Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-188-478/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-09-16
Bylos Nr.: 1A-188-478/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-2-00006-2021-5
Bylos rūšis: Baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Ernestas Rimšelis, Eglė Gruodienė
Nuteistasis: G. Č., G. V.

Kategorijos

1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
1.2.19.2.2.1Prekyba poveikiu pasinaudojant įtaka (BK 226 str. 2 d.)
1.2.19.2.2.2Prekyba poveikiu siekiant, kad asmuo pasinaudotų įtaka dėl didesnės negu 250 MGL vertės kyšio (BK 226 str. 3 d.)
2.1.16.2.17Savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai (BPK 158 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-188-478/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00006-2021-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.2.19.2.2.1; 1.2.19.2.2.2; 2.1.16.2.17; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugsėjo 16 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Ievai Norkienei, Gretai Versockytei,dalyvaujant prokurorei Vilmai Vidugirienei,nuteistajam G. Č., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,nuteistajam G. V., jo gynėjai advokatei Vaidotei Radvilavičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. V. ir G. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 3 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, prie Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi paskirtos subendrintos 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir G. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartį, bei šioje nutartyje nurodyti įskaityti atliktos bausmės laikotarpiai, taip pat laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. balandžio 19 d. išbūtas laikas.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

G. Č. pripažintas kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas G. Č. laikiname sulaikyme išbūtas laikas (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant 6 MGL baudai, ir nustatyta, jog neatlikta baudos bausmės dalis 388 MGL (19 400 Eur).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

G. V. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 3 dalį už tai, kad siekdamas, jog asmuo, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų atitinkamą valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, šiam asmeniui pats tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo, susitarė duoti ir davė didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, o būtent: susitikimo, vykusio 2018 m. spalio 17 d. nuo 12.48 val. iki 13.06 val. advokato D. Z. kontoros patalpose, (duomenys neskelbtini), metu G. V. tiesiogiai pats pasiūlė, pažadėjo ir susitarė duoti D. Z. didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 15 000 Eur, siekdamas, kad D. Z., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui R. Š., paveiktų teisėją R. Š., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, tai yra Kauno apygardos teisme nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-10-319/2019, priimtų kaltinamajam G. V. palankų nuosprendį, skirdamas G. V. pageidaujamą bausmę – teismo nuosprendžiu pripažinęs G. V. kaltu ir pastarajam paskyręs laisvės atėmimo bausmę, G. V. atidėtų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2019 m. sausio 10 d. nuo 15.03 val. iki 15.11 val. advokato D. Z. kontoros patalpose, (duomenys neskelbtini), G. V. tiesiogiai pats davė D. Z. didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 15 000 Eur – už minėtą neteisėtą poveikį teisėjui R. Š..

G. Č., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, savo naudai tiesiogiai pažadėjo ir susitarė priimti kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, o būtent:

susitikimo, vykusio 2018 m. spalio 17 d. nuo 12.48 val. iki 13.06 val. advokato D. Z. kontoros patalpose, (duomenys neskelbtini), metu G. V. tiesiogiai pats pasiūlė, pažadėjo ir susitarė duoti D. Z. kyšį – 15 000 Eur, siekdamas, kad D. Z., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui R. Š., paveiktų teisėją R. Š., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, tai yra Kauno apygardos teisme nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-10-319/2019, priimtų kaltinamajam G. V. palankų nuosprendį, skirdamas G. V. pageidaujamą bausmę – teismo nuosprendžiu pripažinęs G. V. kaltu ir pastarajam paskyręs laisvės atėmimo bausmę, G. V. atidėtų laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Vėliau susitikimų, vykusių 2018 m. spalio 19 d. ir 2018 m. lapkričio 29 d. prie Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų pastato, esančio A. Mickevičiaus g. 8A, Kaune, metu, D. Z., veikdamas G. V. neteisėtais interesais, pats tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ir susitarė duoti G. Č., o G. Č., būdamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėju, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui R. Š., savo naudai tiesiogiai pats pažadėjo ir susitarė priimti iš D. Z. nenustatyto dydžio kyšį, pažadėjęs paveikti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją R. Š., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, tai yra Kauno apygardos teisme nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-10-319/2019, priimtų kaltinamajam G. V. palankų ir pastarojo pageidaujamą nuosprendį – teismo nuosprendžiu pripažinęs G. V. kaltu ir pastarajam paskyręs laisvės atėmimo bausmę, G. V. atidėtų laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Po to, 2019 m. sausio 10 d., nuo 15.03 val. iki 15.11 val., advokato D. Z. kontoros patalpose, (duomenys neskelbtini), G. V. tiesiogiai pats davė D. Z. kyšį – 15 000 Eur – už minėtą neteisėtą poveikį teisėjui R. Š.. D. Z., vykdydamas susitarimą su G. V. ir toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, 2019 m. sausio 23 d. nuo 15.53 val. iki 16.15 val. prie Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų pastato, esančio A. Mickevičiaus g. 8A, Kaune, tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ir susitarė duoti G. Č. kyšį – 10 000 Eur (dalį paimto 15 000 Eur kyšio), o G. Č. savo naudai tiesiogiai pats pažadėjo ir susitarė priimti iš D. Z. 10 000 Eur kyšį, pažadėjęs paveikti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją R. Š., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, tai yra Kauno apygardos teisme nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-10-319/2019, priimtų kaltinamajam G. V. palankų nuosprendį – teismo nuosprendžiu pripažinęs G. V. kaltu ir pastarajam paskyręs laisvės atėmimą, G. V. atidėtų laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taip pat šio susitikimo metu G. Č. nurodė D. Z. kyšį – 10 000 Eur – laikyti su savimi, teigdamas, kad teisėjas R. Š. poveikio atlikti nurodytus neteisėtus veiksmus metu neturi žinoti apie piniginio kyšio sumą.

Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Nuteistasis G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 3 dalį, ir jį pagal pareikštus kaltinimus išteisinti arba, atsižvelgiant į ilgą proceso trukmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi paskirta bausme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 3 dalį, yra neteisėta ir nepagrįsta. G. V. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos – su savo gynėju advokatu D. Z. nesitarė dėl teisėjo, nagrinėjančio jo baudžiamąją bylą, papirkimo ir kyšio davimo. Proceso metu paaiškėjo, kad D. Z. turėjo daug draugų ir pažįstamų teisinėje sistemoje, kuriems galėjo daryti įtaką, todėl pasinaudodamas pažintimis, savo iniciatyva, norėdamas gauti didžiulį honorarą, galėjo ieškoti ir kitų būdų kaip laimėti pradėtas bylas. Pažymima, kad D. Z. ir kitų asmenų pokalbių turinys nuteistajam G. V. nebuvo žinomas.

Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, 2019 m. vasario 15 d., 2019 m. kovo 7 d., 2019 m. kovo 8 d., 2019 m. kovo 12 d. ir 2019 m. balandžio 25 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokoluose fiksuotų pokalbių su D. Z. metu buvo aptarinėjamos baudžiamosios bylos, kuriose D. Z. jį atstovavo, taip pat su advokatu buvo kalbamasi apie jo kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros panaikinimą, tačiau nė viename iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų pokalbių nebuvo tariamasi dėl teisėjo R. Š. papirkimo ir kyšio davimo. Pažymima, kad 2019 m. kovo 8 d. protokole užfiksuoto pokalbio metu G. V. buvo sulaikytas Lukiškių kalėjime, o iš pokalbio turinio matyti, kad pokalbis vyksta apie visai kitą bylą, apie poveikį liudytojui, apie Klaipėdą ir kažkokį Vytą, kurio jis nepažinojo. Taip pat 2019 m. kovo 12 d. protokole užfiksuoto pokalbio metu, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pinigai advokatui D. Z. buvo paduoti už jo darbą – teisines paslaugas. Su advokatu D. Z. buvo sutartas 5 000 Eur atlygis už kiekvieną bylą ir 5 000 Eur už apeliacinio skundo surašymą, iš viso sutarta dėl 15 000 Eur honoraro. Pažymima, kad 2016 m. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Kaune, kur jis buvo kaltinamas prekyba žmonėmis, vėliau – 2018 m. buvo iškelta byla Druskininkuose dėl poveikio liudytojui, todėl jau tuo metu buvo sutarta, kad nuosprendis bus skundžiamas aukštesnei instancijai, t. y. Vilniaus apeliaciniam teismui. Pinigai advokatui D. Z. buvo perduoti už jo atstovavimą šiose bylose.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis skundžiamame nuosprendyje nurodytais jo ir advokato D. Z. pokalbiais, grubiai pažeidė BPK 10 straipsnio 1, 2 dalis, 44 straipsnio 8 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 45 straipsnio 2 dalies, 46 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatas ir šie pažeidimai laikytini esminiais BPK pažeidimais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atlikti slapto pobūdžio procesinius veiksmus, numatytus BK 158 straipsnyje, advokato D. Z. atžvilgiu buvo leista 2018 m birželio 26 d., 2018 m. rugsėjo 19 d., 2018 m. spalio 12 d., 2018 m. gruodžio 18 d. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis. Aptariamu laikotarpiu jokie įtarimai advokatui D. Z. pareikšti nebuvo, advokatas D. Z. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas ir pranešimas apie įtarimą jam įteiktas tik 2019 m. vasario 20 d. Taigi iki šios dienos joks jo susižinojimas apskritai negalėjo būti kontroliuojamas. Be to, nė vienoje nutartyje nėra nustatyti apribojimai, t. y. kokia konkrečiai apimtimi advokato D. Z. susižinojimą leidžiama kontroliuoti. Minėtomis ikiteisminio tyrimo teisėjų nutartimis iš esmės buvo leista kontroliuoti bet kokį advokato D. Z. bendravimą su pastarojo klientais, t. y. ir nuteistuoju G. V., todėl tokiu būdu buvo suteikta galimybė pareigūnams piktnaudžiauti savo teisėmis ir tuo buvo pasinaudota, taip, be kita ko, pažeidžiant ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Visi pokalbiai, pateikti į bylą, buvo užfiksuoti tuo laikotarpiu, kuomet D. Z. atžvilgiu buvo atliekami neviešo pobūdžio procesiniai veiksmai, o G. V. buvo jo klientas, sudaręs su advokatu teisinių paslaugų teikimo sutartį. Pažymima, kad 2018 m. spalio 17 d. ir 2019 m. sausio 10 d. susitikimų advokato D. Z. patalpose ir 2019 m. vasario 6 d. susitikimo viešbučio „Congress“ patalpose užfiksuoti pokalbiai yra pateikiami kaip G. V. pareikštus kaltinimus patvirtinantys įrodymai, nors šių pokalbių metu buvo aptarinėjamos G. V. baudžiamosios bylos, kuriose D. Z. buvo jo gynėjas, ir kiti su tuo susiję klausimai, t. y. kokius liudytojus reikėtų apklausti, baigiamosios kalbos, sprendimų apskundimo galimybės ir pan. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl pareigos užtikrinti advokato ir kliento konfidencialumą bei BPK 44 straipsnio 8 dalyje, Advokatūros įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje, 46 straipsnio 1, 3, 5 dalyse įtvirtintus draudimus, akivaizdu, jog šių susitikimų metu užfiksuoti pokalbiai tarp D. Z. ir G. V. negalėjo būti vertinami kaip leistini įrodymai BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių prasme ir būti naudojami kaltei pagrįsti, kadangi fiksuojant jo ir gynėjo pokalbius buvo pažeistos BPK 10 straipsnio 1, 2 dalių, 44 straipsnio 8 dalies nuostatos, garantuojančios teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą. Taip pat pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog 2019 m. kovo 7 d. užfiksuoto pokalbio prie viešbučio „Congress“ nelaiko leistinu įrodymu ir pašalino iš kaltinimo aplinkybes dėl 2 000 Eur papildomos kyšio sumos, tačiau 2019 m. kovo 7 d. pokalbius, grįsdamas G. V. kaltę, vis tiek nepagrįstai paminėjo.

Pažymima, kad BPK 80 straipsnio 3 punkto nuostatos aiškiai draudžia apklausti kaip liudytoją įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėją dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo pareigas. Analogiškas draudimas nustatytas ir Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. Z. buvo apklaustas apie aplinkybes, kurias jis sužinojo vykdydamas savo, kaip gynėjo, funkcijas, todėl jo parodymai negalėjo būti laikomi teisėtu būdu gautais įrodymais ir, grindžiant G. V. kaltę, vadovautis jais nebuvo galima. Be to, D. Z. parodymai yra melagingi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Nuteistasis G. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – G. Č. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl G. Č. pripažinimo kaltu pagal BK 226 straipsnio 2 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta – teismas faktines bylos aplinkybes vertino neobjektyviai, selektyviai ir tik kaltinimo naudai, o išvadas dėl G. Č. kaltės grindė prielaidomis bei spėjimais, o ne objektyviais įrodymais, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą bei nekaltumo prezumpcijos principą. Todėl yra pakankamas pagrindas teigti, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo objektyviai šališkas teismas, kadangi, be prieš tai paminėtų aplinkybių, į skundžiamo nuosprendžio turinį buvo perkelti tik kaltinamojo akto duomenys ir prokurorės teisiniai argumentai, nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp D. Z. ir G. Č. parodymų, iškraipyti ir savaip interpretuoti pokalbių įrašuose fiksuoti žodžiai ir sakinių prasmės, deklaratyviai konstatavus, kad G. Č. kaltė įrodyta byloje surinktais bei teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, nors nei nuteistojo G. Č., nei liudytojo R. Š. parodymai skundžiamame nuosprendyje net nebuvo analizuoti.

Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo G. Č. kaltę, nepagrįstai vadovavosi nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį atleisto D. Z. parodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, kad D. Z. parodymų vertinimui skiria didesnį dėmesį, tačiau faktiškai jų teisingumo bei patikimumo apsektu atidžiau nepatikrino, pagrįstas abejones keliančių jo teiginių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Pažymima, kad buvusio įtariamojo D. Z. parodymai dėl reikšmingų bylos aplinkybių yra manipuliacinio pobūdžio, nenuoseklūs, dviprasmiški bei prieštaringi. Šiuos teiginius patvirtina D. Z. 2019 m. kovo 1 d. pareiškimas bei 2019 m. kovo 12 d., 2019 m. kovo 18 d., 2019 m. kovo 21 d., 2019 m. rugsėjo 10 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2020 m. gruodžio 30 d. jo, kaip įtariamojo ir liudytojo, apklausų protokolai. Pažymima, kad D. Z. pirmųjų apklausų metu apskritai atsisakė duoti parodymus, o parodymus pradėjo duoti tik tuomet, kai buvo pažadėta jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai reiškia, kad D. Z., mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ir saugodamas savo laisvę, dėl savo asmeninės naudos buvo akivaizdžiai suinteresuotas duoti tik kaltinimui palankius parodymus, todėl tokie jo parodymai negalėjo būti vertinami kaip patikimi.

