- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-08
- Bylos Nr.
- AS-492-251-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03433-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Kategorijos
- 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. gruodžio 31 d. gautas I. D. skundas (b. l. 1–2), kuriuo ji prašė atlikti programos veikimo patikrinimą bei nustatyti, kas vyksta su programine įranga; nustatyti, ar nėra pažeidžiamos pareiškėjos, kaip vartotojos, teisės ir įstatymų saugomi interesai bei kokiu pagrindu vedėja gali pareiškėją kaltinti dėl laiku nepaskirtų pašalpų, kai nuolat pasitaiko programinių sutrikimų; nustatyti, ar atsakovo neteisėtais veiksmais pareiškėjai pateiktais kaltinimais nebuvo pažeistos jos teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi (b. l. 20–21) atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Iš teismui pateikto skundo reikalavimų teismas padarė išvadą, kad pareiškėja siekia, jog teismas nustatytų, kad pareiškėjos darbo krūvis viršijo įprastą darbo krūvį ir kad atliktų programinės įrangos veikimo patikrinimą. Teismas konstatavo, jog skundo reikalavimu, kuriuo prašoma pripažinti, kad pareiškėjos darbo krūvis viršijo įprastą darbo krūvį ir atlikti programinės įrangos veikimo patikrinimą, siekiama ne pažeistų teisių apgynimo, o faktų konstatavimo. Teismas pažymėjo, jog šio reikalavimo tenkinimo atveju pareiškėjos teisės nebūtų apginamos, todėl nurodė, kad jis teisme nenagrinėtinas. Vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 3 dalimi teismas išaiškino, kad pareiškėja gali kreiptis į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teismas taip pat pažymėjo, kad jeigu pareiškėja patenka į asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą sąrašą, ji galėtų pasinaudoti teisine pagalba paduodant teismui skundą.
II.
Pareiškėja I. D. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atskirajame skunde paaiškina, kad valstybės tarnautojai, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turi teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus. Todėl pareiškėja mano, kad jos išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nustatymo ir priteisimo yra pagrįstas ir nagrinėtinas administracinių teismų. Pažymi, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio pareigą tinkamai atlyginti valstybės tarnautojui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje jis dirba, todėl pareiškėja mano, kad jos teisėtas bei pagrįstas reikalavimas turi būti patenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kaip nenagrinėtiną teismų.
Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinama ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų, numatytų ABTĮ 23, 24, 39 ir kituose straipsniuose.
Reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 23 bei 24 straipsniuose. Pagal šiuos reikalavimus, skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.).
Iš pirmosios instancijos teismui pateikto pareiškėjos skundo matyti, jog pareiškėjos netenkina jos darbo krūvis, kuris, pareiškėjos manymu, viršija įprastą darbo krūvį, ir už kurį pareiškėjai turi būti atlyginta. Skunde pareiškėja pateikia argumentus, kuriais vadovaudamasi ji daro išvadą, kad jos darbo krūvis yra didesnis už jai nustatytąjį. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde pareiškėja pakankamai aiškiai nurodė savo pažeistą teisę, tačiau, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kolegija pažymi, kad pareiškėja skunde suformuluodama reikalavimą, kuriuo teismo prašo atlikti tam tikrų aplinkybių tyrimą (atlikti programos veikimo patikrinimą, nustatyti, ar atsakovas nepažeidžia pareiškėjos teisių), pasirinko tokį savo teisės gynybos būdą, kuris, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šio reikalavimo tenkinimo atveju, neapgintų pareiškėjos skunde nurodytos teisės. Tačiau priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą.
Kitaip nei civilinės bylos, visos administracine tvarka nagrinėjamos bylos yra susijusios su poreikiu apsaugoti viešąjį interesą byloje, kas lemia specifinę administracinio teismo padėtį. Pažymėtina, jog dažniausiai privatus asmuo neturi pasirinkimo dėl dalyvavimo administraciniame teisiniame santykyje arba yra priverstas pats inicijuoti tokių teisinių santykių atsiradimą tam, kad galėtų įgyvendinti tam tikrą savo teisę ir tik ginčui pasiekus administracinį teismą šalys tampa lygiateisėmis, kas suponuoja būtinybę administraciniam procese būti aktyviam. Be to, žmogaus teisių apsaugos reikalavimai lemia, kad proceso rezultatas administracinėje byloje turi kuo mažiau priklausyti nuo šalies sugebėjimo ginti savo interesus administraciniame teisme, o teismo sprendimas turi kuo labiau atitikti tarp šalių realiai susiklosčiusius teisinius santykius bei jiems taikytinas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-232/2013).
ABTĮ 37 straipsnyje inter alia numatyta, kad jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti ir jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teismui pateiktas s skundas iš esmė neatitiko tik ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimo, nes pareiškėja buvo nurodžiusi ir savo pažeistą teisę ir aplinkybes, kuriomis grindžia savo teisių pažeidimą, pateikusi tai patvirtinančius įrodymus ir kt. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti terminą šiam skundo trūkumui pašalinti, kartu išaiškinant, kad formuluodama skundo reikalavimus, pareiškėja turi atsižvelgti į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo sprendimo rūšis (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009).
Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma pagrįsta bei teisėta, nes priimta pažeidžiant proceso teisės nuostatas. Todėl tokia nutartis naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. D. atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.