Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. M. ieškinį atsakovams Ž. M. ir mažajai bendrijai „Žvėryno projektai“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Kredito partneris“.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pripažinti negaliojančia ieškovės D. J. M. ir atsakovo Ž. M. 2020 m. liepos 10 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir 2020 m. liepos 10 d. sutartis) kaip tariamą sandorį;

pripažinti negaliojančia atsakovų Ž. M. ir mažosios bendrijos (toliau – MB) „Žvėryno projektai“ (toliau – ir bendrija) 2024 m. birželio 21 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir 2024 m. birželio 21 d. sutartis), kaip prieštaraujančią imperatyviai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.48 straipsnio 1 daliai;

taikyti restituciją ir: a) priteisti ieškovei iš atsakovės MB „Žvėryno projektai“ nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro: butas/patalpa–butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini); 739/20000 dalių negyvenamosios patalpos–automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); 4823/100000 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (toliau – ir ginčo turtas); b) priteisti iš ieškovės D. J. M. atsakovui Ž. M. 12 000 Eur.

priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2020 m. liepos mėn. pradžioje atsakovas Ž. M. (ieškovės sūnus), kuris yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Renegus“ vadovas, paprašė ieškovės pagalbos grąžinant UAB „Nordstreet“ 40 000 Eur skolą, susidariusią pagal 2018 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį. Ši paskola buvo užtikrinta ieškovei priklausiusio nekilnojamojo turto įkeitimu. Kadangi atsakovas neturėjo lėšų paskolos grąžinimui, jis pasiūlė sudaryti tariamąjį sandorį – perleisti ieškovei priklausiusį ir jos vardu registruotą vienintelį nekilnojamąjį turtą. Atsakovas patikino ieškovę, kad toks sandoris bus sudarytas tik dėl akių, nesiekiant realiai perleisti nuosavybės teisės, ir kad pagerėjus jo finansinei padėčiai, turtas ieškovei bus grąžintas (perrašytas). Atsakovas taip pat paaiškino ieškovei, kad jam laikinai reikalinga turėti savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, kuriuo jis galėtų užtikrinti paskolos lėšų, reikalingų butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti, gavimą.

Pasitikėdama sūnaus teiginiais ir jo pažadais, ieškovė 2020 m. liepos 10 d. su atsakovu sudarė ginčijamą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šiuo sandoriu atsakovui tariamai buvo perleistas ieškovei nuosavybės teise priklausęs ginčo turtas. Sutartyje nurodyta, kad turtas perleistas už 75 000 Eur, kurie neva turėjo būti sumokėti tokia tvarka: 20 000 Eur ieškovei turėjo būti perduoti grynaisiais iki sutarties pasirašymo, tačiau ši suma ieškovei nebuvo perduota; 43 000 Eur turėjo būti pervesti UAB „Nordstreet“, taip padengiant UAB „Renegus“ skolą. Ši suma buvo padengta atsakovo iš Rato kredito unijos (šiuo metu – UAB Rato bankas) gautais pinigais; 12 000 Eur turėjo būti pervesti į ieškovės sąskaitą banke. Ši suma buvo pervesta ieškovei iš atsakovo gautos paskolos iš Rato kredito unijos, ir ieškovė šią sumą saugo (deponuoja) iki šiol.

Ieškovės teigimu, ginčijamas sandoris buvo sudarytas neketinant sukelti teisinių pasekmių, išskyrus įkeitimo panaikinimą ir paskolos apmokėjimą. Šalys nesiekė realiai perleisti ieškovei priklausiusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės. Ieškovė ir toliau gyveno nurodytame bute, ten yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Ieškovė ne kartą klausė atsakovo dėl buto grąžinimo, tačiau jis nuolat atidėdavo pažadų vykdymą.

Ieškovė sužinojo, kad atsakovas, neteisėtai disponuodamas tariamai įgytu turtu, 2024 m. birželio 21 d. sutartimi perleido ginčo turtą atsakovei MB „Žvėryno projektai“, kurio vadove ir vienintele akcininke yra atsakovo sutuoktinė, o šiuo metu butas aktyviai siūlomas parduoti tretiesiems asmenims.

Ieškovė nurodė, kad per visą laikotarpį, nuo 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo iki 2025 m. birželio 11 d. gauto įspėjimo iš atsakovo išsikelti iš buto, ieškovė nebuvo sulaukusi iš atsakovo raginimo atlaisvinti neva jam perleistą turtą, jis niekada nekėlė sąlygų dėl ieškovės gyvenimo bute. Faktas, kad ieškovė po 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo daugiau kaip penkerius metus gyveno bute, patvirtina, jog ji neturėjo pagrindo manyti, kad iš tikrųjų yra perleidusi nuosavybės teisę atsakovui. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 3/8 buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 3/8 garažo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovė neturėjo ketinimo parduoti butą, kadangi jis buvo pagrindinė ir vienintelė jos gyvenamoji vieta.

