- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-25
- Bylos Nr.
- e2-396-516/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00015-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė (pran.)
- Atsakovas
- "Danesta LT“
- Ieškovas
- UAB "Uno"
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Danesta LT“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Uno“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Danesta LT“ dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ar nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Uno“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2023 m. spalio 10 d patikslinusi, prašo: pripažinti, kad ieškovės UAB „Uno“ įnašas į jungtinę veiklą pagal ieškovės ir atsakovės UAB „Danesta LT“ 2018 m. sausio 19 d. jungtinės veiklos sutartį sudaro 34,682 proc., ir paskirstyti gautą jungtinės veiklos rezultatą (pelną (pajamas)), priteisiant jai iš atsakovės pelno (pajamų) dalį – 1 123 737,52 Eur;
tuo atveju, jeigu nebūtų patenkintas reikalavimas dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, ieškovei UAB „Uno“ iš atsakovės UAB „Danesta LT“ priteisti 748 660,01 Eur kaip nepagrįstą praturtėjimą.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad 2002 m. gegužės 7 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties (su visais jos pakeitimais) pagrindu ieškovė įgijo teisę valdyti ir naudotis 26,6938 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovė 2015 m. rugsėjo 25 d. sudarė rezervavimo sutartį Nr. 1, kuria ieškovė rezervavo atsakovei teisę už nurodytą kainą įsigyti iš ieškovės nustatyto baigtumo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kartu perleidžiant ir sklypų nuomos teisę. 2015 m. spalio 25 d. šalys sudarė rezervavimo sutartį Nr. 2, kuria ieškovė rezervavo atsakovei teisę įsigyti kitus sutarto baigtumo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kartu perleidžiant ir sklypų nuomos teisę, o 2018 m. sausio 19 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria šalys įsipareigojo veikti bendrai, įgyvendinti detaliojo plano sprendinius ir pastatyti statinius.
Ieškovės teigimu, jos įnašas į jungtinę veiklą yra 748 660,01 Eur išlaidos infrastruktūrai įrengti: 718 470,32 Eur tiesioginės išlaidos infrastruktūrai ir 30 189,69 Eur būsimos išlaidos infrastruktūrai. Ieškovė įrodinėjo, kad šalys, vykdydamos jungtinę veiklą, patyrė iš viso 2 158 623,63 Eur išlaidų: atsakovė – 1 409 963,62 Eur, ieškovė – 748 660,01 Eur. Ieškovės išlaidų dalis sudaro 34,682 proc., o atsakovės dalis – 65,318 proc. Dalintino pelno (pajamų) suma yra 3 240 117,41 Eur (atsakovės gautos pajamos už parduotus butus (kotedžus)), o šios sumos 34,682 proc. (ieškovės dalis) yra 1 123 737,52 Eur.
Ieškovė pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu teismas netenkintų reikalavimo dėl turto dalies nustatymo, ji reiškia alternatyvų reikalavimą dėl patirtų 748 660,01 Eur išlaidų infrastruktūrai įrengti priteisimo iš atsakovės. Ieškovė į bendrą projektą investavo daug lėšų infrastruktūrai įrengti, tačiau nėra gavusi pelno iš jungtinės veiklos, t. y. ieškovės išlaidomis pasinaudojo atsakovė, parduodama butus (kotedžus). Ieškovės įsitikinimu, taip atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. sausio 26 d. ir 2023 m. vasario 6 d. nutartimis netenkino ieškovės prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovė 2023 m. kovo 27 d. pakartotinai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 1 008 327,62 Eur vertės atsakovei priklausančias pinigines lėšas, taip pat kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę ir (ar) trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino – areštavo 1 008 327,62 Eur vertės atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, tačiau iš areštuotų banko sąskaitoje esančių piniginių lėšų leido atsakovei atsiskaityti su ieškove ir atlikti pinigines operacijas, susijusias su privalomų mokesčių valstybės ir savivaldybės biudžetams bei kitų privalomųjų mokesčių mokėjimu, atlikti kitas privalomąsias įmokas.
