Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-275-851/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-08-13
Bylos Nr.: 1A-275-851/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42143-2019-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: K. N.
Civilinis ieškovas: AS „(P)“, AS „(B)“, AB „(T)“, UAB „(B)“

Kategorijos

1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.6.3Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.)
1.1.8.6.14Kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 2 d.)
1.2.14.5.2.5Sukčiavimas išvengiant labai didelės vertės turtinės prievolės ar ją panaikinant (BK 182 str. 3 d.)
1.2.17.11.1Kredito, paskolos, tikslinės paramos, subsidijos, dotacijos, laidavimo ar banko garantijos raštų arba kitų kreditinių įsipareigojimų gavimas apgaule (BK 207 str. 1 d.)
2.1.14.2Advokato darbo apmokėjimas (BPK 106 str.)
2.4.6.6.1Atmesti apeliacinį skundą (BPK 326 str. 5 d. 1 p.)

Bylos Nr. 1A-275-851/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42143-2019-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.1.8.6.14; 1.2.14.5.2.5; 1.2.17.11.1; 2.1.14.2; 2.4.6.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. rugpjūčio 13 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Alinai Stimburytei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei,nuteistajam K. N. ir jo gynėjai Lauretai Ulbienei,

viešame teismo posėdyje, vykusiame mišriu būdu (daliai proceso dalyvių dalyvaujant ZOOM programa, daliai – teismo posėdžių salėje), žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo K. N. gynėjos Lauretos Ulbienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. N. (toliau – ir nuteistasis) pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), BK 300 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir nuteistas:

pagal BK 182 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 60 parų trukmės areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir K. N. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į K. N. paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. lapkričio 19 d. iki 2020 m. sausio 30 d.

K. N. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Procesas dėl civilinio ieškovo AS „(P)“ baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nutrauktas.

Civilinio ieškovo AS „(B)“ civilinį ieškinys tenkintas ir iš N. G., K. N. bei R. P. AS „(B)“ priteista 39 223,52 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Civilinės ieškovės AB „(T)“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš N. G., K. N. bei R. P. AB „(T)“ priteista 5 229,49 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės UAB „(B)“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš N. G., K. N. bei R. P. UAB „(B)“ priteista 32 219,51 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš N. G., K. N. ir R. P. AB „(T)“ išieškota po 30 Eur turėtoms išlaidoms advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti.

Iš N. G., K. N. ir R. P. UAB „(B)“ išieškota po 1 116 Eur turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat šiuo nuosprendžiu N. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 203 straipsnio 2 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, bei išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, bei išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje, D. G. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

K. N. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis kartu su N. G. ir R. P., siekdami turtinės naudos, apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, veikdami kartu su asmeniu, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, turėdami tikslą suklaidinti finansų bendroves, teikiančias kreditus, bei gauti kuo didesnes paskolas, iš anksto žinodami, kad realiai prisiimtų įsipareigojimų nevykdys ir paskolų negrąžins, bendrais tyčiniais veiksmais, iš anksto susitarę UAB „(R)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), fiktyviai įdarbinti asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, bei Valstybinio socialinio draudimo fondui pateikti žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gaunamą priskaičiuotą darbo užmokestį bei jo vardu iš finansų bendrovių gauti paskolas, t. y. N. G. pasiūlius Ą. G. būti nominaliu UAB „(R)“ direktoriumi ir sutarus, kad realiai šiai bendrovei vadovaus N. G., pastarajam atgaline data UAB „(R)“ fiktyviai įdarbinus asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, t. y. atgaline data parengus netikrus dokumentus: UAB „(R)“ 2018 m. spalio mėnesio, 2018 m. lapkričio mėnesio, 2018 m. gruodžio mėnesio, 2019 m. sausio mėnesio, 2019 m. vasario mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, darbo laiką UAB „(R)“, bei juos pateikė pasirašyti Ą. G., 2018 m. spalio 5 d. prašymą dėl asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, priėmimo į darbą – į UAB „(R)“ projektų vadovo pareigas, 2018 m. spalio 5 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, nuo 2018 m. spalio 8 d. dirbant UAB „(R)“ bus mokamas 2 550 Eur per mėnesį darbo užmokestis, 2018 m. lapkričio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. gruodžio 20 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. sausio 21 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. kovo 21 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. balandžio 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, buvo mokamas nuo 1 995,49 Eur iki 2 616,62 Eur dydžio atlyginimas, kuriuos K. N. nurodymu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 10 d. R. P. (duomenys neskelbtini) pateikė asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, pasirašyti, kuriuos šis asmuo pasirašė ir taip patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tariamą darbą ir gaunamą atlyginimą, nes realiai jis UAB „(R)“ nedirbo. Tuomet šiuos pagamintus netikrus dokumentus N. G. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondui. R. P. vykdant K. N. nurodymus – įkalbėjus asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, savo vardu sudaryti vartojimo kredito sutartis ir padėjus jam savo vardu bankuose atidaryti sąskaitas, į kurias būtų galima pervesti iš finansų bendrovių gautas paskolas, 2019 m. gegužės 22 d. viešbutyje ir konferencijų centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), D. G. vykdant N. G. nurodymus, dalyvaujant asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, N. G., R. P. ir epizodiškai K. N., finansų bendrovių: AS „(B)“, AB „(Mo)“, UAB „(Bn)“, UAB „(B)“, AS „(C)“, AB „(T)“, AB „(Ne)“, UAB „(G)“, internetiniuose portaluose asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu sukūrus paskyras bei užpildžius paraiškas paskoloms gauti, t. y.:

2019 m. gegužės 22 d. 11.14 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), AS „(B)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 25 000 Eur gauti;

2019 m. gegužės 22 d. 11.28 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), AB „(Mo)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 15 000 Eur gauti;

2019 m. gegužės 22 d. 11.35 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), UAB „(Bn)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 5 000 Eur gauti;

2019 m. gegužės 22 d., 13.00 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), UAB „(B)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 19 000 Eur gauti;

2019 m. gegužės 22 d. 13.22 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), AS „(C)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 14 995 Eur gauti;

2019 m. gegužės 22 d. 13.53 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), AB „(T)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 6 000 Eur gauti;

2019 m. gegužės 22 d. 14.05 val. naudojant IP adresą (duomenys neskelbtini), kuris buvo priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini) (kurio naudotojas D. G.), AB „(Ne)“ internetinėje platformoje asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, vardu užpildžius paskolos paraišką 10 000 Eur gauti,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, 2019 m. gegužės 22 d. atvykus į UAB „(G)“ bendrovės klientų aptarnavimo skyrių, esantį prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), bei savo vardu sudarius vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 15 000 Eur gauti, tokiu apgaulingų duomenų pagrindu, finansų bendrovės: AS „(B)“, AB „(Mo)“, UAB „(Bn)“, UAB „(B)“, AS „(C)“, AB „(T)“, AB „(Ne)“, UAB „(G)“ nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, suteikė paskolas ir iš viso išmokėjo 109 995 Eur, juos pervedant į šio asmens AB „(Ši)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir AS „(C)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent:

2019 m. gegužės 22 d. AS „(B)“ filialas iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 25 000 Eur paskolą;

2019 m. gegužės 22 d. AB „(Mo)“ iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 15 000 Eur paskolą;

2019 m. gegužės 22 d. UAB „(Bn)“ iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 5 000 Eur paskolą;

2019 m. gegužės 31 d. UAB „(B)“ iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 19 000 Eur;

2019 m. gegužės 27 d. AB „(T)“ iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 6 000 Eur paskolą;

2019 m. gegužės 23 d. UAB „(Ne)“ iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal kredito sutartį „(duomenys neskelbtini)“ į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 9 999,71 Eur (paskola 10 000 Eur – 0,29 Eur papildymas);

2019 m. gegužės 23 d. UAB „(G)“ iš banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 15 000 Eur paskolą;

2019 m. gegužės 22 d. AS „(C)“ pagal 2019 m. gegužės 22 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) į asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(C)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedė 14 995 Eur paskolą;

viso asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, suteikė paskolų, kurių bendra suma 109 995 Eur, iš kurių 3 000 Eur 2019 m. gegužės 23 d. N. G., naudodamas IP adresą (duomenys neskelbtini) (priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas yra N. G.), iš asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, „(Pa)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), pervedė į UAB „(Š)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini) už automobilio „Lexus IS300“ nuomą pagal (duomenys neskelbtini);

6 000 Eur 2019 m. gegužės 28 d. D. G., naudodamas IP adresą (duomenys neskelbtini) (priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas yra D. G.), iš asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedė į UAB „(Me)“, kurios direktorius yra R. A., sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini);

19 004,39 Eur 2019 m. birželio 3 d. asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, prašymu AB „(Ši)“ darbuotoja, nežinodama apie vykdomą nusikalstamą veiką, iš AB „(Ši)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedė į UAB „(V)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), kurios direktorius yra R. A., sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, neva perkamą traktorių „John Deere 6400“ pagal 2019 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini);

34 455 Eur nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. D. G. naudodamas IP adresą (duomenys neskelbtini) (priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas yra D. G.), pervedė iš asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Ši)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) į šio asmens UAB „(Pa)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), o iš šios sąskaitos 15430 Eur 2019 m. gegužės 23 d. N. G., naudodamas IP adresą (duomenys neskelbtini) (priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas yra N. G.), pervedė iš UAB „(Pa)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) į kitą asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, AB „(Sw)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini);

9 108 Eur 2019 m. gegužės 23 d. N. G., naudodamas IP adresą (duomenys neskelbtini) (priskirtas telefono numeriui (duomenys neskelbtini), kurio naudotojas yra N. G.), pervedė iš asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, UAB „(Pa)“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į kitą jo „(Lu)“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini);

bei nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, iš savo sąskaitų išėmė grynuosius pinigus – 81 061 Eur, o būtent:

2019 m. gegužės 22/23 d. iš UAB „(Pa)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tikslus adresas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ prekybos tinkle, taip pat UAB „(Pa)“ klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), per 5 kartus išėmė 6 900 Eur;

nuo 2019 m. gegužės 23 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. iš AB „(Ši)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) AB „(Ši)“ Vilniaus filiale, esančiame (duomenys neskelbtini), bei iš bankomatų, esančių (duomenys neskelbtini), per 18 kartų išėmė 35 195 Eur;

2019 m. gegužės 23 d. iš AB „(Sw)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) iš bankomatų, esančių (duomenys neskelbtini), per 10 kartų išėmė grynaisiais 15 370 Eur;

2019 m. gegužės 23 d. iš „(Lu)“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje išėmė 8 996 Eur;

2019 m. gegužės 23 d. iš AS „(C)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje išėmė 14 600 Eur, iš kurių dalį asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, pasiliko sau, o likusius pinigus perdavė N. G. ir R. P., kuriuos šie tarpusavyje pasidalino su K. N.

Tokiais savo veiksmais K. N., N. G., R. P. ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, finansų bendrovėms: AS „(B)“, AB „(Mo)“, UAB „(Bn)“, UAB „(B)“, AS „(C)“, AB „(T)“, AB „(Ne)“, UAB „(G)“ padarė 109 995 Eur turtinę žalą.

Be to, K. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis kartu su R. A. ir asmeniu, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, pagamino netikrus dokumentus, taip pat asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, juos panaudojo, K. N. ir asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, žinant, kad nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. į šio asmens sąskaitas iš finansų bendrovių AS „(B)“, AB „(Mo)“, UAB „(Bn)“, UAB „(B)“, AS „(C)“, AB „(T)“, AB „(Ne)“, UAB „(G)“ pervesti 109 995 Eur yra gauti apgaulės būdu, veikdami kartu, K. N. su D. G., kuris nežinojo apie daromą nusikalstamą veiką, 2019 m. birželio 3 d. pagaminus netikrus dokumentus – juose įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą traktoriaus „John Deere 6400“ pirkimą–pardavimą, t. y. 2019 m. gegužės 30 d. UAB „(V)“ komercinį pasiūlymą dėl neva parduodamo traktoriaus „John Deere 6400“, 2019 m. birželio 3 d. traktoriaus „John Deere 6400“ pirkimo–pardavimo sutartį, 2019 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) 19360 Eur sumai, joje nurodant objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pardavėjas UAB „(V)“ pirkėjui asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, parduoda traktorių „John Deere 6400“, nors realiai UAB „(V)“ jo įsigijęs nebuvo ir jo nepardavė, K. N. juos pateikus pasirašyti, UAB „(V)“ direktorius R. A. ir asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, žinodami, kad juose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, juos pasirašė ir taip patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, tuomet asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus, 2019 m. birželio 3 d. nuvyko į AB „(Ši)“ padalinį, esantį (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytai AB „(Ši)“ darbuotojai, nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, pateikė šiuos pagamintus netikrus dokumentus, kurių pagrindu iš šio asmens AB „(Ši)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) į AB „(V)“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) buvo pervesti 19 004,39 Eur.

