Panevėžio apygardos teismo sprendimas, e2A-453-425/2026

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-08-13
Bylos Nr.: e2A-453-425/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-04965-2025-2
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
Atsakovas: ERGO Insurance SE Lietuvos filialas
Ieškovas: T. K.

Kategorijos

2.6.10.2.4Žala

Civilinė byla Nr. e2A-453-425/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04965-2025-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.; 2.6.39.2.6.1.; 3.2.4.11.; 3.2.6.1.; 3.3.1.19.2. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 13 d. Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-563-1019/2026 pagal ieškovo T. K. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo. Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

I. T. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, prašydamas priteisti iš atsakovo 7 072,69 Eur išmoką, 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 2024 m. (duomenys neskelbtini) apie 14:50 val. autoįvykio metu, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo apgadintas ieškovo automobilis Land Rover Range Rover Sport, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), šio eismo įvykio kaltininkas ne ieškovas, abi transporto priemonės buvo draustos ERGO Insurance SE Lietuvos filiale. Atsakovas įstatyminės pareigos tinkamai apžiūrėti apgadintą automobilį nevykdė, jo neapžiūrėjo, automobiliui padaryta žala nustatyta tik pagal ieškovo atsakovui pateiktas išorinių, matomų apgadinimų fotonuotraukas. 2025 m. sausio 13 d. atsakovas ieškovui pateikė pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini)_1-001, kad įvertino automobiliui padarytą žalą, kuri sudaro 4 779,93 Eur. Ieškovas su šiuo žalos dydžiu nesutiko, 2025 m. sausio 11 d. ieškovo užsakymu buvo padaryta Kilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. CP25K0007 (toliau – ir Vertinimo ataskaita, ir ataskaita). Automobilis buvo detaliai apžiūrėtas, vertinant jo būklę išorinio matomumo ribose ir automobilį ardant, bei fiksuojant esančius techninius gedimus viduje. Ataskaitoje nustatyta automobilio remonto kaina be PVM po išskaitymo 13 871,44 Eur. Ieškovas 2025 m. sausio 22 d. atsakovui pateikė pretenziją, prašant išmokėti realią žalą pagal ataskaitą ir grąžinti 300 Eur už žalos Vertinimo ataskaitą. Atsakovas raštu nurodė, kad, vadovaujantis ekonomiškumu, jis vadovaujasi UAB „Smartline“ pateikiamomis detalių kainomis, o ne tomis kainomis, kas nurodyta nepriklausomo eksperto ataskaitoje, atsakovas perskaičiavo žalą, kuri sudaro 6 948,75 Eur (be PVM) (477,18 Eur remonto darbų suma, 408,91 Eur dažymo darbų ir medžiagų suma, 6 705,61 Eur keičiamų originalių dalių suma su smulkiomis dalimis, 642,95 Eur nusidėvėjimas). Ieškovo teigimu, atsakovas neadekvačiai sumažino žalos sumą, nes susidaro detalių kainų skirtumai, skaičiuojant pagal Autadex ir UAB „Smartline“, teigė, kad draudikas galimai naudojasi neoriginalių detalių pasiūlymais. Atsakovas pateikė atsiliepimą, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl eismo įvykio aplinkybių ir atsakingo asmens, nėra ginčo dėl eismo įvykio metu transporto priemonės Land Rover Range Rover Sport, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), patirtų apgadinimų apimties, apskaičiuotiems remonto kaštams taikytos remonto technologijos, remonto darbų valandinio įkainio, tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl transporto priemonės apskaičiuotų remonto kaštų, susijusių su keičiamų dalių kainomis. Paaiškino, kad ieškovas pasirinko tokį žalos atlyginimo variantą, kai transporto priemonė neremontuojama, o žalos dydis nustatomas teoriniu būdu apskaičiuojant numatomas (ne realiai patirtas) būtinąsias remonto išlaidas. Ieškovas ieškinio reikalavimus grindžia UAB „Claims pro“ vertinimo ataskaita, o atsakovas rėmėsi tiekėjo, tiekiančio naujas originalias automobilių dalis, parduodamų dalių kainomis (krepšeliu), pagal kurį buvo nustatytas žalos dydis. Taip pat atsakovas pateikė kito tiekėjo, UAB „Auvika“, tiekiančio originalias naujas dalis transporto priemonėms, dalių kainas, iš kurių matyti, jog bylos ginčui aktualių naujų originalių dalių kainos yra artimos atsakovo vertintų dalių kainoms. Taip pat nurodė, kad ieškovas, nesikreipęs į atsakovą, niekaip jo neinformavęs, nebendradarbiaudamas, net nesulaukęs atsakovo informacinio pranešimo, kreipėsi į vertintojus ir savo iniciatyva užsakė Vertinimo ataskaitą, taip prisiimdamas turto vertinimo išlaidas pagal Vertinimo ataskaitą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui T. K. iš atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 7 072,69 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 7 072,69 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Teismas nustatė, kad tarp šalių kilęs ginčas dėl transporto priemonės apskaičiuotų remonto kaštų, susijusių su keičiamų dalių kainomis. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad nepriklausomo vertintojo pateikta vertinimo išvada dėl žalos dydžio nėra draudiką įpareigojantis dokumentas, šis dokumentas neturi didesnės įrodomosios, tačiau atsakingam draudikui Įstatymu suteikta teisė, o kartu pareiga žalos administravimo procese nustatyti nukentėjusiojo trečiojo asmens dėl įvykio patirtos žalos dydį negali būti aiškinama kaip draudiko teisė ją nustatyti savo nuožiūra, nesiremiant žalos administravimo metu surinktais įrodymais. Nurodė, kad atsakingas draudikas pagal įstatymą moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos žalos dydžio išmoką ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi bylos nagrinėjimo teisme metu apklausto liudytojo E. B. parodymais, kad sudarydamas Vertintojo sąmatą jis taikė dalių kainas, kurias siūlė Audatex sistema (jos pagrindu parengta visa Vertintojo sąmata, jokių pataisymų dėl detalių kainų savo iniciatyva jis nedarė). Atsakovas, grįsdamas jo sąmatoje nurodytas detalių kainas, rėmėsi UAB „Smartline“ siūlomomis tokių detalių kainomis, kurios yra mažesnės. Atsakovas pateikė ir kito tiekėjo, UAB „Auvika“, dalių kainas, kurios artimos atsakovo nurodomoms kainoms. Tačiau, teismo vertinimu, įrodymų, patvirtinančių, kad minėtose įmonėse automobiliui remontuoti reikalingas naujas originalias dalis būtų galima įsigyti už atsakovo sąmatoje nurodytą kainą, atsakovas nepateikė nei ieškovui, ginčą sprendžiant ikiteismine tvarka, nei teismui. Teismas iš byloje pateiktų UAB „Smartline“, UAB „Auvika“, UAB „GTV Trading“ atsakymų nustatė, kad atsakovo kainos pateiktos iš viešų e-parduotuvės krepšelių, kurios nėra komerciniai pasiūlymai. Be to, iš pateikto UAB „Smartline“ elektroninio laiško nustatė, kad įmonė nesutinka, jog draudikas sąmatoms sudaryti ir draudimo išmokoms apskaičiuoti naudotų jų kainoraščius.

Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas, kuriam tenka procesinė įrodinėjimo pareiga pagrįsti savo reikalavimus ir įrodyti dėl eismo įvykio patirtą žalą (jos dydį), šią aplinkybę įrodinėjo, be kita ko, pateikta Vertintojo sąmata, kuri parengta pagal fizinę apžiūrą, ardymą ir Audatex katalogą ir tokia metodika atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, atsakovui teigiant ir įrodinėjant, jog automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį, visiškai pakankama yra būtent mažesnė suma, nei nurodo ieškovas, atsakovui tenka procesinė įrodinėjimo našta tokį teiginį pagrįsti pakankamais įrodymais. Konstatavo, kad vien atsakovo pateikta sąmata, paremta ne pripažinta ir plačiai naudojama Audatex sistema, jos duomenimis apie vidutines originalių automobilių dalių kainas, o kitais duomenimis, kurių pagrįstumui patikrinti atsakovas į bylą įrodymų nepateikė, negali būti laikoma pakankamu įrodymu tokiai atsakovo teigiamai aplinkybei nustatyti. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį, visiškai pakankama yra būtent mažesnė suma, nei nurodo ieškovas.

Teismas taip pat nustatė, kad ginčo automobilis buvo suremontuotas, tačiau atsakovo argumentus, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis realiai patyrė didesnes išlaidas nei išmokėta draudimo išmoka, teismas atmetė, kadangi šiuo atveju ieškovas pasirinko draudimo išmokos išmokėjimą pinigais. Teismas, įvertinęs visumą nustatytų faktinių aplinkybių, pateiktų įrodymų, teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad ieškovo reikalavimas dėl 6 922,69 Eur draudimo išmokos už automobiliui padarytą žalą ginčo eismo įvykio metu priteisimo yra pagrįstas.

Teismas taip pat priteisė ir ieškovo turėtas 150 Eur išlaidas, susijusias su žalos įvertinimu, nes atsakovas per įstatymo nustatytą terminą neatliko automobilio apžiūros, nedėjo reikiamų pastangų draudžiamojo įvykio pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui įstatyme ir taisyklėse nustatyta tvarka nustatyti. Sprendė, kad nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog ieškovo prašomos priteisti 150 Eur dydžio išlaidos, susijusios su žalos dydžio nustatymu, buvo nulemtos atsakovo veiksmų.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti pilna apimtimi bei priteisti ERGO Insurance SE, veikiančio per Lietuvos filialą, patirtas bylinėjimosi išlaidas (159 Eur už sumokėtą žyminį mokestį).

Apeliantas teigia, kad Vertinimo ataskaita (sąmata), neginčijant joje nurodytų duomenų teisingumo, yra vienas iš (bet ne vienintelis) žalos dydį padedančių nustatyti įrodymų, kuris turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į visų turimų – taigi, tiek draudiko, tiek ieškovės pateiktų – įrodymų visumą. Sudarydamas 2025 m. sausio 6 d. ir 2025 m. vasario 5 d. sąmatas, draudikas rėmėsi dalių tiekėjo UAB „Smartlinė“ kainininku, kurio dalių kainos sudiegtos į Audatex automobilių remonto darbų sąmatų skaičiavimo platformą. UAB „Smartlinė“ – vienas iš rinkoje esančių dalių tiekėjų, kuris užtikrina platų skirtingų automobilių modelių dalių asortimentą, greitą pristatymą, kokybės standartą. UAB „Smartlinė“ skelbia viešus dalių kainininkus, todėl klientai gali patikrinti dalių kainas ir įsigyti minėtas dalis už kainą, pagal kurią draudikas apskaičiuoja išmoką. Pasak apelianto, tai, kad UAB „Smartlinė“ elektroniniu paštu išreiškė nesutikimą, jog draudikas, sudarydamas remonto sąmatas ir apskaičiuodamas draudimo išmokas, naudotų jų pateiktus kainoraščius, savaime nesukuria teisinių pasekmių, kurios ribotų ar panaikintų galimybę remtis šiais duomenimis. Minėti kainoraščiai yra viešai skelbiami, todėl laikytini viešai prieinama informacija, kurios naudojimas, nesant aiškiai įtvirtinto teisinio draudimo ar intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, negali būti ribojamas vien subjektyvia ūkio subjekto valia. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad draudikai negali naudoti UAB „Smartlinė“ skelbiamų dalių kainų, ypač kai tokia praktika yra įprasta ir plačiai taikoma draudimo rinkoje.

