Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Žilvino Terebeizos ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnų vėjas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Kalnų vėjas“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi buvo nutraukta uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kalnų vėjas“ restruktūrizavimo byla ir iškelta bankroto byla; nutartis įsiteisėjo. Bendrovės nemokumo administratorė pateikė teismui prašymą patvirtinti neginčijamą pradinį kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, nurodė, kad neginčija kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašomo patvirtinti 7 151,99 Eur dydžio finansinio reikalavimo, tačiau nesutinka, kad šis finansinis reikalavimas būtų įtrauktas į pirmos eilės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Nemokumo administratorės vertinimu, VMI turėtų būti įtraukta į antros eilės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi patvirtino neginčijamų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų – ir VMI 80 177,71 Eur finansinį reikalavimą, patvirtintą antrąja eile, o ginčas dėl 7 151,99 Eur dydžio finansinio reikalavimo išskirtas į atskirą civilinę bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartis, kuria patvirtintas pirmos eilės VMI finansinis reikalavimas UAB „Kalnų vėjas“ bankroto byloje. Apeliantė su šiuo pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka teigdama, kad praktika dėl JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunkčio yra aiškiai suformuluota, o teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo. Dėl nemokumo proceso vientisumo ir ginčo esmės

Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ginčo VMI 7 280,63 Eur dydžio finansinis reikalavimas kyla iš nesumokėtų einamųjų įmokų – mokesčių – UAB „Kalnų vėjas“ restruktūrizavimo procese; nagrinėjamoje civilinėje byloje keliamas klausimas, kuria eile turi būti tvirtinamas šis VMI finansinis reikalavimas UAB „Kalnų vėjas“ bankroto byloje, kuri buvo iškelta nutraukus restruktūrizavimo bylą.

Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1169-910/2023 buvo patvirtintas antros eilės VMI finansinis reikalavimas, kuris susidarė restruktūrizavimo proceso metu įmonei nemokant mokesčių. Teismas šį procesinį sprendimą priėmė remdamasis dviem savarankiškais pagrindais – rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-951-407/2023 suformuota praktika bei analizavo JANĮ 94 straipsnio priėmimo aplinkybes bei įstatymo leidėjo valią.

Tačiau Lietuvos apeliaciniame teisme taip pat buvo formuojama ir priešinga praktika, kurioje buvo nurodoma, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas, susidaręs restruktūrizavimo proceso metu nemokant einamųjų įmokų, bankroto byloje tvirtintinas pirmąja eile (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-947-798/2022; šioje civilinėje byloje buvo patvirtintas kreditorės, kurios finansinis reikalavimas susidarė pagal restruktūrizavimo proceso metu išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas faktūras už gamtines dujas ir elektrą. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunkčio taikymo ir aiškinimo nebuvo vienoda.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (lot. iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (lot. taip pat) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas byloje Nr. 33/03 ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07).

Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas byloje Nr. 33/03 ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07).

Kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į poreikį užtikrinti teismų praktikos vienodumą ir nuoseklumą toliau pasisako dėl ginčo esmės – VMI tvirtintino finansinio reikalavimo bei JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunkčio taikymo ir aiškinimo, analizuodama šios teisės normos tikslą ir šio straipsnio priėmimo aplinkybes.

JANĮ 94 straipsnis reguliuoja kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilę. Nemokumo procese kreditorių finansiniai reikalavimai skirstomi į dvi eiles – pirmąja eile tenkinami (a) kreditorių, suteikusių įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą, reikalavimai, kilę juridiniam asmeniui negrąžinus paskolų sutartyse nustatytais terminais, (b) su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai, (c) reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo (VSD), privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų ir įmokų į Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą, (d) reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos; antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.

