Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-227-449/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-07-15
Bylos Nr.: 1A-227-449/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-06-2-00363-2015-9
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Linas Šiukšta, Eglė Gruodienė, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: M. B.
Nukentėjusysis: A. E., B. J., A. L.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-227-449/2026 Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00363-2015-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.6.2.2; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 15 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Evaldo Pašilio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Rimui Juodžiui,nuteistajam M. B. ir jo gynėjui Kristupui Ašmiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;

pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakciją) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė M. B. paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas suėmime pagal Europos arešto orderį nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki ekstradicijos į Lietuvą bei laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2024 m. gruodžio 18 d. iki nuosprendžio paskelbimo.

Iš nuteistojo M. B. priteista 7 700 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai A. E., 1 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai B. J. ir 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. L..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

M. B. nuteistas už tai, kad jis, D. V., kurio atžvilgiu 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimais priimti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl prekybos žmonėmis, išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms, neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu bei pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, ne vėliau kaip nuo 2004 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., siekiant bendro nusikaltimo rezultato – turtinės naudos sau ir nusikalstamos veikos bendrininkams, subūrus organizuotą grupę nusikaltimams – neteisėtam disponavimui labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, turint tikslą jas platinti Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – VFR, Vokietija) ir prekybai žmonėmis turint tikslą VFR išnaudoti nukentėjusiuosius neteisėtam priverstiniam darbui – narkotinių medžiagų platinimui bei turint tikslą Nyderlandų Karalystėje (toliau – Nyderlandai) pelnytis iš nukentėjusiųjų asmenų prostitucijos, daryti kurioje atliekant tam tikras užduotis ar turint skirtingą vaidmenį nuo 2004 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai laikas nenustatytas, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., skirtingais laiko tarpais įsitraukė ir dalyvavo: M. B., R. V., E. N., D. V., kurių atžvilgiu 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2018 m. balandžio 23 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimais priimti apkaltinamieji nuosprendžiai dėl prekybos žmonėmis, išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms, neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu bei pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, T. R., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 7 punkte numatytais pagrindais, bei, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn VFR ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuteistas Dortmundo apylinkės teismo dėl neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimo ir neteisėtos narkotinių medžiagų prekybos, būnant nusikalstamos gaujos nariu, kuri yra susijusi su narkotinių medžiagų platinimu, N. M., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 39¹ straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 7 punkte numatytais pagrindais, M. M., kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn VFR ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. nuteistas Dortmundo apylinkės teismo dėl neteisėto didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimo ir neteisėtos narkotinių medžiagų prekybos, būnant nusikalstamos gaujos nariu, kuri yra susijusi su narkotinių medžiagų platinimu, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. D. V. vadovaujant ir koordinuojant šios organizuotos grupės narių daromas nusikalstamas veikas, M. B., būdamas šios organizuotos grupės nariu, atlikdamas tam tikras užduotis ar skirtingą vaidmenį, padarė nusikaltimus:

Žemesnės instancijos teismas

pasinaudodamas D. B. priklausomumu bei panaudodamas fizinį smurtą, organizavo jo išnaudojimą priverstiniam darbui ir neteisėtai vertė nukentėjusįjį dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną;

panaudodamas apgaulę verbavo nukentėjusiąją A. E. siekdamas pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos bei organizavo: A. N., A. L., B. J. bei A. E. prostituciją Nyderlandų Karalystėje ir pelnėsi iš jų prostitucijos turėdamas nenustatyto dydžio pajamas.

Šiuos nusikaltimus M. B. padarė tokiu būdu ir aplinkybėmis:

2002–2012 m. laikotarpiu D. V. parengus nusikalstamos veiklos planą – platinti narkotines medžiagas – heroiną VFR: U., H., K. miestuose ir B. rajonuose, o šiam tikslui pasiekti organizuotos grupės nariams nurodžius, narkotinių medžiagų platinimui verbuoti asmenis Lietuvoje panaudojant apgaulę – žadant jiems gerai apmokamą legalų darbą prie statybų, N. M. 2009 m., tiksliai nenustatytu laiku, Lietuvoje, X m., tiksliai nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas nukentėjusiojo D. B. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, melagingai pažadėjo gerai mokamą darbą statybose Vokietijoje, o šiam sutikus, taip apgaule jį užverbavus, tiksliai nenustatytu laiku D. V. nurodymu nukentėjusįjį automobiliu atgabeno į (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusysis buvo įsodintas į automobilį „(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei D. V. ir T. R. nuvežtas ir laikinai apgyvendintas D. V. nuomojame bute (duomenys neskelbtini), iš ten pervežtas į tiksliai nenustatytą butą name (duomenys neskelbtini). Tada D. V. automobiliu „M. G.“, valst. Nr. nenustatytas, nenustatytu laiku, kartu su S. R., neturėjusiu tyčios padaryti nusikalstamą veiką, nukentėjusįjį nugabeno į Vokietiją, H., kur, jis (M. B.), pasinaudodamas nukentėjusiojo priklausomumu – pinigų trūkumu, buvimu užsienio valstybėje bei panaudodamas fizinį smurtą, t. y. taikydamas fizines bausmes už nepaklusnumą ar netinkamai atliktą darbą, privertė jį neteisėtai dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną H. mieste, iki 2009 m. liepos 28 d., kai D. B. lavonas buvo rastas H., Vokietijoje. Tokiu būdu M. B., dalyvaudamas organizuotoje grupėje kartu su D. V., T. R. ir N. M., atlikdamas savo užduotį, organizavo, pasinaudodamas D. B. priklausomumu bei panaudodamas fizinį smurtą, jo išnaudojimą priverstiniam darbui ir neteisėtai vertė nukentėjusįjį dirbti – platinti narkotines medžiagas – heroiną.

D. V. 2004–2012 m. laikotarpiu parengus nusikalstamos veiklos planą – pelnytis iš kitų asmenų prostitucijos N. K., tikslui pasiekti E. N., 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, internete susipažino su A. N. ir po ilgalaikių susitikimų, tyrimo metu tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną, X mieste, tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas kartu su kitais bendrininkais pelnytis iš A. N. prostitucijos, pasiūlė jai vykti į Nyderlandų Karalystę, A. dirbti prostitute. A. N. sutikus, 2008 m. pabaigoje, 2009 m. pradžioje, tyrimo metu tiksliai nenustatytą mėnesį ir dieną, savo automobiliu A. N. atgabeno į degalinę „Lukoil“, esančią adresu (duomenys neskelbtini), užmokėjo už kelionę ir, ją lydėdamas, kartu nuvyko į A., kur apgyvendino iš nekilnojamojo turto agentūros „M“ (duomenys neskelbtini), T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute A., tikslus adresas tyrimo metu nenustatytas. N. M. 2009 m. balandžio mėn., Lietuvoje, tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, nenustatytoje vietoje susipažino su A. L. ir siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, panaudodamas apgaulę melagingai pažadėjo – gerai apmokamą darbą, t. y. N. M. įkalbėjo vykti į N. K., A. dirbti prostitute. A. L. sutikus, t. y. nukentėjusiajai patikėjus N. M. melagingais pažadais, tokiu būdu ją užverbavus, N. M. sutvarkė jos asmens dokumentus, po to R. V. ir N. M., 2009 m. balandžio mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, dviem automobiliais nuvykę ir susitikę su nukentėjusiąja A. L. (duomenys neskelbini), įsitikino jos sprendimu ir N. M. savo automobiliu į šią degalinę atgabeno A. L., užmokėjo už jos kelionę ir įsodino į mikroautobusą. Nukentėjusiajai A. L. nuvykus į A., ją pasitiko E. N. ir T. R., kurie nukentėjusiąją apgyvendino iš nekilnojamojo turto agentūros „M“ (duomenys neskelbtini), T. R. nuomojamame, prostitucijos organizavimo tikslams skirtame bute A., tikslus adresas tyrimo metu nenustatytas. Nukentėjusiosioms A. N., A. L. apsigyvenus minėtame bute, jis (M. B.), E. N., T. R., D. V., R. V., organizavo jų prostituciją, t. y. nuo A. N. atvežimo momento, bet ne ilgiau kaip iki 2009 m., tiksliai nenustatytos datos, A. N. teikiant seksualines paslaugas už atlygį H. ir U. miestų viešnamiuose, kuri gaudavo iš klientų nuo 150 Eur iki 600 Eur per dieną, nuo A. L. atvežimo momento, bet ne ilgiau kaip iki 2009 m. liepos mėn., tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, A. L. po šešias valandas per dieną teikiant seksualines paslaugas D. H. miesto viešnamiuose, kuri gaudavo iš klientų nuo 500 Eur iki 900 Eur per dieną, organizuotoje grupėje tarpusavyje pasiskirsčius vaidmenimis ir funkcijomis: M. B., E. N., T. R., D. V., R. V., kontroliavo jų darbą, bendravimą su kitais asmenimis, priimamų klientų skaičių ir iš prostitucijos uždirbamus pinigus, kurie iš nukentėjusiųjų buvo surenkami ir perduodami D. V., po to gautą pelną iš prostitucijos pasidalindavo tarp organizuotos grupės narių. Tokiu būdu M. B., D. V., T. R., R. V., E. N., D. V., veikdami organizuota grupe, organizavo nukentėjusiųjų A. N., A. L. prostituciją ir pelnėsi iš jų prostitucijos, turėdami nenustatyto dydžio pajamas.