K. N. buvo kaltinamas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, kartu su R. A. ir N. G., veikdami vieninga tyčia, nuo 2019 m. gegužės 22 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. apgaule iš finansų bendrovių AS „(B)“, AB „(Mo)“, UAB „(Bn)“, UAB „(B)“, AS „(C)“, AB „(T)“, AB „(Ne)“, UAB „(G)“ kaip paskolas gavę viso 109 995 Eur, kuriuos finansų bendrovės pervedė į A. G. sąskaitas, R. A. būnant UAB „(V)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, siekdami nuslėpti ir įteisinti savo pačių ir kitų asmenų sukčiavimo būdu gautus pinigus bei jų šaltinį, žinodami, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, R. A. atlikus su tuo turtu finansinę operaciją, t. y., norėdami įteisinti 19 004,39 Eur, sudarė fiktyvų sandorį, o būtent:

2019 m. birželio 3 d. K. N. kartu su D. G., kuris nesuprato, kad tokiais savo veiksmais įteisins kitų asmenų nusikalstamu būdu įgytą turtą, pagaminus netikrus dokumentus, kuriuose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą traktoriaus „John Deere 6400“ pirkimą–pardavimą, t. y. 2019 m. gegužės 30 d. UAB „(V)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), komercinį pasiūlymą dėl neva parduodamo traktoriaus „John Deere 6400“, 2019 m. birželio 3 d. traktoriaus „John Deere 6400“ pirkimo–pardavimo sutartį, 2019 m. birželio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) 19360 Eur sumai, joje nurodant objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad UAB „(V)“ pardavė A. G. traktorių „John Deere 6400“, nors realiai UAB „(V)“ jo įsigijęs nebuvo ir jo nepardavė, o A. G. jo nepirko. Tuomet K. N. juos pateikus pasirašyti ir 2019 m. birželio 3 d. UAB „(V)“ direktoriui R. A. ir A. G. juos pasirašius, A. G., nesupratus, kad tokiais savo veiksmais įteisins kitų asmenų nusikalstamu būdu įgytą turtą, nuvyko į AB „(Ši)“ padalinį, esantį (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytai AB „(Ši)“ darbuotojai, nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, pateikė šiuos pagamintus netikrus dokumentus, kurių pagrindu iš A. G. AB „(Ši)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) į UAB „(V)“ banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 19 004,39 Eur, iš kurių 14 210 Eur, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2019 m. birželio 3 d. R. A. iš UAB „(V)“ banko sąskaitos (duomenys neskelbtini) pervedė į UAB „(I)“ (kurios direktorius yra K. N.) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), o UAB „(I)“ dalį iš UAB „(V)“ gautų pinigų, t. y. 9 256,20 Eur, 2019 m. birželio 3 d. pervedė į „(Rj)“ (naudotojas N. G.) banko sąskaitą (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu R. A., K. N. ir N. G. nuslėpė savo pačių nusikalstamu būdu įgyto turto tikrąjį pobūdį.

K. N. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisintas, teismui nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas nurodė, kad baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų visuma leidžia teigti, jog suklastotų dokumentų pateikimo tikslas bankui buvo ne siekis suklaidinti banko atstovus dėl piniginių lėšų, pervestų į A. G. banko sąskaitą, įgijimo būdo, šių pinigų kilmės, ne sudaryti įspūdį, kad šios piniginės lėšos buvo gautos teisėtai, o sudaryti sąlygas šiomis piniginėmis lėšomis pasinaudoti, panaikinti joms banke taikomus apribojimus. Šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys buvo skirti suklaidinti banko atstovus dėl piniginių lėšų panaudojimo tikslo. Pervedus pinigines lėšas iš A. G. banko sąskaitos į UAB „(V)“ sąskaitą, tolimesni šių piniginių lėšų pervedimai jokiais dokumentais nebuvo grindžiami. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, jog K. N. savo veiksmais neturėjo tikslo nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytų piniginių lėšų.

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo K. N. gynėja L. Ulbienė prašo: 1) perkvalifikuoti K. N. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 207 straipsnio 1 dalį bei už šią nusikalstamą veiką jam paskirti baudą arba laisvės apribojimą; 2) nepakeitus nusikalstamos veikos kvalifikacijos, sušvelninti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę, paskiriant baudą arba laisvės apribojimą, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, paskirti baudą arba laisvės apribojimą; 3) pripažinti K. N. baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį nusikalstama veika padarytos turtinės žalos.

Nurodo, kad teisminėje praktikoje, teisinėje teorijoje yra nustatyta, kad sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidina nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, ar išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą ir to nori bei siekia. Nagrinėjamu atveju teismas, K. N. veiksmus kvalifikavęs kaip sukčiavimą, neįvertino, kad jo tyčia buvo apgaule gauti kreditą, o ne apgaule gautą kreditą pasisavinti, jį užvaldant neatlygintinai. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad K. N. kartu su bendrininkais paėmę bankines paskolas A. G. vardu, turėjo tyčią tokių paskolų negrąžinti ir tokia jo tyčia jau buvo susiformavusi iki paskolų paėmimo. Tokią teismo išvadą paneigia bylos faktiniai duomenys – jo išsakyta pozicija bei ją patvirtinantys įrodymai. Vertinant K. N. tyčią, teismas turėjo įvertinti ne tik tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimą bankams, bet ir įrodymus, kurie patvirtina jo ketinimus kredito gavimo metu. Taip pat teismas, vertindamas jo tyčios pobūdį, turėjo įvertinti, kad jis po paskolos dalies gavimo, panaudojo gautą paskolos dalį realios ūkinės veiklos vystymui, dalimis pradėjo gražinti paimtos paskolos dalį.

Pažymi, kad K. N. davė nuoseklius ir išsamius parodymus, jog byloje aktualiu laikotarpiu bei iki jo, jis bei inkriminuotos veikos bendrininkai vystė verslus, kuriems trūko apyvartinių lėšų, dėl prasto kreditinio reitingo jie negalėjo gauti bankinės paskolos teisėtu būdu, todėl nusprendė ne visiškai teisėtu būdu gauti paskolą per A. G. bei bankams pateikė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją dėl jos darbo, gaunamų pajamų, per ją gavo paskolas iš įvairių bankų, kurias pasidalino pagal susitarimą ir kiekvienas pagal savo gautą paskolos dalį turėjo grąžinti už A. G. bankams paimtas paskolas kartu su palūkanomis. Tokius K. N. parodymus dėl išankstinio susitarimo, kad paimtos paskolos A. G. vardu turi būti grąžintos, patvirtino nuteistieji R. P., N. G. Susitarimą mokėti už A. G. jos vardu paimtas paskolas patvirtina ir K. N. bei N. G. telefoninis susirašinėjimas, kuriame kalbama apie paskolų grąžinimą, susirašinėjant K. N. išreiškė susirūpinimą, kad ne viskas dėl paskolos grąžinimo einasi kaip planuota. Be to, tai, kad K. N. ir kiti nuteistieji buvo susitarę grąžinti paskolas, patvirtina ir nuteistieji D. G. bei R. A., betarpiškai girdėję jų pokalbius apie tai. A. G. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad nuteistieji jai žadėjo, kad grąžins paskolas, paimtas jos vardu. 2019 m. lapkričio 17 d. pokalbio su A. G. metu, K. N. pažadėjo skolą grąžinti, kai tik bus išmuitintos šluotos. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo laikotarpiu į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) buvo pristatytos šluotos, kurias pardavus, buvo tikimasi gero pelno, tuo metu buvo sprendžiamas jų išmuitinimo klausimas. Šiame išmuitinimo procese K. N. dalyvavimas nutrūko, jį suėmus.

Nurodo, jog tai, kad K. N. neturėjo išankstinės tyčios pasisavinti A. G. vardu paimtų paskolų, patvirtina ir tai, kad po paskolų paėmimo jis pagal savo tuometines finansines galimybes buvo pradėjęs mokėti paskolų įmokas. Nors sumokėtos piniginės sumos nėra itin didelės, tačiau turi būti įvertinama tai, kad K. N. mokėjo paskolos dalį ir palūkanas tik nuo savo gautos paskolos dalies, kitas pinigines sumas turėjo mokėti kitas paskolos dalis gavę R. P., N. G. bei pati A. G. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad iki paskolos gavimo ir po jos gavimo kartu su R. A. vystomas verslas dėl aliejaus ir vyno iš (duomenys neskelbtini) pirkimo ir jo realizavimo Lietuvoje, dėl šluotų pirkimo (duomenys neskelbtini) ir jų realizavimo Lietuvoje, nevyko taip, kaip buvo suplanuota, užsakytos ir apmokėtos prekės nebuvo laiku pristatomos, buvo pristatytas mažesnis kiekis, nei buvo planuota, dėl to nebuvo gauta tiek pelno, kiek buvo tikėtasi. Dėl tokio neplanuoto finansinio nestabilumo, už A. G. vardu paimtas paskolas jis mokėjo tiek, kiek tuo metu galėjo, bet savo įsipareigojimų nevengė.

Be to, nurodo, jog tuo metu K. N. paraleliai vystė R. A. pradėtus verslo projektus. R. A. tuo metu buvo UAB „(V)“ ir UAB „(Na)“ direktorius ir akcininkas. Jis prekybai vynu ir aliejumi 2018 m. liepos 9 d. buvo paėmęs 80 000 Eur paskolą iš UAB „(So)“, kaip šios paskolos garantą buvo įkeitęs žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris priklausė UAB „(Na)“. K. N. susipažinus su R. A., jis jau vėlavo mokėti įmokas į UAB „(So)“. R. A. trūko apyvartinių lėšų, jo numatyti verslo planai dėl vyno, aliejaus pirkimo iš (duomenys neskelbtini), šluotų pirkimo iš (duomenys neskelbtini) atrodė realūs, pelnas turėjo siekti nuo 50 iki 100 procentų, todėl sutarus su R. A., gauta paskolos dalimi K. N. prisidėjo prie jo pradėto verslo. Jam atrodė itin realus verslo planas statyti gyvenamuosius namus įkeistame žemės sklype. Panaudojant gautą paskolos dalį buvo paruoštas projektas dėl šio sklypo paskirties pakeitimo ir sklypo pertvarkymo, ruošiantis šiame sklype statyti vienbučius, dvibučius gyvenamuosius pastatus, iš šio projekto buvo tikimąsi didelio pelno, kurį gavus būtų sumokėtos A. G. vardu paimtos paskolos.

Pažymi, kad priešingai, nei nurodė apygardos teismas, visi šie verslo planai, susiję su R. A., jo valdoma UAB „(V)“, įkeistu žemės sklypu ir jo vystymu buvo realūs. Tai, kad aptariami nurodyti verslų projektai buvo ir juose dalyvavo K. N., neneigia R. A., tą patvirtina UAB „(V)“ 2018 m. rugsėjo 20 d. sudaryta sutartis su „(duomenys neskelbtini)“ (buveinė (duomenys neskelbtini)) dėl šluotų pirkimo, 2 000 Eur apmokėjimas už šluotas, įgaliojimas dėl šluotų iškrovimo, prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartis, R. A. K. N. rašytas laiškas dėl muito mokesčio už šluotas sumokėjimo, K. N. ir R. A. susirašinėjimas dėl aliejaus, R. A. rašyta ataskaita K. N. ir N. G. apie panaudotas pinigines lėšas už aliejų, žemės sklypo įkeitimo sutartis, paslaugų teikimo sutartis, sudaryta tarp K. N. ir UAB „(Me)“ dėl nurodyto žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimo, K. N. susirašinėjimas dėl komercinio pasiūlymo (dėl urbanistinio pastatų išdėstymo, jo susirašinėjimas su UAB „(Me)“ dėl sutarties vykdymo, sprendimų dėl susidariusių kliūčių vykdyti sutartį).

Be to, nurodo, kad taip pat užsitęsė ir projektas dėl žemės sklypo, kuris, 2019 m. lapkričio 19 d. K. N. šioje byloje suėmus, sužlugo, nes, būdamas suėmime jis nebegalėjo mokėti už paskolą, dėl kurios šis žemės sklypas buvo įkeistas. Jį suėmus ir nutrūkus mokėjimams, šia situacija pasinaudojo UAB „(So)“, kuris už negražintą paskolą nutraukė paskolos sutartį ir pasiėmė įkeistą žemės sklypą. Susidarius tokiai situacijai, buvo prarasta galimybė vystyti projektą, susijusį su šiuo žemės sklypu, jame vykdyti planuojamas statybas ir tokiu būdu gauti planuojamą pelną, iš kurio buvo planuojama grąžinti paskolas.

