Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atsakovo A. P. prašymas dėl žyminio mokesčio už priešieškinį sumokėjimo atidėjimo atmestas ir nustatytas terminas priešieškinio trūkumams pašalinti, sumokėti žyminį mokestį, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ROBIDOGA“ ieškinį atsakovams A. P., V. P., uždarajai akcinei bendrovei ,,Balėnų MK“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltų medis“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Balėnų medis“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, išnuomotų nekilnojamojo turto atlaisvinimo ir grąžinimo bei automobilio grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas apelianto prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą bei apeliantui nustatytas terminas priešieškinio trūkumui pašalinti, t. y. sumokėti 675 Eur žyminį mokestį už priešieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas atskirajame skunde naujai kelia atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą (CPK 83 straipsnis), kurio nekėlė pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl tokio apelianto nurodomo klausimo šioje nutartyje nepasisakys ir jo pagrįstumo nevertins (CPK 312 straipsnis).

Dėl žyminio mokesčio už priešieškinį mokėjimo (ne)atidėjimo

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6,13 straipsniuose). Tačiau kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, ne kartą yra išaiškinęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).

Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos konkrečios arba proporcinės pinigų sumos, kuri mokama už teismo atliekamus (atliktinus) procesinius veiksmus bylose, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1–11 punktus, indeksuojant jį CPK 82 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovo pateiktas priešieškinis apmokestinamas žyminiu mokesčiu, apskaičiuojamu CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 7 dalies nustatyta tvarka, t. y. 3 procentai, bet ne mažiau kaip dvidešimt eurų, nuo priešieškinio sumos.

CPK 84 straipsnyje nustatyta, kad teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už šalies atliekamus procesinius veiksmus. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą.

Žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo instituto tikslas – prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, todėl šio instituto taikymas yra tikslingas tuo atveju, jei asmuo dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau bus pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Tokiu būdu asmeniui sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo sukaupti reikiamą mokėjimui atlikti pinigų sumą. Teismų praktikoje pasisakoma, kad jeigu asmens turtinė padėtis žyminio mokesčio mokėjimo metu yra komplikuota, bet yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė padėtis gali pagerėti, žyminio mokesčio mokėjimas jam gali būti atidėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1445-236/2018, 17 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1319-464/2019, 15 punktas; 2024 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-747-912/2024, 18 punktas).

Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei jo aiškinimo ir taikymo klausimais suformuota teismų praktika, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2026 m. balandžio 16 d. nutartyje visiškai teisingai nurodė, kad, sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą, turi būti įrodytos dvi sąlygos: 1) turtinė prašančiojo asmens padėtis procesinio veiksmo, už kurį reikalaujama sumokėti žyminį mokestį, atlikimo momentu tikrai yra komplikuota ir sudėtinga; 2) finansiniai sunkumai, su kuriais asmuo susidūrė, yra laikini.

Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad už priešieškinį žyminis mokestis turi būti mokamas ir, jog šiuo atveju priešieškinis apmokėtinas būtent 675 Eur žyminiu mokesčiu. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jo pateikti įrodymai nepatvirtina sunkios apelianto turtinės padėties ir patiriamų turtinių sunkumų laikinumo. Pasak apelianto, jo pateiktų duomenų (darbo užmokesčio už vieną mėnesį žiniaraščio ir Turto arešto aktų registro duomenų apie jo areštuotą turtą) visiškai pakanka žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimui būtinų įrodytų sąlygų konstatavimui (žr. šios nutarties 19–20 punktus).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad prašymas atidėti žyminio mokesčio (jo dalies) sumokėjimą turi būti ne tik motyvuotas, įvardijant, kokį kilnojamąjį, nekilnojamąjį ar finansinį turtą (akcijos, pajai ir pan.) pastartuoju metu turėjo (turi) ar neturėjo (neturi) asmuo, jeigu turėjo, bet dabar neturi – kada, kokiomis sąlygomis ir kam yra jį perleidęs, bet ir grindžiamas kuo išsamesniais asmens turtinę padėtį bei jos pokyčius aktualiu laikotarpiu patvirtinančiais rašytiniais įrodymais, t. y. duomenimis apie gaunamas su darbu susijusias pajamas, taip pat ir pajamas iš individualios veiklos, duomenimis iš atitinkamų turto registrų apie turimą turtą (Valstybės įmonės Registrų centro, akcinės bendrovės „Regitra“), duomenimis iš bankų ir kitų kredito įstaigų apie buvusias ir esančias sąskaitose lėšas bei jų apyvartą aktualiu laikotarpiu, valstybinio socialinio draudimo pažymomis, liudijančiomis apie turimus (arba anksčiau turėtus) darbo santykius, gaunamas socialines išmokas ar pan., šeimos turto ir pajamų deklaracijomis, duomenimis apie asmens turimas skolas bei kitais dokumentais, kurie leistų įvertinti realią (tikrąją) asmens turtinę padėtį ir kartu gebėjimą sumokėti žyminį mokestį už atliekamus procesinius veiksmus. Turtinę asmens padėtį rodo duomenys, sistemiškai atspindintys visą asmens turtinę situaciją – gaunamas pajamas, išlaidas, įsiskolinimus, turimą turtą ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan. bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį), sprendžia, ar pareiškėjas (ne)gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį šiuo metu ir ar yra prielaidos manyti, jog jis galės sumokėti nurodytą mokestį ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-797-1097/2025, 16 punktas).

Remiantis nurodyta teismų praktika, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, reikalaudamas pateikti sistemiškus duomenis apie visą apelianto tikrąją turtinę padėtį, netinkamai taikė įrodymų pakankamumo taisyklę, įpareigodamas apeliantą aplinkybes apie jo turtinę padėtį įrodinėti be galo. Priešingai nei nurodo apeliantas, aplinkybes, jog asmuo turto neturi, negauna pajamų, neturi atsidaręs sąskaitų gali patvirtinti išrašai iš registrų, šeimos turto deklaracijos, pažymos iš finansų įstaigų ir kita, kurių apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė. Be to, tokie duomenys gali patvirtinti ir turtinės padėties kitimo tendencijas, o tai taip pat reikšminga sprendžiant klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo (ne)atidėjimo.

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi padarytą išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė pakankamai duomenų, kurie visapusiškai atskleistų jo turtinę padėtį ir galimybių šiuo metu mokėti žyminį mokestį (ne)buvimą, t. y. apeliantas neįrodė sąlygų, būtinų žyminio mokesčio mokėjimui atidėti. Atskirojo skundo argumentai grindžiami kitokia subjektyvia apelianto nuomone dėl įrodymų vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Apeliantas, grįsdamas prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, pateikė duomenis apie jo darbo užmokestį už vieną mėnesį ir duomenis apie areštuotą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, nurodo, kad šie duomenys nėra pakankami apelianto turimam turtui ir pajamoms pagrįsti. Tai, kad apeliantas 2026 m. vasario mėnesį gavo itin mažas su darbo užmokesčiu susijusias pajamas, nepatvirtina tokio pobūdžio pajamų (ne)turėjimo tam tikru kitu laikotarpiu ir (ar) visų galimai apelianto (ne)gaunamų ((ne)turimų pajamų), išmokų, santaupų ir pan. Turto arešto aktų registro duomenys apie šiuo laikotarpiu apelianto turtui taikomą areštą taip pat patys savaime nepatvirtina viso galimai apelianto (ne)turimo turto bei pajamų, turto kitimo dinamikos. Nagrinėjamu atveju apeliantui nepateikus iš esmės duomenų, iš kurių visumos būtų galima įvertinti ne tik jo nurodytus finansinius sunkumus, bet ir apie procesinių veiksmų, už kuriuos turi būti mokamas žyminis mokestis, atlikimo metu turėtą turtą, jo sudėtį, taip pat ir sudarytus sandorius, lėšų judėjimą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepagrindė, jog egzistuoja pagrindas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už pateiktą priešieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl atsakovo turtinės padėties pokyčių perspektyvos, kiek tai reikšminga sprendžiant dėl sąlygų žyminiam mokesčiui atidėti (ne)buvimo. Apeliantas nurodė, kad tiek jis, tiek jo sutuoktinė yra darbingi asmenys, auginantys nepilnametį vaiką, naudojasi advokatų paslaugomis, o žyminio mokesčio suma yra sąlyginai nedidelė, nesiekianti net vieno asmens minimalios mėnesinės algos, todėl nesumokėjimo valstybei rizika yra labai nedidelė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad apeliantas nepateikė įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti. Atsakovo priešieškinis Šiaulių apygardos teismui buvo pareikštas dar 2026 m. sausio 2 d., tačiau apeliantas nepateikė įrodymų, kad nuo to laiko būtų sukaupęs bent kokią sumą galimam žyminiam mokesčiui apmokėti. Taip pat apeliantas, prašydamas jam atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nurodė, kad priešieškiniu atsakovai reikalauja pripažinti nuosavybės teisę į didelės vertės turtą, kurį atsakovas galėtų išnuomoti, parduoti, įkeisti ir taip gauti pajamų, kurių neabejotinai pakaktų žyminiam mokesčiui sumokėti, tačiau tokie apelianto teiginiai dėl žyminio mokesčio išieškojimo nukreipimo į nekilnojamąjį turtą vertinami kritiškai, atsižvelgiant į paties apelianto nurodytas aplinkybes, jog jo turtas yra apsunkintas areštais ir teisminių ginčų objektu. Apeliantas nepaaiškino ir nepagrindė, ar į šį turtą tebebūtų galimas išieškojimo nukreipimas, jei teisminiai procesai baigtųsi apelianto nenaudai.

