Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. M. ieškinį atsakovams K. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Volumis“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir susitarimo kainos nustatymo, trečiasis asmuo antstolis Darius Bliznikas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti išieškojimo veiksmai vykdymo procese. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo pagrindais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-798/2022, 8 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

Nurodytų sąlygų egzistavimą turi įrodyti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikiantis asmuo. Atitinkamai, antroji bylos proceso šalis, siekdama išvengti tokių priemonių jai taikymo, turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius prašymą pateikusios šalies nurodytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą lemia civiliniame procese nustatyti proceso šalių rungimosi (CPK 12 ir 178 straipsniai) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai.

Skundžiamoje 2026 m. gegužės 15 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė tiek ieškinio tikėtiną pagrįstumą, tiek ir galimą grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, todėl pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neegzistuojant nė vienai iš šių sąlygų. Atsakovui nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria sustabdyti išieškojimo vykdomojoje byloje veiksmai, visų pirma, keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip vienos iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, neegzistavimo. Atskirajame skunde atsakovas teigia, kad ieškovės reiškiami reikalavimai atsakovams yra nepagrįsti, paremti išimtinai pačios ieškovės teiginiais apie buvusius žodinius susitarimus, kurių egzistavimą atsakovas neigia. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.

Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tikėtino ieškinio (skundo) pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio (skundo) pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio (skundo) faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1283-464/2018, 25 punktas; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021, 15 punktas; 2023 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1129-933/2023, 22 punktas).

Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka vien įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019, 14 punktas). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pvz., ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1609-407/2020, 12 punktas; 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-307-370/2021, 13 punktas; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1006-467/2023, 20 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės ieškinyje pareikštais reikalavimais ir pateiktais įrodymais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinyje reiškiami reikalavimai nėra akivaizdžiai nepagrįsti ar ieškovė pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą gynybos būdą. Priešingai, ieškovė pasirinko leistiną teisių gynimo būdą ir ieškinyje nurodė teisinius bei faktinius argumentus, jos nuomone, patvirtinančius ieškinyje išdėstytų reikalavimų pagrįstumą. Kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kurie, jos įsitikinimu, pagrindžia ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismui šalių pateiktų procesinių dokumentų, taip pat iš atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį turinio akivaizdu, kad dėl ieškovės nurodomų aplinkybių, kuriomis ji įrodinėja ieškinio pagrįstumą, yra kilęs ginčas, kuris bus išspręstas teismui ieškinio reikalavimus išnagrinėjus iš esmės galutiniu teismo sprendimu. Nors apeliantas atskirajame skunde teigia, kad ieškovė ieškinį grindžia tik savo teiginiais, tačiau tokie atsakovo argumentai grįsti vien jo subjektyviu vertinimu ir, atliekant tik preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, todėl nelemia išvados, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, apelianto pateikti argumentai dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo yra susiję su ginčo esme ir nėra pakankami konstatuoti, kad ieškovei palankus teismo procesinis sprendimas akivaizdžiai negalėtų būti priimtas. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – preliminariai tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi pagrindo iš esmės vertinti apelianto nesutikimo su ieškiniu argumentų, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Kaip visiškai nepagrįstą apeliacinės instancijos teismas atmeta ir apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės išsprendė ginčą. Iš apskųstosios nutarties turinio apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei ieškovės pateikto ieškinio reikalavimų, nei atskirų ieškinio argumentų ar įrodymų įvertinimo iš esmės požymių. Priešingai, teismo išvada dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo sąlygos nebuvimo padaryta atsietai nuo faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės, nurodant vien bendro pobūdžio motyvus dėl ieškinio preliminaraus (ne)pagrįstumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

Apeliacinis teismas, apibendrindamas išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tikėtinas ieškinio pagrįstumas.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavus, kad ieškovė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindė, toliau vertintina antroji laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtina sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu šis būtų palankus ieškovei, įvykdymui.

Apeliantas, teigdamas, kad neegzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, remiasi atsakovų sąžiningumo prezumpcija, t. y. jog ieškovė neįrodė jų nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais.