Iš D. Z. parodymų matyti, kad jis prieš apklausas buvo išsamiai supažindinamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pažeidžiant BPK 181 straipsnio reikalavimus. Tai patvirtina jo atsakymai, kurie yra smulkmeniški, pažodžiui atitinkantys pokalbių įrašų stenogramų turinį, todėl apklausos protokoluose fiksuoti D. Z. parodymai negalėjo būti vertinami kaip jo paties atminties išraiška. Tokios aplinkybės yra akivaizdžios, tačiau pirmosios instancijos teismui tai pagrįstų abejonių nesukėlė, o tai tik patvirtina, jog D. Z. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino neatidžiai, paviršutiniškai, šališkai, vienpusiškai bei tendencingai. Pažymima, kad 2019 m. sausio 23 d. pokalbis, užfiksuotas stenogramoje, kuriuo iš esmės grindžiama G. Č. kaltė, taip pat nėra nuoseklus, pokalbyje daug neužbaigtų sakinių, neaiškių žodžių ir frazių nuotrupų, nutylėjimų, kurių neįmanoma suprasti. Tuo tarpu D. Z. apklausų metu šio pokalbio turinį nurodė tiksliai ir detaliai, o tai patvirtina, kad D. Z. pokalbį interpretavo pagal tyrėjo nurodymus. Be to, atliktus 2025 m. kovo 8 d. fonoskopinę ekspertizę daug žodžių iš užfiksuotų pokalbių buvo pašalinti ir pakeisti, tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas įvykio aplinkybes, rėmėsi ne eksperto stenogramoje surašytais pokalbiais, bet pirminėmis garso įrašų stenogramomis, jų pagrindu darydamas nepagrįstas išvadas dėl G. Č. kaltės, nors, pavyzdžiui, iš 2019 m. spalio 19 d. pokalbio turinio buvo eliminuotas žodis „Š.“. Tai, kad buvęs įtariamasis D. Z. derino parodymus pagal tyrėjų nurodytas aplinkybes, patvirtina ir 2019 m. kovo 18 d. apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad D. Z. buvo užduotas menamas klausimas dėl 10 000 Eur kyšio davimo G. Č., nors tokio pobūdžio klausimai yra griežtai draudžiami. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas nevertino D. Z. procesinio statuso ypatumų ir nepagrįstai jo parodymus pripažino patikimais, kas lėmė nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

Įvertinus D. Z. duotų parodymų nenuoseklumą, keliama versija, kad D. Z., tardamasis su G. V. dėl jam palankaus nuosprendžio ir priimdamas iš jo pinigus, galėjo tik spekuliuoti asmenine pažintimi su teisėju G. Č., jo asmeniu, tokiu būdu siekdamas asmeninių savanaudiškų tikslų – sukčiauti bei pasisavinti pinigus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. Z. iš G. V. gautus pinigus naudojo savo asmeninėms reikmėms. Tai patvirtina V. P. parodymai, iš kurių matyti, kad D. Z. užuominas apie iš G. V. paimtus pinigus ir siekį tariamai paveikti teisėją liudytojas suprato tik kaip asmeninį pasipinigavimą. Tačiau dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas G. Č. kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje, padarymo, taip pat neatskleidė, kuo faktiškai pasireiškė nuteistojo G. Č. veiksmai sutinkant gauti atlygį ir pažadant paveikti teisėją R. Š., kad jis atitinkamai neteisėtai veiktų kyšio davėjo interesais.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. Z. pirmųjų susitikimų su G. Č. metu tiesiog G. Č. pasakojo apie bylą, kurioje jis dalyvavo, ir paminėjo bylą nagrinėjančio teisėjo R. Š. pavardę, paklausdamas, ar jį pažįsta. G. Č., nenutuokiant apie būsimus D. Z. prašymus, patvirtinus, kad pažįsta, advokatas D. Z. užsiminė, ar nebūtų galimybės pasiteirauti teisėjo, kokia tolimesnė bylos perspektyva. Vėlesnių susitikimų ir pokalbių metu, t. y. 2019 m. sausio 23 d., G. Č. tik abstrakčiai pasakė D. Z., kad pašnekės su teisėju ir paklaus jo nuomonės, nors dėl įgrisusių D. Z. skambučių ir daromo spaudimo įtardamas pastarojo ketinimus, buvo tvirtai apsisprendęs iš principo nebekalbėti su R. Š. apie D. Z. bylą, o pokalbį su D. Z. toliau tęsė tik iš mandagumo, nenorėdamas veltis į konfliktus su savo buvusiu studijų bendrakursiu. Pažymima, kad D. Z. prašymus G. Č. suvokė tik kaip domėjimąsi bylos perspektyva, kadangi aiškiai ir suprantamai konkretus prašymas daryti poveikį teisėjui, siūlant atlygį dėl palankaus nuosprendžio priėmimo, G. Č. susitikimų ir pokalbių metu nebuvo išsakytas, o D. Z. pasakojimus apie bylą G. Č. suvokė ne kaip konkretų prašymą, bet kaip draugišką pokalbį, teisinio pobūdžio diskusiją. Taigi nesant aiškaus ir suprantamo D. Z. prašymo, atitinkamai nebuvo bei negalėjo būti ir pažado paveikti teisėją R. Š.. Be to, pats D. Z. buvo įsitikinęs, kad situacija byloje jo ginamojo atžvilgiu labai gera, tai jis akcentavo G. Č..

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. Č. poveikio teisėjui R. Š. realumą, nevertino D. Z. parodymų. Kaip matyti iš 2020 m. kovo 12 d. apklausos protokolo, D. Z. nurodė, kad: „G. Č. nieko nebuvo pažadėjęs. <...> Man susidarė įspūdis, kad jis šiai bylai kreipė mažai dėmesio. <...> G. V. pasakiau, kad G. Č. nėra labai suinteresuotas, ir pasakiau, kad atvežtų dar 2 000 Eur G. Č.“. Teisminio bylos nagrinėjimo metu D. Z. taip pat nurodė, kad jis nebuvo 100 procentų tikras, kad G. Č. kalbėjo su R. Š. ir sprendė aktualius gynybai klausimus, dėl to ir prašė atvežti G. V. 2 000 Eur. Taigi ir pats D. Z. patvirtino, kad jam, kaip prašančiam asmeniui, nebuvo susidaręs įspūdis nei dėl G. Č. pažado, nei dėl to, kad jis paveiks teisėją R. Š., taip patenkindamas jo interesus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ir pokalbyje su nuteistuoju G. V. D. Z. nurodė neturintis atsakymo iš G. Č.. Be to, pirmosios instancijos teismas, pašalindamas 2 000 Eur atlygį G. Č. iš inkriminuotų aplinkybių, pripažino, kad jokios asmeninės naudos, kaip būtinojo prekybos poveikiu požymio, nebuvo.

Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad atlygio dydis, jo paskirtis, taip pat tiek perdavimo, tiek priėmimo faktas turi būti išreikštas nedviprasmiškai, labai aiškiai, suprantamai ir akivaizdžiai. Šioje byloje, išskyrus subjektyvius išvedžiojimus, manipuliacines prielaidas ir interpretacijas, jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galimybė nuspręsti dėl sutartos atlygio sumos, šio atlygio perdavimo G. Č. ar teisėjui R. Š. laiko, būdo, taip pat tikro, realaus pažado (susitarimo) paveikti teisėją, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamaus ir abejonių nekeliančio vertinimo dėl G. Č. pažado ar susitarimo priimti kyšį neatliko ir nenustatė. Kaip ir neapibrėžė, kada G. Č., kaip tarpininkas, davė tikrą, realų pažadą D. Z. paveikti teisėją R. Š., taip pat kokiu būdu toks jo pažadas buvo išreikštas ir ar buvo suprantamas ir aiškus.

G. Č. inkriminuoto tariamo pažado ar susitarimo realumą paneigia, o kartu ir tyčios nebuvimą jo veiksmuose pagrindžia, be kita ko, G. Č. neveikimas. G. Č. baudžiamojo proceso metu neneigė, kad jis gerai asmeniškai pažinojo teisėją R. Š., turėjo jo telefono numerį, jie buvo kolegos, dirbo viename pastate, todėl G. Č. bet kuriuo metu, jeigu tik būtų rimtai ketinęs ar siekęs savo veiksmais įgyvendinti D. Z. pareikštus prašymus, turėjo realią galimybę tuojau pat ar bet kuriuo kitu laiku susisiekti su R. Š. ir betarpiškai išsakyti advokato D. Z. prašymus. Jokių pašalinių kliūčių tokiems veiksmams atlikti nebuvo. Tuo tarpu iki pat G. Č. sulaikymo 2019 m. vasario 20 d., G. Č. kontakto su R. Š. neieškojo, jam neskambino ir nerašė SMS žinučių, elektroninių laiškų, būtent šiuo klausimu su juo susitikęs nebuvo, todėl, neatlikęs jokių aktyvių veiksmų, negalėjo daryti tiesioginio ar netiesioginio poveikio, kuriais realizuotų advokato prašymą bei kurie galėtų būti vertinami kaip kišimasis į teisingumo vykdymą, taip pat nebandė pasidomėti pas teisėją ir bylos perspektyva.

Tai, kad G. Č. buvo visiškai indiferentiškas D. Z. prašymams, patvirtina ir Nacionalinės teismų administracijos pateikti duomenys iš LITEKO sistemos dėl G. Č. naršymo istorijos už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. vasario 20 d. G. Č., kaip teisėjas, turėdamas teisę naršyti šioje sistemoje, turėjo objektyvią galimybę domėtis D. Z. dominančios baudžiamosios bylos eiga, tačiau tokių veiksmų, siekdamas realizuoti D. Z. prašymą, neatliko. Taip pat byloje nustatyta, jog G. Č. pats savo iniciatyva nė karto advokatui D. Z. dėl jo prašymo neskambino, nerašė jam SMS žinučių, išskyrus su inkriminuotu įvykiu nesusijusius atvejus, kai prašė priimti teisinei konsultacijai savo draugus. Šias aplinkybes patvirtina kriminalinės žvalgybos veiksmų metu fiksuoti jo ir D. Z. pokalbiai. Kartu šios aplinkybės pagrindžia, kad G. Č. su D. Z. nederino jokių tarpusavio veiksmų, nukreiptų į jo prašymo realizavimą. Jokio realaus intereso G. Č. neturėjo, gauti asmeninės naudos (turtinės ar neturtinės) nesiekė.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. Č. padarė ir kitą alternatyvią veiką, sudarančią prekybos poveikiu sudėtį, t. y. kad jis ne tik pažadėjo padaryti poveikį, bet su D. Z. susitarė priimti kyšį, yra nepagrįsta. Byloję nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokio susitarimo egzistavimą, kadangi jokio pokalbio nei apie atlygio dydį, nei jo priėmimo būdą, laiką ar vietą niekada nebuvo. Susitarimo turinio neatskleidė ir pirmosios instancijos teismas, tik deklaratyviai nurodydamas, kad toks susitarimas buvo.

Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vien pokalbių skaičius, bendravimo intensyvumas, nevertinant bendravimo turinio, pagrindžia G. Č. kaltę, yra visiškai nepagrįsta. Šiuo atveju būtent tik fiksuotų pokalbių turinys ir pokalbių metu išsakyti realūs pažadai, tačiau ne susitikimų ar telefoninių pokalbių skaičius galėtų patvirtinti G. Č. nusikalstamus veiksmus. Tuo tarpu, išskirtinai tik D. Z. inicijuotų, nevienkartinių susitikimų ir telefoninių pokalbių kiekis patvirtina kitas aplinkybes, kad G. Č. buvo visiškai abejingas visiems D. Z. prašymams, kad jis neatliko ir nesiekė atlikti jokių veiksmų, kalbantis su teisėju R. Š., o D. Z., neturėdamas ir po susitikimo negaudamas iš G. Č. jokių pažadų, taip pat suprasdamas, kad G. Č. nereaguoja į jo prašymus, kaskart įkyriai ir įžūliai tesiekė bandyti išgauti iš G. Č. jį dominančią informaciją. Todėl vien už jokia forma nerealizuotus pokalbius asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas G. Č. veiksmus, kaip korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, tik preziumavo, kad G. Č. padaryta veika gavo asmeninės naudos, tačiau nepasisakė, kokia buvo ta nauda, kuo ji pasireiškė. Nors 2019 m. sausio 23 d. stenogramoje yra nurodomi D. Z. žodžiai: „Aš turiu. <...> Ne, tai <...> aš turiu dešimt štukų“, tačiau pažymima, kad šios padrikos frazės apie pinigus tuo metu G. Č. negirdėjo, kadangi pokalbis vyko lauke, laiptinės aikštelėje, prie įėjimo į teismą, šalia gatvės. Priešingai, G. Č. per pokalbį neaiškiai išgirdo D. Z. sakant, kad: „Turiu atsivežęs popierius“. Tai, kad šio pokalbio metu D. Z. kalbėjo apie pinigus, G. Č. tapo žinoma tik tyrimo metu, dėl to pirmosios instancijos teismui buvo teikiamas prašymas dėl fonoskopinės ekspertizės atlikimo. Kita vertus, tokia apimtimi išsakyta vienintelė abstrakti D. Z. frazė, nesant tolimesnės realizacijos, savaime nesudaro pagrindo nuspręsti apie G. Č. pažadą ar su D. Z. pasiektą susitarimą dėl atlygio.

Nors nuosprendyje nurodoma, kad G. Č. atlygį tariamai sutiko priimti, nurodydamas, kad D. Z. atvežtų pinigus tuomet, kai bus žinomas galutinis variantas, arba kad kyšį priims, kai bus galutinai aptaręs su R. Š., tačiau tokių savo tendencingų išvedžiojimų jokiais objektyviais duomenimis (įrašais, pokalbių stenogramomis, kitais duomenimis) pirmosios instancijos teismas nepagrindė. Pažymima, kad 2019 m. sausio 23 d. G. Č. šiame pokalbyje R. Š. pavardės neminėjo, apie tai, jog jis ruošiasi vykti pas R. Š. į namus, D. Z. sakyta nebuvo. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad į D. Z. prašymus G. Č. nereagavo, dėl poveikio teisėjui darymo visų pokalbių metu nežadėjo, dėl jokio atlygio su D. Z. nesitarė ir jo negavo, byloje taip pat nėra jokių patikimų duomenų, kad kažkokį turtinį ar neturtinį atlygį jis siekė gauti ateityje, tarėsi ar derino dėl jo dydžio, perdavimo aplinkybių, vietos, laiko, būdo. Todėl visiškai nesuprantama, kodėl nepilnai fiksuoto pokalbio fragmentą: „Gerai, tada reikia jo namuose <...>.“ pirmosios instancijos teismas interpretavo kaip G. Č. pasakymą, kad su R. Š. kalbės jo namuose.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo G. Č. tyčios formos, jos turinio, tyčią apibūdinančių intelektualinio ir valinio momentų. Tai, kad G. Č. tyčia nebuvo nukreipta padaryti šį nusikaltimą, pagrindžia objektyvieji požymiai. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo buvus tarp G. Č. ir D. Z. korupcinius ryšius, tačiau šiuo aspektu išsamus bylos aplinkybių vertinimas nebuvo atliktas, nors aukščiau nurodytas tikslas (nepagrįstos naudos (atlygio) siekimas) iš esmės yra būtinasis prekybos poveikiu, kaip nusikalstamos veikos, sudėties požymis. Todėl nenustačius šio požymio, visi kiti byloje nustatyti veiksmai ir susitarimai praranda nusikalstamai veikai būdingą pavojingumą ir tai objektyviai paneigia bet kokią G. Č. tyčią.

