- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-27
- Bylos Nr.
- e2-767-567/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01009-2024-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Atsakovas
- „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, skundą dėl likviduojamos dėl bankroto viešosios įstaigos „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje 2026 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 14 d. nutartimi iškėlė viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje (toliau – ir atsakovė, įstaiga) bankroto bylą ir paskyrė nemokumo administratore mažąją bendriją (toliau – MB) „Bergenas“.
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartimi MB „Bergenas“ atstatydinta iš nemokumo administratorės pareigų ir nemokumo administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nemokumo administravimo paslaugos“ (dabartinis pavadinimas UAB „Šatrijos biuras“, toliau – ir nemokumo administratorė).
Šalies argumentai
Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti įstaigos 2026 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimą pirmuoju darbotvarkės klausimu dėl nekilnojamojo turto nurašymo ir neatlygintino turto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir savivaldybė) ir panaikinti 2026 m. gegužės 6 d. turto nurašymo aktą Nr. 1 (toliau – ir nurašymo aktas).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. rugsėjo 5 d. statytojai VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje išdavė statybos leidimą Nr. NS/942/08-1008 naujos statybos ypatingam statiniui (pastatui) – kultūros ir verslo centrui Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. / Rinktinės g. (duomenys neskelbtini), statyti. Minėtas statybos leidimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-27868-912/2016 buvo pripažintas negaliojančiu, o įstaigai suteikta galimybė per 3 metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos reikiamai pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gauti naują statybą leidžiantį dokumentą ir pertvarkyti pastatą, o to nepadarius – nustatyta pareiga nugriauti pastatą. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1432-553/2017 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nebaigtas statyti ir neteisėtas ginčo pastatas, esantis Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 30, per teismo suteiktą terminą nebuvo įteisintas ar nugriautas, t. y. išliko neteisėta statyba. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-26805-466/2022 suteikė teisę Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – statybos inspekcija) griauti pastatą, kadangi įstaiga savavališkos statybos pastato neįteisino, nenugriovė per teismo suteiktą terminą.
Nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 6 d. išsiuntė Vilniaus miesto savivaldybei pranešimą apie įstaigos 2026 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimą pirmuoju darbotvarkės klausimu nurašyti neparduotą nekilnojamąjį turtą – pastatą ir pavesti nemokumo administratorei ne vėliau kaip per 30 dienų nuo nurašymo dienos neatlygintinai perduoti šį turtą Vilniaus miesto savivaldybei. Nemokumo administratorė kartu su 2026 m. gegužės 6 d. pranešimu apie įstaigos kreditorių priimtą sprendimą pateikė pareiškėjai 2026 m. gegužės 6 d. parengtą ir pasirašytą nurašymo aktą dėl pastato nurašymo ir perdavimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, kad įstaiga neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatą, todėl negalėjo ir nevykdė šio nekilnojamojo turto pardavimo procedūrų, t. y. būtinos sąlygos nekilnojamojo turto nurašymui pagal įstatymą. Tuo tarpu nemokumo administratorė, veikdama įstaigos vardu, surašė neteisėtą ir perteklinį pastato nurašymo aktą, nors turtas yra nurašomas kreditorių susirinkimo sprendimu. Savivaldybė negali perimti pastato, nes įstaigos kreditorių susirinkimas negalėjo nurašyti pastato, kuris yra neteisėta statyba, o įstaiga teismo sprendimu buvo įpareigota pastatą nugriauti. Įstaigai už teismo sprendimo nevykdymą yra skaičiuojama bauda, dėl kurios nemokėjimo ir buvo iškelta ši bankroto byla pagal kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pareiškimą. Pastatas yra bevertis ir pastato perėmimas savivaldybei galimai užkrautų nepagrįstą finansinę naštą jį griauti. Nurašymo aktas yra naikintinas savarankišku pagrindu. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 92 straipsnio 1 dalį juridinio asmens turtas nurašomas kreditorių sprendimu, todėl nemokumo administratorės, atstovaujančios įstaigai, surašytas nurašymo aktas neturi teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino: panaikino likviduojamos dėl bankroto VšĮ (toliau – LVšĮ) „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje 2026 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimą pirmuoju darbotvarkės klausimu ir nutraukė civilinės bylos Nr. eB2-2279-1187/2026 dalį pagal pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimą panaikinti 2026 m. gegužės 6 d. turto nurašymo aktą Nr. 1.
