- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-06
- Bylos Nr.
- e2-585-407/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00033-2026-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- Italijos bendrovės RIZZANI DE ECCHER S, Rizzani de Eccher S.p.A. Lietuvos filialas
- Ieškovas
- Heidelberg Materials Lietuva Betonas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Italijos bendrovės RIZZANI DE ECCHER S.P.A., veikiančios per RIZZANI DE ECCHER S.P.A. Lietuvos filialą, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Heidelberg Materials Lietuva Betonas“ ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovės Italijos bendrovės RIZZANI DE ECCHER S.P.A., veikiančios per RIZZANI DE ECCHER S.P.A. Lietuvos filialą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Heidelberg Materials Lietuva Betonas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Italijos bendrovės RIZZANI DE ECCHER S.P.A., veikiančios per RIZZANI DE ECCHER S.P.A. Lietuvos filialą, 429 839,81 Eur skolą, 21 103,94 Eur delspinigius, 10,15 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Bylą prašė nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. preliminariu sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai. Gavus atsakovės prieštaravimus, Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. galutiniu sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas. Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. galutinio sprendimo atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, prašė atidėti 4 357 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. birželio 22 d. nutartimi prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo atmetė ir nustatė terminą trūkumams pašalinti – įpareigojo sumokėti 4 357 Eur dydžio žyminį mokestį. Teismas nurodė, kad atsakovė turi pagrįsti savo sunkią finansinę padėtį. Pažymėjo, kad savo sunkią finansinę padėtį atsakovė grindžia vieninteliu argumentu, kad Italijos Respublikos Triesto teismo Specializuotojo įmonių skyriaus 2026 m. balandžio 22 d. nutartimi jai yra iškelta restruktūrizavimo byla. Teismas iš esmės konstatavo, kad į bylą nepateikti aktualūs duomenys, jog restruktūrizavimo procesas vis dar yra nepasibaigęs, taip pat nepateikė duomenų, leidžiančių įvertinti jos turtinę padėtį visapusiškai.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė Italijos bendrovės RIZZANI DE ECCHER S.P.A., veikianti per RIZZANI DE ECCHER S.P.A. Lietuvos filialą, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartį, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo ir klausimą išspręsti iš esmės – atidėti 4 357 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Atsakovė yra Italijoje registruotas juridinis asmuo, Lietuvoje veikiantis per filialą. Atsakovės atžvilgiu jos buveinės vietoje (Italijoje) yra inicijuota restruktūrizavimo procedūra (it. concordato preventivo), kuri pagal 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/848 dėl nemokumo bylų (toliau – Nemokumo reglamentas) 2 straipsnio 4 dalį ir A priedą yra laikoma nemokumo byla. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad duomenys apie nemokumo bylos iškėlimą yra pakankamas pagrindas konstatuoti sunkią finansinę būklę. Atsakovės concordato preventivo procedūra šiuo metu vyksta. Bet kokia nemokumo bylos baigtis lems atsakovės turtinės padėties pasikeitimą: (1) jei restruktūrizavimas pavyks – atsakovė atkurs normalią veiklą ir sumokės žyminį mokestį; (2) jei restruktūrizavimas nepavyks ir bus pradėta bankroto procedūra – atsakovė bus atleista nuo žyminio mokesčio pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Abiem atvejais CPK 84 straipsnio antroji sąlyga (turtinės padėties pasikeitimas ateityje) yra tenkinama. Teismo pateikti argumentai, kad atsakovė naudojasi advokatų teisinėmis paslaugomis ir todėl atsakovė finansiškai yra pajėgi sumokėti žyminį mokestį, negali būti pagrindas atmesti prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo. CPK 84 straipsnis reikalauja vertinti asmens turtinę padėtį, o ne jo pasirinkto teisinio atstovo honoraro dydį, kuris teismui iš byloje esančių dokumentų nėra žinomas. Teismas nutartyje akcentavo, kad 4 357 Eur žyminio mokesčio suma „tokio dydžio ir finansinius pajėgumus turinčiai užsienio kapitalo bendrovei nėra reikšminga“. Taigi teismas rėmėsi prezumpcija ir prielaida apie atsakovės gerą finansinę padėtį, tačiau finansinė padėtis gali būti nustatoma tik iš objektyvių duomenų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų priėmimo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas.