CPK nuostatose neįtvirtinta pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialusis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018, 23 punktas). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingas vertinimas ir aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-896-912/2025, 10 punktas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, gali turėti konservacinę paskirtį, t. y. jomis galima užtikrinti bylos šalių ar ginčo objekto status quo (esamos padėties) nepasikeitimą ar siekti užkirsti kelią galimos žalos atsiradimui bei padidėjimui. Būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar apskritai netektų prasmės ir tokiais atvejais, kai bylos teisminio nagrinėjimo metu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala asmens turtiniams ar neturtiniams interesams bei nebūtų užkirstas kelias tokiems interesams pažeisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-231-450/2026, 28 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

Nustatyta, kad ieškovė yra pareiškusi reikalavimą pripažinti negaliojančia tarp atsakovų 2025 m. rugsėjo 8 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, kuria perleista reikalavimo teisė į iš ieškovės Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1708-967/2024 priteistą 209 057 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas. Taip pat ieškovė prašo nustatyti, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas, kuriuo ieškovei suteikta teisė iš atsakovo išpirkti minėtą reikalavimo teisę dėl teismo sprendimu priteistos sumos už 50 000 Eur kainą.

Byloje taip pat nustatyta, kad antstolis, vykdydamas nurodytos skolos išieškojimą iš ieškovės, organizavo ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto varžytynes, kuriose ieškovės turtas 2026 m. balandžio 30 d. buvo parduotas už 361 657 Eur kainą. Pasibaigus nekilnojamojo turto varžytynėms, antstolis, tikėtina, inicijuos už turto pardavimą gautų lėšų paskirstymą visiems ieškovės kreditoriams, įskaitant ir atsakovę.

Nagrinėjamu atveju ieškovės reiškiami reikalavimai yra tiesiogiai susiję su reikalavimo teisės į ieškovę apimties ir savininko pasikeitimu, priėmus ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą. Ieškovė prašo nustatyti susitarimo dėl reikalavimo išpirkimo iš atsakovo kainą (50 000 Eur) ir pripažinti atsakovų sudarytą susitarimą dėl reikalavimo teisės į ją perleidimo negaliojančiu, todėl patenkinus ieškinio reikalavimus, reikalavimo teisės apimtis į ieškovę ir tokios teisės savininkas pasikeistų, todėl antstoliui vykdymo procese paskirsčius ir pervedus atsakovei už ieškovės nekilnojamojo turto pardavimą gautas lėšas iki teismo sprendimo priėmimo, būtų nepagrįstai apsunkintas ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Taigi, apelianto nurodomos aplinkybės dėl būtinumo pagrįsti atsakovų nesąžiningus veiksmus, vertinant antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, nėra aktualūs, nes grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių kyla dėl ieškinio reikalavimų pobūdžio.

Šiuo atveju įvertinus ieškinio reikalavimų pobūdį ir reikšmę, akivaizdu, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių (išieškojimo veiksmų (lėšų paskirstymo) sustabdymas vykdomojoje byloje) taikymo tikslas yra prevencinis, užtikrinantis padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (esama padėtis) išsaugojimą bei užkertantis kelią naujiems ginčams ateityje kiti. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir leidus antstoliui paskirstyti lėšas, gautas vykdomojoje byloje vykdant teismo sprendimą, kuriuo iš ieškovės priteistas žalos atlyginimas, atsižvelgiant į šalių konfliktiškus santykius, keliančius pagrįstų abejonių dėl sklandaus ir patikimo šalių bendradarbiavimo ateityje vykdant galimai ieškovei palankų teismo sprendimą, tikėtina, tokių lėšų atgavimas būtų nepagrįstai apsunkintas ar pasidarytų nebeįmanomas, tai reikštų, jog ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas, neįmanomas ar apskritai prarastų prasmę. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo procesinio sprendimo atveju jo įvykdymas galėtų pasunkėti arba taptų neįmanomas ir ši aplinkybė, siekiant užtikrinti esamos padėties nepasikeitimą ir naujų ginčų ateityje neatsiradimą, leidžia nuspręsti egzistuojant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo grėsmę.

Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą, pažeidė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir formuojamą teismų praktiką. Apelianto atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka išnagrinėtas tik procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus galutinį teismo procesinį sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.