Tęsiant nusikalstamus veiksmus, E. N., rūpindamasis naujų narių įtraukimu į prostituciją, 2009 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, internete susipažino su B. J. ir įkalbėjo ją susitikti su R. V. dėl prostitutės darbo Nyderlandų Karalystėje. Nukentėjusiajai su pasiūlymu sutikus, 2009 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, R. V. su T. R., rūpindamiesi naujų narių įtraukimu į prostituciją, atvyko į Y rajoną, ikiteisminio tyrimo metu vieta tiksliai nenustatyta, kur susitiko su nukentėjusiomis: B. J. ir A. E. ir, pasinaudodami jų pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, melagingai pažadėjo gerai apmokamą prostitučių darbą Nyderlandų Karalystėje. B. J. sutikus, o A. E. pasiūlymo atsisakius, t. y. užverbavus B. J., po savaitės R. V. su E. N. nukentėjusiąją, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu, jos sutikimu atgabeno prostitucijai į A. miestą, Nyderlandų Karalystėje, kur jis (M. B.) ir E. N. nukentėjusiąją apgyvendino išnuomotame bute, kurio numeris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, esantis (duomenys neskelbtini), kur jau buvo apgyvendinta ir prostitute dirbo A. N..

Tęsiant nusikalstamus veiksmus, R. V. ir T. R. rūpinantis naujų narių įtraukimu į prostituciją, 2009 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, nuvykus į Y r., susitikti su B. J. dėl prostitucijos darbo Nyderlandų Karalystėje ir jai su pasiūlymu sutikus, o kartu buvusiai A. E. to paties pasiūlymo atsisakius, R. V., siekdamas A. E. įtraukti į prostituciją, toliau važinėjo pas nukentėjusiąją į namus, skambino telefonu ir melagingai žadėjo gerai apmokamą prostitutės darbą siūlydamas vykti į Nyderlandų Karalystę, t. y. pasinaudodamas jos sunkia materialine padėtimi, verbavo nukentėjusiąją. Po ilgalaikių jo įkalbinėjimų, nukentėjusiajai sutikus nuvykti atostogų pas B. J., kuri jau dirbo prostitute, 2009 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksli data nenustatyta, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, pasivadinusiu R. S., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu A. E. buvo atgabenta į A. miestą, N. K., kur ją pasitiko jis (M. B.) ir E. N., kurie nukentėjusiąją apgyvendino išnuomotame bute, kurio numeris ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, esantis (duomenys neskelbtini), N. K., kur jau buvo apgyvendintos ir prostitutėmis dirbo A. N. (Š.) ir B. J..

Tuo metu M. B., pasinaudodamas A. E. pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, užmezgė su pastarąja artimus santykius, o įgijęs jos pasitikėjimą, panaudodamas apgaulę užverbavo dirbti prostitute, t. y. įkalbėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, o jos gautas pajamas iš prostitucijos pažadėjo dalytis tarpusavyje per pusę. Nukentėjusioji patikėjusi melagingais pažadais ir su nurodytomis sąlygomis sutiko dirbti prostitute. Taip nuo nukentėjusiųjų: B. J. atvykimo bei apgyvendinimo momento iki 2010 m. vasario 14 d., kol nukentėjusioji pabėgo, bei A. E. atvykimo, apgyvendinimo tuo pačiu adresu bei užverbavimo dirbti prostitute momento, bet ne ilgiau iki 2012 m. rugpjūčio mėn., tiksliai data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kol nukentėjusioji pabėgo, kartu su E. N. organizavo nukentėjusiųjų prostituciją, o būtent: nustatė B. J. darbo vietas H. miesto viešnamiuose, kurių adresai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti ir H. miestų viešnamiuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji privalėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, kuri gaudavo iš klientų nuo 400 Eur iki 1 200 Eur per dieną, vidutiniškai aptarnavusi 10–15 klientų. Veždami automobiliu užtikrino jos nuvykimą į darbo vietą ir grįžimą iš jo, nustatė darbo valandų skaičių, skyrė jai išeigines dienas ir atostogas, rūpinosi buitimi pirkdami higieninius reikmenis, kontroliavo jos darbo kokybę ir priimamų klientų skaičių, po darbo surinkdavo jos pinigines pajamas, turėtas iš prostitucijos, kurių dydis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytas. A. E. apgyvendino įvairiose butuose, adresai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyti, esančiuose Nyderlandų Karalystėje, A. mieste – (duomenys neskelbtini), nustatė A. E. darbo vietas viešnamiuose: (duomenys neskelbtini), kur nukentėjusioji privalėjo teikti seksualines paslaugas už atlygį, veždami automobiliu užtikrino jos nuvykimą į darbo vietą ir grįžimą iš jo, nustatė darbo valandų skaičių, skyrė jai išeigines dienas ir atostogas, rūpinosi buitimi pirkdami jai higieninius reikmenis, kontroliavo jos darbo kokybę, priimamų klientų skaičių, po darbo surinkdavo jos pinigines pajamas, turėtas iš prostitucijos, kuri gaudavo iš klientų nuo 4 000 Eur iki 5 000 Eur per savaitę, o neuždirbus reikiamos sumos jis (M. B.) taikė fizines bausmes. Taip organizavus B. J. bei A. E. prostituciją, surinktus pinigus jis (M. B.) ir E. N. perduodavo R. V. arba D. V., o D. V., gautą pelną iš nukentėjusiųjų prostitucijos, savo nuožiūra padalindavo tarp organizuotos grupės narių. Tokiu būdu veikiant organizuota grupe kartu su D. V., R. V., E. N., T. R., jis (M. B.) ir R. V., panaudodami apgaulę, verbavo nukentėjusiąją A. E. siekdamas pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos bei kartu su E. N. organizavo B. J. bei A. E. prostituciją N. K. ir pelnėsi iš jų prostitucijos turėdami nenustatyto dydžio pajamas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Nuteistojo M. B. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti ir M. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Skunde nurodomos BPK 20 straipsnio ir BPK 369 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nurodoma, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Dėstoma ir teisminė praktika. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242-495/2019). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251- 507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-242-495/2019).

Skunde nurodoma, kad M. B. nepagrįstai nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį dėl A. E. verbavimo, nes iš nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų matyti, jog A. E. užverbuota prostitucijos verslui Lietuvoje jau buvo iki pažinties su M. B.. Pažymima, kad M. B. vaidmuo organizuotoje grupėje buvo antraeilis: jis buvo jauniausias, neturėjo sprendžiamojo balso ir į Nyderlandus atvyko paskutinis. Iš Lietuvos į Nyderlandus atvykusios merginos jau dirbo prostitutėmis ir iš šios jų veiklos jau pelnėsi kiti asmenys. M. B. buvo pakviestas prižiūrėti merginas, dirbančias prostitutėmis, nes prieš tai tą daręs D. V. nusprendė grįžti į Lietuvą.