Teismas nurodė, kad ieškinys yra prima facie (preliminariai) pagrįstas. Ieškinio prima facie pagrįstumas jau buvo įvertintas įsiteisėjusiomis Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. ir 2023 m. vasario 6 d. nutartimis. Pažymėjo, kad sistemingas atsakovės didelės vertės turto realizavimas bylos nagrinėjimo metu, svyruojanti turtinė padėtis, atsakovei neteikiant teismui duomenų apie gautų lėšų naudojimą bendrovės veikloje, vertintinas kaip keliantis pakankamą grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui ir, siekiant išsaugoti status quo (esamą padėtį), sudarantis pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovė 2026 m. kovo 9 d. pateikė prašymą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovė prašymą grindė tuo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kuriuo, be kita ko, nusprendė pripažinti, jog ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės jungtinės veiklos rezultato (pelno) dalies ar nepagrįsto praturtėjimo dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini). Sprendimas įsiteisėjęs. Todėl ieškovės tebepalaikomas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, susijusio su turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), neatitinka faktinės situacijos ir prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo logikai. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 21 d. sprendimu atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo pirmojo etapo vykdymo metu (dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. porinių namų) sprendimo 28–29 punktuose išdėstė motyvus, kurie iš esmės taikytini ir toliau palaikomai reikalavimo daliai. Ieškovė šių išvadų neginčijo, tačiau siekia ir toliau bylinėtis. Būtina iš naujo įvertinti ieškinio prima facie pagrįstumą, kadangi jis nėra tiek pagrįstas, kad sudarytų prielaidas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Didžioji dalis ieškinio, pagal kurį 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, reikalavimų jau yra atmesti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartimi.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovės UAB „Danesta LT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkino iš dalies – pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažindamas turto arešto mastą iki 359 235,16 Eur. Teismas nurodė, kad po Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės pasikeitė faktinė ir procesinė bylos situacija, kadangi dalis ieškinio reikalavimų yra atmesta įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimu ir 2026 m. vasario 19 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, todėl byloje liko nagrinėtinas tik dalinis ieškovės reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, susijęs su dalimi ginčo objektų. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto, kadangi pradinė laikinųjų apsaugos priemonių apimtis buvo nustatyta atsižvelgiant į didesnės apimties ieškinio reikalavimus. Taikomas arešto mastas šiuo metu nebeatitinka likusio reikalavimo dydžio ir šia apimtimi neatitiktų proporcingumo principo. Tačiau, teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad dėl pasikeitusių aplinkybių visiškai išnyko laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, t. y., jog nebeliko realios grėsmės galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Reali grėsmė galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui neišnyko, kadangi bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovės turtinė padėtis yra neaiški – atsakovė neteikia duomenų apie savo finansinę būklę, nėra pateikusi finansinių ataskaitų ir kitų privalomų duomenų viešiesiems registrams nuo 2019 metų, todėl nėra galimybės objektyviai įvertinti jos mokumo ir turto pakankamumo. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pavyko areštuoti tik dalį reikalavimo dydį atitinkančių lėšų, tai rodo, kad atsakovės turto gali nepakakti įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovė po bylos iškėlimo buvo perleidusi ginčo objektu buvusį turtą tretiesiems asmenims, o taip pat ėmėsi veiksmų dėl areštuotų lėšų panaudojimo, tai teismas įvertino kaip aplinkybes, didinančias sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškovės reikalavimas šioje proceso stadijoje nelaikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nebeliko vienos iš esminių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Susiklosčiusios aplinkybės sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių mastą, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir laikytis proporcingumo bei ekonomiškumo principų. Kadangi ieškovė toliau palaiko reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, susijusio su dalimi ginčo objektų, ir šio reikalavimo apimtį nurodo 359 235,16 Eur, tokio dydžio turto areštas yra adekvatus ir pakankamas užtikrinti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Toks laikinųjų apsaugos priemonių mastas atitinka proporcingumo principą, nes nesukelia atsakovei nepagrįstų suvaržymų, ir kartu atitinka ekonomiškumo principą, nes užtikrina tik tiek apsaugos, kiek būtina ieškovės galimų reikalavimų