Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-617-1059/2026

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-03
Bylos Nr.: e2A-617-1059/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-32729-2020-6
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Ignas Totilas
Ieškovas: V. S.
Atsakovas: "Barbora"

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-617-1059/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32729-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.7; 2.6.10.1; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.4; 3.2.4.4; 3.3.1.19.4 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 3 d. Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Barbora“ dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovas V. S. (toliau – ir ieškovas, darbuotojas) po jam nepalankaus 2020 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) sprendimo 2020 m. lapkričio 16 d. pareiškė ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Barbora“ (toliau – ir atsakovė, darbdavys), kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovės žalos atlyginimą dėl patirtos traumos darbe tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka, skaičiuojant nuo patirtos traumos darbe 2019 m. gruodžio 14 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., kuomet buvo nutraukta jo darbo sutartis su atsakove, t. y. 1 524,40 Eur, bei periodinę išmoką dėl netekto darbingumo nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki tol, kol jis bus neįgalus, kurios skirtumą sudaro 673,13 Eur, arba klausimą išspręsti kitu įstatyme numatytu būdu.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 2019 m. gruodžio 14 d. dirbant pas atsakovę kurjeriu, nešant rankomis klientui skirtą maisto prekių užsakymą, patyrė stuburo traumą, dėl ko tapo neįgalus ir jam pripažino profesinę ligą. Mano, kad dėl tokio jo suluošinimo darbe yra atsakingas darbdavys, kadangi neužtikrino darbuotojams tinkamų darbo sąlygų, atitinkančių darbo saugos reikalavimus, verčiant rankomis nešti svorį, viršijantį 30 kg normą. Ieškovui dėl patirtos traumos darbe 2020 m. gegužės 5 d. buvo nustatyta profesinė liga, o 2020 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos sprendimu – neįgalumas, to priežastimi nurodant „nelaimingas atsitikimas darbe“.

Nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki 2020 m. spalio 21 d. netektas darbingumas sudaro 30 proc. Pakartotinis vertinimas nustatė darbingumo lygio priežastis 27.3 – nelaimingas atsitikimas darbe (suluošinimas) ir 27.4 – profesinė liga. Nuo 2020 m. spalio 22 d. iki 2021 m. spalio 21 d. netektas darbingumas sudaro 30 proc. 2020 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (toliau – VDI), kad jam būtų išaiškintos jo teisės ir pareigos, nes nutarė nutraukti darbo santykius su atsakove. 2020 m. rugsėjo 9 d. pateikė pareiškimą dėl darbo santykių nutraukimo, 2020 m. rugsėjo 16 d. atsakovės direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 60 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

Kadangi jo darbo užmokestis iki traumos buvo 832,04 Eur, o netekto darbingumo periodinė išmoka yra 158,91 Eur, todėl skirtumą 673,13 Eur turi padengti atsakovė ir tai daryti tiek laiko, kol ieškovas bus neįgalus. Taip pat mano, kad atsakovė turi padengti ir socialinių išmokų skirtumą nuo patirtos traumos dienos 2019 m. gruodžio 14 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., kada ieškovas nutraukė darbo santykius su atsakove. Gautos socialinės išmokos už nedarbingumą, ieškovo teigimu, sudaro 5963,99 Eur, o darbo užmokestis, kurį būtų gavęs per tą laikotarpį, būtų sudaręs 7488,39 Eur, todėl skirtumas yra 1524,40 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į ieškinį teigė nesutinkanti su juo, prašė atmesti.

Nurodė, kad jai nekyla atsakomybė dėl žalos ieškovo sveikatai, nes nėra būtinųjų atsakomybės sąlygų tam – (1) bendrovė vykdė vidaus kontrolę dėl nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevencijos, todėl bendrovė neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių neva kilo žala darbuotojui – darbuotojas buvo apmokytas ir supažindintas su instrukcijomis, kurių pats nesilaikė, darbuotojas buvo siunčiamas periodiškai tikrintis sveikos būklę, kuri dirbti leido, bendrovėje yra tinkamai įvertinti fiziniai rizikos veiksniai ir įgyvendintos atitinkamos prevencinės apsaugos priemonės, darbuotojui buvo išduotos prevencinės apsaugos priemonės; (2) nebuvo nustatyta darbdavio kaltė nei dėl nelaimingo atsitikimo darbe, nei dėl svarstomos profesinės ligos – profesinės ligos nustatymo aktas dar nagrinėjamas Centrinės darbo ekspertų komisijos, o dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu ieškovas susižalojo nugarą, darbdavio kaltė nustatyta nebuvo; (3) nėra priežastinio ryšio tarp darbuotojo sveikatos pakenkimo ir darbdavio veiksmų.

