- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-15
- Bylos Nr.
- 1A-253-487/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03668-2024-4
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Aušra Bielskė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- A. P., N. S., K. V.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aivos Survilienės,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (A. P.) ir jo gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 4 dalį ir 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:
pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 118 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
pagal BK 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 312 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos už nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 312 straipsnio 2 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, ši subendrinta bausmė subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 4 dalyje ir 118 straipsnio 1 dalyje, griežtesnei bausmei apimant subendrintą švelnesnę bausmę, ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas A. P. laikiname sulaikyme, suėmime ir pagal Europos arešto orderį išbūtas laikas nuo 2024 m. spalio 27 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį nuteisti N. S. (N. S.) ir K. V. (K. V.), tačiau šios nuosprendžio dalys apeliacine tvarka neapskųstos.
Iš A. P., N. S. ir K. V. solidariai priteista biudžetinės įstaigos (toliau – BĮ) Merkinės krašto muziejui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Bylos esmė
A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuotoje grupėje, padėjo kitai valstybei ir jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, sugadino svetimą turtą ir atliko vandališkus veiksmus viešosios pagarbos vietoje ir dėl nacionalinių motyvų išniekino viešosios pagarbos vietą:
ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjami asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikiantys Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) vardu ir interesais, turėdami tikslą įbauginti visuomenes, taip pat priversti valstybes neteikti paramos Ukrainos Respublikai kovoje prieš Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją, destabilizuoti svarbiausius valstybių konstitucinius, politinius, ekonominius ir socialinius darinius, ne vėliau kaip iki 2023 m. gruodžio 27 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, subūrė organizuotą grupę, parengė informacinių hibridinių nusikalstamų priemonių planą pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, skirtą daryti sistemingus vandalizmo išpuolius prieš istorinius paminklus ir memorialus bei kitą turtą, jį gadinant ar naikinant, esantį Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje, siekdami taip veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str., kuris numato, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, 3 str., kuris numato, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tęsdami nusikalstamus veiksmus ir siekdami skaldyti Lietuvos visuomenę, pasėti baimę ir nepasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, sukurti situaciją, kai puolant Konstitucijos ginamas vertybes yra apsunkinamas konstitucinių institucijų gebėjimas vykdyti konstitucines pareigas ir visuomenės funkcionavimas pagal Konstituciją, suplanavo numatomus nusikalstamus veiksmus ir jų vykdymui į organizuotos grupės sudėtį įtraukė A. P. bei atskirų vienkartinių užduočių vykdymui pasitelkė organizuotai grupei nepriklausančius K. V., N. S. ir A. P. (A. P.), kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas.
Parengus informacinių hibridinių nusikalstamų priemonių planą, ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjami asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, vadovavo ir koordinavo šios organizuotos grupės narių veiklą, kiekvienam iš narių paskirstant vaidmenis, įskaitant A. P. – atsakingą už sistemingą vandališkų veiksmų vykdymą, ir atliekant tam tikrą nusikalstamo sumanymo užduotį už piniginį atlygį. Tokiu būdu, (duomenys neskelbtini) interesais veikiantys ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjami asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas į atskirą tyrimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė, kad organizuotos grupės nariai ar jų pasitelkti asmenys, vykdydami jiems priskirtą vaidmenį, surinks informaciją apie Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietas, suras asmenis, galinčius vykdyti vandališkus veiksmus, pasirūpins transportu ir kelionės išlaidomis, ir gaus už tai piniginį atlygį, ir šiuos veiksmus įgyvendino – surinko duomenis apie Lietuvos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietas bei organizavo paminklo kovojančios Lietuvos Prezidentui Adolfui Ramanauskui -Vanagui išniekinimą apipilant dažais.
Tęsiant nusikalstamus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamas asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, veikdamas (duomenys neskelbtini) interesais ir vykdydamas nurodymus, 2023 m. lapkričio mėn. pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, susitarė su K. V., kad šis už 1000 eurų piniginį atlygį surinks ir atnaujins parengtam nusikalstamam planui „(duomenys neskelbtini)“ reikalingus duomenis (nuotraukas ir paminklų lokacijos koordinates) apie Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietas, šiam tikslui pasiekti ir konspiracijai užtikrinti aprūpino mobiliojo ryšio telefonu „Apple iPhone“ su įdiegta šifruoto susirašinėjimo programa „Telegram“ ir automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei suteikė prieigą prie nusikalstamos veiklos plano pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ PDF failo pavidale, atsiųsdamas šį failą į suteiktą mobilaus ryšio telefoną. Po to K. V., vykdydamas bendrą susitarimą, laikotarpyje nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d. iš Rusijos Federacijos per Estijos Respubliką ir Latvijos Respubliką atvykęs į Lietuvos Respubliką automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), fotografuodamas ir sužymėdamas koordinates, surinko duomenis apie Lietuvos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietas, tame tarpe apie paminklą kovojančios Lietuvos Prezidentui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, esantį Varėnos r., Merkinės sen., Merkinės mstl., prie sankryžos tarp Nemunaičio g. 1 ir Seinų g. 9, ir šiuos duomenis ryšio palaikymui gautu mobilaus ryšio telefonu „Apple iPhone“ per programėlę „Telegram“ pateikė ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjamiems asmenims, veikusiems Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) interesais, už tai gaudamas 1000 eurų piniginį atlygį.
Po to ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjami asmenys, veikę Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) interesais, K. V. surinktus duomenis ne vėliau kaip iki 2024 m. sausio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, perdavė A. P., su kuriuo sutarė, kad šis už piniginį atlygį pats sistemingai atliks, arba suras kitus asmenis, kurie atliks, vandališkus veiksmus prieš Estijos Respublikos (2024 m. birželio 20 d. (duomenys neskelbtini) apygardos teismo įsiteisėjusiu sprendimu A. P. buvo pripažintas kaltu už išpuolius prieš nuosavybę, nukreiptus prieš Estijos Respublikos suverenitetą, nepriklausomumą ir teritorinį vientisumą, veikiant Rusijos Federacijos ir jos tarnybų interesais), Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietas ar kitus objektus.
A. P., vykdydamas susitarimą dėl vandališkų veiksmų atlikimo Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietoje, 2024 m. sausio 27 d., negalėdamas vykti pats, susitarė su N. S., nepriklausančiu organizuotai grupei, kad šis ne mažiau kaip už 400 eurų atlygį nuvyks į Lietuvos Respubliką ir dažais apipils paminklą kovojančios Lietuvos Prezidentui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, esantį Varėnos r., Merkinės sen., Merkinės mstl., prie sankryžos tarp Nemunaičio g. 1 ir Seinų g. 9. N. S. sutikus, A. P. jį instruktavo, kur yra paminklas, aptarė vykimo maršrutą, kaip turi būti apipiltas paminklas, kaip ir kur turi būti nupiešta svastika, bei perdavė paminklo išniekinimui skirtus dažus bei 350 eurų kelionės išlaidoms padengti, nurodydamas, kad paminklo išniekinimo faktas turi būti patvirtintas filmuota medžiaga. Taip pat instruktavo, kad, įvykdžius užduotį, drabužius, kuriais vilkės N. S., reikalinga sunaikinti. Po to, 2024 m. sausio 27 d., tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, N. S. paskambino A. P. ir sutarė su juo, kad A. P. savo automobiliu „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už pažadėtą 550 eurų atlygį, įskaitant kelionės išlaidų padengimą, jį nuveš į Lietuvos Respubliką prie konkretaus objekto – paminklo, po ko 2024 m. sausio 28 d. A. P. savo automobiliu „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvežė N. S. iš Estijos Respublikos per Latvijos Respubliką į Lietuvos Respubliką ir 2024 m. sausio 29 d. apie 3.00 val. privežė prie paminklo kovojančios Lietuvos Prezidentui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, esančio Varėnos r., Merkinės sen., Merkinės mstl., prie sankryžos tarp Nemunaičio g. 1 ir Seinų g. 9, kur N. S. persirengė A. P. automobilyje kitais drabužiais ir pasiėmęs dažus nuėjo prie paminklo, o A. P. liko laukti automobilyje. Po to, 2024 m. sausio 29 d. apie 3.50 val., N. S., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, nuėjęs prie paminklo kovojančios Lietuvos Prezidentui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, ant paminklo išpurškė svastiką, kryžių ir apipylė paminklą atsivežtais dažais, tuo padarydamas 1800 eurų turtinę žalą Merkinės krašto muziejui, šiuos vandališkus veiksmus nufilmavo savo mobilaus ryšio telefonu „Samsung S10“ kaip patvirtinimą, kad sutarti veiksmai buvo atlikti, ir, sugrįždamas link automobilio, kuriame jo laukė A. P., vaizdo įrašą per šifruoto susirašinėjimo programėlę „Telegram“ nusiuntė A. P., o grįžęs į automobilį, matant A. P., persirengė švariais drabužiais, avalyne ir A. P. vairuojamu automobiliu „Škoda Superb“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), abu pasišalino iš įvykio vietos.
Tokiu būdu A. P., veikdamas kartu su organizuotai grupei priklausančiais tyrimo metu nustatinėjamais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir N. S., A. P., nepriklausančiais organizuotai grupei, kurie, veikdami Lietuvos Respublikoje, atliko vandališkus veiksmus prieš Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietą, taip padėjo Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) interesais veikusiems asmenims veikti prieš Lietuvos Respubliką, keliant grėsmę Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams – konstitucinei santvarkai, suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybos ir ekonomikos galiai.
Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
Nuteistasis A. P. ir jo gynėja advokatė Diana Ingrida Vinklerytė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, pagal kurią A. P. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį ir A. P. išteisinti. Apeliacinės instancijos teismui esant nuomonės, kad A. P. veiksmuose yra kurių nors iš inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, prašo įvertinti A. P. bendradarbiavimą su policija ir taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnį, sumažinant paskirtosios laisvės atėmimo bausmės trukmę ir atidedant bausmės vykdymą. Grąžinti A. P. jo mobiliojo ryšio telefoną „Huawei Nova Y90“, kadangi jis nėra nusikaltimo įrankis. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę iš esmės grindė pirminiais kito nuteistojo N. S. parodymais bei prie bylos pridėta Estijos ir Latvijos pareigūnų surinkta medžiaga apie tai, kad A. P. Estijoje įvykdė analogišką nusikaltimą. Jokių kitų tiesioginių įrodymų, kad A. P. įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas Lietuvoje, baudžiamojoje byloje nėra.
Apeliaciniame skunde ginčijant skundžiamą nuosprendį, teigiama, kad A. P. neįvykdė inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat kad teismas neatsižvelgė į nuoseklius jo parodymus.
A. P. parodė, kad N. S. jis pažįsta nuo 2018 metų. Iš nežinomo asmens „Telegram“ programėlėje gavo pasiūlymą greitai uždirbti. Turėjo finansinių problemų, todėl susidomėjo. Aiškindamasis, koks tai darbas, gavo pranešimą, kad reikia apipilti paminklą dažais. Iš patirties žinojo, kad dažai jokios žalos akmeniui nepadaro, lengvai nusivalo. Sutiko su siūlomu darbu. Nuvykęs nurodytu adresu apipylė dažais paminklą, po to gavo pranešimą, kur palikti pinigai. Nežinomas asmuo teiravosi, ar jį, A. P., domina toks tolesnis darbas. Atsakė, kad nedomina, nes finansinių problemų nebeturėjo. Šis įvykis vyko Estijoje.