Teisės doktrinoje pažymima, kad prioritetine eile tenkinami reikalavimai dažniausiai nustatomi siekiant socialinių tikslų (angl. social considerations). Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės tvarka yra valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalykas. Tai lemia, kad kreditoriai, kurie yra aukštesnėje kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje, turi geresnes galimybes gauti bent dalį savo reikalavimo patenkinimo nei kreditoriai žemesnėje eilėje. Kreditorių reikalavimų eilę reglamentuojančios normos yra imperatyvios, jų keisti negalima (R. Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Krokuva, 2021, p. 285).

Įstatymų leidėjas pirmajai, prioritetinei kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilei priskyrė finansinius reikalavimus, remdamasis dviem skirtingais pagrindais: pirma, pagal finansinio reikalavimo kilmę, t. y. atsižvelgiant į materialinį reikalavimą, iš kurio kyla prievolė (tai yra reikalavimai, kylantys iš darbo teisinių santykių ir neįvykdytos VSD, PSD mokestinės prievolės bei nesumokėtos įmokos Garantiniam fondui); ir, antra, pagal finansinio reikalavimo susidarymo momentą ir tikslą – ar jis susiformavo po nemokumo bylos iškėlimo ir ar yra skirtas ūkinės komercinės veiklos tęstinumui užtikrinti (tai reikalavimai, kylantis iš naujo ar tarpinio finansavimo bei reikalavimai iš neįvykdytų prievolių nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos). JANĮ 94 straipsnyje įtvirtintas pirmąja eile tenkintinų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

Įstatymų leidėjas JANĮ projekto aiškinamajame rašte nurodė, kad anksčiau galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) numatė galimybę restruktūrizuojamai įmonei gauti papildomą finansavimą pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą, tačiau kreditorių, suteikusių kreditus restruktūrizavimo metu, neužtikrintus įkeitimu ir (ar) hipoteka, reikalavimų, kilusių įmonei negrąžinus šių kreditų sutartyse nustatytais terminais, tenkinimas pagal ĮRĮ 13 straipsnio 5 dalį numatytas tik patenkinus pirmos eilės kreditorių reikalavimus. Nesuteikiant didesnio prioriteto šių kreditorių reikalavimams, nėra sudaromos pakankamos prielaidos restruktūrizavimo proceso veiksmingumui. Be to, šiuo metu galiojančios teisinio reguliavimo nuostatos nesuteikia papildomam finansavimui apsaugos įmonės bankroto atveju, todėl teisinis reguliavimas turėtų būti keičiamas, siekiant sudaryti prielaidas restruktūrizuojamai įmonei gauti finansinę paramą (Aiškinamasis raštas dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIIIP-2777- XIIIP-2789, 3.8 papunktis).

JANĮ projekto aiškinamajame rašte buvo išdėstyta, kad yra siūlomas siekis minimizuoti kreditorių reikalavimų tenkinimo eiles atitiktų ir tarptautines rekomendacijas. Tam tikrų kreditorių – valstybės institucijų (dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir kt.) reikalavimų tenkinimo prioriteto tvarka atsisakymas prieš kitų kreditorių reikalavimų, kurie nėra užtikrinti įkeitimu ar hipoteka, tenkinimą sudarytų prielaidas tenkinti pastarųjų reikalavimus didesne apimtimi. Sudarytos prielaidos tenkinti kitų kreditorių reikalavimus didesne apimtimi turėtų turėti teigiamos įtakos skolinimo sąlygoms ir verslo plėtrai, o tuo pačiu ir viešiesiems finansams Aiškinamasis raštas dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIIIP-2777- XIIIP-2789, 4.15 papunktis). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pasiūlytas JANĮ nemokumo įstatymo projektas iš esmės atitinka šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą.

