Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų A. K., S. K., V. K. ir R. K. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. K., S. K., V. K. ir R. K. dėl civilinio turto konfiskavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

1.6. atsakovui A. K. nuosavybės teise priklausantį pikapą „FORD F150 RAPTOR“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vertė – 49 800 Eur.

2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė preliminarai pagrindė ieškinį – išdėstė ieškinio faktinį pagrindą, nurodė argumentus, pateikė prie ieškinio dokumentus, kurie, jos manymu, patvirtina pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.

3. Vertindamas antrąją būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą teismas nurodė, kad ieškovė pareiškė ieškinį, vadovaudamasi CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktais, prašo konfiskuoti iš atsakovų neteisėtai įgytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, nors pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bet ši aplinkybė, atsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, gali turėti įtakos vertinant, ar yra pagrindas taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis apie atsakovų įsigytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą nuo 2014 iki 2023 metų, padarė išvadą, kad atsakovai gali siekti išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl netaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, ieškinio patenkinimo atveju būtų neįmanomas ar labai apsunkintas ieškovei palankaus procesinio sprendimo įvykdymas. Šiuo atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones yra siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, kurios galėtų paveikti būsimo teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, bei išlaikyti status quo (esamą padėtį).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1. Atsakovas A. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria jo atžvilgiu taikyta laikinoji apsaugos priemonė, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė įrodė antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas A. K. siekia perleisti turtą tretiesiems asmenims, paslėpti ar sumažinti turimo turto masę, turi tikslą išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

1.2. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad atsakovas yra nesąžiningas ar ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turtą, t. y. teismas jų negalėjo nustatyti, nes ieškovė to neįrodinėjo.

2. Atsakovė S. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria jos atžvilgiu taikyta laikinoji apsaugos priemonė, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

2.1. Ieškovė grėsmę, kad jai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, grindė aplinkybe, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė, bet nepateikė objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Vien aplinkybė, kad atsakovė yra fizinis asmuo, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog ieškinio suma jai yra didelė.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų dėl galimo nesąžiningo atsakovės S. K. elgesio, todėl darytina išvada, jog ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

3. Atsakovai V. K. ir R. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

3.1. Ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nes nenurodė argumentų ir nepateikė duomenų apie atsakovų V. K. ir R. K. nesąžiningumą ketinant paslėpti, perleisti, įkeisti jiems priklausantį turtą ar kitaip jį apsunkinti.

3.2. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, vadovavosi tik aplinkybe, kad ieškinio suma yra didelė, todėl nukrypo nuo teismų praktikos.

4. Ieškovė atsiliepime į atsakovų V. K. ir R. K. atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

4.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, nekintamumą. Teismui neareštavus turto, atsakovai turėtų galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinti. Dėl šios priežasties teismo sprendimo konfiskuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas.

4.2. Ieškovė pateikė įrodymus, kad atsakovų A. K. ir S. K. tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2014 iki 2023 metais) įgytas nekilnojamasis turtas, transporto priemonės, turėtos lėšos grynaisiais, o taip pat jų lėšomis įgytas, pastatytas bei faktiškai valdomas nekilnojamasis turtas, įregistruotas V. K. ir R. K. vardu, neatitinka tiriamųjų teisėtų pajamų ir šis skirtumas – 824 669,68 Eur viršija 2 000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydį (CTKĮ 2 straipsnio 1 dalis). Atsakovai V. K. ir R. K. yra atsakovo A. K. tėvai, kuriems perleistas tiriamojo neteisėtu būdu įgytas turtas, todėl jie atitinka CTKĮ 2 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytus pagrindus ir sąlygas.

5.1. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne į tai, kad ieškinį pareiškė prokurorė, bet į tai, jog yra viešasis interesas, kurį gina prokurorė, reikšdama ieškinį dėl civilinio turto konfiskavimo.

5.2. Tiek viešojo intereso buvimas, tiek ieškinio suma yra pakankamai svarbūs kriterijai, patvirtinantys galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

5.3. Konservacinės paskirties laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas uždraudus atsakovams imtis veiksmų, dėl kurių turtas, kuris galbūt buvo įsigytas panaudojant lėšas iš neteisėtos veiklos, gali būti perleistas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

2. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose nustatytas ribas.

3. Apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria areštuotas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Atsižvelgiant į tai, apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas ir areštuotas turtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.

Dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme (ne)priėmimo

4. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas A. K. pateikė Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių valdybos nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2023 m. lapkričio 14 d. pranešimą apie įtarimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-6-00009-23.

5. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

6. Aiškindamas naujų įrodymų apeliacijoje teikimo (priėmimo) draudimo išimtis, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021 10 punktas). Pažymėtina ir tai, kad tam, jog apeliacinės instancijos teismui naujai teikiami įrodymai būtų priimti, jie turi ne tik atitikti CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo išimtis, tačiau privalo atitikti ir įrodymų sąsajumo kriterijų – teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas A. K. nesuformulavo prašymo priimti į bylą pateikiamą dokumentą. Antra, susipažinus su pateikto dokumento turiniu nėra pagrindo teigti, kad jis turės įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumo. Pažymėtina, kad priėmus pateiktą dokumentą, būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, nes ieškovei nebuvo suteikta galimybė dėl jo priėmimo pareikšti nuomonę. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pateiktas naujas įrodymas neatitinka sąsajumo reikalavimo ir dėl to atsisako priimti jį į bylą.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

8. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (lot. prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar gali tapti nebeįmanoma jį įvykdyti. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas būtent toje konkrečioje byloje.

9. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje konstatavo, kad ieškovė pateiktame ieškinyje aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimus, bei teisinius argumentus, pateikė su ieškinio dalyku susijusius įrodymus. Apeliantai atskiruosiuose skunduose sutinka, kad ieškovė įrodė pirmąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė įrodė antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą (grėsmę būsimo teismo įvykdymui). Atsižvelgęs į apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas vertins, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė įrodė antrąją sąlygą taikyti laikinąją apsaugos priemonę.

10. CPK nuostatose neįtvirtinta pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialusis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingas vertinimas ir aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, nes tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

11. Apeliantai, teigdami, kad neegzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, remiasi savo sąžiningumo prezumpcija, t. y. jog ieškovė neįrodė jų nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytais argumentais.

12. Aktualu paminėti, kad pagal tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pavyzdžiui, CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pavyzdžiui, CPK 145 straipsnio 1 dalies 12 punktas).

13. Nagrinėjamoje byloje ieškinys reiškiamas dėl turto konfiskavimo (CTKĮ 2 straipsnis), todėl ieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su šio nekilnojamojo ir kilnojamojo (lėšų ir transporto priemonių) turto teisinės padėties pasikeitimu, priėmus ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą. Ieškovė prašo teismo konfiskuoti iš apeliantų turto už 723 720,68 Eur, todėl patenkinus ieškinio reikalavimus apeliantų turto savininkas pasikeistų, o šio turto perleidimas tretiesiems asmenims iki teismo sprendimo priėmimo apsunkintų ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi, apeliantų nurodomos aplinkybės dėl būtinumo pagrįsti jų nesąžiningus veiksmus, vertinant antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, nėra aktualūs, nes grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui nepritaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės kyla dėl ieškinio reikalavimų pobūdžio.

14. Įvertinus ieškinyje keliamus reikalavimus ir bylos šalių nurodytas faktines aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tikslinga taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu stabilumą, status quo išsaugojimą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių tikslas gali būti pasiektas uždraudus apeliantams imtis veiksmų, dėl kurių nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, kuris galbūt buvo įsigytas panaudojant lėšas iš neteisėtos veiklos, gali būti ne tik perleistas, bet ir įkeistas.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, tai, kad prašoma laikinąją apsaugos priemone siekiama, jog ginčo turtas nebūtų perleidžiamas kitiems asmenims arba apsunkinamas įkeičiant už įsipareigojimus bei siekdamas užtikrinti ginčo šalių status quo, daro išvadą, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip užkertant kelią situacijos pokyčiams ar naujiems ginčams atsirasti. Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad, pasikeitus aplinkybėms, apeliantai turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti taikytą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 149 straipsnio 1 dalis).

16. Atsižvelgdamas į tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą, pažeidė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas ir formuojamą teismų praktiką. Apeliantų atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti apskųstą nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.