Nurodo, kad visi šie nurodyti duomenys bei kiti dokumentai, esantys baudžiamojoje byloje, patikimai rodo, kad K. N., paimant paskolas A. G. vardu, buvo įsitikinęs, kad paimtos paskolos dalį, realizuojant verslo planus, galės grąžinti, toks jo įsitikinimas buvo pagrįstas realiais verslo projektais, o ne apsimestiniais sandoriais, siekiant nuslėpti siekį pasisavinti svetimus pinigus. Teismas turėjo įvertinti tai, kad imant A. G. vardu paskolas, jie kiekvienas turėjo savo tikslus, K. N. gavęs savo paskolos dalį, vystė tikslus dėl verslo, stengėsi netrukus po paskolos paėmimo pradėti ją grąžinti, gautą paskolos dalį naudojo būtent verslui, o ne asmeninių poreikių tenkinimui. Kitų bendrininkų veiksmai, jau disponuojant pasidalinta paskola, neturėjo nulemti K. N. veiksmų teisinio įvertinimo, nes jo veiksmai paskolos disponavimo stadijoje buvo susiję tik su R. A., iš dalies su N. G., o su kitais asmenimis nebuvo bendri. Be to, K. N. buvo įsitikinęs, kad visiems bendrininkams paskola buvo reikalinga verslo vystymui, buvo įsitikinęs, kad jie atsakingai žiūrės į paskolos grąžinimą.

Pažymi, jog K. N. negalėjo grąžinti gautos paskolos dalies ir mokėti už ją palūkanas dėl nepalankiai susiklosčiusių finansinių aplinkybių, bet ne todėl, kad turėjo tikslą paskolos negrąžinti ją pasisavinant. Įvertinus aptariamą apgaulę bei K. N. tikslą gautą paskolos dalį naudoti verslo projektų vystymui bei tą darius, nenustačius jo tyčios paskolą gauti neatlygintinai, jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip kreditorinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį. Vertinant K. N. veiksmus pagal BK 207 straipsnio 1 dalį nėra reikšminga tai, kad paskolos buvo imamos ne K. N. vardu.

Pažymi, kad K. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius parodymus, jam inkriminuotų nusikaltimų faktines padarymo aplinkybes nurodė taip, kaip buvo iš tikrųjų. Tai patvirtina bylos įrodymai, kitų bendrininkų parodymai, kurie esminėse aplinkybėse sutampa. Tai, kad jis nepripažino jam inkriminuotų kaltinimų, juos kitaip teisiškai vertindamas, nėra pagrindas jo parodymų nevertinti kaip prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi. Todėl apygardos teismas nepagrįstai to nepripažino K. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat nurodo, kad bylos įrodymai patvirtina, jog iš paskolos gavėjų (veikos bendrininkų) tik jis vienas atlygino tam tikrą dalį gautos paskolos – dalį jos grąžino netrukus po jos paėmimo, taip pat grąžino 6 300 Eur už paskolą, kuri buvo paimta iš „(C)“ banko ir kurios reikalavimus dėl 23 140,45 Eur buvo perėmusi AS „(Pl)“. Po šios sumos (6 300 Eur) sumokėjimo AS „(P)“ nuo likusios reikalavimų dalies atsisakė. Taip pat K. N. atlygino dalį paimtos paskolos (2 000 Eur) AS „(B)“. Tačiau teismas tik formaliai paminėjo jo pastangas gera valia atlyginti padarytą turtinę žalą bei to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip tai numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šią klaidą taip pat turėtų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

Be to, nurodo, kad teismas formaliai paminėjo, kad skiriant bausmę, atsižvelgia į pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, tačiau paskiriant K. N. bausmes, tinkamai į šią aplinkybę neatsižvelgė.

Skunde nuteistasis prašo perkvalifikavus jo nusikalstamą veiką pagal BK 207 straipsnio 1 dalį skirti jam vieną iš alternatyvių bausmių, nesusijusių su laisvės atėmimu – baudą arba laisvės apribojimą, o tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nenustatytų pagrindo perkvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, skirti baudą arba laisvės apribojimą. Apeliantės vertinimu, atsižvelgus į tai, kad teismas neįvertino K. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, formaliai įvertinto pernelyg ilgą proceso trukmę, jam buvo paskirta per griežta bausmė (areštas) ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, areštas turėtų būti pakeista į vieną iš šių švelnesnių bausmių. Be to, teismas, svarstydamas skirtinų bausmių rūšį, jų trukmę turėtų atsižvelgti ir į tai, kad K. N. turi du garbaus amžiaus tėvus, kurie abu serga (duomenys neskelbtini), nuteistasis turi jais rūpintis, be to turi rūpintis trimis nepilnametėmis dukromis, jas išlaikyti.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo K. N. gynėjos Lauretos Ulbienės skundas atmetamas.

Iš nuteistojo gynėjos skundo matyti, kad advokatė ginčija nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį bei prašo K. N. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 207 straipsnio 1 dalį, be to, prašo pripažinti K. N. atsakomybę švelninančias aplinkybes ir skirti nuteistajam švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėčių buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistajam paskyrė tinkamą bausmę.

Dėl įrodymų vertinimo

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino formaliai, selektyviai, nevertino įrodymų visumos bei taip pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020, 10 punktas). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.

Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nuteistojo K. N. padarytas nusikalstamas veikas, vertindamas tiek nuteistojo gynybinę poziciją, tiek byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visuma. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo

Baudžiamojoje byloje nėra ginčo, jog K. N. su N. G., R. P. fiktyviai įdarbino asmenį, kuriam baudžiamoji byla nutraukta mirus (A. G.) bei Valstybinio socialinio draudimo fondui pateikė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos gaunamą priskaičiuotą darbo užmokestį, be to, jos vardu užpildė paraiškas paskoloms gauti bei finansų bendrovės pastarajai suteikė paskolas, kurių bendra suma sudarė 109 995 Eur. Dalį šių pinigų A. G. išgrynino ir perdavė nuteistiesiems bei dalį jų A. G. prašymu banko darbuotoja ir nuteistieji pervedė iš A. G. banko sąskaitos į bendrovių, susijusių su nuteistaisiais, banko sąskaitas. Be to, nėra ginčo, kad K. N. ir R. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, t. y. pagamino netikrus dokumentus, susijusius su tariamu traktoriaus pirkimu-pardavimu. Šios aplinkybės nėra ginčijamos ir apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijai jos taip pat nekelia abejonių, todėl teisėjų kolegija apie jas plačiau nepasisako. Visgi, nuteistasis K. N. ir jo gynėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis turėjo tyčią apgaule gautą paskolą pasisavinti. Teigia, jog jo tyčia buvo apgaule gauti paskolą, kurią jis planavo grąžinti. Todėl apeliaciniame skunde prašoma perkvalifikuoti K. N. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 182 straipsnio 3 dalies į BK 207 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 182 ir 207 straipsniuose nurodytas dispozicijas abi veikos – sukčiavimas ir kreditinis sukčiavimas – padaromos panaudojant apgaulę. BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas – nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei kaltininkas, sudarydamas kreditinio pobūdžio sandorius (tokie buvo nagrinėjamu atveju), turi tikslą neteisėtai įgyti savo ar kitų naudai svetimą turtą ir, panaudodamas apgaulę, šį tikslą įgyvendina – neatlygintinai įgyja svetimą turtą, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2014). BK 207 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra ekonomika ir verslo tvarka. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas apgaule gauna kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus, o gaunamas, pvz., pinigines lėšas siekia panaudoti ūkinėje, komercinėje ar kitoje (priklausomai nuo sandorio turinio) veikloje. Kreditinio sukčiavimo sritis daug siauresnė negu sukčiavimo. Kreditinis sukčiavimas yra nusikaltimas ekonomikai (BK XXXI skyrius), todėl galimas tik paskolų, kreditų, subsidijų, laidavimo ar banko garantijų komercinei, ūkinei ar finansinei veiklai išdavimo srityje, tuo tarpu sukčiavimas galimas žymiai platesnėje terpėje, tame tarpe ir visai nesusijusioje su ekonomine veikla. Sukčiavimo atveju apgaulė panaudojama siekiant pasisavinti turtą, t. y. negrįžtamai paversti jį savo nuosavybe, tuo tarpu kreditiniame sukčiavime apgaulė panaudojama nesiekiant pasisavinti turto, o siekiant užvaldyti jį tam, kad būtų panaudotas vystant ūkinę, komercinę ar finansinę veiklą, t. y. investuoti į ekonominę veiklą iš to gaunant pelną ir vėliau atsiskaitant su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-339/2013). Be to, BK 207 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali – baudžiamąją atsakomybę užtraukia pats neteisėtas paskolos gavimo faktas nepriklausomai nuo jos panaudojimo. Tokiu atveju kredito negrąžinimo priežastys neturi įtakos veikos kvalifikavimui, išskyrus jei kredito negrąžinimas yra susijęs su gautos paskolos pasisavinimu. Nustačius apgaule gautos paskolos pasisavinimo faktą, veika kvalifikuotina jau pagal BK 182 straipsnį. Taigi, BK 182 straipsnio sudėtis yra materiali – atsakomybė atsiranda tik pasisavinus apgaule gautus pinigus.

Paminėtina, jog nuo 2019 m. liepos 27 d. (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2334 redakcija) buvo pakeistas BK 207 straipsnis, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nauja norma, nustatanti baudžiamąją atsakomybę už tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos gavimą apgaule, kai dėl to valstybės ar Europos Sąjungos institucija, tarptautinė viešoji organizacija arba kitas juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę turtinę žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad BK 207 straipsnį papildžius 2 dalimi, įtvirtinus naują šio nusikaltimo sudėtį, vadovautis anksčiau minėtu aiškinimu tapo nebeįmanoma, nes šiuo papildymu suformuluota norma, apimanti tiek apgaulingą tikslinės paramos, subsidijos ar dotacijos gavimą, tiek tokiais tyčiniais veiksmais didelės turtinės žalos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021, 8–12 punktai). Visgi, iš pateikto LAT išaiškinimo matyti, jog anksčiau nurodyta teismų praktika nebėra aktuali tik tais atvejais, kai apgaule gaunama tikslinė parama, subsidija ar dotacija. Šiuo atveju, K. N. su kitais nuteistaisiais apgaulės būdu įgijo A. G. suteiktas paskolas. Taigi, anksčiau pacituota teismų praktika, atribojant sukčiavimą nuo kreditinio sukčiavimo, šiuo atveju išlieka aktuali.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis K. N. padarė BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuteistasis apgaulę panaudojo siekdamas pasisavinti turtą, t. y. negrįžtamai paversti jį savo nuosavybe.

Nustatyta, jog nuteistasis K. N. nuosekliai teigė, kad planavo A. G. paimtas paskolas grąžinti. Taip pat A. G. nurodė, kad N. G., D. G., R. P. ir K. N. sakė, kad jie mokės įmokas, jai pačiai jokių įmokų atlikti nereikės (t. 11, b. l. 12–16). Šią aplinkybę nurodė ir kiti nuteistieji – R. P. nurodė, kad K. N. ketino gautus pinigus kredito įstaigoms grąžinti (t. 30, b. l. 28–35); N. G. nurodė, kad jie sutarė, kad už kreditų grąžinimą bus atsakingi jie, o ne A. G. (t. 29, b. l. 2–8). Taip pat ir išteisintasis D. G. nurodė, kad girdėjo, kad visi kalbėjo, jog reikia investuoti į kažkokį verslą, tačiau jis aplinkybių nežino. Visi asmenys, buvę kambaryje, minėjo, kad grąžins paskolas (t. 30, b. l. 9–14). Visgi, teisėjų kolegija šiuos parodymus vertina kaip jų siekį sušvelninti atsakomybę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog K. N. ir kiti nuteistieji dėl blogos finansinės padėties, turimų įsipareigojimų, blogo kreditingumo reitingo ar kitų priežasčių negalėjo gauti paskolų savo vardu. Šią aplinkybę patvirtino nuteistasis N. G. – pastarasis paaiškino, kad jis, K. N., R. P. žinojo, jog greituosius kreditus galima gauti neįkeičiant turto. Jie visi turėjo gerų idėjų, bet mažai pinigų. Kadangi jie dėl savo reputacijos negalėjo imti paskolų, galvojo, iš kur gauti pinigų (t. 29, b. l. 2–8). Be to, vadovaujantis byloje esančiais „(duomenys neskelbtini)“ reitingais (2020 m. lapkričio 16 d. duomenimis), nuteistųjų K. N., N. G. vėlavimo atsiskaityti 90 d. ir daugiau tikimybė yra didžiausios rizikos – nurodoma, kad jie priklauso E3 rizikos klasei (99,99 proc. tikimybė) (t. 14, b. l. 119; t. 18, b. l. 62), o R. P. – C3 klasei (4,23 proc.) (t. 23, b. l. 78), taip pat ir Antstolių informacinėje sistemoje užregistruotas didelis kiekis bylų, vykdomų K. N., N. G., R. P. atžvilgiu (t. 14, b. l. 121–138; t. 18, b. l. 66–73; t. 23, b. l. 79–93). Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, jog tai patvirtina, kad finansų įstaigos nebūtų skolinusios K. N. ir kitiems nuteistiesiems paskolų, nes jų suteikimas buvo susijęs su didele rizika neatgauti paskolintų piniginių lėšų.