Dirbdamas „(duomenys neskelbtini)“ kurjeriu Estijoje, užvažiavo pas N. S.. Pastarasis pasiskundė finansinėmis problemomis, paprašė paskolinti pinigų. Paskolino 200 Eur, užsiminė turintis nuorodą dėl darbo. Šią nuorodą persiuntė N. S.. Daugiau apie siūlomą darbą jie nekalbėjo. Vėliau A. P. paskambino N. S., paprašė nupirkti atitinkamų dažų bei stabdžių skysčio. Prašymas nebuvo keistas, nes N. S. dirbo autoservise. A. P. prašomas prekes nupirko ir atvežė. N. S. prašė A. P. nuvežti jį į Lietuvą. Atsisakė tą daryti, nes dirbo ir išvykti negalėjo. Po kelių dienų N. S. paprašė jį paimti iš kito miesto galo. Jiems būnant automobilyje, A. P. į telefoną gavo žinutę. Joje buvo klausiama apie užsakymą. A. P. atrašė, kad nieko apie tai nežino. Tuomet jam parašė, kad jis, A. P., atliktų užsakymą, t. y. įvykdytų tai, ko neatliko N. S., tačiau jis atsisakė.
A. P. galvojo, jog vykdo kažkokius privačius užsakymus, kažkam trukdo tie paminklai, tačiau kai pateikė kaltinimus, suprato, kad tai galimai susiję su politika, su kuria jis neturi nieko bendro. Estijoje bendradarbiavo su policija, pripažino kaltę, pasakė viską, ką žinojo, su tyrėjais sudarė susitarimą dėl bendradarbiavimo. Nepriklauso jokiai nusikalstamai grupuotei, su nusikaltimų organizatoriumi bendravo dviese, jokios grupės nebuvo. Jo, A. P., telefone nėra failo „(duomenys neskelbtini)“.
Nuteistojo ir gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl galimos priešingos versijos, kad būtent pirminiai N. S. parodymai, jog nusikaltimus organizavo A. P., gali būti N. S. siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir kad būtent teisme, atsidūręs akistatoje su A. P., N. S. pradėjo sakyti tiesą. Teismo posėdžio metu A. P. ne kartą minėjo, kad Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnų jis prašė surengti jo ir N. S. akistatą, kad išsiaiškintų šių kaltinamųjų pozicijų skirtumus. Tačiau byla buvo atiduota į teismą, nesurengus šių kaltinamųjų akistatos, ir teisme, kuomet jų pozicijose priešpriešos iš esmės neliko, teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu N. S. duoti parodymai yra teisingesni. Visos abejonės turėtų būti vertinamos kaltinamų asmenų naudai, tačiau šio principo pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nesilaikė. Tokiu būdu laiko, kad A. P. kaltė dėl jam inkriminuoto BK 118 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neįrodyta.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. P. nepriklauso jokiai nusikalstamai grupuotei. Estijoje įvykdytose nusikalstamose veikose jis buvo tik vykdytojas, nežinojęs ir iki šiol nežinantis jokių tų nusikaltimų organizatorių. Nurodymus daryti nusikalstamas veikas Estijoje jis gavo elektroninėmis ryšio priemonėmis, po ko už atliktą „darbą“ jam buvo pervesti pinigai. Daugiau jokių duomenų apie nusikaltimų organizatorius A. P. nežino, juo labiau nedalyvavo su nenustatytais asmenimis jokioje nusikalstamoje grupuotėje, bendravo su nusikaltimų organizatoriumi tik dviese. Todėl kaltinti A. P. priklausius nusikalstamai grupuotei nėra jokio pagrindo.
A. P. taip pat nedalyvavo (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai) kitų nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 312 straipsnio 2 dalyje, padaryme Lietuvoje. Jis nesidomėjo ir nežinojo tolesnių N. S. veiksmų nuo to momento, kai davė jam internetinę nuorodą dėl papildomo uždarbio galimybės. Šioje dalyje jų parodymai iš esmės sutampa, ir jokia kita bylos medžiaga jų pozicijos nepaneigia. Todėl pripažinti A. P. kaltu dėl šių nusikaltimų padarymo teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Nuteistojo K. V. A. P. apskritai nepažinojo, iki teismo nebuvo jo matęs, šią jo poziciją patvirtino tiek K. V., tiek ir kita bylos medžiaga.
Nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Estijos bylos medžiaga, kaip neva įrodančia A. P. kaltę dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikų Lietuvoje padarymo.
A. P. Estijoje vykusiame baudžiamajame procese prisipažino dėl Estijoje padarytų nusikalstamų veikų, kurias jis įvykdė pats, bendradarbiavo su Estijos pareigūnais, atskleidžiant įvykdytas nusikalstamas veikas. Todėl Estijos teismo jam buvo skirta negriežta bausmė. Bylos medžiagą prijungus prie Lietuvoje nagrinėjamos baudžiamosios bylos, šią bylą nagrinėjęs teismas visiškai nekreipė dėmesio į A. P. bendradarbiavimo su Estijos ikiteisminio tyrimo pareigūnais faktą, padėjimą atskleisti nusikalstamas veikas, ir pripažino A. P. kaltu dėl nusikaltimo, kuriame jis pats ne tik tiesiogiai nedalyvavo, bet apie kurį nieko nežinojo. Teismas ne tik neatkreipė dėmesio į A. P. bendradarbiavimo su Estijos pareigūnais faktą, bet ir pasirėmė Estijos bylos medžiaga kaip neva įrodymu, kad A. P. Estijoje jau nuteistas už panašią nusikalstamą veiką, kuria jis kaltinamas ir Lietuvoje. Todėl, teismas priėjo išvados, jog jis, A. P., turėjo žinoti apie Lietuvoje daromą nusikaltimą, dalyvavo šio nusikaltimo padaryme bei priklauso nusikalstamai grupuotei. Apeliantų manymu, A. P. bendradarbiavimo su Estijos pareigūnais faktas, dėl ko buvo atskleistos nusikalstamų veikų aplinkybės ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje, turėtų būti teismo tinkamai įvertintos. Netgi tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad A. P. dėl kokios nors veikos Lietuvoje yra kaltas, vadovaujantis jau esančia teismų praktika (analogiškų bylų procesiniais sprendimais ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos mastu, šios bylos atveju – Estijoje, nes Estijos byla susijusi su šia nagrinėjama byla), jam turėtų būti skiriama žymiai švelnesnė bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu. Pirmos instancijos teismo A. P. paskirtoji reali 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta.
Taip pat apeliantų manymu, teismas be pagrindo konfiskavo A. P. mobiliojo ryšio telefoną Šis telefonas nebuvo nusikaltimo įrankis, jame nebuvo jokių draudžiamų programų ar failų. Palyginimui pažymi, kad nebūtų konfiskuojamas stacionarus namų telefono aparatas, jei iš tokio telefono aparato būtų skambinama nusikalstamais tikslais. Todėl A. P. mobiliojo ryšio telefonas turėtų būti jam grąžintas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo ir gynėjos apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo A. P. ir jo gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, taip pat įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, iš naujo išanalizavusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, išklausiusi proceso dalyvių argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį, priimtas, tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, o apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 punktas). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. P. paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos, nenustatytas pagrindas jas keisti. Vis dėlto, apeliacinio proceso metu nagrinėjant A. P. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, gauta informacija, kad baudžiamojoje byloje nuteistas asmuo – nuteistasis N. S. mirė, todėl išsprendžiamas baudžiamosios bylos jo atžvilgiu nutraukimo klausimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 327 straipsnio 1 punktas) – baudžiamoji byla N. S. atžvilgiu nutraukiama, jam mirus, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo iš nuteistųjų – keičiama (BPK 328 straipsnio 4 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo
Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėja ginčija skundžiamame teismo nuosprendyje atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, tendencingai vertino įrodymų visetą ir rėmėsi prielaidomis, nepagrįstai suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę atskiriems duomenims. Procesiniais pažeidimais apeliantai laiko tai, kad teismas rėmėsi kito nuteistojo N. S. pirminiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir medžiaga apie A. P. Estijoje įvykdytą analogišką nusikaltimą. Taip pat nurodoma, kad teismas nepašalino kilusių prieštaravimų ir abejonių. Kritikuodami atskirus įrodymus, apeliantai ginčija nuteistojo kaltę, nesutinka su teismo ištirtų duomenų įrodomąja verte ir teigia, kad baudžiamoji atsakomybė A. P. pritaikyta nepagrįstai. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Ar baudžiamojo proceso metu gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys).
Todėl duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vien kaltinamo ar nuteisto asmens nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis nusikalstamų veikų faktinėmis aplinkybėmis savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai ar kad byla išnagrinėta neišsamiai, o priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (t. y. jiems nepriimtinos teismo išvados negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui). Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, jog asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Skirtingai nei teigiama nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde, bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys neleidžia daryti išvados, kad apygardos teismas, tirdamas bylos įrodymus ir juos vertindamas, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus. Faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes šis teismas nustatė, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą. Teismas pateikė motyvuotas išvadas, kuriuos įrodymus pripažino tinkamais, pakankamais nuteistojo kaltei pagrįsti bei kuriais rėmėsi, nustatydamas byloje nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, ir kuriuos, kaip nepatikimus, atmetė. Skunde nuteistasis ir jo gynėja dėsto savo poziciją dėl byloje ištirtų įrodymų vertinimo, akcentuodamas nuteistajam palankių įrodymų patikimumą, o kitų – prieštaringumą, nepatikimumą. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti skundžiamame nuosprendyje pateiktu bylos įrodymų vertinimu bei nustatytomis nusikalstamų veikų faktinėmis aplinkybėmis. Pabrėžtina, jog baudžiamojoje byloje konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis bylos surinktų įrodymų visuma. Apeliantų pozicija dėl nuteistajam nepalankių duomenų yra subjektyvi ir neatitinka byloje ištirtų įrodymų visumos. Nuteistajam nepalankios teismo išvados yra padarytos, ne remiantis prielaidomis ir abejonėmis, o tinkamai išanalizavus visus surinktus duomenis. Nėra jokio pagrindo teigti, kad faktinės bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai, o įrodymai įvertinti, pažeidžiant BPK reikalavimus.
