Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens buvusio likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Koalicija“ vadovo M. M. (M. M.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties, kuria buvusiam vadovui apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu dvejiems metams, likviduojamos dėl bankroto mažosios bendrijos „Koalicija“ bankroto byloje,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. gruodžio 18 d. nutartimi mažajai bendrijai (toliau – MB) „Koalicija“ (toliau – ir bendrija, atsakovė) iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Algsta“ (toliau – ir nemokumo administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2025 m. sausio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 10 d. nutartimi bendrija pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, pareiškėja) pateikė teismui prašymą dėl teisės eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo (iki 5 metų) buvusiam likviduojamos dėl bankroto MB (toliau – LMB) „Koalicija“ vadovui M. M.

Pareiškėja prašymą apriboti buvusio MB „Koalicija“ vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu grindė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kai teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą.

Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartimi LMB „Koalicija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, o buvęs jos vadovas pripažintas atsakingu asmeniu. Nurodyta teismo nutartis įsiteisėjo 2026 m. kovo 24 d. Dėl to egzistuoja viena iš JANĮ 13 straipsnyje numatytų sąlygų.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi pareiškėjos prašymą patenkino ir apribojo buvusio LMB „Koalicija“ vadovo M. M. teisę 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teismas nustatė, kad bendrijos kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 199 834,42 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo nutartimi LMB „Koalicija“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, o buvęs bendrijos vadovas M. M. -atsakingu asmeniu.

Įvertinęs bendrijos nemokumo byloje esančius duomenis, teismas pripažino, kad buvusio bendrijos vadovo elgesys neatitinka sąžiningo verslo standarto, todėl siekiant apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo tokių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų nevykdančio vadovo veiksmų, teismas nustatė teisinį pagrindą taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sankciją.

Kadangi tokio pobūdžio sankcija buvusio vadovo atžvilgiu taikoma pirmą kartą, teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei proporcingumo principą, nutarė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas apriboti buvusiam bendrijos vadovui teisę 2 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Suinteresuotas asmuo (apeliantas) LMB „Koalicija“ buvęs bendrovės vadovas M. M. (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį ir apriboti buvusiam bendrijos vadovui teisę 1 metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendžiant dėl taikytinos poveikio priemonės trukmės, teismas privalo atsižvelgti į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo pobūdį ir mastą bei bendruosius teisės principus. Teismas nustatė, kad tokio pobūdžio sankcija bendrijos buvusio vadovo atžvilgiu taikoma pirmą kartą. Dėl to teismo paskirtas 2 metų terminas yra neproporcingas ir varžo buvusio bendrijos vadovo teises daugiau nei būtina užtikrinti procesinių ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti minimalų 1 metų terminą, nes tokiu būdu taip pat bus pasiekti įstatymo leidėjo tikslai.

Pareiškėja VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, įvertinęs sąžiningo verslo standartų neatitinkantį buvusio vadovo elgesį bei siekdamas apsaugoti viešuosius ir privačius interesus, pagrįstai tenkino prašymą dėl sankcijos taikymo.

Teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai įvertino įrodymus ir tinkamai individualizavo sankciją – vadovaudamasis proporcingumo principu, paskyrė tik 2 metų apribojimo terminą vietoj įstatyme numatyto maksimalaus 5 metų termino, todėl apelianto argumentai dėl neproporcingo teisių suvaržymo yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas apriboti buvusio bendrijos vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).

Iš esmės identiškas teisinis reglamentavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant ĮBĮ nuostatas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinio asmens vadovui teisių apribojimo taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi apribojo buvusio LMB „Koalicija“ vadovo M. M. teisę 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. nustatęs, kad bendrijos bankrotas Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartimi, kurį įsiteisėjo 2026 m. kovo 24 d., pripažintas tyčiniu.

Kaip jau minėta, įstatyme įtvirtintai poveikio priemonei taikyti pakanka nustatyti bent vieną JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytą alternatyvią sąlygą, kuriai esant teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas apribojo buvusio LMB „Koalicija“ vadovo M. M. teisę 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu remdamasis JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktu, toliau skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas būtent šiuo aspektu.

Pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios sankcijos taikymui esminę reikšmę turi prejudicinis faktas – įsiteisėjusi Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutartis, kuria bendrijos bankrotas pripažintas tyčiniu ir konstatuota buvusio bendrijos vadovo M. M. kaltė. Šis faktas civiliniame procese turi prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir negali būti kvestionuojamas ar vertinamas iš naujo šioje proceso stadijoje.

Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) esančiais duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad LMB „Koalicija“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies ir 70 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų pagrindais, t. y. nustačius, jog buvęs bendrijos vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei sąmoningai blogai vykdė savo pareigas, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, vengė perduoti dokumentus nemokumo administratorei bei neperdavė visų dokumentų ir turto.

Sutiktina su apelianto argumentu, kad sprendžiant dėl asmens teisių ribojimo negali būti remiamasi vien formaliais pažeidimais, o būtina vertinti materialiąsias teisines pasekmes. Visgi, priešingai nei teigia apeliantas, jo padaryti pažeidimai nėra formalūs. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrijos kreditorių finansiniai reikalavimai siekia 199 834,42 Eur. Toks nepatenkintų kreditorių reikalavimų mastas tiesiogiai koreliuoja su nesąžiningais ir neteisėtais vadovo veiksmais, valdant bendriją ir privedant ją prie tyčinio bankroto.

Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apelianto elgesys akivaizdžiai neatitiko sąžiningo verslo standarto bei fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo poreikį apsaugoti civilinės apyvartos dalyvius nuo nesąžiningo vadovo veiksmų ateityje.

Apeliantas atskirajame skunde neginčija savo kaltės dėl bendrijos tyčinio bankroto sukėlimo. Atskirojo skundo dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 13 d. nutarties, kuria MB „Koalicija“ bankrotas pripažintas tyčiniu, apeliantas neteikė, todėl minėta nutartis yra teisėta, įsiteisėjusi ir turinti prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Kadangi apelianto atsakomybė ir neteisėti veiksmai (atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas, sąmoningai blogas pareigų vykdymas, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas bei turto ir dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei) jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jie šioje proceso stadijoje negali būti vertinami iš naujo ar kvestionuojami. Tai reiškia, kad materialusis teisinis pagrindas taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sankciją yra visiškai įrodytas ir neginčijamas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad ši priemonė apima ne tik individualiąją bei bendrąją prevenciją, bet ir realaus nubaudimo bei teisingumo principo įgyvendinimo tikslus. Šia sankcija siekiama užtikrinti aukštus įmonių valdymo standartus ir visuomenės bei kontrahentų saugumą.

Vertindamas paskirtos sankcijos trukmę proporcingumo aspektu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas teismui suteikė diskrecijos teisę nustatyti terminą nuo 1 iki 5 metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas 2 metų terminą, sankciją tinkamai individualizavo. Teismas realiai atsižvelgė į apelianto nurodytą lengvinančią aplinkybę, kad tokio pobūdžio sankcija jo atžvilgiu yra taikoma pirmą kartą, ir būtent dėl šios priežasties neskyrė įstatyme numatyto maksimalaus 5 metų ar vidutinio 3 metų termino. Paskirtas 2 metų terminas yra artimesnis įstatymo nustatytam minimaliam ribojimui, kas rodo, kad teismas neperžengė protingumo bei proporcingumo ribų.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sumažinus sankciją iki minimalaus 1 metų termino, ji taptų formalia, netektų savo prevencinio bei aukštų verslo standartų užtikrinimo tikslo ir neproporcingai sureikšmintų pažeidėjo interesus prieš nukentėjusių kreditorių bei viešąjį interesą. Apelianto argumentai, kad 2 metų terminas neproporcingai varžo jo teises daugiau nei būtina, atmetami kaip teisiškai nepagrįsti, kadangi teisės eiti vadovaujančias pareigas suvaržymas yra tiesioginė ir dėsninga paties vadovo neteisėtų veiksmų (tyčinio bankroto sukėlimo) pasekmė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visumą pirmiau aptartų aplinkybių, tai, kad buvęs LMB „Koalicija“ vadovas sąmoningai sukėlė tyčinį bendrijos bankrotą, nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė apeliantui JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą poveikio priemonę – apribojimą 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirto apribojimo terminas atitinka nustatytų pažeidimų pobūdį ir jų sukeltas pasekmes, proporcingumo principą bei sankcijos paskirtį – pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo taisyklių. Apeliantas atskirajame skunde nepagrindė, kad pritaikytas apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu yra neproporcingas jo teisių suvaržymas ir (ar) varžo jo teises daugiau nei būtina užtikrinti procesinių ir materialinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus bei tinkamai taikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Atmetus apelianto atskirąjį skundą, jo apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nei kreditorė, nei bendrovė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.