Teismas nustatė, kad skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri nėra nė vienas iš JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje išvardintų asmenų. Pareiškėja savo teisinį suinteresuotumą grindžia tuo, kad tiek sprendimas, tiek nurašymo aktas (vertinant jį kartu su sprendimu) sukelia tiesiogines ir konkrečias teisines pasekmes savivaldybei, kadangi nemokumo administratorė, remdamasi skundžiamu kreditorių susirinkimo sprendimu, pagal JANĮ 92 straipsnio 3 dalį inicijavo pastato perdavimą savivaldybei, kuri privalės jį perimti, jei sprendimas liks galioti. Teismas sutiko su pareiškėja, kad šiuo atveju ji pagrindė savo teisinį suinteresuotumą. Pagal nurodytą teisės normą kreditorių susirinkimo sprendimu nurašius pastatą, nuosavybės teisė į jį perduodama savivaldybei, o savivaldybė privalo jį perimti, t. y. šiuo atveju savivaldybė negali atsisakyti priimti pastato, todėl sprendimas jai sukelia tiesiogines teisines pasekmes – ne tik faktines, bet ir teisines (nuosavybės įgijimas, su juo susijusios pareigos). Priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kad savivaldybė turi priimti bet kokį nurašytą nekilnojamąjį turtą, net jei jis nurašytas, pažeidžiant JANĮ 92 straipsnio nuostatas.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarkos. Teismas nenustatė, kad būtų pažeista kreditorių susirinkimo organizavimo tvarka.
Nėra ginčo, kad pastatas yra neteisėta statyba, kurios įstaiga per nustatytą terminą neįteisino, t. y. nepertvarkė pastato taip, jog jis atitiktų reikalavimus ir būtų gautas naujas statybos leidimas, o suėjus nustatytam terminui, nenugriovė pastato iki šiol. Nors statybos inspekcijai taip pat leista nugriauti pastatą, tačiau šiai dienai ji taip pat nenugriovė pastato. Teismas priėjo prie išvados, kad pastatas nuosavybės teise nepriklauso įstaigai bei negali būti realizuojamas, todėl jis nelaikomas likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtu bankroto procese. Teismas konstatavo, kad kreditorių susirinkimo sprendimas nurašyti pastatą neatitinka JANĮ 92 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal JANĮ 92 straipsnio 3 dalį yra perduodama nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, tačiau įstaigai neturint nuosavybės teisių į pastatą, ji negali perduoti tokių teisių savivaldybei. Toks kreditorių sprendimas iš esmės pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas. Taigi, egzistuoja pagrindas panaikinti ginčijamą kreditorių susirinkimo sprendimą.
Įstaigai iškėlus bankroto bylą, paskirta nemokumo administratorė bankroto proceso metu įgyvendina įstaigos valdymo organo teises ir pareigas. Nemokumo administratorei šiuo atveju kyla pareiga imtis priemonių, kad būtų pašalinta neteisėta statyba – įvykdytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-27868-912/2016.