Atsižvelgus į tai, kas aptarta, pabrėžtina, kad įrodymu teismas gali pripažinti gautus duomenis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis įstatymais bei logikos dėsniais ir pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK normų ir nuosprendyje padarė motyvuotas išvadas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, priimtas teismo procesinis sprendimas pagrįstas tinkamai įvertintų įrodymų visuma, jokių esminių BPK 20 straipsnio ar kitų BPK reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažinti esminiais, nenustatyta. Baudžiamojoje byloje A. P. kaltė buvo grindžiama duomenimis, kurie pagrįstai pripažinti įrodymais, t. y. gauti įstatymų nustatyta tvarka, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti ir teisiamajame posėdyje išnagrinėti bei kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas dėl nusikalstamų veikų buvimo, šias veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Apeliaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Dėl byloje nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų vertinimo
Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad A. P. veikdamas organizuotoje grupėje, padėjo kitai valstybei ir jos organizacijai (t. y. Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) interesais veikusiems asmenims) veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ir ekonomikos galią. Be to, sugadino svetimą turtą ir atliko vandališkus veiksmus viešosios pagarbos vietoje ir dėl nacionalinių motyvų išniekino viešosios pagarbos vietą. A. P. padarytos nusikalstamos veikos pasireiškė tuo, jog jis, veikdamas kartu su organizuotai grupei priklausančiais tyrimo metu nustatinėjamais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, vykdydamas susitarimą dėl vandališkų veiksmų atlikimo Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietoje, 2024 m. sausio 27 d. susitarė su N. S., nepriklausančiu organizuotai grupei, kad šis už atlygį nuvyks į Lietuvos Respubliką, dažais apipils paminklą Lietuvos Prezidentui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, N. S. sutikus, jį instruktavo dėl paminko vietos, vykimo maršruto, paminklo išniekinimo būdo. Užduočiai atlikti jis perdavė priemones ir pinigus kelionės išlaidoms, taip pat nurodė nusikaltimo faktą užfiksuoti vaizdo įraše, o panaudotus drabužius – sunaikinti. Po ko N. S. susitarė su organizuotai grupei nepriklausančiu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, kad šis už atlygį jį nuvežtų į Lietuvą prie konkretaus objekto, po ko 2024 m. sausio 28 d. šis asmuo savo automobiliu atvežė N. S. iš Estijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kur 2024 m. sausio 29 d. apie 3.00 val., Varėnos r., Merkinės sen., Merkinės mstl., prie sankryžos tarp Nemunaičio g.1 ir Seinų g. 9, N. S. įvykdė sutartus nusikalstamus veiksmus (t. y. ant paminklo išpurškė svastiką, kryžių, apipylė dažais; šiuos veiksmus nufilmavo mobiliojo ryšio telefonu ir vaizdo įrašą per šifruoto susirašinėjimo programėlę „Telegram“ nusiuntė A. P.). Šios A. P. nusikalstamos veikos teismo buvo kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ištirtais įrodymais (nuteistojo N. S., asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas (A. P.), liudytojų A. R., G. T., civilinio ieškovo BĮ Merkinės krašto muziejaus atstovo Ž. B. parodymai, procesinių veiksmų (kratos, apžiūros, objektų tyrimų ir kt.) atlikimo metu užfiksuoti duomenys), nustatyta kada, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis buvo išniekintas Varėnos r., Merkinės mstl. stovintis paminklas, skirtas Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Nagrinėjamo skundo kontekste nuteistasis A. P. ir jo gynėja neginčija šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis dėl A. P. kaltės įrodytumo, organizavus vandališkus veiksmus – paminklo išniekinimą Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietoje, į šią veiką įtraukiant N. S. ir veikiant kartu su organizuotai grupei priklausančiais bei tyrimo metu nustatinėjamais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas. Bylos proceso metu A. P. teigė, kad jis jokiai nusikalstamai grupuotei nepriklausė, nesuprato veikęs su Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) interesais veikusiais asmenimis, bendravo tik su vienu asmeniu, kuris jam rašė ir teikė pasiūlymus užsidirbti apipilant paminklus dažais, visu tuo nesidomėjo. Nuteistasis neneigė už piniginį atlygį dažais apipylęs paminklus Estijoje ir už tai jau yra nuteistas, tačiau tikino esąs nesusijęs su nusikaltimu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje – paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui išniekinimu Lietuvoje. Jis parodė, tik pasidalijęs su pažįstamu N. S., kuriam reikėjo pinigų, nuoroda, per kurią jam pačiam buvo pasiūlyta užsidirbti ir parašyti, jeigu domintų darbas bei norėtų užsidirbti. Nesuprato, kad, siųsdamas šią nuorodą, siūlė N. S. užsiimti nelegalia veikla. Iš esmės tokios pat gynybinės pozicijos buvo laikomasi ir apeliacinės instancijos teisme – keliamas klausimas dėl atlikto įrodymų vertinimo teisingumo ir abejojama, ar nuteistojo veiksmuose iš tiesų yra jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai. Analizuojant ir vertinant tokią nuteistojo gynybos poziciją, teisėjų kolegija pirmiausia atsižvelgia į A. P. parodymų turinį viso bylos proceso metu.
Matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. gruodžio 17 d. A. P., apklaustas įtariamuoju, kaltę pripažino iš dalies – kad pasiūlė N. S. pagal gautas koordinates išniekinti paminklus. Jis išdėstė poziciją, kad nepriklausė jokiai organizuotai grupei, programėlėje „Telegram“ įvardintoje „ištrintoje paskyroje“ iš nežinomo asmens gavo pasiūlymą užsidirbti pinigų, apipilant paminklus dažais. Sutikęs su pasiūlymu, jis gavo paminklų koordinates, nuotraukas Estijoje, nurodymus, kaip, kokiu būdu bei kokiomis priemonėmis viskas turi būti atlikta (t. y. konkrečią dieną paminklus iš priekio apipilti raudonais dažais, kitoje jų pusėję juodos spalvos dažais nupurkšti svastiką ir ją perbraukti raudonais dažais, šiuos veiksmus nufilmuoti arba nufotografuoti ir įkelti į slaptą susirašinėjimą, kaip įrodymą, kad darbas atliktas, taip pat vykdant užduotį užsidengti veidą, o po visko – išmesti drabužius). Dažus pirko pats ir, atlikęs tai, dėl ko buvo sutarta, gavo pinigus. Vėliau su juo vėl buvo susisiekta ir pasiūlyta atlikti tą patį darbą. Kadangi tuo metu pinigų jam netrūko, jis atsisakė, tačiau nurodė, kad tokį darbą galėtų padaryti jo draugas (duodamas parodymus paaiškino, kad turėjo omenyje N. S., kadangi prieš tai jam buvo pasakojęs, kad neblogai uždirbo, apipildamas paminklus dažais, o pastarajam labai reikėjo pinigų). Susitikęs su N. S., jo paklausė, ar šis sutiktų nuvykti pagal duotas koordinates iki paminklų, juos apipilti dažais, nupurkšti svastiką ir ją perbraukti, tai nufilmuoti ar nufotografuoti. N. S. sutikus, abu jo (A. P.) telefone peržiūrėjo atsiųstas koordinates, paminklų buvimo vietą, suprato, kad jie yra kitoje šalyje, o ne Estijoje. Kito susitikimo metu N. S. pasakė, kad reikia įsigyti dažų. N. S. neturėjo pinigų, todėl jis, A. P., jam paskolino 400 Eur, iš kurių už 50 Eur nupirko dažų ir perdavė juos N. S., o likusius 350 Eur davė kelionės išlaidoms. N. S. perdavė visą informaciją, kurią buvo gavęs pats, kaip reikėtų elgtis. Programėlėje „Telegram“ su N. S. susikūrė slaptą susirašinėjimo grupę, nurodė, kad nuotraukas, vaizdo įrašus, kaip apipila paminklus dažais, siųstų jam būtent į tą susirašinėjimo grupę. Į šią pokalbių grupę įkėlė gautas paminklų koordinates, kad N. S. žinotų, kur važiuoti. Jokių kitų paminklų koordinačių negavo ir N. S. nesiuntė. Kol N. S. buvo išvykęs, jis keletą kartų jam skambino, susirašinėjo per programėlę. Bendravo bendromis temomis. Praėjus kuriam laikui, N. S. jam atsiuntė vieną nuotrauką paminklo, kurį apipylė dažais, išpurškė svastiką, ir du vaizdo įrašus, kaip tai daro. Nuotrauką ir įrašus persiuntė į kitą susirašinėjimo grupę – nežinomo asmens ištrintos paskyros. Iš šios paskyros jam, A. P., parašė, kad vėliau atsiųs koordinates, kur palikti pinigai už atliktą darbą. Pinigų taip ir negavo, nes buvo sulaikytas Estijos pareigūnų. Pinigus būtų atidavęs N. S., iš jų būtų atsiėmęs tik tiek, kiek pastarajam paskolino. Prieš išvykdamas, N. S. žinojo, kur tiksliai važiuoja ir ką reikės daryti (t. 15, b. l. 134–13).
Papildomai apklaustas įtariamuoju 2025 m. kovo 24 d., A. P. kaltės nepripažino. Laikydamasis pirminės apklausos metu duotų parodymų, jis pakartojo, kad asmens, siūliusio užsidirbti, išniekinant paminklus, nepažinojo, patvirtino savo ankstesnius parodymus dėl bendravimo su šiuo asmeniu pobūdžio ir kad susitikimo su N. S. metu šiam pasiūlė vykti dažais apipilti paminklus. Kartu parodė, kad iki pokalbio su N. S., kai pasiūlė jam vykti į Lietuvą, jie kalbėjo apie tai, jog jis, A. P., Estijoje apliejo paminklus dažais ir užsidirbo pinigų, tačiau tikslaus šio pokalbio laiko nurodyti negalėjo. To pokalbio metu N. S. pasakė, kad ir jis sutiktų tokiu būdu užsidirbti. Ką tiksliai pastarasis sakė, nepamena, tačiau iš N. S. žodžių suprato, kad pastarasis tai padarytų. Jis siūlė N. S. vykti ne vienam, kad būtų paprasčiau, nes taip darydavo pats. Atsakydamas į užduodamus klausimus, taip pat parodė, kad neprisimena, ar konkrečiai įvardijo N. S., kad reikės apipilti paminklus, tačiau net jei to ir neįvardijo, N. S. turėjo būti aišku, apie ką kalbama, nes pastarasis žinojo, jog prieš tai jis, A. P., Estijoje dažais buvo apipylęs būtent fašistų paminklus. Paminklų koordinates jam atsiuntė asmuo iš paskyros, įvardintos „pašalinta paskyra“, o vėliau šią informaciją jis persiuntė N. S.. Tiesioginio jo, A. P., ir minėto asmens susirašinėjimo N. S. nematė, pastarajam persiųsdavo tik tam tikrą informaciją. N. S. nurodymai dėl paminklų apipylimo dažais buvo siunčiami tik per jį (A. P.). Nurodymus, ką daryti su drabužiais, dažais ir panašiai, jis N. S. davė gyvai, pokalbio metu, o per programėlę „Telegram“ tokių nurodymų neteikė. Jo sukurtoje susirašinėjimo grupėje su N. S. bendravo tik dviese (t. 15, b. l. 144–149).
Vėlesnės, 2025 m. birželio 6 d. apklausos metu nuteistasis A. P. savo pozicijos dėl kaltės nekeitė, jos nepripažindamas, nurodė liekantis prie savo ankstesnių apklausų metu duotų parodymų, neturi ko pridėti ar ko keisti, parodymus patikslins teisme (t. 15, b. l. 159–161).