Taigi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjo valia buvo atsisakyti valstybės institucijų reikalavimų tenkinimo prioriteto prieš kitus kreditorius, kurie nėra užtikrinti įkeitimu ar hipoteka; toks teisinis reguliavimas turėjo lemti geresnes skolinimosi sąlygas ir verslo plėtrą. Įstatymų leidėjas sąmoningai išskyrė tik konkrečius mokėtinus mokesčius (susijusius su darbo užmokesčiu), kurie turėtų būti tenkinami pirmąja eile ir kitų, pavyzdžiui, VMI administruojamų mokesčių, neįtraukė į pirmąją kreditorių eilę. Šis aspektas koreliuoja ir su Valstybės kontrolės išvada, kuria taip pat remiamasi JANĮ aiškinamajame rašte, jog valstybės institucijos nepakankamai prisideda prie palankių sąlygų sudarymo finansinius sunkumus patiriančioms įmonėms (Valstybinio audito ataskaita „Įmonių restruktūrizavimo proceso valdymas“, 2015 m., 5 puslapis). Šis teisės aktų leidėjo tikslas nurodomas ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl VMI tvirtintino finansinio reikalavimo eilės bankroto procese (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1169-910/2023).

Teisėjų kolegija reikšminga laiko ir tai, kad dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1169-910/2023 VMI padavė kasacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-951-407/2023; pareiškėjos teigimu, JANĮ nustatytas prioritetinis einamųjų mokesčių mokėjimas, todėl įmonės restruktūrizavimo proceso metu susidariusios neįvykdytos prievolės, iškėlus įmonei bankroto bylą, turi būti tenkinamos pirmąja eile. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė VMI kasacinį skundą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegijos 2024 m. kovo 18 d. nutartis Nr. eCIK-219/2024).

Įstatymų leidėjas JANĮ projekto aiškinamajame rašte taip pat pažymėjo, kad remiasi tarptautinėmis rekomendacijomis, o konkrečiai – UNCITRAL Nemokumo teisėkūros gairėmis (angl. Legislative Guide on Insolvency Law). UNCITRAL Nemokumo teisėkūros gairėse pažymima, kad teisinis reguliavimas turėtų sudaryti palankesnes sąlygas gauti finansavimą, reikalingą skolininko verslo veiklai tęsti ar verslui išlikti arba nemokaus skolininko turto masės turto vertei išsaugoti ar padidinti, turi būti užtikrinama tinkama tiekėjų, suteikusių finansavimą po nemokumo proceso pradžios, apsauga. Nemokumo teisėje turėtų būti nustatytas prioritetas, kuris gali būti suteikiamas finansavimui po nemokumo proceso pradžios, užtikrinant bent jau tai, kad tokiam teikėjui būtų sumokėta anksčiau negu paprastiesiems neužtikrintiems kreditoriams. Kai kurių valstybių nemokumo teisėje numatyta, kad bet koks užtikrinimas ar prioritetas, suteiktas naujam finansavimui, gali būti panaikintas vėlesnio likvidavimo proceso metu, taip pat gali kilti atsakomybė už likvidavimo proceso pradžios uždelsimą ir galimą žalą kreditorių interesams. Toks požiūris gali atgrasyti nuo restruktūrizavimo proceso pradėjimo. Labiau pageidautinas požiūris galėtų būti toks, pagal kurį kreditoriai, kuriems suteiktas prioritetas dėl naujo finansavimo, išlaikytų šį prioritetą bet kuriame vėlesniame likvidavimo procese (UNCITRAL, Legislative Guide on Insolvency Law. New York: UNITED NATIONS, 2005, p. 113–119).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymų leidėjo suteiktas kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo prioritetas yra tam tikra rizikos kompensavimo priemonė: asmeniui, kuris po nemokumo proceso pradžios suteikia įmonei finansavimą, prekes, paslaugas, nuomą, energiją ir pan., reikalingus tęsti ūkinę komercinę veiklą, suteikiama geresnė padėtis, jeigu įmonė vis dėlto neatsiskaitys. Ši padėtis turėtų išlikti nepriklausomai nuo to, kad keičiasi nemokumo proceso forma – iš restruktūrizavimo pereinama į bankroto procesą. Todėl pagrindas tvirtinti finansinį reikalavimą pirmąja eile pagal JANĮ 94 straipsnio 2 dalyje 1 punkto d papunktį yra tuomet, kai nustatoma ir konstatuojama, jog finansinis reikalavimas susidarė po nemokumo bylos iškėlimo ir buvo skirtas ūkinės komercinės veiklos tęstinumui užtikrinti; restruktūrizavimo proceso metu susidaręs finansinis reikalavimas savo prioriteto bankroto procese nepraranda dėl specialaus finansavimo tikslo, kuriuo siekiama išsaugoti veikiantį ūkio subjektą ir užtikrinti jo ūkinę komercinę veiklą.