Ieškovė pažymėjo, kad nebuvo gavusi naudos iš UAB „Renegus“ ir UAB „Nordstreet“ sudaryto sandorio, neturėjo prievolių šiai bendrovei. Nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2023 m. spalio 25 d. ieškovė buvo tik nominali UAB „Renegus“ akcininkė, visus sprendimus dėl bendrovės valdymo vienašališkai priimdavo atsakovas. Pastarasis nepertraukiamai ėjo bendrovės vadovo pareigas nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2025 m. sausio 2 d., kai bendrovei buvo iškelta nemokumo byla. 2018 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį, kuria atsakovo vadovaujama UAB „Renegus“ pasiskolino iš UAB „Nordstreet“ 40 000 Eur, taip pat sudarė atsakovas Ž. M.. Paskolos paraiškoje jis nurodė esantis vienintelis bendrovės akcininkas ir naudos gavėjas. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas laikė ieškovei dovanojimo sutartimi perleistas UAB „Renegus“ akcijas fiktyviai perleistomis, t. y. šis sandoris buvo apsimestinis, siekiant išvengti galimo akcijų arešto. Šias išvadas patvirtina ir faktas, kad 2023 m. spalio 25 d. ieškovė dovanojimo sutartimi sugrąžino atsakovui visas UAB „Renegus“ akcijas. Taigi, ieškovė, nebūdama realia UAB „Renegus“ savininke, niekada neturėjo tikslo parduoti vienintelę savo gyvenamąją vietą (butą) tam, kad būtų padengti UAB „Renegus“ finansiniai įsipareigojimai kreditoriams.

Dėl nurodytų aplinkybių, 2020 m. liepos 10 d. sutartis yra niekinė ir negaliojanti CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Kadangi 2020 m. liepos 10 d. sutartis yra niekinė ir negaliojanti CK 1.86 straipsnio pagrindu, atsakovas negalėjo teisėtai įgyti ginčo turto nuosavybės teisės. Vadinasi, jis neturėjo teisės šiuo turtu disponuoti ir perleisti jį tretiesiems asmenims, įskaitant atsakovę MB „Žvėryno projektai“, kurios nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas realiai nebuvo įgijęs ginčo turto, jis neturėjo teisės jo perleisti, todėl atsakovų 2024 m. birželio 21 d. sudaryta sutartis taip pat yra negaliojanti. Šis sandoris turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantis imperatyviai CK 4.48 straipsnio 1 daliai.

Pripažinus abu sandorius negaliojančiais, turi būti taikoma restitucija. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei priklausantį turtą atsakovas perleido savo sutuoktinės vadovaujamai MB „Žvėryno projektai“, todėl MB „Žvėryno projektai“ negali būti vertinama kaip sąžininga turto įgijėja. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti restituciją natūra – priteisti ieškovei ginčo turtą, o iš ieškovės priteisti atsakovui 12 000 Eur, kurią gavo iš jo pagal tariamą sandorį.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovės D. J. M. ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės teiginiais, jog 2020 m. liepos 10 d. sutartis buvo sudaryta neketinant sukelti teisinių pasekmių.

Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2023 m. spalio 25 d. buvo vienintelė UAB „Renegus“ akcininkė, o atsakovas nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2025 m. sausio 2 d. (iki nemokumo bylos įmonei iškėlimo) – bendrovės vadovu. UAB „Renegus“ ir UAB „Nordstreet“ 2018 m. gruodžio 7 d. sudarė paskolos sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas maksimaliosios hipotekos sandoriu, pagal kurį 2018 m. gruodžio 12 d. buvo įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Teismas taip pat nustatė, kad atsiskaitymas su ieškove už ginčo turtą vyko dalimis ir dalį sumos (43 000 Eur) pirkėjas (atsakovas) privalėjo sumokėti tiesiogiai kreditorei UAB „Nordstreet“, taip padengdamas UAB „Renegus“ skolą. Ieškovė sutiko su tokia sutartyje įtvirtinta sąlyga, o kreditorė UAB „Nordstreet“ 2022 m. liepos 22 d. patvirtino, kad skolininkė UAB „Renegus“ tinkamai įvykdė prievoles pagal paskolos sutartį, 2020 m. rugpjūčio 3 d. sutiko išregistruoti buto hipoteką iš hipotekos registro.

Teismo vertinimu, šalių tikrąją valią perleisti nuosavybės teisę atsakovui patvirtina tai, kad pati ieškovė siekė būtent pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o jos nurodyti tikslai – atsiskaitymas su UAB „Renegus“ kreditore ir hipotekos panaikinimas – objektyviai galėjo atsirasti tik nekilnojamojo turto pardavimo atsakovui fakto pagrindu. Teismas pabrėžė, kad ieškovės motyvas finansiškai padėti sūnui bei atsakovo ateities pažadas vėliau grąžinti butą kitu sandoriu nepaneigia šalių laisva valia išreikšto ketinimo sudaryti būtent pirkimo–pardavimo sutartį ir realiai perleisti nuosavybės teises atsakovui, kuris Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip teisėtas savininkas ir sumokėjo ieškovei sulygtą kainos dalį.

Teismas nurodė, kad ieškovė, žinodama apie sudarytą sutartį, net penkerius metus (nuo 2020 m. iki 2025 m.) nereiškė atsakovui reikalavimų dėl turto grąžinimo, atpirkimo ar dovanojimo. Kadangi byloje nėra įrodymų apie šalių suderintą valią dėl konkretaus ateities sandorio rūšies ar jo sudarymo termino, teismas konstatavo, kad šalių elgesys po sandorio sudarymo visiškai atitiko pirkimo–pardavimo sutarties sukeliamas teisines pasekmes, o ne tariamo sandorio pobūdį.

Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp ginčijamos 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo ir kito atsakovo buto įgijimo, o tikroji šalių konflikto priežastis yra susijusi su asmeninio pobūdžio šeimos aplinkybėmis. Teismas pabrėžė, kad atsakovas kitą butą įsigijo tik 2021 m. rugsėjo mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po ginčijamos sutarties pasirašymo, todėl nėra duomenų, jog sandorio sudarymo metu šalių valia būtų buvusi nukreipta į šio turto įgijimą. Be to, remdamasis kito ieškovės sūnaus parodymais bei paties atsakovo paaiškinimais, teismas konstatavo, kad šalių ginčas ir nesutarimai dėl disponavimo ginčo turtu realiai kilo vėliau, kaip reakcija į tai, jog ieškovė kitą savo nekilnojamąjį turtą padovanojo kitam sūnui.

Teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai apie negautą kainos dalį (20 000 Eur) neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl sandorio galiojimo, kadangi pati ieškovė ilgą laiką nereiškė jokių pretenzijų nei dėl nesumokėtų pinigų, nei dėl turto grąžinimo. Teismas nurodė, kad galimas pirkėjo prievolės neįvykdymas (dalies kainos nesumokėjimas) ar vėlesnis prisiimtų pažadų bei susitarimų dėl naudojimosi butu nesilaikymas savaime nedaro pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia. Tokiu atveju ieškovė savo pažeistas teises turi ginti ne ginčydama sandorio tikrumą, o rinkdamasi kitus įstatymų numatytus teisių gynimo būdus.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad sūnus (atsakovas) leido motinai naudotis jam parduotu butu, yra normali praktika, o tai, jog ieškovė mokėjo turto išlaikymo išlaidas, yra susiję su jos teisės naudotis butu realizavimu, bet ne su buto pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo vertinimu.

Teismo įsitikinimu, ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ginčo turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina, patvirtina, jog ieškovė sutiko parduoti turtą atsakovui už mažesnę nei turto rinkos vertę, tačiau motinos ir sūnaus sutarta mažesnė buto kaina, ieškovei siekiant padėti atsakovui išspręsti finansines problemas, neįrodo, kad sandoris buvo tariamas.

Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės apie tai, kad ji buvo nominali UAB „Renegus“ akcininkė, jog bendrovės valdymo klausimus faktiškai sprendė atsakovas, šioje byloje nėra teisiškai reikšmingos. Ieškovė neneigė, kad žinojo apie UAB „Renegus“ kreditorę, sutiko savo butu užtikrinti šios kreditorės reikalavimų įvykdymą bei padėti sūnui spręsti su šios prievolės vykdymu susijusias problemas parduodant atsakovui ieškovei priklausantį turtą.

Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai apie negalėjimą suprasti sutarties esmės dėl tėvo mirties liko nepagrįsti įrodymais, be to, valios trūkumas teisiškai nesudaro tariamo sandorio esmės. Pati ieškovė patvirtino turinti nekilnojamojo turto sandorių patirties, perskaičiusi sutarties tekstą ir siekusi padėti sūnui išspręsti finansines problemas, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kaip ši pagalba ir hipotekos panaikinimas objektyviai būtų įvykęs be nuosavybės teisės perleidimo. Kadangi ieškovė nepaaiškino šalių motyvų simuliuoti sandorį, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad sutartis buvo realiai įvykdyta ir sukėlė būtent pirkimo–pardavimo sutarties esmę atitinkančias teisines pasekmes, teismas konstatavo, jog šalių valia buvo nukreipta į realų turto perleidimą atsakovui. Teismas nurodė, kad ieškovės pozicija dėl sandorio tariamumo yra nenuosekli, prieštaringa ir neįrodyta, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia pagal CK 1.86 straipsnį.

Ieškovei neįrodžius 2020 m. liepos 10 d. sutarties negaliojimo, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir 2024 m. birželio 21 d. sutartį bei taikyti restituciją, nes šis reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo ieškovės reikalavimo ginčijant sutartį, sudarytą su atsakovu Ž. M..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė D. J. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas neteisingai vertino tikrąją 2020 m. liepos 10 d. sutarties šalių valią ir ignoravo turinio viršenybės prieš formą principą. Teismas, konstatuodamas, kad šalys ketino sudaryti būtent pirkimo–pardavimo sutartį, siekė šios sutarties teisinių pasekmių ir teisinio rezultato, neatsižvelgė į esminį tariamojo sandorio požymį – tikrojo ketinimo sukelti teisines pasekmes nebuvimą.

Ieškovė daugiau kaip penkerius metus po 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo gyveno ginčo bute, kuris buvo jos vienintelė gyvenamoji vieta, deklaravusi ten savo gyvenamąją vietą ir mokėjo už komunalines paslaugas. Teismas šią aplinkybę įvertino kaip normalią praktiką, kad sūnus leido motinai naudotis jam paduotu butu, tačiau tai prieštarauja logikai, jog asmuo, pardavęs savo vienintelį būstą, neturėtų aiškaus susitarimo dėl tolesnio gyvenimo sąlygų. Ši aplinkybė yra esminis įrodymas, paneigiantis realų ketinimą parduoti turtą. Teismas nepagrįstai sumenkino šią aplinkybę.

Teismo išvada, kad šalys siekė realaus pirkimo–pardavimo sandorio teisinių pasekmių, yra nesuderinama su vėlesniu atsakovo elgesiu. Jeigu būtų pripažįstama, kad ieškovė iš tikrųjų siekė perleisti nuosavybės teisę į ginčo butą, nepaaiškinama, kodėl tik daugiau kaip po penkerių metų pradėtas iškeldinimas iš jo ne teismo tvarka. Toks atsakovo elgesys akivaizdžiai neatitinka įprastos civilinės apyvartos logikos ir suponuoja, kad iki konflikto eskalacijos atsakovas nelaikė savęs savininku.

Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl netinkamo atsiskaitymo su ieškove. Ieškovės vertinimu faktas, kad atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių visišką atsiskaitymą su ieškove patvirtina sandorio tariamumą. Be to, ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą.

Teismas neįvertino sandorio esminio ekonominio nenuoseklumo. Jeigu šalys iš tikrųjų būtų siekusios realaus nuosavybės teisės perleidimo, būtų logiška, kad ginčo turtas būtų realizuotas rinkoje, o iš tokio pardavimo gautos lėšos būtų panaudotos kreditorės UAB „Nordstreet“ reikalavimui padengti.

Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad ieškovė buvo tik nominali UAB „Renegus“ akcininkė, o realus vadovas ir naudos gavėjas buvo atsakovas, kuris pats save nurodė vieninteliu akcininku paskolos paraiškoje. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė, būdama nominalia UAB „Renegus“ akcininke, būtų gavusi kokią nors realią naudą iš bendrovės veiklos ar būtų aktyviai dalyvavusi jos valdyme. Ieškovės pasitikėjimas sūnumi ir jos siekis padėti jam spręsti finansines problemas, nesiekiant realių nuosavybės perleidimo pasekmių, yra esminis motyvas, patvirtinantis sandorio tariamumą.

Teismas nepakankamai įvertino atsakovo nenuoseklius parodymus, kurie patvirtino, kad buto pardavimas buvo susijęs su jo vadovautos UAB „Renegus“ skolų dengimu ir šeiminiais susitarimais, o ne realiu nuosavybės perleidimu. Atsakovas pripažino, kad jis būtų grąžinęs ginčo butą ieškovei mainais į (duomenys neskelbtini) esantį butą.

Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą bei per didelį dėmesį skyrė formaliems aspektams, tokiems kaip notarinio patvirtinimo faktas, ir nepakankamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus. Teismas iš esmės sutapatino formalų sandorio įvykdymą (hipotekos panaikinimą, nuosavybės registraciją, dalinį atsiskaitymą) su tikrąja šalių valia sukelti nuosavybės perleidimo pasekmes. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, reglamentuojančios tariamųjų sandorių nustatymą, ir klaidingai taikė materialinės teisės normas.

Teismas, vertindamas ginčo sandorio realumą, iš esmės neatsakė į esminį bylos klausimą – koks buvo tikrasis šalių sudaryto sandorio ekonominis turinys ir praktinis tikslas.

Šalių valia nebuvo nukreipta į realų nuosavybės perleidimą, o tik į tam tikrų finansinių problemų sprendimą, naudojant pirkimo–pardavimo sutartį kaip priemonę. Teismas, vertindamas tik šalutines sandorio pasekmes, bet ne pagrindinį jo tikslą ir šalių valią dėl nuosavybės perleidimo, neteisingai aiškino realaus sandorio vykdymo sampratą ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai Ž. M. ir MB „Žvėryno projektai“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

2020 m. liepos 10 d. sutartimi buvo išreikšta ir realiai įgyvendinta tikroji šalių valia perleisti nuosavybės teisę, o vien faktas, kad ieškovė po sandorio sudarymo toliau naudojosi butu, nepaneigia pirkimo–pardavimo sutarties pasekmių atsiradimo. Nuosavybės teisės perėjimą pirkėjui sutarties pasirašymo momentu patvirtina ne tik sutarties 5.2 punktas bei vėlesnis nuosavybės įregistravimas viešajame registre, bet ir paties atsakovo elgesys prisiimant savininko pareigas. Tai, kad atsakovas leido savo motinai (ieškovei) gyventi bute, teisiškai yra reikšminga tik naudojimosi teisių kontekste, o aplinkybė, jog būtent atsakovas papildomai išlaikė turtą – jį draudė bei mokėjo mokesčius (ESO, už atliekų išvežimą ir kt.) – objektyviai patvirtina, kad jis įgyvendino realias savininko teises, kurių nebūtų buvę jokio tikslo vykdyti tariamojo sandorio atveju.

Teisės naudotis butu suteikimas negali būti vertinamas atsietai nuo to, kad tuo metu šalis siejo geri šeimyniniai santykiai, nebuvo poreikio skubiai atlaisvinti buto, todėl nieko neįprasto, jog sūnus leido neatlygintinai naudotis jam priklausančiu butu savo mamai. Be to, ieškovė turėjo kitą gyvenamąją vietą ir gyveno kitame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat kitą turtą esantį (duomenys neskelbtini), todėl ieškovės argumentas dėl vienintelės gyvenamosios vietos yra nepagrįstas ir neįrodantis esminės sąlygos, kad šalys, sudarydamos ginčo sandorį, nesiekė sukurti teisinių padarinių.

Vėliau tarp šalių kilęs konfliktas dėl reikalavimo atlaisvinti butą ir ilgalaikis ieškovės pasyvumas patvirtina realų nuosavybės teisių įgyvendinimą bei sandorio tikrumą. Atsakovų vertinimu, reikalavimas atlaisvinti patalpas rodo, kad faktinis savininkas (MB „Žvėryno projektai“) teisiškai naudojosi savo nuosavybės teisėmis, o po penkerių metų kilę nesutarimai nepaneigia šalių valios sandorio sudarymo metu.

Sandorio realumą papildomai įrodo tai, kad ieškovė daugiau nei penkerius metus nereiškė pretenzijų dėl turto grąžinimo, o sužinojusi apie buto pardavimą bendrijai – ilgiau nei metus šio sandorio neginčijo, taip pati patvirtindama, kad nelaikė savęs turto savininke. Atsakovai pažymi, kad sutarta turto pardavimo kaina ir faktinis jos mokėjimas paneigia sandorio imitavimą, nes jei šalys būtų siekusios tik „simuliuoti“ pagalbą sūnui, kaina būtų buvusi simbolinė arba turtas būtų buvęs tiesiog padovanotas, kaip ieškovė vėliau pasielgė kito sūnaus atžvilgiu.