Nurodo, kad atsakovas papildomai pateikė ir kito tiekėjo, UAB „Auvika“, tiekiančio originalias naujas dalis transporto priemonėms Lietuvos rinkoje dalių kainas, iš kurių matyti, jog bylos ginčui aktualių naujų originalių dalių kainos yra artimos atsakovo vertintų dalių kainoms. Pažymi, jog abiejų įmonių, tiek UAB „Smartlinė“, tiek UAB „Auvika“ internetiniuose puslapiuose skelbiama viešai prieinama informacija, kad parduodamos dalys yra naujos, originalios, joms suteikiama 2 metų garantija. Nurodo, kad taip pat buvo pateiktos UAB „GTV Trading“, tiekiančio originalias naujas dalis transporto priemonėms Lietuvos rinkoje, dalių kainas. Draudikas paaiškina, kad naudoja šių tiekėjų dalių kainas, kai klientas nepateikia duomenų apie tai, kokios faktinės vertės dalys yra iš tiesų įsigytos ir tokiu būdu įvertina vidutinę rinkos kainą, ko iš jo ir reikalauja teisinis reglamentavimas.

Apelianto teigimu, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad tai Vertintojo ataskaitoje nurodyti detalių įkainiai atitinka vidutinius įkainius rinkoje, ieškovas neįrodė, kad pagrindinė ginčo dalis – detalių kaina – yra paskaičiuota pagal vidurkį, tačiau, neatsižvelgdamas į tai, teismas vis tiek padarė nepagrįstą ir niekuo nepatvirtintą išvadą, kad tai Vertintojo sąmatoje nurodyti įkainiai yra vidutiniai.

Apeliantas akcentuoja, kad remontui reikalingas dalis ir detales galima įsigyti už mažesnę kainą, nei nurodyta Vertintojo sąmatoje, pagal kurią ieškovas prašo apskaičiuoti draudimo išmoką. Draudiko pasirinktas draudimo išmokos, kiek jos tenka konkrečiai remontui reikalingų dalių kainai kompensuoti, apskaičiavimo būdas, apelianto vertinimu, šiuo atveju, atitinka privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus kriterijus ir užtikrina visiško žalos atlyginimo principo tinkamą įgyvendinimą. Mano, kad draudiko pritaikytas individualizuotas automobilio remonto išlaidų apskaičiavimo metodas šiuo atveju geriau atitinka teismų praktikoje įtvirtintą teisingo žalos atlyginimo principą ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą reikalavimą prievoles vykdyti kuo ekonomiškesniu būdu.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad 2025 m. lapkričio 25 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas pats ieškovas, kuris nurodė, jog po nagrinėjamo įvykio jo automobilis yra suremontuotas, tačiau jokių pinigų meistrui nemokėjo, kadangi žodiniu susitarimu buvo sutarta, jog ieškovas teiks savo asmeninio trenerio paslaugas, o pažįstamas asmuo atstatys ieškovo automobilį. Į atsakovo atstovės klausimą ieškovas atsakė, jog viena ieškovo treniruotė kainuoja 50 Eur, kadangi ieškovas čempionas, kultūrizmo treneris, sportuojant 3 kartus į savaitę, 2 metų užteks, kad jis atidirbtų už remontą. Ieškovas taip pat nurodė, jog automobilis suremontuotas originaliomis detalėmis, jokių originalių detalių dokumentų nematė, bet pasitiki žmogumi, kadangi jie pažįstami virš 30 metų. 2026 m. sausio 27 d. teisme liudytoju buvo apklaustas automobilį remontavęs asmuo nurodė, jog nedirba jokiame servise, o turi savo patalpėlę, dirba neoficialiai, teigė, kad ne visos detalės buvo naujos, pirko detales grynaisiais pinigais, be sąskaitų, pirko iš Lenkijos. Be to, apeliantas nurodo, kad jis 2025 m. lapkričio 24 d. pateikė naujus įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovo automobilis Land Rover Range Rover Sport, v/n (duomenys neskelbtini), 2024 m. (duomenys neskelbtini)turėjo eismo įvykį, kuriuo metu buvo apgadintas ieškovo automobilis, buvo sugadintas visas priekis, o teismas visiškai nepasisakė sprendime dėl šių nustatytų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, apelianto įsitikinimu, visi šie duomenys patvirtina, jog atsakovo paskaičiuotos išmokos ieškovui užteko automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį.

Papildomai pažymi, kad iš viešai skelbiamos informacijos iš JAV aukciono „bid cars“, kurioje galima pirkti automobilius iš JAV, pagal ieškovo automobilio VIN numerį matyti, kad 2023 m. liepos 3 d. automobilis buvo nupirktas jau stipriai apgadintas, nupirktas už 21 350 Eur, kai nagrinėjamoje byloje pagal nepriklausomo vertintojo ataskaitą nustatyta automobilio remonto kaina be PVM po išskaitymo – 13 871,44 Eur – daugiau negu pusė sumos, už kurią automobilis buvo nupirktas.

Apelianto įsitikinimu, atsakovas įrodė, kad Automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį, užtenka atsakovo paskaičiuotos draudimo išmokos, kadangi automobilis nupirktas stipriai apgadintas iš JAV aukciono, automobilis dar prieš nagrinėjamą įvykį, t.vy. 2024 m. (duomenys neskelbtini), turėjo eismo įvykį ir buvo apgadintas taip pat iš priekio, o po nagrinėjamo 2024 m. (duomenys neskelbtini)įvykio automobilį nemokamai sutvarkė ieškovo draugas ne naujomis detalėmis, be garantijos.

Apeliantas pabrėžia, kad analogiškos pozicijos laikosi nemokėti ir neskaičiuoti draudimo išmoką pagal nepriklausomų vertintojų išvadas ir tokias bylas nagrinėjantys teismai, kuriose analogiški reikalavimai mokėti išmokas pagal nepriklausomų turto vertintojų ataskaitas yra atmetami. Apelianto nuomone, tai, jog teismas nesirėmė nuoseklia teismų praktika šios kategorijos bylose, lėmė neteisingą sprendimą šioje byloje.