Nukentėjusioji A. E. 2012 m. rugsėjo 5 d. apklausoje pas Nyderlandų pareigūnus parodė, kad pas ją du mėnesius toliau važinėdavo du vyrai ir jos klausė, ar tą darbą ji nori dirbti. Ji sutiko ir važiavo su tais dviem vyrais. Gynėjas pažymi, kad tai nebuvo jo ginamasis, nes jis tuo metu gyveno Vokietijoje, o pas nukentėjusiąją važinėjo kiti asmenys Lietuvoje. Nukentėjusioji A. E. šioje apklausoje taip pat parodė, kad vėliau tie vyrai išvyko ir atvyko kitas lietuvis M. B.. Gynėjas pažymi, kad M. B. atvyko jau Nyderlanduose. Pasak nuteistojo gynėjo, iš šių parodymų matyti, kad nukentėjusioji jau buvo užverbuota kitų asmenų, į Nyderlandus atvyko savo noru dirbti prostitute, o ne atostogoms, kaip ji parodė vėlesnėse apklausose. Gynėjo nuomone, šie pirminiai nukentėjusiosios A. E. parodymai, pagal teisminę praktiką, yra vienas svarbiausių ir esminių duomenų šaltinių, nes pirminėse apklausose fiksuojami duomenys įrodomąja reikšme vertinami kaip artimiausi ir teisingiausiai atspindintys buvusius įvykius laiko prasme retrospektyviai. Be to, apklausta teisme nukentėjusioji patvirtino 2012 m. rugsėjo 5 d. parodymus, kad M. B. atvažiavo truputį vėliau. Ji patvirtino ir tai, kad į Nyderlandus ją pasikvietė B. J., kuri iš pradžių pasiūlė per aplinkui, paskui jau tiesiai, kiti vyrai pasakė ir ją įkalbėjo galutinai. Iš nukentėjusiosios draugės liudytos B. J. apklausos 2013 m. balandžio 9 d. protokolo matyti, kad į klausymą, dėl kokių priežasčių A. E. vis tiek atvyko, atsakė, jog, jos nuomone, ji norėjo užsidirbti pinigų. 2025 m. birželio 2 d. teismo posėdžio metu liudytoja analogiškai parodė, kad nukentėjusioji nevyko į jokias atostogas, nėjo į muziejus, atrakcionus, o atvyko tiesiog dirbti. Liudytojas T. R., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad dirbdama pas juos Nyderlanduose ir žinodama, kad reikia merginų, B. J. pasiūlė savo draugę A. iš Y. rajono, K. kaimo. Į šį kaimą jis su R. V. buvo nuvykęs ir pasikalbėjo su A., kuri sutiko važiuoti dirbti prostitute. Jos išvykimą organizavo R. V.. M. B. dirbo merginų prižiūrėtojo darbą (pastaba – gyvendamas Nyderlanduose). Analogiškus parodymus liudytojas davė ir apklaustas teisme. Jis parodė, kad M. B. vaidmuo buvo „merginų prižiūrėtojo“, M. B. atvažiavo vėliau. Liudytojas T. R. parodė ir tai, kad A. E. sakė, kokį darbą reikės dirbti. B. J. irgi buvo viską paaiškinusi. A. E. reikėjo pinigų, ją įkalbėti didesnis nuopelnas buvo B. J.. A. E. buvo pasakytas realus uždarbis. Gal po savaitės pas ją jie nuvyko antrą kartą ir ji sutiko. Tada R. V. ją nuvežė iki K.. Tokius liudytojo T. R. parodymus patvirtina ir kiti jo parodymai, užfiksuoti 2012 m. spalio 16 d. įtariamojo apklausos protokole, 2012 m. spalio 16 d. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, 2014 m. sausio 30 d. ir 2015 m. spalio 27 d. liudytojo apklausos protokoluose. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad nukentėjusiosios B. J. vaidmuo verbuojant A. E. (jai perdavinėjo pinigus, rodė darbo rezultatus) liko teisiškai neįvertintas.

Gynėjo nuomone, teismas netiksliai įvertino M. B. vaidmenį verbuojant A. E.. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji ir M. B. užmezgė romantiškus santykius Nyderlanduose: jie trejus metus gyveno kartu kaip sugyventiniai bei kartu atostogaudavo užsienyje. Pasak gynėjo, per tiek laiko bet kuris asmuo galėtų suvokti, jog yra tariamai apgaudinėjamas ar juo manipuliuojama. Todėl toks nukentėjusiosios pozicijos pateikimas bei smurto naudojimo argumentavimas (kurį nuteistasis kategoriškai neigia), kartu su teikiamu itin dideliu civiliniu ieškiniu, atrodo nenuoširdus ir neįtikinamas. Pasak gynėjo, nukentėjusiosios parodymai dėl tariamo smurto, žeminančio elgesio jos atžvilgiu, turi būti vertinami kritiškai, nes šios aplinkybės nėra suderinamos su jos ir M. B. trejų metų draugyste. Pažymima, kad M. B. su nukentėjusiąja išsiskyrė konfliktiškai, todėl nukentėjusioji turi turtinių pretenzijų jam.

Byloje nustatyta, kad atvykusi į Nyderlandus A. E. nėjo į jokias pramogines ar poilsines ekskursijas (vadinamąsias „atostogas“), o jau kitą dieną, padedant B. J., jai buvo rodomos vitrinos („langai“), kuriose pastaroji turės dirbti. Atsižvelgiant į tai, gynėjo nuomone, nukentėjusiosios motyvas dėl „atostogų“ pas prostitucija besiverčiančią draugę (kai ją nuolat vykti ir užsiimti ta pačia veikla įkalbinėjo tiek minėta draugė (nukentėjusioji), tiek jos draugai) yra paprasčiausias, žmogiškai suprantamas savęs pateisinimas dėl moraliai nepriimtino elgesio praeityje.

Skunde nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu M. B. paskirta bausmė yra griežtesnė nei Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės grupės vadovui bei kitiems organizuotos grupės nariams. Gynėjas nurodo, kad abiejuose procesuose buvo nagrinėjami tie patys nusikalstamos veikos epizodai bei tos pačios organizuotos grupės veikla, taip pat apklaustos tos pačios nukentėjusiosios ir liudytojai. M. B. neatliko kažkokių ypatingų veiksmų, dėl kurių jam turėtų būti paskirta didžiausia bausmė. Jeigu ir sprendžiant, kad jis atliko A. E. verbavimo veiksmus, tačiau tą jis padarė ne vienas, ne jis buvo svarbiausias verbuotojas, jis atliko antraeilį vaidmenį. Jo veiksmai turėjo mažiausiai įtakos nukentėjusiosios užsiėmimui prostitucija. Nuteistojo gynėjo nuomone, teismas neįvertino aplinkybių, kad M. B. kaltu padaręs nusikalstamas veikas, išskyrus veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, prisipažino, tai jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė; M. B. vaidmuo organizuotoje grupėje buvo antraeilis; jis buvo jauniausias; kitam nuteistajam, atlikusiam tokį patį vaidmenį („merginų prižiūrėtojo“), teismas paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėjo; lygina nukentėjusiosioms padarytą žalą, kiti nuteistieji to nedaro, tai M. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė; įkalinimo įstaigoje M. B. charakterizuojamas teigiamai. Šios aplinkybės, gynėjo vertinimu, rodo, kad tiek patys nusikalstami veiksmai, tiek M. B. asmenybė yra mažiau pavojingi nei kitų bendrininkų. Tas pats pasakytina apie ilgą laikotarpį, praėjusį nuo inkriminuojamų veiksmų atlikimo, bei M. B. kardomąjį kalinimą viso proceso metu.

Skunde nesutinkama ir su nukentėjusiajai A. E. priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Nurodoma, kad Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu šiai nukentėjusiajai solidariai iš kitų nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N. buvo priteistas tokio paties dydžio (8 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimas. Tuo atveju, jeigu M. B. būtų teisiamas kartu su kitais nuteistaisiais viename procese, jis būti solidarus atsakovas. Todėl skundžiamu nuosprendžiu iš jo vieno priteistas tokio paties dydžio (8 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai yra neteisingas, nes jo vaidmuo neturtinės žalos kilimui A. E. atžvilgiu yra mažiausias.

Teismo posėdyje gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, M. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam paskirtą bausmę sušvelninti, taip pat pakeisti nuosprendžio dalį dėl A. E. civilinio ieškinio išsprendimo. 8 000 Eur žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. E. priteisti ne iš vieno M. B., o solidariai iš jo ir kitų organizuotos grupės narių, jau nuteistų šioje byloje ankstesniu nuosprendžiu. Nuteistasis M. B. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokuroras prašo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 2 punktas, 4 punktas).

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šioje byloje M. B. buvo nuteistas už tris nusikalstamas veikas: pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už prekybą žmonėmis, pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį už išnaudojimą priverstiniam darbui ir pagal BK 307 straipsnio 2 dalį už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Tuo tarpu gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama tik su apkaltinamojo nuosprendžio dalimi ir prašoma M. B. išteisinti tik pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. M. B. neteisingai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės ir dėl iš šio nuteistojo nukentėjusiajai A. E. priteisto per didelės neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaudamasi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tose ribose, kurios išdėstytos paduotame apeliaciniame skunde, taip pat patikrino ar nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Dėl M. B. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją)

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors gynėjo apeliaciniame skunde dėl šio kaltinimo nuteistajam prašoma priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pats nuteistasis (kaltinamasis) M. B., nors apklausos metu kai kurių kaltinimo dėl prekybos žmonėmis aplinkybių ir nepripažino, tačiau kaltu prisipažino visiškai. Taip pat pažymėtina ir tai, kad skundžiamas nuosprendis buvo priimtas tik M. B., kuriam pasislėpus, ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas. Tuo tarpu visiems kitiems kaltinime nurodomiems M. B. bendrininkams, tos pačios organizuotos grupės nariams, taip pat ir tų pačių nusikalstamų veikų, padarytų prieš tuos pačius nukentėjusiuosius, organizatoriams apkaltinamąjį nuosprendį Panevėžio apygardos teismas priėmė dar 2018 m. balandžio 23 d. Teismo jau nustatytas kitų organizuotos grupės narių padaryto prekybos žmonėmis, taip pat ir nusikaltimo prieš nukentėjusiąją A. E., aplinkybes patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 4 d. nuosprendžiu, taip pat bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. liepos 9 d. nutartimi (t. 35, b. l. 124–188, t. 36, b. l. 64–138, 141–174). Svarbu pažymėti, kad nurodytas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis nepatvirtina nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpusio tos pačios organizuotos grupės nario M. B. kaltės. Tačiau skundžiamas nuosprendis dėl M. B. buvo priimtas išnagrinėjus faktiškai tuos pačius įrodymus. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir M. B. baudžiamąją bylą teismas išnagrinėjo nepažeisdamas BPK reikalavimų, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai taikant baudžiamuosius įstatymus M. B. pagrįstai pripažintas kaltu.

