Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal Ieškovo O. N. (O. N.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo O. N. ieškinį atsakovei E. P. (E. P.) dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus nustatymo ir kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nenustatytas pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas.

Atskirasis skundas paduotas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai patvirtino taikos sutartį ir nutraukė civilinę bylą, nes taikos sutartis neatspindi jo tikrosios valios, be to, joje įtvirtintos nuostatos peržengia nagrinėjamos civilinės bylos ribas.

CPK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalis). Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) (CPK 231 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (CK 6.983 straipsnis), yra pasisakęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sprendimo sąlygas. Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra viena iš civilinių sutarčių, tiesiogiai nustatytų CK, rūšių; teismo nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti CK normose, o tokios sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose. Tai reiškia, kad taikos sutartis yra civilinė sutartis, kuria ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu išsprendžia kilusį ginčą, sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutarčiai, kaip ir bet kuriai kitai civilinei sutarčiai, galioja sutarties laisvės principas. Be to, procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo išraiškų. Tik pačios šalys sprendžia dėl taikos sutarties turinio, t. y. nusistato savitarpio teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-701/2019, 47 punktas).

Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakoma ir tuo aspektu, kad dispozityvumo principas bei iš jo kylanti šalių laisvė susitarti dėl taikos sutarties sąlygų nėra absoliuti. Šalių veiksmus kontroliuojantis teismas netvirtina taikos sutarties, jei byloje nustatomi CPK 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, t. y. bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais turi įvertinti šalių pasiektos taikos sutarties sąlygų atitiktį imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir viešajam interesui. Teismas neturi atsisakyti tvirtinti šalių taikos sutarties, jeigu materialiojoje teisėje tų šalių teisės nevaržomos ir tokia sutartis nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2009; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2010; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-403/2020, 57 punktas).

Taigi, kaip minėta, šalių teisė bylą baigti taikos sutartimi nėra absoliuti, o prieš patvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį teismas turi įsitikinti ne tik dėl to, ar ji (taikos sutartis, jos sąlygos) atitinka tikrąją šalių valią, bet ir ar ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip neįrodytus, apelianto argumentus, kad sutartis buvo sudaryta nesant tikrosios ieškovo valios, jog taikos sutarties sudarymą nulėmė patirtas spaudimas bei apgaulingai pateikta informacija apie MB ,,Epon Backstage“ iškeltą bankroto bylą, sudėtingas emocinis laikotarpis. Tokie teiginiai nepagrįsti objektyviais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad taikos sutartis sudaryta teisminės mediacijos metu, be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas, pateikdamas tiek ieškinį, tiek atskirąjį skundą naudojosi advokatų pagalba, taigi, turėjo galimybę konsultuotis ir išsiaiškinti jam svarbias aplinkybes.

Pažymėtina, kad taikos sutartis gali būti sudaroma ir patvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų ribose, o teismo priimamu procesiniu sprendimu neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK įtvirtintas išimtis (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką klausimai, dėl kurių išsprendimo įstatymo nustatyta tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, taikos sutartimi negali būti išsprendžiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2012).

Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus nustatymo ir kompensacijos priteisimo. Ieškovas prašė pripažinti gyvenamąjį namą, pastatą–rūsį ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), atsakovės E. P. ir ieškovo O. N. bendrąja daline nuosavybe ir nustatyti, kad ieškovui O. N. priklauso 2/3 dalis šių statinių, o atsakovei E. P. – 1/3 dalis statinių, taip pat priteisti iš atsakovės ieškovui 15 500 Eur kompensaciją už transporto priemones Mercedes Benz Sprinter, Volga GAZ21 ir WV Caddy. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, teigiama, jog laikotarpiu 2017 m. iki 2024 m. šalys, gyvendamos kartu ir vesdamos bendrą ūkį, sukūrė bendrą nuosavybę.

Kaip nurodo apeliantas, taikos sutartimi, kurią patvirtino pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, šalys susitarė ne tik dėl nekilnojamojo turto ir transporto priemonių perdavimo, kompensacijų ir reikalavimų nagrinėtoje civilinėje byloje atsisakymo, tačiau taikos sutarties 6 punkte numatyta, jog ieškovas O. N. atsisako visų savo reikalavimų kylančių iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-159-541/2026 (dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su tuo susijusių reikalavimų atsakovei MB „EPON Backstage“), įskaitant teisę į priteistą 9 880,20 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 1 656,98 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ir MB „EPON Backstage“ (atstovaujama direktorės E. P.) sudarys atskirą taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-159-541/2026 ir pateiks ją tvirtinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams, ši sąlyga neatsiejama nuo šio susitarimo.

Tokia taikos sutarties sąlyga negali būti laikoma ginčo nagrinėjamoje byloje išsprendimu, susitarimas peržengia byloje pareikštų reikalavimų ribas, be to, joje nustatyti reikalavimai byloje nedalyvaujantiems asmenims (MB „EPON Backstage“).

Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje išaiškino, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas; nevykdant teismo patvirtintos taikos sutarties, suinteresuota šalis turi teisę kreiptis į bylą išnagrinėjusį teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą.

CPK 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja, todėl akivaizdu, kad paminėta taikos sutarties 6 punkto nuostatos negalėtų būti vykdomos priverstinai. Sąlyga, kad ieškovas ir MB „EPON Backstage“ (atstovaujama direktorės E. P.) sudarys atskirą taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-159-541/2026 ir pateiks ją tvirtinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmams nurodyta kaip neatsiejamos nuo šio susitarimo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad apskųstos nutarties priėmimo metu teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-159-541/2026 nebuvo įsiteisėjęs, t. y. ginčas galutinai nebuvo išspręstas, atsisakymo nuo reikalavimų, kurie yra ginčo kitoje byloje dalykas, galimybės (teisėtumo) vertinimas nagrinėjamoje byloje nebuvo galimas, nors kaip minėta, 6 punkto sąlygos išdėstytos ne kaip papildoma informacija apie kompleksinį ginčo sprendimo pobūdį, o kaip neatsiejama šio susitarimo sąlyga.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad taikos sutarties 10 punkte šalys pareiškė ir pripažino, kad šia taikos sutartimi galutinai ir neatšaukiamai išsprendžia visus tarpusavio ginčus. Šalys nebeturi ir neturės ateityje jokių tarpusavio reikalavimų, pretenzijų ar ieškinių, kylančių iš šalių buvusių asmeninių santykių, bendro gyvenimo, bendro ūkio vedimo, darbo teisinių santykių, bendrų įmonių veiklos ar bet kokių kitų teisinių santykių, įskaitant, bet neapsiribojant, reikalavimus dėl nekilnojamojo turto ir jo priklausinių, kilnojamųjų daiktų, transporto priemonių, piniginių lėšų, įmonių turto ar kitokio turto. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir šios sąlygos ydingumo.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi peržengtos byloje pareikštų reikalavimų ribos, be to, susitarimo sąlygos negalėtų būti vykdomos priverstinai, pirmosios instancijos teismas negalėjo jos patvirtinti. Tokia sutartis neatitinka taikos sutarties esmės, prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas patenkinti atskirąjį skundą, panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 14 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.