Šalies argumentai
Dėl reikalavimo panaikinti nurašymo aktą teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pateikė skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo JANĮ 55 straipsnio pagrindu. Pagal JANĮ 55 straipsnio 4 dalį, teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą. Šiuo atveju pareiškėjos reikalavimas panaikinti nurašymo aktą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą ir savaime neturi atskiro savarankiško pagrindo nagrinėjant skundą, pareikštą JANĮ 55 straipsnio pagrindu, t. y. akto galiojimas iš esmės priklauso nuo skundžiamo sprendimo panaikinimo. Taigi, toks reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas nutraukė šią bylos dalį.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovė LVšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje (toliau – ir apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pareiškėja neturėjo teisės skųsti kreditorių susirinkimo sprendimo. Pareiškėja nėra nei kreditorė, nei nemokumo administratorė, todėl nepatenka į kitų JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai nurodytų subjektų ratą. Savo teisinį suinteresuotumą pareiškėja iš esmės grindžia nesutikimu su JANĮ 92 straipsnio 3 dalyje nustatytos neparduoto nekilnojamojo turto perdavimo savivaldybei procedūros pasekmėmis. Tačiau pareiga perimti nurašytą nekilnojamąjį turtą kyla tiesiogiai iš įstatymo, o ne iš kreditorių susirinkimo sprendimo, todėl toks nesutikimas savaime nėra savarankiškas teisinis pagrindas ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nutartyje nepagrįstai nesirėmė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-570-275/2018, kurioje teismas konstatavo, kad pareiga perimti neteisėtai pastatytą ir neparduotą turtą pareiškėjai kyla pagal įstatymą. Nurodytoje byloje teismas netaikė principo iš neteisės teisė neatsiranda ir nepadarė išvadų, kad tokia pareiga atsirado iš neteisėto sprendimo.
Šioje byloje teismas turėjo pasisakyti, ar turto disponavimo apribojimai, numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.103 straipsnyje visa apimtimi taikytini ir nemokumo proceso metu įgyvendinat JANĮ 92 straipsnį, atsižvelgiant į nemokumo proceso tikslą – pašalinti iš rinkos nemokų juridinį asmenį.
Pirmosios instancijos teismas suabsoliutino CK 4.103 straipsnio taikymą, neįvertindamas šios normos paskirties. CK 4.103 straipsniu siekiama užkirsti kelią neteisėtos statybos įtraukimui į civilinę apyvartą ir neteisėtos naudos gavimui iš tokio statinio. Tuo tarpu JANĮ 92 straipsnyje reglamentuojamas ne civilinis disponavimo sandoris, o imperatyvioji įstatymo nustatyta bankroto procedūra, kurios tikslas – užbaigti likviduojamo juridinio asmens turto administravimą ir pašalinti kliūtis juridinio asmens pabaigai. Vien CK 4.103 straipsnio taikymas negali paneigti specialiojo JANĮ reguliavimo.
Įsiteisėjusiais teismų sprendimais atsakovė yra pripažinta pastato statytoja ir su objektu susijusių pareigų subjektu, todėl objekto teisinis likimas turi būti išspręstas bankroto procese. JANĮ 92 straipsnyje įtvirtintas nurašymas yra specialusis institutas, skirtas išspręsti neparduoto (nerealizuotino) turto teisinį likimą, todėl vien aplinkybė, kad objektas negali būti realizuotas civilinėje apyvartoje, savaime nepaneigia šios normos taikymo.
Pagal teismo logiką, jei atsakovei neatsiranda nuosavybės teisė į ginčo pastatą, tai lemia, kad pastatas nepatenka į atsakovės turto masę, tai reikštų, kad pagal JANĮ 92 straipsnį pastato nereikia nurašyti ir perduoti savivaldybei. Tada nemokumo procesą galima užbaigti nesprendžiant neteisėto statinio teisinio likimo, kadangi neteisėto statinio nenugriovimas ir neperdavimas nėra kliūtimi priimti sprendimą dėl juridinio asmens pabaigos.
Skundžiamoje nutartyje cituojama teismų praktika iš esmės grindžiama principu, kad neteisėta statyba negali sukelti statytojui pozityvių materialiųjų teisinių padarinių – naudos (bet kokia forma), suteikiančios teisiškai pripažįstamą satisfakciją. Tačiau JANĮ 92 straipsnio taikymas atsakovei naudos nesukuria: objektas perduodamas neatlygintinai. Taigi, principas ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) nagrinėjamoje situacijoje nepažeidžiamas – atsakovė iš neteisėtos statybos teisės ar naudos neįgyja.