Kad M. B. skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina jo paties, kitų nuteistųjų ir nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Šių įrodymų visuma patvirtina teismo nustatytas aplinkybes apie tai, kad M. B., dalyvaudamas organizuotoje grupėje, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir panaudodamas apgaulę, siekdamas pelnytis iš nukentėjusiosios prostitucijos, verbavo nukentėjusiąją A. E. užsiimti prostitucija. Didesnės dalies šių aplinkybių apeliaciniame skunde neginčija ir apeliantas nuteistojo gynėjas. Tuo tarpu jo argumentus dėl skunde nurodomų bylos aplinkybių taip pat paneigia išnagrinėti įrodymai.

Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo matyti, kad esminis nesutikimo su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu motyvas yra tas, jog M. B. neatliko nukentėjusiosios A. E. verbavimo veiksmų. Nurodoma, kad A. E. jau buvo užverbuota kitų asmenų dar Lietuvoje, į Nyderlandų Karalystę ji atvyko savo noru dirbti prostitute, o M. B. į šią valstybę atvyko tik tada, kai nukentėjusiosios jau dirbo prostitutėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Apie tokias aplinkybes nuteistasis M. B. parodė viso baudžiamojo proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo apklausų metu (t. 37, b. l. 21–24), šie jo parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu, tiek teisiamojo posėdžio metu). Jis parodė, kad tuo metu, kai nuvyko į Nyderlandus, prostitutėmis jau dirbo ne tik kitos nukentėjusiosios B. J., A. N., bet ir A. E.. Su šia nukentėjusiąja jis tapo pora, palaikė romantiškus santykius.

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir paties M. B. parodymus, kuriais neigiamas A. E. verbavimas, paneigia baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šią gynybos versiją paneigia netgi paties M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis pripažino raginęs nukentėjusiąją dirbti Nyderlanduose, kai ji skundėsi sunkiu gyvenimo Lietuvoje. Aplinkybę, jog būtent M. B. įtikinėjimai paskatino A. E., jau atvykusią į Nyderlandus, apsispręsti užsiimti prostitucija, patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti bylos įrodymai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pati nukentėjusioji A. E. neneigia, o priešingai, pati nurodo, jog dar būnant Lietuvoje užsiimti prostitucija Nyderlanduose jai siūlė ir kiti asmenys – R. V. ir T. R.. Tačiau iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad galutinį sprendimą užsiimti prostitucija ji priėmė tik po intensyvių M. B. įkalbinėjimų jau būnant Nyderlanduose.

Nukentėjusioji A. E. teisme parodė, kad į Nyderlandus ją pakvietė B. J.. Tuo metu ji neplanavo dirbti prostitute, o pas B. J. vyko atostogų. Nuvykus į Nyderlandus po kelių dienų pradėjo dirbti prostitute. Ji buvo įtraukta į prostituciją.

Teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo gynėjo dėmesį į tai, kad iš Nyderlandų teisėsaugos pareigūnų 2012 m. rugsėjo 5 d. duomenų protokolo (t. 21, b. l. 98–100) turinio matyti, kad šis dokumentas nėra nukentėjusiosios A. E. apklausos protokolas. Minėtu dokumentu užfiksuoti ne procesinio veiksmo – apklausos – rezultatai, o nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės Nyderlandų teisėsaugos pareigūnų atlikto informacinio pokalbio metu. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad nurodytame duomenų protokole užfiksuota, jog nukentėjusioji A. E. nurodė, kad B. J. dirbo prostitute Nyderlandų Karalystėje, apie šią veiklą jai pasakojo bei teiravosi, ar ji norėtų dirbti tokį darbą. Vėliau pas ją lankėsi du vyrai, kurie taip pat klausė, ar ji norėtų tokį darbą dirbti. Jai sutikus, ji su šiais asmenimis išvyko į Nyderlandų Karalystę. Po trijų mėnesių minėtiems vyrams išvažiavus, atvyko M. B.. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tame pačiame protokole užfiksuotos ir priešingos aplinkybės, nukentėjusioji nurodė, jog dirbti prostitute jai liepė būtent M. B.. Galima sutikti, kad informacinio pokalbio metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu A. E. teigė, jog M. B. į Nyderlandus atvyko vėliau, tačiau iš kitų jos apklausų matyti, kad ji nuosekliai parodė, jog ji į Nyderlandus vyko dar nepriėmusi sprendimo dirbti prostitute, o tuo užsiimti ją įkalbėjo ne B. J. ar vyrai, kurie vyko pas ją Lietuvoje, o būtent nuteistasis M. B.. Baudžiamojoje byloje, kurioje nuteisti kiti organizuotos grupės nariai, teisiamojo posėdžio metu (t. 35, b. l. 1–9) nukentėjusioji A. E. parodė, kad Lietuvoje pas ją atvažiuodavo R. V. ir T. R., kurie siūlė prostitutės darbą Nyderlanduose, tačiau ji nesutiko dirbti šio darbo. Į Nyderlandus ji vyko ne dirbti, o atostogų pas B. J., su ja kartu pabūti. Apie tokias aplinkybes nukentėjusioji A. E. parodė ir Nyderlandų teisėsaugos pareigūnams. Iš 2012 m. lapkričio 26 d. protokolo (t. 21, b. l. 102–123), kuris buvo perskaitytas teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad ji taip pat parodė, jog R. V. ir T. R. siūlė jai prostitutės darbą Nyderlanduose, tačiau ji atsisakė. Jiems pasakė, jog to ji nenori. Kai B. J. išvyko į Nyderlandus dirbti prostitute, R. V. skambindavo ir atvažiuodavo pas ją klausdamas, ar nepakeitė nuomonės. R. V. atvežė pinigų, kuriuos perdavė B. J., be to, B. J. klausė, gal ji norėtų atvažiuoti atostogų. Susipyko su motina, todėl sutiko vykti trumpam laikotarpiui į Nyderlandus. B. J. kvietė atvykti bent savaitei, sakė, gal apsigalvosi ir norėsi dirbti. Ji galvojo, kad ten pabus tik savaitę laiko ir grįš. Nors po perskaityto 2012 m. rugsėjo 5 d. duomenų protokolo, kaip nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji A. E. teigė, jog M. B. į Nyderlandus atvyko vėliau, tačiau iš jau nurodytų jos parodymų, duotų baudžiamojoje byloje, kurioje nuteisti kiti organizuotos grupės nariai, teisiamojo posėdžio metu (t. 35, b. l. 1–9) ir jos apklausos pas Nyderlandų teisėsaugos pareigūnus 2012 m. lapkričio 26 d. protokolo (t. 21, b. l. 102–123) matyti, kad ji ne kartą parodė, jog jai atvykus į Nyderlandus nuteistasis jau ten buvo. Iš šių nukentėjusiosios A. E. parodymų matyti, kad ji parodė, jog jai nuvykus atostogų pas draugę B. J. į Nyderlandus, M. B. jau ten buvo, jis kartu su E. N. ją pasitiko ir būtent M. B. nuolatiniais įkalbinėjimais įkalbėjo A. E. dirbti prostitute. Iš A. E. apklausos pas Nyderlandų teisėsaugos pareigūnus protokolo matyti, kad M. B. pirmąjį vakarą rodė jai dėmesį, ėjo kartu pasivaikščioti į parką, kartu gamino vakarienę. Tą vakarą jie kartu miegojo, jis jai patiko, ji jautė, jog ir jam ji patiko. Jie turėjo lytinius santykius. Ryte M. B. pradėjo ją įkalbinėti dirbti. Jis kalbėjo, jog ji yra iš nepasiturinčios šeimos, sakė „eik stoti į langą ir dirbti“, turėsi bent drabužių, galėsi motinai padėti. Jis klausė, gal ji to nori, sakė, jog už tai gaus pinigų. Toks pasiūlymas jai buvo nepriimtinas, tačiau M. B. apie tai intensyviai ir primigtinai kalbėjo. Tuo metu ji buvo šoko būsenoje. Ji nežinojo ką daryti, nes anglų kalba nekalbėjo, pinigų neturėjo. Ji jautė, kad negali palikti tų namų. Viena ji negalėjo išeiti iš namų, jos pasas buvo pas juos. Po trijų dienų ji buvo įkalbėta dirbti prostitute. Ji nenorėjo dirbti prostitute, tačiau M. B. pasakė, jog ją „išmes į gatvę“. Be to, jis sakė tik paprasčiausiai pabandyti. M. B. vaikščiojo aplinkui ir sakė „atsistok ir šypsokis klientams, belsk į langą ir kviesk klientus“. Ji pradėjo dirbti prostitute, ją į darbą vežiojo M. B., jis paimdavo ir jos uždirbtus pinigus. Pažymėtina, kad aplinkybę – jog pas B. J. vyko atostogų tikslais – nukentėjusioji A. E. patvirtino ir savo rašytiniuose parodymuose, pateiktuose Nyderlandų teisėsaugos pareigūnams (t. 21, b. l. 125–131).