2019 m. gruodžio 14 d. darbuotojas, nesilaikydamas Saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. 7, atliekant krovos, sandėliavimo ir transportavimo darbus, pats savarankiškai nusprendė 41 kg sveriantį krovinį nunešti vienu metu, kai tuo tarpu leistinas svoris neturi viršyti 30 kg. Apie tokį savo sprendimą jis nurodė atliekamo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo metu teikdamas 2019 m. gruodžio 17 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad iškėlęs prekių maišus iš automobilio ir tam, kad nepadėti maišų ant žemės, ir norėdamas uždaryti automobilio duris, jis nusprendė didžiąją dalį maišų perimti į kairę ranką, po ko uždarant automobilio duris dėl staigaus judesio asmuo pajuto skausmą nugaroje. Darbuotojui nuvykus į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę, Kauno klinikas, po pirminės apžiūros buvo nustatyta diagnozė – apatinės nugaros dalies skausmas. Paties darbuotojo pateiktas paaiškinimas dėl įvykusių faktinių aplinkybių sąlygoja išvadą, kad asmuo pats nusprendė savo rizika ir atsakomybe kelti neleistiną svorį, o ne vykdė darbdavio nurodymą. Atsakovė akcentavo ir tai, kad ieškovas dalį darbo laiko praleisdavo namuose, todėl turėjo asmeninį suinteresuotumą bei akivaizdų išankstinį siekį greičiau pristatyti prekes (krovinį) klientams, dėl to skubėjo, todėl nešdamas vienu metu leistiną svorį viršijantį krovinį veikė savo rizika ir savo atsakomybe.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka, kad ieškovui turėtų būti atlygintas ieškovo darbo užmokesčio ir socialinio draudimo išmokų ir netekto darbingumo periodinės išmokos skirtumai, nes šią normą ieškovas, jos nuomone, aiškina plečiamai ir nepateikia argumentų, kodėl jam paskirtos išmokos yra nepakankamos ir /ar kokia žala buvo patirta, nedetalizuoja ieškinyje nurodomų sumų ir nepateikia joms pagrįsti jokių duomenų. Atsakovė, gavusi ieškovo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, siūlė jį perkelti į kitą darbą pagal jo sveikatos būklę, siūlė kitas pareigas, tačiau ieškovas kategoriškai atsisakė. Dėl tokio ieškovo pasirinkimo darbdaviui negali kilti atsakomybė, nes pajamų negavimas yra paties ieškovo sprendimas. Ieškovo netekto darbingumo procentas leidžia jam sėkmingai dirbti eilę kitų darbų, tačiau jis vengia darbintis, kas, anot jos, rodo, kad socialinių išmokų dydis yra pakankamas ir ieškovą tenkina.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 1 379,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovo atsakovei 1000 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, iš esmės pasisakydamas dėl to, kad šią bylą nagrinėję teismai, žinodami apie ieškovo reikalavimo pagrindu buvusių aktų (nelaimingo atsitikimo ir profesinės ligos nustatymo) ginčijimą, nesprendė bylos sustabdymo klausimų.

Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme buvo atsižvelgta į kasacinio teismo nutartyje nurodytas aplinkybes ir bylos nagrinėjimas buvo stabdomas.

Vilniaus miesto apylinkės teismui 2026 m. sausio 19 d. nutartimi atnaujinus bylos nagrinėjimą po jos sustabdymo buvo paskirtas teismo posėdis 2026 m. kovo 4 d. Į jį ieškovas neatvyko, 2026 m. vasario 24 d. prašyme DOK-29247 nurodydamas to priežastis ir prašydamas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Šiame prašyme ieškovas, be kita ko, nurodė, jog palaiko savo 2020 m. lapkričio 16 d. ieškinį, prašo jį tenkinti pilnoje apimtyje priteisiant iš atsakovės 1400 Eur kasmėnesinių įmokų, kurių nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos, ir 100 000 Eur susikaupusios sumos dėl neišmokėtų išmokų laikotarpiu nuo 2019 m gruodžio 14 d. iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Procesinio įstatymo nustatytu būdu ir forma patikslinto ieškinio pareiškimo ieškovas teismui neteikė.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo byla teismo posėdyje išnagrinėta ieškovui nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinys atmestas bei priteista iš ieškovo V. S. 4000 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės UAB „Barbora“ naudai, taip pat 20,58 Eur pašto išlaidų valstybei.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo sutikti su ieškovo reikalavimu, jog jis dėl atsakovės kaltės patyrė sunkią traumą darbe įvykusio nelaimingo atsitikimo metu, tapo neįgalus, susirgo profesine liga.