G. Č. veiksmais nebuvo pažeistas ir BK 226 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – normali valstybės institucijų veikla, valstybės tarnybos autoritetas, viešasis interesas. Nesant jokių realių veiksmų, kuriais būtų bent pabandyta padaryti netinkama įtaka (poveikis) teisėjui R. Š., spręstina, kad G. Č. veikė pagal teisingumo, lojalumo, skaidrumo principus, dėl to jo procesinė veikla nebuvo iškreipta, o normali teismo veikla nesutrikdyta, teismo ir valstybės prestižas nenukentėjo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareikštas kaltinimas yra pagrįstas, neatitinka byloje surinktų duomenų bei suformuotos teismų praktikos, vertinant nusikalstamos veikos, numatytos, BK 226 straipsnio 2 dalyje požymius, dėl to G. Č. iš jam pareikšto kaltinimo turėtų būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjos prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė – apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų G. V. ir G. Č. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinių skundų argumentus bei proceso dalyvių pasisakymus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 226 straipsnio 2, 3 dalyse, padarymo aplinkybių bei nuteistųjų G. V. ir G. Č. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, yra motyvuotos. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo ir pirmosios instancijos teismo šališkumo

Nuteistojo G. Č. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neužtikrino išsamaus, nešališko ir visapusiško įrodymų tyrimo, nesusiejo įrodymų į vientisą loginę grandinę, nepašalino byloje iškilusių abejonių ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis prielaidomis. Todėl teigiama, kad dėl padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, vertinant bylos įrodymus, baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apygardos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį apeliacine tvarka, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdamas, vertindamas įrodymus, nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Nustatydamas bylos aplinkybes, teismas išsamiai ištyrė ir analizavo tiek nuteistųjų G. V. bei G. Č. parodymus, tiek liudytojo D. Z., kuris nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus. Visus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Įrodymai, kuriais grindžiama G. V. bei G. Č. kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, išdėstyti nuosekliai, atskleistas jų turinys ir įrodomoji reikšmė. Nuosprendyje aiškiai argumentuota, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, teismo išvados logiškos, neprieštaringos, nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik kurio nors proceso dalyvio nuomonės. Vien tai, kad bylą nagrinėjantis teismas priima gynybai nepalankius procesinius sprendimus, dar nereiškia, kad teismas yra šališkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023, 26 punktas, 2026 m. kovo 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-495/2026, 22 punktas). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvavimo stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181-648/2019, 10 punktas).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o priimtas skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio nuostatas. Todėl nenustačius konkrečių objektyvaus ar subjektyvaus teismo šališkumo požymių, t. y. teismo proceso organizavimo trūkumų, leidžiančių manyti, kad vienai proceso šaliai rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas, ar bylą nagrinėjusių teisėjų asmeninio šališkumo ar tendencingumo, vien nuteistojo G. Č. nesutikimas su įrodymų vertinimo rezultatais ir priimto jam nepalankaus nuosprendžio išvadomis negali būti prilyginamas teismo nešališkumo principo pažeidimui. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šališko teismo vertinami kaip nepagrįsti.

Dėl slaptų tyrimo veiksmų, numatytų BPK 158 straipsnyje, teisėtumo ir jų metu gautų duomenų leistinumo bei advokato paslapties

Nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde ginčijamas BPK 158 straipsnyje numatytų slaptų tyrimo veiksmų, vykdytų prieš advokatą D. Z., teisėtumas, jų apimtis ir šių veiksmų metu gautų duomenų leistinumas. G. V. teigia, kad šie veiksmai atlikti neteisėtai, nes jų taikymo metu D. Z. dar nebuvo pareikšti įtarimai, o teismo nutartyse, kuriomis buvo sankcionuoti slapti tyrimo veiksmai, nebuvo pakankamai konkrečiai apibrėžta leidžiamų atlikti veiksmų apimtis. Be to, nuteistojo vertinimu, neviešo pobūdžio procesiniai veiksmai prieš advokatą D. Z. sankcionuoti ir vykdyti pažeidžiant Advokatūros įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintas advokato veiklos garantijas ir advokato profesinę paslaptį, todėl jų metu užfiksuoti G. V. ir D. Z. pokalbiai negali būti pripažinti leistinais įrodymais. Sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 158 straipsnyje nustatyta procesinė prievartos priemonė gali būti taikoma tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir esant dviem pagrindams: 1) nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip labai sunkus, sunkus ar apysunkis nusikaltimas; 2) ikiteisminio tyrimo medžiagoje turi būti surinkta pakankamai duomenų apie konkretaus asmens, dėl kurio atliekamas ikiteisminis tyrimas, nusikalstamą veiką. Šiuos veiksmus sankcionuoja ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje leisti savo tapatybės neatskleidžiantiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti minėtus veiksmus, turi būti nurodyta: 1) asmenys, atliksiantys slaptus veiksmus; 2) asmuo, prieš kurį veiksmai turi būti atlikti; 3) duomenys apie asmens nusikalstamą veiką; 4) konkretūs veiksmai, kuriuos leidžiama atlikti; 5) siekiamas rezultatas; 6) slaptų veiksmų trukmė. Taigi pagrindinė prielaida tinkamai įvertinti slaptų tyrimo veiksmų metu gautų duomenų leistinumą, taip pat ir patikimumą yra aiškus faktinis ir teisinis tokių veiksmų atlikimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2018 m. birželio 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-7-00007-18 apie galimai daromą sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje (t. 1, b. l. 1–3, 24–30). Pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-7-00007-18 buvo kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija, susijusi su advokatų A. S., M. N., G. C., tarp jų ir advokato D. Z., neteisėtais veiksmais, siekiant padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės V. V. (t. 1, b. l. 19–23). Kaip matyti, D. Z. atžvilgiu neviešo pobūdžio veiksmai, numatyti BPK 158 straipsnyje, buvo sankcionuoti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjų 2018 m. birželio 26 d., 2018 m. rugsėjo 19 d., 2018 m. spalio 12 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimis, siekiant slapta, naudojant technines priemones, gauti duomenų apie daromą sunkų nusikaltimą, nustatyti nusikaltime dalyvaujančius asmenis ir kitą bylos tyrimui reikšmingą informaciją. Kaip matyti iš nutarčių turinio, ikiteisminio tyrimo teisėjas, susipažinęs su jam pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pakanka pagrįstai manyti, jog D. Z. galėjo būti susijęs su BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, taip pat įvertino jo, kaip advokato, statusą ir konstatavo, kad tiriama galima nusikalstama veika tiesiogiai nesusijusi su įstatymo nustatyta tvarka atliekamomis advokato funkcijomis. Taigi Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjų priimtų nutarčių turinys patvirtina, kad slapti veiksmai buvo nukreipti ne į teisėtą D. Z. profesinę veiklą ar jo klientų gynybos informaciją, bet į galimai jo paties daromą nusikalstamą veiką. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, tęsiant slaptų tyrimo veiksmų vykdymą, teismui kartu su prašymu pratęsti procesinės prievartos priemonės terminą buvo teikiami ir kiti duomenys, pagrindžiantys ir kitų D. Z. galimai korupcinio pobūdžio nusikaltimų darymą. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šie duomenys patvirtina, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas sankcionuoti slaptus tyrimo veiksmus D. Z. atžvilgiu.

Aplinkybė, kad BPK 158 straipsnyje numatytų veiksmų sankcionavimo metu D. Z. dar nebuvo pareikšti įtarimai, savaime nesudaro pagrindo šiuos slaptus tyrimo veiksmus pripažinti neteisėtais. BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo sąlyga yra ne formalus asmens įtariamojo procesinis statusas, bet pradėtas ikiteisminis tyrimas, esant dviem pagrindams, t. y. nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama kaip labai sunkus, sunkus ar apysunkis nusikaltimas bei ikiteisminio tyrimo medžiagoje turi būti surinkta pakankamai duomenų apie konkretaus asmens, dėl kurio atliekamas ikiteisminis tyrimas, nusikalstamą veiką. Šiuo atveju visos imperatyvios BPK 158 straipsnyje numatytos sąlygos, leidžiančios taikyti slaptus tyrimo veiksmus prieš asmenį, buvo nustatytos. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. Z. galėjo būti taikomi slapti tyrimo veiksmai, nustatyti BPK 158 straipsnyje.

Žemesnės instancijos teismas

Nepagrįsti nuteistojo G. V. argumentai, kad minėtomis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis nebuvo apibrėžta leidžiamų atlikti slaptų tyrimo veiksmų apimtis. Kaip matyti iš Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjų 2018 m. birželio 26 d., 2018 m. rugsėjo 19 d., 2018 m. spalio 12 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d. nutarčių, kuriomis buvo sankcionuoti slapti tyrimo veiksmai, kiekvienoje nutartyje buvo įvardyti konkretūs veiksmus atliksiantys ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir asmuo – D. Z., prieš kurį jie nukreipiami, taip pat konkrečiai nurodytos D. Z. naudojamos darbo patalpos (advokato kontora) ir jo transporto priemonė, nustatytas leidžiamas slapto patekimo į šiuos objektus skaičius bei procesinės prievartos priemonės taikymo laikotarpis. Nutartimis leista šiuose objektuose esančius daiktus apžiūrėti ar paimti naudojant technines priemones, užmegzti ryšius su D. Z., šių kontaktų metu slapta daryti pokalbių, kitokio susižinojimo ar veiksmų vaizdo ir (ar) garso įrašus, taip pat techninėmis priemonėmis kontroliuoti ir fiksuoti pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, kai jų dalyviai apie kontrolę nežino. Be to, teismo nutartyse buvo nurodytas ir konkretus šių priemonių tikslas – fiksuoti informaciją, susijusią su D. Z. galimai daromomis nusikalstamomis veikomis. Taigi teismo nutartyse buvo apibrėžtas tiek slaptų veiksmų subjektas ir objektai, tiek jų pobūdis, apimtis, tikslas ir trukmė. Tokia sankcija, priešingai nei teigia nuteistasis G. V., nesuteikė pareigūnams neribotos diskrecijos savo nuožiūra kontroliuoti bet kokį D. Z. privatų ar profesinį bendravimą. Priešingai, teismo nutartyse buvo pakankamai konkrečiai nustatyta, kokia apimtimi ir kokiais būdais gali būti ribojamas privatumas ir kokiam tyrimo tikslui tokie ribojimai leidžiami.

Sankcionuotų minėtomis nutartimis neviešo pobūdžio procesinių prievartos priemonių ikiteisminiame tyrime Nr. 04-7-00007-18 atlikimo metu 2018 m. rugsėjo 10 d., 2018 m. spalio 17 d., 2018 m. lapkričio 29 d., 2019 m. sausio 10 d., 2019 m. sausio 23 d. ir 2019 m. vasario 6 d. buvo užfiksuoti D. Z. pokalbiai su nuteistuoju G. V. ir kitais asmenimis, darant slaptus garso įrašus tiek D. Z. darbo kabinete, tiek kitose vietose (t. 1, b. l. 96–99, 122–128, 158–165, 196–205). G. V. apeliaciniame skunde ginčijamas šių neviešo pobūdžio metu užfiksuotų jo ir D. Z. pokalbių naudojimas šioje byloje, remiantis advokato ir kliento bendravimo konfidencialumu, taip pat D. Z., kaip liudytojo, apklausų leistinumas, iš esmės teigiant, kad apklausų turinys sudaro advokato paslaptį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad advokato profesinė paslaptis ir kliento teisė konfidencialiai bendrauti su gynėju yra viena esminių teisės į gynybą garantijų ir ginama tiek pagal tarptautinę teisę, tiek pagal nacionalinę. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių garantijų neignoravo, o išsamiai vertino jų ribas, nustatęs, kad pats advokatas D. Z. kartu su savo ginamuoju dalyvavo šioje byloje inkriminuotų nusikaltimų daryme.

Žemesnės instancijos teismas

Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 5 dalį advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis, pagal kliento pavedimą advokato surinkti duomenys, taip pat kitas advokato ir kliento bendravimo (susitikimų, korespondencijos, pokalbių telefonu ar kitų formų bendravimo) turinys. BPK 154 straipsnio 7 dalyje taip pat nustatyta, kad draudžiama klausytis elektroninių ryšių tinklais perduodamų gynėjo pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais tarp jų perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti.

Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad advokato profesinė paslaptis nėra absoliučiai neliečiama. Jos apsauga gali būti ribojama išimtiniais atvejais, kai tai būtina siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar jas ištirti, ypač kai yra pagrįstų duomenų apie galimai paties advokato daromą nusikalstamą veiką. Galimai nusikalstamas advokato elgesys nėra teisėtos advokato profesinės veiklos dalis ir nepatenka į tų interesų, kuriuos saugo sustiprinta profesinės paslapties apsauga, sritį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2026 m. kovo 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2026, 16.5 papunktis).

Iš aptarto teisinio reguliavimo išplaukia, kad advokato ir kliento pokalbio susižinojimas jokiomis aplinkybėmis negali būti panaudotas prieš klientą tik tuomet, kai tokio pokalbio metu aptariama gynybos taktika, strategija, kliento pateikta informacija ar kita Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje saugoma profesinė paslaptis. Tokio susižinojimo panaudojimas kliento kaltinimui reikštų teisės į gynybą pažeidimą. Tačiau profesinės paslapties apsauga negali būti naudojama kaip priemonė apsaugoti naujos ar tęsiamos nusikalstamos veikos planavimą ar vykdymą vien dėl to, kad vienas iš bendravimo dalyvių yra advokatas, prisidengiant advokato ir kliento teisinių paslaugų teikimo santykiais.