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje A. P. kaltės nepripažino, neneigė, už piniginį atlygį dažais apipylęs paminklus Estijoje, pakartojo, kaip, kokiu būdu gavo tokio pobūdžio pasiūlymą, tačiau jau aiškino, kad, pasidalinęs nuoroda su N. S., jis apie būsimą darbo pobūdį nežinojo ir jam nepasakojo. Numanė, kad darbas gali būti susijęs su paminklų išniekinimu (apipylimu dažais), tačiau N. S. apie tai nesakė ir instrukcijų, ką šis turi daryti, nedavė. Jis taip pat parodė, jog, iki persiunčiant nuorodą, N. S. apie savo veiklą, apipilant paminklus dažais Estijoje, nebuvo užsiminęs ir nieko nepasakojo. Vieno pokalbio metu N. S. pasiskundė dėl darbo trūkumo, blogos finansinės padėties, prašė paskolinti pinigų. Jis, A. P., paskolino jam 200 Eur ir užsiminė gavęs nuorodą dėl darbo, kuria gali pasidalinti. Nuorodą persiuntė. N. S. buvo minėjęs, kad darbas gali būti Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje, tačiau koks būtent, nežinojo. Vėliau N. S. prašymu jis užvažiavo į parduotuvę automobilio dalių, nupirko raudonų dažų, raudonos ir juodos spalvos dažų balionėlius ir kitų daiktų. Kam dažai bus reikalingi, A. P. teigė nežinojęs – manė, kad automobiliui. Nors N. S. paprašė nupirkti tokius pat dažus, kokius prieš tai pagal gautą nuorodą pirko pats, tikino nesupratęs, kas planuojama vykdyti, nes buvo prašoma nupirkti ir kitų daiktų. Viską nupirkęs jis prekes nuvežė N. S.. Dažams išleido 50 Eur, taip pat N. S. paskolino dar 150 Eur. Pastarasis paprašė nuvežti jį į Lietuvą, tačiau, peržiūrėjęs atstumą, kur reikia vykti (daugiau nei 700 km), A. P. atsisakė, nes iš ryto reikėjo į darbą. Po to N. S. jam paskambino vakare, pasakė, kad išvyksta ir klausė, kur važiuoti. Tvirtino, kad nesuprato tokio jo klausimo, pasakė, kad, kur rengiasi, ten tegul ir važiuoja. Po dienos, ar dviejų, dienų paskambinęs N. S. paprašė jį pasiimti iš kito Estijos miesto galo. Tą vakarą jis buvo gavęs pranešimą, kuriame jo teiravosi, kas nutiko su užsakymu. Atsakius, kad nežino, buvo pasiteirauta, ar jam žinoma, kas važiavo, ir prašoma, kad tas asmuo prisijungtų prie grupės. Žinojo, kad N. S. važiavo link Lietuvos. Paėmus N. S. iš sutartos vietos, pastarasis papasakojo, kur buvo ir ką veikė. Išklausęs pastarojo, A. P. pasakė jam prisijungti prie pokalbių grupės, kad ten jo laukia. Tačiau N. S. atsisakė tai padaryti, pasakė nenorintis su jais bendrauti. Bevažiuojant tarp jų kilo konfliktas, po kurio N. S. pasakė, kad negrąžins paskolintų 400 Eur. Po kurio laiko jis, A. P. vėl gavo žinutę iš „ištrintos paskyros“. Jiems nurodė, kad N. S. atsisako su jais bendrauti. Tuomet paprašė jo padaryti tai, ko nepadarė N. S., tačiau jis atsisakė. Teigė manęs, kad tai tebuvo privatūs užsakymai ir kad tie paminklai tiesiog kažkam trukdo. Tik iš pateiktų kaltinimų jis suprato, kad tai susiję su politika, su kuria pats nieko bendro neturi. GRU jo neverbavo. Siūlydamas N. S. darbą, persiųsdamas nuorodą ir pirkdamas dažus, nemanė, kad šie veiksmai yra nukreipti prieš Lietuvos valstybę, nes konkrečiai apie tai nebuvo užsiminta. Jeigu N. S. nebūtų prašęs paskolinti pinigų, šį darbą būtų pasilikęs sau. Pabrėžė, kad susirašinėjimuose jokie duomenys ar užuominos apie veiksmus prieš Lietuvos valstybę nebuvo minimi. Nesitikėjo, kad iš minėtos paskyros N. S. bus pasiūlytas neteisėtas darbas ar kad bus pasiūlyta atlikti kažkas panašaus. Neplanavo siųsti nuorodos N. S., tačiau pastarajam buvo reikalingi pinigai, todėl ją persiuntė. Pasidalindamas nuoroda, N. S. pasakė, kad apie būsimo darbo pobūdį šis sužinos pats, kai tiesiogiai susisieks su užsakovais (t. 20, b. l. 159–163).
Iš aptartų nuteistojo A. P. parodymų matyti, kad jo pozicija dėl kaltės nebuvo nuosekli. Ikiteisminio tyrimo pradžioje A. P. kaltę pripažino iš dalies bei pakankamai detaliai paaiškino savo paties ir N. S. susitarimą ir veiksmų mechanizmą. Tačiau vėlesnėse proceso stadijose nuteistasis savo poziciją pakeitė – ėmė neigti kaltę, o jo parodymai baudžiamojo proceso metu tam tikrais aspektais keitėsi.
Pirminės apklausos metu, be aplinkybių, susijusių su jo paties veiksmais – pasiūlymo užsidirbti pinigų apipilant paminklus dažais priėmimu ir šių veiksmų atlikimu Estijoje (šių aplinkybių nuteistasis neneigia), jis, A. P., nurodė, jog, atsisakęs kito analogiško pasiūlymo, tai padaryti pasiūlė N. S. ir kad pastarasis, prieš išvykdamas, iš A. P. žinojo, kur važiuoja ir ką reikės daryti. Detaliau paaiškindamas apie savo veiksmus, nuteistasis parodė, kad N. S. sutikus, abu telefone peržiūrėjo koordinates, suprato, kad paminklai yra kitoje šalyje. Taip pat jis N. S. paskolino 400 Eur, iš kurių už 50 Eur nupirko dažų, o likę 350 Eur buvo skirti kelionės išlaidoms. Be to, N. S. perdavė informaciją, kurią buvo gavęs pats, jį instruktavo, kaip ir ką daryti, bei nurodė vaizdo medžiagą (įrašus, nuotraukas) su išniekintais paminklais siųsti į jo, A. P., sukurtą slaptą jų susirašinėjimo grupę. Į šią grupę jis įkėlė gautas paminklų koordinates, kad N. S. žinotų, kur važiuoti. N. S. įvykdžius užduotį bei atsiuntus nuotrauką ir vaizdo įrašus, jis šią medžiagą persiuntė į nežinomo asmens „ištrintos paskyros“ susirašinėjimo grupę. Taigi, A. P. aiškiai nurodė, kad pats pasiūlė N. S. atlikti tokio pobūdžio darbą, jį instruktavo, nupirko konkrečius dažus, davė pinigų kelionei, perdavė paminklų koordinates, sukūrė slaptą susirašinėjimo grupę, į kurią vėliau iš N. S. gavo atlikto nusikaltimo įrodymus (nuotraukas bei vaizdo įrašus) ir persiuntė juos užsakovui.
Vėliau ikiteisminio tyrimo metu, papildomai apklausus A. P., jis poziciją pakeitė, aiškino tiksliai nepamenantis, ar tiesiogiai įvardijo N. S., kokį darbą reikės atlikti, tačiau tuo pačiu pripažino, jog pasiūlė N. S. vykti apipilti dažais paminklų. Be to, jis nuosekliai tvirtino, kad N. S. turėjo būti aišku, koks tai darbas, nes dar prieš jam pasiūlant, pastarasis žinojo apie analogiškus paties A. P. veiksmus (kad Estijoje jis buvo dažais apipylęs paminklus už piniginį atlygį), sutiko ir pats tokiu būdu užsidirbti. Patvirtino, kad paminklų koordinatės ir nurodymai N. S. buvo siunčiami per jį (A. P.), patikslindamas, kad instrukcijas, ką daryti su dažais ir drabužiais, jis davė gyvo pokalbio metu.
Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. P. iš esmės pakeitė savo poziciją ir ėmė neigti kaltę. Jis aiškino, pats nežinojęs ir nesupratęs, kad siūlomas darbas yra neteisėtas, o N. S. persiuntęs tik nuorodą. Anksčiau pripažintus savo atliktus veiksmus – nuorodos persiuntimą, dažų pirkimą (tokių pačių, kokius prieš tai pats naudojo paminklų išniekinimui Estijoje) bei pinigų paskolinimą (iš pradžių 200 Eur, vėliau dar 200 Eur, iš kurių 50 Eur išleido dažams) – nuteistasis įvardino kaip paslaugas, iš esmės atliktas išskirtinai paties N. S. prašymu, kurių tikrosios paskirties nežinojęs. Taip pat tvirtino pastarojo neinstruktavęs ir apie savo veiklą, apipilant dažais paminklus Estijoje, iki nuorodos persiuntimo jam nepasakojęs. Teigė, nesupratęs N. S. klausimo, kur jam reikia vykti, o apie tai, ką N. S. veikė Lietuvoje, sužinojo tik šiam grįžus iš kelionės.
Prieštaringi nuteistojo A. P. parodymai ir dėl asmenų, su kuriais jis bendravo per programėlę, aplinkybės. Nors jis tvirtino bendravęs ir nurodymus gavęs tik iš vieno asmens, bendra jo parodymų logika rodo, buvus kelių asmenų grandinę – proceso metu A. P. parodė, jog, persiųsdamas nuorodą N. S., jam nurodė, kad apie būsimo darbo pobūdį sužinos, kai tiesiogiai susisieks su užsakovais. Tai, kad bendravimas vyko su keliais asmenimis, patvirtina ir nuteistojo N. S. parodymai, kurie detaliau bus aptarti tolesnėse pastraipose.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į A. P., kaip kaltinto asmens ir nuteistojo, procesinę padėtį, nekvestionuoja jam įstatymu suteiktos teisės duoti parodymus, kurie atitinka jo pasirinktą gynybinę poziciją. Todėl kaltinamo asmens teisė laisvai rinktis gynybos taktiką (duoti parodymus, taip pat ir atsisakyti duoti bet kokius parodymus, sutikti ir atsakyti tik į tam tikrus klausimus, duoti paaiškinimus dėl tiriamų (ištirtų) įrodymų ir pan.) neginčijama. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmiau aptarta nuteistojo parodymų kaita sudaro pagrindą jais remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai, kurių patikimumas ir įrodomoji vertė nekelia abejonių. Nuteistojo pozicija, esą jis Rusijos (duomenys neskelbtini) naudai nedirbo, persiųsdamas nuorodą N. S., nežinojo ir nesuprato, kad siūlomas darbas yra neteisėtas, be kita ko, kad padeda vienai valstybei veikti prieš kitą valstybę, pagrįstai laikyta gynybine ir atmesta, kaip paneigta ir prieštaraujanti byloje ištirtų įrodymų (kito nuteistojo, atskirų paties nuteistojo parodymuose nurodytų aplinkybių, juos patvirtinančių įrodymų ir kt.) visumai, juos įvertinus pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Išanalizavusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad skundžiamu nuosprendžiu A. P. įvykdytų nusikalstamų veikų aplinkybės buvo nustatytos teisingai.
Pažymėtina, kad teismas turi pareigą nustatyti byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, o apklausiamų asmenų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, kurių teisingumas ir patikimumas nustatomas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus. Vertindamas apklaustų asmenų parodymus, teismas išvadas dėl byloje esančių duomenų daro, analizuodamas ne tik parodymų turinį, logiškumą, nuoseklumą ir kt., bet ir lygina juos su duomenimis, gautais iš kitų įrodymų šaltinių. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamo asmens parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtina arba paneigia nurodomas faktines aplinkybes. Šioje byloje teismo išvada, vertinant A. P. kaltės įrodytumą, grindžiama ne prielaidoms ir spėjimais, o teismo ištirtais ir tarpusavyje susijusiais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, pateikiant jų visumos analizę ir susiejant juos į vientisą loginę grandinę.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis A. P. tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai nebuvo įvykdytas jo reikalavimas surengti akistatą su N. S. prieštaravimams tarp jų parodymų paneigti ir teismas, pažeisdamas BPK reikalavimus, rėmėsi N. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors teisiamajame posėdyje prieštaravimų tarp jų parodymų neliko. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Baudžiamajame procese akistata skiriama pašalinti esamiems esminiams prieštaravimams tarp atskirų proceso dalyvių parodymų, o vieno jų parodymų kaita proceso metu nesuponuoja būtinybės atlikti šį procesinį veiksmą. Be to, akistatos atlikimą reglamentuojantis BPK 190 straipsnis nenumato įpareigojimo visais atvejais atlikti šį veiksmą – įstatyme įtvirtinta procesinė teisė, o ne pareiga. Kita vertus, teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, jog, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, dalyvavusiems asmenims buvo užtikrinta reali galimybė užduoti vieni kitiems klausimus ir taip pašalinti bet kokius nesutapimus ar pozicijų skirtumus.