Tačiau įstatymų leidėjas aiškiai nurodė, kad atsisako valstybės institucijų (dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą, dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir kt.) reikalavimų tenkinimo prioriteto (išskyrus JANĮ 94 straipsnio 2 dalyje 1 punkto c papunktyje nustatytą atvejį). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti, kad nagrinėjamu atveju VMI finansinis reikalavimas, susidaręs restruktūrizavimo proceso metu dėl nesumokėtų gyventojų pajamų mokesčio, pelno mokesčio avanso ir pridėtinės vertės mokesčio turėtų būti tvirtinamas pirmąja eile, nes tai neatitiktų įstatymų leidėjo valios. Mokestinė prievolė atsiranda ex lege (lot. pagal įstatymą) kaip pačios ūkinės veiklos fiskalinė pasekmė, ir, kaip teisingai pažymima VMI procesiniuose dokumentuose, ji atsiduria specifinėje padėtyje, nes tam tikrais atvejais ji negali priimti sprendimo ir sutikti su mokesčių nemokėjimu, tačiau šiuo konkrečiu atveju nustatytu teisiniu reguliavimu valstybė nusprendė atsisakyti VMI finansinio reikalavimo prioriteto dėl neįvykdytų mokestinių prievolių siekdama socialiai reikšmingų tikslų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunktyje nėra vartojama einamųjų mokėjimų sąvoka, tik pabrėžiama, jog finansinis reikalavimas kildinamas iš neįvykdytų prievolių iš nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos. JANĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad einamieji juridinio asmens mokėjimai – visi juridinio asmens ūkinei komercinei veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai, įskaitant mokesčius, administruojamus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (toliau – mokesčiai). Taigi einamųjų mokėjimų sąvoka, įtvirtinta JANĮ 2 straipsnio 2 dalyje, yra platesnė, nei JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunktyje apibrėžtas finansinis reikalavimas. Todėl JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunktis ir JANĮ 2 straipsnio 2 dalis negali būti visiškai sutapatinami.

