Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Asauna“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutarties, kuria mažajai bendrijai „Linauris“ atsisakyta iškelti bankroto bylą, civilinėje byloje pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „Asauna“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Linauris“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atsakovei MB „Linauris“ iškelti bankroto bylą. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusiomis faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas bankroto bylos iškėlimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovė MB „Linauris“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus – atsakovės sąskaitų, esančių Wise Europe SA, išrašą su vertimu, mokėjimų pavedimų išrašą su vertimu. Atsakovė nurodo, kad šie įrodymai patvirtina realų ūkinės veiklos vykdymą ir finansinių įsipareigojimų dengimą: 2026 m. birželio 4 d. atliktą 2 000 Eur mokėjimą VMI nepriemokos daliai padengti, 500 Eur pervedimą pareiškėjai. Atsakovė taip pat nurodo, kad teikiamas sąskaitos išrašas iš Belgijos nacionalinio banko įgalintos įstaigos patvirtina, jog anksčiau sumokėti 10 000 Eur buvo ne trečiųjų asmenų suteiktas kreditas, o pačios atsakovės iš ūkinės veiklos gautos pajamos. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 45 punktas; 2024 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-823/2024 72 punktas). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, t. y. sprendžiant klausimą, ar atsakovė moki ir ar apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai yra (ne)pagrįsti. Nauji įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, kadangi jie dalyvaujantiems byloje asmenims yra žinomi – atsakovė naujus įrodymus pateikė kartu su atsiliepimu, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovės pateiktus naujus įrodymus priima ir vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl atsisakymo iškelti bendrijai bankroto bylą

JANĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bankroto byla keliama, jeigu juridinis asmuo yra nemokus ir jam nėra keliama restruktūrizavimo byla.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė atsakovei iškelti bankroto bylą padaręs išvadas, kad nors atsakovė patiria laikinus finansinio pobūdžio sunkumus, dėl to vėluoja atsiskaityti su kai kuriais savo kreditoriais, tačiau ji yra veiklą vykdantis subjektas, t. y. atsakovės padėtis neatitinka JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatytos nemokumo sąvokos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad atsakovė neįrodė esanti moki, gyvybinga, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, jog atsakovė vykdo veiklą ir jos turto pakanka įsipareigojimams padengti. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės būsenos pagal kitą savarankišką nemokumo būsenos požymį – atsakovės laiku nevykdomų turtinių prievolių aspektu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliante ir padaryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Juridinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Taigi nemokumo būsenai konstatuoti yra būtinas bent vienas iš nurodytų elementų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-244-910/2023 19 punktas ir jame nurodyta praktika).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Pateikdamas tokius nemokumo požymius, kasacinis teismas nurodė, kad juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama būtent su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė įregistruota 2016 m. gegužės 16 d., jos pagrindinė veikla – transporto paslaugos. Remiantis 2024 metų bendrijos balanso duomenimis, jos turtas siekė 260 787 Eur, kurį sudarė 167 174 Eur ilgalaikis turtas ir 93 613 Eur trumpalaikis turtas, susidedantis iš 35 202 Eur atsargų, 14 469 Eur per vienerius metus gautinų sumų, 43 479 Eur kito trumpalaikio turto, 463 Eur pinigų. Atsakovės įsipareigojimai sudarė 247 983 Eur, iš jų trumpalaikiai įsipareigojimai –232 797 Eur. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad atsakovė 2024 metus baigė nuostolingai, nuostoliai siekė 28 965 Eur.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020 24 punktas).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai neįtraukė į bendrijos turto masę turimas atsargas, nes byloje nėra įrodymų, leidžiančių nustatyti, kad į balansą įrašytas trumpalaikis turtas realiai egzistuoja bei galėtų būti panaudotas atsakovės turtinių prievolių vykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-101-553/2022 17 punktas).

Eliminavus iš bendrijos turto masės debitorių skolas ir atsargas, atsakovės turimo turto vertė 2024 metais tikėtina siekė 211 116 Eur (260 787 Eur – 14 469 Eur – 35 202 Eur ). Dėl to aptartu laikotarpiu atsakovės turimi 247 983 Eur įsipareigojimai viršijo jos turimo turto vertę.

Atsakovė pateikė į bylą 2026 m. kovo 19 d. balansą, kuriame atsakovės turto vertė nurodyta 144 557 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudarė 122 911 Eur, trumpalaikis – 19 977 Eur, kurį iš esmės sudaro atsargos (18 900 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 111 827 Eur, iš kurių 66 040 Eur sudaro per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai. Pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad atsakovės pelnas 2026 m. kovo 19 d. siekė 1 941 Eur.

Atsakovės paaiškinimais nustatyta, kad 122 911 Eur vertės turtą sudaro transporto priemonės, šią aplinkybę patvirtina jos pateiktas ilgalaikio turto likučių sąrašas, pagal kurį atsakovei priklausančių transporto priemonių likutinė vertė yra 74 487,21 Eur ir nebaigta statyba, dėl kurios vyksta ginčas civilinėje byloje Nr. e2-46-1146/2026, 48 423,79 Eur. Kelių transporto priemonių registro duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) skundžiamos nutarties priėmimo dienai, atsakovės vardu registruotos 5 transporto priemonės, kurioms taikomas areštas. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad atsakovė savo vardu registruoto turto neturi.

