Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų investicijos“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Veldmeta“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teisme 2026 m. liepos 3 d. gautas nemokumo administratorės UAB „Projektų investicijos“ prašymas patvirtinti pradinę bendrą iki 3 930 Eur dydžio administravimo išlaidų sąmatą, kurią administratorė turėtų teisę naudoti bendrovės bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, kol bendrovės bankroto administravimo išlaidų sąmatą patvirtins kreditorių susirinkimas. Prašyme nurodyta, kad išlaidas sudarys: 1 300 Eur už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, 2 080 Eur bankroto proceso organizavimo išlaidos (bendrovei priklausančio 10 vnt. įvairaus turto, kurį būtina saugoti bei realizuoti, nugabenimo į saugojimo vietą išlaidos), 300 Eur turto saugojimo, sandėliavimo išlaidos, kadangi turtas šiuo metu yra laikomas lauke, 50 Eur pašto išlaidos, 200 Eur kitos nenumatytos išlaidos.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir apeliacijos ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas bendrovės nemokumo administratorės prašymas ir nepatvirtinta pradinių administravimo išlaidų sąmata BUAB „Veldmeta“ bankroto byloje.

Dėl papildomų įrodymų

Prie atskirojo skundo bendrovės nemokumo administratorė pridėjo bendrovės turto nuotraukas, kuriose matyti jų padarymo data ir vieta, ir prašo jas priimti, nurodydama, kad jos patvirtina aplinkybę, jog nemokumo administratorei galimybė apžiūrėti bendrovės turtą pirmą kartą buvo sudaryta tik 2026 m. birželio 22 d.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės pateiktų papildomų įrodymų turinį, konstatuoja, kad jis nereikšmingas apeliacine tvarka nagrinėjamo klausimo teisiniam vertinimui – byloje nėra kvestionuojama aplinkybė, kad nemokumo administratorė bendrovės turtą apžiūrėjo 2026 m. birželio 22 d., o pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties šia aplinkybe negrindė. Dėl to apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus papildomus įrodymus atsisakoma priimti.

Dėl pradinių administravimo išlaidų sąmatos (ne)patvirtinimo

Pagal JANĮ 74 straipsnio 1 dalį paskirtas nemokumo administratorius privalo ne vėliau kaip per 20 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti teismui tvirtinti pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų, tai yra išlaidų, reikalingų bankroto procesui administruoti iki patvirtinant šio įstatymo 75 straipsnio 1 dalyje nurodytą bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, sąmatą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjo 2026 m. gegužės 22 d. Bendrovės nemokumo administratorė prašymą dėl pradinių administravimo išlaidų tvirtinimo pirmosios instancijos teismui pateikė 2026 m. liepos 3 d., taigi, JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nemokumo administratorė praleido. Taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad nemokumo administratorei kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su šiuo prašymu pirmasis bendrovės kreditorių susirinkimas dar nebuvo šaukiamas, nesant tam JANĮ 60 straipsnyje nustatytų prielaidų.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas klausimą dėl pradinių administravimo išlaidų tvirtinimo, nurodė, kad nemokumo administratorė JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (per 20 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) į teismą dėl pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų patvirtinimo nesikreipė, nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių jai įvykdyti JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą nustatytu terminu, neprašė šio termino atnaujinti, todėl, vadovaudamasis CPK 75 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad teisė atlikti šį procesinį veiksmą nemokumo administratorei išnyko ir šiuo pagrindu pradinę bankroto administravimo išlaidų sąmatą patvirtinti atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas tokius pirmosios instancijos teismo argumentus laiko nepagrįstais dėl toliau nurodomų motyvų.

Nagrinėjant nemokumo bylas CPK taisyklės taikomos, išskyrus išimtis, kurias nustato JANĮ (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 1 straipsnio 2 dalimi, esant prieštaravimų tarp CPK ir JANĮ, taikomos pastarojo nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nemokumo administratorės pateiktos pradinių bendrovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, nepagrįstai rėmėsi CPK VII skyriaus nuostatomis, nes nagrinėjamas klausimas yra reglamentuojamas specialiajame įstatyme (lex specialis).

JANĮ 74 straipsnio, reglamentuojančio pradinės administravimo išlaidų sąmatos pateikimą, jos tvirtinimą bei teismo atliekamą jos turinio kontrolę, turinys ir sisteminis šios normos aiškinimas su kitomis JANĮ nuostatomis nelemia vertinimo, kad JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas sukelia CPK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes (teisės atlikti procesinį veiksmą praradimą) ar kad siekdamas jų išvengti nemokumo administratorius privalo teikti motyvuotą prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo pagal CPK 78 straipsnį.

Pirmiausia tai aiškintina tuo, kad JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra procesinis terminas. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nemokumo administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 20 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos pateikti teismui tvirtinti pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą tarnauja nemokumo proceso operatyvumo ir efektyvumo principams, tačiau JANĮ nėra nustatyta, kad šio termino praleidimas lemia administratoriaus teisės pateikti sąmatą praradimą, kad pavėluotai pateikta sąmata teismo nenagrinėjama ar kad administratorius, norėdamas pateikti sąmatą pasibaigus 20 dienų terminui, privalo prašyti šio termino atnaujinimo, įrodinėdamas praleidimo priežasčių svarbumą.