Skundžiamame sprendime pažymėta, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog darbdavys reguliariai ir tinkamai vykdė vidaus kontrolę dėl nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos atvejų darbe, darbuotojas buvo tinkamai (pasirašytinai) instruktuojamas ir puikiai suprato, kokį svorį turi kelti vienu metu. Įsidarbindamas ieškovas buvo raštu supažindintas su 2014 m. spalio 9 d. profesinės rizikos vertinimo duomenimis (pasirašė 2017 m. rugsėjo 13 d.), 2017 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintais „Pareiginiai nuostatai Nr. (duomenys neskelbtini) Kurjeris“ (pasirašė 2017 m. rugsėjo 13 d.). Taip pat darbuotojas buvo apmokytas ir instruktuotas pagal šias instrukcijas – 2017 m. gegužės 25 d. instruktuotas pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos bendrąją instrukciją Nr. 1, įskaitant ir vyrams leistinus kelti svorius; 2017 m. gegužės 25 d. instruktuotas darbo vietoje pagal Saugos ir sveikatos instrukciją, atliekant krovos, sandėliavimo ir transportavimo darbus Nr. 7; 2017 m. gruodžio 18 d. apmokytas pagal patvirtintą „Krovinių tvarkymo rankomis“ mokymo programą; 2019 m. liepos 15 d. periodiškai instruktuotas pagal Saugos ir sveikatos instrukciją, atliekant krovos, sandėliavimo ir transportavimo darbus Nr. 7 bei instrukcijas Nr. 1, 2, 3, 4, 5. Tiriant nelaimingą atsitikimą pirmą kartą, darbuotojas pats savo paaiškinime nurodė subjektyvius rizikos veiksnius, savo asmeninį apsisprendimą nešti krovinį neleistinu būdu viršijant jo svorį, t. y. pats ieškovas nesilaikė nustatytų jam žinomų reikalavimų ir rekomendacijų. Ieškovas pats nusprendė per vieną kartą nunešti prekių, sveriančių daugiau kaip 30 kg, todėl jo teiginiai apie darbdavio vertimą nešti daugiau kaip 30 kg vienu metu, niekuo nepagrįsti. Byloje neįrodyta ieškovo įvardinta aplinkybė, jog jis buvo verčiamas pažeidinėti esamas tvarkas. Ieškovo darbo pas atsakovę metu nebuvo fiksuoti jo atsakovei ar VDI teikiami skundai ar pastabos dėl šio, nors pakankamai akivaizdu, kad ieškovas negalėjo nežinoti apie tokį savo galimų teisių pažeidimo gynimo būdą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nors 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. gegužės 5 d. Profesinės ligos patvirtinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) nenuginčyti, yra pagrindas vertinti, jog nagrinėjamo ginčo atveju spręstina dėl darbdavio kaltės, kaip būtinosios sąlygos žalai atlyginti, klausimo ir kitų būtinųjų sąlygų darbdavio civilinei atsakomybei taikyti buvimo, nes dėl šio skundus nagrinėję teismai iš esmės nepasisakė, o šią bylą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priimtoje nutartyje akcentavo, jog minėti aktai, nors ir pagrindiniai, gali būti vienu iš įrodymų.

Teismas sprendė, jog darbdavys tinkamai instruktavo darbuotoją apie darbo saugos ir sveikatos reikalavimų laikymąsi, sudarė ir užtikrino visas tam būtinas sąlygas ir priemones vykdė pareigą sudaryti darbuotojui saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Priešingai darbuotojas, turėdamas informaciją dėl keltino svorio ribojimų, vadovaudamasis bendru supratimu, juolab jam dirbant ne vienerius metus kurjeriu atsakovės įmonėje, negalėjo nesuprasti tokio ribojimų nesilaikymo rizikų. Sąmoningai jas ignoravęs veikė išskirtinai neatsakingai ir neatsargiai, todėl dėl aptariamo įvykio darbe neabejotinai yra darbuotojo kaltė.

Skundžiamu sprendimu vertinta, kad byloje nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė apie tai, kad darbuotojas turėjo asmeninį interesą pristatyti užsakymus greičiau, į šį teiginį ieškovas niekaip nereagavo ir nemėgino jo paneigti. Nepaneigta darbdavio nurodyta aplinkybė, jog ieškovas jo pamainos darbo metu dažnai būdavo fiksuojamas namuose, ką patvirtina darbdavio pateiktos jo buvimo vietos (lokacijos) išklotinės. Nurodytos aplinkybės sąlygoja išvadą, kad darbuotojo antrojo tyrimo eigoje teikti paaiškinimai, jog jis sistemingai visą darbo pas atsakovę laiką buvo verčiamas pristatyti daugiau krovinių ir buvo skubinamas tai daryti ir dėl to skubėjo, teismo vertinti kritiškai kaip keliantys abejonių ieškovo sąžiningumu.

Nurodė, jog teismas nekvestionuoja byloje esančių ieškovo medicininių duomenų įrašų, tačiau yra įsitikinęs, kad juose fiksuoti susirgimai – (duomenys neskelbtini). S. T./ (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovės administracine tvarka ginčyto CDMEK 2021 m. gegužės 27 d. išvadoje „Dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo“ Nr. (duomenys neskelbtini) yra fiksuotas faktas, jog iki 2016 metų ieškovas užsiėmė aktyvia sportine veikla, kas, teismo nuomone, taip pat galėjo tai įtakoti.

Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra suformuotos sveikatos priežiūros įstaigos besąlygiškos išvados apie tai, kad ieškovas negali dirbti. Nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad ieškovas negalėjo dirbti turėto darbo atsakovės pasiūlytomis pakeistomis darbo sutarties sąlygomis – byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė tokį siūlymą ieškovui teikė, o ieškovas jo nepriėmė, nenurodydamas to priežasčių. Teismas sutiko su atsakovės teiginiais, kad turint 70 proc. darbingumą galima sėkmingai dirbti ir daugelį kitų darbų, vienok duomenų apie tai, kad ieškovas nuo 2020 metų mėgintų įsidarbinti, nėra.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas neįrodė prašomų priteisti periodinių kompensacijų dydžio ir nepagrindė objektyvaus pajamų skirtumo, kaip būtinosios DK 155 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos tokiai galimai žalai atlyginti, t. y. ieškovas prie ieškinio yra pateikęs pažymą, rodančią, kad, jo teigimu, jis gauna tik 158,91 Eur netekto darbingumo išmoką, tačiau šis dydis fiksuotas 2020 m. spalio 5 d., nors netekto darbingumo išmoka 2020 m. rugsėjo 21 d. sudarė 683,31 Eur. Be to, vėlesni ieškovo pateikti duomenys apie nedarbingumo išmokas rodo, kad netekto dalyvumo periodinė kompensacija 2026 m. vasario mėn. yra 478,92 Eur.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad iš byloje esančių VSDFV duomenų matyti, kad ieškovas nuo 2020 m. sausio 1 d. yra registravęs individualią veiklą, iš kurios už laikotarpį iki 2020 m. liepos 26 d. yra gavęs 5163,12 Eur pajamų iki mokesčių, duomenys už vėlesnį laikotarpį apie už individualią veiklą gautas pajamas nepateikti, ir šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės pats ieškovas nenurodė ir dėl jos jokių paaiškinimų neteikė. Ieškovas nepateikė ir jokių argumentų, kodėl jam paskirtos išmokos nėra pakankamos, ir kodėl jis nesiekia įsidarbinti. Pastebėta ir tai, kad ieškovas nutraukti darbo santykius su atsakove norą išreiškė tik tuomet, kuomet jam nustota mokėti ligos išmoką.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų priteista 1 400,00 Eur kasmėnesinių įmokų, kurių nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos ir 100 000,00 Eur susikaupusios sumos dėl neišmokėtų išmokų laikotarpiu nuo 2019 m gruodžio 14 d. iki priimtino galutinio teismo sprendimo.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, darė nepagrįstas išvadas, nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nepaisė pagrindinių civilinės teisės principų ir buvo šališkas, nors 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriame patvirtintas ieškovo suluošinimas darbe dėl darbdavio kaltės) ir 2020 m. gegužės 5 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų profesinės ligos patvirtinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra įsiteisėję, patvirtinantys atsakovės atsakomybę dėl darbo saugos reikalavimų pažeidimų.

Apeliantas pažymi, kad byloje yra pateikti visi reikiami įrodymai, susiję su padarytos žalos atlyginimu tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo reiškiamą patikslintą reikalavimą. Šiuo atveju darbdavio pareiga atlyginti nukentėjusiajam darbuotojui padarytą žalą kyla pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – DSSĮ) 11 straipsnio nuostatas.

Anot ieškovo, atsakovė, pažeisdama DK 158 straipsnį, neužtikrino saugių darbo sąlygų ir nesukūrė saugios darbo vietos, nes vertė kelti ir nešioti sunkesnius, nei 30 kg svorio užsakymus laiptais, kurių per vieną darbo dieną būdavo apie 40-60, o darbdavio suteikti pagalbiniai vežimėliai nebuvo pritaikyti vežti prekes laiptais.

Teigia buvęs baudžiamas drausminėmis nuobaudomis už atsisakymą nešti svorį, viršijantį leistiną 30 kg normą, remiantis DK 159 straipsnio nuostatomis, o į daugkartinius darbuotojų prašymus spręsti perteklinių svorių problemą atsakovė nereagavo, kas patvirtina, jog jis, vykdydamas darbo funkcijas, neturėjo galimybės elgtis kitaip ir buvo verčiamas dirbti nesaugiomis darbo sąlygomis.

Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pademonstravo suinteresuotumą palankia atsakovės atžvilgiu bylos baigtimi, iškraipė faktines aplinkybes, o tai sudaro pagrindą spręsti, kad buvo padaryti ir grubūs procesinės teisės normų pažeidimai.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad jo patirtos traumos priežastis yra ilgalaikė per didelė apkrova stuburui vykdant darbines funkcijas, o krovinio svoris konkrečiu atveju nebuvo lemiamas veiksnys – trauma galėjo atsitikti ir su nedideliu svoriu, kas patvirtinta CDMEK išvadose, todėl dėl patirtos traumos yra kalta tik atsakovė.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ieškovo registruotą individualią veiklą (keleivinio sausumos transporto), kadangi ši veikla buvo tik papildomas uždarbis laisvu laiku ir buvo nutraukta po patirtos traumos dėl sveikatos sutrikimų, neleidžiančių užsiimti jokia fizine veikla.

Pabrėžia, jog iš rašytinių duomenų, į gydymo įstaigą atvyko tiesiai iš darbovietės nedelsiant, o ne vėliau vakare, kaip klaidingai teigia teismas. Be to, CDMEK 2021 m. gegužės 27 d. išvadoje „Dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo“ Nr. (duomenys neskelbtini) nėra fiksuoto pirmosios instancijos teismo minėto teiginio, kad iki 2016 m. ieškovas užsiėmė aktyvia sportine veikla.

Taigi, apeliantui dėl atsakovės neteisėtų veiksmų yra pripažinta profesinė liga, ir neįgalumas neterminuotai, taip pat jaučiami nuolatiniai nugaros skausmai, dėl ko, negalima tinkamai dirbti jokio fizinio darbo bei gyventi pilnaverčio gyvenimo, o taip pat yra reikalinga sudėtinga ir brangi chirurginė stuburo operacija, kuri negarantuoja visiško išgijimo, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti padarytą žalą ieškovui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovė UAB „Barbora“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, paikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog nėra atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi atsakovė vykdė vidaus kontrolę dėl nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevencijos, laikėsi DSSĮ 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pareigų, o ieškovas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vidiniais teisės aktais buvo supažindintas pasirašytinai ir buvo tinkamai apmokytas bei instruktuotas. Be to, darbuotojas buvo periodiškai siunčiamas pasitikrinti sveikatos būklę, gautos išvados patvirtino, kad jis gali dirbti be apribojimų. Pats ieškovas sveikatos sutrikimais taip pat nesiskundė, dėl ko nebuvo pagrindo imtis veiksmų dėl sveikatos būklės tikrinimo ne pagal periodiškumą.