Akivaizdu, jog K. N. ir kiti asmenys šią aplinkybę suvokė (ji nėra ginčijama ir apeliaciniame skunde), todėl nutarė paskolas gauti neteisėtu būdu – per kitą asmenį. Bylos duomenys patvirtina, jog asmens, kurio vardu buvo sudaromos paskolos sutartys (A. G.), finansinė padėtis taip pat buvo bloga. Nuteistasis K. N. parodė, kad A. G. galėjo gauti paskolą, bet jos pajamos buvo mažos, todėl tokio dydžio paskolos ji gauti negalėjo (t. 29, b. l. 173–180). R. P. parodė, kad K. N. pasakė, kad yra galimybė gauti kreditą, bet reikia rasti žmogų, kuris neturi kreditinių įsipareigojimų, antstolių. Jis pažinojo A. G. vyrą bei pakalbėjo su A. G. (t. 30, b. l. 28–35), šios finansinė padėtis buvo prasta ir ji sutiko su jo sąlygomis (t. 23, b. l. 107–111). Taip pat ir pati A. G. teigė, kad ji neprieštaravo, kai jos vardu pildė paraiškas paskoloms gauti, nes net neįsivaizdavo, kad nuteistieji paims tokio dydžio paskolas. Tuo metu netikėjo, kad apskritai jos vardu duos paskolas, nes kai anksčiau ketino lizingu nusipirkti baldus, bankai jai neleido, nes rodė jos ankstesnį įsiskolinimą iš senų laikų (t. 10, b. l. 171–178). Aplinkybę, kad A. G. anksčiau jau kreipėsi dėl greitųjų kreditų, patvirtino ir N. G., kuris nurodė, kad A. G. turėjo susikūrusi paskyrų gauti greituosius kreditus, bet neatsiminė slaptažodžių. Jis suprato, kad A. G. tai nebuvo kažkas naujo, ji jau yra tą dariusi (t. 29, b. l. 2–8). Taigi, nuteistieji, suprasdami, jog negali paskolų gauti patys, jog jos teisėtu būdu negali gauti ir A. G., fiktyviai įdarbino A. G. ir pateikė apie ją tikrovę neatitinkančius duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondui bei vėliau neteisingus duomenis pateikė finansų bendrovėms. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog nuteistieji suvokė, kad A. G. pati paskolų negrąžins.

Be to, svarbu įvertinti ir tai, jog A. G., gavusi paskolas, didžiąją dalį šių pinigų (81 061 Eur) išgrynino (dalį jų – nuteistieji prieš tai pervedė į kitas A. G. banko sąskaitas). A. G., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad sekančią dieną jai liepė važiuoti į (Š) banką, (Pa), (Sw) ir (L) bankus bei išgryninti gautus pinigus (t. 10, b. l. 171–178). Šią aplinkybę patvirtina ir A. G. bankų sąskaitų apžiūros protokolas (t. 9, b. l. 90–94).

Nuteistieji iš esmės patys patvirtino, jog pinigai buvo išgryninti tam, kad nebūtų galima atsekti tolimesnio jų judėjimo, t. y. to, jog A. G. juos perleido kitiems asmenims bei to, kokiems asmenims juos perleido. K. N., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, į klausimą, kodėl pinigus reikėjo išgryninti, atsakė, kad nežino, to reikėtų klausti R. P. ir N. G. Dažniausiai taip daroma tada, kai yra planas negrąžinti pinigų arba abejonė, kad pavyks grąžinti pinigus (t. 18, b.1. 88–99). Apklausiamas teisme K. N. jau nurodė, kad negali paaiškinti, kodėl taip pasakė, patirtis rodo, kad taip būna (t. 29, b. l. 186–189). N. G. nurodė, kad verslo plėtojimui nėra būtinai reikalingi grynieji pinigai. Šiuo atveju, kaip suprato, K. N. liepė išgryninti dalį pinigų (t. 15, b. 1. 1–7). Taip pat į klausimą, kodėl visus pinigus reikėjo išgryninti, N. G. atsakė, kad pervesti pinigus tiesiai iš A. G. sąskaitų buvo pernelyg pavojinga, nes visi pavedimai ir pinigų judėjimai nesunkiai atsekami, jie to nenorėjo (t. 15, b. 1. 11–20). N. G. teisme nurodė, kad jie tuo metu galvojo, kad geriau gryninti gautus pinigus, nedaryti pavedimų, kad nebūtų tiesioginių sąsajų (t. 29, b. l. 2–8).

Taip pat dalis A. G. vardu gautų pinigų nuteistiesiems buvo perduoti ir atliekant pavedimus, tačiau šie pavedimai nebuvo atliekami tiesiogiai į nuteistųjų banko sąskaitas. Nustatyta, jog iš A. G. banko sąskaitos 3 000 Eur buvo pervesti už automobilio nuomą UAB „(Š)“. N. G. pripažino, kad gavus paskolas, pinigai buvo pervesti UAB „(Š)“ už automobilio nuomą. Nuomos pinigus sumokėjo jis, o nuomotu automobiliu važinėjo A. G. (t. 29, b. l. 131–136). Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, jog iš 2020 m. spalio 19 d. CD laikmenos, kurią pateikė AB „(Sw)“, apžiūros protokolo matyti, kad po to, kai 2019 m. gegužės 23 d. iš A. G. sąskaitos į UAB „(Š)“ sąskaitą buvo pervesti 3 000 Eur, tą pačią dieną iš UAB „(Š)“ sąskaitos į sąskaitą (duomenys neskelbtini) ((Rj) (duomenys neskelbtini)) pervesta 1 800 Eur (t. 9, b. l. 135–137). N. G. patvirtino, jog jis buvo kompanijos (Rj) sąskaitos naudotojas (t. 15, b. l. 36–37). Taip pat 19 004,39 Eur buvo pervesti į UAB „(V)“ banko sąskaitą. Nustatyta, jog šie pinigai buvo perduoti atliekant bankinį pavedimą tik todėl, kad bankas, kilus įtarimams, sustabdė galimybę disponuoti pinigais, buvo nuspręsta pavedimą bankui pagrįsti tuo, jog A. G. iš vienos iš nuteistųjų įmonės (UAB „(V)“) perka traktorių. Vėliau dalis šių pinigų buvo pervesti į K. N. įmonę (UAB „(I)“). Šią aplinkybę nurodė patys nuteistieji. K. N. paaiškino, kad AB „(Ši)“ buvo sulaikyti pinigai, todėl jie galėjo tik pavedimu išmokėti pinigų sumą bei pasiūlė atvaizduoti traktoriaus pirkimą. Šitie veiksmai buvo atlikti ne tam, kad įsigytų traktorių, o tam, kad bankas duotų pinigus (t. 29, b. l. 173–180). N. G. nurodė, jog A. G. su traktoriaus pirkimo dokumentais nuėjo į AB „(Ši)“, kadangi AB „(Ši)“ gryninti pinigų nebeleido, reikėjo atlikti pavedimą (t. 29, b. l. 2–8). Taip pat iš A. G. banko sąskaitos buvo atliktas 6 000 Eur pavedimas į UAB „(Me)“ banko sąskaitą. K. N. parodė, kad šie pinigai buvo pervesti jam su R. A. Nurodė, kad UAB „(Me)“ buvo grąžinta paskola, kuri buvo skirta šluotų pirkimui. 6 000 Eur buvo jo verslui skirti pinigai (t. 29, b. l. 173–180). R. A. patvirtino, jog jis buvo UAB „(Me)“ vadovas ir akcininkas (t. 27, b. l. 100–107).

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog didžioji dalis gautų pinigų buvo išgryninami, perduodami atliekant pavedimą, kuris pagrindžiamas fiktyviu sandoriu, dėl to, kad bankas neleido jų išgryninti, taip pat pavedimai buvo atliekami ne tiesiogiai į nuteistųjų banko sąskaitas, taip pat įvertinus pačių nuteistųjų paaiškinimus dėl pinigų gryninimo tikslo, nekyla abejonių, jog pinigai nuteistiesiems buvo perduoti tokiu būdu, siekiant apsunkinti tolimesnį pinigų judėjimo nustatymą. Be to, akivaizdu, jog nėra tikslo slėpti, kam perduodami A. G. vardu gautos paskolos, jei po to šiuos pinigus siekiama grąžinti.

Taip pat K. N. nurodė, kad jis su kitais nuteistaisiais aptarė, jog kitas žmogus gali gauti paskolą ir ją perskolinti jų verslams, vienas iš tų žmonių buvo A. G. Visgi, teisėjų kolegijos manymu, svarbu pažymėti, kad A. G. nuteistojo K. N. bei kitų nuteistųjų praktiškai nepažinojo bei perdavė jiems dideles pinigų sumas, kurių perdavimas nebuvo teisiškai įformintas, t. y. pinigų skolinimo sutartys nebuvo sudarytos. K. N. teigė, kad su A. G. buvo žodiniai susitarimai „(duomenys neskelbtini)“ viešbutyje, jis negalėjo atsakyti, kodėl nesudarė rašytinių susitarimų (t. 29, b. l. 173–180), tačiau, jis nurodė ir tai, kad jeigu paskolos sutartis neparašoma, tada yra problematiška, o jeigu pavedimai, tai viskas gerai (t. 29, b. l. 186–189). N. G. nurodė, kad to, kad iš A. G. paėmė grynus pinigus, jie neužfiksavo jokiuose dokumentuose (t. 15, b. 1. 1–7), sutarčių nebuvo, sutarė tik žodžiu (t. 29, b. l. 131–136). D. G. nurodė, kad pinigų perdavimo niekaip neįformino (t. 16, b. l. 51–56). A. G. nurodė, kad grynų pinigų perdavimai nebuvo fiksuoti jokiuose dokumentuose (t. 11, b. l. 12–16). Taip pat nuteistasis K. N. negalėjo paaiškinti ir to, kodėl nebuvo galima sudaryti paskolos sutarties, o reikėjo sudaryti sutartį dėl traktoriaus pirkimo, nors pats parodė, jog jo vertinimu, bankui buvo nesvarbu, kokių dokumentų pagrindu bus išmokėti pinigai (paskolos sutarties pagrindu ar traktoriaus pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu) (t. 18, b. l. 141–146). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, jog nuteistasis K. N. su kitais nuteistaisiais siekė, jog nebūtų galima nustatyti A. G. išmokėtų pinigų tolimesnio judėjimo.

K. N. teigia, jog gautus pinigus investavo į verslus bei iš gauto pelno planavo grąžinti paskolas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti K. N. teiginiais, jog jis vystė verslus. Šią aplinkybę patvirtina K. N. ir kitų nuteistųjų apklausos protokolai, kiti K. N. pateikti paaiškinimai, dokumentai, kuriuose užfiksuoti pastarojo susirašinėjimai dėl verslo, pateikti komerciniai pasiūlymai, taip pat K. N. pateikti UAB „(V)“ sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad UAB „(I)“ ir kitos bendrovės atliko pavedimus į UAB „(V)“ sąskaitą bei iš karto po to UAB „(V)“ atliko mokėjimus UAB „(S)“ (iš kurios, nuteistųjų teigimu, bendrovė buvo pasiėmusi paskolas verslui), subjektui iš (duomenys neskelbtini) (iš kurio, nuteistųjų teigimu, bendrovė įsigijo prekes), taip pat, K. N. teigimu, UAB „(I)“ bei jo tėvas tiesiogiai mokėjo įmokas UAB „(S)“ (t. 31, b. l. 35–41; 175). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad praktiškai visi šie mokėjimai buvo atlikti iki K. N. gaunant A. G. pinigus (pastarojo teigimu, jis pinigus gavo tik 2019 m. gegužės 28 d. (į UAB „(Me)“ sąskaitą) ir 2019 m. birželio 3 d. (į UAB „(V)“ sąskaitą)). Be to, aplinkybė, jog K. N. vystė verslus, ir nebuvo ginčijama – priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas (skundžiamo nuosprendžio 198 puslapis), ji nekelia abejonių ir apeliacinės instancijos teismui. Tačiau tai, kad K. N. vystė verslus, nepagrindžia, kad jis, panaudojęs A. G. pinigus verslų veikloje, turėjo tikslą gautus pinigus grąžinti.