Nuteistasis A. P. teisiamajame posėdyje nenurodė jokių įtikinamų argumentų ar logiškų paaiškinimų dėl anksčiau aptartų parodymų keitimo priežasčių ir apsiribojo tik formaliu teiginiu apie akistatos su N. S. siekį. Teisėjų kolegija įžvelgia, jog nuteistojo parodymų kaitą lėmė kryptingai pasirinkta gynybos taktika, nes jokiais objektyviais duomenimis nepaneigtos aplinkybės, kad pirminėje apklausoje nurodytas aplinkybes nuteistasis patvirtino ir vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu, jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo pakankamai išsamūs, juose nurodytos detalės vienu ar kitu aspektu sutapo su kitais įrodymų šaltiniais nustatytomis aplinkybėmis bei nuteistojo N. S. parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. P. procesinis elgesys, kai jis ne kartą ikiteisminio tyrimo metu vykdytose apklausose neįtakotas davė sau nepalankius parodymus ir priešingą poziciją dėl nekaltumo pateikė, tik praėjus ilgesniam laikui – apklausiamas pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, yra nelogiškas. Akivaizdu, kad nuteistojo A. P. parodymų kaita ir prieštaringumas, pozicijos nenuoseklumas (t. y. naujos pateikimas, jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), rodo jo siekį prisiderinti prie baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, norint palaipsniui sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamose veikose. Toks prieštaringas parodymų pakeitimas – nuo išsamaus aplinkybių nurodymo iki bandymo anksčiau pripažintus faktus pateikti kaip atsitiktinius sutapimus – vertintinas kaip pasirinkta gynybinė taktika. Siekimas sumenkinti savo paties vaidmenį, atitinkamai koreguojant savo parodymus, juos priderinant prie byloje nustatytų aplinkybių, kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo teisme duotų parodymų tikrumo ir nuoširdumo.
Atkreiptinas dėmesys ir į teisminio nagrinėjimo metu A. P. duotų parodymų nelogiškumą bei prieštaringumą. Viena vertus, jis nurodė, kad, persiųsdamas nuorodą N. S., apie darbo pobūdį nieko nežinojo. Kita vertus, nuteistasis teigė, šiam sakęs, kad darbas gali būti Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje, nupirko ir perdavė tokius pačius dažus, kokius prieš tai jau buvo pirkęs ir naudojęs pats, atlikdamas analogiškus veiksmus Estijoje. Be to, jis žinojo, kad N. S. turės vykti į Lietuvą (po prašymo pavežti tikrino kelionės maršrutą ir nustatė, kad atstumas iki tikslo yra didesnis nei 700 km, o tai atitinka šioje byloje nustatytą nusikaltimo vietovę). Atsakydamas į užduodamus klausimus, A. P. parodė ir tai, kad, jei N. S. nebūtų prašęs pinigų, šį darbą būtų pasilikęs sau. Svarbu pažymėti, kad per minėtą nuorodą A. P. nebuvo gavęs jokių kitų darbo pasiūlymų, išskyrus dėl paminklų apipylimo dažais. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų matyti, kad analogiškas nusikalstamas veikas A. P. per trumpą laiko tarpą atliko Estijoje – tiek prieš nagrinėjamą įvykį, tiek ir po jo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių kontekstas – analogiškas užsienyje atliktų nuteistojo veiksmų braižas, specifinių priemonių (konkrečių dažų) parūpinimas, jų perdavimas vykdytojui ir paties suinteresuotumas šia veikla – neabejotinai įrodo, kad jis žinojo N. S. jo darbo pasiūlymo specifiką ir suvokė, kad jo neteisėtumą.
Aptartų aplinkybių analizė kitų byloje surinktų ir ištirtų duomenų kontekste leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą tiek dėl A. P. duotų parodymų vertinimo, tiek sprendžiant dėl nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių įrodytumo. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Vertinant bylai reikšmingas aplinkybes, nėra pagrindo nuteistojo N. S. parodymų vertinti kitaip, nei tai buvo padaryta skundžiamame nuosprendyje. Nors proceso metu N. S. parodymai iš dalies keitėsi, nekyla abejonių dėl įvertintos parodymų dalies, kuria pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi, nustatydamas A. P. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme nuteistasis N. S. parodė su A. P. nekalbėjęs apie galimybę užsidirbti iš paminklų niokojimo. Prašė A. P. paskolinti pinigų. Pastarasis atsakė, kad neturi, tuo pačiu klausė, ar jis, N. S., norėtų užsidirbti. Sutiko manydamas, kad toks siūlymas pateiktas tik dėl jo prašymo paskolinti pinigų. Tuomet jam A. P. parodė 400 Eur, nurodydamas surasti, kas galėtų jį, N. S., nuvežti į Lietuvą, o vėliau atvežė dažų ir davė 350 Eur kelionei. Instrukcijas, ką daryti su dažais, jis gavo programėlės „Telegram“ grupėje. Duotus pinigus jis suprato, kaip paskolintus jam A. P.. Nurodymą, kad telefone turi būti atidaryta „Telegram“ programėlė, kurioje buvo sukurta grupė iš 3-4 narių, gavo iš A. P.. Kadangi vienas iš grupės narių programėlėje buvo įvardytas taip pat, kaip A. P. (buvo įrašytas telefono kontaktuose („A.“), „Telegram“ paskyra veikia (prisijungia) pagal telefono numerį), manė, kad tai tas pats asmuo. Instrukcijas ir koordinates gavo programėlėje jau išvykęs į Lietuvą, jas atsiuntė ne vartotojas „A.“, o kad reikės išniekinti paminklą, suprato tik atvykęs į konkrečią vietą. Nurodė užduoties užsakovo nežinantis ir A. P. apie tai neklausęs (t. 20, b. l. 120–125).
Pažymėtina, kad nuteistojo N. S. parodymams teisminio bylos nagrinėjimo metu iš dalies keičiantis (lyginant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais), teisme buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. balandžio 10 d. ir 2024 m. gegužės 14 d. jo duoti parodymai, kurių teisingumą jis visiškai patvirtino (t. 20, b. l. 125).
Bylos duomenimis, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas 2024 m. balandžio 10 d. N. S. parodė, kad A. P. pasiūlė užsidirbti, nuvažiuojant iki Lietuvos. Po to, jis, A. P., atvežė vieną raudonos spalvos skardinę ir du aerozolinius balionėlius purškiamų dažų (raudonos ir juodos spalvos). Liepė dažus iš skardinės persipilti į kokią nors kitą talpą, kad būtų lengva atidaryti. Padavė 350 Eur, pridurdamas, kad daugiau pinigų sumokės, kai jis, N. S., grįš iš Lietuvos. Nurodė jam, kad būtų įsijungęs „Telegram“ programėlę, į kurią gaus pakvietimą į uždarą grupę ir ten bus viskas nurodyta – kur vykti ir ką daryti. A. P. pasakė, kad jis, N. S., turės nuvažiuoti į nurodytą vietą ir dažais apipilti bei apipurkšti kažkokį objektą, juodais dažais išpurkšti svastiką ir ant jos raudonais dažais išpurkšti kryžių, viską nufilmuoti. Pasidomėjus, kam to reikia, atsakė, kad su kažkuo neva susilažino, kad tai padarys, tačiau pats nuvykti į Lietuvą negali. Draugų, su kuriais buvo susilažinęs, neįvardijo. Lietuvoje į programėlę gavo pranešimą, kuriame buvo koordinatės ir prierašas „padaryk tai, ką esate sutarę“, todėl suprato, kad rašė ne A. P.. Kiek tiksliai žmonių buvo prisijungę prie uždaros „Telegram“ grupės, pasakyti negali, bet mano, kad be jo ir A. P. dar buvo kokie 2-3 žmonės. Būdamas Lietuvoje ir supratęs, ką reikės daryti, į uždarą grupę parašė, kad jis to nedarys. Tuomet jis gavo A. P. pranešimą, kad važiuotų prie objekto ir ten padarytų tai, ką jie buvo sutarę. Merkinėje atlikęs veiksmus, vaizdinę medžiagą, kaip apipila ir išpurškia dažais paminklą, įkėlė į uždarą susirašinėjimo grupę. Šioje grupėje gavo nurodymą visus daiktus, drabužius, batus, dažus sunaikinti (t. 13, b. l. 163–169).
Apklaustas 2024 m. gegužės 14 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, N. S. parodė, kad A. P. pasakė, jog reikės apipilti dažais kažkokį objektą. Tam atvežė dažų, davė 350 Eur. A. P. patarė dažus perpilti į kitą dėžutę, rodė žemėlapyje kelią, kur turės važiuoti. Į „Telegram“ programėlę atėjo instrukcijos, kur važiuoti, ir nustatyti objektai. Kas siuntė koordinates, nežino. Buvo keli objektai. Per „Telegram“ programą A. P. liepė jam važiuoti toliau į kitus objektus. A. P. sakė, kad reikės apipilti kažkokį objektą, ką reikės nupiešti, davė dažus. A. P. jį spaudė, kad turi tai daryti. Pokalbio metu nesuprato, kad tai bus paminklas. A. P. buvo uždaroje grupėje, todėl jis jam buvo matomas. „Telegram“ programoje buvo jis, A. P. ir dar keli asmenys. Ar kiti siuntė nurodymus, nežino. Ką reiškia raudoni dažai, svastika, nežino, galvojo, kad tai yra kažkokios lažybos (t. 13, b. l. 184–186).
Iš aptartų nuteistojo N. S. parodymų matyti, kad proceso metu jis patvirtino esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes: gautą pasiūlymą, instrukcijas, priemones nusikaltimams įvykdyti ir kt., tačiau jo parodymai dėl A. P. vaidmens nebuvo nuoseklūs ir keitėsi priklausomai nuo proceso stadijos. Ikiteisminio tyrimo metu N. S. parodė, kad dar prieš kelionę A. P. nurodė užduotį, davė instrukcijas (nuvykti į vietą pagal koordinates ir dažais apipilti objektą, nupiešti svastiką ir ją perbraukti, viską užfiksuoti ir pateikti vaizdinę medžiagą), parūpino priemones (nupirko ir atvežė dažų), davė pinigų (400 Eur, iš kurių 50 Eur buvo panaudoti dažams įgyti, 350 Eur – kelionės išlaidoms). Tokius savo parodymus jis patvirtino ir apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Atkreiptinas dėmesys, kad šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu iš esmės patvirtino ir nuteistasis A. P.. Jis pripažino, kad N. S. žinojo kelionės į Lietuvą tikslą, apie jo, A. P., už piniginį atlygį anksčiau įvykdytą analogišką paminklų Estijoje išniekinimą, jam pasiūlęs galimybę taip užsidirbti, davęs instrukcijas ir tam skirtas priemones. Vis dėlto, vėliau, bylą nagrinėjant teisme, N. S. pirminę savo poziciją pakeitė, aiškino, iš anksto su A. P. apie paminklų niokojimą nekalbėjęs – tikino užduoties tikslą supratęs, tik atvykęs į įvykio vietą, o instrukcijas gavęs ne iš A. P.. Taip pat jis pakeitė parodymus, teigdamas, kad A. P. pinigus jam buvo tik paskolinęs. Minėta, kad teisminio nagrinėjimo metu, tokios pačios gynybinės pozicijos – neigiant ankstesnius savo parodymus laikėsi ir nuteistasis A. P..