Skundžiamos nutarties 52 punkte nurodyta, kad nemokumo administratorei kyla pareiga imtis priemonių neteisėtai statybai pašalinti. Tačiau likviduojama dėl bankroto įstaiga yra nemoki ir neturi turto ar lėšų, todėl objektyviai neturi galimybės įvykdyti ypatingo statinio griovimo darbų. Būtent dėl tokios situacijos įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi statybos inspekcijai suteikta teisė nugriauti statinį, o griovimo išlaidas išieškoti iš atsakovės. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra nustatytas neteisėtos statybos padarinių šalinimo mechanizmas – statybos inspekcijai suteikta teisė nugriauti statinį, išlaidas išieškant iš atsakovės. Neparduoto turto perdavimas savivaldybei pagal JANĮ 92 straipsnį šio mechanizmo nepaneigia ir nekliudo vykdyti teismo sprendimo.
Atsiliepimas
Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Nemokumo administratorės pozicija, kad savivaldybės pareiga perimti nurašytą nekilnojamąjį turtą kyla tiesiogiai iš įstatymo, o ne iš kreditorių sprendimo, yra nepagrįsta ir neteisinga. Nesant JANĮ nustatytų sąlygų, tame tarpe ir kreditorių susirinkimo sprendimo, savivaldybei nekyla pareiga perimti tokį įstatymų nuostatų neatitinkantį objektą, kaip savavališkos statybos pastatas.
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje nėra pagrindo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-570-275/2018, nes joje buvo sprendžiamas procesinių teisių perėmimo klausimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo byloje. Nagrinėjamu atveju savivaldybė skundžia konkretų įstaigos kreditorių susirinkimo sprendimą, t. y. bylų pobūdis yra skirtingas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis pripažinti negaliojančiu kreditorių susirinkimo sprendimą dėl likviduojamai dėl bankroto įstaigai priklausančio savavališkos statybos pastato nurašymo ir perdavimo savivaldybei teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 14 d. nutartimi iškelta VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. gruodžio 9 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartimi nemokumo administratore paskirta UAB „Nemokumo administravimo paslaugos“ (dabartinis įmonės pavadinimas UAB „Šatrijos biuras“). Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 13 d. nutartimi įstaiga pripažinta likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 26 d.
LVšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje kreditorių susirinkimas pirmuoju darbotvarkės klausimu 2026 m. gegužės 5 d. nusprendė nurašyti neparduotą nekilnojamąjį turtą – pastatą Kultūros ir verslo centrą, (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 30, ir pavesti nemokumo administratorei ne vėliau kaip per 30 dienų nuo nurašymo dienos neatlygintinai perduoti šį turtą Vilniaus miesto savivaldybei.
Nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 6 d. išsiuntė savivaldybei pranešimą „Dėl nurašyto nekilnojamojo turto perdavimo savivaldybės nuosavybėn“, kuriuo informavo apie minėtą kreditorių susirinkimo sprendimą, jog savivaldybė turi ne vėliau kaip iki 2026 m. birželio 4 d. (imtinai) perimti nurodytą nekilnojamąjį turtą neatlygintinai savivaldybės nuosavybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Nemokumo administratorė 2026 m. gegužės 6 d. surašė ir pasirašė turto nurašymo aktą Nr. 1, kuriuo nurašė Kultūros ir verslo centrą, (duomenys neskelbtini), esantį Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 30. Akte taip pat nurodyta, kad turtas nurašomas iš LVšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje buhalterinės apskaitos ir perduodamas savivaldybės nuosavybėn neatlygintinai.
2026 m. birželio 4 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 28-70-2026K nurodyta, kad, atvykus adresu Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 30, prie pastato laukė nemokumo administratorės UAB „Šatrijos biuras“ atstovė K. Č., kuri informavo, jog pastatas Vilniuje, A. Juozapavičiaus g. 30, yra perduodamas Vilniaus miesto savivaldybei ir jos atstovai turi atvykti. Antstolis Mindaugas Dabkus kartu su nemokumo administratorės UAB „Šatrijos biuras“ atstove K. Č. 2026 m. birželio 4 d. nuo 14.00 val. iki 14.20 val. laukė prie šio pastato, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovai neatvyko.
Dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo
Pareiškėja pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą vieno mėnesio laikotarpiui. Nurodė, kad likviduojamai dėl bankroto įstaigai nevykdant teismo įpareigojimų ir pasibaigus teismo sprendimo vykdymo terminui (terminas suėjo 2022 m. balandžio 16 d.), statybos inspekcijai patikrinus bei nustačius, jog teismo sprendimas yra neįvykdytas, statybos inspekcijos prašymu 2022 m. birželio 28 d. buvo išduotas vykdomasis raštas civilinėje byloje Nr. e2-27868-912/2016, kurio pagrindu buvo pradėta antstolio vykdomoji byla Nr. 0177/22/01185. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-26805-466/2022 suteikė teisę statybos inspekcijai griauti pastatą, kadangi buvo užfiksuota, jog įstaiga ginčo pastato neįteisino, nenugriovė per teismo suteiktą terminą. Šiuo metu tarp savivaldybės, įstaigos, statybos inspekcijos ir verslo atstovų, pasirengusių nugriauti pastatą savo lėšomis, vyksta taikos derybos minėtoje antstolio vykdomojoje byloje Nr. 0177/22/01185. Vykdomosios bylos šalys ir suinteresuoti asmenys vykdomajame procese siekia sudaryti taikos sutartį, kurios pagrindu pastatą nugriautų įstaigos (jos kreditorių patvirtintas) parinktas rangovas, kuris tą darytų savo lėšomis ir valstybė (statybos inspekcija) dėl pastato griovimo nepatirtų jokių išlaidų viešųjų finansų sąskaita. Pagal tokią taikos sutartį pastatas iki jo nugriovimo pagal kreditorių 2026 m. gegužės 5 d. sprendimą (kuris yra nagrinėjamos bylos dalyku) pereitų savivaldybei.
Apeliantė šį prašymą palaikė ir prašė atidėti bylos nagrinėjimą vieno mėnesio laikotarpiui.
CPK 162² straipsnio 1 dalis numato, kad teismas gali atidėti teismo posėdį dėl svarbių priežasčių, kurių sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, yra ar nėra teisinis pagrindas atidėti teismo posėdį. Bet kuriuo atveju tai turi būti svarbios priežastys, dėl kurių buvimo kyla kliūtis teismo posėdžiui įvykti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių derybos dėl taikos sutarties vykdomojoje byloje Nr. 0177/22/01185 ir šios nagrinėjamos bylos dalykas nesutampa. Nei JANĮ, nei CPK nenumato galimybės šalims susitarti taikiai dėl neteisėto kreditorių susirinkimo sprendimo pripažinimo teisėtu. Šios bylos išnagrinėjimo rezultatas neturi teisinės įtakos šalių deryboms dėl ginčo pastato griovimo sąlygų.
Pareiškėja teigia, kad pagal šalių sudarytą taikos sutartį pastatas iki jo nugriovimo pagal 2026 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimą (kuris yra nagrinėjamos bylos dalyku) pereitų savivaldybei, tačiau savavališkos statybos pastatas negali būti civilinės apyvartos objektu, nes draudžiama tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (jį parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.).
Žemesnės instancijos teismas
Iš pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentų yra akivaizdu, kad teismas kreditorių susirinkimo sprendimą pripažino neteisėtu, nes jis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad prašymas dėl teismo posėdžio atidėjimo tam, kad šalys galėtų susitarti ir pripažinti neteisėtą kreditorių susirinkimo sprendimą teisėtu, negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.
Dėl kreditorių susirinkimo sprendimo
JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.
Kreditorių susirinkimo sprendimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo sprendimo priėmimu, padarymo, galėjusių nulemti neteisėtą tokio sprendimo turinį, arba dėl materialiųjų aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK) 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančio juridinio asmens interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-450/2021, 31 punktas).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo laikytasi kreditorių susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, balsavimo ir sprendimų priėmimo tvarkos. Ginčo dėl to byloje nėra, atskirajame skunde ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis neskundžiama.