Nukentėjusiosios A. E. parodymus, kad jai nuvykus į Nyderlandus pas B. J., M. B. jau dirbo nukentėjusiųjų, dirbusių prostitutėmis, prižiūrėtoju, patvirtina nukentėjusiųjų A. N. (A. Š.), B. J. ir liudytojo T. R. parodymai.

Iš nukentėjusiosios A. N. (A. Š.) ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 25, b. l. 169–172), kuriuos ji kaip teisingus patvirtino teisiamojo posėdžio metu, matyti, kad į Nyderlandus 2008 m. pabaigoje – 2009 m. pradžioje užsiimti prostitucija ji atvyko pirmoji iš visų nukentėjusiųjų. Po pusmečio į šią šalį atvyko nuteistasis M. B., dirbęs prostitučių prižiūrėtoju. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į S. R. parodymus, jog M. B. į Nyderlandus išvyko 2009 m. vasarą – po to, kai buvo sumuštas D. B. ir rastas jo lavonas (bylos duomenimis, tai įvyko 2009 m. liepos 28 d.). Šie duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji A. N. (A. Š.) atvyko anksčiau už nuteistąjį. Iš kitos nukentėjusiosios B. J. parodymų matyti, kad ji užsiimti prostitucija Nyderlanduose pradėjo tik po M. B. atvykimo į Nyderlandus. Nuteistasis jau dirbo prižiūrėtoju, taip pat prižiūrėjo ir prostitucija užsiimančią B. J., kai pas ją pasisvečiuoti atvyko nukentėjusioji A. E.. Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji B. J. į Nyderlandus išvyko ir ten dirbo anksčiau nei nukentėjusioji A. E., kuri pas B. J. atvyko pasisvečiuoti tik po kelių savaičių. Tokia įvykių chronologija rodo, kad M. B. jau buvo nuvykęs į Nyderlandus ir dirbo prižiūrėtoju dar prieš atvykstant A. E.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo M. B. versiją, keliamą ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, kad jam atvykus dirbti prostitučių prižiūrėtoju į Nyderlandus ten tokį darbą jau dirbo ir A. E..

Tai, kad A. E. vyko į Nyderlandus dar nepriėmusi sprendimo užsiimti prostitucija, patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir kiti bylos duomenys. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi M. B. palankios nukentėjusiosios B. J. ir liudytojo T. R. parodymų dalys, tik pavieniai jų parodymų sakiniai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas jų parodymais, kurie prieštarauja ne tik nukentėjusiosios A. E. parodymams, bet ir yra prieštaringi tarpusavyje, atmetė ir jais pagrįstai nesivadovavo. Galima sutikti, kad tiek B. J. (pirmosios instancijos teisme ir Nyderlandų teisėsaugos pareigūnams), tiek T. R. (kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo teisiami kiti organizuotos grupės nariai, pirmosios instancijos teisme) parodė apie tai, jog A. E., būdama Lietuvoje, sutiko užsiimti prostitucija ir į Nyderlandus vyko dirbti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog liudytojas T. R. tvirtino, kad B. J. įkalbėjo A. E. dirbti prostitute, tačiau pastaroji to nepatvirtino, teigė tik kad A. E. prieš atvykdama žinojo, jog atvykusi dirbs prostitute, atsižvelgęs, jog liudytojo ir nukentėjusios parodymų dalis prieštaringa tarpusavyje ir prieštarauja A. E. nuosekliems parodymams viso proceso metu, šia minėtų asmenų parodymų dalimi nesivadovavo.

Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji B. J. ir liudytojas T. R. parodė ir apie kitokias aplinkybes, kurios atitinka nukentėjusiosios A. E. parodymus, jog nuvykusi į Nyderlandus ji dar nebuvo priėmusi sprendimo ten užsiimti prostitucija. Nyderlandų teisėsaugos pareigūnams B. J. parodė, kad sutikusi su R. V. ir T. R. pasiūlymu vykti į Nyderlandus užsiimti prostitucija, apie tai (ar ir A. E. to norėtų) paklausė nukentėjusiosios, tačiau A. E. nežinojo (t. 22, b. l. 161–191). Apklausiamas kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje nuteisti kiti organizuotos grupės nariai, T. R. taip pat patvirtino, kad A. E. dvejojo dėl važiavimo (t. 35, b. l. 54–59). Būtent tokius B. J. ir T. R. parodymus, kad dar būdama Lietuvoje A. E. nebuvo apsisprendusi priimti siūlymo užsiimti prostitucija, patvirtina ir pačios A. E. būsena nuvykus į Nyderlandus. Nukentėjusioji B. J. teisme parodė, kad atvykusi į Nyderlandus A. E. buvo susijaudinusi, verkė, jautė stresą. B. J., apklausta Nyderlandų teisėsaugos pareigūnų (t. 22, b. l. 161–191), parodė dar ir tai, kad pamačiusi vartojamą alkoholį, narkotikus ir grupinį seksą, A. E. verkė, to ji nenorėjo. Todėl nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos pavienės B. J. ir T. R. frazės, pasakytos jų apklausų metu, kad A. E. sutiko ir žinojo, jog dirbs šį darbą, bei B. J. išsakyta nuomonė, jog A. E. atvykimo priežastis buvo noras užsidirbti pinigų, laikytinos tik jų subjektyviais pasvarstymais. Šie pasvarstymai nėra suderinami su tuometine A. E. pozicija (būdama Lietuvoje ji atsisakė vykti užsiimti prostitucija) ir jos būsena atvykus į Nyderlandus (verkė, sakė, jog to nenori, jautė stresą). Pažymėtina, kad tuo metu, kai A. E. nuvyko į Nyderlandus, paties T. R. nebuvo, todėl jis negalėjo nei matyti, nei žinoti A. E. tikrojo sprendimo dėl siūlymo užsiimti prostitucija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. R., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 6–15), kuriuos jis patvirtino teisiamojo posėdžio metu, parodė, jog A. E. buvo įsimylėjusi M. B., o tai buvo viena iš D. V. strategijų, kuria buvo siekiama „pririšti“ nukentėjusiąją, kad būtų galima ją valdyti ir kontroliuoti. Būtent apie tokios strategijos taikymą jos atžvilgiu parodė ir pati nukentėjusioji A. E..

Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad dar būdama Lietuvoje ji nebuvo priėmusi tvirto ir vienareikšmiško sprendimo Nyderlanduose užsiimti prostitucija. Į šią šalį ji vyko dėl nukentėjusiosios B. J. kvietimo pas ją pasisvečiuoti. Ji anksčiau nebuvo buvusi užsienyje, be to, susipyko su motina, neturėjo maisto. Nuvykus į Nyderlandus M. B. nuo pirmos dienos pradėjo rodyti jai dėmesį, su ja elgėsi išskirtinai maloniai. Jis sukūrė jaukią, šiltą atmosferą. Todėl jis jai patiko. Pirmąją naktį jie jau turėjo lytinius santykius, o ryte M. B. pradėjo intensyviai siūlyti užsiimti prostitucija. Apklausta pas Nyderlandų teisėsaugos pareigūnus A. E. detaliai nurodė M. B. įkalbinėjimo frazes (t. 21, b. l. 102–123). Nuteistasis, nurodydamas jos sunkią finansinę padėtį (ji yra iš nepasiturinčios šeimos), sakė „stoti į langą ir dirbti, turėsi bent drabužių, galėsi ir motinai padėti“. Ragino bent pabandyti. Nukentėjusioji parodė, kad tuo metu ji buvo ištikta šoko, nežinojo kaip elgtis, nemokėjo anglų kalbos, neturėjo pinigų. Todėl po kelių dienų buvo įkalbėta užsiimti prostitucija. Nors M. B. teigė, jog uždirbtus iš prostitucijos pinigus pasidalins per pusę, bet taip nebuvo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios A. E. parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti bylos duomenys, jog būtent M. B. ją įkalbėjo užsiimti prostitucija Nyderlanduose. Būtent jo veiksmai lėmė galutinį nukentėjusiosios sprendimą dirbti prostitute. Galima sutikti su aplinkybe, kad dar būnant Lietuvoje ir kiti asmenys (R. V.) bandė ją įkalbėti dirbti šį darbą, tačiau su tokiais pasiūlymais ji nesutiko. Tik nuvykus pasisvečiuoti pas B. J. ten jau būdamas M. B., žinodamas apie sunkią jos finansinę padėtį bei gyvenimo sąlygas, sąmoningai sukūrė jaukią, iki tol jos nepatirtą aplinką ir įgijo nukentėjusiosios pasitikėjimą, o tada intensyviais įkalbinėjimais palaužė A. E. valią užsiimti prostitucija.

Priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino M. B. verbavimo veiksmus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos įrodymai patvirtina, jog būtent M. B. kryptingais veiksmais, apgaule apie materialinę gerovę, įkalbinėjimu, užverbavo A. E. užsiimti prostitucija. Jis, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu (atvyko į svetimą šalį, nemokėjo kalbos, neturėjo pinigų, buvo priklausoma nuo kitų asmenų pagalbos, be to, ir jos asmens dokumentas buvo paimtas), kūrė pasitikėjimo ir artumo atmosferą (elgėsi maloniai, rodė dėmesį, rūpinosi), o sukurtą pasitikėjimą panaudojo kaip kontrolės priemonę. Jis, įkalbinėdamas nukentėjusiąją užsiimti prostitucija, veikė kryptingai, sistemingai ir manipuliatyviai. M. B. išsakytus teiginius apie galimybę padėti motinai bei užsitikrinti materialinę gerovę teismas pagrįstai įvertino ne kaip geranoriškus patarimus A. E., o kaip jai darytą psichologinį spaudimą ir panaudotą apgaulę. Priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, romantiški santykiai su nukentėjusiąja M. B. leido sukurti priklausomybės nuo jo ir kontrolės aplinką. Būtent tuo pasinaudojęs nuteistasis palaužė nukentėjusiosios valią, o ji, neturėdama realios galimybės pasirinkti, sutiko užsiimti prostitucija.

Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) atsakė tas, kas pardavė, pirko ar kitaip perleido arba įgijo asmenį, arba verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba sumokėdamas pinigus ar suteikdamas kitokią turtinę naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui. To paties BK straipsnio 2 dalyje buvo numatyta atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba siekdamas įgyti nukentėjusio asmens organą, audinį arba ląstelių.

BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2026, 48.1. punkte).

Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Asmens valios palaužimo momentas prekybos žmonėmis atvejais atlieka pagrindinį vaidmenį. Veika gali būti kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-719/2020). Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214-976/2023, 26.1. punkte, Nr. 2K-10-976/2026, 48.1. punkte).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistajam M. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį inkriminuotos šios veikos – A. E. verbavimas; veikos padarymo ir nukentėjusiosios A. E. laisvės pažeidimo būdų panaudojimas – pasinaudojimas nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir apgaulės panaudojimas, tuo siekiant užverbuoti dirbti prostitute, t. y. įkalbėti teikti seksualines paslaugas už atlygį, o jos gautas pajamas iš prostitucijos pažadėjo dalytis tarpusavyje per pusę.

Pagal teismų praktiką verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiojo valios palenkimą ir sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jo išnaudojimą (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2022, 30.1. punkte, Nr. 2K-4-891/2026, 12 punkte).

Apgaulė kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Asmens apgaulė turi būti esminė, dėl kurios jis priima sau nenaudingą, finansiškai ar kitais aspektais žalingą sprendimą. Apgaulė gali pasireikšti tiek netikrų žinių pranešimu, tiek tam tikrų aplinkybių nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022, 16 punkte).

Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu, kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis, – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Piktnaudžiavimas pažeidžiamumu gali būti konstatuojamas, kai asmuo tokį pasiūlymą priima ir kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės ar socialinės situacijos. Aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, socialinis ar ekonominis. Piktnaudžiavimas aukos pažeidžiamumu turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė, ypač tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo neidentifikuoja savęs kaip aukos; kai jis ir toliau lieka priklausomas ar kitaip prisirišęs prie to, kuris piktnaudžiavo jo pažeidžiamumu. Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, šios aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-891/2026, 14 punkte).

Šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, nusikalstamoms veikoms daryti ar išnaudojamas kitaip, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2022, 28.4. punkte, Nr. 2K-10-976/2026, 48.4. punkte).

Jau išdėstyti bylos įrodymai patvirtina, kad A. E. užsiimti prostitucija Nyderlanduose įkalbėjo M. B.. Dar būdama Lietuvoje ji atsisakė tokių kitų asmenų teiktų pasiūlymų, o į Nyderlandus vyko tik aplankyti draugės. Iš nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių matyti, kad ji buvo iš nepasiturinčios šeimos, patyrė nepriteklių, neturėjo darbo ir pajamų, todėl akivaizdu, kad ją atvežus į Nyderlandus jos materialinė padėtis buvo itin sunki, be to, iš jos jau buvo paimtas asmens dokumentas, anglų kalba ji nekalbėjo, dėl to ji neabejotinai buvo ir pažeidžiama. Iš pačios nukentėjusiosios A. E. parodymų matyti, kad atvykusi į Nyderlandus ir M. B., kuris iš pradžių su ja intymiai suartėjo, intensyviai siūlant prostitutės darbą, ji jautė, jog neturi pasirinkimo, negali išeiti iš gyvenamosios vietos. M. B., žinodamas šias aplinkybes, neabejotinai suvokė esamą padėtį ir tokiu nukentėjusiosios pažeidžiamumu pasinaudojo, įkalbėjo ją užsiimti prostitucija. Be to, iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jai buvo kalbama apie gerai apmokamą darbą, jai žadėjo uždirbtus pinigus dalytis tarpusavyje, tačiau toks pažadas nebuvo įvykdytas. Visus iš prostitucijos uždirbtus pinigus ji atidavė M. B..

Todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei šiame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad M. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl to, kad, veikdamas organizuota grupe, verbavo (intensyviai ją įkalbinėdamas, siūlydamas bent pabandyti) nukentėjusiąją A. E. užsiimti prostitucija, palenkdamas jos valią BK 147 straipsnyje numatytais būdais: pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu – sunkia materialine padėtimi, kalbos nemokėjimu, buvimu užsienio valstybėje, taip pat su ja užmegztais artimais santykiais bei įgytu pasitikėjimu, ir panaudodamas apgaulę – žadėdamas gerą atlyginimą bei žadėdamas jį dalytis tarpusavyje per pusę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į M. B. veiksmus, jo pastangas siekiant įkalbėti A. E. užsiimti prostitucija ir išnaudoti ją prostitucijai, įvertinusi, jog jis jau organizavo kitų nukentėjusiųjų prostituciją, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Nėra abejonių, jog M. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. pripažino kaltu ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija).

Dėl M. B. inkriminuotos aplinkybės – nuteistasis taikė fizines bausmes nukentėjusiajai A. E. neuždirbus reikiamos sumos iš prostitucijos.

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakciją) už pelnymąsi iš nukentėjusiosios A. E. prostitucijos. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas iš esmės neginčija M. B. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Po to, kai A. E. buvo užverbuota užsiimti prostitute, M. B. kartu su E. N. organizavo jos prostituciją: apgyvendino įvairiuose butuose, nustatydavo darbo vietas viešnamiuose, užtikrino nuvykimą į darbą ir iš jo, nustatė darbo sąlygas, kontroliavo darbo kokybę, rūpinosi higieniniais reikmenimis, po darbo surinkdavo pinigus, gautus už prostituciją. Tokių aplinkybių neneigia nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas apeliaciniame skunde. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama tik su tuo, kad A. E. neuždirbus reikiamos sumos M. B. taikė jai fizines bausmes.