Nustatyta, jog K. N. parodymai apie tai, kiek pastarasis gavo pinigų iš A. G., į kokius verslus juos investavo, buvo nenuoseklūs. Pirmosios apklausos metu K. N. nurodė, kad jis iš viso neatsimena 19 004,39 Eur pavedimo, atlikto iš A. G. sąskaitos į UAB „(V)“ sąskaitą. Teigė, jog iš A. G. paimtų paskolų jis su R. A. savo verslui (šluotų ir aliejaus pirkimui) gavo apie 20 000 Eur, kurie realiai ir buvo panaudoti šioms prekėms įsigyti (t. 18, b. 1. 82–87). Sekančios apklausos metu K. N. jau teigė, kad su gautais pinigais refinansavo turimas paskolas, o ne pirko naujas prekes – parodė, kad buvo padarytas 19 000 Eur pavedimas į UAB „(V)“ sąskaitą, tai buvo trumpalaikių paskolų refinansavimas, šie pinigai buvo investuoti į R. A. ir UAB „(V)“ projektus. Jis R. A. paprašė iš UAB „(V)“ sąskaitos į UAB „(I)“ sąskaitą atlikti 14 210 Eur bankinį pavedimą, nes jam reikėjo refinansuoti trumpalaikes paskolas. K. N. su R. A. buvo sutarę, kad jis (K. N.) padės gauti apyvartines lėšas į prekybą ir nekilnojamojo turto projektus. Taip pat teigė, kad jis pažįsta V. R., nes viename projekte abu su juo buvo nukentėję dėl panašios situacijos, kaip ir su A. G. V. R. vardu paimtas paskolas investavo į MB „(L)“ (D) (t. 18, b.1. 88–99). Pateiktuose rašytiniuose parodymuose K. N. teigė, kad iš A. G. gautos paskolos dalies, R. A. vadovaujamos įmonės gavo 25 000 Eur. Jo prašymu N. G. arba R. P. iš A. G. sąskaitos dalį gauto kredito – 19 000 Eur pervedė į UAB „(V)“ sąskaitą, o 6 000 Eur – į UAB „(Me)“ sąskaitą. Teigė, kad su R. A. susipažino 2018 m. pabaigoje, kai jam reikėjo paskolų ir apyvartinių lėšų prekybos verslui, nekilnojamojo turto išvystymo projektams. Į R. A. verslus ir įmones (daugiausiai UAB „(V)“) UAB „(I)“ ir kitos įmonės investavo apie 30 000 Eur (nuo 2019 m. vasario iki balandžio mėn.) t. y. iki A. G. paskolų gavimo (t. 18, b. l. 115–119). Kituose rašytiniuose paaiškinimuose K. N. teigė, kad 19 000 Eur, kurie buvo pervesti UAB „(V)“, buvo panaudoti taip: 1) 2 538,75 Eur – mokesčiams, transportui, kreditams ir apyvartinėms lėšoms, 2) 9 256,20 Eur buvo grąžinta skola už su N. G. susijusia įmone, kuri pervedė 9 000 Eur į UAB „(V)“ sąskaitą aliejaus ir vyno pirkimui, o UAB „(V)“ 2019 m. gegužės 7 d. pervedė šias lėšas į (duomenys neskelbtini) tiekėjui, taip pat dalis skolos už UAB „(V)“ komandiruotes ir keliones pas tiekėjus; 3) UAB „(I)“ pervedė 4 000 Eur į S. S. D. sąskaitą pagal investicinį memorandumą. Taip pat paaiškino, jog 6 000 Eur, kurie buvo pervesti UAB „(Me)“ buvo panaudoti refinansuojant paskolą – su N. G. susijusi įmonė buvo paskolinusi UAB „(V)“ 6 000 Eur šluotų pirkimui iš (duomenys neskelbtini) (t. 18, b. l. 141–146). Apklausiamas teisme K. N. teigė, jog jis su R. A. pavedimais į UAB „(V)“ ir UAB „(Me)“ banko sąskaitas gavo apie 25 000 Eur, šie pinigai buvo skirti verslui. Iš UAB „(V)“ į UAB „(I)“ buvo atliktas 14 210 Eur pavedimas, nes reikėjo sumokėti mokesčius, už transportą. Iš jų 4 000 Eur jis investavo į „(D)“ arba „(L)“ kavinę. Kita dalimi pinigų – 9 000 Eur jis refinansavo ankstesnę paskolą, kuri buvo suteikta vyno pirkimui, juos pervedė į N. G. įmonę. UAB „(Me)“ buvo grąžinta paskola, kuri buvo skirta šluotų pirkimams. Be to, teigė ir tai, kad jie su R. A. vykdė 2 projektus bei nurodė aplinkybes, susijusias su žemės sklypo verslu – teigė, kad jie norėjo pakeisti sklypo paskirtį į namų valdos ir pakelti jo vertę (ankstesnių apklausų metu nuteistasis tik užsiminė, jog vienas iš R. A. verslų buvo nekilnojamo turto vystymo projektai) (t. 29, b. l. 173–180).

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo parodymų keitimas, t. y. vienų apklausų metu teigiant, kad pastarasis iš A. G. verslų vystymui gavo 20 000 Eur, o vėliau – 25 000 Eur, vienos apklausos metu teigiant, kad apie 19 000 Eur pavedimą nieko nežino, o kitų – pripažįstant, jog šis pavedimas buvo atliktas jo prašymu, taip pat vienų apklausų metu nurodant, kad pinigai buvo investuoti į prekių įsigijimą, o kitų – kad jais buvo refinansuotos jau turimos paskolos, įvykdyti kiti įsipareigojimai, teigiant, jog buvo investuota ir į kavinę, taip pat nurodoma, kad buvo vykdomas ir verslas, susijęs su žemės sklypo paskirties pakeitimu, kelia abejonių šio asmens parodymų tikrumu bei suteikia pagrindą jais abejoti.

Be to, iš apžiūros protokolo matyti, jog po to, kai iš A. G. banko sąskaitos į UAB „(V)“ banko sąskaitą buvo atliktas 19 004,39 Eur pavedimas, ši bendrovė atliko tokius pavedimus: 14 210 Eur pervedė UAB „(I)“; 556,60 Eur – UAB „(Li)“ (mokėjimo paskirtis – transporto paslaugos PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini)); 1 700 Eur – UAB „(Na)“ (mokėjimo paskirtis – avanso grąžinimas); 2 537,71 Eur – VMI (t. 9, b. l. 90–94). Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad R. A. (UAB „(V)“ akcininkas ir vadovas), apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad jis pavedimų UAB „(Li)“, UAB „(Na)“ tikrai neatliko, jis nežino, už ką šie pavedimai. Prisijungimus prie UAB „(V)“ banko sąskaitos turėjo K. N. (t. 21, b. l. 107–113). Apklausiamas teisme R. A. nurodė, kad šių mokėjimų neatsimena (t. 30, b. l. 33–35). Liudytoja L. G. nurodė, jog anksčiau ji buvo UAB „(Na)“ direktorė, bet realiai ši įmonė jokios veiklos nevykdė. Apie tai, kad 2019 m. birželio 3 d. iš UAB „(V)“ į UAB „(Na)“ sąskaitą buvo pervesti 1 700 Eur, nežinojo, ji pati tokių pinigų negavo, pirmą kartą girdi šios įmonės pavadinimą. Nurodė, kad jos buvęs sutuoktinis N. G. galėjo turėti prisijungimus prie UAB „(Na)“ (t. 9, b. l. 79). Taigi, nors nuteistasis K. N. teigė, kad dalis pinigų buvo pervesti mokesčiams, transportui, kreditams ir apyvartinėms lėšoms, tačiau vienos iš bendrovių, į kurias buvo pervestos lėšos, vadovė parodė, kad ši bendrovė realiai veiklos nevykdė.

Taip pat siekiant nustatyti, ar K. N. iš A. G. gautus pinigus investavo į verslus, tam, jog gautų pelno ir jį panaudotų grąžinant paskolų įmokas, pirmiausia nustatyta, jog K. N. teigimu, dalis verslų, į kuriuos jis investavo iš A. G. gautus pinigus, buvo šluotų, aliejaus bei vyno verslai. Nuteistasis teigė, kad šiuos verslus pastarasis vykdė kartu su R. A. Visgi, R. A. parodymai dėl to, ar K. N. dalyvavo šiuose versluose, kito. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, R. A. nurodė, kad jis, kaip UAB „(V)“ direktorius, šluotas pirko 2018 m. balandžio mėn. Aliejų - 4 paletes pirko 2019 m. gal balandžio mėn. Pažymėjo, kad sandoriuose dėl aliejaus ir šluotų K. N. nedalyvavo ir jokių lėšų į šiuos sandorius neinvestavo. Kalbėjo su K. N. apie tai, kad jei jis investuotų į šluotas ir aliejų, tai pelną dalintųsi, bet kadangi neinvestavo, tai daugiau šia tema ir nekalbėjo. Apie šluotų ir aliejaus verslą K. N. viską žino iš jo, šiam papasakojo, kadangi K. N. ketino įmonę pirkti (t. 21, b. 1. 98–103). Apklausiamas teisme R. A. jau nurodė, kad planavo pirkti aliejų, šluotas. Jis turėjo parūpinti prekes, o K. N. turėjo surasti finansinių lėšų, kad sumokėtų už produkciją (t. 27, b. l. 100–107). Visgi, svarbu pažymėti, jog nors K. N. pirmosios apklausos metu teigė, kad verslui (šluotų ir aliejaus pirkimui) gavo apie 20 000 Eur, kurie realiai ir buvo panaudoti šios prekėms įsigyti, tačiau vėlesnių apklausų metu pats nurodė, kad pinigus naudojo anksčiau paimtų paskolų refinansavimui bei į R. A. verslus iš UAB „(I)“ ir kitos įmonės investavo apie 30 000 Eur nuo 2019 m. vasario iki balandžio mėn. t. y. iki A. G. paskolų gavimo. Be to, ir R. A., apklausiamas teisme, paaiškino, kad nors anksčiu teigė, kad nei K. N., nei UAB ,,(I)‘‘ į UAB ,,(V)‘‘ nieko neinvestavo nei iki 2019 m. gegužės 23 d., nei po 2019 m. gegužės 23 d., tačiau vis dėlto K. N. įmonė pinigus investavo. K. N. buvo investuotojas 2018 m. pabaigoje – 2019 m. pradžioje. Po 2019 m. gegužės mėn. K. N. investicijų nebuvo (t. 27, b. l. 100–107). Taigi, nuteistasis R. A. patvirtino, jog K. N. į jo verslus investavo, tačiau ne iš A. G. gautų pinigų, o pats K. N. iš esmės teigė, kad investavimas į verslus pasireiškė ankstesnių įsipareigojimų refinansavimu, mokesčių apmokėjimu (tik pirmos apklauso metu teigė, kad už šiuos pinigus buvo perkamos prekės).

Taip pat nuteistasis K. N. teisme teigė, kad kitas verslas, į kurį jis investavo lėšas, yra susijęs su žemės sklypo verslu. R. A. taip pat parodė, kad UAB „(V)“ (jis pats) paėmė kreditą (80 000 Eur) iš finansų bendrovės „(S)“ statybų projektų vystymui, įkeičiant UAB „(Na)“ (savininkas yra jis) priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Apie šį projektą papasakojus K. N., šis pareiškė norą jame dalyvauti, už tai prašydamas perrašyti šios įmonės 49 arba 51 proc. akcijų, už kurias jis žodžiu pažadėjo dengti finansų bendrovei „(S)“ kreditą ir palūkanas (t. 21, b. 1. 107–120; t. 27, b. l. 100–107). Visgi, atkreiptinas dėmesys, jog K. N. nurodė ir tai, kad į žemės sklypą taip pat neinvestavo A. G. pinigų, žemės sklypo projektą jie su R. A. vystė atskirai. Tik po to, kai jie gavo pajamas, reikėjo pasirinkti, ar mokėti A. G., ar už žemės sklypą (t. 29, b. l. 173–180).