Vadovaujantis aukščiau aptartais kriterijais, laikytina, kad atsakovės realus turtas 2026 m. kovo 19 d. duomenimis, tikėtina sudarė 77 233,21 Eur (144 557 Eur – 48 423,79 Eur – 18 900 Eur). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrijos įsipareigojimai skundžiamos nutarties priėmimo dieną viršijo jos turimo turto vertę.

Juridinio asmens gyvybingumui įvertinti, be kita ko, reikšminga nustatyti, kaip juridinis asmuo vykdo (bent iš dalies) mokestines prievoles. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad MB „Linauris“ dirba 2 darbuotojai (apdraustieji), įsiskolinimo VSDFV nėra; 2026 m. liepos 9 d. pradelsta mokestinė nepriemoka VMI sudarė 31 365,24 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad atsakovės nepriemoka VMI sumažėjo nuo 32 879,25 Eur iki 31 365,24 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės kartu su atsiliepimu pateikti nauji įrodymai, kad ji 2026 m. birželio 4 d. pervedė VMI 2 000 Eur.

Antstolių informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad antstolių kontorose yra vykdoma 18 vykdomųjų bylų, kuriose bendra išieškoma suma yra 52 221,32 Eur. Pagal pateiktus duomenis atsakovės išieškotojai – VMI ir pareiškėja. Antstolio vykdymo išlaidos 2026 m. balandžio 8 d. duomenimis sudaro 2 715,50 Eur.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovės turimi įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę, tačiau pagrindo pripažinti atsakovę nemokia nėra.

Visų pirma pažymėtina tai, kad jau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė pervedė pareiškėjai 10 000 Eur, o kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti nauji įrodymai patvirtina, jog 2026 m. birželio 4 d. atsakovė papildomai pervedė pareiškėjai dar 500 Eur. Šie duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė palaipsniui vykdo savo skolinius įsipareigojimus pareiškėjai ir mažina įsiskolinimą.

Antra, išanalizavus bendrijos finansinius duomenis matyti, kad atsakovė realiai vykdo veiklą, o jos veiklos rezultatai stabiliai gerėja. Patikrinus Juridinių asmenų registre esančius duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad 2024 m. atsakovės nuostolis sudarė 28 965 Eur, o 2025 m. jis sumažėjo iki minimalaus – 223 Eur nuostolio. Teismui pateikti naujausi tarpiniai finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad jau 2026 m. kovo 19 d. atsakovė dirbo pelningai ir sugeneravo 1 941 Eur pelno.

Trečia, pavėluotas mokestinių prievolių vykdymas, nesant kitų objektyvių nemokumo požymių, savaime negali paneigti atsakovės mokumo. Tai, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau mokesčius pagal galimybes moka, patvirtina jos finansinį gyvybingumą. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė sąmoningai vengtų atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai – byloje nustatyta, kad atsakovė turi tik du kreditorius (pareiškėją ir VMI), o mokestinė nepriemoka VMI susidarė dėl objektyvių priežasčių: Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-275-329/2024) atsakovės turtui ir piniginėms lėšoms buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios apribojo laisvą disponavimą lėšomis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybes rodo bendrovės gebėjimą generuoti pajamas, o atsakovės finansiniai rodikliai ir byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą apie atsakovės galimumą atsiskaityti su kreditoriais ateityje ir kartu paneigia apeliantės teiginius apie atsakovės negyvybingumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog atsakovė neatsiskaito su apeliante, neturėtų būti suabsoliutinama, kadangi prievolių kreditoriams nevykdymas tam, jog jis būtų pripažintas atitinkančiu JANĮ nemokumo apibrėžimo požymius, turėtų būti ne pavienis, o sistemiškas ir ilgalaikio pobūdžio.

Nors apeliantė atskirajame skunde tvirtina, kad teismas neįvertino, o atsakovė nepagrindė ir nenurodė 10 000 Eur kilmės ir pačio fakto, jog mokėjimai atlikti iš MB „Linauris“ gautų pajamų, tačiau su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė išrašą iš Belgijos nacionalinio banko (National Bank of Belgium) licencijuotos mokėjimo įstaigos „Wise Europe SA“ esančios atsakovės sąskaitos. Šis dokumentas patvirtina, kad sąskaita priklauso pačiai atsakovei, o apeliantei sumokėta 10 000 Eur skolos dalis yra ne trečiųjų (fizinių ar juridinių) asmenų suteiktas kreditas, bet tiesioginės atsakovės pajamos, gautos vykdant ūkinę veiklą.

Šiuo atveju atsakovė neneigia susidūrusi su laikinais finansiniais sunkumais, tačiau nurodo, kad ji užsiima transporto paslaugomis, toliau aktyviai generuoja pajamas, leidžiančias palaipsniui mažinti turimus įsipareigojimus kreditoriams bei užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą. Pažymėtina, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik bendrovėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, ir kai ištyrus visus įrodymus, teismui nelieka abejonių dėl juridinio asmens nemokumo, be to, prioritetas teikiamas reabilitaciniam tikslui, o ne greitam verslo subjekto pašalinimui iš rinkos, juolab tokiam, kuris deda pastangas vykdyti juridinio asmens veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-716-467/2023; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024).

