- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-22
- Bylos Nr.
- e2S-827-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01875-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- T. K.
- Trečiasis asmuo
- AB „Swedbank“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. liepos 13 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui T. K. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kitų susijusių klausimų, trečiasis asmuo akcinė bendrovė ,,Swedbank“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-8527-541/2026 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovui T. K. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kitų susijusių klausimų. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo atidalyti ieškovei ir atsakovui bendrąja daline nuosavybe priklausantį turtą: (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą – gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį šio turto, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant natūra ieškovei; taip pat įpareigoti ieškovę ne vėliau kaip per 1 (vienerių) metų laikotarpį, skaičiuojamą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, išmokėti atsakovui 38 366,52 Eur dydžio kompensaciją pinigais už jo turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje; nustatyti, kad ieškovei priteisus visą turtą, o atsakovui priteisus piniginę kompensaciją, prieš kreditorę akcinę bendrovę (toliau – AB) ,,Swedbank“ šalys lieka solidariais skolininkais, tačiau vidiniame santykyje kreditą vienasmeniškai dengia ieškovė. 2026 m. birželio 22 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo ieškovė prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti, kad žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius adresu (duomenys neskelbtini) (toliau kartu – ir Turtas), išimtinai valdo ir naudojasi ieškovė; uždrausti atsakovui trukdyti ieškovei naudotis ginčo Turtu ir įpareigoti atsakovą T. K. per 7 dienas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos išsikraustyti ir atlaisvinti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad ji ir mažamečiai vaikai negali naudotis ir gyventi ieškovei priklausančio turto dalyje, vieninteliame šeimos būste, tarp ieškovės ir atsakovo santykiai yra konfliktiški, atsakovo gyvenimo būdas, įpročiai yra ydingi, atsakovas neprisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, ieškovė yra priversta nuomotis butą, atsakovas neprižiūri turto, nemoka paskolos, blogina turto vertę.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2026 m. liepos 13 d. nutartimi ieškovės G. K. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė negali naudotis Turtu. Taip pat nėra pridedami įrodymai, kurie patvirtintų kad atsakovui naudojantis jam nuosavybės teise priklausančiu Turtu, kyla grėsmė vaikų emocinei gerovei. Nors ieškovė prašyme dėl laikinųjų priemonių taikymo įvardija argumentus dėl atsakovo besaikio alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimo, keliamų konfliktų, naudojamo smurto ieškovės atžvilgiu, tačiau teismui nėra pateikiami objektyvūs tai pagrindžiantys įrodymai. Iš kartu su ieškiniu pridėto Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. gruodžio 4 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) negalima daryti išvados, kad šalių nepilnamečiai vaikai yra patyrę ar matę smurtą iš atsakovo pusės ar yra skriaudžiami atsakovo. Skundžiamoje nutartyje pažymima, kad nors ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodo, kad ji neapsikentusi grasinimų, smurto ir nuolatinių konfliktų, o taip pat norėdama apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo psichologinės žalos, gyvenant toksiškoje aplinkoje, priėmė sprendimą išsikraustyti iš bendrų šeimos namų ir 2023 m. rugsėjo 9 d. išsinuomojo būstą, tačiau iš kartu su ieškiniu pridėtos 2023 m. rugsėjo 9 d. Buto nuomos sutarties 2.2. punkto matyti, kad ieškovė buvo išreiškusi valią butą nuomotis kartu su atsakovu. Tai prieštarauja ieškovės ieškinyje nurodytoms priežastims, dėl kurių ji išsikėlė iš šalių bendro gyvenamojo namo. Be to, ieškovė nenurodo aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kad atsakovas jai draudžia ar trukdo naudotis bendru Turtu, todėl nėra įrodyta, kad ieškovės kaip bendraturtės teisės yra ribojamos.
Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė G. K. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2026 m. liepos 13 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti, kad iki ginčo išsprendimo teisme dienos, žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais adresu: Sembų g. 18A, Buivydiškių k., Zujūnų sen., Vilniaus r. sav. išimtinai valdo ir naudojasi ieškovė G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui T. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) uždrausti trukdyti ieškovei G. K. naudotis ginčo turtu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais adresu: (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą T. K. per 7 dienas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos išsikraustyti ir atlaisvinti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį adresu: (duomenys neskelbtini); taip pat priteisti ieškovės G. K. naudai iš atsakovo T. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad apeliantė išėjo iš bendrų šeimos namų dėl konfliktų su atsakovu bei dėl to, kad atsakovas žadėjo jai sumokėti už jos turto dalį. Tačiau šiuo metu susiklostė situacija, jog ieškovė su dviem nepilnamečiais vaikais neturi kur gyventi, taip pat negali gyventi jai priklausančioje turto dalyje, o atsakovas ne tik, kad naudojasi visu turtu (net ir jam nepriklausančiu), bet ir nemoka mokesčių ir paskolos.
