikotarpiu gali būti keičiama neatliekant naujos pirkimo procedūros pagal šį įstatymą, jei prireikia iš to paties tiekėjo pirkti papildomų darbų, paslaugų ar prekių, kurie nebuvo įtraukti į pirminį pirkimą, kai yra kartu visos šios sąlygos: a) tiekėjo pakeitimas negalimas dėl ekonominių ar techninių priežasčių, tokių kaip pagal pirminį pirkimą įsigytos įrangos, paslaugų ar įrenginių, programinės įrangos pakeičiamumo ir sąveikumo reikalavimų užtikrinimas, ir dėl to, kad perkančiajam subjektui sukeltų didelių nepatogumų ar nemažą išlaidų dubliavimą; b) atskiro pakeitimo vertė neviršija 50 proc. pradinės pirkimo sutarties vertės. Aptartos sutarties sąlygų pakeitimo ir galiojimo termino pratęsimo sąlygos patvirtina, jog nagrinėjamu atveju bus užtikrintas artimų ginčo paslaugoms paslaugų teikimo tęstinumas ir nepertraukiamumas, t. y. šiuo aspektu pirkimo objektas nereikalauja ypatingos skubos. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nebus pažeistas viešasis interesas dėl skubaus pirkimo procedūrų tęsimo ir pirkimo sutarties sudarymo (CPK 178, 185 straipsniai).

Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo nuspręsti, kad laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju pritaikytos nepagrįstai. Atmestinas kaip deklaratyvus ir neįrodytas apeliantės argumentas, kad sutarties keitimas nepanaikina pirkimo objekto įsigijimo skubos, nes pirkimo objektas yra platesnis už sutarties dalyką (jis apima ir „Kubernetes“ telkinio paslaugą bei priežiūrą, ugniasienių priežiūrą ir fizinių tarnybinių stočių nuomą). Apeliantė nepagrindė šių papildomų paslaugų įsigijimo išskirtinės skubos poreikio bei realios žalos visuomenei ir atsakovei, jei šios paslaugos nebus skubiai įsigytos. Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad be konkurencijos skirtų lėšų dalis yra ribojama įstatymo ir yra baigtinė, tačiau nepagrindė, jog dėl šios aplinkybės nėra galimybės pakeisti sutarties sąlygas ir pratęsti sutarties galiojimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad, minėta, sutartis gali būti pratęsta, viena apeliantės nurodyta aplinkybė, jog nauja sutartis būtų sudaryta dar iki šiuo metu galiojančios sutarties pabaigos, paliekant pakankamą laiką naujai infrastruktūrai parengti, konfigūravimo ir migravimo veiksmams atlikti bei paslaugoms sklandžiai perimti, pati savaime nepagrindžia poreikio skubiai įsigyti pirkimo objektą. Nors pirkime dalyvaujančio tiekėjo pasiūlymo galiojimo terminas yra ribotas ir, apeliantės skaičiavimu, baigsis 2026 m. gruodžio 1 d., nėra pakankamo pagrindo nuspręsti, kad iki šios datos pirkimo sutartis negalės būti sudaryta ir dėl to kils poreikis pratęsti pirkime dalyvaujančio tiekėjo pasiūlymo galiojimo terminą ir pasiūlymo galiojimo užtikrinimą arba pateikti naują užtikrinimą, dėl to atmestini kaip stokojantys pagrįstumo apeliantės argumentai, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pirkime dalyvaujantis tiekėjas patirs papildomų neigiamų finansinių pasekmių, o tiekėjui nesutikus pratęsti pasiūlymo galiojimo terminą, atsakovė neturės galimybių užbaigti pirkimą. Apeliantės naudojimasis procesinėmis teisėmis pareikšti ieškinį ir pateikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant objektyvių duomenų apie šių teisių naudojimą ne pagal paskirtį, negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio 1 dalies prasme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pritaikytos proporcingos, mažiausius apribojimus atsakovei sukeliančios laikinosios apsaugos priemonės – draudimas sudaryti pirkimo sutartį, taigi, atsakovė gali tęsti pirkimo procedūras ir atlikti veiksmus, būtinus pirkimo laimėtojui nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viešajam interesui viršija jų teikiamą naudą. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog susiklosčiusi situacija yra išskirtinė ir reikalaujanti skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju prioritetas turi būti teikiamas viešajam interesui – užtikrinti vykdomo pirkimo teisėtumą. Nagrinėjamu atveju vyrauja viešasis interesas užtikrinti tinkamą, skaidrų, efektyvų, konkurencingą pirkimo procesą, o duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad pirkimo objektas turi būti įsigyjamas neatidėliotinai, nenustatyta. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalėtų lemti neadekvačiai ilgo pirkimo procedūrų sustabdymo, nes, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, CPK yra nustatyti konkretūs ir pakankamai trumpi viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo terminai (CPK 423⁶ straipsnio 1 dalis, 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio tenkinimas turėtų esminės įtakos realiai ieškovės galbūt pažeistų teisių gynybai, spręstina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra teisėtas bei pagrįstas. Apeliantė priešingai neįrodė.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.