Atsakovė pažymi ir tai, kad įmonėje 2014 m. spalio 9 d. buvo atliktas profesinės rizikos vertinimas. Įvertinus fizikinius, ergonominius, fizinius ir psichosocialinius veiksnius nustatyta, kad rizika priimtina arba toleruotina. Tai taip pat patvirtina, kad atsakovė sudarė tinkamas ir saugias sąlygas dirbti, juo labiau kad jokie norminiai teisės aktai nenustato pamainos metu visų nešamų krovinių svorio sumos ribos, todėl atsakovė jokių reikalavimų nėra pažeidusi o, iš 2019 m. gruodžio 14 d. Automobilio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) techninės būklės apžiūros akto turinio matyti, kad ieškovui buvo suteiktas vežimėlis užsakymų pristatymui klientams. Taigi, atsakovė aprūpino ieškovą priemonėmis, kurios buvo skirtos sudaryti sąlygas krovinių nenešti rankomis.

Atsiliepime pabrėžiama, jog atsakovės kaltė nei dėl nelaimingo atsitikimo darbe, nei dėl profesinės ligos nėra nustatyta. Šiuo atveju darbuotojas žinojo, kad maksimalus leistinas keliamo rankomis krovinio svoris yra 30 kg. Todėl ieškovas turėjo vadovautis darbdavio rekomendacijomis ir 41 kg krovinį klientui pristatyti per kelis kartus. Šiuo atveju paties ieškovo elgesys neatitiko protingo elgesio standarto, kas lėmė nelaimingą atsitikimą darbe ir/ar galimą profesinę ligą.

Atsakovė taip pat pažymi, jog profesinės ligos nustatymo akto pagrįstumas savaime nepatvirtina atsakovės kaltės dėl diagnozuotos profesinės ligos, kai byloje nėra nustatyta atsakovės kaltė.

Be to, ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ignoruoja jam nustatytą 70 proc. darbingumo lygį (atitinkamai, netektas darbingumas – 30 proc.), o tai reiškia, kad ieškovas galėtų dirbti ir gauti pajamų. Ieškovas nepateikia jokių argumentų, kodėl jam paskirtos išmokos yra nepakankamos ir/ar kokia neturtinė žala buvo patirta. Šiuo atveju ir ieškovo pasirinktas darbo užmokesčio dydis, nuo kurio jis skaičiuoja jam priteistiną sumą, yra pernelyg didelis (nepagrįstai pasirenkama 1 859,48 Eur suma, nors ieškovo darbo užmokestis buvo 1 449,49 Eur). Taigi, įvertinus ieškovo gaunamas socialinio draudimo išmokas 478,92 Eur, ieškovo gautą darbo užmokestį (1 449,49 Eur) ir ieškovo darbingumo lygį (70 proc.), ieškovo netektas pajamas pilnai padengia socialinio draudimo išmokos.

Pažymi, jog kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra suformuotos sveikatos priežiūros įstaigos besąlygiškos išvados apie tai, kad ieškovas išvis negali dirbti, todėl, nesant duomenų apie tai, kad ieškovas nuo 2020 metų mėgintų įsidarbinti ir dirbtų, galima spręsti, jog ieškovas nedėjo jokių pastangų tam, kad galėtų gauti darbo užmokestį ir pinigines lėšas, juo labiau kad kitą darbo poziciją, kuri atitiktų ieškovo sveikatos būklę, siūlė ir atsakovė.

Kartu atsakovė nurodo, jog ieškovas drausminėmis nuobaudomis nebuvo baudžiamas ar skatinamas kitais būdais nešti užsakymus, viršijančius vienkartinį kėlimo svorį. Apelianto nurodytos jam taikytos drausminės nuobaudos nėra susijusios su krovinių nešimu ar atsisakymu nesilaikyti vidaus tvarkos taisyklių.

Teismas k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Procesinio sprendimo priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės

Iš byloje esančių duomenų matyti ir dėl to ginčas nekyla, kad 2019 m. gruodžio 14 d. ieškovas, kuris pas atsakovę dirbo 2017 m. kovo 27 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). pagrindu kurjerio pareigose, pristatydamas prekes, kurių bendras svoris 41 kg, daugiabučiame name gyvenančiam klientui, patyrė traumą.

Nagrinėjamoje byloje teismų taip pat nustatyta, kad pagal 2020 m. gegužės 5 d. Medicinos dokumentų išrašą (siuntimą), 2020 m. sausio 2 d. atlikus ieškovo (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. spalio 29 d. išdavė pažymą DLN-2 Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ieškovui nuo 2020 m. spalio 22 d. iki 2021 m. spalio 21 d. netektas darbingumas sudaro 30 proc., taip pat nurodyta, kad ieškovui nustatyta profesinė liga, kurios tyrimo ir patvirtinimo akto data – 2020 m. gegužės 5 d.