Atkreiptinas dėmesys, jog bent dalis skolų, kurios K. N. teigimu, buvo grąžintos panaudojant A. G. pinigus, buvo susijusios su kitų nuteistųjų įmonėmis – K. N. parodė, kad UAB „(Me)“ pinigai buvo pervesti, nes su N. G. susijusiu įmonė buvo paskolinusi UAB „(V)“ pinigų, taip pat 9 256,2 Eur buvo grąžinta skola įmonei, susijusiai su N. G., kuri pervedė UAB „(V)“ 9 000 Eur prekių įsigijimui (t. 18, b. l. 144). Taip pat, kaip jau aptarta, UAB „(Na)“, kuriai UAB „(V)“ pervedė dalį iš A. G. gautų pinigų, taip pat buvo susijusi su N. G. Paties nuteistojo K. N. teigimu, jie vėlavo mokėti mokėjimus, susijusius su žemės sklypu, jeigu būtų greitai pakeitę sklypo paskirtį, pardavus sklypą jie būtų grąžinę paskolą. Visgi, kaip minėta, pats K. N. nurodė, jog iš A. G. gautų pinigų nuteistasis į šį verslą neinvestavo bei tik vėliau investavo iš kitų verslų gautas pajamas.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo K. N. parodymus, jo pateiktus dokumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. N. vykdė verslus, jų veikloje naudojo pinigus, gautus iš A. G., tačiau iš verslų vystymo gautų pajamų nenaudojo A. G. vardu paimtų paskolų grąžinimui, t. y. nuteistasis dalį pinigų pervedė į savo įmonę UAB „(I)“, refinansavo bendrovių jau turimus įsiskolinimus (kurių bent dalis buvo susijusi su kitais nuteistaisiais, kurie kartu su K. N. A. G. vardu ėmė paskolas), mokėjo einamuosius mokesčius, transporto išlaidas, jo teigimu, dalį lėšų investavo į verslus („(L)“ kavinę), taip pat iš gautų pajamų investavo į žemės sklypo paskirties keitimą (nors, jo paties teigimu galėjo šiuos pinigus panaudoti paskolų įmokų mokėjimui, tačiau nusprendė juos investuoti kitur), t. y. naudojo juos savo poreikiams. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog nuteistasis K. N. tikslo grąžinti gautų paskolų neturėjo.

Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, išvadą, jog K. N. realiai neplanavo grąžinti A. G. paskolų, patvirtina ir R. A. parodymai dėl prognozuojamo pelno. Nors K. N. apeliaciniame skunde teigė, kad pelnas turėjo siekti 50 – 100 proc., tačiau R. A. teigė, jog iš K. N., N. G. iki traktoriaus pirkimo į UAB ,,(V)“ buvo investuota apie 15 000 Eur, verslo plane buvo prognozuojamas nuo 10 iki 15 procentų pelnas. Pavyzdžiui, jei investuojama 15 000 Eur, pelnas sudaro 1 500 Eur. Taip pat teigė, kad šluotas nupirkus už 1 Eur, didmenoje ketino parduoti maždaug po 2 Eur, tačiau nuo prekės vertės apie 30 procentų sudarė transporto ir kitos išlaidos (t. 27, b. l. 100–107). Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad nuteistieji pinigus A. G. vardu skolinosi imdami vartojimo kreditus, todėl turėjo finansų įstaigoms mokėti ir sąlyginai dideles palūkanas – pavyzdžiui UAB „(B)“ už suteiktą paskolą nustatė 12 proc. metines palūkanas (t. 1, b. l. 52); UAB „(Bn)“ metinė palūkanų norma – 26 proc. (t. 1, b. l. 162); AS „(B)“ vartojimo kredito palūkanų norma – 7 proc. (t. 1, b. l. 177); AB „(T)“ metinė kredito palūkanų norma – 9,9 proc. (t. 2, b. l. 12); AS „(C)“ metinė palūkanų norma – 11,8 proc. (t. 2, b. l. 80).

Taip pat, teisėjų kolegijos manymu, svarbu įvertinti ir tai, ar A. G. vardu paimtos paskolos buvo grąžinamos. Vadovaujantis A. G. banko sąskaitų apžiūros protokolu nustatyta, kad A. G. iš jai suteiktų paskolų bendrovėms sumokėjo iš viso 2 233,84 Eur įmokų. Šią sumą sudaro: 2019 m. birželio 15 d. 1 163,64 Eur mokėjimas UAB „(B)“; 2019 m. birželio 25 d. 114,29 Eur mokėjimas AB „(T)“, 2019 m. birželio 25 d. 195,34 Eur mokėjimas UAB „(B), 2019 m. birželio 26 d. 314,15 Eur mokėjimas AS „(B)“, 2019 m. liepos 4 d. 14 Eur mokėjimas UAB „(B)“, 2019 m. liepos 4 d. 105,71 Eur mokėjimas UAB „(M)“, 2019 m. liepos 5 d. 238,49 Eur mokėjimas UAB „(M)“, 2019 m. liepos 5 d. 61,22 Eur mokėjimas (B) (t. 9, b. l. 90–94).

Ikiteisminio tyrimo metu K. N. teigė, kad 2019 m. birželio 15 d. iš savo įmonės UAB „(I)“ jis atliko 1 164 Eur pavedimą A. G. Taip pat UAB „(I)“ pavedimais pervedė laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 9 d. iki 2019 m. spalio 8 d. M. P. 1 240 Eur, kad jis šiuos pinigus perduotų A. G. Nuteistojo teigimu, jis savo įsipareigojimus A. G. vykdė (t. 18, b. l. 117). Nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl UAB „(I)“ atliktų pavedimų M. P., A. G. patvirtina byloje esantis bendrovės sąskaitos išrašas, pavedimo išrašas (t. 18, b. l. 130–131). Teisme K. N. teigė, kad pradžioje A. G. buvo grąžinta 1 000 – 1 500 Eur pavedimu. Atsakydamas į klausimus K. N. nurodė, kad A. G. 2019 m. birželio 15 d. atliktas mokėjimas, kurio paskirtis – avanso grąžinimas už UAB „(V)“, buvo skirtas grąžinti paskolos dalį A. G. Taip pat teigė, jog po to, kai atsiėmė pinigus iš projektų, dar pervedė apie 9 000 Eur (t. 29, b. l. 173–180).

Nors K. N. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat apeliaciniame skunde teigė, kad pinigus A. G. grąžino ir per R. P. sūnų M. P., šiam nuo 2019 m. liepos 9 d. atliko pavedimus iš viso 1 240 Eur sumai, tačiau teisme nuteistasis šios aplinkybės nenurodė. Taip pat nuteistasis nepaaiškino, kodėl vieną įmoką atliko iš bendrovės sąskaitos į A. G. sąskaitą tiesiogiai, o kitus mokėjimus, jo teigimu, atliko per R. P. sūnų. Be to, kaip minėta aukščiau, nurodytu laikotarpiu A. G. vardu paskolų įmokos nebuvo grąžinamos – paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2019 m. liepos 5 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti, kad nuteistasis šiuos mokėjimus su paskola nesusijusiam asmeniui pervedė turėdamas tikslą grąžinti dalį A. G. paskolos bei šie nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo, vertinami kaip jo siekis sušvelninti atsakomybę.

Taip pat matyti, jog K. N. įmonei UAB „(I)“ pervedus 1 164 Eur A. G., iš pastarosios sąskaitos tą pačią dieną pinigai (vienkartinis tarpininkavimo mokestis – 1 163,64 Eur) buvo pervesti UAB „(B)“. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad K. N. įmonė grąžino dalį A. G. vardu paimtų paskolų įmokų. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė nepaneigia, jog pastarojo tyčia buvo nukreipta gautus pinigus pasisavinti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs grąžintų paskolų sumą, laikotarpį, kada paskolų įmokos buvo mokamos (t. y. tik kelias savaites po jų paėmimo), tai, jog, kaip aptarta, K. N. iš A. G. gautus pinigus naudojo savo nuožiūra (refinansavo ankstesnes įmonių paskolas, mokėjo mokesčius ir pan., iš investuotų įmokų gavęs pajamas jas investavo kitur, o ne grąžino įmokas), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad K. N. iš savo valdomos bendrovės sumokėjo dalį sumos už A. G. vardu paimtas paskolas, vertinama kaip paskolų grąžinimo imitavimas, siekiant nutolinti nusikalstamų veiksmų, juos atlikusių asmenų išaiškėjimo faktą. Taip pat ir N. G. parodė, kad K. N. dengė tik degančius mokėjimus, kai kreditoriai norėjo nutraukti sutartis, K. N. bandydavo organizuoti kažkokius mokėjimus (t. 29, b. l. 131–136).

Be to, priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, jog jau vykstant ikiteisminiam tyrimui K. N., žinodamas apie gresiančią atsakomybę, sumokėjo dalį A. G. vardu paimtų paskolos įmokų. Nurodytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad apgaule iš nukentėjusiojo užvaldyto turto vėlesnis grąžinimas gali būti reikšmingas sprendžiant bausmės dydžio ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą, tačiau savaime nepaneigia BK 182 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių (tyčios apgaulės būdu užvaldyti turtą), kurie nagrinėjamoje byloje nustatyti, buvimo.

Padarytų išvadų nepaneigia ir užfiksuoti K. N. ir kitų asmenų pokalbiai. Iš byloje esančio K. N. ir N. G. susirašinėjimo nustatyta, kad vieno iš susirašinėjimo metu N. G. K. N. parašė: „O A. gi į 3 dalis. Jeigu iš viso 2,5, tai 2,5/3*2. Taip tarėmės. Surašyk, kam dega A., prašau“ (t. 17, b. l. 87). N. G., aiškindamas šį pokalbį, nurodė, kad kalbėjo apie tai, jog už A. G. paskolas bendrai trise mokės 2 500 Eur, tą sumą dalinant į tris dalis – jam, K. N. ir R. P. Jis K. N. klausė, kam skubiai reikia mokėti už A. G. paskolas. Nurodė, kad čia tik susirašinėjimas su K. N., bet jis pats niekada nepadenginėjo A. G. įmokų už paskolas, nes tai pagal susitarimą turėjo daryti K. N. (t. 15, b. 1. 11–20). Taip pat kito pokalbio metu K. N. parašė: „Reikia daryti. Padaryk dalį A. ir B. Mažiau klausyk D. G. Mes sutarėm mokėti“, taip pat rašė: „Pardavėjas bus Verslo garantas tikriausiai. A. įmonė. Nes kitaip bus sunku uždengti problemą“ (t. 17, b. l. 90–91). N. G., aiškindamas šį pokalbį nurodė, kad suprato, kad K. N. pripažįsta, jog A. G. paskolos tampa problema, nes iš verslų A. G. pinigai negrįžta. Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog R. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. G. jam nuolat sakė, jog kreditus išdavusios įmonės jau lipa ant kulnų su nuolatiniais priminimais apie pinigų grąžinimą. Jis klausė K. N., kas vyksta, kodėl yra negrąžinamos paskolos, nemokami procentai bankams, bet K. N. mokėdavo jį įtikinti, kad viskas tuoj bus gerai, tuoj pradės atsiskaitinėti. Iš pradžių jis sakė, kad perka kažkokį butą, tada teigė, kad jį remontuoja ir yra realus pirkėjas, vėliau pasakojimas apie butą dingo, atsirado aliejus, alyvuogės, šluotos. K. N. melavo kiekviename žingsnyje, o N. G. nuo jo bėgiojo, slapstėsi, vengė kelti ragelį. Jis vis tikėjosi, kad viskas susitvarkys ir jie pradės mokėti paskolas, bet kaip supranta, nemokėjo ir A. G. liko visi įsiskolinimai (t. 23, b. l. 107–111). Taigi, R. P. patvirtino, jog K. N. juos įtikindavo, sudarydavo įspūdį, kad paskolų įmokas sumokės, todėl šios K. N. žinutės, vertinant jas kitų aplinkybių kontekste, neleidžia spręsti, kad K. N. turėjo tikslą A. G. vardu paimtas paskolas grąžinti.