Teismų praktikoje pažymėta, kad bankrotas yra kraštutinė nemokumo problemų sprendimo priemonė ir gali būti taikomas tik tuo atveju, kai mokumo problemų neįmanoma išspręsti kitu būdu. Todėl kiekvienu atveju, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar juridinis asmuo yra iš tiesų nemokus ir nebegalės vykdyti veiklos, ar jis tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti, išsaugant juridinį asmenį kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1128-381/2019). Kreditorius turėtų siekti savo reikalavimą patenkinti kitais, mažiau skolininko veiklą varžančiais būdais (pvz., derėtis su skolininku, pradėti priverstinį vykdymo procesą ir kt.), o ne iš karto inicijuoti nemokumo procesą skolininkui neįvykdžius prievolės. Be to, kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti naudojamas kaip spaudimo priemonė, nes tai prieštarautų sąžiningam teisės įgyvendinimui ir būtų nesuderinama su veiksmingo nemokumo proceso tikslu (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-384-407/2024 22–23 punktai).

Byloje nustatyta, kad tarp šalių Marijampolės apylinkės teisme vyksta ginčas civilinėje byloje Nr. e2-46-1146/2026 pagal MB „Asauna“ ieškinį atsakovei MB „Linauris“ dėl 29 639,60 Eur skolos priteisimo ir MB „Linauris“ priešieškinį MB „Asauna“ dėl sutarties kainos sumažinimo/ nuostolių priteisimo 29 639,60 Eur sumai. Dalis skolos, t. y. 16 247,23 Eur, 40 Eur išieškojimo išlaidos ir 10,50 procentų procesinės palūkanos už šią priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2023 m. rugsėjo 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovės pareiškėjai yra priteista Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 26 d. galutiniu sprendimu, kurį Kauno apygardos teismas 2025 m. sausio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-17-921/2025 dalyje paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių tebevykstantis ginčas dėl abipusių reikalavimų (rangos kainos sumažinimo bei nuostolių atlyginimo) taip pat rodo, kad bankroto procesas šiuo atveju yra neproporcinga ir reabilitaciniam tikslui prieštaraujanti priemonė. Kadangi tarp pareiškėjos ir atsakovės yra kilęs ginčas dėl reikalaujamų sumų pagrįstumo, bankroto bylos iškėlimas atsakovei, kuri yra neįvykdžiusi palyginti su jos valdomu turtu nedidelės sumos prievolės, būtų neproporcinga priemonė, prieštaraujanti nemokumo teisės reabilitaciniam tikslui bei pačios pareiškėjos, kaip kreditorės, interesui gauti realų finansinio reikalavimo patenkinimą.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui, nes poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir gebančią savarankiškai funkcionuoti įmonę yra socialiai reikšmingesnis, nei siekis likviduoti įmonę. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir šalių pateiktus argumentus, nusprendžia, kad tokioje situacijoje bankroto bylos iškėlimas atsakovei, atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, nebūtų proporcingas, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas atsakovės, kaip juridinio asmens, išsaugojimui. Į bylą pateikti ir surinkti duomenys patvirtina faktą, kad susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau duomenų patvirtinančių, jog atsakovė iš tiesų yra nemoki, byloje nepakanka.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus apie turimą turtą, duomenis apie atsakovės įsipareigojimus, bendrovės vykdomą veiklą ir finansinius rodiklius, šioje byloje susiklosčiusią situaciją, nusprendžia, kad konkrečiu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas atsakovės veiklos išsaugojimui. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados, kad atsakovė būtų patyrusi tokių rimtų finansinių sunkumų, dėl kurių negalėtų tęsti veiklos ir vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Bankroto bylos iškėlimas atsakovei, kuri šiuo metu vykdo veiklą, būtų neproporcinga priemonė, prieštaraujanti nemokumo teisės reabilitaciniam tikslui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo atsakovės mokumu, o atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl atsakovės mokumo ir turimų veiklos perspektyvų, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliantės MB „Asauna“ atskirąjį skundą, atsakovė MB „Linauris“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, už pateiktą atsiliepimą į atskirąjį skundą, priteisimą. Atsakovė MB „Linauris“ į bylą pateikė įrodymus (sąskaitą už teisines paslaugas bei mokėjimo nurodymą), kad ji patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2026 metų III ketvirtį (2026 m. liepos mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui imamas 2026 metų I ketvirčio Valstybinės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 542,80 Eur. Taigi, pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 8.16 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 1 017,12 Eur (2 542,80 x 0,4). Kadangi atsakovės MB „Linauris“ prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, jai iš apeliantės priteisiamas 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei mažajai bendrijai „Linauris“, j. a. k. 304255503, iš pareiškėjos mažosios bendrijos „Asauna“, j. a. k. 306080892, 363 Eur (trijų šimtų šešiasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.