- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2-482-577/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00391-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- B. S., L. S., P. S.
- Ieškovas
- "Kevin EU"
- Advokatai
- Vytautas Kaklys
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kevin EU“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kevin EU“ ieškinį atsakovams B. S., L. S. ir P. S. (P. S.) dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio ir restitucijos taikymo ir pagal atsakovės B. S. priešieškinį atsakovui pagal priešieškinį P. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė Jurgita Šukienė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Kevin EU“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams B. S., L. S. ir P. S. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) ir restitucijos taikymo, susitarimų dėl įskaitymų pripažinimo negaliojančiais, 575 000 Eur priteisimo.
Atsakovė B. S. pateikė priešieškinį P. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi.
Ieškovė LUAB „Kevin EU“ pateikė prašymą išduoti jai liudijimą, patvirtinantį teisę gauti rašytinius įrodymus – B. ir P. S. banko sąskaitų išrašus iš pagrindinių Lietuvos bankų, siekiant nustatyti faktinį lėšų judėjimą tarp B. S. ir P. S. nuo 2022 m. gegužės mėn. iki 2025 m. liepos 7 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 17 d. nutartimi išdavė teismo liudijimą ieškovės LUAB „Kevin EU“ advokatui Vytautui Kakliui, suteikiantį teisę gauti iš Lietuvos bankų: AB Artea banko, AB „Citadele“ banko, „Luminor bank AS“ Lietuvos skyriaus, UAB „Revolut bank“, AB SEB banko, AB „Swedbank“, UAB Urbo banko, B. S. ir P. S. 2022 m. gegužės 1 d. – 2025 m. liepos 7 d. banko sąskaitų išrašus.
Šalies argumentai
Atsakovas P. S. pateikė prašymą panaikinti 2026 m. balandžio 17 d. teismo nutartį dėl teismo liudijimo išdavimo arba pakeisti teismo nutartį ir apriboti laikotarpį pagal ginčijamus sandorius, apriboti duomenų apimtį tik su byla susijusiais mokėjimais, nustatyti pareigą paslėpti trečiųjų asmenų duomenis, atsisakyti rinkti duomenis iš visų bankų be pagrįsto poreikio.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 20 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo P. S. prašymą panaikinti arba pakeisti 2026 m. balandžio 17 d. nutartį dėl teismo liudijimo išdavimo.
Šalies argumentai
Atsakovas P. S. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutarties, prašydamas panaikinti teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti atsakovo prašymą ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą priimti bei išnagrinėti atsakovo prašymą iš esmės. Taip pat atskirajame skunde atsakovas pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti 2026 m. balandžio 17 d. teismo nutarties vykdymą iki atskirojo skundo išnagrinėjimo. Prašymą argumentavo tuo, kad 2026 m. balandžio 17 d. nutarties vykdymas lemtų visų atsakovų banko sąskaitų išrašų pateikimą su itin didelės apimties finansiniais duomenimis. Tokia informacija atskleidžia asmens finansinius įpročius, socialinius ryšius, sandorius su trečiaisiais asmenimis. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, 2026 m. balandžio 17 d. nutartis būtų įvykdyta iki atskirojo skundo išnagrinėjimo. Atskleidus duomenis, atskirojo skundo patenkinimo atveju pažeidimas išliktų, skundo patenkinimas netektų praktinės reikšmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukeltų neigiamų pasekmių ieškovei, kadangi ginčo esmė nėra susijusi su skubiu įrodymų praradimo pavojumi, duomenys gali būti surinkti vėliau, tačiau jų rinkimas šiuo metu sukeltų neproporcingą atsakovų teisių suvaržymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2026 m. balandžio 21 d. nutartimi patenkino atsakovo P. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nutarė sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutarties vykdymą iki atskirojo skundo išnagrinėjimo. Nurodė, kad nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo momento ir vykdoma skubiai. Teismas, įvertinęs atsakovo reikalavimų pobūdį, padarė išvadą, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau– ir CPK) 144 straipsnis).
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovė LUAB „Kevin EU“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovo P. S. pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nėra numatyta CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame baigtiniame laikinųjų apsaugos priemonių sąraše, todėl negali būti taikoma.
Teismas nenustatė ir nevertino, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, numatytos CPK 144 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje. Nagrinėjamu atveju būtinos sąlygos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui neegzistuoja. Atsakovo pareikštas prašymas yra akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas, kadangi įstatymas įtvirtina, kad teismo nutartys dėl teismo liudijimų išdavimo nėra skundžiamos. Išduotas teismo liudijimas taip pat neturi įtakos galutinio sprendimo byloje priėmimui ir nedaro grėsmės jo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimui.
Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais. Šiuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su byloje pareikštais reikalavimais ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo byloje užtikrinimu, todėl turi būti panaikinamos.
Skundžiama nutartis yra visiškai nemotyvuota. Teismas sprendimą motyvavo vienu sakiniu. Nutartyje nėra motyvų, kuo remiantis buvo prieita prie išvados, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Skundžiamoje nutartyje nėra būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygų vertinimo, nenurodyta, kokiu įstatymo pagrindu priimtas sprendimas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, kuria sustabdytas bylos nagrinėjimo stadijoje priimtos nutarties, išduoti teismo liudijimą, vykdymas.