Atsakovė su atskiruoju skundu pateikė papildomus dokumentus – Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo dokumentu įrodinėjo, kad restruktūrizavimo procesas tebesitęsia ir atsakovė jame aktyviai dalyvauja.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Be to, į bylą teikiami įrodymai turi būti susiję su nagrinėjama byla. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie gali patvirtinti arba paneigti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pridedamu nauju įrodymu atsakovė siekia pagrįsti bylai reikšmingas aplinkybes, jo pridėjimas prie bylos neužvilkis bylos nagrinėjimo, su atskiruoju skundu teikiamą Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių priima.
Dėl ginčo esmės
Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl pagrindo atidėti atsakovei žyminį mokestį už apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Heidelberg Materials Lietuva Betonas“ ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš atsakovės Italijos bendrovės RIZZANI DE ECCHER S.P.A., veikiančios per RIZZANI DE ECCHER S.P.A. Lietuvos filialą.
Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo. Prašyme nurodė, kad ji susiduria su finansiniais sunkumais. Pasak atsakovės, tai įrodo aplinkybė, kad atsakovei yra inicijuota restruktūrizavimo procedūra (it. concordato preventivo), kuri pagal Nemokumo reglamento 2 straipsnio 4 dalį ir A priedą yra laikoma nemokumo byla. Atsakovės teigimu, restruktūrizavimo procesas ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra laikina padėtis; restruktūrizavimo procedūrai pasibaigus ir atkūrus normalią veiklą neliks jokių kliūčių žyminiam mokesčiui sumokėti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą atmetė nurodęs, kad Italijos Respublikos Triesto teismo Specializuotame įmonių skyriuje 2026 m. vasario 12 d. nutartimi nustatytas terminas atsakovei pateikti susitarimo planą yra pasibaigęs, o atsakovė nepateikė jokių duomenų arba informacijos apie restruktūrizavimo proceso tolimesnę eigą. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė kitų duomenų, leidžiančių įvertinti jos turtinę padėtį visapusiškai, todėl prašymą atidėti žyminį mokestį atmetė. Atsakovė su šiuo teismo procesiniu sprendimu nesutinka teigdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą, nes netinkamai kvalifikavo concordato preventivo procedūros pradėjimo faktą kaip nepagrindžiantį atsakovės sunkios finansinės padėties.
Teismų praktikoje žyminis mokestis apibrėžiamas kaip proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme nustatytus teisme atliekamus procesinius veiksmus (ieškinio, priešieškinio, apeliacinio ar kasacinio skundo ir kt. padavimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010). Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi.
Žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas yra glaudžiai susijęs su tinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, su visuotinai pripažįstama proceso šalies pareiga inicijuojant procesą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018 48 punktas). Vis dėlto žyminio mokesčio institutu negali būti nepagrįstai ribojama teisė kreiptis į teismą ar neleidžiama tinkamai naudotis teisminės gynybos priemonėmis. Todėl visi neaiškumai, susiję su žyminio mokesčio sumokėjimu, jo dydžio nustatymu ir pan., turi būti aiškinami, vertinami asmens teisės į teisminę gynybą naudai. Kita vertus, taikant žyminio mokesčio instituto normas, negali būti pažeidžiami, be kita ko, teisinio apibrėžtumo ir asmenų lygiateisiškumo principai, t. y. turi būti laikomasi taikytinų proceso teisės normų, o už tapačius reikalavimus turi būti reikalaujama mokėti tais pačiais teisiniais pagrindais (ir tvarka) apskaičiuotą žyminį mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2011).
Bendroji procesinė taisyklė yra ta, kad už kiekvieną kreipimosi į teismą teisminės gynybos atvejį turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Tačiau CPK nustato tam tikras žyminio mokesčio lengvatas: pirma, žyminis mokestis gali būti mažinamas įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 80 straipsnio 7 ir 8 dalys); antra, nuo žyminio mokesčio gali būti atleidžiama įstatymo pagrindu (CPK 83 straipsnio 1 dalis), nuo žyminio mokesčio dalies gali būti atleidžiama asmens prašymu (CPK 83 straipsnio 3 dalis) ir žyminis mokestis pagal asmens prašymą gali būti atidedamas (CPK 84 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tais atvejais, kai yra nustatomas įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio lengvatos pagrindas, teismas neturi diskrecijos tos lengvatos netaikyti, t. y. žyminio mokesčio lengvata pagal įstatymą turi būti taikoma teismo ex officio (pagal pareigas, teismo iniciatyva), nepriklausomai nuo pareikšto prašymo.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo, be kita ko, prašė atidėti žyminį mokestį teigdama, kad jai Italijos Respublikoje yra iškelta restruktūrizavimo byla – concordato preventivo. Aplinkybė, kad atsakovė prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, savaime nereiškia, kad teismas neturi vertinti, ar atsakovei apskritai kyla pareiga šį mokestį mokėti. Žyminio mokesčio lengvata pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą įstatymo pagrindu taikoma ne visiems asmenims, bet tik tokiems, kurie turi specifinį statusą, t. y. asmenims, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kuriems vykdoma neteisminė bankroto procedūra. Šį specifinį statusą asmuo gali įgyti tik nemokumo įstatymų nustatyta tvarka ir šis statusas siejamas tik su jį įgijusiu asmeniu, todėl negali būti kokiu nors būdu perleidžiamas kitam asmeniui. Procesinių teisių perėmimas nenulemia ir negali nulemti bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės teisinio statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-19-1075/2018 18– 20 punktai).