Vertindamas baudžiamojo proceso metu duodamus dėl atskirų aplinkybių nevienodus parodymus, teismas turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas daro, analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitų proceso metu ištirtų bylos įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių. Todėl to paties asmens skirtingu metu duoti skirtingi parodymai savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai.
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas N. S. savo parodymus, užfiksuotus apklausos protokoluose, davė pats laisvai pasakodamas. Įtariamojo apklausos protokoluose nėra jokių N. S. ar jo gynėjos pastabų dėl netinkamai surašytų protokolų. Priešingai, pasirašydami jie nurodė, kad protokolai surašyti teisingai, ir taip patvirtino juose užfiksuotų duomenų tikrumą. Be to, tokias pačias aplinkybes – kad A. P. pasiūlius, įsitraukė į nusikalstamą veiką, jo buvo instruktuotas, aprūpintas nusikaltimo priemonėmis, gavo pinigų kelionės išlaidoms – N. S. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Priežasties, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davęs analogiškus parodymus ir pripažinęs faktus, poziciją pakeitė teisminio bylos nagrinėjimo metu, nepateikė. Ir nors teisminio bylos nagrinėjimo metu N. S. dalį anksčiau nurodytų A. P. veiksmų paneigė, tačiau jis, perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus, patvirtino jų teisingumą ir nurodė, kad šiose apklausose jo parodymai užfiksuoti teisingai ir šiuos parodymus jis tvirtina (t. 20, b. l. 125). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, pats nuteistasis A. P. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, iš esmės sutampančius su N. S. parodymais, o jo teisme nurodyta gynybinė poziciją, esą tokius parodymus jis davė siekdamas, kad būtų atlikta akistata jų pozicijų skirtumams išsiaiškinti, pripažinta neįtikinama ir nelogiška.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų argumentas, kad teisme N. S. sakė tiesą, o teismas šį faktą ignoravo ir netinkamai įvertino parodymus, yra deklaratyvus. Jis neatspindi N. S. parodymų visumos ir nepaneigia teismo padarytų išvadų. Aptarti duomenys dėl nuteistojo N. S. apklausų turinio ir konteksto leidžia daryti išvadą, kad jo procesinis elgesys teisiamajame posėdyje – A. P. palankių parodymų davimas (nors vėliau N. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą) – paaiškinamas siekiu sušvelninti A. P. vaidmenį padarytoje nusikalstamoje veikoje. Tuo tarpu nuteistojo N. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės sutapo su kitais įrodymais nustatytais faktiniais duomenimis, todėl šie parodymai pagrįstai pripažinti patikimais ir atspindinčiais tikrąją įvykių eigą. Jo ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisme patvirtinti parodymai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl jie pagrįstai įvertinti kaip nuteistojo A. P. kaltę ir nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtinantys įrodymai.
Atsižvelgus į nustatytų bylos aplinkybių visumą, nėra jokio pagrindo sutikti ir su nuteistojo pozicija, kad pirminiai N. S. parodymai galėjo būti duoti, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ypač atsižvelgiant į aptartų nuteistojo N. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų ir apie jo paties veiksmus turinį. Byloje nėra jokių duomenų apie N. S. suinteresuotumą apkalbėti A. P. – jokių objektyvių priežasčių N. S. tam neturėjo, jų neįvardino ir patys apeliantai. Nors nuteistasis N. S. buvo suinteresuotas bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nesudarė pagrindo abejoti jo duotų parodymų dalies patikimumu. Kaip matyti iš bylos duomenų, duodamas parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes, N. S. baudžiamosios atsakomybės nevengė, priešingai – taip pat buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jis, duodamas parodymus apie tai, jog nusikalstamas veikas padarė ne vienas, o veikdamas kartu su A. P., ne palengvino, o pasunkino savo padėtį, pripažindamas bendrininkavimą, darant nusikalstamas veikas.
Taigi, nuteistojo N. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, net ir atsižvelgiant į vėlesnius atskirų aplinkybių pasikeitimus, yra neabejotinai svarbūs bendrame bylos duomenų kontekste. Nors apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl šių parodymų, kurios buvo reiškiamos ir pirmosios instancijos teismui, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas juos įvertino tinkamai ir pagrįstai pripažino patikimais bei reikšmingais, nustatant faktines nusikalstamų veikų aplinkybes. Teismas ištyrė N. S. parodymus ir juos įvertino visų bylos įrodymų kontekste, laikydamasis tiek baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, tiek teismų praktikoje suformuotų taisyklių. Šie parodymai pripažinti pirminiu bei tiesioginiu įrodymų šaltiniu, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Byloje nėra objektyvaus pagrindo nesivadovauti N. S. parodymais, kad A. P. ne tik persiuntė jam nuorodą (kaip teigė pats nuteistasis A. P.), bet ir instruktavo jį, žinojo būsimų veiksmų vietą bei tikslą, davė reikalingų priemonių ir pinigų kelionės išlaidoms. Pažymėtina, kad teismų praktikoje, kai susiduriama su nesutampančia to paties asmens pozicija, pirmenybės ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams suteikimas savaime nepažeidžia proceso teisingumo principo, jei toks vertinimas yra argumentuotas, o asmuo parodymus davė laisva valia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo N. S. ikiteisminio tyrimo parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus įrodymus.
Be aptartų nuteistojo N. S. parodymų, vertinant nuteistojo A. P. gynybinę poziciją, baudžiamojoje byloje A. P. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, buvo grindžiama ir kitais įrodymų šaltiniais nustatytomis aplinkybėmis. Skundžiamame nuosprendyje įvertintas ir nagrinėjamoje byloje ištirtas Estijos Respublikos, (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. birželio 20 d. procesinis sprendimas. Nors nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Estijos bylos medžiaga, joje priimtu procesiniu sprendimu, tačiau sutikti su tokiu apeliantų argumentu nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad baudžiamajame procese, skirtingai nuo civilinio proceso (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnis), nenurodyta galimybė naudoti prejudicinių faktų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti įrodymus ir savarankiškai nustatyti bei nuosprendyje išdėstyti aplinkybes ir duomenis, nurodytus BPK 305 straipsnyje. Tačiau tai, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių anksčiau priimti teismų nuosprendžiai neturi prejudicinės reikšmės, nagrinėjant kitą bylą, nereiškia, kad šiuose nuosprendžiuose nustatytos aplinkybės negali būti vertinamos, kaip reikšmingos. Įsiteisėję nuosprendžiai yra dokumentai, kuriuose užfiksuota informacija gali padėti nustatyti su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių teismų nuosprendžiai atitinka BPK 95, 96 straipsniuose apibūdintų dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, požymius, todėl tiriami ir vertinami, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 20 d. nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-689/2020, 40 punktas, 2025 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2025, 44–46 punktai).
Minėtu įsiteisėjusiu Estijos Respublikos, (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. birželio 20 d. teismo procesiniu sprendimu A. P. pripažintas kaltu dėl veiksmų, atliktų Rusijos Federacijos, Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) ir jų interesais veikusių asmenų naudai. Vykdydamas Rusijos Federacijos piliečio pavedimą ir siekdamas pakenkti Estijos Respublikos saugumui, o kartu ir nepriklausomybei, suverenitetui bei teritoriniam vientisumui, jis įvykdė išpuolius prieš nuosavybę. Teismo procesiniame sprendime konstatuota, kad asmenys, veikę Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) pavedimu, nuo 2023 m. vasario mėnesio planavo ir rengė išpuolius prieš istorinius paminklus, memorialus, kitą turtą bei gyventojus Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Šių hibridinių atakų tikslas buvo poliarizuoti ir skaldyti Baltijos šalių visuomenes, sėti jose baimę bei nepasitikėjimą. Šioje nusikalstamoje veikloje dalyvavo nuteistasis A. P., be kita ko, su juo susiję nusikalstamų veikų epizodai buvo užfiksuoti kito nuteistojo (K. V.) telefone rastame faile „(duomenys neskelbtini)“. (duomenys neskelbtini) teismo 2024 m. birželio 20 d. procesinio sprendimo motyvai atskleidžia, kad nusikalstamai veiklai tikslingai buvo verbuojami finansinių sunkumų turintys, socialiai pažeidžiami asmenys, – tai buvo viena iš nusikalstamos veikos mechanizmo dalių. Minėtame sprendime taip pat nurodyta, kad A. P. nusikalstamiems veiksmams atlikti buvo pasitelkęs ir kitą asmenį bei prisipažino Estijoje veikęs Rusijos Federacijos tarnybų naudai, iš esmės įgyvendindamas analogišką užsienio šalies planą, kaip ir Lietuvoje. Taigi, šios aplinkybės ne tik atskleidžia A. P. subjektyvųjį santykį su daroma veika, bet ir vertinant jas visų ištirtų įrodymų kontekste, yra reikšmingos teismo vidiniam įsitikinimui suformuoti bei galutiniam įrodymų įvertinimui dėl šioje byloje įrodinėtinų nusikalstamų veikų aplinkybių.
Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad iki teismo A. P. nepažinojo K. V., kuris, bylos duomenimis (jie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje ir nėra ginčijami, todėl teisėjų kolegija jų nebekartoja), rinko duomenis apie atmintinas vietas, vėliau per tarpininkus perduotus A. P., ir kad jo telefone nebuvo failo „(duomenys neskelbtini)“, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo dalyvavimo, padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, byloje nustatyto bendro nusikalstamų veikų mechanizmo bei nuteistojo vaidmens, jį įgyvendinant.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad ne mažiau reikšmingas yra ir A. P. veikimo būdas. Bylos duomenimis, bendravimas su organizatoriais vyko, laikantis ypatingos konspiracijos ir slaptumo sąlygų – ryšiui palaikyti, nurodymams teikti bei apie atliktas užduotis atsiskaityti buvo naudojamos specialiai tam skirtos šifruoto susirašinėjimo programos, jose sukuriant uždaras grupes. Be to, nustatyta, kad konkrečiai užduočiai atlikti Lietuvoje A. P. pasitelkė kitą asmenį – finansinių problemų turėjusį N. S.. Toks veiksmų būdas, konspiracija ir ryšio palaikymo specifika, užfiksuota atliekant procesinius veiksmus (kratas, apžiūras, objektų tyrimus ir kt.), būdinga Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) tarnyboms veikimo metodams. Šį kontekstą papildomai pagrindžia ir visuotinai žinoma nusikalstamų veikų padarymo metu buvusi geopolitinė situacija, Rusijos Federacijai vykdant aktyvią informacinio poveikio veiklą prieš demokratines valstybes, tame tarpe Lietuvą. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, akivaizdu, kad ilgalaikis atitinkamų Rusijos Federacijos institucijų vykdomas informacinis spaudimas ir jo pagrindu formuojamos nuostatos kelia tiesioginę grėsmę Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai. Siekdama skaldyti šalies visuomenę ir gilinti jos poliarizaciją, Rusijos Federacija išnaudoja įvairias grupes, įskaitant prorusiškai nusiteikusius gyventojus. Vienas iš pagrindinių šios įtakos įrankių yra viešojoje erdvėje plačiai aptariamas vadinamasis „fašizmo naratyvas“, kurį Lietuvos visuomenė atpažįsta ir smerkia.
Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad A. P. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 118 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas organizuota grupe (BK 25 straipsnio 4 dalis). Apeliantų teigimu, A. P. nepriklausė jokiai nusikalstamai grupuotei, buvo tik vykdytojas, nežinojo jokių šio nusikaltimo organizatorių ir su nusikalstamos veikos koordinatoriumi bendravo tik dviese, todėl pripažinti jį kaltu, veikus organizuota grupe nėra jokio pagrindo. Šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, grindžiama byloje ištirtų įrodymų visuma, kad A. P. veikė vykdydamas asmenų (kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas), veikiančių Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) vardu ir interesais, užduotis. Šie asmenys planavo nusikalstamas veikas, skirstė užduotis, koordinavo jų vykdymą ir atsiskaitymą už jas. Į nusikalstamą veiką jie įtraukė A. P., kuriam davė konkrečius nurodymus dėl paminklų išniekinimo bei galimų vykdytojų paieškos. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad į šį nusikalstamą sumanymą buvo įtrauktas ne tik A. P., bet ir kiti asmenys. Visi jie turėjo konkrečias užduotis ir atliko skirtingus vaidmenis – buvo atsakingi už vykdytojų paiešką, informacijos rinkimą ar užduočių atlikimą. Akivaizdu, kad visų nusikalstamų veikų padaryme dalyvavusių asmenų veikla buvo koordinuota, nukreipta bendram tikslui pasiekti, o kartu ir būtina jam įgyvendinti. Be bendrų, iš anksto suderintų pastangų šis nusikalstamas sumanymas nebūtų įgyvendintas, kiekvieno iš bendrininkų indėlis buvo būtinas galutiniam tikslui pasiekti.
Nors su A. P. veikusių organizuotos grupių narių asmenybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos, tačiau vien ši aplinkybė neprieštarauja jų įvardijimui kaip nenustatytų nusikalstamos veikos bendrininkų, o tuo pačiu pripažinimui, kad A. P. veikė organizuota grupe su šiais nenustatytais asmenimis. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes A. P. su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, pasitelkiant kitus asmenis (šiuo atveju A. P. pasitelkė N. S.), bendrininkaudami dalyvavo sunkaus nusikaltimo – padėjus kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką – padaryme. Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju byloje yra nustatytos įstatyme numatytos bendrininkavimo formos – veikimo organizuota grupe požymius atitinkančios aplinkybės – A. P. nevienkartiniai ryšiai su ikiteisminio tyrimo nenustatytais veikos organizatoriais (t. y. asmenimis, veikusiais Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) vardu ir interesais), konspiraciniai kontaktai, vaidmenų pasiskirstymas, bendro nusikalstamų veikų mechanizmo suvokimas ir tikslas veikti bendrai, nusikalstami veiksmai su kitos valstybės interesais veikusiais asmenimis (atstovais), veikos planuotos, veiksmai organizuoti, numatyti veikimo būdai ir priemonės, A. P. skirto vaidmens atlikimas (ne tik pats vykdė gautus nurodymus, bet ir pasitelkė kitą asmenį – N. S., jį instruktavo, suteikė priemones, taip įgyvendindamas jam pavestą vaidmenį bendrame nusikalstamų veikų mechanizme), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų organizatorių A. P. vykdytų veiksmų koordinavimas (užduočių formulavimas, instrukcijų, nurodymų davimas) – sudaro pagrindą konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 25 straipsnio 4 dalį. Pats A. P. veikė, suvokdamas, kad daro nusikalstamas veikas organizuotos grupės sudėtyje, ką patvirtina jo nusikalstamų veiksmų pobūdis bendrame nusikaltimų mechanizme, kuris reikalauja organizuotumo, koordinavimo, jo atlikti veiksmai, jam vykdant pavestas užduotis. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl organizuotos grupės požymio nepasitvirtinimo, grindžiami tik pirmosios instancijos teismo jau įvertintų duomenų bei nustatytų aplinkybių kitokiu – nuteistajam palankiu – aiškinimu, pasitelkiant jo pateiktą versiją, atskirus faktus aiškinant atsietai nuo aplinkybių visumos ir konteksto, atmetami kaip nepagrįsti
Šiame kontekste pažymėtina, kad nėra būtina nustatyti, jog visi organizuotos grupės nariai pažįsta vieni kitus, tiesiogiai tarpusavyje bendrauja. Esminės aplinkybės yra bendras nusikalstamas sumanymas ir tyčia, kuri bendrininkavimo atveju pasireiškia kiekvieno iš bendrininkų suvokimu, jog jis kartu su kitais asmenimis dalyvauja įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą. Apie subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (taigi, ir tyčios) turinį sprendžiama remiantis ne tik kaltininko paaiškinimais, bet ir vertinant objektyvių bylos aplinkybių visumą: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, aplinkybė, kad dalis bendrininkų galėjo vieni kitų nepažinoti, nebuvo nustatyta jų tarpusavio kontaktų, savaime nepanaikina galimybės nusikalstamas veikas padariusiems asmenims inkriminuoti veikimo organizuota grupe. Šiuo atveju svarbu įvertinti, ar byloje objektyviai nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad, atlikdamas jam priskiriamus veiksmus, kiekvienas iš bendrininkų suprato, jog dalyvauja įgyvendinant bendrą nusikalstamą sumanymą. Būtent tai ir buvo nustatyta šioje byloje. Toks nuteistojo nusikalstamų veiksmų vertinimas suformuotai teismų praktikai neprieštarauja.
Apibendrinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad visi ištirti faktiniai bylos duomenys vieni kitus papildo ir paneigia A. P. gynybinę poziciją, neigiant jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą. Baudžiamojo proceso metu ištirtais įrodymais nustatytos aplinkybės sudaro tarpusavyje nuoseklią grandinę, atitinkančią teismo nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių visumą. Konkrečiu atveju, protingas situacijos vertinimas, teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo įvertinti faktai loginiais ryšiais siejasi su nuteistajam šioje byloje inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, leidžia daryti bylos įrodymais pagrįstą išvadą, jog A. P., organizuodamas vandališkus veiksmus – paminklo išniekinimą Lietuvos Respublikos laisvės kovotojų viešo pagerbimo vietoje, į šią veiką įtraukęs N. S. ir veikdamas kartu su organizuotai grupei priklausančiais bei tyrimo metu nustatinėjamais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, suprato, jog dalyvauja baudžiamojo įstatymo uždraustose veikose. Aptarti objektyvūs faktiniai duomenys neleidžia abejoti nuteistajam A. P. inkriminuotomis faktinėmis padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką nusikaltimo aplinkybėmis ir neabejotinai patvirtina, kad A. P. puikiai suvokė, jog jis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, pasitelkęs N. S., sugadino svetimą turtą ir atliko vandališkus veiksmus viešosios pagarbos vietoje ir dėl nacionalinių motyvų išniekino viešosios pagarbos vietą bei to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. padarytose veikose nustatyti visi būtini jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymiai. Kvalifikuodamas A. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs A. P., nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismo argumentai dėl jo kaltės yra nepagrįsti.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Apeliaciniu skundu prašoma pripažinti nuteistojo A. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pagal šią teisės normą kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikoma tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025, 22 punktas).
Siekiant pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismas turi įvertinti, ar kaltinamojo prisipažinimas buvo nuoširdus, ar jis tikrai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir ar sąžiningai atskleidė bylai svarbias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nėra sąlygų, leidžiančių A. P. procesinį elgesį pripažinti atitinkančiu jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į jį atsižvelgti, parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį. Nuteistojo teisminio bylos proceso metu išreikšta pozicija – kaltu neprisipažino, tikino nesusijęs su nusikaltimais nagrinėjamoje byloje, parodė tik pasidalijęs nuoroda ir nesupratęs, kad, persiųsdamas ją, siūlė užsiimti nelegalia (neteisėta) veikla – neatitinka pripažinimui keliamų reikalavimų, kuriuos, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės sudėtinė dalis paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Iš A. P. parodymų visumos matyti, kad jis stengėsi sušvelninti savo paties teisinę padėtį. Baudžiamosios bylos duomenimis, A. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas keletą kartų. Pradžioje kaltę pripažinęs iš dalies ir gana detaliai paaiškinęs savo veiksmus, vėlesnėse proceso stadijose kaltę ėmė neigti, tvirtino, tik pasidalinęs nuoroda su N. S. ir apie būsimą darbo pobūdį nežinojęs, pastarajam nepasakojęs, nesutiko veikęs organizuotoje grupėje. Šiame procesiniame sprendime jau konstatuota, kad surinkti įrodymai patvirtina A. P. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Kartu yra paneigta ir nuteistojo gynybinė pozicija, kad jis nėra susijęs su nusikaltimais šioje byloje. Todėl sąlygos, kurios būtų pagrindas pripažinti A. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir į ją atsižvelgti, nustatant bausmės dydį, nėra įvykdytos. Nuteistasis šioje byloje nebuvo nuoširdus – jam inkriminuotų ir teismo įrodytomis laikytų aplinkybių nepripažino, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis neigiamai vertina savo poelgius ar išgyvena dėl padarytų veiksmų.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistojo A. P. veiksmų pripažinti bendradarbiavimu, išaiškinant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Argumentas, kad nuteistasis bendradarbiavo su Estijos pareigūnais, todėl buvo atskleistos analogiškų nusikalstamų veikų aplinkybės Estijoje, o tai, pasak apeliantų, padėjo atskleisti nusikaltimus ir Lietuvoje, atmestinas, šie veiksmai negali būti vertinami kaip aktyvus bendradarbiavimas nagrinėjamos bylos baudžiamajame procese. Iš Estijos institucijų nėra gauta jokios informacijos apie išskirtinį A. P. bendradarbiavimą su teisėsauga, o dalinis kaltės pripažinimas, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, nėra pakankama sąlyga pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Estijos Respublikoje išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje A. P. pateiktas prisipažinimas dėl Estijoje jo padarytų nusikalstamų veikų ir bendradarbiavimo su Estijos pareigūnais, atskleidžiant įvykdytas nusikalstamas veikas, buvo įvertintas, tuo tarpu nuteistojo procesinis elgesys nagrinėjamoje byloje, kai jis neigė esminius jam inkriminuotų veikų požymius, nesudaro prielaidų išvadai apie bendradarbiavimą su teisėsaugos pareigūnais. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis pats būtų pranešęs apie padarytas nusikalstamas veikas Lietuvoje. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, jog A. P. pateikė informaciją apie Estijoje atlikto tyrimo faktą, tačiau tai negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe šioje byloje.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis, tokių nenustatyta, ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Nesant nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių visumos, baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte negali būti pripažinta.