Iš baudžiamojoje byloje esančių užfiksuotų pokalbių matyti, jog A. G. informuodavo K. N. apie susidariusius įsiskolinimus finansų įstaigoms, apie tai, jog įstaigos į ją dėl to kreipiasi, o K. N. pastarąją ramino. Štai 2019 m. spalio 11 d. pokalbių metu (Nr. 552, Nr. 687) K. N. A. G. nurodė: „ta prasme tegul dabar išsimuitina ir ten tvarkosi, viskas, ramiai dabar <...> atvažiuos dar tas žmogus dar su tuom visom sąskaitom ir viską arba šiandien vakare arba rytoj. Sakyt pirmadienį atiduosim ir viskas“; „aš kalbėjau čia viskas sutvarkysim, dabar žiūrėk išmuitino ten tas visas kur tau atėjo tos šluotos, taip? <...> viskas ir ten, ir pradės mokėti“; 2019 m. spalio 14 d. pokalbio metu (Nr. 1147) nurodė: „šiandien turi išsimuitinti, išsimuitina iš karto mes atiduodamas, dalį sumoka ir tau iš karto įmeta. Bet aš nežinau čia bus po pietų geriausiu atveju“; 2019 m. spalio 15 d. (pokalbių Nr. 1563, Nr. 1688) nurodė: „ne tu žiūrėk, žiūrėk kokia situacija, mes laukiam prekių kaip ir yra ten gali važiuoti tikrinti, kai tik atiduoda mums prekes, nes ten muitinė atiduoda, iš karto mes padarom supranti“, „už aliejų sumokės blogiausiu atveju, ta prasme nu realiai sakyt ketvirtadienį po pietų ir padarysim, sudengsim beveik viską. Tikrai sumokėsim, palaukit <...> yra prekės, parduodam, viskas“, 2019 m. spalio 16 d. (Nr. 1776) nurodė: „problema yra tai, kad tas kas kuris tvarko jis pasirodo serga ten guli su 39 temperatūra ir nieko mes negalėjo padaryti <...> pasakysi kad žmogus serga, atveši tuos dokumentus tikrai, dabar tegul jie nespaudžia, ramiai tenai tegul pasiim ten tas dvi tirs dienas“; 2019 m. spalio 18 d. (Nr. 2592 ir Nr. 2633) nurodė: „ten dabar dar išėmėm tų prekių <...> ir ir nu realiai aš manau, kad trečdalį skolos iš karto padengsim <...> dabar nu ką sakyk, sumokėsim, aš negarantuoju kad viską šiandien kažką padarysim, bet šiaip manau kokia ten dešimt penkiolika tūkstančių iš kart sumos, dabar matau“; „dabar aš tau faktiškai taip, rytoj susitinku, ten atiduoda ką išmuitino, kas mūsų ir tada judam <...> ten kažkur už 50 000 Eur“ (t. 8, b. l. 98–115); 2019 m. spalio 19 d. pokalbio metu (Nr. 1042) K. N. nurodė: „Sakau, dabar dirbam žinok čia, nepanikuok, ta prasme. Vis tiek ten sudengs viską, nu“, 2019 m. spalio 21 d. pokalbio metu (Nr. 2331) nurodė: „(necenzūrinis žodis) nu tai aš sakau, gerai, aš pasistengsiu padaryti, va dabar. Pirmiausia žiūrėk, susirenkam produkciją dabar atiduodam ir aš manau, kad nu.. Aš tau sakiau, kad realiai įkris tikrai viskas rytoj. Tai tu paskambink tyrėjui, kad nu dabar veža produkciją, pardavinėjam, mokėsim“, 2019 m. spalio 22 d. pokalbio metu (Nr. 2678) nurodė: „Laukiu, jo, jo, bet aš, ten matai, gali būti ką ten, nu ne ši.. bet kokia dešimt, penkiolika tūkstančių iškart sumokės ir viskas. Tada mes ten viską sudengiam“, 2019 m. spalio 24 d. pokalbių metu (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodė: „Ramiai??? Viską sumokės dabar, tiksliai. Svarbiausia prekės yra <...> bet ten beveik visa suma dengiasi, vsio“, „ta prasme, dabar suma turi sutvarkyt apie dešimt, tai ten nu, sudengsim tuos degančius ir po to toliau pradės mokėt už prekes“; 2019 m. spalio 26 d. pokalbio metu (Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodė: „gerai žiūrėk, tenai dabar baigiam mes, aš manau, penktadienį dar nedavė da sprendimo, bet pirmadienį turim damušt. Aš tau atsiųsiu tas visas šluotas ten, su visais tais“; 2019 m. spalio 30 d. pokalbio metu (Nr. 9019) nurodė: „realiai aš manau, nežinau iki Vėlinių nespėsim pradėt mokėt, bet iškart po to viskas, judam“; 2019 m. lapkričio 4 d. (Nr. 11993) nurodė: „pajudėjo žinok ten <...> nu tai žinai, jeigu ten skaičiuojam... bus daugiau, ta prasme, viskas labai gerai, ta prasme, aš tau pa.. kažkur apie dešimt tūkstančių jau bus iškart“; 2019 m. lapkričio 15 d. (Nr. 19416) nurodė: „vis tiek pradės mokėt, čia nėra. Dabar važiuoju dar šluotų paimsiu“ (t. 7, b. l. 139–173).

Taigi, nors pokalbių metu K. N. nuolat žadėjo, kad prekės greitai bus išmuitintos, parduotos ir A. G. skolos bus grąžintos (be to, pastarasis ne kartą žadėjo, kad tai įvyks jau artimiausiu metu – „šiandien turi išsimuitinti“, „realiai įkris tikrai viskas rytoj“, „pirmadienį turim damušt“, „Dabar važiuoju dar šluotų paimsiu“, taip pat žadėjo A. G. perduoti dideles pinigų sumas: „dešimt penkiolika tūkstančių iš kart sumos“, „ten kažkur už 50 000 Eur“, „kokia dešimt, penkiolika tūkstančių iškart sumokės“, „ten beveik visa suma dengiasi“, „kažkur apie dešimt tūkstančių jau bus iškart“), tačiau matyti, kad A. G. skolos šių pokalbių metu ir vėliau taip ir nebuvo mokamos – kaip minėta, paskutinė įmoka buvo sumokėta 2019 m. liepos 5 d., o šie pokalbiai vyko 2019 m. spalio – lapkričio mėn. Be to, svarbu ir tai, jog pokalbių metu K. N. nurodydavo A. G. perduoti šią informaciją finansų įstaigoms, tyrėjui: „nu realiai sakyt <...> tikrai sumokėsim, palaukit“, „pasakysi kad žmogus serga, atveši tuos dokumentus tikrai, dabar tegul jie nespaudžia, ramiai tenai tegul pasiim ten tas dvi tirs dienas“, „paskambink tyrėjui, kad nu dabar veža produkciją, pardavinėjam, mokėsim“. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant šiuos pokalbius kitų nustatytų aplinkybių kontekste, tokiu būdu K. N. siekė A. G. sudaryti įspūdį, jog paskolų įmokos bus sumokėtos, siekė, jog pastaroji šią informaciją perduotų kitiems asmenims bei tokiu būdu jis išvengtų atsakomybės.

Nuteistasis K. N. skunde nurodė, kad tuo laikotarpiu į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) buvo pristatytos šluotos, kurias pardavus buvo tikimąsi gero pelno, buvo sprendžiamas jų išmuitinimo klausimas. Iš UAB „(W)“ pateikto 2020 m. lapkričio 23 d. rašto dėl informacijos pateikimo matyti, kad 2019 m. rugsėjo 18 d. buvo atgabentos krovinys su šluotomis. 2019 m. rugsėjo 19 d. prekėms buvo atlikti muitinio sandėliavimo procedūra. Po įformintos sandėliavimo procedūras klientas kurį laiką dar bendravo telefonu, kadangi iškrautuose į sandėlį šluotuose buvo aptikti vabaliukai, neįmanomas kvapas, daug dulkių, klientas buvo nedelsiant perspėtas ir paprašytas kuo greičiau prekes išgabenti. R. A. nurodė šluotas išnešti į lauką, po to bendravimas su klientu pasidarė sudėtingas, jis neatsakinėjo ir nereagavo į paklausimus. 2019 m. lapkričio 14 d. muitinės tarpininkai paskaičiavo ir išsiuntė importo mokesčio paskaičiavimą, jokio atsakymo iš kliento nebuvo. 2020 m. balandžio 30 d. parašius R. A.: „R., paskambinkit dėl savo šluotų. Nesiuntinėkit tarpininkų. Prašom atvykti tiesiogiai“, gavo atsakymą: „Atleiskit, tai yra ne mano prekė“. Į šį atsakymą R. A. buvo atsakyta: „Jus užsakovas paslaugos, todėl prašom susisiekti“, tačiau daugiau komentarų, skambučių, pranešimų, elektroninių laiškų nuo to laiko nebuvo (t. 20, b. l. 183–184). Muitinės departamentas nurodė, kad duomenų apie 2018 m. sausio 1 d. – 2020 m. sausio 24 d. įformintas muitinės procedūras, kai prekių gavėju nurodoma UAB „(V)“, neužfiksuota (t. 20, b. l. 179). 2022 m. kovo 7 d. teisiamojo posėdžio metu R. A. parodė, kad po sulaikymo aliejaus ir šluotų verslas sustojo, prekės yra, ,,kabo‘‘ balanse, dalis parduota, dalis ne (t. 27, b. l. 100–107). Taigi, matyti, jog šių prekių pardavimo klausimas, kuris, K. N. teigimu, turėjo būti pelningas, siekiant grąžinti A. G. vardu paimtas paskolas, bent kurį laiką nebuvo sprendžiamas. Nors nuteistieji teigė, kad verslas nepavyko dėl suėmimo, tačiau R. A. iš suėmimo buvo paleistas 2019 m. gruodžio 6 d., o K. N. – 2020 m. sausio 30 d., kaip matyti iš sandėlio, kuriame saugomos prekės, atstovo rašto, R. A. šių prekių nenorėjo atsiimti net 2020 m. balandžio 30 d.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl K. N. tyčios pasisavinti pinigus, svarbu įvertinti ir kitų asmenų, su kuriais K. N. susitarė pinigus pasiskolinti A. G. vardu, tolimesnius veiksmus po paskolos paėmimo, taip pat tai, ar pastarieji siekė grąžinti paimtas paskolas. Nuteistasis N. G. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad iš paimtų paskolų gavo apie 20 000 Eur arba 25 000 Eur. Nurodė, kad jis suprato, kad jie daro nusikaltimą, t. y. sukčiauja, bet tai darė tikėdamiesi investuoti į K. N. sugalvotą verslą ir tokiu būdu užsidirbti pinigų (t. 15, b. 1. 1–7). Teigė, kad K. N. siūlė savo ir jo dalis investuoti į UAB „(V)“ verslus, į UAB „(N)“ valdomus žemės sklypus. Paaiškino, jog didžioji dalis pinigų, jam priklausančios iš A. G. gautų paskolų, buvo investuoti per K. N. į UAB „(V)“ verslus, bent jau taip jam sakė K. N. Grynais sau pasiliko tik 2 000 – 3 000 Eur (t. 15, b. 1. 1120). Teisme N. G. jau teigė, kad su A. G. ketino dviese investuoti į palėpę. A. G. savo dalį turėjo, jis taip pat turėjo 12 000 ar 13 000 Eur, iš A. G. gavo 29 000 Eur, bet jam pritrūko nepilnai 20 000 Eur, kad sudalyvautų A. G. projekte. Jie dalį palėpės išpirko, dalies ne. Tikėjosi, kad iš pirmos aliejaus partijos gaus 100 000 – 120 000 Eur, juos būtų investavę ir palėpės verslas būtų išsigelbėjęs (t. 29, b. l. 2–8). R. P. teigė, kad iš A. G. gavo 15 000 Eur. Jis ketino įsigyti svečių namus, reikėjo įnešti 60 000 Eur pradinį įnašą (t. 30, b. l. 28–35).

Taip pat, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog daugiau įmokų, nei aptarta anksčiau, neatliko ir kiti nuteistieji. R. P. parodė, kad jis yra nuvežęs ir sumokėjęs A. G. apie 600 Eur (t. 30, b. l. 28–35). Visgi, A. G. parodė, jog nuteistieji jai davė pinigų, tačiau jie buvo skirti pragyvenimui, tam, kad ji galėtų atvažiuoti į Kauną arba Vilnių, kai jie to prašė. N. G., D. G., R. P., K. N. jai sakė, kad įmokas jie iš gauto pelno, o jai jokių įmokų mokėti nereikės. Visi prisijungimo kodai prie jos sąskaitų buvo pas N. G. ir D. G. (t. 11, b. l. 12–16). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys, patvirtina, kad A. G. apskritai neturėjo rūpintis paskolų grąžinimu, ji neturėjo galimybės net naudotis dalimi jos vardu atidarytų banko sąskaitų. Be to, N. G. vienos apklausos metu teisme teigė, kad jis atiduodavo pinigus K. N. K. N. jam sakė, kad prisijungimai prie sąskaitos buvo pas D. G., jis, ar pats K. N. turėjo grafikus. Jis savo dalį K. N. perduodavo grynais arba pavedimu, atliko gal 5 ar 7 perdavimus, dažniausiai grynais (t. 29, b. l. 2–8). Visgi, kitos apklausos metu N. G. jau nurodė, kad buvo vienas arba du kartai, kai jis ar K. N. mokėjo palūkanas už A. G. kreditą. Jis (N. G.) vieną įmoką tikrai mokėjo, bet galbūt ir daugiau. Jis šiuos pinigus davė K. N. (t. 29, b. l. 131–136). K. N. taip pat nurodė, jog su N. G. sumokėjo pirmą įmoką, o antros jau negalėjo. N. G. sumokėjo įmokos trečdalį arba pusę. R. P. teigė, kad kažką duodavo pačiai A. G. (t. 29, b. l. 173–180).