Ieškovė neįrodė, kad jai nebuvo sumokėta 20 000 Eur ginčo buto kainos dalis, kadangi, pasirašydama sutartį, ji besąlygiškai patvirtino šį faktą, o imitacijos atveju šalims nebūtų buvę tikslo fiksuoti tokios atsiskaitymo formos. Esminis sutarties tikslas buvo nuosavybės teisės perleidimas atsakovui. Jei šalys būtų siekusios tik padengti UAB „Renegus“ skolą, turto perleidimas atsakovui nebūtų reikalingas – skolą būtų buvę galima refinansuoti turtą įkeičiant iš naujo.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo aktyvi UAB „Renegus“ akcininkė (teikė paraiškas, sutikimus kredito unijoms, laidavo už UAB „Renegus“ įsipareigojimus pagal lizingo sutartį), todėl įmonės skolos padengimas atitiko ir jos pačios interesus. Ieškovė nepaaiškino, kodėl vienam sūnui padovanojo turtą ir tai laiko realiu sandoriu, nepažeidžiančiu jos teisių į būstą, o kitam sūnui (atsakovui) pardavė turtą ir, jam atsiskaičius, sandoris turi būti laikomas tariamuoju. Norėdama padėti atsakovui, ieškovė galėjo butą padovanoti, papildomai įkeisti, parduoti su atpirkimo teise ir naudoti kitus teisinius mechanizmus, kuriais būtų išsaugojusi nuosavybės teisę į turtą.

Ieškovės argumentai dėl galimo turto grąžinimo mainais į butą (duomenys neskelbtini) stokoja teisinės logikos ir nepaneigia sandorio tikrumo bei realių pasekmių sukūrimo. Atsakovo išsakyti paaiškinimai apie teorinę galimybę ateityje išmainyti turtą šeimyninių aplinkybių kontekste kaip tik įrodo, kad jis veikė kaip teisėtas savininkas, kadangi teisę mainyti daiktą turi tik nuosavybės teises į jį valdantis asmuo. Be to, bet kokio kito savarankiško sandorio sudarymas ateityje reikštų naują nuosavybės teisės įgyvendinimą, o ne pirminio sandorio atšaukimą.

Jei 2020 m. liepos 10 d. sutartimi būtų siekta panaikinti hipoteką, o ne perleisti nuosavybę, toks suvaržymų panaikinimas būtų buvęs naudingas tik tuometinei savininkei (ieškovei), o ne atsakovui. Sandorio realumą ir šalių ketinimus patvirtina nuoseklūs veiksmai – sutarties patvirtinimas pas notarą, nuosavybės teisės įregistravimas viešajame registre, faktinis kainos sumokėjimas ieškovei bei jos įmonės skolos padengimas (tai atitiko ir ieškovės interesus), taip pat turto išlaikymas, draudimas bei vėlesnis jo perleidimas MB „Žvėryno projektai“. Ieškovė, turėdama didelę nekilnojamojo turto sandorių patirtį, suprato pirkimo–pardavimo sutarties esmę bei padarinius, o jos ilgalaikis pasyvumas neginčijant vėlesnių sandorių įrodo, kad teismo sprendimas yra teisingas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, ex officio (savo iniciatyva) nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl esminių faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovė D. J. M. yra atsakovo Ž. M. motina.

Iš Juridinių asmenų registre esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2023 m. spalio 25 d. buvo vienintelė UAB „Renegus“ akcininkė, o atsakovas nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2025 m. sausio 2 d. (iki nemokumo bylos bendrovei iškėlimo) buvo bendrovės vadovu. 2025 m. spalio 25 d. akcijų dovanojimo sutarties pagrindu atsakovas tapo UAB „Renegus“ vieninteliu akcininku.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini); 739/20000 dalis negyvenamosios patalpos–automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini); 4823/100000 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Renegus“ ir UAB „Nordstreet“ 2018 m. gruodžio 7 d. sudarė paskolos sutartį, kurios įvykdymas buvo užtikrintas maksimaliosios hipotekos sandoriu, pagal kurį 2018 m. gruodžio 12 d. buvo įkeistas ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini).

2020 m. liepos 10 d. ieškovė su atsakovu sudarė Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovui ieškovė pardavė butą/patalpą–butą, esantį (duomenys neskelbtini); 739/20000 dalį negyvenamosios patalpos–automobilių stovėjimo aikštelės ir 4823/100000 dalį žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) (sutarties 2.1.1, 2.1.2, 2.1.3 papunkčiai). Sutarties 3.1 papunktyje šalys susitarė, kad bendra nekilnojamojo turto kaina yra 75 000 Eur. Šalys nustatė tokią atsiskaitymo tvarką: 20 000 Eur ieškovė gavo iš pirkėjo grynaisiais iki sutarties pasirašymo, ne notaro akivaizdoje, kaip avansinį mokėjimą (sutarties 4.1.1 papunktis); 43 000 Eur turėjo būti pervesti į UAB „Nordstreet“ sąskaitą, padengiant UAB „Renegus“ skolą pagal 2018 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį (sutarties 4.1.2.1 papunktis); 12 000 Eur turėjo būti pervesti į ieškovės sąskaitą banke (sutarties 4.1.2.2 papunktis). Sutarties 5.2 papunktyje šalys patvirtino, kad pirkėjui (atsakovui) nuosavybės teisė į parduotą turtą perėjo sutarties pasirašymo momentu.

Byloje nėra ginčo, kad 12 000 Eur ieškovė gavo, taip pat nėra ginčo, jog ši suma buvo pervesta ieškovei iš atsakovo gautos paskolos iš Rato kredito unijos.

Kreditorė UAB „Nordstreet“ 2020 m. liepos 8 d. davė sutikimą parduoti ginčo butą atsakovui, o 2020 m. liepos 22 d. patvirtino, kad skolininkė UAB „Renegus“ įvykdė prievoles pagal 2018 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį, todėl 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateikė sutikimą dėl ginčo buto hipotekos išregistravimo iš hipotekos registro.