Žemesnės instancijos teismas
Nemokumo reglamentas taikomas viešai nagrinėjamoms kolektyvinėms byloms, įskaitant laikino pobūdžio bylas, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo ir kuriose sanavimo, skolos sureguliavimo, reorganizavimo arba likvidavimo tikslais [kai]: a) iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas; b) skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba c) teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu. Kai šioje dalyje nurodytos bylos gali būti iškeltos tais atvejais, kai nemokumas yra tik tikėtinas, jomis turi būti siekiama išvengti skolininko nemokumo arba skolininko verslo veiklos nutraukimo. Šioje dalyje nurodytos bylos yra išvardytos A priede (Reglamento 1 straipsnis).
Nemokumo Reglamento A priede, pavyzdžiui, Lietuva yra nurodžiusi, kad jos jurisdikcijoje gali būti vykdoma juridinio asmens restruktūrizavimo, bankroto, bankroto ne teismo tvarka byla, taip pat fizinio asmens bankroto procesas. Italija yra nurodžiusi, kad pagal Italijos teisę ir Reglamento taikymo sritį Italijos jurisdikcijoje gali būti keliamos šios nemokumo bylos (jų rūšys, procedūros): fallimento, concordato preventivo, liquidazione coatta amministrativa, amministrazione straordinaria, accordi di ristrutturazione, procedure di composizione della crisi da sovraindebitamento del consumatore (accordo o piano), liquidazione dei beni.
Remiantis Nemokumo Reglamento 19 straipsnio 1 dalimi, bet kuris sprendimas, kurį priima jurisdikciją iškelti nemokumo bylą turintis valstybės narės teismas, kaip numatyta Nemokumo Reglamento 3 straipsnyje, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja valstybėje, kurioje iškelta byla. Pirmoje pastraipoje nustatyta taisyklė taikoma ir tuomet, kai kitose valstybėse narėse nemokumo byla skolininkui negali būti iškelta atsižvelgiant į jo procesinį veiksnumą. Nacionalinių procedūrų, įtrauktų į Nemokumo reglamento A priedą, atveju šis reglamentas turėtų būti taikomas kitos valstybės narės teismams papildomai nenagrinėjant, ar tenkinamos šiame reglamente nustatytos sąlygos. Nacionalinėms nemokumo procedūroms, nenurodytoms A priede pateiktame sąraše, šis reglamentas neturėtų būti taikomas (Nemokumo reglamento preambulės 9 punktas).
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencijoje išaiškinta, kad ši automatinio pripažinimo sistema grindžiama valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principu ir reiškia nacionalinių užsienio teismų sprendimų pripažinimo mechanizmų atsisakymą Reglamento reguliavimo srityje. Kitos valstybės narės teismas turi pripažinti sprendimą pradėti pagrindinį nemokumo procesą ir negali iš naujo tikrinti procesą pradėjusio teismo jurisdikcijos vertinimo (ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendimo byloje C-341/04 „Eurofood IFSC“ 39-42 punktai; 2022 m. kovo 24 d. sprendimas byloje C-723/20 „Galapagos BidCo.“ 35 punktas).
Nemokumo reglamento 32 straipsnis papildo 19 straipsnyje nustatytą režimą ir užtikrina, kad be papildomų formalumų kitose valstybėse narėse būtų pripažįstami ir sprendimai dėl pripažinto nemokumo proceso eigos bei užbaigimo, teismo patvirtinti susitarimai, taip pat sprendimai, tiesiogiai kylantys iš nemokumo proceso ir glaudžiai su juo susiję bei Reglamente nurodyti sprendimai dėl apsaugos priemonių. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams pateiktos Italijos Respublikos Triesto teismo Specializuotame įmonių skyriuje priimtos nutartys, susijusios su RIZZANI DE ECCHER S.P.A. restruktūrizavimo procesu, nereikalauja atskiro pripažinimo ar papildomų įrodymų dėl pradėtos procedūros teisėtumo ir galiojimo bei pripažinimo. Concordato preventivo procedūra yra tiesiogiai įtraukta į Reglamento (ES) 2015/848 A priede pateiktą Italijos Respublikos nemokumo procedūrų sąrašą, todėl Lietuvos Respublikos teismas negali vertinti šios bendrovės taip, tarsi jos atžvilgiu nemokumo procedūra nebūtų pradėta vien dėl to, kad ji pradėta ne Lietuvos Respublikoje.