Dėl bausmės
Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. P. paskyrė neteisingą bausmę, tai siejant su prašymu pripažinti A. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įvertinus bendradarbiavimo su Estijos Respublikos pareigūnais faktu, dėl kurio, apeliantų teigimu, buvo atskleistos nusikalstamų veikų aplinkybės ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje. Apeliantų vertinimu, šis bendradarbiavimas yra tiesioginis pagrindas skirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
BK 118 straipsnyje numatyta tik viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios minimali ir viršutinė ribos skiriasi priklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos sunkumo. Šio straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta terminuota laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki septynerių metų. Už BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti skiriami viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dviejų metų, o už BK 312 straipsnio 2 dalyje – viešieji darbais arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė tris nusikalstamas veikas, kurių dvi (BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 312 straipsnio 2 dalyje) priskiriamos nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną (BK 118 straipsnio 1 dalyje) – sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nuteistojo nusikalstamos veikos susijusios su veikimu prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, nuosavybę bei dorovę. Parinkdamas bausmę (jos rūšį ir dydį), pirmosios instancijos teismas nenustatė A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikaltimą, numatytą BK 118 straipsnio 1 dalyje, A. P. padarė veikdamas organizuotoje grupėje (BK 25 straipsnio 4 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o nusikaltimus, numatytus BK 187 straipsnio 1 dalyje ir 312 straipsnio 2 dalyje padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nustatyta, kad A. P. anksčiau Lietuvos Respublikoje neteistas, tačiau teistas už analogišką nusikalstamą veiką Estijos Respublikoje, Rusijos Federacijos pilietis, vedęs, turi šeimą, iki sulaikymo dirbo, duomenų apie priklausomybės ligų, psichiatrinį gydymą nėra. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. P. paskyrus straipsnio sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes: pagal BK 118 straipsnio 1 dalį artimą sankcijos vidurkiui 4 metų laisvės atėmimą, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį – vidurkio dydžio 1 metų laisvės atėmimą, o pagal BK 312 straipsnio 2 dalį – nežymiai viršijantį vidurkį 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimą. Subendrinęs šias bausmes vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė 4 metų laisvės atėmimas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, jame išdėstytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, taip pat pirmiau šiame procesiniame sprendime išdėstytus argumentus, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo bei jo gynėjos apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. P. bausmes (parinkdamas jų rūšį ir dydį) bei galutinę subendrintą bausmę, tinkamai laikėsi BK 41 straipsnio nuostatų bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Parinktos bausmės – jų rūšis ir dydžiai, atitinka byloje nustatytas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, nėra netinkamos ir pagrindo jas keisti nėra. Skirdamas jas, teismas įvertino byloje nustatytų aplinkybių ir nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados, jog nuteistajam paskirtos bausmės neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos paskirties ar kad nebuvo tinkamai atsižvelgta į bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą. Priešingai, nuteistajam paskirtos bausmės ir subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos išvadai, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios savo dydžiu atitinka tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, yra aiškiai per griežtos, todėl neteisingos. Byloje jokių sąlygų taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat nėra.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis bendradarbiavo su Estijos pareigūnais, ir teigiama, jog tai lėmė nusikalstamų veikų aplinkybių atskleidimą ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje. Todėl, apeliantų vertinimu, į minėtą bendradarbiavimą turėtų būti atsižvelgta, skiriant jam bausmę ir šiame procese. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Informacijos apie išskirtinį A. P. indėlį ar bendradarbiavimą su teisėsaugos pareigūnais nagrinėjamu atveju iš užsienio institucijų nėra gauta, o šioje byloje nuteistasis savo kaltę neigė. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, susijusios su asmens elgesiu ar sprendimais, priimtais kitose baudžiamosiose bylose, neturi tapti ir nėra lemiamas kriterijus individualizuojant bausmę šioje byloje. Šiuo atveju, veikos buvo tiriamos skirtinguose procesuose, viename iš jų pasiekti rezultatai ar taikytos procedūros nesukuria teisinių pasekmių ir negali nulemti bausmės skyrimo taisyklių taikymo kitoje, savarankiškoje byloje.
Pažymėtina, kad teismo skiriama bausmė turi pakankamai atliepti ir padaryto nusikaltimo sunkumą, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. Nagrinėjamu atveju A. P. padarė pavojingus nusikaltimus – veikdamas organizuotoje grupėje, padėjo kitai valstybei ir jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, sugadino svetimą turtą ir atliko vandališkus veiksmus viešosios pagarbos vietoje ir dėl nacionalinių motyvų išniekino viešosios pagarbos vietą. Todėl jam taikomos rimtos ir efektyvios sankcijos, užtikrinančios BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją. Be to, taikant prevencines priemones ir nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelią visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti teisės aktų laikymąsi, o ne asmens padariusio nusikalstamą veiką asmeninį interesą visiškai išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų. Todėl neigiamų paskirtos laisvės atėmimo bausmės padarinių atsiradimas kaltininkui nėra išskirtinio pobūdžio aplinkybė, dėl kurios paskirtoji bausmė turėtų būti švelninama, kol ji atitiks nuteistojo lūkesčius būti iš esmės nebaudžiamam. Neigiami bausmės padariniai nagrinėjamoje situacijoje yra natūralūs ir būtini, siekiant paveikti nuteistąjį ir apsaugoti visuomenę. Tai, kad nuteistajam paskirta bausmė sukels neigiamas pasekmes, yra tiesioginis A. P. neteisėto elgesio rezultatas.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – tikrinti pirmosios instancijos nuosprendžių pagrįstumą ir keisti paskirtąsias bausmes tais atvejais, kai buvo paskirtos aiškiai neteisingos ir akivaizdžiai neproporcingos bausmės. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Baudžiamojoje byloje buvo tinkamai nustatyta pusiausvyra tarp tikslo kaltininką nubausti ir kitų bausmės paskirčių, tame tarpe siekio užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai paskyrė bausmes bei galutinę subendrintą bausmę. Padaryto nusikaltimo pavojingumas bei nuteistojo asmenybė bausmės skyrimo kontekste yra tinkamai išanalizuoti ir įvertinti kitų reikšmingų aplinkybių kontekste. Pagrindo išvadai, kad A. P. paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta, todėl neteisinga, nėra. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.
Dėl baudžiamojo proceso nutraukimo mirus nuteistajam
Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, N. S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme. Byloje nustatyta, kad po nuteistojo A. P. ir jo gynėjos apeliacinio skundo padavimo, bylos dar neišnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme ir neįsiteisėjus skundžiamam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, nuteistasis N. S. mirė. Tai patvirtina teisme gautas Lietuvos kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjimo 2026 m. balandžio 13 d. raštas Nr. S-24-1817 dėl nuteistojo N. S. mirties. Rašte nurodyta, kad N. S. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 22, b. l. 34–36).
Kaltinamojo (nuteistojo) mirtis yra aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, nes išnyksta nusikalstamos veikos subjektas. BPK 327 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukia bylą, jeigu yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taigi, pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, mirus asmeniui, baudžiamasis procesas nutraukiamas nepriklausomai nuo proceso stadijos.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras prašė peržiūrėti klausimą dėl baudžiamojo proceso nutraukimo nuteistajam N. S., jam mirus. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendis nuteistojo N. S. atžvilgiu nebuvo skundžiamas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų – tęsti baudžiamąjį procesą, kai reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – taip pat nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms tolesnis procesas N. S. atžvilgiu yra negalimas. Todėl Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis, kuria N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį, naikinama ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukiama, nuteistajam N. S. mirus (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).
Dėl civilinio ieškinio
BPK 109 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį ir šis civilinis ieškinys yra nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo atveju, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taip pat išimtiniais atvejais priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys).
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, kartu išsprendė ir civilinio ieškovo – BĮ „Merkinės krašto muziejus“ pareikštą civilinį ieškinį jį tenkindamas iš dalies ir civiliniam ieškovui iš nuteistųjų A. P., N. S. ir K. V. solidariai priteisė 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Baudžiamąją bylą nuteistojo N. S. atžvilgiu nutraukus, jam mirus, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo keičiama, iš naujo sprendžiant 1 500 Eur neturtinės žalos priteisimo klausimą.
Pažymėtina, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, tačiau teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas. Atsižvelgiant į tai, kad nutraukus baudžiamąją bylą N. S. atžvilgiu dėl jo mirties, jam negali kilti ir jokie baudžiamieji padariniai, BĮ „Merkinės krašto muziejus“ civilinio ieškinio dalis dėl 1 500 Eur neturtinės žalos priteistina solidariai iš A. P. ir K. V.. Todėl ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 4 dalis).
Dėl turto konfiskavimo
Skundžiamu nuosprendžiu kaip nusikalstamos veikos priemonė konfiskuotas nuteistojo A. P. mobiliojo ryšio telefonas „Huawei Nova Y90“ kartu su SIM kortele. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėja prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl turto konfiskavimo ir grąžinti mobiliojo ryšio telefoną. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad minėtas įrenginys, anot apeliantų, nebuvo nusikaltimo darymo priemonė – jame nebuvo rasta jokių draudžiamų programų, failų ar kitų duomenų, susijusių su inkriminuota veika. Todėl baudžiamojo poveikio priemonė galėjo būti taikoma išimtinai tik SIM kortelei, o telefono aparto konfiskavimas yra neproporcingas, teisiškai nepagrįstas ir neatitinkantis BK 72 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų teiginius atmeta.
Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas BK kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK 72 straipsnyje tiesiogiai nenustatyta, kas laikytina nusikaltimo padarymo įrankiu ar priemone. Teismas, įvertindamas turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui, sprendžia, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone.
Nuteistojo ir jo gynėjos pozicija, kad konfiskuoti reikėjo tik SIM kortelę, o pats telefono aparatas – grąžintas, yra teisiškai nepagrįsta. Iš bylos duomenų matyti, kad mobiliojo ryšio telefonas „Huawei Nova Y90“ ir jame esanti SIM kortelė šiuo atveju sudarė vientisą techninį bei funkcinį vienetą, kurį nuteistasis tikslingai naudojo nusikalstamai veikai vykdyti: bendrauti su nenustatytais nusikalstamos veikos užsakovais, vykdytoju, koordinuoti veiksmus, gauti nusikaltimo vietos koordinates ir panašiai. Šios aplinkybės patvirtina, kad minėti daiktai atitinka nusikalstamos veikos padarymo priemonės sąvoką BK 72 straipsnio 2 dalies prasme. Argumentas, jog konfiskuotina tik SIM kortelė, atmetamas kaip teisiškai ydingas. SIM kortelė viena pati, be mobiliojo ryšio telefono aparato, negali funkcionuoti ir būti panaudota nusikalstamam komunikacijos procesui (ryšiui) užtikrinti – abu šie objektai buvo neatsiejama nusikaltimo mechanizmo dalis. Todėl mobiliojo ryšio telefonas iš A. P. konfiskuotas pagrįstai, taip užtikrinant ir prevencinę paskirtį – siekį užkardyti galimybę šia priemone padaryti nusikalstamą veiką ateityje.
Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė apeliacinės instancijos teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Joje prašoma išieškoti iš nuteistojo A. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą – 445,42 Eur (2026 m. birželio 10 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 22, b. l. 51–54).
Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tos pačios nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja, ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-648/2022, 23–24 punktai).
Lietuvos apeliaciniame teisme baudžiamoji byla nagrinėta apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. P. ir jo gynėjos apeliacinį skundą, kuris atmestas. Rengiant bylą nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatorių dėl gynėjo parinkimo nuteistajam. Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Diana Ingrida Vinklerytė buvo paskirta teikti antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. P., t. y. gynėja nuteistajam buvo paskirta nepriklausomai nuo jo valios. Spręsdama antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia, kad nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jis yra užsienio valstybės pilietis, duomenų apie jo turtinę padėtį, realiai gaunamas pajamas nėra, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 322 straipsnio 1 dalis numato privalomą gynėjo dalyvavimą. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto valios. Todėl esant tokioms aplinkybėms, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. P. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą neišieškotinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria N. S. (N. S.) nuteistas pagal BK 118 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 312 straipsnio 2 dalį ir baudžiamąją bylą N. S. atžvilgiu nutraukti, nuteistajam mirus. Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria civilinio ieškovo biudžetinės įstaigos Merkinės krašto muziejus naudai solidariai iš A. P., N. S. ir K. V. (K. V.) priteista 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimui ir solidariai iš A. P. ir K. V. priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimui BĮ Merkinės krašto muziejus naudai. Nuteistojo A. P. (A. P.) ir jo gynėjos advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės apeliacinį skundą atmesti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Neišieškoti iš nuteistojo A. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.