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atskirta teisėta gynybos veikla, kuriai taikomas advokato imunitetas, nuo komunikacijos, kuri pati sudaro galimos nusikalstamos veikos dalį. Konfidencialumo garantija nėra skirta apsaugoti advokato ir kliento susitarimą daryti naują nusikalstamą veiką. Byloje neviešo pobūdžio veiksmai, remiantis BPK 158 straipsniu, buvo atliekami todėl, kad teisėsaugos institucijos turėjo pagrindą įtarti patį D. Z. galimai darant sunkų nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino EŽTT praktiką ir sprendė, kad advokato profesinė paslaptis nėra absoliuti, kai pats advokatas pagrįstai įtariamas dalyvavimu nusikaltime, o kontroliuojama komunikacija susijusi ne su teisėtos gynybos strategija, bet su naujos nusikalstamos veikos planavimu ar vykdymu.

Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojamas EŽTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją, peticijos Nr. 49176/11. Kaip matyti, EŽTT šiame sprendime, kaip ir prieš tai savo praktikoje, pabrėžė, kad profesinė paslaptis nėra absoliuti, tačiau nurodė, kad stenografuoti pasisakymai neturi būti naudojami prieš klientą jo procese (79–80 punktai). Iš šių nuostatų galima suprasti, kad teisėtai perimto pokalbio turinys neturi būti naudojamas prieš klientą procese, kuriame jau yra įgyvendinamos jo gynybos teisės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši taisyklė nebuvo suformuluota kaip absoliutus draudimas tokiu pokalbiu remtis atskirame procese, kuriame tiriama pokalbio metu advokato ir kliento planuota ar daryta nauja nusikalstama veika. Kitaip tariant, draudimas naudoti advokato ir jo kliento pokalbių įrašus EŽTT praktikoje siejamas būtent su jau vykstančiu procesu, kuriame advokatas atstovauja (gina) klientą, nesiejant pokalbių panaudojimo negalimumo atskirame procese, tiriant kitų nusikalstamų veikų aplinkybes, kurios buvo aptartos tame pačiame pokalbyje. Priešingas aiškinimas lemtų neteisingą, nelogišką ir įrodinėjimo požiūriu itin sudėtingą situaciją: asmuo, bendraudamas su advokatu, galėtų planuoti ar net daryti naujus, įskaitant sunkius ar labai sunkius, nusikaltimus, o teisėsaugos pareigūnai, nors ir turėdami tokių pokalbių įrašus, tačiau tam tikrais atvejais neturėdami kitų įrodymų, būtų teisiškai įpareigoti baudžiamąjį procesą nutraukti. Todėl darytina išvada, kad teisėtai sankcionuotų neviešo pobūdžio veiksmų metu gauta informacija apie planuojamas, rengiamas ar daromas nusikalstamas veikas negali sudaryti advokato ir kliento paslapties, prisidengiant advokato imunitetu, ir gali būti panaudota atskirame su pirma byla nesusijusiame procese.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tiriant ir renkant duomenis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BPK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymo, neviešo pobūdžio prievartos priemonių taikymo metu buvo nustatyti ir kitų, įskaitant ir šioje byloje nagrinėjamų, nusikaltimų požymiai. Kaip matyti iš byloje pateiktų pokalbių įrašų, D. Z. pokalbių su kitais asmenimis, įskaitant ir G. V., metu buvo aptariama ne teisėta gynybos taktika, teikiama teisinė konsultacija ar kita Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje saugoma informacija, bet tariamasi dėl G. V. bylą nagrinėjusiojo teisėjo papirkimo, siekiant neteisėtai paveikti bylos rezultatą. Todėl įrodinėjimo dalykas šioje byloje yra ne konfidencialiai advokatui atskleista kliento gynybos pozicija, o pats galimai nusikalstamas susitarimas, kurio dalyviu buvo ir advokatas. Todėl darytina išvada, kad vien advokato profesinis statusas (advokato imunitetas) negali suteikti ir nesuteikia tokiam bendravimui advokato profesinės paslapties apsaugos.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog G. Z., kaip advokato, atžvilgiu slapti tyrimo veiksmai, numatyti BPK 158 straipsnyje, buvo vykdomi pažeidžiant pirmiau išdėstytas advokato paslapties apsaugos garantijas, taip pat, kad pažeidus advokato ir kliento slapto susižinojimo apsaugą prieš jo klientus būtų panaudoti duomenys, surinkti atliekant minėtus veiksmus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nusikalstamos veikos mechanizmą ir gautų įrodymų, vykdant neviešo pobūdžio veiksmus, turinį, įrodymų gavimo būdas atitiko Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą išimtį. Taip pat konstatuotina, kad Advokatūros įstatymo 45 straipsnyje nustatytas advokatui taikomas imunitetas, apimantis draudimą kontroliuoti profesines pareigas atliekančio advokato ir jo kliento susižinojimą, nepažeistas, nes advokato ir kitų asmenų susižinojimas apskritai nelaikytinas advokato profesine paslaptimi. Taigi nenustačius, kad slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu užfiksuoti G. V. ir D. Z. pokalbiai pateko į advokato ir kliento profesinės paslapties apsaugos sritį, nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jų pripažinti neteisėtai gautais ir pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį neleistinais įrodymais.

Analogiškai vertintinas ir BPK 80 straipsnyje įtvirtintas draudimas apklausti gynėją apie aplinkybes, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo pareigas. D. Z. parodymų dalykas nagrinėjamoje byloje nėra informacija, kurią G. V. jam konfidencialiai atskleidė siekdamas teisėtos gynybos. D. Z. buvo apklausiamas apie jo paties veiksmus – pinigų paėmimą, kontaktų su G. Č. ieškojimą ir susitikimų organizavimą, pasiūlymą perduoti pinigus ir paveikti teisėją R. Š. Šios aplinkybės apibūdina paties D. Z. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, o ne profesinės paslapties turinį. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis D. Z. apklausų metu gautais parodymais, BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų taip pat nepažeidė.

Dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 226 straipsnio 2, 3 dalyse

Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį. Pagal BK 226 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus, tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlęs, pažadėjęs ar susitaręs duoti arba davęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį.

Pagal 226 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus.

Tarpininko kyšininkavimo esmė yra asmens įsipareigojimas už kyšį panaudoti (tikėtiną ar tariamą) įtaką ir paveikti atitinkamą instituciją (įstaigą, organizaciją) ar konkrečius reikiamus įgaliojimus turinčius asmenis, kad šie priimtų papirkėjui rūpimą tarnybinį sprendimą, atliktų tam tikrus pageidaujamus veiksmus ar, atvirkščiai, nepriimtų nepageidaujamo sprendimo arba neatliktų nepageidaujamų veiksmų. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti ne vien tik kyšio priėmimu, bet ir pažadu ar susitarimu jį priimti, taip pat reikalavimu ar provokavimu duoti kyšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-976/2026, 10.1 papunktis).

Šioje byloje skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. V. pagal BK 226 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad: 2018 m. spalio 17 d., būdamas advokato D. Z. kontoroje, pasiūlė, pažadėjo ir susitarė duoti D. Z. didesnės nei 250 MGL vertės kyšį –15 000 Eur, siekdamas, jog advokatas D. Z., pasinaudodamas pažintimis ir kita tikėtina įtaka, paveiktų G. V. baudžiamąją bylą Nr. 1-10-319/2019 nagrinėjusį Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją R. Š., kad šis, neteisėtai vykdydamas savo įgaliojimus, priimtų G. V. atžvilgiu pageidaujamą nuosprendį – G. V. paskirtų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėtų. G. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, siekdamas to paties tikslo, už minėtą neteisėtą poveikį teisėjui R. Š. 2019 m. sausio 10 d., būdamas advokato D. Z. kontoroje, perdavė D. Z. didesnės nei 250 MGL vertės kyšį – 15 000 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

G. Č. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, savo naudai tiesiogiai pažadėjo ir susitarė priimti kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, priimtų G. V. atžvilgiu pageidaujamą nuosprendį, o būtent: D. Z., veikdamas G. V. neteisėtais interesais, pats tiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ir susitarė duoti G. Č. jam G. V. perduoto kyšio dalį – 10 000 Eur, o G. Č., pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjui R. Š. – savo naudai tiesiogiai pats pažadėjo ir susitarė priimti iš D. Z. kyšį – 10 000 Eur, pažadėjęs paveikti teisėją R. Š., kad šis neteisėtai veiktų vykdydamas įgaliojimus, t. y. Kauno apygardos teisme nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-10-319/2019 priimtų G. V. palankų ir pastarojo pageidaujamą nuosprendį – G. V. paskirtų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėtų.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek nuteistasis G. V., tiek nuteistasis G. Č. su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir juos iš pareikštų kaltinimų, atitinkamai pagal BK 226 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 226 straipsnio 3 dalį, išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistasis G. V. apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis kartu su savo gynėju advokatu D. Z. siekė šioje byloje inkriminuotu laiku neteisėtai paveikti jo baudžiamąją bylą nagrinėjusį teisėją R. Š. ir šiam tikslui perdavė D. Z. 15 000 Eur. Apelianto teigimu, jokio susitarimo paveikti jo bylą nagrinėjusį teisėją R. Š. tarp jo ir D. Z. nebuvo, o perduoti pinigai buvo skirti teisėtoms advokato paslaugoms apmokėti. Todėl, G. V. vertinimu, jeigu D. Z. ir ėmėsi veiksmų, siekdamas per G. Č. paveikti teisėją R. Š., tai darė savo iniciatyva, G. V. apie tai nežinant ir tokiems veiksmams nepritariant. Šiame kontekste nuteistasis G. V. ginčija ir D. Z. parodymų patikimumą bei pirmosios instancijos teismo jiems suteiktą įrodomąją reikšmę, teigdamas, kad byloje užfiksuoti pokalbiai, susitikimai ir pats 15 000 Eur perdavimo faktas nepatvirtina nei nusikalstamos šių pinigų paskirties, nei jo tyčios siekti neteisėto poveikio teisėjui.

Tuo tarpu nuteistasis G. Č. apeliaciniame skunde neneigia pažinties su teisėju R. Š., bendravimo ir susitikimų su D. Z., taip pat to, kad jų užfiksuotuose pokalbiuose iš tiesų buvo kalbama apie nuteistojo G. V. baudžiamąją bylą ir galimybę pasikalbėti su ją nagrinėjusiu teisėju R. Š.. Tačiau nuteistasis G. Č. kategoriškai neigia, kad toks bendravimas reiškė jo pažadą ir susitarimą už piniginį atlygį panaudoti savo pažintį su R. Š. ir neteisėtai paveikti šio sprendimą. G. Č. teigimu, jo pasisakymai reiškė tik galimybę pasikalbėti su kolega ar pasiteirauti apie bylos situaciją (eigą), o ne įsipareigojimą už atlygį daryti poveikį teisėjui. Šią poziciją nuteistasis G. Č. grindžia tuo, kad jokio konkretaus prašymo paveikti teisėją nebuvo, taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad jis būtų ėmęsis realių veiksmų, vykdydamas pažadą. Todėl, G. Č. vertinimu, pirmosios instancijos teismas jo ir D. Z. užfiksuotiems pokalbiams, atskiroms jų frazėms suteikė jų tikrojo turinio neatitinkančią reikšmę, o D. Z. parodymai, atsižvelgiant į jų prieštaringumą, nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti įvykusius korupcinius mainus.

Taigi iš šių apeliacinių skundų argumentų matyti, kad abu nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nustatytų bylos aplinkybių – G. V. neigia patį susitarimą su D. Z. paveikti jo baudžiamąją bylą nagrinėjusį teisėją R. Š. ir 15 000 Eur paskirtį, o G. Č. – jo ir D. Z. korupcinį pokalbių turinį, t. y. susitarimą priimti 10 000 Eur ir pažadą už šį atlygį paveikti teisėją R. Š.. Iš esmės tokio pozicijos abu nuteistieji laikėsi viso baudžiamojo proceso metu, neigdami kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo (t. 10, b. l. 183–193, 197–199; t. 12, b. l. 186–187).

Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus ir minėtus apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad tokia nuteistųjų pateikta įvykio versija neatitinka byloje nustatytos įvykių sekos ir prieštarauja ne tik D. Z. parodymams, bet ir procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuotiems pačių nuteistųjų G. V. ir G. Č. veiksmams bei jų su D. Z. pokalbių turiniui. Pažymėtina, kad teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne tik iš kaltininko parodymų, bet atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Šioje byloje vienas iš pagrindinių bylos įrodymų, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė G. V. ir G. Č. kaltę, neabejotinai yra liudytojo D. Z. parodymai. Siekiant paneigti D. Z. nurodytas aplinkybes, apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino D. Z. parodymų prieštaringumo, jų nenuoseklumo ir parodymų kaitos, kuri, nuteistųjų teigimu, buvo susijusi su pasikeitusiu procesiniu statusu byloje, dėl to liudytojo D. Z. parodymai pirmosios instancijos teismo buvo nepagrįstai pripažinti patikimu įrodymu šaltiniu, nustatant inkriminuotų veikų padarymo aplinkybes. Šie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.

Byloje esantys duomenys iš tiesų patvirtina, kad D. Z. šioje byloje buvo pareikšti įtarimai dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimų, įskaitant ir šioje byloje nagrinėjamo prekybos poveikiu, padarymo, tačiau, sutikus bendradarbiauti ir atskleisti visas jam žinomas veikų padarymo aplinkybes, 2020 m. kovo 13 d. prokuroro nutarimu, patvirtintu Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2020 m. kovo 20 d. nutartimi, D. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas BK 39¹ straipsnio pagrindu ir ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas (t. 5, b. l. 8–48, 49–85).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad vertinant atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. Z. parodymų objektyvumą, iš dalies yra reikšminga jo procesinė padėtis, tačiau vien tai, kad D. Z. ikiteisminio tyrimo metu pripažino padaręs nusikalstamas veikas, įskaitant ir kaltę dėl šioje byloje nagrinėjamų, t. y. tarpininko kyšininkavimo bandant per nuteistąjį G. Č. papirkti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją R. Š., ir davė parodymus apie šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o kartu ir apie nuteistųjų G. V. ir G. Č. dalyvavimą juos darant, nesudaro pagrindo manyti, jog D. Z. buvo suinteresuotas apkalbėti nuteistuosius, t. y. davė melagingus parodymus.

Šiame kontekste pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymams ir jų vertinimui. Vien asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas nėra pagrindas tokio asmens parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Šiuo atveju egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-648/2021, 49 punktas). Be to, ir EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, korupciniais nusikaltimais (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; EŽTT 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; EŽTT 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07).

Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu ir liudytojo D. Z. parodymų objektyvumui nustatyti skyrė daug dėmesio, taip pat jo parodymus vertino kartu su kitais bylos įrodymais taip, kaip to reikalauja BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, ir pagrįstai juos pripažino patikimu įrodymų šaltiniu, grindžiant nuteistųjų G. V. ir G. Č. kaltę.