Atsakovė, nesutikdama su 2020 m. gegužės 5 d. Profesinės ligos patvirtinimo aktu Nr. 2020-02-12/S-30, kuriuo ieškovui nustatyta profesinė liga, 2020 m. birželio 12 d. teikė skundą Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, kuri 2021 m. gegužės 27 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini). konstatavo, kad profesinė liga ieškovui 2020 m. gegužės 5 d. Profesinės ligos patvirtinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

2021 m. gegužės 24 d. buvo surašytas naujas Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinęs pirminį darbdavės nelaimingo atsitikimo darbe aktą. Juo buvo konstatuoti priešingi pirminiam aktui faktai, o būtent tai, kad trauma darbe įvyko dėl darbdavės kaltės ir jokių darbo saugos pažeidimų ieškovas nepadarė. Atsakovė 2021 m. birželio 28 d. teikė skundą/prašymą Lietuvos Respublikos vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui dėl 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. (duomenys neskelbtini), prašydama jį papildyti, nurodant, kad dėl nelaimingo atsitikimo darbe buvo ir darbuotojo kaltė, tačiau toks prašymas nebuvo patenkintas. Atsakovė, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, 2023 m. birželio 15 d. raštu ir posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. (duomenys neskelbtini) teismine tvarka neginčijo.

Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – ir CDMEK) 2021 m. gegužės 27 d. išvadą „Dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo“ Nr. (duomenys neskelbtini), o tuo pačiu ir ja patvirtintą 2020 m. gegužės 5 d. Profesinės ligos patvirtinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ieškovui nustatyta profesinė liga, ginčijo administracinėse procedūrose ir teismine tvarka, tačiau nesėkmingai – Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu (administracinė byla Nr. eI3-4264-821/2021) atsakovės skundą dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 2021 m. gegužės 27 d. išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. gegužės 5 d. Profesinės ligos patvirtinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 10 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. eA-236-1188/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo (nutarties 71-74, 83 p.), kad byloje vertinama ne bendrovės kaltė dėl V. S. diagnozuotos profesinės ligos, bet šio darbuotojo profesinės ligos diagnozavimo pagrįstumo patikra CDMEK išvadoje.

Žemesnės instancijos teismas

Darbo sutartis ieškovo iniciatyva jam prašant nutraukta 2020 m. rugsėjo 16 d. DK 60 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu (kai darbuotojas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą nebegali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo, ir jis nesutinka būti perkeltas į kitas toje darbovietėje esančias laisvas jo sveikatą atitinkančias pareigas ar darbą arba kai tokių pareigų ar darbo toje darbovietėje nėra).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, iš esmės pasisakydamas dėl to, kad šią bylą nagrinėję teismai, žinodami apie ieškovo reikalavimo pagrindu buvusių aktų (nelaimingo atsitikimo ir profesinės ligos nustatymo) ginčijimą, nesprendė bylos sustabdymo klausimų, nors nelaimingo atsitikimo darbe akto ir (ar) profesinės ligos patvirtinimo akto surašymas yra privaloma nelaimingo atsitikimo darbe ir (ar) susirgimo profesine liga tyrimo stadija ir šie dokumentai gali būti pagrindiniais nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga priežasties įrodymais, taip pat turi reikšmės darbdavio materialinei atsakomybei (jos dydžiui).

Teisinis ginčo vertinimas

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą pirmiausia pažymi tai, kad teismo sprendimui proceso įstatyme keliami pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatyme įtvirtinta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai).

CPK 265 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas.

CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi bei kiti teisiniai argumentai.

Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

Kartu pažymėtina, jog kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas taip, kad jo motyvuojamoji dalis pagrįstų teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo (nutarties) dalyje. Teismų sprendimų motyvai turi išaiškinti esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus.

Pagal šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais konkrečių įrodymų ir jais nesiremia, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytus argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 73 punktas).

Nagrinėjamu atveju šioje civilinėje byloje esantys duomenys patvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi konkrečiai įvardijo, jog nelaimingo atsitikimo darbe akto ir (ar) profesinės ligos patvirtinimo akto surašymas yra privaloma nelaimingo atsitikimo darbe ir (ar) susirgimo profesine liga tyrimo stadija, turinti reikšmės darbdavio materialinei atsakomybei (jos dydžiui), o Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ŽANADSPLLĮ) 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagrindiniu nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga ar mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežasties įrodymu, be kita ko, gali būti nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga tyrimo aktai.

Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aptariamoje nutartyje pažymėjo, jog 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 2021 m. gegužės 27 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina šioje byloje kilusiam ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovo įrodinėjamais nelaimingo atsitikimo darbe ir jo profesinės ligos faktais, tačiau teismai ginčą sprendė neturėdami šių dokumentų ir negalėdami tinkamai įvertinti nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga priežasčių; nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga tyrimo aktai gali būti pagrindiniais nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga priežasties įrodymais.

Taigi, šią civilinę bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tiesiogiai įvardijo, jog nelaimingo atsitikimo darbe ar susisirgimo profesine liga tyrimo aktai nepagrįstai žemesniųjų instancijų teismų nebuvo ištirti bei vertinti, dėl ko civilinė byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau minėtoje nutartyje akcentavo nelaimingo atsitikimo darbe ar susisirgimo profesine liga tyrimo aktų svarbą, tačiau kartu nurodė, jog šie aktai gali būti vieni iš įrodymų sprendžiant klausimą dėl darbdavio civilinės atsakomybės. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai sudaro pagrindą vertinti, jog teismas, spręsdamas civilinės atsakomybės klausimą, turėjo pareigą išanalizuoti ir įvertinti aptariamus aktus, o, nuspręsdamas nesiremti šiuose aktuose padarytomis išvadomis, turėjo aiškiai ir argumentuotai išdėstyti konkrečius įrodymus, kuriais remiasi bei kurie, teismo vertinimu, paneigia šių aktų išvadas.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, nurodęs, jog nelaimingo atsitikimo darbe ir susisirgimo profesine liga tyrimo aktai yra vieni iš įrodymų, kurių ištyrimą akcentavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šių įrodymų faktiškai nevertino, neanalizavo bei nenurodė, kokie konkretūs įrodymai, kurie nebuvo tirti bei nagrinėti priimant nelaimingo atsitikimo darbe ir susisirgimo profesine liga tyrimo aktus, sudaro pagrindą nesivadovauti šiais aktais, kaip įrodymais.