Visgi bylą nagrinėjantis teismas, siekdamas taikyti CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, turi įsitikinti, kad procesinį dokumentą teikiančiam juridiniam asmeniui yra iškelta nemokumo byla ir bylai aktualiu metu ji yra vykdoma, t. y. teismui, visų pirma, kilo pareiga įsitikinti, ar apeliacinį skundą teikiantis asmuo turi restruktūrizuojamo juridinio asmens teisinį statusą; antra, tik konstatavus, kad juridinis asmuo neturi restruktūrizuojamo juridinio asmens teisinio statuso, nagrinėti prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo pagal CPK 84 straipsnį.
Jeigu juridiniam asmeniui nemokumo byla yra iškelta Lietuvoje, tuomet teismas turi prieigą prie Lietuvos teismų informacinės sistemos, kurioje gali pasitikrinti nemokumo bylos eigą ir baigtį. Tačiau, kai nemokumo byla yra iškelta kitoje ES valstybėje, duomenys apie aktualų juridinio asmens teisinį statusą bylą nagrinėjančiam teismui gali būti laisvai neprieinami. Nėra suformuota praktika, kokie dokumentai turėtų būti pateikti teismui, siekiant įrodyti juridinio asmens, kuriam iškelta nemokumo byla ES, teisinį statusą. Bet kuriuo atveju turėtų būti procesiškai teisingai įvertinta, ar bylą nagrinėjantis teismas, gavęs prašymą dėl žyminio mokesčio atidėjimo (atleidimo), ar duomenis, jog juridiniam asmeniui yra iškelta nemokumo byla ir juridinis asmuo turi nemokaus juridinio asmens teisinį statusą, turėtų taikyti procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą, ar klausimą išnagrinėti iš esmės.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad iš į bylą pateiktos Italijos Respublikos Triesto teismo Specializuotojo įmonių skyriaus 2026 m. balandžio 22 d. nutarties, vertinamos savarankiškai ir neturint duomenų apie tolesnę procedūros eigą, pirmosios instancijos teismui galėjo kilti pagrįstų abejonių, ar nemokumo procedūra 2026 m. birželio 22 d. tebevyko, kad atsakovė turėjo restruktūrizuojamo juridinio asmens teisinį statusą, kadangi šioje nutartyje buvo nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiga pateikti tam tikrus dokumentus iki 2026 m. birželio 19 d.; skundžiama nutartis dėl žyminio mokesčio buvo priimta 2026 m. birželio 22 d., pasibaigus nutartyje nustatytam terminui, todėl teismui galėjo kilti dvejonių dėl Italijos Respublikos Triesto teismo Specializuotojo įmonių skyriaus 2026 m. balandžio 22 d. nutarties galiojimo ir restruktūrizuojamos įmonės statuso.
Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad su atskiruoju skundu atsakovė teikė papildomus įrodymus – Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. birželio 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. birželio 9 d. nutarties galima nustatyti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo paskirtos iki posėdžio, kuriame šalys galėtų pasisakyti dėl šios nutarties patvirtinimo, pakeitimo ar panaikinimo, dienos; taip pat nurodyta, kad jei pasiūlymas ir planas nebus pateikti iki 2026 m. birželio 19 d., priemonė neteks pagrindo ir turės būti panaikinta (Italijos Respublikos Triesto teismo 2026 m. birželio 9 d. nutarties 32 punktas ir rezoliucinė dalis). Posėdis dėl laikinųjų apsaugos priemonių paskirtas 2026 m. liepos 10 d. Taigi ši nutartis taip pat savaime neįrodo ir nepagrindžia, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo metu restruktūrizavimo procedūros yra tęsiamos.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ES valstybės narės teismo procesinis sprendimas, patvirtinantis juridinio asmens atžvilgiu pradėtą nemokumo procedūrą ir jos eigą, yra reikšmingas įrodymas sprendžiant dėl tokio juridinio asmens nemokumo teisinio statuso, be kita ko, sprendžiant žyminio mokesčio mokėjimo klausimą. Jeigu Lietuvos teismui priimant atitinkamą procesinį sprendimą iš pateikto užsienio valstybės narės teismo procesinio sprendimo turinio ir jame nustatytų terminų galima spręsti, kad nemokumo procedūra tuo metu tebevyksta, nesant priešingų duomenų, toks įrodymas yra pakankamas atitinkamam juridinio asmens teisiniam statusui konstatuoti.