Skundžiama nutartis neatitinka CPK 263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos teismui priimti pagrįstus ir teisėtus sprendimus, taip pat CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte reglamentuotos pareigos tinkamai motyvuoti priimamas nutartis, todėl yra neteisėta ir turi būti panaikinama.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, patenkinus atsakovo prašymą, sustabdytas 2026 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria ieškovei (atstovui) išduotas teismo liudijimas apie teisę gauti įrodymus, vykdymas.
Apeliantės įsitikinimu, nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismo apskųsta nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nėra numatyta CPK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintame baigtiniame laikinųjų apsaugos priemonių sąraše, teismas nenustatė ir nevertino, ar egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, numatytos CPK 144 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje, teigia, kad tokios sąlygos neegzistuoja, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su byloje pareikštais reikalavimais ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo byloje užtikrinimu, be to, apskųsta nutartis nemotyvuota.
Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas pateiktas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis, gali būti taikomos ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-910/2025, 22 punktas). Teisės doktrinoje taip pat nurodyta, kad dėl greitai besikeičiančių visuomeninių santykių įstatymų leidėjas negali nustatyti baigtinio konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių rūšių, tačiau teismas turi galėti taikyti tokias priemones, kurios yra būtinos užtikrinti asmens teisės į teisminę gynybą tinkamą įgyvendinimą (Doržinkevič A., Balsiukienė A., Višinskis V. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civiliniame procese, Monografija. 2024, p. 144).
Šio procesinio instituto, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių, taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie, tikėtina, gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialusis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-397-553/2024; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-1075/2024, 37 punktas).
Nagrinėjamu atveju teismas apskųsta nutartimi sustabdė 2026 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria ieškovei (atstovui) išduotas teismo liudijimas apie teisę gauti tą įrodymus, vykdymą. Tiek iš atskirojo skundo, kuriame buvo pareikštas toks prašymas, tiek iš apskųstos nutarties turinio akivaizdu, kad pritaikyta priemonė nėra susijusi su byloje pareikštais ieškinio ar priešieškinio reikalavimais ir galimybės juos įvykdyti, užtikrinimu. Tokią išvadą patvirtina ir pritaikytos priemonės terminas – nutarties dėl liudijimo gauti įrodymus išdavimo vykdymas sustabdytas iki atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 20 d. nutarties (kuria atsisakyta priimti atsakovo prašymą panaikinti arba pakeisti nutartį dėl liudijimo išdavimo) išnagrinėjimo.
Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad apskųsta nutartimi teismo taikyta priemonė neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir tikslo. Tačiau nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą, tai nesudaro pagrindo nuspręsti, kad teismas negalėjo nagrinėti ir patenkinti atsakovo P. S. atskirajame skunde pareikšto prašymo sustabdyti nutarties dėl teismo liudijimo išdavimo vykdymą.
CPK 290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais teismas nutartimi gali išspręsti ir kitus klausimus. Taigi, teismai, nagrinėdami civilines bylas, priima įvairaus pobūdžio nutartis.
CPK 199 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali asmeniui, kuris prašo išreikalauti rašytinį įrodymą, duoti liudijimą apie teisę gauti tą įrodymą, kad jis būtų pateiktas teismui. Nurodytame straipsnyje nėra nuostatų, draudžiančių, paaiškėjus atitinkamoms aplinkybėms, patikslinti, pakeisti nutartyje nurodytą informaciją apie reikalaujamus duomenis, pasisakyti dėl nutarties įvykdymo terminų, įskaitant ir dėl nutarties vykdymo atidėjimo.
Taigi, nors ieškovės prašymas dėl liudijimo apie teisę gauti įrodymus buvo išnagrinėtas ir 2026 m. balandžio 17 d. nutartimi patenkintas, tai nereiškia, kad teismas negalėjo nuspręsti dėl šioje nutartyje numatytų veiksmų atlikimo termino atidėjimo.
Apeliantė, atskirąjį skundą iš esmės grįsdama argumentais dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimu, duomenų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti apskųstą nutartį (aplinkybių, kad dėl nutarties vykdymo atidėjimo gali būti pažeistos ieškovės ar trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai, liudijime nurodyti įrodymai gali būti prarasti ar pan.) nenurodė ir nepateikė. Vien aplinkybė, kad teismas prašymą kvalifikavo kaip prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą nutartį.
Apeliantės teiginys, kad nutartis nemotyvuota, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat nelemia išvados, kad apskųsta nutartis turi būti panaikinta.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, todėl teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, nėra pagrindo vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. <...> (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406-2013).
Nagrinėjamu atveju iš apskųstos nutarties turinio yra aišku, kad, patenkindamas atsakovo prašymą, teismas rėmėsi jame išdėstytais atsakovo argumentais, t. y. tuo, jog nepatenkinus prašymo, 2026 m. balandžio 17 d. nutartis būtų įvykdyta iki atskirojo skundo išnagrinėjimo; įrodymų rinkimas šiuo metu sukeltų neproporcingą atsakovų teisių suvaržymą. Taigi, apeliantės teiginiai dėl netinkamo motyvavimo taip pat nėra pagrindas panaikinti apskųstą nutartį.
Dėl bylos procesinės baigties
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.