Pastebėtina, jog nors skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas rėmėsi darbdavio vidaus kontrolės dėl nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos atvejų darbe vykdymu; aplinkybėmis, kad darbdavys buvo supažindinęs darbuotoją su profesinės rizikos vertinimo duomenimis, taip pat kad darbuotojas buvo instruktuotas, bendrovėje buvo atliekami periodiniai sveikatos patikrinimai, o darbuotojas nebuvo teikęs skundų ar pastebėjimų dėl ydingos darbo tvarkos nešant sunkius svorius organizavimo, tačiau 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nebuvo panaikintas darbdaviui teikus skundą dėl jo, pirmosios instancijos teismo nurodytos darbdavio vidaus organizavimo taisyklės bei tvarkos faktiškai yra įvertintos, nurodant, jog egzistuoja saugos ir sveikatos vidinės kontrolės įmonėje nepakankamumas – UAB „Barbora“ profesinės rizikos vertinimą atliko formaliai, nenumatė veiksmingų ir pakankamų prevencinių priemonių rizikai pašalinti ir/ar sumažinti; neįvertino kurjerių nepastoviose darbo vietose visų esamų ir galimų profesinės rizikos veiksnių ir nenurodė lokaliniuose teisės aktuose. Kartu nurodoma ir tai, jog neaprašytas saugos ir sveikatos instrukcijose kurjerių technologinis darbo procesas, saugūs darbo metodai, todėl V. S. saugos ir sveikatos klausimais buvo instruktuotas netinkamai; UAB „Barbora“ vidaus kontrolę dėl nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevencijos vykdė netinkamai; neorganizavo kurjerių darbo proceso taip, kad užsakymų skaičius per pamainą neviršytų įmonės lokaliniame teisės akte – Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijoje, atliekant krovos, sandėliavimo ir transportavimo darbus 1 p. << ...Leidžiama nepavojinga vienkartinė keliamo ir pernešamo krovinio masė kartu dirbant kitą darbą (iki dviejų kartų per valandą) vyrams iki – 30 kg...>> nurodytus reikalavimus.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir neanalizavo 2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. (duomenys neskelbtini), kaip vieno iš pagrindinių įrodymų, nors tokią pareigą yra nurodęs šioje civilinėje byloje procesinį sprendimą priėmęs kasacinės instancijos teismas, dėl ko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatyta pareiga faktiškai nebuvo įvykdyta.

Kita vertus, atsižvelgiant į pirmiau aptartą nelaimingo atsitikimo darbe akto turinį, nėra aišku, kokių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas daro išvadą, jog darbdavys tinkamai instruktavo darbuotoją apie darbo saugos ir sveikatos reikalavimų laikymąsi, sudarė ir užtikrino visas tam būtinas sąlygas ir priemones vykdė pareigą sudaryti darbuotojui saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, kadangi jokių kitų duomenų, kurie nebūtų aptarti nelaimingo atsitikimo darbe akte, skundžiamame sprendime nėra nurodyta. Tai sudaro pagrindą spręsti, jog nėra aišku, kokiais konkrečiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė vieną iš pagrindinių byloje esančių įrodymų – nelaimingo atsitikimo darbe aktą.

Kartu pastebėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog darbuotojo patirta trauma nebuvo sunki, remiasi aplinkybe, jog darbuotojui buvo išrašytas vartojimui „Ibuprofen“ ir „Paracetamol“ skausmui malšinti geriant 3-4 dienas, nenustačius poreikio atlikti jokius papildomus apžiūros veiksmus ar tyrimus. Tačiau tokia teismo išvada nebuvo sugretinta su kitu vienu iš pagrindinių byloje esančiu įrodymu – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 2021 m. gegužės 27 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vertinimo bei ištyrimo svarbą taip pat buvo nurodęs ir kasacinės instancijos teismas bei kurioje be kitų duomenų nurodoma, kad iki 2017 m. V. S. nesirgo stuburo patologijos ligomis, o profesinė liga dėl sunkumų kėlimo ir nešimo yra nustatyta pagrįstai. Aptariama išvada yra galiojanti ir nebuvo nuginčyta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA-236-1188/2023).

Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų, kuriuose užfiksuota, jog iš įvykio darbe tyrimo metu surinktų dokumentų, kitų faktinių įrodymų matyti, kad kurjerio, pristatančio prekes užsakovams, profesinė rizika buvo įvertinta gana formaliai; neįvertinta specifika su kuria susiduria kurjeriai gabendami prekes nuo automobilio iki kliento, t. y. noras kuo greičiau atiduoti prekes (nuo to priklauso darbo užmokestis), dažnai be galimybės (dėl nelygaus paviršiaus) pasinaudoti prieinamomis sunkių krovinių gabenimo pagalbinėmis priemonėmis (vežimėliais); taip pat, kad nors bendrovės vietiniai (lokaliniai) teisės aktai (instrukcijos) formaliai draudė nešioti rankomis svorius viršijančius nustatytas ribines reikšmes, tačiau darbų organizavimo sistema: darbas po vieną; darbo apmokėjimo sistema, orientuota į kuo didesnį aptarnautų klientų skaičių; aiškių instrukcijų, kaip saugiai pristatyti prekes nebuvimas; neaprūpinimas tinkamomis krovinių gabenimo priemonėmis, sudarė sąlygas, kad darbuotojas buvo priverstas pažeidinėti formalius darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų reikalavimus.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartyje nurodytos pareigos ištirti bei įvertinti vienus iš pagrindinių byloje esančių įrodymų (2021 m. gegužės 24 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 2021 m. gegužės 27 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini)), šių įrodymų netyrė ir nevertino, dėl jų nepasisakė ir nenurodė, kokie konkretūs įrodymai juos paneigia, todėl skundžiamą sprendimą priėmė neatskleidęs bylos esmės, t. y. neįvertinęs vienų ir svarbiausių byloje esančių įrodymų.

CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016 28 punktą).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Priešingai, pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima jos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju neištirtų įrodymų pobūdis bei jų reikšmė neleidžia apeliacinės instancijos teisme atlikti jų teisinio vertinimo, kadangi šių neištirtų įrodymų vertinimas yra tiesiogiai susijęs ir su galimos žalos dydžio apskaičiavimu, o tokio klausimo sprendimas iš esmės pašalintų bylos šalių teisę į apeliaciją. Šiuo konkrečiu atveju bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas.

Pirmiau išdėstytą išvadą papildomai pagrindžia ir netiksliai formuluotas ieškinio reikalavimas, kuris bylą nagrinėjusio teismo tikslintas nebuvo.

DK 155 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalo žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos. CPK 135 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, jog teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui, o ieškinyje, be kitų elementų, turi būti nurodyta ieškinio suma bei ieškinio reikalavimas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovės žalos atlyginimą dėl patirtos traumos darbe tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka, skaičiuojant nuo patirtos traumos darbe 2019 m. gruodžio 14 d. iki 2020 m. rugsėjo 16 d., kuomet buvo nutraukta jo darbo sutartis su atsakove, t. y. 1524,40 Eur, bei periodinę išmoką dėl netekto darbingumo nuo 2020 m. balandžio 22 d. iki tol, kol jis bus neįgalus, kurios skirtumą sudaro 673,13 Eur, arba klausimą išspręsti kitu įstatyme numatytu būdu.

Vilniaus miesto apylinkės teismui 2026 m. sausio 19 d. nutartimi atnaujinus bylos nagrinėjimą po jos sustabdymo buvo paskirtas teismo posėdis 2026 m. kovo 4 d. Į jį ieškovas neatvyko, 2026 m. vasario 24 d. prašyme DOK-(duomenys neskelbtini) nurodė to priežastis ir prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Šiame prašyme ieškovas, be kita ko, nurodė, jog palaiko savo 2020 m. lapkričio 16 d. ieškinį, prašo jį tenkinti priteisiant iš atsakovės 1 400 Eur kasmėnesinių įmokų, kurių nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos, ir 100 000 Eur susikaupusios sumos dėl neišmokėtų išmokų laikotarpiu nuo 2019 m gruodžio 14 d. iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas. Tačiau ieškovas patikslinto ieškinio pareiškimo pirmosios instancijos teismui įstatymo nustatyta tvarka nepateikė, dėl ko pirmosios instancijos teismas nevertinto, jog ieškovas patikslino ieškinį CPK nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas teisės normas, ieškovo reikštus reikalavimus bei aplinkybę, jog ieškinio reikalavimai nėra pakankamai aiškūs ir konkretūs DK 155 straipsnio 2 dalies nuostatų atžvilgiu, nes nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti reikalaujamos žalos dydžio bei termino, pažymi, kad šią civilinę bylą nagrinėjant iš naujo yra poreikis ieškovui siūlyti patikslinti reikalavimus, susijusius su ieškovo žalos negautų pajamų forma atlyginimu.

Papildomai pastebėtina, jog apeliacinės instancijos teismui priėmus procesinį sprendimą dėl ginčo iš esmės ir, esant tam pagrindui, nustačius konkretų žalos dydį, šalių teisė į apeliaciją būtų eliminuota. Tai papildomai pagrindžia pirmiau padarytą išvadą, jog šios civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos proceso paskirties bei tikslo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvykdė pareigą ištirti byloje esančius įrodymus, netyrė ir neanalizavo vienų iš esminių byloje esančių įrodymų, nevertino jų turinio bei negretino su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat nesprendė klausimo dėl ieškovo pareikšto reikalavimo dėl žalos atlyginimo dydžio tikslinimo, dėl ko neatskleidė bylos esmės ir nevykdė kasacinės instancijos teismo nustatytų pareigų. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustačiusi apskųsto teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija nepasisako. Visi šie procesiniai klausimai bus išspręsti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai Ramunė Čeknienė Laimantas Misiūnas Ignas Totilas