Taigi, tai, jog N. G. parodymai apie aplinkybę, kiek jis gavo pinigų bei kur juos investavo, kito, tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad N. G., R. P. investavo iš A. G. gautus pinigus, taip pat tai, jog šie nuteistieji daugiau įmokų, siekiant grąžinti A. G. vardu paimtas paskolas, neatliko, sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad nuteistųjų susitarimas buvo nukreiptas į gautų pinigų pasisavinimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad visuma aukščiau aptartų aplinkybių, o būtent tai, kad K. N. su kitais nuteistaisiais, turėdami įsiskolinimų kitiems subjektams, blogą kreditingumo reitingą bei negalėdami savo vardu paimti paskolų, surado asmenį, kuris neturėjo pakankamai pajamų gauti paskoloms, tačiau neturėjo įsipareigojimų antstoliams, suklastojo dokumentus, nurodydami ženkliai didesnes pastarosios pajamas bei kreipėsi į finansų įstaigas prašydami A. G. vardu suteikti paskolas, taip pat tai, jog A. G. iš finansų įstaigų gauti pinigai buvo perleisti K. N. ir kitiems nuteistiesiems taip, jog būtų sunkiau nustatyti jų tolimesnį judėjimą – t. y. jų perleidimas buvo neįformintas, didžioji dalis pinigų išgryninti, dalis – perleisti pavedimais, tačiau ne į nuteistųjų banko sąskaitas, taip pat vieną pavedimą pagrindžiant fiktyviu sandoriu, be to, tai, kad K. N. parodymai apie aplinkybę, kur jis investavo gautus pinigus buvo nenuoseklūs, tai, jog nors K. N. vystė verslus, į juos investavo, tačiau iš verslų vystymo gautų pajamų nenaudojo A. G. vardu paimtų paskolų grąžinimui, dalį gautų pinigų pervedė į savo įmonę UAB „(I)“, taip pat pinigus naudojo refinansuoti ankstesnius bendrovių įsiskolinimus (bent dalis kurių – susijusios su kito nuteistojo įmonėmis), mokėjo einamuosius mokesčius, transporto išlaidas, taip pat iš verslų gautas pajamas investavo į kitą – žemės sklypo verslą, be to, įvertinus K. N. atliktų įmokų už A. G. paskolas dydį, tai, jog kiti nuteistieji, su kuriais K. N. veikė, bylos duomenimis, šių lėšų į verslus neinvestavo, bei daugiau įmokų už A. G. paskolas, neatliko, rodo iš anksto susiformavusią K. N. tyčią savo naudai, panaudojant apgaule, pasisavinti dalį A. G. vardu išduotų paskolų. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tokius K. N. veiksmus pagrįstai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmės

Nuteistojo gynėja prašo K. N. už BK 182 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas skirti švelnesnes bausmes – baudą arba laisvės apribojimą.

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Pažymėtina, kad bausmės rūšies ir dydžio parinkimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelnina ar sugriežtina tik tada, jei pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis K. N. pripažintas kaltu padarius vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, bei vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas K. N. už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ir nustatė jos dydį, švelnesnį nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamas laisvės atėmimas iki aštuonerių metų, o vadovaujantis BK 50 straipsnio 2 dalimi, terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių), o už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė arešto bausmę ir nustatė jos dydį, griežtesnį už vidurkį (vadovaujantis BK 49 straipsnio 3 dalimi už nusikaltimą nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, jog K. N. padarė vieną nesunkų nusikaltimą teisinės apyvartos funkcionalumui ir patikimumui bei vieną sunkų nusikaltimą nuosavybei, abu nusikaltimus padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas įvertino apgaulės būdu įgyto turto vertę, taip pat tai, jog nusikaltimais padaryta žala nėra atlyginta, tačiau nuteistasis vienam iš civilinių ieškovų atlygino dalį nusikaltimu padarytos žalos. Teismas nenustatė K. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatė, jog K. N. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, teismas įvertino K. N. asmenybę, t. y. tai, kad K. N. nusikaltimus padarė būdamas teistas, be to, jis nusikalto ir iki nusikalstamų veikų, nagrinėjamų šioje baudžiamojoje byloje, padarymo, tačiau apkaltinamieji nuosprendžiai buvo priimti vėliau. Taip pat tesimas įvertino ir ilgą proceso trukmę.

Nuteistojo gynėja prašo pripažinti K. N. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį nusikalstama veika padarytos turtinės žalos.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei nustatyti būtina konstatuoti vieną iš trijų alternatyvių sąlygų: kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti ją darant dalyvavusius asmenis.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-942/2017, 4.2 punktas). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016, 6.1 punktas).

Nustatyta, kad nuteistasis K. N. dėl tam tikrų esminių aplinkybių baudžiamojo proceso metu davė byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, taip klaidindamas bylą iš esmės nagrinėjusį pirmosios instancijos teismą. Nuteistasis K. N. viso proceso metu teigė, jog paskolas siekė grąžinti, nors, kaip jau aptarta, byloje esantys įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą. Be to, dalis nuteistojo parodymų proceso metu kito. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką, prisipažinimas nereiškia, jog kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės; taip pat kaltinamasis neturi visiškai sutikti su jo veikos teisiniu vertinimu, kuris pateiktas kaltinime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-1073/2019, 7 punktas). Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija tai, kad nuteistasis apklausų metu nurodė aplinkybes, kurias paneigia byloje esantys įrodymai, vertina ne kaip nuteistojo nesutikimą su jo atliktų veiksmų teisiniu vertinimu, o kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę. Taip pat ši aplinkybė parodo ir tai, kad K. N., duodamas parodymus, nėra nuoširdus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši aplinkybė atsakomybę lengvinančia pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-1073/2024, 20 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu iš K. N., N. G. bei R. P. solidariai priteista: AS „(B)“ – 39 223,52 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo; AB „(T)“ – 5 229,49 Eur; UAB „(B)“ – 32 219,51 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Nustatyta, kad teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis K. N. civilinei ieškovei AB „(T)“ atlygino 1 773,17 Eur (nuteistasis mokėjimus atliko 2025 m. kovo 18 d., 2025 m. kovo 19 d. ir 2025 m. balandžio 1 d.). Be to, nuteistasis pateikė duomenis, pagrindžiančius, kad UAB „(I)“ laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 10 d. iki 2022 m. sausio 10 d. sumokėjo už skolininkę A. G. 6 300 Eur civilinei ieškovei bendrovei „(P)“, 2022 m. rugpjūčio 10 d. „(P)“ pateikė pranešimą, kad atsisako civilinio ieškinio (ieškovė buvo pateikusi civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti 18 185,26 Eur sumą), kadangi įsiskolinimas priteistas civiline tvarka (t. 31, b. l. 3–6), taip pat jog UAB „(I)“ 2023 m. gegužės 8 d. ir 2023 m. gegužės 16 d. mokėjimais sumokėjo už skolininkę A. G. civilinei ieškovei AS „(B)“ 2 000 Eur (t. 31, b. l. 7–9).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš pateiktų dokumentų matyti, jog žalą bendrovei „(P)“, AS „(B)“, atlygino ne K. N., o UAB „(I)“. Nors K. N. nurodė, jog jis yra UAB „(I)“ vadovas ir akcininkas, tačiau teisės aktų reglamentuotas uždarosios akcinės bendrovės, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, jog bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pats K. N. nurodė, jog norėjo iš AS „(B)“ gauti patvirtinimą, kad bendrovė atsisakys pretenzijų jam, jei sumokės proporcingą paskolos dalį, tačiau AS „(B)“ nesutiko, todėl jis toliau nemokėjo (t. 31, b. l. 11–12). Taigi, pats K. N. patvirtino, jog turėjo galimybę civiliniam ieškovui AS „(B)“ atlyginti didesnę dalį žalos, tačiau to nepadarė. Paminėtina, jog kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, K. N. su kitais nuteistaisiais turi atlyginti žalą solidariai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Be to, kaip jau minėta, teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šiuo atveju K. N. pastangos atlyginti žalą vertinamos teigiamai, tačiau atlygintos žalos dalies nėra pagrindo vertinti kaip pakankamai ženklios bei pripažinti to K. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, aplinkybę, kad K. N. yra atlyginęs dalį nusikaltimu padarytos žalos, kaip jau aptarta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino, nors to ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

K. N. 2019 m. lapkričio 20 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, 2021 m. kovo 15 d. surašytas kaltinamasis aktas, 2021 m. kovo 24 d. baudžiamoji byla gauta pirmosios instancijos teisme, 2026 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko ilgai. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, nustatyta, jog proceso trukmė užsitęsė, nes dalis teisiamųjų posėdžių buvo atidėti dėl advokatų užimtumo, ligos, teisėjo teisėto nebuvimo darbe, nuteistųjų ligos, taip pat į dalį teisiamųjų posėdžių neatvyko nuteistieji (ne nuteistasis K. N.), taip pat dėl to, jog nuteistajam atsisakius gynėjo buvo sudaryta galimybė sudaryti sutartį su nauju advokatu. Nėra abejonių, kad ilgą proceso trukmę nulėmė ir didelė bylos apimtis bei jos sudėtingumas. Įvertinus šias aplinkybes, sutiktina, kad ilgą proceso trukmę nulėmė ne nuteistojo K. N. veiksmai. Teismo vertinimu, dėl ilgos proceso trukmės K. N. patyrė teisinį netikrumą, nestabilumo jausmą.

Pagal teismų praktiką, pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015) arba skirti švelnesnę, nei nurodyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011). Tokia praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pasielgė teisingai – pagrįstai atkreipė dėmesį į ilgą viso baudžiamojo proceso trukmę bei parinko nuteistajam K. N. tinkamą bausmę – kaip minėta, teismas nuteistajam už BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymą paskyrė švelnesnę nei vidurkis bausmę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ilgą proceso trukmę kartu su kitomis bausmės individualizavimui reikšmingomis aplinkybėmis, priėmė pagrįstą sprendimą kompensuoti teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą atitinkamai mažindamas K. N. bausmę sankcijos ribose. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas ilgą proceso trukmę įvertino tik formaliai.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės yra teisingos, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, taip formuojamas nebaudžiamumo įspūdis ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, jas pažeisti pakartotinai. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą ar laisvės apribojimą bei už BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirti baudą arba laisvės apribojimą.

Svarbu pažymėti, kad K. N. praeityje ne kartą teistas: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. baudžiamuoju įsakymu – pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 222 straipsnio 1 dalį; 2) Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu, iš dalies panaikintu Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu, – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, – pagal BK 184 straipsnio 1 dalį; 4) Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. birželio 28 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 9 d. nutartimi, – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 207 straipsnio 2 dalį. Be to, Kauno apygardos teismo 2024 m. spalio 31 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-23-926/2024) K. N. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (nuosprendis neįsiteisėjęs) bei Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 30 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-2-1072/2026) K. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje (nuosprendis neįsiteisėjęs). Taip pat šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-1652-1011/2026, kurioje K. N. kaltinamas padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos), BK 300 straipsnio 3 dalyje (2 nusikalstamos veikos), BK 24 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos), BK 24 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje (4 nusikalstamos veikos). Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei, teisėjų kolegijos įsitikinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad K. N. yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų.

Skunde nurodytos aplinkybės, jog nuteistasis K. N. turi du garbaus amžiaus tėvus, kurie serga (duomenys neskelbtini) bei K. N. turi jais rūpintis, taip pat turi tris nepilnamečius vaikus, kuriais turi rūpintis, išlaikyti, yra reikšmingos, tačiau vertinant jas bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos kontekste, nesudaro pakankamo pagrindo švelninti nuteistajam bausmės. Teismų praktikoje į asmens šeimines ir panašias aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nelemia išvados, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nuteistajam paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

2026 m. liepos 9 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. liepos 8 d. pažyma Nr. APD-2026-07526 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 212,50 Eur už K. N. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos procese.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-511/2025, 19 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta teisėjų kolegijai jau išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, todėl proceso dalyviai dėl jos neturėjo galimybės pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje pareikštas prašymas iš nuteistojo valstybės naudai priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas dėl nuteistojo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. N. gynėjos Lauretos Ulbienės apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo K. N. palikti nenagrinėtą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Virginija LiudvinavičienėVitalija NorkūnaitėAiva Survilienė