Kaip matyti, D. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepriklausomai nuo jo procesinio statuso pasikeitimo šioje byloje, nurodė, kad būdamas G. V. gynėju ir siekdamas, kad pastarajam nebūtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, su savo ginamuoju aptarė galimybę už piniginį atlygį paveikti G. V. baudžiamąją bylą nagrinėjusį teisėją R. Š.. D. Z. taip pat nuosekliai nurodė, kad, G. V. sutikus su tokiu jo pasiūlymu, buvo nuspręsta daryti poveikį teisėjui R. Š. per kitą jo pažįstamą, taip pat teisėją, G. Č., kuris, D. Z. manymu, pasinaudodamas savo asmenine pažintimi su R. Š., galėjo tokią įtaką jam padaryti. Pažymėtina, kad D. Z. parodymai nekito ir dėl G. V. jam perduotų pinigų paskirties, t. y. D. Z. nurodė, kad G. V. jam perduota 15 000 Eur suma buvo skirta ne jo teisinėms paslaugoms apmokėti, o papirkti teisėją R. Š.. Be kita ko, liudytojo parodymai išliko nuoseklūs ir dėl susitikimo su nuteistuoju G. Č. aplinkybių. D. Z. nurodė, kad į daugkartinius susitikimus su G. Č. vyko ne siekdamas abstrakčiai pasiteirauti apie G. V. bylos perspektyvą, kaip proceso metu teigė G. Č., bet susitikimų Kaune ir Birštone metu jis G. Č. konkrečiai prašė pasikalbėti su R. Š. dėl G. V. palankaus procesinio sprendimo priėmimo, kad jo ginamajam nebūtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Be to, D. Z. nuosekliai nurodė ir tai, kad 2019 m. sausio 23 d. susitikimo su G. Č. metu su savimi turėjo ir G. V. šiam tikslui jam perduotus pinigus, kuriuos G. Č. buvo pasirengęs perduoti, jeigu G. Č. būtų sutikęs juos paimti. Nors G. Č. tą kartą, t. y. 2019 m. sausio 23 d., pinigų nepaėmė, tačiau jo elgesį ir pasisakymą jis suprato kaip sutikimą pasikalbėti su R. Š., o ne kaip atsiribojimą nuo jam pateikto pasiūlymo (t. 4, b. l. 127–129, 130–136, 137–140, 142–150, 151–157, 158–167; t. 5, b. l. 1–7, 87–91, 92–95, 96–99; t. 10, b. l. 3–6, 80–82).

Vertinant liudytojo, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymų patikimumą, reikšminga ir tai, kad D. Z. nebandė visais atvejais pateikti kategoriškų atsakymų dėl aplinkybių, kurių vėliau nebeprisiminė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. Z. atvirai nurodė, kad dėl daugybės apklausų skaičiaus jau nebeprisimena tikslaus susitikimų skaičiaus, nebegali tiksliai pasakyti, kiek kartų siūlė G. Č. pinigus ir ar G. Č. buvo pasakyta visa konkreti pinigų suma, taip pat negalintis patvirtinti, ar G. Č. realiai kalbėjo su R. Š., todėl natūralu, kad atskirų apklausų metu jo nurodytų aplinkybių detalumas nebuvo visiškai vienodas. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojo D. Z. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių, t. y. dėl pinigų paėmimo iš G. V. tikslo, paties paėmimo fakto (laiko, vietos, kartų ir pan.) bei vėlesnių veiksmų tariantis su kitu nuteistuoju G. Č., pastarojo prašant padaryti poveikį G. V. bylą nagrinėjančiam teisėjui R. Š. bei už tai žadant piniginį atlygį, taip pat G. Č. pažado tą poveikį padaryti, buvo nuoseklūs ir nekito viso baudžiamojo proceso metu. Taigi vien tai, kad liudytojas D. Z. tam tikrų apklausų metu negalėjo identiškai atkartoti įvykio aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo jo parodymus laikyti neobjektyviais ar jais nesivadovauti. Priešingai, vertinant praėjusį laiką (tiriami 2018–2019 metų įvykiai), nusikalstamų veikų, apie kurias buvo apklausiamas, ir asmenų, apie kuriuos davė parodymus, skaičių, daugkartines apklausas, atsisakymas kategoriškai tvirtinti nebeprisimenamas detales nesudaro pagrindo atmesti ankstesnių D. Z. parodymų dalies, kurią, kaip teisingą, patvirtina kiti bylos įrodymai. Būtent toks liudytojo parodymų sisteminis vertinimas kartu su kitais bylos įrodymais atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir leidžia pašalinti abejones dėl jo parodymų nepatikimumo. Kitaip tariant, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, patvirtinančių apeliacinių skundų teiginius dėl pirmosios instancijos teismo neišsamiai atlikto parodymų vertinimo. Priešingai, įvertinus D. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytų įvykių aplinkybes, darytina išvada, kad būtent apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl D. Z. parodymų objektyvumo grindžiamos ne išsamia visa bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.

Priešingos išvados neleidžia daryti ir nuteistojo G. Č. apeliacinio skundo teiginiai dėl BPK 181 straipsnio nuostatų pažeidimo, teigiant, kad D. Z., dar prieš duodant pirminius parodymus, buvo sudaryta galimybė susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, dėl ko D. Z. neva turėjo galimybę derinti savo parodymų turinį prie ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų. Šie G. Č. apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Įtariamojo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga numato BPK 21 straipsnio 2 dalis, o susipažinimo tvarką reglamentuoja BPK 181 straipsnis, kurio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad įtariamasis ir jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu bet kuriuo momentu turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, taip pat susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus. Rašytinis prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar susipažinimo metu daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus pateikiamas prokurorui, kuris turi teisę neleisti susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis ar jų dalimi, taip pat neleisti daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus, jei toks susipažinimas galėtų pakenkti ikiteisminiam tyrimui.

Iš bylos duomenų matyti, kad D. Z., apklaustas įtariamuoju, ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. vasario 20, 26 d. bei 2019 m. kovo 6, 7 d., parodymus duoti atsisakė, be kita ko, motyvuodamas ir tuo, kad jis nėra susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri buvo pateikta teismui sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo klausimą, o teismo posėdžio metu susipažinti nespėjo, nes buvo skirta tik 30 min. (t. 12, b. l. 183–186). Prokurorė į baudžiamąją bylą pateikė 2019 m. kovo 1 d. D. Z. prašymą leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri buvo pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismui sprendžiant jo suėmimo klausimą (t. 12, b. l. 193–203). Iš 2019 m. kovo 12 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento rašto matyti, kad šis prašymas buvo patenkintas, pavedant Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiajam specialistui J. S. (J. S.) pateikti suimtam įtariamajam D. Z. prašomą ikiteisminio tyrimo medžiagos dalį, užpildant atitinkamą protokolą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas J. S. patvirtino, kad 2019 m. kovo 12 d. prokuroras iš tiesų leido D. Z. susipažinti su dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos, kuri buvo pateikta ir teismui, sprendusiam jo suėmimo klausimą, tačiau liudytojas neprisiminė, ar D. Z. su šiais duomenimis buvo supažindintas, neprisiminė ir to, kad būtų pildęs privalomą surašyti supažindinimo protokolą (t. 12, b. l. 180–183). Atsižvelgiant į tai, prokurorė V. Vidugirienė 2024 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio metu buvo įpareigota patikrinti ir pateikti teismui D. Z. supažindinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtinančius duomenis, tačiau, kaip matyti iš prokurorės pateikto Generalinės prokuratūros 2024 m. rugsėjo 4 d. rašto Nr. 17.2-2240, be teismui jau pateiktųjų, kitų duomenų, kad D. Z. būtų papildomai supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nėra (t. 12, b. l. 183–186). Taigi, byloje nėra duomenų, kad prokuroro 2019 m. kovo 12 d. rašte minimas protokolas būtų buvęs surašytas, kas leidžia spręsti, jog D. Z. ikiteisminio tyrimo medžiaga iki jo apklausos 2019 m. kovo 12 d. taip ir nebuvo pateikta susipažinti.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog dar iki prokuroro sprendimo leisti susipažinti D. Z. su ikiteisminio tyrimo medžiaga priėmimo, 2019 m. kovo 10 d. D. Z. prokurorui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pranešimu apie įtarimą, jis pripažįsta padaręs pareiškime nurodytas nusikalstamas veikas (t. 4, b. l. 127–129). 2019 m. kovo 12 d. įtariamojo apklausos metu D. Z. nurodė detalias jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes (t. 4, b. l. 130–136). Apklaustas 2024 m. rugsėjo 3 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas D. Z. nurodė, kad prieš pateikdamas 2019 m. kovo 10 d. pareiškimą apie prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas, jis buvo susipažinęs su įtarimais, ar buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, negalėjo prisiminti. Tačiau liudytojas kategoriškai patvirtino, kad pirminius savo parodymus jis davė pats, laisva valia ir nesivadovaudamas ikiteisminio tyrimo medžiaga. Liudytojas J. S. taip pat kategoriškai paneigė, kad D. Z. apklausos buvo vykdomos pažeidžiant BPK numatytą tvarką, nurodydamas, kad su slaptų veiksmų atlikimo protokolais, vaizdo ir garso įrašais D. Z. buvo supažindintas kur kas vėliau ir tai atsispindi jo apklausų protokoluose (t. 12, b. l. 183–186).

Kita vertus, iš į bylą pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. protokolo matyti, kad, sprendžiant suėmimo paskyrimo klausimą D. Z., teismo posėdžio pradžioje buvo padaryta 30 min. pertrauka tam, kad įtariamojo D. Z. gynėja advokatė Inga Botyrienė galėtų susipažinti su teismui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 12, b. l. 183–186). Taigi nėra abejonių, kad 30 min. trukmė buvo pakankama advokatei peržvelgti ir įvertinti bent jau esminius ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis. Kita vertus, aplinkybė, kad duodamas pirminius parodymus D. Z. turėjo supratimą, kokiais duomenimis grindžiami jam pareikšti įtarimai, niekaip nepatvirtina nei to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė BPK nuostatas, nei to, kad D. Z. savo parodymus derino prie byloje surinktų duomenų. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į paties D. Z. apeliacinės instancijos teisme nurodytas aplinkybes, kad būdamas teisininkas, praktikuojantis baudžiamųjų bylų advokatas, jis galėjo objektyviai įvertinti jam pareikštų įtarimų apimtį ir turinį, jam žinomus pareigūnų surinktus bylos duomenis ir pats priimti sprendimą pripažinti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei duoti apie jas išsamius parodymus (t. 12, b. l. 183–186). Taigi nenustačius, kad toks procesinis veiksmas, kaip supažindinimas su ikiteisminio tyrimo medžiaga, įvyko, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padarytas ir BPK 181 straipsnio pažeidimas.

Apeliacinių skundų argumentus, jog nebuvo jokio pažado ir susitarimo dėl korupcinių mainų, t. y. G. V. perduota 15 000 Eur suma buvo skirta advokato D. Z. honorarui apmokėti, o G. Č. susitikimų su D. Z. metu aptarė tik bylos eigą, abiem nuteistiesiems teigiant, kad D. Z. tokiu būdu ketino pasipelnyti, paneigia kiti bylos įrodymai, gauti taikant procesines prievartos priemones, t. y. taikant neviešo pobūdžio veiksmus slapta stebint D. Z. susitikimus su kitais asmenimis bei darant pokalbių įrašus. Pažymėtina, kad visi D. Z. nurodyti jo parodymuose susitikimai su G. V. bei G. Č. (taip pat ir su V. P. bei L. V.) realiai įvyko, o procesinėmis prievartos priemonėmis užfiksuotas jų pokalbių turinys iš esmės sutampa su D. Z. parodymų turiniu.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo G. Č. apeliacinio skundo argumentais, kad vien susitikimų ar telefoninių pokalbių skaičius savaime iš tiesų neįrodo nei pažado paveikti valstybės tarnautoją, nei susitarimo priimti atlygį. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada nagrinėjamu atveju paremta ne vien kiekybine bendravimo išraiška. Bendravimo intensyvumas vertintinas tik kaip viena iš aplinkybių, įgaunanti įrodomąją reikšmę kartu su konkrečiu susitikimų turiniu, jų chronologija, D. Z. veiksmais prieš ir po susitikimų bei kitais bylos įrodymais. Būtent šių aplinkybių tarpusavio ryšys leido pirmosios instancijos teismui nustatyti tikrąjį atskirų, savaime galinčių atrodyti abstrakčių ar nebaigtų, pasisakymų turinį ir tikruosius šalių ketinimus vykusių susitikimų metu.

Nagrinėjamu atveju pirmas pokalbis, kurio metu buvo aptartas nusikalstamas veikimo planas, buvo užfiksuotas 2018 m. rugsėjo 10 d. advokato D. Z. kontoros patalpose tarp D. Z. ir L. V.. Pokalbio metu buvo kalbama apie G. V. bylos eigą bei galimus sprendimus. Šiame kontekste paminėtina tai, kad tuo metu iš tiesų jau vyko baudžiamosios bylos Nr. 1-10-319/2019 nagrinėjamas Kauno apygardos teisme, o L. V. šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas apie jam žinomas aplinkybes, susijusias su G. V. pareikštais kaltinimais dėl prekybos žmonėmis. Todėl pagrįstai manytina, kad L. V. buvo žinomas ne tik G. V. pareikštų kaltinimų turinys, bylos eiga, bet ir G. V. bylą nagrinėjantis teisėjas, juo labiau jog vėliau G. V. atžvilgiu priimto nuosprendžio turinys patvirtina, kad L. V. buvo artimas nuteistojo G. V. draugas. Taigi kaip matyti iš D. Z. ir L. V. 2018 m. rugsėjo 10 d. pokalbio turinio, kuris užfiksuotas 2019 m. kovo 8 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole, į L. V. nuogąstavimus, kad: „Giedrius“, „<...> dabar čia gaus sroką, dabar tai tikrai per šitą apygardą“, D. Z. atsakė: „Aš dar nešnekėjau, nes nebuvo... Šnekėjau su Vincu. <...>... ,,vyniojo, kad aš čia turiu skylę <...> su juo, su šituo, su Š.. Tai aš sakau (necenzūrinis žodis), tai... Nes aš irgi turiu... Aš turiu priėjimą. <...>“.; „Man tai šnekėt, man reikia per kitą teisėją supranti? Aš turiu per Administracinio buvusį pirmininką...“. Taigi nekyla abejonių, kad jau šio pokalbio metu D. Z. užsiminė L. V. apie planą paveikti G. V. bylos eigą, nes, kaip nurodė: „turėjo priėjimą prie bylą nagrinėjančio teisėjo“ per kitą teisėją, o būtent G. Č.. Tokias aplinkybes D. Z. patvirtino apklausų metu, be to, iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad G. Č. anksčiau (keli metai iki šių įvykių) ėjo Kauno apygardos administracinio teismo pirmininko pareigas. Svarbu tai, kad vėlesni procesinių prievartos priemonių taikymo rezultatai patvirtina, jog buvo imtasi konkrečių veiksmų tokius D. Z. planus realizuoti, kas rodo jo realius ketinimus paveikti G. V. bylą nagrinėjusį teisėją.