Dėl 150 Eur turėtų išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, priteisimo nurodo, kad sugadinto ar sunaikinto turto apžiūros procedūra gali būti vykdoma ir nuotoliniu būdu pagal pateiktus turto sugadinimą ar sunaikinimą įrodančius dokumentus, nuotraukas ir (arba) vaizdo įrašus, jeigu tai pakankama, kad būtų tinkamai užfiksuotas padarytas turto sugadinimas ar sunaikinimas. Be to, tiek draudiko 2025 m. sausio 6 d. sąmatoje, tiek nepriklausomo vertintojo ataskaitoje yra nurodytos ir įtrauktos visos tos pačios automobilio dalys, apgadinimai tokie patys, detalių numerių yra tie patys. Taigi nuotolinės apžiūros pilnai pakako ir nėra jokio pagrindo priteisti iš atsakovo nepriklausomo vertintojo samdymo išlaidas, ir tuo pagrindu parengė 2025-01-06 sąmatą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad argumentai, jog Vertinimo ataskaita neprivaloma ir negali būti laikoma svariu įrodymu, neatitinka nei teisės normų turinio, nei teismų praktikos. Vertinimo ataskaita šioje byloje atsirado dėl draudiko pareigų nevykdymo ir yra parengta pagal teisės aktuose nustatytą metodiką.

.Mano, kad esminė aplinkybė yra ta, jog atsakovas savo procesinę poziciją grindžia ne objektyviais ir patikrinamais rinkos duomenimis, o iš viešų internetinių katalogų sugeneruotomis ištraukomis. Be to, teismas nesakė ir nenustatė, kad draudikas apskritai neturi teisės naudotis viešai prieinama informacija, teismas konstatavo, kad vien viešai prieinamas internetinis katalogas pats savaime nėra pakankamas įrodymas tam, kad būtų konstatuota, jog konkreti detalė yra nauja, originali, faktiškai prieinama rinkoje ir gali būti įsigyta už konkrečią kainą. Ši išvada yra teisinga, nes civiliniame procese vertinami ne teoriniai duomenys, o byloje reikšmingas aplinkybes patvirtinantys patikimi įrodymai. Atsakovas turėjo įrodyti ne tai, kad tam tikri tiekėjai internete deklaruoja prekybą automobilių dalimis, o tai, kad jo sąmatoje įrašytos būtent šio automobilio konkrečių detalių kainos yra realios, aktualios, susijusios su originaliomis detalėmis ir atitinka rinkos vidurkį, o tokių duomenų byloje nėra. Mano, kad atsakovo teiginys, jog „Smartlinė“, „Auvika“ ir „GTV Trading“ tiekia originalias naujas dalis ir to pakanka jo sąmatos pagrįstumui patvirtinti, yra nepakankamas ir teisiškai nereikšmingas. Net jeigu šie subjektai savo interneto svetainėse deklaruoja prekybą naujomis originaliomis dalimis, tai savaime neįrodo, kad atsakovo konkrečiai parinktos šios bylos detalių pozicijos buvo būtent tokios. Atsakovas neįrodė, kad jo konkrečiai naudotos šio automobilio detalių kainos buvo realios, galiojančios, patvirtintos ir susijusios būtent su naujomis originaliomis detalėmis. Būtent šios aplinkybės ir lėmė, kad teismas atsakovo sąmatą pagrįstai pripažino nepakankamu įrodymu.

Mano, kad apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nekritikuotai rėmėsi Vertintojo sąmata, nes nėra aišku nei iš kur gauti įkainiai, nei kokia metodika taikoma rinkos tyrimui, neatitinka bylos medžiagos ir taikytinų teisės normų ir visiškai ignoruoja atsakovo pačio pateiktų duomenų nepatikimumą. Vertintojo sąmatoje taikomi įkainiai atsirado ne iš privataus subjekto kainoraščio, bet iš agreguotos, rinkoje pripažintos duomenų bazės. Apelianto reikalavimas, kad Vertintojas atskleistų, kiek servisų įtraukti į rinkos tyrimą, ar kokiame regione atlikti skaičiavimai, yra nepagrįstas teisiniais reikalavimais ir suponuoja neteisėtą metodikos išplėtimą. Vertintojo pareiga buvo taikyti įstatymo reikalaujamas priemones – nustatyti žalos dydį pagal vidutinius įkainius, naudotis pripažinta sistema bei atlikti faktinę transporto priemonės apžiūrą ir ši pareiga buvo įvykdyta. Mano, kad atsakovas, remdamasis viešų internetinių parduotuvių katalogais, pats neįvykdė įrodinėjimo pareigos: jis nepateikė jokių sertifikatų ar tiekėjų deklaracijų dėl detalių originalumo, nepateikė komercinių pasiūlymų ar gamintojo atstovų pažymų, nepaaiškino, kaip jo kainos atspindi rinkos vidurkį ir kokia metodika apskritai buvo taikyta.