Lietuvos apeliacinio teismo yra išaiškinta, kad, iškėlus nemokumo bylą, juridinis asmuo moka visus einamuosius mokėjimus (JANĮ 28 straipsnio 3 dalis). Tinkamas tokių einamųjų mokėjimų vykdymas yra viena iš sėkmingo restruktūrizavimo sąlygų, nes kreditoriai, kuriems tinkamai ir laiku mokamos eilinės įmokos, turi didesnį pasitikėjimą juridiniu asmeniu, siekiančiu restruktūrizuotis, o tai yra svarbi aplinkybė kreditoriams balsuojant dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo. Einamųjų įmokų mokėjimas, kai bendra einamųjų įmokų suma patvirtinama teismo nutartimi, yra aktualus tik iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo, nes vėliau mokėjimai vykdomi restruktūrizavimo plane nustatyta tvarka. Einamieji mokėjimai yra juridinio asmens išlaidos, kurios yra būtinos užtikrinant juridinio asmens ūkinės komercinės veiklos tęstinumą (JANĮ 2 straipsnio 2 dalis) ir siekiant vykdyti juridinio asmens restruktūrizavimo procesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1101-553/2021 26 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-599-910/2023 14 punktas). Taigi einamieji mokėjimai nepraranda savo materialiojo teisinio statuso, kai yra vykdomas restruktūrizavimo planas, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienas ir bet kuris einamasis mokėjimas bus tvirtinamas kaip pirmos eilės finansinis reikalavimas JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunktyje nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunktyje įtvirtinta nuostata buvo pakeista ne siekiant nemokumo proceso (restruktūrizavimo ir bankroto) vientisumo. Šios teisės normos pakeitimo poreikis kilo dėl būtinybės aiškiai apibrėžti kreditorių tenkinimo eiles tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo procesuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1169-910/2023 36 punktas). Todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo praktika, vienose bylose nurodanti, jog nemokumo procesas yra vientisas, tik keičiasi jos forma, o kitose bylose pažyminti, kad bankrotas ir restruktūrizavimas yra atskiri procesai, šiai nagrinėjamai civilinei bylai neturi esminės teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės doktrinoje pažymima, jog „ryškus vyraujančios nemokumo valdymo tendencijos bruožas – nykstanti aiški atskirtis tarp verslo bankroto ir restruktūrizavimo institutų“ (Mogenytė, V. Viešojo intereso gynimas juridinių asmenų bankroto procese: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (S 001), Vilnius, MRU, 2023, p. 63, 69). Tačiau tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad „bankrotas ir restruktūrizavimas yra atskiri nemokumo sistemos elementai, pasitelkiami skirtingų ekonominių ir teisinių situacijų sprendimui, jais siekiama kitoniško pobūdžio tikslų“ (Mogenytė, V. Viešojo intereso gynimas juridinių asmenų bankroto procese: daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (S 001), Vilnius, MRU, 2023, p. 65). Skirtingus bankroto ir restruktūrizavimo tikslus išskiria ir teismų praktika. Todėl įstatymo leidėjo siekis užtikrinti sklandų perėjimą nuo vieno nemokumo proceso į kitą garantuojant greitą ir kokybišką nemokumo momento nustatymą, pasirinkimas reguliuoti nemokumo procesus viename teisės akte, sudarančiame prielaidas svarstyti dėl vieno, vientiso proceso, tačiau skirtingos nemokumo proceso formos, negali paneigti bankroto ir restruktūrizavimo skirtumų, kuriuos nulemia ne tik skirtinga procesų organizavimo tvarka, tačiau ir skirtingi restruktūrizavimo ir bankroto teisės tikslai. Todėl nagrinėjant nemokumo bylas turi būti atsižvelgiama į teisės normos paskirtį ir tikslus, kurių yra siekiama.

Apibendrindama teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunkčio taikymo ir aiškinimo nebuvo nevienoda: nors ankstesni procesiniai sprendimai iš pirmo žvilgsnio sudaro nevienodos praktikos įspūdį, įvertinus konkrečių reikalavimų materialinę teisinę kilmę ir JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 1 punkto d papunkčio tikslą, nėra pagrindo konstatuoti, kad praktika buvo nevienoda – konkrečių kreditorių finansinių reikalavimų eilės nustatymo klausimas buvo sprendžiamas atsižvelgiant į finansinio reikalavimo susidarymo momentą, materialinį teisinį reikalavimą ir į teisės normos tikslą.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nagrinėjamai civilinei bylai neaktualia teismų praktika, nevertino teisės normos tikslo ir paskirties, neatsižvelgė į teismų praktiką, kurioje buvo konkrečiai pasisakyta dėl VMI finansinio reikalavimo, susidariusio restruktūrizavimo metu, tvirtinimo bankroto byloje, todėl priėmė nepagrįstą nutartį, kurią yra pagrindas pakeisti – patvirtinti 7 280,63 Eur dydžio antros eilės VMI finansinį reikalavimą UAB „Kalnų vėjas“ bankroto byloje (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 25 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „patvirtinti pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 7 280,63 Eur dydžio antros eilės finansinį reikalavimą bankruktuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kalnų vėjas“ bankroto byloje“.