Nors G. V. skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo pokalbiu, užfiksuotu 2019 m. kovo 8 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole, teigdamas, kad pokalbis vyko ne su juo, nes tuo metu jam buvo taikoma kardomoji priemonė, pokalbis vyko visai apie kitą bylą, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pokalbis, kaip minėta, vyko ne tarp D. Z. ir nuteistojo G. V., o tarp D. Z. ir nuteistojo draugo L. V., kurie, be kitų aplinkybių, aptarinėjo būtent G. V. procesinę padėtį ir D. Z. planuojamus veiksmus. Šias aplinkybes patvirtina pokalbio metu nurodyti vardai: G. (V.), T. (D., kuris buvo teisiamas kartu su G. V. toje pačioje byloje), V. (P. – T. D. advokatas) ir teisėjo pavardė – Š. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai 2019 m. kovo 8 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolą vertino kaip vieną iš įrodymų, pagrindžiančių byloje nustatytas faktines nusikalstamų veikų aplinkybes.

Aplinkybę, kad D. Z. ėmėsi veiksmų įgyvendinti sumanymą, patvirtina 2018 m. rugsėjo 14 d. skambutis G. Č. dėl susitikimo, kurio metu paaiškėja, kad G. Č. tą dieną nėra atvažiavęs Kaune į darbą, tariamasi susitikti kitą savaitę, D. Z. sako: „Jo, aš užlėksiu čia aš va į prokuratūrą tada“, į tai G. Č. atsako: „Gerai, gerai, <...>, Gerai. Tvarkoj, davai. Iki pasimatymo.“ (t. 3, b. l. 99). Pažymėtina, kad D. Z. skambino G. Č. praėjus keturioms dienoms po susitikimo su L. V.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, G. Č. ir D. Z. susitikimas įvyko 2018 m. spalio 4 d. Kaune, tą pačią dieną 11.04.41 val. D. Z. paskambinus G. Č. telefonu ir pakvietus išeiti į lauką prie teismo pastato, tačiau pokalbio turinys susitikimo metu tarp minėtų asmenų nebuvo užfiksuotas. Kita vertus, šis D. Z. ir G. Č. susitikimas buvo aptartas tarp D. Z., L. V. ir G. V. advokato D. Z. kontoros patalpose vėlesnio, t. y. 2018 m. spalio 17 d. pokalbio metu (t. 2, b. l. 59–67). Iš 2019 m. kovo 12 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo matyti, kad D. Z. informuoja pokalbio dalyvius, kad jis ėmėsi veiksmų, realizuojant savo sumanymą paveikti G. V. bylos eigą: ,,<...> ten viskas yra užvesta, viskas sušnekėta, pasakys...“, į L. V. klausimą: „<...>Mh. Nu, bet tai ką ten... Kas, normaliai, bazarina?“, D. Z. atsako: „Jo.“. Po to L. V. dar pasitikslina: „Bazarina?“, o į tai D. Z. atsako: „Kaip gi jisai... Šitas, Prienuose buvo (neaiškiai) buvo pirmininku, o šitas buvo šiaip teisėju.“. Vėliau D. Z. priduria: „<...> tai va, vėl važiuosiu, vėl užeisiu penktadienį ir paklausiu“. Vertinant šį pokalbį, teisėjų kolegijai, kaip ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių, jog buvo kalbama apie G. Č., jo pažintį su R. Š.. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad 1994–1997 m. R. Š. dirbo teisėju Prienų rajono apylinkės teisme, o tuo metu G. Č. ėjo šio teismo pirmininko pareigas. Pokalbio turinys patvirtina, kad šie minėtų teisėjų ryšiai pakalbio dalyviams buvo laikomi pakankamais tikėtis teigiamo nuteistojo G. Č. sprendimo ir pažado paveikti R. Š.. Be to, šis pokalbis vienareikšmiškai paneigia nuteistojo G. V. apeliacinio skundo teiginius, kad D. Z. veikė savo nuožiūra. Jeigu nuteistasis G. V. apie ketinimą per tarpininką užmegzti neteisėtą kontaktą su R. Š. nieko nebūtų žinojęs, objektyviai sunkiai paaiškinama, kodėl būtent jam dalyvaujant D. Z. pranešė, jog buvo kalbėta su G. Č. bei pastarojo pažintis su R. Š..

Kaip matyti iš vėlesnių įvykių, būtent penktadienį (kaip ir buvo susitarta), t. y. 2018 m. spalio 19 d., D. Z. susisiekė su G. Č. ir sutarė susitikti: D. Z. sako: „Nu, aš, va, važiuoju į posėdį, šitą, čia paposėdžiausiu. Nu, kiek čia, porą valandų, trejetą. Tada prilėkčiau, kur nors kavos išgert.“, į tai G. Č. atsakė: „Gerai. Gerai.“. Iš kitų tos pačios dienos pokalbių Nr. IID 3523 ir Nr. IID 3534 matyti, jog D. Z. atvažiavo į Birštoną, būdamas ten su G. Č. derino susitikimo vietą ir susitarė susitikti šalia Birštono kultūros centro (t. 3, b. l. 100–102). Nors šio susitikimo ir pokalbio turinys tarp minėtų asmenų nebuvo užfiksuotas, tačiau pats susitikimo faktas, vertintinas bendrame įvykių kontekste, neabejotina patvirtina, jog šio susitikimo tikslas buvo išlikęs tas pats – per G. Č. paveikti G. V. bylą nagrinėjantį teisėją R. Š. ir išsiaiškinti, koks yra R. Š. atsakymas. Būtent apie tai buvo kalbama ir dėl to buvo susitarta prieš dvi dienas (2018 m. spalio 17 d.) vykusiame susitikime tarp D. Z., L. V. ir G. V..

Analogiškai vertintinas ir D. Z. bei G. Č. susitikimas, vykęs 2018 m. lapkričio 29 d. šalia Regionų apygardos administracinio teismo pastato, esančio Kaune. Iš pokalbio turinio matyti, kad toliau pakankamai subtiliai ir konspiruotai (šnibždantis) aptariamas galimas poveikis teisėjui R. Š.. Nors dalies pokalbio turinio ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavyko aiškiai užfiksuoti, tačiau girdimi tokie G. Č. atsakymai į D. Z. klausimus: „su Š. šnekėjau“, „Nežinau“, „Chujnia ten viskas“ (t. 2, b. l. 68–71). Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad šio pokalbio stenograma nėra vientisa, joje yra neaiškių vietų, teigiant, kad teisėjo R. Š. pavardė pokalbio metu nebuvo minėta ir tai patvirtina fonoskopinio tyrimo metu patikslintos atskirų pokalbio žodžių turinys. Vis dėlto, pats pokalbio pobūdis, D. Z. keliami klausimai, G. Č. atsakymai bei tolesnis, nenutrūkęs jų bendravimas rodo, kad 2018 m. lapkričio 29 d. susitikimo metu neabejotinai buvo kalbama apie teisėją R. Š. Kitaip tariant, tęsiama anksčiau pradėta komunikacija dėl D. Z. dominusio klausimo. Todėl vien aplinkybė, kad atskiros pirminės stenogramos vietos buvo patikslintos, nepaneigia šio pokalbio turinio esmės.

Nagrinėjamu atveju anksčiau minėtą įvykių seką bei nuteistųjų G. V. ir G. Č. dalyvavimą bendrame sumanyme patvirtina toliau sekę 2019 m. sausio mėn. įvykiai, užfiksuoti veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokoluose. Kaip matyti, 2019 m. sausio 10 d., darant garso ir vaizdo įrašą, buvo užfiksuotas ne tik D. Z. ir G. V. pokalbis, bet ir veiksmai (t. 2, b. l. 87–91). Iš 2019 m. sausio 10 d. pokalbio visumos galima spręsti, jog toliau kalbėta buvo apie tą pačią G. V. bylą, apie toje byloje kaltinimą palaikančią prokurorę, galimus skundus ir pan. Šio pokalbio eigoje G. V. padavė 100 ir 500 Eur vertės pinigų kupiūras D. Z.. Liudytojas D. Z., paėmęs 100 ir 500 Eur vertės pinigų kupiūras, laikė jas rankose. Vėliau D. Z. kupiūras įdėjo į dešinėje pusėje esantį darbo stalo stalčių. G. V. išėjus, D. Z. atsidarė dešinėje pusėje esantį darbo stalo stalčių, išsiėmė iš jo 100 ir 500 Eur vertės pinigų kupiūras ir jas išsinešė iš darbo kabineto. Pinigų perdavimo metu į D. Z. klausimą dėl pinigų sumos G. V. atsakė: „Penkiolika“. Tai, kad šio pokalbio metu D. Z. buvo perduoti 15 000 Eur, patvirtino ir pats nuteistasis G. V..

Kaip matyti, vos po keturių dienų nuo pinigų gavimo (2019 m. sausio 14 d.) buvo fiksuoti pasikartojantys D. Z. skambučiai G. Č. siekiant susitikti, tačiau išsiaiškinus, kad G. Č. išvykęs slidinėti, buvo sutarta susitikti po to, kai G. Č. bus Lietuvoje (t. 2, b. l. 103–104). Kai G. Č. turėjo grįžti į Lietuvą, po kelių dienų tarp D. Z. ir G. Č. vėl vyko intensyvus bendravimas telefonu, siekiant kuo greičiau suderinti susitikimą – pokalbiai vyko: 2019 m. sausio 19 d., 2019 m. sausio 20 d., 2019 m. sausio 22 d. bei 2019 m. sausio 23 d. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, toks intensyvus bendravimas neabejotinai patvirtina ir tai, kad D. Z. tuo metu jau turėjo papirkimui skirtus pinigus ir juos, kaip matyti iš vėlesnių veiksmų, siekė perduoti G. Č..

Šią išvadą patvirtina, o kartu ir apeliacinių skundų argumentus, kad nebuvo jokio realaus sutikimo dėl poveikio darymo teisėjui R. Š., o G. V. D. Z. perduota 15 000 Eur suma nebuvo skirta papirkimui, t. y. buvo advokato honoraras, paneigia 2019 m. sausio 23 d. D. Z. ir G. Č. susitikimas, vykęs šalia Regionų apygardos administracinio teismo pastato bei Regionų apygardos administracinio teismo patalpose, užfiksuotas 2019 m. vasario 18 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole (t. 2, b. l. 114–116, 117–127). Pokalbio viduryje pats nuteistasis G. Č., net nesulaukęs jokio konkretaus klausimo dėl D. Z. rūpimo reikalo, sako: „Dar nešnekėjau, nes nu, jau.“. Į tai reaguodamas D. Z. sako: „Aš turiu atsivežęs, ne (neaiškiai) dabar jau čia, aš turiu dešimt štukų.“. G. Č. atsako: „Aš nežinau... Jis neturi žinot, kiek paėmęs, aš jam viską pasakysiu.“. Tuomet D. Z. pasiūlo: „Tai, tu, tu turėk pas save.“, bet G. Č. nesutinka: „Ne, (necenzūrinis žodis).“. Tada D. Z. siūlo kitą būdą: „A jeigu, a jeigu paims, tai aš atvažiuosiu ir susitiksim, ir viskas, nu.“, su kuriuo G. Č. sutinka: „Nu, tai tada ir susitiksim, nu“. D. Z. dar pasitikslina: „Jo?“, o G. Č. atsako: „Turėk tu tada. Žinai, laikyk“. D. Z. su tuo sutinka „Nu“. O G. Č. sako: „Aš, aš jam viską susakysiu“. Tokia pokalbio eiga patvirtina, kad abiem pokalbio dalyviams buvo aiškus jų susitikimo tikslas, o pokalbio frazės patvirtina, kad nuteistasis G. Č. aiškiai girdėjo ir suprato, kad D. Z. kalba ne apie bylos dokumentus ar eigą, kaip teigiama G. Č. apeliaciniame skunde, o apie konkrečią pinigų sumą (kyšio dalyką) – 10 000 Eur už poveikio darymą teisėjui R. Š., pageidaujant priimti G. V. palankų sprendimą. Nors G. Č. atsisako šiuos pinigus paimti, tačiau vis dėlto dar kartą duoda aiškų ir nedviprasmišką pažadą (sutikimą) pasikalbėti su teisėju, nurodydamas, kad jam (R. Š.) nebūtina žinoti tikslios pinigų sumos, taip pat ir pažadą susitikti su D. Z., jei teisėjas R. Š. sutiks paimti pinigus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, G. Č. tokiais veiksmais neabejotinai ir šio susitikimo metu dar kartą sutiko su D. Z. pasiūlymu, tačiau pinigus atsisakė priimti, siekdamas apsisaugoti nuo neteisėto pinigų paėmimo fakto, tačiau ne dėlto, kad nesutiko su D. Z. prašymu už kyšį paveikti teisėją R. Š. ar atsisakė daryti nusikaltimą.