įgyvendinimui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Danesta LT“ atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nors pirmosios instancijos teismas įvertino pasikeitusias aplinkybes po 2023 m. balandžio 5 d. nutarties priėmimo, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas tik sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą, o ne jas visai panaikinti. Pasikeitus bylos faktinei situacijai, išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti likusio ieškovės ieškinio reikalavimo pagrįstumą prima facie prasme po byloje teismų jau priimtų sprendimų dėl ieškinio pagrindo nebuvimo ir vietoje to pakartotinai analizavo ieškovės tebepalaikomo ieškinio reikalavimo preliminarų pagrįstumą aplinkybių, egzistavusių 2023 m. balandžio 5 d. nutarties priėmimo metu, kontekste.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad po byloje priimtų Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nutarties iš esmės pasikeitė bylos faktinė ir procesinė situacija, kadangi dalis ieškinio reikalavimų yra atmesta. Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimu buvo atmestas reikalavimas analogiškas ieškovės byloje tebepalaikomam reikalavimui. Po šio sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo ieškovė nepatikslino ieškinio ir toliau remiasi 2023 m. gruodžio 1 d. pateiktais paaiškinimais. Ieškovė išlaidų pirmojo ir antrojo etapų darbams neišskyrė, o Klaipėdos apygardos teismui 2025 m. spalio 21 d. sprendime nurodžius, kad nėra pagrindo reikalauti išlaidų atlyginimo kaip nepagrįsto praturtėjimo už pirmojo etapo statybos darbus, mechaniškai padalino 748 660,01 Eur už abiejų etapų darbus prašytas priteisti išlaidas per pusę ir laikosi pozicijos, jog toks reikalavimas ir toliau yra preliminariai pagrįstas. Reikalavimas dėl antrojo etapo statybos darbų išlaidų priteisimo iš atsakovės nėra aiškiai suformuluotas ir nėra pagrįstas, todėl teismas neturi pagrindo šios reikalavimo dalies vertinti kitaip nei įvertinta Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendime pasisakant dėl reikalavimo, susijusio su pirmojo etapo darbais.
Nesant suformuoto ir pareikšto savarankiško reikalavimo dėl 359 235,16 Eur priteisimo kaip nepagrįsto ieškovės praturtėjimo, nėra pagrindo įvertinti, kad nesuformuluotas ieškovės ieškinio reikalavimas yra prima facie pagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB ,,Uno“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsakovės UAB „Danesta LT“ atskirąjį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Atsakovė ginčija tik vienos sąlygos egzistavimą, t. y. ieškinio prima facie pagrįstumą, tačiau neginčija grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir savo nesąžiningumo. Todėl turi būti pripažįstama, kad antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga egzistuoja.
Ieškovės reikalavimo, susijusio su nepagrįstu atsakovės praturėjimu, pagrįstumas prima facie neišnyko. Ieškinio prima facie pagrįstumas nustatytas pirmosios instancijos teismo 2023 m. sausio 26 d., 2023 m. vasario 6 d. ir 2023 m. balandžio 5 d. nutartimis. Atsakovė prašyme nepateikė jokių reikšmingų argumentų ir įrodymų, kurie paneigtų reikalavimų pagrįstumo pakitimą. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškinio nepagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 21 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 19 d. nutartimi netyrė ir nevertino ieškovės ieškinio reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo, susijusio su ginčo turtu (dėl antrojo etapo darbų). Šio reikalavimo pagrįstumas bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės.
Ieškinio sumos dydžio vertinimas taip pat sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką. Iš ieškovės 2023 m. gruodžio 1 d. rašytinių paaiškinimų matyti, kad nepagrįsto praturtėjimo, susijusio su ginčo turtu, reikalavimo suma yra 359 235,16 Eur.
Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ir atsakovės nesąžiningumas neišnyko, tai nustatyta pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi. Šių aplinkybių atsakovė nepaneigė ir nekvestionuoja, o jų egzistavimas nustatytas skundžiamoje nutartyje. Atsakovė deda pastangas, kad ieškovei palankus teismo sprendimas nebūtų įvykdytas. Areštas pritaikytas 160 000 Eur apimtimi, daugiau lėšų atsakovė neturi, tačiau jas areštavus, atsakovė įvairiais veiksmais siekė šias lėšas iššvaistyti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė ieškovės 2023 m. gruodžio 1 d. rašytinius paaiškinimus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo ir turi šį prašymą pagrįsti svariais argumentais, dėl kurių jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės. Apeliantė nesuformulavo prašymo priimti ieškovės rašytinius paaiškinimus. Be to, šie ieškovės rašytiniai paaiškinimai yra ieškovės pateikti į bylą 2023 m. gruodžio 1 d. (DOK–15363). Įvertinus tai, darytina išvada, kad apeliantės į bylą pakartotinai pateikti ieškovės 2023 m. gruodžio 1 d. rašytiniai paaiškinimai neatitinka naujumo reikalavimo, jie jau yra nagrinėjamos bylos dalimi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų priėmimo klausimo nesprendžia.