Pasak ieškovo, apelianto argumentacija dėl 2024 m. (duomenys neskelbtini)eismo įvykio ir su juo siejamų aplinkybių vertintina kaip akivaizdus bandymas peržengti ginčo ribas ir kompensuoti pirmosios instancijos procese neįvykdytą įrodinėjimo pareigą. Šie argumentai nėra nei nauji teisiniai motyvai, nei naujos faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę bylai – tai tik post factum suformuotos prielaidos, kuriomis siekiama suabejoti teismo nustatytu žalos dydžiu. Pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas turėjo visas procesines galimybes kelti klausimus dėl transporto priemonės ankstesnės būklės, ankstesnio remonto apimties, detalių kilmės ar galimo jų neoriginalumo. Jeigu atsakovas iš tiesų laikė šias aplinkybes reikšmingomis, jis privalėjo inicijuoti atitinkamų įrodymų rinkimą – prašyti skirti teismo ekspertizę, pateikti specialistų išvadas, reikalauti detalių kilmės dokumentų ar kitų objektyvių duomenų. Dar daugiau – apelianto argumentai yra grindžiami ne įrodymais, o prielaidomis. Civiliniame procese nepakanka kelti abejonių ar spekuliuoti galimomis aplinkybėmis, būtina jas įrodyti. Mano, jog atsakovas nepateikė nė vieno objektyvaus duomens, kuris leistų konstatuoti, kad transporto priemonė iki 2024 m. (duomenys neskelbtini)eismo įvykio nebuvo tinkamai suremontuota ar kad tai turėjo įtakos ginčo žalos dydžiui.

Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 150 Eur vertinimo išlaidų, nes atsakovas neįrodė, kad per įstatyme nustatytą terminą tinkamai atliko apžiūrą, jo žalos nustatymo metodika neatitiko teisės aktų reikalavimų, nepriklausomo vertintojo samdymas buvo objektyviai būtinas ir pagrįstas, o apelianto aiškinimas dėl nuotolinės apžiūros teisinio režimo yra klaidingas. Todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje yra atmestini kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo visiškai patenkintas ieškinys dėl draudimo išmokos ir turtinės žalos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl ginčo esmės ir reikalavimo priteisti draudimo išmoką

I. T. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui ERGO Insurance SE, prašydamas teismo priteisti iš atsakovo 7 072,69 Eur neišmokėtą draudimo išmokos dalį bei išlaidas žalos įvertinimui.

Dėl esminių byloje nustatytų faktinių aplinkybių tarp šalių nekilo ginčo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad 2024 m. (duomenys neskelbtini)autoįvykio metu, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo apgadintas ieškovo automobilis Land Rover Range Rover Sport, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio kaltininko automobilis buvo draustas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (toliau – ir TPVCAPD) ERGO Insurance SE Lietuvos filiale. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, 2025 m. sausio 13 d. atsakovas ieškovui pateikė pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini)_1-001, kad įvertino jo automobiliui padarytą žalą, kuri sudaro 4 779,93 Eur.

2025 m. sausio 11 d. ieškovo užsakymu buvo padaryta Kilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. CP25K0007, Vertinimo ataskaitoje nustatyta automobilio remonto kaina be PVM po išskaitymo – 13 871,44 Eur. Ieškovas 2025 m. sausio 22 d. atsakovui pateikė pretenziją, prašant išmokėti žalą pagal ataskaitą ir grąžinti 300 Eur už žalos Vertinimo ataskaitą. 2025 m. vasario 5 d. atsakovas ieškovui pateikė atsakymą, nurodė, kad klientas pateikė pakankamą informaciją (fotografijas) apie automobiliui padarytus sugadinimus, todėl draudikas paskaičiavo žalą, tačiau, gavęs vertinimo ataskaitą, žalą perskaičiavo ir nustatė 6 948,75 Eur žalos dydį, dėl ko 2025 m. vasario 5 d. ieškovui išmokėta 7 098,75 Eur dydžio draudimo išmoka (6948,75 Eur žala + 150 Eur (pusė ieškovo sumokėtos sumos) vertinimo išlaidų).

Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tarp šalių ginčas kilo tik dėl transporto priemonės apskaičiuotų remonto kaštų, susijusių su keičiamų dalių kainomis, ieškovo pateiktoje Vertinimo ataskaitoje nurodant didesnes keičiamų dalių kainas, nei atsakovo paskaičiavimuose. Ginčo dėl kitų aplinkybių (atsakingo asmens, apgadinimų apimties, remonto darbams skirtinų lėšų) tarp šalių nekilo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, konstatavęs, kad atsakovas (draudimo bendrovė) nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį, visiškai pakankama yra būtent mažesnė suma, nei nurodo ieškovas. Šią išvadą teismas grindė ieškovo pateikta Vertinimo ataskaita, kuri, pasak teismo, sudaryta pagal Audatex sistemą, nekoreguota jos sudarytojo, priešingai nei atsakovo skaičiavimai – sąmatos, paremti tik el. parduotuvių krepšeliais, iš kurių neįmanoma nustatyti, ar prekės naujos, originalios ir ar jas iš viso įmanoma pristatyti, t. y. atsakovas nepateikė konkrečių komercinių pasiūlymų.

Apeliantas su priimtu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad atsakovo naudotos UAB „Smartlinė“ dalių kainos taip pat sudiegtos į Audatex ir atitinka vidutinius įkainius rinkoje, teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų, kad tai Vertintojo ataskaitoje nurodyti detalių įkainiai atitinka vidutinius įkainius rinkoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus įrodymų vertinimo aspektu, su šiais apelianto argumentai sutinka.

Visų pirma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų (Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių) nuostatomis. 2004 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 795, patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ((toliau – Taisyklės) 15 punktas nustato, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais <...>.

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019).

Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ginčas susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018). Kas, šiuo konkrečiu atveju, reiškia, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog jo patirtos žalos dydį (būtinąsias remonto išlaidas) automobilio neremontuojant, nes pasirinkta išmoka pinigais, patvirtina Vertinimo ataskaita, o atsakovas – įrodyti, kad duomenys, kuriais remiantis apskaičiuota draudimo išmoka, atitinka teisės aktų reikalavimus ir apskaičiuota išmoka yra pakankama.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašomos priteisti turtinės žalos dydį įrodinėjo nepriklausomo vertintojo Vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta automobilio remonto kaina be PVM po išskaitymo 13 871,44 Eur. Atsakovas po atlikto draudimo išmokos perskaičiavimo nurodė, kad jo paskaičiuotas žalos dydis – 6 948,75 Eur. Kaip jau minėta, esminis ginčas tarp šalių kilo tik dėl skirtingo automobilio keičiamų dalių įvertinimo – keičiamų dalių kainos.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl turtinės žalos dydžio (draudimo išmokos dydžio), nusprendė vadovautis ieškovo pateiktos Vertinimo ataskaitos duomenimis, nes ji, pasak teismo, sudaryta pripažintoje ir naudojamoje Audatex sistemoje, kur dalių kainas siūlo pati sistema. Teismas Vertinimo ataskaitos duomenų pagrįstumą taip pat grindė Lietuvos Respublikos audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktorius 2020 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V1-118 „Dėl koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtino Koeficientų apgadintoms kelių transporto priemonėms taikymo tvarkos aprašu (šis teisės aktas neteko galios nuo 2026 m. gegužės 23 d.), kurio 14 punktas numato, kad atsarginių dalių, reikalingų transporto priemonei atkurti (suremontuoti), kainos – tai naujų originalių dalių rinkos kainos Lietuvos Respublikoje, o jų šaltiniai – atsarginių dalių kainų šaltiniai – pripažinti ir naudojami atsarginių dalių kainų ir laiko normatyvų katalogai, kompiuterinės duomenų bazės ir kompiuterinės programos – moduliai (pvz., EUROTAX, AUDATEX, DAT, MITCHELL ir kiti) (šio Aprašo 15 punktas).

Atmesdamas atsakovo įrodinėjimo priemones ir argumentus dėl mažesnių būtinųjų remonto išlaidų teismas nurodė, kad įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo nurodytose įmonėse automobiliui remontuoti reikalingas naujas originalias dalis būtų galima įsigyti už atsakovo sąmatoje nurodytą kainą, atsakovas nepateikė nei ieškovui, ginčą sprendžiant ikiteismine tvarka, nei teismui, kad atsakovas nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį, visiškai pakankama yra būtent mažesnė suma, nei nurodo ieškovas.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo išmokėtos išmokos skaičiavimai taip pat buvo parengti Audatex sistemoje, tačiau keičiamų automobilių dalių kainos įvestos pagal UAB „Smartlinė“ teikiamą kainoraštį, kuris, kaip teigia atsakovas, taip pat yra įtrauktas į Audatex sistemą, šios aplinkybės ieškovas nepaneigė. Pagal viešai prieinamus duomenis, UAB „Smartlinė“ yra naujų originalių bei kitų gerai rinkoje žinomų gamintojų automobilių dalių pardavėjas, todėl ieškovo teiginiai, kad atsakovo sąmatoje pateiktos kainos yra nepagrįstos, nerealios, galbūt, yra ne naujų dalių, laikytini deklaratyviais, neįrodytais ir nepagrįstais. Be to, atsakovas, siekdamas pagrįsti savo atliktus vidutinės rinkos kainos skaičiavimus teikė į bylą ir kitų automobilių dalių pardavėjų krepšelius (UAB „Auvika“, UAB „GTV Trading“), kuriuose nurodytos automobilio dalių kainos artimos atsakovo nurodytoms kainoms skaičiuojant išmoką. Nors teismas nusprendė nesiremti šiais duomenimis atsižvelgęs į šių pardavėjų poziciją dėl jų kainų krepšelių naudojimo draudimo ginčuose, atkreiptinas dėmesys, kad šių pardavėjų nurodomos dalių kainos yra viešos, laisvai prieinamos kiekvienam vartotojui, todėl nesiremti šių pardavėjų kainomis, nustatant vidutinę Lietuvos rinkoje vyraujančią konkrečių automobilio dalių rinkos kainą, nėra pagrindo. Tuo tarpu ieškovo Vertinimo ataskaitoje dalių kainos, kurios ženkliai skiriais (yra didesnės) nuo atsakovo apskaičiuotų kainų, nurodytos ne vidutinės, kaip tai numato Taisyklių 15 punktas, o gamintojo atstovo originalių dalių kainos. Šią išvadą patvirtina Vertinimo ataskaitą sudariusio asmens parodymai 2025 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje, kuriais liudytojas paaiškino, jog Audatex programoje detalių kainos nurodomos automatiškai, jos yra importuotojų oficialių įgaliotų atstovų Lietuvoje kainos, liudytojui žinomas tik vienas Range Rover atstovas Lietuvoje, liudytojas aiškiai nurodė, kad Vertinimo ataskaitoje remtasi vienintelio importuotojo atstovo kainomis.

Nors ieškovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą argumentuoja, kad draudimo bendrovė nepateikė jokių sertifikatų ar tiekėjų deklaracijų dėl detalių originalumo, nepateikė komercinių pasiūlymų ar gamintojo atstovų pažymų, tiek šie teiginiai, tiek Vertinimo ataskaitą rengusio asmens teiginiai patvirtina, kad ieškovas automobilio keičiamų dalių kainas skaičiuoja ne pagal vidutines rinkos kainas, bet pagal vienintelio automobilio dalių importuotojo oficialaus atstovo nurodomas kainas, kai teisinis reglamentavimas apskritai nenumato pareigos draudikui, skaičiuojančiam būtinąsias remonto išlaidas, remtis originalių dalių gamintojų ar jų atstovų kainomis, teisės aktais nenumatyta ir pareigos draudikui atlyginti maksimalias galimas remonto išlaidas, paskaičiuotas pagal aukštesnes ar aukščiausias keičiamų dalių kainas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame ginče ieškovas niekaip nepagrindė ir neįrodė, kad jo pateiktoje Vertinimo ataskaitoje nurodyta keičiamų detalių kaina, paskaičiuota pagal gamintojo atstovo nurodomas kainas, labiau atitiko Lietuvoje tuo metu buvusias vidutines prekių (automobilio dalių) kainas nei atsakovo iš viešai skelbiamų automobilių naujų dalių pardavėjų parduotuvių krepšelių nurodytos kainos, kaip to ir reikalauja Taisyklių 15 punktas. Kita vertus, ieškovas, įrodinėdamas būtinų remonto išlaidų, konkrečiai – dalių, kainą, neteikė jokių įrodymų, kad keistinų automobilio detalių nėra galimybės įsigyti už atsakovo sąmatoje nurodytą kainą, ar, kad ieškovo automobilio detalėmis turi teisę prekiauti tik vienintelis pardavėjas, kurio kainos įrašytos Vertinimo ataskaitoje. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.38 straipsnyje yra įtvirtintas prievolių vykdymo ekonomiškumo principas, jį apeliaciniame skunde pagrįstai akcentuoja ir apeliantas, šis principas, šios bylos kontekste – kai pasirinkta draudimo išmoka pinigais automobilio neremontuojant, reiškia, jog žala turi būti atlyginta ekonomiškai, nepatiriant neracionalių ir perteklinių išlaidų, kas tuo pačiu reiškia, kad draudikas neturi pareigos kompensuoti žalą patyrusiam asmeniui pageidaujamo brangesnio automobilio remonto draudiko sąskaita, jei faktiškai įmanomas pigesnis (ekonomiškesnis) remontas.

