- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2010-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-790/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- V. A.
- Trečiasis asmuo
- G. A., akcinei bendrovei „Swedbank“
- Ieškovas
- T. Ž.
- Advokatai
- Vytautas Kucevičius
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal likviduojamos G. A. individualios įmonės bankroto administratoriaus J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-476-485/2010 pagal ieškovės T. Ž. ieškinį atsakovei V. A., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“, likviduojamai G. A. individualiai įmonei, G. A. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė T. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu (b. l. 24-26) prašydama pripažinti negaliojančia 2006 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartį reg. Nr. 10873, kuria ieškovė T. Ž. padovanojo atsakovei V. A. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Ieškovė nurodė, kad siekdama gauti iš banko paskolą gyvenamojo namo rekonstrukcijai ir žinodama, jog banko paskola jauno amžiaus asmeniui, turinčiam turto, bus suteikta geresnėmis sąlygomis, 2006 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartimi padovanojo jai priklausantį nekilnojamąjį turtą savo dukrai V. A.. 2007 m. rugsėjo 29 d. atsakovei ir jos sutuoktiniui G. A. buvo suteikta 280000 Lt paskola. Ieškovės teigimu, dovanojimo sutartis buvo tik formalumas, ieškovė realiai nenorėjo, kad nekilnojamojo turto savininke taptų atsakovė. Ieškovės nuomone, dovanojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, nes buvo sudaryta dėl akių, nebuvo siekiama realiai pakeisti nekilnojamojo turto savininko. Padovanotas turtas ieškovei reikalingas pačiai su šeima gyventi, tačiau ieškovė sužinojo, jog atsakovė siekia padovanotą turtą parduoti.
Tretysis asmuo AB „Swedbank“ prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovė galėjo kreiptis į banką dėl kredito suteikimo ir įkeisti ne jai pačiai, o ieškovei priklausantį turtą. Trečiojo asmens nuomone ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės siekis padovanoti atsakovei turtą buvo tikslingas, atitiko sandorio šalių valią ir sukūrė teisines pasekmes. Pagrindas kreiptis į teismą praėjus 2,5 metų po sandorio sudarymo buvo ne pats sandorio sudarymo faktas, o nenumatyta šio sandorio pasekmė – bankui įkeisto turto priverstinis pardavimas.
Atsiliepimas
Atsakovė V. A. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Atsakovė nurodė, jog dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl to, jog ieškovė gautų paskolą, kadangi dėl senyvo amžiaus keletas bankų jau buvo atsisakę ieškovei suteikti kreditą. Ieškovė visada teigė, jog savo turtą paliks anūkams, tačiau neturėdama kitos išeities, buvo priversta sudaryti ginčijamą sandorį. Atsakovė ir jos sutuoktinis 2007 m. rugsėjo 29 d. gavo 280000 Lt paskolą, kuri buvo skirta namo rekonstrukcijai. 2007 metų pabaigoje pablogėjus finansinei padėčiai atsakovės sutuoktinio individualioje įmonėje, 2008 m. liepos mėnesį šiai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Šioje byloje buvo areštuotas visas įmonės, atsakovės ir jos sutuoktinio turtas.
Trečiojo asmens likviduojamos G. A. IĮ administratorius atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Administratorius nesutinka su ieškiniu ir nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2008 m. liepos 10 d. nutartimi G. A. individualiai įmonei iškėlė bankroto bylą. Tas pats teismas 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartimi areštavo visą G. A. ir V. A. priklausantį nekilnojamąjį turtą, bendraatsakove laikydamas V. A.. AB „Swedbank“ buvo suteikęs G. A. ir V. A. 280000 Lt kreditą, iš kurio 277944,10 Lt yra negrąžinta. Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi AB „Swedbank“ yra įtrauktas į bankrutuojančios G. A. IĮ kreditorių sąrašą su 277944.10 Lt kreditoriniu reikalavimu. Bankroto byloje Kauno apygardos teismas patvirtino kreditorinius reikalavimus 1166786,87 Lt sumai. Vienintelis šaltinis atsiskaityti su kreditoriais yra ginčo nekilnojamasis turtas esantis (duomenys neskelbtini), į kurį yra nukreiptas išieškojimas ir jau vedamos varžytynės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino t. y. 2006 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartį reg. Nr. 10873 dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1194-9004-7017, garažo, unikalus Nr. 1194-9004-7028; ūkinio pastato, unikalus Nr. 1194-9004-7039; kiemo statinių, unikalus Nr. 1194-9004-7056, žemės sklypo, unikalus Nr. 1101-0025-0079, esančių (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp ieškovės T. Ž. ir atsakovės V. A. pripažino negaliojančia, taikė restituciją ir T. Ž. pripažino asmeninės nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Teismas nurodė, kad laiko įrodytu, jog sudarius dovanojimo sutartį tarp ieškovės ir atsakovės, pastaroji tik įregistravo savo nuosavybės teises padovanotam nekilnojamajam turtui viešajame registre savo vardu, tačiau faktinis nekilnojamojo turto savininkas nepasikeitė. Ieškovė ir toliau liko gyventi gyvenamajame name, moka mokesčius už komunalines paslaugas, o jos vyras J. Ž. moka mokesčius AB TEO LT. Teismas laikė įrodytu , kad tikroji ginčo – dovanojimo sutarties – šalių valia buvo nukreipta į tai, jog formaliai perregistravus turtą atsakovės vardu būtų gauta paskola, kuri buvo panaudota gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Priešingų įrodymų byloje nėra surinkta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo likviduojamos G. A. IĮ administratorius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą. Apeliacinį skundą trečiasis asmuo grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad nuo sutarties pasirašymo praėjo daugiau kaip trys metai ir tik iškilus aplinkybei, kad reikalinga atsiskaityti su kreditoriais prašoma naikinti dovanojimo sutartį.
2. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas G. A. IĮ veikloje.
3. Likviduojama G. A. IĮ skolinga kreditoriams 1166786,87 Lt ir savininkas nerodo jokių pastangų atsiskaityti su kreditoriais. Ginčo pastatas su priklausiniais yra vienintelė galimybė (jį pardavus varžytynėse) bent dalinai atsiskaityti su kreditoriais.
4. Panaikinus dovanojimo sutartį, bus grubiai pažeistos kreditorių galimybės ir teisės susigrąžinti G. A. IĮ skolas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą ieškovė grindžia šiais argumentais:
1. Nekilnojamasis turtas atsakovei buvo padovanotas tik esant vieninteliam tikslui t. y. tam, kad ieškovė galėtų gauti pinigų ir suremontuoti jai priklausantį gyvenamąjį namą.
2. Trečiasis asmuo nenurodė ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kad šis turtas būtų buvęs naudojamas G. A. IĮ veikloje. Šie bankroto administratoriaus teiginiai yra nepagrįsti.
3. Trečiojo asmens apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 str. 1 d. įtvirtintų turinio reikalavimų ir yra nepagrįstas nei teisine, nei faktine prasme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimas, kuriuo teismas ieškinį tenkino t. y. 2006 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartį dėl gyvenamojo namo, garažo, ūkinio pastato, kiemo statinių, žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp ieškovės T. Ž. ir atsakovės V. A. pripažino negaliojančia, taikė restituciją ir T. Ž. pripažino asmeninės nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str.).
Byla nagrinėjama pagal trečiojo asmens likviduojamos G. A. IĮ administratoriaus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų įvertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-271/2010; kt.).
Ieškovė ginčijamą sandorį prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Pagal šią nuostatą tariamasis sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra suderintos sutarties šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių pasekmių. Jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-68/2005). CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, tai yra kai sutarties šalys dėl vienų ar kitų priežasčių nori sudaryti tik išorinę teisinio santykio tarp jų atsiradimo regimybę, tačiau faktiškai sukurti viena kitai sandoryje numatytų teisių ir pareigų nesiekia ir nenori. Tariamieji sandoriai negalioja dėl sandorio šalių valios išraiškos ydingumo, nes tokiame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrosios sandorio šalių valios. Asmens valia išoriškai klaidingai išreiškiama siekiant tam tikrų teisinių tikslų santykiuose su kitais asmenimis. Sprendžiant šios kategorijos ginčus, būtina aiškintis, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia ir kokie buvo jų atitinkamo elgesio motyvai bei tikslai.
Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-68/2005). Įrodinėjant tariamą sandorį viena iš nustatinėjamų aplinkybių yra ta, ar sandoris vykdomas, o jeigu nevykdomas, – dėl kokių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2006).
CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotos, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentuose konkrečiose bylose suformuotos sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės; jose pabrėžiama, kad sutartis turi būti aiškinama, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovės, tiek trečiųjų asmenų pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, nustatydamas, kokia ieškovės ir atsakovės valia buvo sudarant dovanojimo sutartį. Teismas, spręsdamas, kad ieškovės ir atsakovės valia buvo sudaryti dovanojimo sandorį, tik tam, kad gauti paskolą įvertino ieškovės ir atsakovės elgesį iki jo sudarymo, t. y. kad ieškovė norėdamas gauti paskolą kreipėsi į keletą bankų, bet dėl amžiaus ir nepakankamų pajamų negavo paskolos, taip pat elgesį po sandorio sudarymo, t. y. kad ieškovė ir toliau liko gyventi gyvenamajame name, elgėsi kaip jo savininkė, mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, o ieškovės sutuoktinis moka mokesčius AB TEO LT. Teismas pagrįstai laikė įrodytu , kad tikroji ginčo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tai, jog formaliai perregistravus turtą atsakovės vardu būtų gauta paskola, kuri buvo panaudota gyvenamojo namo rekonstrukcijai. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę ir nepažeidė proceso normose nustatytų bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Nors apeliantas ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo naudojamas G. A. IĮ veikloje, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.