Dėl pagrindo panaikinti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose gali būti taikomos tik tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šioje teisės normoje nurodytos sąlygos: tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas bei pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Konstatavęs abiejų šių sąlygų buvimą, pirmosios instancijos teismas 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi šioje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą.
Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir šiai nutarčiai įsiteisėjus, suinteresuoti asmenys nebegali kvestionuoti sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo. Tokiu atveju jiems atsiranda kita teisė – kreiptis į teismą dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (CPK 148 straipsnis) arba dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (CPK 149 straipsnis). Taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos ir (ar) pakeičiamos tik tada, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų. Gavus prašymą pritaikytas laikinąsias pasaugos priemones panaikinti ar pakeisti, yra analizuojamos tik naujos aplinkybės, atsiradusios (pasikeitusios) po nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priėmimo, sprendžiama, ar jos gali lemti kitokį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų vertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-12-516/2026, 20 punktas).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sumažino Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, konstatavęs, kad pasikeitė bylos faktinė ir procesinė situacija atmetus dalį ieškinio reikalavimų įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje liko neišnagrinėtas ieškovės reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo iš atsakovės, susijęs su dalimi ginčo objektų (antrojo statybų etapo arba neporiniais (duomenys neskelbtini) esančiais gyvenamaisiais namais). Kadangi ieškovė palaiko reikalavimą dėl 359 235,16 Eur nepagrįsto praturtėjimo priteisimo iš atsakovės, dėl šios ginčo apimties pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas – paliktas nepakeistas.
Apeliantės vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl 359 235,16 Eur nepagrįsto praturtėjimo priteisimo negali būti vertinamas kaip preliminariai pagrįstas dėl to, kad toks reikalavimas nėra aiškiai suformuluotas (identifikuotas) ieškovės procesiniuose dokumentuose, be to, Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimu atmetus ieškovės reikalavimą priteisti nepagrįstą praturtėjimą iš atsakovės už pirmojo etapo statybos darbus (dėl porinių (duomenys neskelbtini) esančių gyvenamųjų namų), nebeliko pagrindo vertinti, kad šis reikalavimas galėtų būti teismo patenkintas, t. y., jis vertintinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas šią atsakovės poziciją pripažįsta iš esmės pagrįsta.
Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nuosekliai pasisakoma, jog preliminarus pareikšto ieškinio reikalavimo vertinimas negali būti tapatinamas su ginčą išnagrinėjus iš esmės teismo padarytomis išvadomis. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie (preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną sąlyga reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja (ir neturi nagrinėti) ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų. Teismas vien preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų visumos pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-246-464/2024, 26 punktas). Ši taisyklė aktuali ir tuo atveju, kai sprendžiama dėl teismo jau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo arba panaikinimo. Tai reiškia, kad spręsdamas, ar pasikeitusi bylos faktinė ir procesinė situacija lemia išvadą, jog ieškinys vertintinas kaip prima facie (ne)pagrįstas, teismas nenagrinėja ginčo iš esmės, tačiau turi įvertinti, ar pasikeitimas yra toks, kuris, preliminariai vertinant, sudaro pagrindą pagrįstai abejoti pareikštų reikalavimų patenkinimo galimybe.
Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismas nutarė priimti dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, t. y. pirmiausia išspręsti ieškovės teisės į piniginę kompensaciją pagal jungtinės veiklos sutartį ar atsakovei nepagrįstai praturtėjus ieškovės sąskaita, klausimą ir tik po to spręsti dėl priteistinų sumų dydžio.
Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 21 d. sprendime įvertino tokius ieškovės reikalavimus: 1) pripažinti, kad ieškovės įnašas į jungtinę veiklą pagal ieškovės ir atsakovės 2018 m. sausio 19 d. jungtinės veiklos sutartį sudaro 34,682 proc. ir paskirstyti gautą jungtinės veiklos rezultatą (pelną) iš atsakovės priteisiant pelno dalį – 1 123 737,52 Eur; arba 2) tuo atveju, jeigu nebūtų patenkintas reikalavimas dėl turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, priteisti ieškovei iš atsakovės 748 660,01 Eur nepagrįstą atsakovės praturtėjimą ieškovės sąskaita.
2025 m. spalio 21 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismas nusprendė: (1) priimti sprendimą dėl ieškovės ieškinio pagrindo; (2) pripažinti, kad ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės jungtinės veiklos rezultato (pelno) dalies ar nepagrįsto praturtėjimo dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini); (3) pripažinti, kad pagal 2018 m. sausio 19 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį ieškovė turi pagrindą reikalauti dalies atsakovės gautų turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamų; (4) sustabdyti bylos nagrinėjimą iki šio teismo sprendimo dėl ieškinio pagrindo įsiteisėjimo.
Sprendime teismas nurodė, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo šalių jungtinės veiklos sutartinių teisinių santykių dalyku, todėl ieškovė neturi teisės, vadovaujantis jungtinės veiklos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, reikalauti savo pelno dalies dėl šio turto. Atsakovė įgijo minėtą turtą teisėtai, pagal pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą kainą, todėl ji negali būti laikoma praturtėjusia ieškovės sąskaita dėl to, kad ieškovė iki pardavimo sutarties sudarymo ar po to patyrė išlaidas infrastruktūrai, susijusiai su turtu, įrengti. Turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nors ir buvo įtrauktas į jungtinės veiklos sutartį, tačiau ieškovė šiuos objektus pardavė atsakovei neįtraukiant sąlygos dėl jungtinės veiklos santykių tęstinumo, nurodė, kad ši pirkimo–pardavimo sutartis pakeičia visus ankstesnius susitarimus dėl šios sutarties dalyko (objekto), todėl ieškovė neturi teisės, vadovaujantis jungtinės veiklos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, reikalauti savo pelno dalies dėl šio turto bei negali reikalauti ir atsakovės nepagrįsto praturtėjimo dėl su aptariamu turtu susijusios infrastruktūros įrengimo.
Klaipėdos apygardos teismas sprendime pripažino, kad pagal šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį ieškovė turi pagrindą reikalauti iš atsakovės dalies jos gautų turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamų, todėl ieškovės alternatyvaus reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo priimdamas dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nevertino.
Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. vasario 19 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-65-910/2026) Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo pakeitė ir nurodė, kad pagal 2018 m. sausio 19 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį ieškovė neturi pagrindo reikalauti atsakovės gautų turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo pajamų dalies. Kitą sprendimo dėl ieškinio pagrindo dalį paliko nepakeistą.
Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nurodė, kad atsakovės lėšomis pastatytų statinių, tiek esančių (duomenys neskelbtini), tiek esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo atsakovei sutartimis buvo siekiama užbaigti šalis dėl įvardytų objektų siejusius teisinius santykius (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Ginčo šalių nuoseklūs veiksmai iki 2020 m. gruodžio mėn. aiškiai patvirtina, kad jungtinės veiklos dėl objektų (duomenys neskelbtini), teisiniai santykiai abiejų šalių valia buvo užbaigti, pakeičiant juos pirkimu–pardavimu (faktiškai šalių įvykdytu 2020 m. vasario 6 d. ir 2020 m. rugsėjo 29 d., taip nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-250-524/2022), t. y. įvykus novacijai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.141 straipsnio 1, 2 dalys; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad ginčo šalių jungtinės veiklos teisiniai santykiai dėl antrojo etapo objektų, esančių (duomenys neskelbtini), yra nepasibaigę, išsamiai ir visapusiškai neįvertino šiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurių nuosekli eiga ir visuma šiuo konkrečiu atveju sudarė pagrindą konstatuoti, jog šalis sieję jungtinės veiklos teisiniai santykiai ir dėl antrojo etapo objektų pasibaigė, šalims juos pakeitus pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais.
Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartyje išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nuo pirmosios instancijos teismo, analogiškai vertino faktinę ir teisinę situaciją bei šalių teisinių santykių raidą tiek dėl pirmojo etapo (porinių namų), tiek dėl antrojo etapo (neporinių namų). Pasisakydamas, kad šalis sieję jungtinės veiklos teisiniai santykiai ir dėl antrojo etapo objektų pasibaigė, šalims juos pakeitus pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais, teismas įvertino, jog jungtinės veiklos teisinis santykis buvo transformuotas į pirkimo–pardavimo teisinį santykį. Dėl teisės reikalauti nepagrįsto praturtėjimo dėl antrojo etapo (neporinių namų) infrastruktūros įrengimo apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė, kadangi pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo nesprendė, konstatavęs ieškovės teisę reikalauti pelno (pajamų) dalies jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Įvertinus tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. spalio 21 d. sprendime, kiek tai susiję su pirmojo etapo darbais, priėjęs prie išvados, jog atsakovė įgijo minėtą turtą teisėtai, pagal pirkimo–pardavimo sutartį už šalių sutartą kainą, konstatavo, kad atsakovė negali būti laikoma nepagrįstai praturtėjusia ieškovės sąskaita dėl to, jog ieškovė iki pardavimo sutarties sudarymo ar po to patyrė išlaidas infrastruktūrai, susijusiai su turtu, įrengti, o apeliacinės instancijos teismui nutarus, kad ir dėl antrojo etapo darbų šalis sieję jungtinės veiklos santykiai pasibaigė, juos transformavus į pirkimo–pardavimo teisinius santykius, pagrįstų abejonių kelia ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovės nepagrįstą praturtėjimą už antrojo etapo objektų infrastruktūros įrengimą patenkinimo galimybė.
Kartu pažymėtina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (taip pat ir jų panaikinimo) prejudicinės galios neturi, todėl preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas savaime nereiškia, kad išnagrinėjęs bylą iš esmės, dėl jo teismas negali priimti kitokio sprendimo. Įvertinęs visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes teismas gali prieiti prie kitokios išvados, t. y. kad toks reikalavimas yra pagrįstas, tačiau, vertinant jį preliminariai, tokio pagrįstų abejonių (būtent dėl jau įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose padarytų išvadų) keliančio reikalavimo užtikrinimas toliau taikant atsakovės turto areštą, laikytinas nepagrįstu, neatitinkančiu ieškinio prima facie pagrįstumo doktrinos.
Atsižvelgus į tai, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai tik formaliai įvertino, jog ieškovei tebepalaikant reikalavimą priteisti 359 235,16 Eur kaip nepagrįstą atsakovės praturtėjimą, grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui tebeegzistuoja. Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti ir tai, ar tebeegzistuoja ieškinio prima facie pagrįstumo sąlyga. Vien tas faktas, kad ieškinio preliminarus pagrįstumas buvo nustatytas 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje, kuria laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos bei anksčiau priimtose, įsiteisėjusiose Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 26 d. ir 2023 m. vasario 6 d. nutartyse, kuriomis ieškovės prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nepatenkinti, nelemia išvados, jog preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimas negalėjo pasikeisti (ir nepasikeitė) dėl pasikeitusios bylos procesinės situacijos.
Dėl apeliantės argumentų, kad ieškovė neišskyrė išlaidų už pirmojo ir antrojo etapų infrastruktūros įrengimą, nepatikslino ieškinio, atsižvelgdama į Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. sprendime bei Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartyje išdėstytus argumentus, pažymėtina, jog tokie procesiniai veiksmai kaip ieškinio reikalavimų tikslinimas priskirtinas šalių dispozityvumo principui (CPK 13 straipsnis). Vien tai, kad ieškovė nepatikslino ieškinio pagal byloje jau priimtus procesinius sprendimus, savaime nelemia pareikšto reikalavimo vertinimo kaip preliminariai nepagrįsto.
Atsižvelgus į tai, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas procesinį klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo išsprendė neteisingai, todėl skundžiama nutarties dalis, kuria teismas pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažindamas turto arešto mastą iki 359 235,16 Eur, tačiau jų nepanaikindamas visa apimtimi, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkinamas, visiškai panaikinant Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 23 d. nutarties dalį, kuria teismas pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažindamas turto arešto mastą iki 359 235,16 Eur, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Danesta LT“, juridinio asmens kodas 304048497, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo patenkinti visiškai – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šios nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.