Šiuo konkrečiu atveju, neturi teisinės reikšmės ir ieškovo argumentai, kuriais rėmėsi ir teismas, kad atsakovas nepateikė konkrečių komercinių pasiūlymų, kad nėra aišku apie atsakovo nurodytų pardavėjų prekių pristatymą ir pan., nes ieškovas pasirinko neremontuoti automobilio, o gauti draudimo išmoką, todėl išmokos skaičiavimas už keičiamų dalių kainas yra tik teorinis ir keičiamų dalių vidutinių rinkos kainų paskaičiavimui visiškai pakanka atsakovo teikiamų viešai prieinamų pardavėjų kainų krepšelių.

Be to, svarbu ir tai, kad, kaip jau minėta, draudimo išmoka būtina atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Atsakovas pirmosios instancijos teismui 2025 m. lapkričio 24 d. teikė duomenis, kad ieškovo transporto priemonė dalyvavo kitame eismo įvykyje 2024 m. (duomenys neskelbtini), t. y., dar iki šioje byloje aptariamo 2024 m. (duomenys neskelbtini)įvykio. Atsakovas nurodė, kad šiame eismo įvykyje nukentėjo visas ieškovo transporto priemonės priekis, ieškovas šių aplinkybių neneigė, nurodė, kad po šio įvykio automobilis buvo suremontuotas. Šias atsakovo nurodomas aplinkybės patvirtina Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys apie šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamą bylą Nr. e2-2028-1040/2026 (CPK 179 straipsnio 3 dalis), byla teisme pradėta dar šią bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismas šiuo duomenis galėjo patikrinti, tačiau skundžiamame sprendime dėl atsakovo argumentų apie kitą buvusį eismo įvykį ir buvusį remontą visiškai nepasisakė.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas ir jo atstovas byloje argumentavo, jog automobilis yra naujas ir visos detalės yra originalios, tačiau pirmiau aptarti duomenys tokių teiginių nepatvirtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esant nustatytoms aplinkybėms apie prieš tai buvusį eismo įvykį ir automobilio remontą, būtent ieškovui teko pareiga šioje byloje įrodyti, kad jo automobilis iki šio eismo įvykio buvo tokios vertės, kokios atstatymo draudimo išmoka siekia ieškovas, įrodyti, kad jis buvo suremontuotas originaliomis, naujomis detalėmis, kad atsakovo išmokėtos draudimo išmokos sumos nepakanka ieškovo transporto priemonės atstatymui iki vertės, buvusios prieš eismo įvykį. Pripažintina, kad teismas, turėdamas duomenis apie kitą eismo įvykį ir buvusį remontą, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad būtent atsakovas nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų, kad automobilį suremontuoti iki jo būklės, buvusios prieš eismo įvykį, visiškai pakankama yra mažesnė suma, nei nurodo ieškovas, nepagrįstai buvusios automobilio vertės iki eismo įvykio įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui.

Įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nepaneigta, jog atsakovo nustatytas žalos dydis leido atkurti ieškovo transporto priemonės techninę būklę iki eismo įvykio, laikantis teisės aktų reikalavimų ir prieš tai nurodyto ekonomiškumo principo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai (Vertinimo ataskaita) nepatvirtina fakto, jog pakeisti automobilio dalis nepakanka išmokėtos draudimo išmokos, tam, kad draudžiamojo įvykio metu apgadintas turtas būtų atkurtas iki buvusio vertės iki draudžiamojo įvykio.

Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu, kaip jau nurodyta anksčiau, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Žala nėra preziumuojama, todėl žalos faktą ir jos dydį turi įrodyti žalą patyręs asmuo (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), o teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-81-1075/2018).

Pirmosios instancijos teismas sprendime atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis realiai patyrė didesnes išlaidas nei išmokėta draudimo išmoka, tuo pagrindu, kad ieškovas pasirinko draudimo išmokos išmokėjimą pinigais. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes vien ta aplinkybė, kad ieškovas pasirinko teisę gauti draudimo išmoką ir neremontuoti transporto priemonės, nepanaikina ieškovo pareigos įrodyti teisme realią patirtą žalą. Šiuo konkrečiu atveju, svarbu tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad automobilis buvo suremontuotas, tokius teiginius patvirtino ir remontą atlikęs liudytojas. Nors pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje įpareigojo ieškovą pateikti duomenis dėl atlikto automobilio remonto po gruodžio mėn. autoįvykio, ieškovas tokių duomenų teismui neteikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, stokoja pagrindimo ir ieškovo bei liudytojo teismo posėdyje išsakyta versija apie atliktą remontą, detalių keitimą originaliomis, jų pirkimą Lenkijoje bei barterinius mainus, nes į bylą nepateikta nei vieno leistino įrodymo, bent iš dalies galinčio patvirtinti tokius ieškovo ir liudytojo teiginius. Nors ieškovas teikė remonto sąmatą, sudarytą MB „Broauto“, byloje buvo nustatyta, kad ši įmonė ieškovo automobilio neremontavo.