Atsakovas Ž. M. ir atsakovė MB „Žvėryno projektai“ 2024 m. birželio 21 d. sudarė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

Atsakovė MB „Žvėryno projektai“ 2025 m. birželio 11 d. išsiuntė ieškovei įspėjimą dėl išsikraustymo iš ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2020 m. liepos 10 d. ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu, o atsakovų 2024 m. birželio 21 d. sudarytą ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančią imperatyviai CK 4.48 straipsnio 1 daliai.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar 2020 m. liepos 10 d. sutartis yra tariamasis sandoris, t. y. sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, ar ja buvo siekiama realiai perleisti nuosavybės teisę į ginčo turtą.

Ieškovė teigia, kad šis sandoris tariamasis, sudarytas neketinant sukelti teisinių pasekmių, išskyrus įkeitimo panaikinimą ir paskolos apmokėjimą. Šalys nesiekė realiai perleisti ieškovei priklausiusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės; ieškovė ir toliau gyveno bei gyvena nurodytame bute, jame yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino 2020 m. liepos 10 d. sutarties pobūdį (CK 1.86 straipsnis). Atsakovų teigimu, ginčo sandoris buvo realiai vykdomas: jį patvirtino notaras, o nuosavybės teisė ir kiti juridiniai faktai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taip pat atsakovai nurodo, kad dalis sutartyje numatytos kainos buvo sumokėta tiesiogiai apeliantei, o kita dalis – už jos valdomą bendrovę kreditorei UAB „Nordstreet“. Atsakovų vertinimu, ginčo sutartimi buvo siekiama sukurti ir realiai buvo sukurti teisiniai padariniai sandorio šalims, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti šią sutartį tariamuoju sandoriu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, nusprendžia, kad apeliantės pozicija, jog 2020 m. liepos 10 d. sutartis buvo tik simuliacija (tariamasis sandoris), yra nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai ir teisiškai nuosekliam šalių elgesiui.

Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas).

Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovei prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi, pirkimo–pardavimo sutartimi, kaip vienu iš CK 4.47 straipsnyje išvardintų nuosavybės teisių įgijimo pagrindų, yra sukuriama nuosavybės teisė į tam tikrą turtą. Siekiant nustatyti tokios sutarties vykdymo aplinkybes, reikšmingas ir atsiskaitymo – kainos sumokėjimo faktas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2020 m. liepos 10 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, jog ieškovė parduoda atsakovui ginčo turtą už 75 000 Eur (sutarties 4.1 papunktis), kurią atsakovas turėjo sumokėti tokia tvarka: 20 000 Eur apeliantė gavo iš pirkėjo (atsakovo) grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo ne notaro akivaizdoje, kaip avansinį mokėjimą; 43 000 Eur turėjo būti pervesti į kreditorės UAB „Nordstreet“ sąskaitą, padengiant UAB „Renegus“ skolą pagal 2018 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį; 12 000 Eur turėjo būti pervesti į apeliantės banko sąskaitą.

Byloje nėra ginčo, kad 12 000 Eur ieškovė gavo. Taip pat šalys neginčija, kad skola už UAB „Renegus“, kurios vienintelė akcininkė nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2023 m. spalio 25 d. buvo ieškovė, kreditorei UAB „Nordstreet“ buvo sumokėta iš paskolos lėšų, atsakovo asmeniškai pasiskolintų iš Rato kredito unijos. UAB „Nordstreet“ 2020 m. liepos 22 d. rašytiniu pranešimu patvirtino, kad skolininkė UAB „Renegus“ visiškai ir tinkamai įvykdė prievoles pagal 2018 m. gruodžio 7 d. paskolos sutartį.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad apeliantė buvo tik nominali (formali) UAB „Renegus“ akcininkė, o realus vadovas ir naudos gavėjas buvo atsakovas Ž. M., kuris paskolos paraiškoje save nurodė vieninteliu akcininku. Teigia, kad šioje byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantė būtų gavusi naudą iš įmonės veiklos ar būtų aktyviai dalyvavusi jos valdyme, ji neturėjo realaus intereso parduoti savo vienintelį butą UAB „Renegus“ skoloms padengti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės nurodytos aplinkybės apie tai, jog ji buvo nominali UAB „Renegus“ akcininkė, kad įmonės valdymo klausimus faktiškai sprendė atsakovas, šioje byloje nėra teisiškai reikšmingos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantė žinojo apie UAB „Renegus“ įsipareigojimus, pritarė jų prisiėmimui, sutiko savo turtu užtikrinti kreditoriaus reikalavimų įvykdymą. Pažymėtina, kad apeliantė akcentuoja turėtą siekį išsaugoti turtą šeimos dipozicijoje (apeliacinio skundo 12.1.31 papunktis). Šis argumentas, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Renegus“ neįvykdžius įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, kreditoriaus reikalavimas galėjo būti nukreiptas į hipotekos objektą (t. y. ginčo turtą), rodo galimą apeliantės suinteresuotumą bendrovės įsipareigojimų įvykdymu.

Be to, faktinio UAB „Renegus“ akcininko nustatymo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl motyvai dėl nepakankamų (nesamų) šioje byloje įrodymų, patvirtinančių apeliantės iš įmonės veiklos gautą naudą, aktyvumą šios įmonės valdyme, juolab, būtent apeliantei siekiant paneigti pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintas atsiskaitymo už turtą aplinkybes bei turint pareigą pagrįsti sandorio tariamą pobūdį, atmestini kaip nesudarantys pagrindo apskųsto sprendimo išvadas vertinti kaip neteisėtas ar nepagrįstas. Minėta, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apeliantė žinojo apie UAB „Renegus“ įsipareigojimus, pritarė jų prisiėmimui, taip pat apeliantė teikė paraiškas ir sutikimus kredito unijai, laidavo už UAB „Renegus“ pagal 2020 m. gruodžio 11 d. lizingo sutartį (UAB „Renegus“ lizingo paraiškoje apeliantė nurodyta naudos gavėja). Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nuspręsti, kad apeliantė neturėjo intereso dėl bendrovės atsiskaitymo su kreditoriumi išsprendimo.