Visgi šalis, kuri savo procesinę teisę į atleidimą nuo žyminio mokesčio grindžia ES valstybėje narėje vykstančia nemokumo procedūra, turi pateikti teismui duomenis, leidžiančius nustatyti CPK 83 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindo egzistavimą tuo metu, kai teismas sprendžia žyminio mokesčio mokėjimo klausimą. Todėl tuo atveju, kai iš pateikto užsienio valstybės narės teismo procesinio sprendimo dėl jame nustatytų terminų pasibaigimo nebegalima patikimai nustatyti, ar nemokumo procedūra tebevyksta, šalis, siekianti remtis iš tokio statuso kylančiomis procesinėmis teisinėmis pasekmėmis, turi pateikti aktualius duomenis apie tolesnę procedūros eigą arba kitus įrodymus, patvirtinančius, kad procedūra nėra užbaigta ar nutraukta.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad duomenys apie Italijoje registruotų juridinių asmenų nemokumą skelbiami Italijos įmonių registre (Registro delle Imprese), kurį administruoja Italijos prekybos rūmai ir prižiūri teismai. Registro duomenys prieinami internetu visiems naudotojams (https://e-justice.europa.eu/topics/registers-business-insolvency-land/bankruptcy-and-insolvency-registers/it_lt, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Todėl bylai aktualiu metu iš oficialios Italijos prekybos rūmų internetinės svetainės gautas juridinio asmens išrašas, kuriame atsispindėtų juridinio asmens teisinis statusas (reorganizuojamas, likviduojamas ar pan.), galėtų būti reikšmingas ir patikimas įrodymas, patvirtinantis juridinio asmens teisinį statusą.
Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien konkrečiame užsienio valstybės narės teismo procesiniame sprendime nustatyto procesinio termino pasibaigimas savaime negali būti prilyginamas nemokumo procedūros pasibaigimui. Nemokumo procedūros pradžios, eigos ir pabaigos pagrindai bei momentas nustatomi pagal atitinkamai procedūrai taikytiną teisę, o Nemokumo reglamento 32 straipsnis expressis verbis numato ir teismo sprendimų, susijusių su nemokumo procedūros eiga bei jos užbaigimu, pripažinimą. Taigi procesinio termino pasibaigimas gali lemti būtinybę pateikti aktualesnius duomenis apie procedūros eigą, tačiau, nesant duomenų, kad pagal taikytiną teisę arba kompetentingo užsienio valstybės narės teismo sprendimą tokio termino pasibaigimas kartu reiškia ir nemokumo procedūros užbaigimą ar nutraukimą, vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad juridinis asmuo prarado su vykdoma nemokumo procedūra siejamą teisinį statusą, todėl yra pagrindas prašyti papildomų duomenų pateikimo taikant procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą.
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovės pateiktų dokumentų nepakanka jos aktualiam nemokumo teisiniam statusui patvirtinti, nepagrįstai iš karto atmetė prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Vien aplinkybė, kad pateiktame Italijos Respublikos Triesto teismo procesiniame sprendime nustatytas terminas buvo pasibaigęs, savaime nesudarė pagrindo konstatuoti, jog atsakovės nemokumo procedūra taip pat buvo pasibaigusi. Kilus abejonių dėl atsakovės teisinio statuso, pirmosios instancijos teismas turėjo sudaryti atsakovei galimybę pateikti aktualius duomenis apie nemokumo procedūros eigą ir tik juos įvertinęs spręsti, ar atsakovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio. Tik nenustačius šio įstatyme įtvirtinto atleidimo pagrindo, spręstinas atsakovės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagal CPK 84 straipsnį. Kadangi šioms aplinkybėms nustatyti būtina pateikti ir įvertinti papildomus duomenis, skundžiama nutartis naikintina, o žyminio mokesčio mokėjimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kad byloje esančių duomenų nepakanka išvadai, ar atsakovė bylai aktualiu metu turėjo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą teisinį statusą, o šiai aplinkybei nustatyti būtina pateikti ir įvertinti papildomus duomenis apie Italijos Respublikoje vykdomos nemokumo procedūros eigą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šio klausimo išspręsti iš esmės. Todėl skundžiama nutartis naikintina, o žyminio mokesčio mokėjimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl žyminio mokesčio sumokėjimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.