Nors G. Č. apeliaciniame skunde teigia, kad šio 2023 m. sausio 23 d. susitikimo metu D. Z. jokių pinigų su savimi neturėjo, šiuos apeliacinio skundo teiginius paneigia 2019 m. spalio 25 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolas, iš kurio matyti, kad 2019 m. sausio 23 d. apie 14.15 val. (netrukus po to D. Z. pajudėjo link Kauno ir ten susitiko su G. Č.) gatvėje, šalia Vilniaus miesto apylinkės teismo, esančio Laisvės pr. 79A, Vilniuje, esančios automobilių stovėjimo aikštelės, buvo patekta į D. Z. naudojamos transporto priemonės vidų. Apžiūrėjus automobilio vidų, tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių esančioje daiktadėžėje rastas grynųjų pinigų ryšulys, surištas gumele, apžiūrėjus rasta didelės vertės tų pačių nominalų kupiūros, kuriuos D. Z. buvo perdavęs G. V. – 4 vnt. po 50 Eur nominalo kupiūrų, 17 vnt. po 500 Eur nominalo kupiūrų, 63 vnt. po 100 Eur nominalo kupiūrų. Iš viso rasta 15 000 Eur suma (t. 2, b. l. 106–112). Tuo tarpu iš 2019 m. vasario 18 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolo matyti, kad D. Z. susitikimas su G. Č. fiksuotas kiek daugiau nei po 1,5 val. Kaune, šalia Regionų apygardos administracinio teismo pastato bei Regionų apygardos administracinio teismo patalpose, jų susitikimo metu, t. y. 2019 m. sausio 23 d. nuo 15.53 val. iki 16.15 val., atlikus pakartotinę D. Z. transporto priemonės apžiūrą, automobilio viduje pinigai nebuvo rasti (t. 2, b. l. 128–133). Todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. Z. su savimi turėjo G. V. jam perduotus pinigus ir buvo pasiryžęs juos perduoti G. Č. 2019 m. sausio 23 d. sutikimo metu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Tai, kad D. Z. realiai su savimi turėtų pinigų paskirtis buvo skirta korupcinio susitarimo įgyvendinimui, patvirtina tos pačios dienos, t. y. 2019 m. sausio 23 d., toliau sekęs D. Z. ir G. Č. pokalbis po to, kai G. Č. liepė D. Z. laikyti pinigus pas save. Kaip matyti, D. Z., siekdamas, kad jo ginamajam G. V. būtų priimtas jų pageidaujamas sprendimas, užtikrina G. Č., kad R. Š. nebijotų jo priimti, kadangi jis turi ryšių Lietuvos apeliaciniame teisme. D. Z. teigia: „Išteisins ir lauks, kol paklius kokiam (neaiškiai), pasireguliuosim. Tu pasakyk jam (neaiškiai, pareguliuosim... Nu, tai va, tu pasakyk.“, po to G. Č. sako: „<...> apskųs.“, į tai D. Z. atsako: „Tada ten pasireguliuosim.“. G. Č. pasitikslina: „Įmanoma?“, o D. Z. užtikrina: „Su... Dabar vienintelis dalykas kur žmoniški. Jiems būna, kad neišeina, bet šiaip įmanoma.“ Tada G. Č. nusistebi: „Tu matai.“, į ką D. Z. sureaguoja: „Tai ir pas Aloyzą“. G. Č. stebėdamasis klausia: „Prieinat ir ten?“, į ką D. Z. atsako: „Kruopį... Nu, tai tą, nu, pats, ir sudėsi į tą kompą, kai pateiksim“. Galiausiai D. Z. apibendrina: „Imt tai, kad įmanoma, tai“, o G. Č. į tai sureaguoja: „Gerai, gerai.“. Tuomet D. Z. dar kartą užtvirtina: „Tai jeigu jisai pirmas nuveš (neaiškiai) man be problemų, aš viską sutvarkau“, o G. Č. atsako: „Gerai, tai tada reikia namuose... Ne, jisai, jis ne, ne iš tų žmonių, supranti, aš jam pasakysiu. Sakysiu, bus viskas taip ir taip, žinai, ir, ir, ir...“. D. Z., kalbėdamas apie tą pačią bylą dar priduria: „Ten yra vienas, tai jis gali neprašyt tenai, kuris ten vartosi... Tu pašnekėk“, o G. Č. į tai atsako: „Aš pašnekėsiu“. Taigi šio pokalbio turinys patvirtina, kad R. Š. priėmus pageidaujamą sprendimą, nereikia bijoti, jog padavus apeliacinį skundą, jis bus panaikintas apeliacinio proceso metu, kadangi D. Z. nurodo, kad dėl jo turimų ryšių Lietuvos apeliaciniame teisme byla bus paskirta teisėjui, kuris paliks galioti teisėjo R. Š. priimtą sprendimą. Išgirdęs šią informaciją, nusistebėjęs, kad D. Z. turi ryšių ir ten, G. Č. dar kartą to paties pokalbio metu patvirtina anksčiau D. Z. duotą pažadą pakalbėti su teisėju R. Š. jo rūpimu klausimu, kas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, neleidžia abejoti įvykusių korupcinių mainų (pažado ir susitarimo paimti kyšį) realumu.

Šių aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad po 2019 m. sausio 23 d. susitikimo bendravimas tarp D. Z. ir G. Č. toliau nenutrūko. Kaip matyti, po savaitės, t. y. 2019 m. sausio 30 d., D. Z. vėl skambino G. Č. ir klausė: „Juda, nejuda kažkas?“, į tai G. Č. atsakė, kad: „Jo, jo, jo, po biškį“ (pokalbio Nr. IID 4007). Dar vėliau, tą pačią dieną, D. Z. dar du kartus skambino G. Č. ir mėgino suplanuoti jų susitikimą (pokalbio Nr. IID 4034), kol galiausiai 2019 m. vasario 1 d. jie susitiko Birštone (t. 3, b. l. 99–113). Nors šio susitikimo metu pokalbis tarp D. Z. ir G. Č. nebuvo užfiksuotas, tačiau šio susitikimo turinys D. Z. buvo aptartas su nuteistuoju G. V..

Tokia išvada darytina vadovaujantis 2019 m. kovo 7 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolu, iš kurio matyti, kad viešbučio „Congress“ patalpose, esančiose Vilniaus g. 2, Vilniuje, užfiksuotas D. Z. ir G. V. pokalbis, vykęs 2019 m. vasario 6 d. Šio pokalbio metu D. Z. aiškiai G. V. pasakoja apie situaciją, kokia yra tuo metu: „Dabar dėl jūsų, aš, matai, gi, dažnai telefonu (neaiškiai), aš turiu pasitart, ne mano pinigai, ne mano (neaiškiai). Buvau nuvažiavęs (neaiškiai), paskui grįžo, žinai, iš Austrijos tas teisėjas šnekėjau... į Birštoną, jis Birštone gyvena.“. Taigi šio pokalbio metu D. Z. patvirtina G. V., kad buvo susitikęs su teisėju G. Č. Birštone. Nustatyta, kad toks susitikimas įvyko 2019 m. vasario 1 d. Toliau tęsiant pokalbį apie pinigus, D. Z. nurodo, kad: „dabar aš, vat, su, su jumis, kadangi taip atvirai bendrauju... Mano galva (necenzūrinis žodis), reiktų gal tam duot, oi (necenzūrinis žodis), tam teisėjui kokių porą štukų.“. G. V.: „Čia šitam tarpininkui?“. D. Z.: „Tarpininkui. Čia gal ta prasme, žinai, vis tiek, kaip atsivest... Ne taip, kad užėjęs kabinete šneki, nu (necenzūrinis žodis), nuvažiuotų į namus, (necenzūrinis žodis), ir viskas, ir išsisprendė. Aš galiu ir pasakyt, kad ati... Atiduok iš tos sumos jam. Bet tas pasakė, kad penkiolika štukų.“. G. V.: „Nu, nu, nu.“. Taigi iš šio pokalbio matyti, kad buvo kalbama apie papildomą 2 000 Eur sumą, skirtą tarpininkui. Kaip matyti, išgirdęs tiek pasiūlymą dėl papildomų 2 000 Eur, tiek ir ankstesnių pokalbių metu aptartą sumą – 15 000 Eur, G. V. nei dėl tarpininko, nei dėl įvardintų sumų jokių klausimų D. Z. neturi. Priešingai, G. V. atsakas rodo, kad pokalbio kontekstas ir tarpininko funkcija jam buvo suprantama. D. Z. tęsdamas nurodo: „Čia nėra baisi suma, bet jeigu darot, mano galva, reiktų duot. Vis tiek (neaiškiai), parašyčiau, pašnekėčiau, jis čia pasiimtų (necenzūrinis žodis). O čia dar jam reikia nuvažiuot pas jį į namus (necenzūrinis žodis), (neaiškiai) pas teisėją ir pasišnekėtų. Jei ne tai ne (necenzūrinis žodis), tik, kad šitas, va, šitas, nueis, kaip aš sakau.“. G. V.: „Mh.“ (t. 2, b. l. 137–139).

Taigi 2019 m. vasario 6 d. pokalbio turinys neabejotinai patvirtina, kad nuteistajam G. V. ši informacija nebuvo pirmą kartą girdima, jam nekyla klausimų dėl anksčiau advokatui perduotų pinigų paskirties. G. V. taip pat neprašo paaiškinti D. Z., kodėl jo advokatas jo vardu tariasi su teisėju, kodėl pas teisėją reikia važiuoti į namus ir kodėl tai daro tarpininkas. Priešingai, G. V. pats identifikuoja teisėją, kaip tarpininką, o D. Z. nurodžius, jog pas teisėją važiuos kalbėtis kitas teisėjas, G. V. reakcija ir elgesys išlieka nepakitusi. Galiausiai D. Z. paklausus dėl 2 000 Eur perdavimo tarpininkui: „Parašyk, taip ar ne ir viskas.“, G. V. sutinka, nurodydamas, kad: „taip, taip, gerai. Tai aš kai grįšiu (neaiškiai)“. Teisėjų kolegijos vertimu, šio pokalbio aplinkybės patvirtina ankstesnių, t. y. 2018 m. rugsėjo 10 d., 2018 m. spalio 17 d. ir 2019 m. sausio 10 d. pokalbių metu aptartą planą paveikti G. V. bylą nagrinėjusį teisėją R. Š., pasinaudojant D. Z. pažintimi su G. Č., o tai leidžia vienareikšmiškai paneigti nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę, kad jo perduota 15 000 Eur suma buvo advokato honoraras, jam nieko nežinant apie D. Z. veiksmus ir įvykusius korupcinius mainus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino papildomą 2 000 Eur kyšio sumą tarpininkui G. Č., šio 2019 m. vasario 6 d. garso įraše užfiksuoto pokalbio taip pat neleidžia laikyti neleistinu įrodymu. Pažymėtina, kad 2 000 Eur suma iš kaltinimo buvo pašalinta ne todėl, kad dėl jos apskritai nebuvo tariamasi, tačiau dėl to, kad byloje nebuvo neginčytinų įrodymų, leidusių patvirtinti nuteistojo G. V. sutikimą su D. Z. pasiūlymu, pažadu, susitarimu duoti ir davimu D. Z. papildomą kyšio sumą – 2 000 Eur. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi šiuo 2019 m. vasario 6 d. pokalbiu tarp D. Z. ir G. V..

Šią išvadą dėl G. V. 2019 m. sausio 10 d. D. Z. perduotų pinigų paskirties, o kartu ir aplinkybę, kad D. Z. dar iki 2019 m. sausio 23 d. pokalbio su G. Č. buvo susitaręs su juo dėl teisėjo R. Š. papirkimo, be kita ko, patvirtina ir 2019 m. sausio 15 d. D. Z. pokalbis su advokatu V. P. (t. 2, b. l. 94–96). Kaip matyti, praėjus vos penkioms dienoms po 15 000 Eur gavimo iš G. V., D. Z., kalbėdamas su advokatu V. P., kuris toje pačioje baudžiamojoje byloje gynė kitą asmenį, atvirai nurodė, kad radęs priėjimą prie R. Š. per „tą teisėją“, o aptariamos situacijos kainą apibūdino kaip: „proto ribose“ ir įvardindamas – „penkiolika“. Paprašytas paaiškinti jo ir D. Z. 2019 m. sausio 15 d. turinį, V. P. parodė, kad šio pokalbio metu buvo kalbama apie tai, kokia bausmė gali būti paskirta jų ginamiesiems T. D. ir G. V., suprato, kad jiems gresia reali laisvės atėmimo bausmė. Taip pat liudytojas patvirtino, kad D. Z. jam yra minėjęs apie galimą 15 000 Eur kyšį už laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą T. D. ir G. V.. D. Z. pokalbyje paminėjo teisėją, tačiau nei vardo, nei pavardės jam nepasakė (t. 10, b. l. 26–27).

Nors, kaip teigiama G. Č. apeliaciniame skunde, liudytojas V. P. iš tiesų duodamas parodymus paminėjo, jog jam susidarė įspūdis, kad D. Z. nekalba rimtai ir tokiu būdu nori pasipinigauti, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad toks subjektyvus situacijos vertinimas, prieš tai aptartų nustatytų aplinkybių kontekste, niekaip nekeičia išvados dėl realiai įvykusių korupcinių mainų tarp D. Z., G. V. ir G. Č., ir niekaip nepaneigia D. Z. pačiam liudytojui V. P. įvardintos pinigų paskirties. Todėl kitaip vertinti liudytojo V. P. parodymus, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Sutiktina su G. Č. apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis kalbėjo su teisėju R. Š. dėl G. V. palankaus sprendimo priėmimo už tai pažadėdamas atlygį. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad šioje byloje nebuvo nustatytas tarpininko pažado vykdamas, nereiškia, kad nebuvo padarytas BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas, ar kad G. Č. savanoriškai atsisakė jį pabaigti. Veika kvalifikuotina kaip baigta prekyba poveikiu nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas tęsėjo duotą pažadą paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją arba jų valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai (neteisėtai) veiktų (neveiktų), ar tokio pažado netesėjo. Pakanka, kad tokį pažadą kaltininkas davė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-594/2023, 86 punktas). Taigi nustačius, kad G. Č. davė pažadą D. Z. už kyšį paveikti teisėją R. Š., jo atlikti ar neatlikti veiksmai, siekiant realizuoti duoti pažadą, neturi jokios teisinės reikšmės, vertinant veikos baigtinumą.

Pažymėtina, kad tarpininko kyšininkavimo sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai kaltininkas, be kita ko, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad jis atitinkamai neteisėtai veiktų (neveiktų), už tai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį. Šiuo atveju veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės tai, kam tarpininkas konkrečiai ketino skirti kyšį (pažadui įgyvendinti ar sau), – svarbu, kad kyšio davėjui (papirkėjui) susidarytų įspūdis, jog kaltininkas paveiks subjektą, dėl kurio veikimo (neveikimo) bus patenkinti kyšio davėjo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-976/2026, 10.2, 10.4 papunkčiai).

Pažymėtina, kad D. Z., apklausiamas baudžiamojo proceso metu, patvirtino, jog jam susidarė aiškus įspūdis, kad G. Č. pakalbės ir paveiks teisėją R. Š. jo prašomu klausimu. Dar daugiau, 2019 m. kovo 12 d. ir 2019 m. kovo 21 d. apklausų metu D. Z. teigė sulaukęs G. Č. patvirtinimo, jog pastarasis su R. Š. kalbėjo jam rūpimu klausimu (t. 4, b. l. 130–136). Vienintelis neaiškumas buvo tik tas, kada ir kur jam reikės atvežti G. V. perduotus pinigus, kadangi juos laikyti pas save jam liepė būtent G. Č.. Iš esmės tokią informaciją jis perdavė ir G. V. 2019 m. vasario 6 d. pokalbio metu, tai atsispindi ir 2021 m. sausio 23 d. pokalbio su G. Č. metu.