Taigi, nors nemokumo administratorius privalo pateikti sąmatą per 20 dienų, vien šio termino praleidimas pats savaime nėra pagrindas teismui netvirtinti pradinių administravimo išlaidų sąmatos. Priešingas aiškinimas sukurtų JANĮ nenustatytą sankciją – administratoriaus teisės į pradinių administravimo išlaidų patvirtinimą praradimą. Be to, reikšminga tai, kad JANĮ 74 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismą, gavus pradinių administravimo išlaidų sąmatą, įvertinti joje nurodytų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą. Vadinasi, JANĮ tiesiogiai nustato ne tik administratoriaus pareigą pateikti pradinių administravimo išlaidų sąmatą, bet ir teismo kompetenciją bei pareigą iš esmės ją įvertinti. Nemokumo administratoriui nustatyto termino praleidimo faktas savaime nepanaikina teismo kompetencijos atlikti šį vertinimą.

JANĮ 74 straipsnyje nustatyta išskirtinė teismo kompetencija tvirtinti pradinę bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą. Nesant patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos, nemokumo procesas negali sėkmingai vykti, o aptariama teismo kompetencija yra susijusi ir su teisėjo vadovavimo procesui principu, pagal kurį teisėjas, nagrinėjantis nemokumo bylą, privalo veikti aktyviai, siekdamas užtikrinti veiksmingą nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą (JANĮ 3 straipsnio 4 punktas).

Įstatymų leidėjas sukūrė nuoseklią dviejų etapų nemokumo proceso administravimo išlaidų kontrolės sistemą: 1) JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas išlaidų, reikalingų bankroto procesui administruoti iki patvirtinant JANĮ 75 straipsnio 1 dalyje nurodytą bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, tvirtinimo procesas, nustatant, kad pradinę jų sąmatą tvirtina teismas; 2) JANĮ 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administratorius pirmajam kreditorių susirinkimui pateikia bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą, į kurią įtraukiamos ir turėtos pradinės bankroto proceso administravimo išlaidos. Tai suponuoja išvadą, kad teismo pareiga įvertinti ir nuspręsti dėl pradinės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo yra apibrėžta ne JANĮ 74 straipsnio 1 dalyje nurodytu 20 dienų terminu, bet konkrečiu juridiniu faktu – pirmuoju kreditorių susirinkimu, kuriam įvykus, bankroto proceso administravimo išlaidų kontrolės pareiga pereina į jo kompetenciją (JANĮ 75 straipsnio 2 dalis).

Teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų užtikrintas jų veiksmingumas ir nebūtų paneigta specialiojo įstatymo nustatyto teisinio reguliavimo paskirtis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pradiniame bankroto etape, kol dar nepatvirtinti kreditorių reikalavimai ir nėra įvykęs pirmasis kreditorių susirinkimas, tik teismas turi išskirtinę teisę ir pareigą tvirtinti pradinę administravimo išlaidų sąmatą. Pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas klausimo dėl pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo dėl formalaus pagrindo, užkirto kelią sklandžiai ir operatyviai bankroto procedūrų eigai, kadangi sukūrė teisinio vakuumo situaciją, kai niekas negali patvirtinti pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos. Tokia pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Kitaip vertinti aptariamos teisinės situacijos pagrindo nesudaro pirmosios instancijos teismo argumentai apie tai, kad nemokumo administratorė nenurodė, jog nepatvirtinta pradinių bankroto administravimo išlaidų sąmata trukdytų atlikti bankroto proceso administravimo pareigas ir veiksmus. Vertinimą, ar konkrečios bendrovės nemokumo administratorės nurodytos bankroto proceso pradžios išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, teismas turi atlikti nagrinėdamas šį klausimą iš esmės. Nagrinėjamam klausimui teisinės reikšmės neturi ir tai, kad nemokumo administratorei yra patvirtintas bazinis atlygis. Nors bazinis atlygis pagal JANĮ 73 straipsnio 2 dalį yra priskiriamas bankroto proceso administravimo išlaidoms, jo nustatymas savaime nepaneigia ir nepakeičia JANĮ 74 straipsnyje įtvirtinto pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų instituto taikymo poreikio. Bazinis atlygis yra atlygis nemokumo administratoriui už bankroto proceso administravimą, o pradinių administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo dalykas yra konkrečių išlaidų, reikalingų bankroto procesui administruoti iki JANĮ 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąmatos patvirtinimo, poreikis, būtinumas ir pagrįstumas. Taigi, šių išlaidų paskirtis yra iš esmės skirtinga. Šiuo atveju teisiškai nereikšminga ir tai, kad nemokumo administratorė yra prisiėmusi administravimo išlaidų riziką. Ši aplinkybė svarbi tolesniame nemokumo procese sprendžiant klausimą dėl konkrečių išlaidų atlyginimo ar jų padengimo, tačiau ji nepanaikina teismo pareigos pagal JANĮ 74 straipsnio 2 dalį įvertinti pateiktoje pradinėje administravimo išlaidų sąmatoje nurodytų išlaidų būtinumą ir pagrįstumą.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino JANĮ teisės normas, reglamentuojančias pradinių bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procesą ir netinkamai įvertino šio instituto paskirtį. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs tvirtinti pradinę bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatą formaliu pagrindu, nemokumo administratorės prašymo iš esmės nenagrinėjo – nevertino išlaidų dydžio, būtinumo ir pagrįstumo, nors tai padaryti privalėjo iki bus sušauktas pirmasis bendrovės kreditorių susirinkimas. Dėl to skundžiama nutartis naikinama ir apeliantės prašymas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Veldmeta“ pradinės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.