Apeliantė taip pat neigia gavusi iš atsakovo 20 000 Eur, tačiau faktinį šios sumos sumokėjimą grynaisiais pinigais patvirtina notarine tvarka patvirtintos 2020 m. liepos 10 d. sutarties nuostatos. Šiame dokumente šalys patvirtino atsiskaitymo faktą bei pateiktų duomenų teisingumą: sutarties 4.1.1 papunktyje apeliantė parašu patvirtino, kad 20 000 Eur iš pirkėjo gavo grynaisiais pinigais iki sutarties pasirašymo, o 8.3 papunktyje patvirtino, jog ši pirkėjo sumokėta suma yra negrąžinama. Pagal sutarties 12.1 ir 12.2 papunkčius, abi šalys garantavo viena kitai bei notarui pateikiamų duomenų teisingumą.

Apibendrinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal ginčijamos sutarties sąlygas faktiškai buvo atsiskaityta. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, pripažindama pagal sutartį gavusi 12 000 Eur, kitokios nei nurodyta sutartyje šių lėšų pervedimo paskirties neatskleidė.

Pagal sutarties 5.2 punktą nuosavybės teisė į turtą pirkėjui (atsakovui) perėjo nuo jos pasirašymo momento. Atsakovo nuosavybės teisės buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Iš byloje esančio 2024 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinio (joje esančių Nekilnojamojo turto registro 2024 m. birželio 20 d. duomenų) matyti, kad 2021 m. rugpjūčio 23 d. (įregistruota 2022 m. sausio 1 d.) ir 2023 m. sausio 23 d. turtui nustatyta sutartinė hipoteka. Tokia aplinkybė taip pat patvirtina, kad atsakovas įgyvendino savo, kaip ginčo turto savininko teises (teisę disponuoti turtu).

Apeliantės argumentai dėl atsakovo Ž. M. neva ateityje žadėto kito sandorio sudarymo (turto grąžinimo) vertintini teisiškai nereikšmingais. Tokie galimi ketinimai ateityje nepaneigia šalių valios sandorio sudarymo momentu ir nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad sandoris buvo tariamasis (simuliuojamas), t. y., jog šalys neketino realiai perleisti nuosavybės teisių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nuo 2020 m. iki 2025 m. apeliantė būtų reiškusi atsakovui reikalavimus dėl turto grąžinimo, jo atpirkimo, dovanojimo ar kitų sandorių sudarymo. Be to, iš apeliantės paaiškinimų objektyviai neįmanoma nustatyti, dėl kokio konkretaus sandorio pobūdžio šalys neva susitarė ir kokiu terminu toks turtas turėjo būti grąžintas apeliantei.

Apeliaciniame skunde nurodydama, kad atsakovas Ž. M. pripažino, jog ginčo butą būtų grąžinęs ieškovei mainais į (duomenys neskelbtini) butą, apeliantė taip pat neįrodinėja, jog toks susitarimas egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu, juolab, iš Nekilnojamojo turto registro išraše esančių duomenų nustatyta, kad apeliantės nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), registruotos vėlesnės – 2021 m. gegužės 13 d., pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Vėliau susiformavę ketinimai ar poreikis reiškia teisės disponuoti nuosavybės teise valdomu objektu įgyvendinimą. Pažymėtina, kad mainai – atlygintinis sandoris (atsakovas ne tiesiog grąžintų ginčo turtą, tačiau įgytų kitą materialiąją vertę turintį nekilnojamojo turto objektą). Taigi, atsakovo išreikštas pasirengimas sudaryti mainų sutartį nereiškia, kad pirkimo–pardavimo sutartimi faktiškai nebuvo susitarta dėl nuosavybės teisės perleidimo, ir jog šis sandoris negalioja.

Apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai sumenkino aplinkybę, kad ji po 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo daugiau kaip penkerius metus liko gyventi ginčo bute, mokėjo komunalinius mokesčius bei buvo deklaravusi gyvenamąją vietą. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad realūs nuosavybės teisės perleidimo padariniai neatsirado, o sandoris nebuvo realiai vykdomas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliantės argumentais bei pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia nuosavybės teisės perleidimo realumo ir neįrodo tariamojo sandorio pobūdžio. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad artimų giminaičių (šiuo atveju – motinos ir sūnaus) sudarytų sandorių vykdymo ypatumai gali būti nulemti būtent jų šeimyninių santykių specifikos, todėl naujojo savininko (atsakovo) sprendimas leisti ieškovei toliau naudotis būstu vertintinas kaip normali praktika, sūnaus geranoriškumas, o ne nuosavybės teisių neturėjimas. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas Ž. M. po 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo elgėsi kaip turto savininkas – turtą apdraudė savo vardu, taip pat atliko mokėjimus už elektrą ginčo bute, atliekų išvežimą. Dėl to vien aplinkybė, kad apeliantė liko gyventi bute ir taip pat mokėjo einamuosius mokesčius, nepaneigia pirkimo–pardavimo sutartimi sukeltų esminių teisinių padarinių. Šalys neginčija aplinkybės, kad nesutarimai dėl disponavimo ginčo turtu realiai kilo vėliau, ieškovei nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojus kitam sūnui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė, teigdama, kad ginčijamas sandoris yra tariamasis, nepagrindė ir šalių elgesio motyvų bei tikslų sudarant tokį sandorį.