Atskirajame skunde apeliantė paaiškina, jog nors nuomos sutartyje buvo nurodyti du nuomininkai (tame tarpe, ir atsakovas), tai iš esmės buvo padaryta tik tam, kad ieškovei iš viso pavyktų sudaryti nuomos sutartį ir jai kas nors išnuomotų butą. Kadangi ieškovė yra vieniša mama, su dviem nepilnamečiais vaikais, dauguma nuomotojų atsisakydavo su ja viena sudaryti sutartį. Atsakovas niekada negyveno nuomojame būste su ieškove ir šių aplinkybių net nekvestionuoja.
Pabrėžia, jog jokių rašytinių įrodymų dėl kylančių konfliktų su atsakovu prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo neturėjo, kadangi su atsakovu vykdavo tik žodiniai konfliktai. Tačiau konfliktų fakto neneigė, po prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tiesiogiai išreiškė poziciją raštu, kad ieškovė į Turtą neužeis iki teismo įpareigojimo įleisti, taip pat bus pakeistos spynos, ką patvirtina atsakovo elektroninio susirašinėjimo turinys.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ne tik nevertino ieškovės teiginių, kad bendras gyvenimas faktiškai šalims priklausančioje gyvenamojoje patalpoje neįmanomas dėl nuolatinių konfliktų, smurto atvejų, atsakovo gyvenimo būdo (alkoholio, psichotropinių medžiagų vartojimas), bet ir neatsižvelgė, kad Turte su ieškove gyventų ir du nepilnamečiai šalių vaikai, kuriems turi būti užtikrinta stabili, saugi ir jų interesus atitekanti gyvenamoji aplinka.
Pirmos instancijos teismas iš viso nepasisakė, kad ieškovė viena išlaiko Turtą, kuriame negyvena (pateikti įrodymai, kad antstolis nurašo nuo ieškovės darbo užmokesčio komunalinius Turto įsiskolinimus) ir, kad šiuo atveju susiklosčiusi absurdiška situacija, kuomet ieškovė negali naudotis Turtu, jame gyventi, tačiau yra priversta mokėti nuomą, viena išlaiko vaikus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas k o n s t a t u o j a:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikia duomenis apie 2026 m. birželio mėnesio atsakovo rašytus elektroninius laiškus, kuriuose teigiama, jog ieškovė nebus įleista, bus pakeista ir „apatinė spyna“. Įvertinęs pridedamų prijungti dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog šių įrodymų ieškovė negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui (teismo nutartis priimta 2026 m. liepos 13 d., o 2026 m. birželio 23 d. ieškovė pirmosios instancijos teismui teikė papildomus duomenis – vaizdo įrašą, kuris, kaip galima suprasti, yra ieškovės užfiksuotas ginčo Turte), taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės teiktus susirašinėjimo su atsakovu duomenis būtų nepagrįstai atsisakęs priimti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės pateikiamo šalių tarpusavio susirašinėjimo turinį, iš kurio matyti, jog atsakovas nurodo ieškovei pamiršti tą adresą, kad jos niekas neįleis ir kad ji nebus įleista, kol teismas neįpareigos, sprendžia, kad šių naujų įrodymų priėmimas yra pagrįstas ir nepažeis atsakovo teisėtų interesų, kadangi jis tiesiogiai dalyvavo šiame šalių susirašinėjime, taip pat jam buvo išsiųstas atskirasis skundas, tačiau atsakovas atsiliepimo neteikė, ieškovės pateikto susirašinėjimo neneigė.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).
Pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
Pagal prima facie doktriną skundo tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia jo teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį išdėstė bei aptarė CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Skundžiamoje nutartyje teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės pareikštas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
Vertindamas antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai, tiek ieškovė, tiek ir atsakovas turi teisę naudotis šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu – Gyvenamuoju namu ir Žemės sklypo atitinkamomis dalimis, o ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės – leisti iki teismo sprendimo byloje priėmimo tik ieškovei naudotis visu Gyvenamuoju namu ir Žemės sklypu neatitinka šalių interesų pusiausvyros principo, nes esmingai būtų ribojama atsakovo teisė naudotis savo nuosavybe.
Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmiau išdėstytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis visiškai sutinka ir pažymi, jog nors bendraturčio teisė atidalinti turtą negali būti kvestionuojama, tačiau toks reikalavimas nepaneigia ir nepašalina kito bendraturčio teisės į nuosavybę, taip pat negali jos apriboti ar ją panaikinti.
Šiuo konkrečiu atveju aplinkybės, susijusios su vieno iš bendraturčių netinkamai vykdomais įsipareigojimais kredito įstaigai ar komunalines paslaugas teikiantiems subjektams, sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl susidariusių skolų priteisimo, tačiau ne vieno iš asmenų nuosavybės teisės ribojimo.
Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, laikinosios apsaugos priemonės, kaip institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo tiesiogiai įtvirtintu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu, jis negali būti priemone paveikti šalį, kilus sutartinių santykių dalyvių ginčui vienu ar kitu klausimu, taip pat šis institutas nėra skirtas kitų galimų teisminių ginčų prevencijai ar išvengimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1240-464/2021).
Taigi, vien aplinkybė, jog tarp šalių kyla konfliktai ar ieškovei būtų palankiau gyventi vienai su nepilnamečiais vaikais, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog gali būti taikomos asmens nuosavybės teisę ribojančios laikinosios apsaugos priemonės, kai nėra jokių duomenų ar įrodymų dėl galimo netinkamo atsakovo elgesio su šalių nepilnamečiais vaikais ar jiems kylančios grėsmės, taip pat nesant jokių įrodymų dėl ieškovės nurodomo atsakovo besaikio alkoholio ar psichotropinių medžiagų vartojimo.
Iš apeliantės pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas pats teiravosi ieškovės dėl laiko, kada galėtų pasiimti vaikus, o be to ieškovė neteikė jokių duomenų, kad dėl atsakovo elgesio ar smurto būtų kreipusis į policiją, tokie duomenys neužfiksuoti ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. gruodžio 4 d. Vaiko situacijos vertinimo sprendime Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog susiklosčiusi faktinė situacija, t. y. ieškovei pareiškus ieškinį dėl turto atidalijimo, taip pat nesant jokių duomenų apie netinkamą ar smurtinį atsakovo elgesį su ieškove ar nepilnamečiais vaikais, ieškovės kreipimąsi į policijos pareigūnus dėl smurto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju ieškovės prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, susijusios su apribojimu ar uždraudimu atsakovui naudotis jam priklausančia turto dalimi, nėra pagrįstos.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovės atskirajame skunde nurodomą šalių tarpusavio susirašinėjimą, iš kurio turinio matyti, jog atsakovas nurodo, kad ieškovė nebus įleidžiama į turimą turtą be teismo įpareigojimo, bus pakeista ir kita spyna, sudaro pagrindą spręsti, jog egzistuoja reali grėsmė, kad ieškovės galimybės naudotis jai priklausančia turto dalimi iki civilinės bylos išnagrinėjimo gali būti apribotos.
Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovei tvirtinant, kad kyla grėsmė jos galimybei naudotis jai priklausančia nuosavybe, o į bylą esant pateiktiems duomenims apie atsakovo poziciją dėl galimo ieškovės patekimo į jos nuosavybės dalį ribojimo, egzistuoja pagrindas pripažinti, kad ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalis, kuria ieškovė prašė uždrausti atsakovui trukdyti ieškovei naudotis Žemės sklypu ir Gyvenamuoju namu, yra pagrįsta.
Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).
Taigi, įvertinus pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl ieškovės prašymo uždrausti atsakovui trukdyti naudotis Žemės sklypu ir Gyvenamuoju namu ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – uždrausti atsakovui trukdyti ieškovei naudotis ginčo Žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais adresu (duomenys neskelbtini) (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja ieškovės prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atskirojo skundo parengimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2026 m. liepos 13 d. nutarties dalį, kuria netenkinta ieškovės G. K. prašymo, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dalis, uždrausti atsakovui T. K. trukdyti naudotis turtu ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti šią prašymo dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2026 m. liepos 13 d. nutarties rezoliucinę dalį išdėstant taip: „Ieškovės G. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui T. K., a. k. (duomenys neskelbtini) trukdyti ieškovei G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) naudotis žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Kitą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dalį atmesti“.