JANĮ 55 straipsnyje reglamentuojamas kreditorių susirinkimo sprendimų apskundimas. Pagal JANĮ 55 straipsnio 2 dalį kreditorių susirinkimo sprendimą turi teisę skųsti teismui šie asmenys: 1) kreditorius, balsavęs prieš kreditorių susirinkimo sprendimą; 2) kreditorių susirinkime nedalyvavęs kreditorius, jeigu nebuvo tinkamai apie jį informuotas; 3) nemokumo administratorius; 4) restruktūrizuojamas juridinis asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje nurodoma, kad JANĮ 55 straipsnio 2 dalyje išvardintiems asmenims įstatymas suteikia teisę ginčyti kreditorių susirinkime priimtus sprendimus be papildomo savo teisinio suinteresuotumo pagrindimo, tačiau kiti asmenys, kurių teisėms ir teisėtiems interesams gali turėti įtaką kreditorių susirinkime priimti sprendimai, savo teisę į teisminę gynybą bankroto byloje turi įgyvendinti laikydamiesi teismų praktikoje šiuo klausimu išplėtotų taisyklių, t. y. įrodydami savo teisinį suinteresuotumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-239-241/2021, 21 punktas).
Nagrinėjamo ginčo atveju tiek apeliantė, tiek pareiškėja suinteresuotumą grindžią JANĮ 92 straipsnio 3 dalyje nustatytomis neparduoto nekilnojamojo turto perdavimo savivaldybei procedūros pasekmėmis. Šalys skirtingai aiškina šią teisės normą kaip turinčią įtaką savivaldybės suinteresuotumu dėl kreditorių susirinkimo sprendimo panaikinimo.
Reikalavimai likviduojamos dėl bankroto bendrovės turtui realizuoti įtvirtinti JANĮ 85–92 straipsniuose. Pagal JANĮ 86 straipsnio 2–4 dalis juridinio asmens turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, išskyrus iš varžytynių parduodamą turtą; nemokumo administratorius siūlo kreditorių susirinkimui pradinę turto pardavimo kainą, kartu pateikdamas siūlomos turto pardavimo kainos pagrindimą; juridinio asmens pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad JANĮ normos dėl likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto pardavimo tvarkos yra imperatyviosios, todėl negali būti pakeistos juridinio asmens kreditorių ar kitų asmenų sprendimu. Įstatyme nustatytų teisės normų, susijusių su juridinio asmens turto realizavimo tvarka, laikymasis yra veiksmingo juridinių asmenų nemokumo (bankroto) proceso sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-469/2022, 50 punktas).
JANĮ 92 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nurašytą nekilnojamąjį turtą tokios būklės, kokios jis yra jo nurašymo dieną, nemokumo administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos neatlygintinai nuosavybės teise perduoda savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas, o savivaldybė privalo jį perimti. Savivaldybės nuosavybės teisė į perduodamą turtą atsiranda nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo.
Skundžiamas kreditorių susirinkimo sprendimas savivaldybei sukelia tiesiogines teisines pasekmes: ne tik faktines, bet ir teisines, tokias kaip pareigos nugriauti savavališkos statybos pastatą. Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog savivaldybė (pareiškėja) įrodė savo suinteresuotumą ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimą.
Atskirajame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti precedentinę Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-570-275/2018, kurioje teismas konstatavo, jog pareiga perimti neteisėtai pastatytą ir neparduotą turtą pareiškėjai kyla pagal įstatymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime (bylos Nr. 33/03) išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011; 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016, 15 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-570-275/2018 negali turėti precedento galios nagrinėjamai bylai. Paminėtoje byloje buvo keliamas klausimas dėl pastato griovimo, tuo tarpu šioje civilinėje byloje yra nagrinėjamas kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo klausimas. Nagrinėjamo ginčo atveju pastato griovimo klausimas iš esmės jau yra išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-26805-466/2022, kurioje statybos inspekcijai suteikta teisė nugriauti ginčo pastatą atsakovei to nepadarius. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-570-275/2018 pasisakė dėl savivaldybės pareigos perimti pastatą, savaime nesukuria teismo precedento. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-570-275/2018 buvo sukurtas teismo precedentas, reikšmingas nagrinėjamai civilinei bylai, nes skiriasi abiejų bylų faktinės situacijos. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vadovautis nurodyta nutartimi nagrinėdamas šią civilinę bylą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 4.103 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog tuo atveju, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.
Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad kol savavališkos statybos (rekonstravimo) padariniai nėra pašalinti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, įteisinant atliktą statinio (jo dalių) rekonstravimą, tol negali būti sprendžiama dėl savininko teisių įgyvendinimo ir jo pareigų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2024, 55 punktas).
Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad savavališkos statybos objektas negali būti perduotas savivaldybės nuosavybėn. Pastatas negali būti realizuojamas, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo jį parduoti JANĮ nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad JANĮ reguliuoja ne turtinius santykius, o juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus. JANĮ nereglamentuoja atvejų dėl neteisėtos statybos pastato nugriovimo teisinių pasekmių. Turtinių teisinių santykių reguliavimas yra priskirtas CK nuostatoms.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad JANĮ 92 straipsnio nuostata yra imperatyvioji bankroto procedūroms, kurios tikslas – užbaigti likviduojamo juridinio asmens turto administravimą ir pašalinti kliūtis juridinio asmens pabaigai. CK 4.103 straipsnio taikymas pats savaime nepaneigia JANĮ 92 straipsnio nuostatų imperatyvaus pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad JANĮ 92 straipsnio 1 dalis numato, jog yra nurašomas „neparduotas“ (taigi, esantis civilinėje apyvartoje) nekilnojamasis turtas, o ne „nerealizuotinas“ (kurį draudžiama parduoti). Kitaip sakant, JANĮ 92 straipsnio 1 dalis kalba apie likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turtą, kurio nuosavybės teisėmis gali būti disponuojama. Sistemiškai aiškinant minėtas teisės nuostatas, konstatuojama, kad nuosavybės teisė į savavališką statybą neatsiranda. Nagrinėjamu atveju apeliantė neteisingai aiškina JANĮ 92 straipsnio 1 dalį, nes neteisėtos statybos padarinių šalinimo JANĮ nereglamentuoja. Be to, kaip minėta, neteisėtos statybos padarinių klausimas jau yra išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-26805-466/2022, kurioje suteikta teisė statybos inspekcijai nugriauti ginčo pastatą.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad 2026 m. gegužės 5 d. kreditorių susirinkimo sprendimas pirmuoju darbotvarkės klausimu dėl savavališkos statybos pastato nurašymo prieštarauja imperatyviosioms CK 4.103 straipsnio 1 dalies ir JANĮ 92 straipsnio normoms, todėl pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu.
Nurašymo aktas pats savaime nėra teisinius padarinius sukeliantis dokumentas, nes jame yra tik surašomi turto nurašymo duomenys ir įforminamas kreditorių susirinkime nurodytas sprendimas, reikalavimas jį panaikinti negali būti savarankiško nagrinėjimo dalyku. Panaikinus kreditorių susirinkimo sprendimą, savaime netenka galios ir turto nurašymo aktas, kuriuo fiksuojamas (įforminamas) turto nurašymas. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir turėjo pagrindą nutraukti civilinės bylos dalį CPK 293 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu dėl reikalavimo panaikinti nurašymo aktą, nes šis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo dėl kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo ir negali būti savarankiško nagrinėjimo dalyku, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju teisminė kontrolė vykdoma pagal skundą dėl kreditorių susirinkimo sprendimo teisėtumo turinio aspektu.
Dėl bylos procesinės baigties
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė materialiosios ir bankroto procesą reguliuojančias teisės normas, pirmosios instancijos teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Atskirojo skundo argumentai nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pagrįstumo nepaneigia, naikinti skundžiamą nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, nes byla išnagrinėta teisingai. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.