Pažymėtina, kad pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu.

Apeliantė nurodo, kad atsakovas Ž. M., tuometinis UAB „Renegus“ vadovas, paprašė ieškovės pagalbos grąžinant UAB „Nordstreet“ 40 000 Eur skolą, užtikrintą ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto (ginčo turto) įkeitimu. Pasak apeliantės, atsakovas patikino ieškovę, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta tik formaliai, siekiant panaikinti turto įkeitimą ir atsiskaityti su kreditoriumi, nesiekiant realiai perleisti nuosavybės teisių, ir kad, pagerėjus jo finansinei padėčiai, turtas bus grąžintas ieškovei.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis sandorio tikslas buvo būtent nuosavybės teisės atsakovui perleidimas. Jeigu šalys būtų siekusios tik refinansuoti ar padengti UAB „Renegus“ įsiskolinimą, objektyviai nebuvo poreikio perleisti buto nuosavybės teisės atsakovui. Skolą buvo galima refinansuoti nekeičiant jo savininko, pakartotinai įkeičiant naujajam kreditoriui, pasinaudojant pardavimo su atpirkimo teise institutu ar pan. Apeliantės argumentas, kad šalims siekiant realaus nuosavybės teisės perleidimo, ginčo turtas būtų realizuotas rinkoje, o iš tokio pardavimo gautos lėšos būtų panaudotos kreditoriaus reikalavimui padengti, prieštarauja jos atskleistam siekiui turtą išlaikyti šeimos dispozicijoje. Teigdama, kad sandoris buvo naudojamas kaip laikinas teisinis instrumentas (priemonė refinansuoti ar restruktūrizuoti atsakovo finansinius įsipareigojimus), išsaugant turtą šeimos dispozicijoje, apeliantė nesukonkretina ir įrodymais nepagrindžia poreikio ginčijamu sandoriu nuslėpti faktinį (apeliantės vertinimu) turto savininką, t. y. būtinumo sudaryti ginčijamą sandorį siekiant nurodytų tikslų (trečiųjų asmenų reikalavimo, sandorių sąlygų ar pan.). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė nenurodė, kokiu būdu ji siekė padėti sūnui atsiskaityti su kreditoriumi, jeigu nemanė, jog sudarius turto pirkimo–pardavimo sutartį perleidžia nuosavybės teisę pirkėjui, kokie buvo šalių motyvai simuliuoti pirkimo–pardavimo sandorio pasekmes, yra pagrįsta.

Apeliantė laisva valia pasirinko būtent pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo detaliai nustatyta, notaro patvirtinta ir realiai įvykdyta atsiskaitymo už ginčo turtą tvarka (kainos dalies sumokėjimas grynaisiais pinigais, bankiniu pavedimu bei UAB „Renegus“ skolos padengimu).

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė neįrodė aplinkybės esą 2020 m. liepos 10 d. sutartimi buvo siekiama sudaryti sąlygas atsakovui vėliau įsigyti kitą nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad nurodytą butą atsakovas įsigijo tik 2021 m. rugsėjo mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po 2020 m. liepos 10 d. sutarties sudarymo. Byloje nėra įrodymų ar duomenų, kuriais remiantis būtų pagrindas padaryti išvadą apie egzistuojantį ryšį tarp 2020 m. liepos 10 d. sutarties ir po daugiau nei vienerių metų įvykusio kito turto įgijimo. Dėl to apeliantės bandymas susieti šiuos du savarankiškus įvykius yra nepagrįstas.

Atsižvelgdama į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikroji sandorio šalių valia, sudarant 2020 m. liepos 10 d. sutartį, buvo nukreipta į realų nuosavybės teisės perleidimą atsakovui, kartu siekiant atsiskaityti su bendrovės UAB „Renegus“, kurios akcininkė buvo ieškovė, kreditore UAB „Nordstreet“. Atsakovas, prisiimdamas asmeninius įsipareigojimus Rato kredito unijoje, padengė 43 000 Eur UAB „Renegus“ įsiskolinimą, po kurio buvo panaikinti ginčo buto hipotekos suvaržymai.

Apeliantei neįrodžius 2020 m. liepos 10 d. sutarties negaliojimo, nėra teisinio pagrindo patenkinti ir išvestinių ieškinio reikalavimų – pripažinti negaliojančia 2024 m. birželio 21 d. sutartį, sudarytą tarp atsakovų, bei taikyti restituciją. Kadangi reikalavimą dėl atsakovų sudaryto sandorio negaliojimo ieškovė grindžia tuo, kad atsakovas neva nebuvo teisėtas turto savininkas ir taip pažeidė imperatyvias CK 1.80 straipsnio ir 4.48 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmetus reikalavimą dėl 2020 m. liepos 10 d. sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu, savaime išnyksta ir teisinė prielaida kvestionuoti vėlesnį atsakovo disponavimą teisėtai įgytu ginčo turtu.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės išdėstytą faktinį ieškinio pagrindą, suformuluotą reikalavimą, taip pat kasacinio teismo praktiką, aiškinant nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualias teisės normas, nurodė, kad ieškovei, pareiškusiai ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teko našta įrodyti sandorio tariamumą, o atsakovui teko pareiga pagrįsti realų jo vykdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį konkretų šalių ginčą, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2020 m. liepos 10 d. sutarties pripažinimo tariamuoju sandoriu ir dėl to negaliojančiu, išsamiai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje esančius duomenis, padarė įrodymais pagrįstas išvadas, nenustatyta pagrindo abejoti pagal įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles padarytų išvadų pagrįstumu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo standartą ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, iš esmės siekia, jog tų pačių byloje esančių duomenų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas atmetė apeliantės apeliacinį skundą, todėl jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.