Nors nuteistasis M. B. neigė naudojęs smurtą prieš A. E., tačiau iš nukentėjusiosios A. E. parodymų matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu ji nuosekliai nurodė patyrusi M. B. naudotą smurtą. Nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją dėl mažesnio jos uždarbio iš prostitucijos. Apie tokį M. B. elgesį ji nurodė dar Nyderlandų teisėsaugos pareigūnų pravestame informaciniame pokalbyje (t. 21, b. l. 98–100). Ji teigė, kad M. B., laikydamas lygintuvą jai prie veido, grasino, jeigu ji neklausys, jį spaus prie jos veido. Pas Nyderlandų teisėsaugos pareigūnus apklausta A. E. taip pat parodė apie M. B. prieš ją naudotą smurtą. Ji parodė, kad tuo metu, kai ji pradėjo mažiau uždirbti iš prostitucijos, M. B. pradėjo ją mušti. Surišęs jos rankas mušė diržu, galvą nardindavo po vandeniu, sėdėdamas ant jos krūtinės ją mušė kumščiais. Jis ją smaugė, mušė su peiliu, liko žymės, degindavo jos krūtinės spenelius ir lytinius organus, adata badydavo į jos krūtinės spenelius (t. 21, b. l. 102–123, 139–151, 159–177). Rašytiniuose parodymuose, pateiktuose Nyderlandų teisėsaugos pareigūnams, ji irgi nurodė, kad dėl nepakankamai uždirbtos pinigų sumos M. B. jos atžvilgiu naudojo smurtą: surišdavo rankas ir kojas, mušdavo su rykšte; kišdavo galvą po vandeniu uždėjęs šiukšlių maišą ant galvos; su plaukų tiesintuvu, užpurškęs kvepalų, degindavo jos krūtinės spenelius ir lytinius organus, adata badydavo; užlipęs ant krūtinės kumščiais mušdavo jai per veidą; spardydavo ant grindų pargriovęs; tampydavo per namus už plaukų (t. 21, b. l. 125–137, 181–188). Apie smurtinį elgesį (M. B. mušdavo rankomis, kojomis, botagėliu, smaugė, adata dūrė į jos krūtinės spenelį, taip pat ją skandino vonioje) nukentėjusioji parodė ir pirmosios instancijos teisme. Taip pat nurodė, kad tokio smurto žymės yra likusios ant jos kūno. Nuoseklius nukentėjusiosios A. E. parodymus apie M. B. jos atžvilgiu naudotą fizinį smurtą, kai ji neuždirbdavo iš prostitucijos pakankamai lėšų, patvirtina rašytiniai bylos įrodymai. Nyderlandų teismo medicinos gydytojo išvadoje (t. 22, b. l. 76–84) užfiksuoti įvairūs nukentėjusiosios kūno randai ir žaizdos pagal savo pobūdį bei lokalizaciją objektyviai atitinka pačios A. E. nurodytas smurto panaudojimo aplinkybes. Šioje išvadoje nurodyta, kad A. E. kūno apžiūros metu rasti įvairūs randai ir žaizdų padariniai, susiję su smurto panaudojimu. Nukentėjusiosios galvoje esantys randai gali atitikti jos parodymus, jog ji buvo mušama buka peilio puse; nosies iškrypimas gali būti smūgių kumščiais į veidą rezultatas; odoje ir paodiniuose krūtų audiniuose bei vidinėje šlaunų pusėje esantys randai atitinka termines žaizdas, padarytas, kaip nurodė nukentėjusioji, karštomis plaukų žnyplėmis; žaizdos dešiniajame rieše ir dešinėje blauzdoje galėjo atsirasti dėl trinties su grubia virve, kuria buvo surišti riešai ir kulkšnys. Būtent apie tokius jai M. B. padarytus sužalojimus ir jų mechanizmą nukentėjusioji A. E. nuosekliai ir parodė. Šie objektyvūs duomenys, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėjas, patvirtina nukentėjusiosios parodymų apie prieš ją naudotą smurtą nuoširdumą ir patikimumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad A. E. Nyderlandų teisėsaugos pareigūnams 2012 m. pabaigoje davė parodymus apie M. B. smurtą dar nežinodama apie pradėtą baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu Lietuvoje. Ši aplinkybė taip pat rodo jos nuoširdumą. Nukentėjusiosios A. E. nuoširdumą ir parodymų objektyvumą patvirtina ir jos emocinės reakcijos apklausų metu – duodama parodymus apie M. B. naudotą smurtą, ji reagavo labai jautriai, verkė, todėl kelis kartus apklausos netgi buvo stabdomos, siekiant, kad nukentėjusioji nurimtų. Teisėjų kolegijai nėra abejonių, kad teismo gydytojo nustatytus sužalojimus A. E. padarė būtent M. B., taip pat nėra abejonių, jog smurtą jis naudojo tuo atveju, kai ji neuždirbdavo pakankamai lėšų. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog šis smurtinis elgesys yra nesuderinamas su M. B. ir A. E. trejų metų draugyste. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti duomenys patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie jos atžvilgiu naudotą smurtą, o tai neabejotinai darė poveikį jos elgesiui. Nėra abejonių, kad tokiu elgesiu M. B. siekė sukurti baimės, paklusnumo atmosferą, kuri darė įtaką A. E. elgesiui. Ji faktiškai nebeturėjo kito realaus pasirinkimo, kaip tik toliau tęsti santykius su nuteistuoju M. B. ir užsiimti prostitucija. Pažymėtina, kad sulaukusi tinkamo momento A. E. pabėgo nuo M. B..

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė M. B. versiją, apie kurią nurodoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, kad A. E. davė M. B. nepalankius parodymus siekdama finansinės naudos. Teismas padarė teisingą išvadą, kad tokia versija yra nelogiška ir prieštaraujanti bylos įrodymams. Nukentėjusioji, jei būtų siekusi vien tik finansinės naudos ar turėjusi tikslą melagingai apkalbėti M. B., būtų turėjusi analogišką galimybę apkalbėti ir kitus nuteistuosius, kurie taip pat kontroliavo jos prostituciją, tačiau to nedarė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais ir patikimais nukentėjusiosios A. E. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai. Todėl nėra abejonių, kad M. B. A. E. atžvilgiu taikė fizines bausmes, naudojo fizinį smurtą, jai iš prostitucijos neuždirbus reikiamos pinigų sumos.

Dėl nuteistajam M. B. paskirtų bausmių

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su M. B. paskirta bausme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas M. B. paskyrė griežtesnę bausmę negu Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskyrė kitiems organizuotos grupės nariams, taip pat ir pačiam tos grupės organizatoriui. Nurodo ir tai, kad teismas neįvertino M. B. vaidmens, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat ir jo teigiamos charakteristikos bei to, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas laikas. Su šiais argumentais teisėjų kolegija iš dalies sutinka.

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta ar per švelni.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. pripažino kaltu ne tik pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją), BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakciją), bet ir pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją). BK 147 straipsnio 2 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) sankcija numatė laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų, o BK 147¹ straipsnio 1 dalies (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) sankcija – baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų, BK 307 straipsnio 2 dalies (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) sankcija – laisvės atėmimą iki šešerių metų. Pirmosios instancijos teismas M. B. pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją), nors paskyrė griežčiausios rūšies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatė mažesnį nei BK straipsnio sankcijos vidurkis. Pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakciją) teismas nuteistajam paskyrė vienintelės rūšies laisvės atėmimo bausmę, kuri taip pat mažesnė nei BK straipsnio sankcijos vidurkis. Pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) M. B. paskirta irgi vienintelės rūšies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, artima BK straipsnio sankcijos vidurkiui. Šias paskirtas bausmes teismas subendrino bausmių apėmimo būdu ir paskyrė M. B. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą septyneriems metams.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, teismas įvertino, jog M. B. prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 307 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakciją), ir dėl to gailisi. Šią aplinkybę teismas jau įvertino nustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Tuo tarpu dėl kitų nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir BK 147¹ straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), teismas jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Teismas pagrįstai nurodė, kad dėl šių nusikalstamų veikų padarymo M. B. prisipažinimas nėra nuoširdus. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Siekiant pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismas turi atsakyti į klausimą, ar kaltinamojo prisipažinimas buvo nuoširdus, ar jis iš tikrųjų gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, ar jis sąžiningai atskleidė bylai svarbias aplinkybes. Iš nuteistojo M. B. apklausos protokolų matyti, kad apklausų metu jis neigė dalį nusikalstamų veikų, numatytų BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir BK 147¹ straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), aplinkybių. Teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistasis neigė smurto naudojimą prieš D. B., o, kaip nurodoma ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, M. B. neigė dar ir A. E. verbavimą užsiimti prostitucija bei smurto panaudojimą prieš ją. Įvertinusi, kad nuteistasis kai kurių inkriminuotų ir teismo įrodytomis laikomų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nepripažino, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, teismas pagrįstai nenustatė ir M. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Žalos atlyginimo motyvai gali būti įvairūs, tačiau svarbiausia, kad kaltininkas šiuos veiksmus padaro savo noru. Pažymėtina ir tai, kad kuo anksčiau kaltininkas atlygina ar pašalina nusikalstama veika nukentėjusiajam padarytą žalą, tuo didesnę reikšmę tai turi skiriant jam bausmę. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (LAT kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283-697/2024, 16 punkte). Galima sutikti su gynėju, kad M. B. atlygino dalį žalos dviem nukentėjusiosioms. Tačiau šią aplinkybę nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes iš baudžiamosios bylos (t. 39, b. l. 106–108, 172, 173) duomenų matyti, kad M. B. atlygino tik nedidelę žalos dalį: A. E. ir B. J. po 300 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad šias pinigų sumas pervedė ne pats M. B., o kitas asmuo už jį. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo teismas, nuteistasis tik pradėjo atlyginti padarytą žalą, o ne savo noru atlygino ar pašalino visą neturtinę žalą ar didžiąją dalį šios žalos. Todėl nėra pagrindo pripažinti šios M. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nei pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nei pagal BK 59 straipsnio 2 dalį. Nors teismas pagrįstai nenustatė šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau aplinkybę, jog nuteistasis M. B. atlygino dalį padarytos žalos, įvertino kaip teigiamai jį charakterizuojančią.

Tuo tarpu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 147¹ straipsnio 1 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) ir BK 307 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog šias veikas padarė organizuota grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Gynėjas apeliaciniame skunde šios nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės neginčija. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad organizuotoje grupėje M. B. atliko antraeilį vaidmenį. Nors šios aplinkybės prie bausmių skyrimo motyvų pirmosios instancijos teismas atskirai neaptarė, tačiau dėstydamas motyvus, susijusius su veikimu organizuotoje grupėje, nurodė, kad M. B. nusikalstamas veikas skirtingomis sudėtimis padarė veikdamas organizuotoje grupėje kaip vykdytojas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, įvertino ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. Vertindamas nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis M. B. padarė tris nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių (BK 147¹ straipsnio 1 dalis), apysunkių (BK 307 straipsnio 2 dalis) ir labai sunkių (BK 147 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Visos veikos baigtos. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. M. B. anksčiau neteistas, administracine tvarka taip pat nebaustas, nedirbo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo (t. 39, b. l. 146–149) matyti, jog M. B. anksčiau Lietuvoje neteistas, tačiau jis praeityje yra teistas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo už BK 147¹ straipsnio 1 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Iš esmės visas nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau įvertino skirdamas M. B. bausmes už atskirus nusikaltimus. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo kitokiam nuteistojo padarytų veikų, numatytų BK 147¹ straipsnio 1 dalyje ir BK 307 straipsnio 2 dalyje, ir jo asmenybės vertinimam, negu tai padaryta skundžiamame nuosprendyje.