Kita vertus, sutiktina su nuteistojo G. Č. apeliacinio skundo argumentais, kad D. Z. 2019 m. kovo 12 d. apklausos metu buvo nurodęs ir tai, kad G. Č. „nieko nebuvo pažadėjęs“, tačiau šių parodymų negalima vertinti atsietai nuo prieš tai aptartų ir įvertintų įrodymų. Iš viso D. Z. parodymų konteksto matyti, kad jis nedarė skirtumo tarp G. Č. pažado pakalbėti su R. Š. nuo garantijos, jog bus pasiektas pageidaujamas galutinis rezultatas. Todėl D. Z. atskirose apklausose pavartota formuluotė, jog G. Č. „nieko nebuvo pažadėjęs“, savaime nepaneigia parodymų apie jam G. Č. duotą pažadą pasikalbėti su R. Š. dėl jo nagrinėjamos bylos baigties už pasiūlytą kyšį. Priešingai, ši jo frazė, visų įrodymų kontekste, vertintina kaip konkretaus rezultato negarantavimas, o ne kaip paneigianti G. Č. atsisakymą kalbėti su R. Š.. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog liudytojui D. Z. galėjo susidaryti realus įspūdis, jog G. Č. už kyšį paveiks R. Š., dėl kurio veikimo (palankaus sprendimo priėmimo) bus patenkinti kyšio davėjo (G. V. ir D. Z.) interesai.

Teisėjų kolegija pritaria G. Č. apeliacinio skundo argumentams, kad iš pokalbių įrašų nėra jokių aiškių G. Č. frazių, kad jis paims pinigus, juos perduos R. Š. ir jam padarys poveikį. Tačiau tokio pobūdžio korupcinėse bylose, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, korupciniuose mainuose dalyvaujantys asmenys būna itin atsargūs ir laikosi konspiracijos, t. y. įprastai nevartoja aiškių išsireiškimų, neišsako vienareikšmiškai suprantamų frazių ir nedalija akivaizdžiai išreikštų neteisėtų pažadų. Priešingai, apie tokius dalykus kalbama užmaskuotai, netiesioginėmis užuominomis, aptakiomis frazėmis, pokalbių dalyviams suprantant savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, juo labiau jog tiek D. Z., tiek G. Č. buvo praktikuojantys teisininkai.

Tai, kad G. Č. ketinimai paveikti teisėją R. Š. buvo realūs, patvirtina ir D. Z. bei G. Č. bendravimo dažnumas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, G. Č. ir D. Z. per pakankamai trumpą laikotarpį (nuo 2019 m. spalio mėn. iki 2019 m. vasario mėn.) susitiko 4 kartus gyvai, telefonu kalbėjo net 16 kartų, vieną kartą rašė SMS žinutę. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendravimo intensyvumas sustiprėjo po to, kai D. Z. buvo perduota kyšiui skirta 15 000 Eur suma ir artėjant baigiamųjų kalbų stadijai G. V. baudžiamojoje byloje Kauno apygardos teisme. Pažymėtina, kad visų susitikimų ir pokalbių turinys iš esmės (be kitų šalutinių temų, kurios nebuvo tų pokalbių pagrindinis tikslas) buvo tas pats – D. Z. siekis, kad G. Č. padarytų poveikį R. Š., pastarajam pasiūlydamas piniginį atlygį. Priešingai nei teigiama G. Č. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino visų įrodymų kontekste ir padarė pagrįstą išvadą, kad toks bendravimo intensyvumas (žinant tokio bendravimo tikslą), net nevertinant bendravimo turinio, rodo, jog G. Č. iš esmės suprato D. Z. prašymą bei su juo sutiko. Pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, jog iki to laiko tarp D. Z. ir G. Č. tokio dažno bendravimo nebuvo. Be to, svarbu, jog šis bendravimas prasidėjo iš karto po to, kai D. Z. su G. V., dalyvaujant L. V., 2018 m. spalio 17 d. nutarė daryti poveikį R. Š., pasinaudojant D. Z. pažintimi su G. Č., kuris, kaip nurodė D. Z., buvo jo studijų kurso ir bendrabučio kambario draugas.

G. Č. tiesioginę tyčią (valinį nusikalstamos veikos momentą) veikti nusikalstamai bei susitarimo realumą patvirtina garso įrašuose užfiksuotas pokalbių turinys. Kaip matyti, jau antrojo susitikimo metu pats G. Č. nurodė D. Z., kad „šnekėjau“, „chujnia ten viskas“, o tai reiškia, kad iki to momento G. Č. jau buvo kalbėjęs su R. Š. ir D. Z. aiškiai leido tai suprasti. Kita vertus, aplinkybę, kad D. Z. pagrįstai tikėjo, kad tokį jo pasiūlymą G. Č. priėmė, patvirtina po to sekęs jo pokalbis su G. V. ir L. V., kurio metu D. Z. nurodė, kad „normaliai bazarina“. Dar vėliau vykę pokalbiai patvirtina D. Z. parodymus, jog toks pasiūlymas buvo lydimas G. V. kyšio D. Z. perdavimo bei jo pasiūlymo G. Č., apie kurį neabejotinai girdėjo ir suprato G. Č., kadangi, kaip minėta anksčiau, D. Z. pasakius „dešimt štukų“, pats nurodė, kad: „jis neturi žinoti kiek paėmęs“. Taigi ši paties G. Č. pokalbio frazė patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad G. Č. leido D. Z. suprasti, kad sutiks pinigus (kyšį) priimti ir perduoti R. Š. po to, kai pakalbės su juo. Vien tai, kad G. Č. atsisakė pinigus priimti šio susitikimo metu, neleidžia abejoti susitarimo realumu, kadangi susitarimas dėl kyšio paėmimo ir kyšio paėmimas yra alternatyvūs objektyviosios prekybos poveikiu požymiai, o šiuo atveju buvo gautas jo sutikimas paimti pinigus vėliau, t. y. po pokalbio su R. Š.. Tai patvirtina to paties 2019 m. sausio 23 d. pokalbio frazės, kai G. Č. liepia D. Z. laikyti pinigus pas save ir kartu dar kartą pažada (užtikrina), kad „pašnekėsiu“. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad D. Z. objektyviai vėliau negalėjo perduoti aptarto kyšio, kadangi netrukus po jų paskutinių pokalbių buvo sulaikytas ir jam pareikšti įtarimai, įskaitant ir dėl šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų, padarymo.

Tai, kad G. Č. suprato savo veiksmų neteisėtumą (intelektinį nusikalstamos veikos momentą) patvirtina vėlgi jo 2021 m. sausio 23 d. pokalbių su D. Z. frazės. Kaip matyti, šio pokalbio metu, kai kalba pakrypsta apie G. V. bylą ir šio susitikimo tikslą, G. Č. nedetalizuoja ir nevardija kam ir ką pasakys, kas rodo, kad G. Č. supranta D. Z. pasiūlymą, norimus atlikti veiksmus bei pažada pakalbėti su teisėju R. Š., be kita ko, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pažada netgi susitikti su D. Z., kai bus aiškus R. Š. atsakymas („Nu, tai tada ir susitiksim, nu“). Tai, kad G. Č. suprato susitarimo realumą patvirtina ir tai, kad to paties pokalbio metu užduoti klausimai ir teiginiai D. Z., kuomet jis domėjosi D. Z. galimybėmis paveikti aukštesnės instancijos teismą, jo ryšiais su tuometiniu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku A. K.. Kaip matyti, dėl šių ryšių turėjimo G. Č. kartu ir nustemba, ir kartu dar kartą patikina D. Z. pašnekėsiantis su teisėju R. Š..

Taigi teisėjų kolegija, iš naujo ištyrusi ir įvertinusi įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius prekybos poveikiu požymius, pagrįstai ir teisingai nuteistojo G. V. veiksmus kvalifikavo pagal BK 226 straipsnio 3 dalį, o nuteistojo G. Č. veiksmus pagal BK 226 straipsnio 2 dalį.

Sutikti su apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo G. V. gynėjos prašymu perkvalifikuoti G. V. veiką pagal BK 226 straipsnio 1 dalį teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo, kadangi šioje byloje buvo nustatyta, kad G. V. sutarta ir perduota D. Z. kyšio suma – 15 000 Eur už pageidaujamą neteisėtą veikimą siekiant papirkti jo bylą nagrinėjusį teisėją, viršijo 250 MGL dydžio ribą. Vien tai, kad D. Z., išėjęs už jų susitarimo ribų, už poveikio darymą R. Š. pasiūlė G. Č. mažesnę sumą – 10 000 Eur, neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant nuteistojo G. V. veiksmus.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde, motyvuojant ilga proceso trukme, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo parinktu bausmių bendrinimo būdu, teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi paskirta bausme turėjo būti subendrinta, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, taikant bausmių apėmimo būdą. Nuteistojo G. Č. apeliaciniame skunde nėra ginčijama nei paskirtos bausmės rūšis, nei dydis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma išteisinti nuteistąjį G. Č. dėl inkriminuoto nusikaltimo, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

Teismų praktikoje viena iš tokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti bausmės paskirtį ir suteikiančių pagrindą švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), yra pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone. Galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama – Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-648/2026, 45 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. V. ir G. Č. bausmes, įvertino BK 54 straipsnyje nustatytų aplinkybių visumą, BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, taip pat ir baudžiamojo proceso trukmę. Kaip matyti, vertinant nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, buvo atsižvelgta į tai, kad G. V. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 226 straipsnio 3 dalyje, o G. Č. – apysunkį tyčinį nusikaltimą, nustatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje. Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia, siekiant asmeninės naudos. Nustatyta, kad G. V. per tarpininkus neteisėtu poveikiu teisėjui siekė gauti jam palankų procesinį rezultatą – išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, perduodamas 15 000 Eur kyšį; G. Č. pažadėjo ir susitarė priimti 10 000 Eur kyšį už neteisėtą poveikį teisėjui, kad šis, vykdydamas savo įgaliojimus, priimtų G. V. palankų sprendimą. Šiomis veikomis buvo pasikėsinta į įstatymo saugomus teisinius gėrius – valstybės tarnybos, teisminės valdžios ir teisingumo vykdymo skaidrumą bei nešališkumą.

Individualizuojant bausmes, įvertintos ir kaltininkų asmenybės. Nustatyta, kad G. V. iki šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo buvo teistas 4 kartus, po to – dar 3 kartus nuteistas už skirtingo pobūdžio nusikalstamas veikas, už kurias jam buvo taikytos įvairios bausmės, įskaitant laisvės atėmimą bei laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Kaip matyti, G. V. nedirba, baustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu, vertinant G. Č. asmenybės pavojingumą, buvo atsižvelgta į tai, kad G. Č. anksčiau nebuvo teistas, yra dirbantis, nors baustas administracine tvarka, paskirtos baudos sumokėtos. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmių paskyrimo klausimą, be prieš tai paminėtų aplinkybių, atsižvelgė ir į proceso trukmę, o būtent į tai, kad: nuo ikiteisminio tyrimo pradžios – 2019 m. sausio 16 d. iki skundžiamo 2025 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio priėmimo ir paskelbimo baudžiamasis procesas užtruko ženkliai daugiau kaip 6 (šešerius) metus. Viena iš priežasčių, lėmusių tokią proceso trukmę, buvo bylos sudėtingumas ir apimtis, būtinų proceso veiksmų atlikimas ir pan. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, procesas užtruko ir dėl kitų priežasčių, kurios nebuvo susijusios su bylos sudėtingumu ar proceso dalyvių elgesiu proceso metu, o būtent: byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama iš naujo antrą kartą dėl teisėjo šališkumo. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šios baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo laikotarpis pernelyg ilgas, jo negalima pateisinti.

Taigi, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei išvadą dėl baudžiamojo proceso trukmės, G. V. ir G. Č. pirmosios instancijos teismas paskyrė bausmes itin artimas sankcijos intervalo minimumui, t. y. už sunkaus nusikaltimo padarymą G. V. buvo paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; už apysunkio nusikaltimo padarymą, vadovaujantis BK 47, 55 straipsniais, G. Č. buvo paskirta 400 MGL (20 000 Eur) dydžio bauda.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei kaltininkų asmenybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas nėra aiškiai per griežtos, yra teisingos ir proporcingos, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininkų asmenybes, jų dar labiau švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniuose skunduose.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas kyla tik dėl pirmosios instancijos teismo pasirinkto G. V. skirtingais procesiniais sprendimais paskirtų bausmių bendrinimo būdo. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9, 4 dalimis, dalį skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės – 9 mėnesius – pridėjo prie Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi G. V. paskirtos 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės ir G. V. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams 3 mėnesiams.

Nuteistasis G. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinktu bausmių bendrinimo būdu ir prašo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi paskirta bausme – laisvės atėmimu 5 metams 6 mėnesiams – taikant bausmių apėmimo būdą, nurodydamas, kad nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą, t. y. vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalį, 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį. Pagal teismų praktiką, BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena iš nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus arba labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-511-2025, 11 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartimi, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 23 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu, G. V. paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimo padarymą apėmimo būdu buvo subendrinta su Kauno apygardos teismo 2024 m. kovo 5 d. nutartimi G. V. paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausme (šia nutartimi buvo subendrintos bausmės, paskirtos Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartimi, ir Kauno apygardos teismo 2023 m. spalio 23 d. nuosprendžiu už dviejų apysunkių ir vieno nesunkaus nusikaltimų padarymą), ir G. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams.

Taigi nustačius, kad skundžiamu nuosprendžiu G. V. bausmė buvo paskirta už sunkaus nusikaltimo padarymą, taip pat nustačius, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais G. V. bausmės taip pat buvo paskirtos už sunkaus nusikaltimo ir labai sunkaus nusikaltimo padarymą, t. y. nustačius, kad nusikalstamos veikos nelabai skiriasi pagal savo pavojingumą ir yra priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog skirtingais procesiniais sprendimais G. V. paskirtos bausmės turėjo būti subendrinamos apėmimu būdu. Priešingai, esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 9, 4 dalių nuostatas, ir bausmes subendrindamas dalinio sudėjimo būdu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Todėl keisti skundžiamą nuosprendį G. V. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nagrinėjant apeliacinį skundą, yra būtinas gynėjo dalyvavimas. Kadangi nuteistasis G. V., bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo parinkimo. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu G. V. buvo parinkta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 7 d. nutartimi paskirta gynėja advokatė V. Radvilavičienė.

Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-188-478/2026 priteisimo. Patikslintoje 2026 m. liepos 9 d. pažymoje Nr. APD-2026-07547 nurodyta, kad už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nuteistajam G. V. buvo patirtos 712,50 Eur dydžio išlaidos.

Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Ši baudžiamoji byla išnagrinėta pagal nuteistojo G. V. ir kito nuteistojo G. Č. apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio. Apeliaciniai skundai buvo atmesti. Nors nuteistasis G. V. nepateikė jokių duomenų dėl sunkios finansinės padėties ir prašymo nepriteisti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepareiškė, tačiau atsižvelgus į tai, kad G. V. bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo G. V. netenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų G. V. ir G. Č. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų už teiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo G. V. nepriteisti.

Teisėjai Eglė GruodienėJūratė JakubonienėErnestas Rimšelis