Taigi, byloje nustatyta, kad apeliantui buvo suteikta galimybė pateikti įrodymus apie realiai patirtas didesnes nei išmokėta draudimo išmoka remonto išlaidas, kad draudimo išmokos nepakanka nupirkti keistinas automobilio dalis, tačiau ieškovas pasirinko sąmoningai tokių duomenų teismui neteikti ir toliau deklaratyviai teigti, kad draudiko išmokėtos draudimo išmokos nepakanka suremontuoti automobiliui iki būklės, buvusios iki įvykio. Šiuo konkrečiu atveju, vien Vertinimo ataskaitos pateikimas nepatvirtina, kad transporto priemonės, kuri realiai buvo suremontuota, atkūrimo išlaidos viršijo atsakovo apskaičiuotą ir išmokėtą sumą, kad draudimo išmoka nepadengė realiai būtinos žalos.

Konstatuotina, kad pareigos įrodyti deklaruojamą žalos dydį ieškovas neįvykdė ir šioje konkrečioje byloje nėra pagrindo pripažinti visiško nuostolių atlyginimo principo pažeidimo – kad ieškovui išmokėta draudimo išmoka nėra pakankama atkurti automobilį (jo vertę) iki jo būklės iki eismo įvykio, dėl to pripažintina, kad ieškovo reikalavimas dėl 6 922,69 Eur draudimo išmokos už automobiliui padarytą žalą eismo įvykio metu priteisimo turėjo būti atmestas.

Teisėjų kolegijos atmetamas ir ieškovo reikalavimas dėl turėtų neatlygintų 150 Eur išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, priteisimo. Visų pirma, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas jau yra apmokėjęs ieškovui 50 procentų vertinimo išlaidų – 150,00 Eur, ir 2025 m. vasario 5 d. pranešime apie išmoką informavęs, kad kadangi nesivadovaujama ataskaitoje įvestomis keičiamų detalių kainomis, atlyginama 50 % vertinimo išlaidų sumos.

Šios išlaidos iš esmės yra nuostoliai, susiję su žalos įvertinimu pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą. TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalis numato, kad atsakingas draudikas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti transporto priemonės apžiūros ataskaitą ir nukentėjusio asmens prašymu pateikti jam ataskaitą susipažinti, be to, numatyta, kad sugadinto ar sunaikinto turto apžiūros procedūra gali būti vykdoma ir nuotoliniu būdu pagal pateiktus turto sugadinimą ar sunaikinimą įrodančius dokumentus, nuotraukas ir (arba) vaizdo įrašus, jeigu tai pakankama, kad būtų tinkamai užfiksuotas padarytas turto sugadinimas ar sunaikinimas. Visgi, jeigu atsakingo draudiko įgaliotas asmuo neatvyko per nustatytą terminą ir (arba) nebuvo atlikta apžiūra nuotoliniu būdu, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę įsigyti turto vertinimo paslaugas, kad būtų nustatytas turtui padarytos žalos dydis, o tokias išlaidas atlygina atsakingas draudikas. Be to, įstatymas numato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.

Šioje byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko 2024 m. gruodžio 14 d., o 2024 m. gruodžio 16 d. atsakingas draudikas (atsakovas) kreipėsi į nukentėjusį asmenį (ieškovą), prašydamas atsiųsti nuotraukas, kuriose matytųsi apgadintai transporto priemonei padaryta žala. Žalos sąmatą draudikas sudarė 2025 m. sausio 6 d., o 2025 m. sausio 13 d. pateikė ieškovui pranešimą apie žalos administravimo eigą. Svarbu tai, kad ieškovo iniciatyva užsakyta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. CP25K0007 sudaryta 2025 m. sausio 11 d. Šie duomenys patvirtina, kad nuotolinė turto apžiūra buvo atlikta laiku ir tinkamai, ginčo dėl draudiko įvertintos žalos apimties, užfiksuotų apgadinimų (darbų, keičiamų detalių kiekio) byloje nekilo, tačiau ieškovas, nesulaukęs atsakovo pranešimo, savo iniciatyva kreipėsi į turto vertintojus dėl žalos įvertinimo. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas apgadinto turto apžiūrą atliko nuotoliu bei nepažeidė jam TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, taip pat įvertinus tai, kad draudikas jau atlygino ieškovui pusę patirtų vertinimo išlaidų, atsižvelgus į Vertinimo ataskaitos reikšmę žalos įrodinėjimo procese šioje byloje, nėra pagrindo teigti, kad ieškovo patirtos likusios 150 Eur išlaidos buvo būtinos ir neišvengiamos žalos dydžiui įrodyti.

Dėl to, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju draudikui nekyla pareiga atlyginti ieškovui kitos dalies vertinimo išlaidų, todėl šis ieškovo reikalavimas atmetamas.

Dėl procesinės bylos baigties

Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias turtinės žalos atlyginimą, bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, dėl ko priėmė iš esmės nepagrįstą teismo sprendimą, kuris apeliacinės instancijos teismo naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, ieškinį atmetant (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnis). Kadangi atsakovas pirmosios instancijos teisme nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, o ieškovui, ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriklauso, šalims bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme nepriteisiamos. Atsakovas, pateikęs apeliacinį skundą, pateikė rašytinius įrodymus apie patirtas 159 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą, šios išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo T. K. ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo atmesti. Priteisti atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, juridinio asmens kodas 302912288, iš ieškovo T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 159 Eur (šimtą penkiasdešimt devynis eurus) turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.