Tuo tarpu su nuteistojo gynėjo argumentais dėl M. B. paskirtos aiškiai per griežtos bausmės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį teisėjų kolegija sutinka. Gynėjas pagrįstai nurodo, kad M. B. už prekybą žmonėmis paskirta didesnė laisvės atėmimo bausmė negu kitiems organizuotos grupės nariams, kurie pripažinti kaltais ir nuteisti dar 2018 m. balandžio 23 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu. Atkreipiamas dėmesys, kad šiuo apkaltinamuoju nuosprendžiu kiti bendrininkai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už prekybą žmonėmis prieš tą pačią nukentėjusiąją A. E.. Kaip minėta, M. B. pasislėpė ir jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas, todėl skundžiamas nuosprendis buvo priimtas tik jo atžvilgiu. Iš Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio matyti, kad kitiems bendrininkas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) už B. J. ir A. E. prekybą teismas paskyrė mažesnes bausmes nei skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė M. B.. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu R. V. paskirta laisvės atėmimo penkeriems metams bausmė, o organizatoriui D. V. – laisvės atėmimas šešeriems metams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 4 d. nuosprendis) ir kasacine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis) tvarka, nuosprendis liko nepakeistas. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu dėl tos pačios nusikalstamos veikos prieš tas pačias nukentėjusiąsias pirmosios instancijos teismas M. B. paskyrė pačią griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams. Kodėl M. B. skiria bausmę, kuri griežtesnė netgi nuteistųjų organizuotos grupės vadovams, nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neišdėstė jokių motyvų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ir paties M. B. padaryto labai sunkaus nusikaltimo pavojingumas nėra daug mažesnis, jo vaidmuo organizuotos grupės asmenų nusikalstamoje veikoje buvo pakankamai aktyvus. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su gynėjo skundo argumentais, kad šiuo atveju dar griežtesnės bausmės M. B. paskyrimas negu pagrindiniams tos veikos organizatoriams yra nepagrįstas ir neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo. Griežčiausią iš organizuotos grupės narių M. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirtą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę teisėjų kolegija vertina aiškiai per griežta ir ją švelnina (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Pažymėtina, kad būtent paskirta bausmė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, ir lėmė galutinės subendrintos bausmės dydį, nes su kitomis bausmėmis buvo subendrinta apėmimo būdu.

Todėl, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingumo principas bus įgyvendintas, o bausmės tikslai bus pasiekti sumažinant M. B. už BK 147 straipsnio 2 dalyje (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) nurodyto labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki penkerių metų. Keičiant M. B. bausmę pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija), turi būti keičiama ir nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, bausmes iš naujo subendrina apėmimo būdu.

Dėl iš M. B. priteisto neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. E..

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su nukentėjusiajai A. E. priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Apeliaciniame skunde, neneigdamas padarytos neturtinės žalos, gynėjas nurodo, kad kitoje baudžiamojoje byloje tai pačiai nukentėjusiajai buvo priteistas tokio paties dydžio neturtinės žalos atlyginimas solidariai iš kitų organizuotos grupės narių D. V., R. V. ir E. N.. Gynėjo nuomone, jeigu M. B. būtų teisiamas kartu su kitais nuteistaisiais viename procese, jis būti solidarus atsakovas. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, todėl nuosprendis ir šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu M. B. nuteistas už prekybą žmonėmis, už išnaudojimą priverstiniam darbui ir už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta, kad M. B. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai ir teisingai pripažintas kaltu už tai, kad, veikdamas organizuota grupe, pasinaudodamas nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir panaudodamas apgaulę, verbavo nukentėjusiąją A. E. užsiimti prostitucija. Skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas ne tik už šiuos neteisėtus veiksmus, bet ir už tai, kad, veikdamas organizuota grupe, organizavo ne tik kitų nukentėjusiųjų B. J., A. N. (A. Š.), A. L., bet ir A. E. prostituciją. Organizuotos grupės nariai D. V., R. V. ir E. N. nuteisti jau įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu už prekybą žmonėmis (A. E.) ir pelnymąsi iš tos pačios nukentėjusiosios A. E. prostitucijos. Šiuo nuosprendžiu iš nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N. solidariai jau priteista 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. E.. Teisėjų kolegijai nėra abejonių, kad dėl nuteistojo M. B. neteisėtų veiksmų nukentėjusioji A. E. patyrė neturtinę žalą. To neginčija ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde. Tačiau pagal CK 6.279 straipsnio 1 dalį bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos, atsako solidariai (LAT kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345-511/2018, 29 punkte, Nr. 2K-162-654/2025, 88 punkte). Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu žala bendrais veiksmais padaryta kaltinamojo ir asmens, kurio byla išskirta į atskirą procesą, visa žala priteisiama iš nuteisto asmens. Tačiau priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir asmeniui, kurio byla buvo išskirta, žalos atlyginimas priteisiamas iš jo ir iš pirmiau jau nuteisto asmens solidariai.

Iš jau nurodyto Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiajai iš kitų bendrininkų, kurie taip pat nuteisti už prekybą ir pelnymąsi iš tos pačios nukentėjusiosios A. E. prostitucijos, solidariai priteista 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjant M. B., dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas jam pasislėpus, baudžiamąją bylą, skundžiamu nuosprendžiu teismas dar kartą išsprendė nukentėjusiosios neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir iš M. B. vėl nusprendė priteisti tokio paties dydžio – 8 000 Eur žalos atlyginimą, kurį sumažino 300 Eur, nes tokią sumą nuteistasis nukentėjusiajai jau atlygino – neturtinės žalos atlyginimą tai pačiai nukentėjusiajai A. E.. Atkreipiamas dėmesys, kad 2016 m. sausio 20 d. civiliniame ieškinyje (t. 24, b. l. 175–181) nukentėjusioji A. E. prašė neturtinę žalą – 40 000 Eur – priteisti iš visų kaltinamųjų – M. B., D. V., R. V. ir E. N.. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu tą pačią neturtinės žalos atlyginimo sumą priteisęs teismas faktiškai dar kartą išnagrinėjo tą patį civilinį ieškinį. Toks civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimas yra neteisingas, pažeidžiantis jau nurodytas CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl nusikalstamos veikos bendrininkų solidariosios atsakomybės, tokiu sprendimu buvo nesilaikyta ir jau nurodytų taisyklių, pagal kurias žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas, kai ta žala padaryta kaltinamojo ir kito asmens, dėl kurio byla išskirta, bendrais veiksmais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nuosprendžio dalį, kuria išspręstas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo A. E., keičia. Iš nuteistojo M. B. neturtinė žala priteisiama solidariai su kitais nuteistaisiais, iš kurių ši žala nukentėjusiajai A. E. jau buvo priteista ankstesniu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Dėl BPK pažeidimų

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų yra deklaratyvūs. Skunde tik išdėstytos BPK 20 straipsnio ir 369 straipsnio 3 dalies nuostatos bei susijusi teismų praktika, tačiau konkrečių, šioje byloje padarytų pažeidimų gynėjas nenurodė. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, atskleisdamas jų turinį, ir pateikė jų vertinimo analizę bei motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą ir padarė pagrįstas, bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl M. B. kaltumo. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose, esminių BPK pažeidimų nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam M. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) paskirtos bausmės ir galutinės subendrintos bausmės ir nuosprendžio dalį dėl iš nuteistojo M. B. nukentėjusiajai A. E. priteisto neturtinės žalos atlyginimo pakeisti.

Nuteistajam M. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal 147 straipsnio 2 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) paskirtą bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2025 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakciją) bei pagal BK 307 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakciją) paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam M. B. paskirti laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams.

Bausmės pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2026 m. liepos 15 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į bausmę įskaityti M. B. laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2023 m. balandžio 25 d. iki 2026 m. liepos 15 d.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo M. B. priteista 7 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. E., ir civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo šiai nukentėjusiajai klausimą išspręsti taip.

Nukentėjusiajai A. E. priteisti 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš nuteistojo M. B. ir iš nuteistųjų D. V., R. V. ir E. N., iš kurių šis neturtinės žalos atlyginimas priteistas Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu.

Į solidariai priteisto 8 000 (aštuonių tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo sumą įskaityti M. B. nukentėjusiajai A. E. jau sumokėtą 300 (trijų šimtų) eurų žalos atlyginimo sumą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Eglė GruodienėEvaldas PašilisLinas Šiukšta