Aptartame kontekste, abejones dėl tikrosios apelianto turtinės padėties sustiprina ir jo nenuoseklumas, apeliantui savo finansinių sunkumų laikinumą grindžiant advokato paslaugų naudojimusi. Nors klientas su advokatu gali susitarti dėl paslaugų apmokėjimo išdėstymo dalimis, atidėjimo ir pan., tačiau byloje nepateikta konkrečių duomenų apie tokio pobūdžio susitarimą. Nesant duomenų, kokia tvarka yra apmokamos apeliantui byloje teikiamos atstovavimo paslaugos, apeliacinės instancijos teismas negali padaryti pagrįstos išvados tiek dėl apelianto turtinės padėties, tiek dėl to, ar žyminio mokesčio mokėjimas šiuo momentu (ne)būtų pernelyg apsunkinantis apelianto finansinę padėtį, tačiau apeliantas turėtų galimybę jį sumokėti išnagrinėjus bylą, jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, kuriuo dar atsirastų ir prievolė padengti bylinėjimosi išlaidas.

Dėl procesinės baigties

Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju vien apelianto selektyviai pateiktos fragmentinės informacijos apie jo turtinę padėtį aiškiai nepakanka pritarti jo teiginiams dėl šiuo metu patiriamų sunkumų sumokėti žyminį mokestį už paduodamą priešieškinį. Be to, nebuvo pateikta iš esmės įrodymų apie apelianto turtinės padėties perspektyvas, kiek tai reikšminga sprendžiant žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo klausimą. Atskirojo skundo argumentai nelemia kitokios išvados, nei skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad šiuo konkrečiu atveju neįrodytas pagrindas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atskirojo skundo nagrinėjimo dieną jau yra pasibaigęs skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas terminas apeliantui sumokėti 675 Eur žyminį mokestį už paduodamą priešieškinį. Dėl to, siekiant bylos proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), nustatomas naujas terminas Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutarties reikalavimams įvykdyti, išaiškinant, kad žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą. Nustatyti atsakovui A. P. terminą iki 2026 m. liepos 22 d. (įskaitytinai) sumokėti 675 Eur (šešių šimtų septyniasdešimt penkių eurų) žyminį mokestį už priešieškinį ir pateikti pirmosios instancijos teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.