- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-31
- Bylos Nr.
- 2-547/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
- Skolininkas
- P. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko P. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. L2-2146-45/2008.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius R. L. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko P. V. atžvilgiu, prašydamas priteisti iš skolininko 73 000 Lt skolos, 42 632 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 828,16 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 27 d. nutartimi minėtą prašymą patenkino: areštavo skolininko nekilnojamąjį turtą neviršijant 115 632 Lt sumos, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims, o šio turto nesant ar nepakankant, areštavo skolininko kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, neviršijant minėtos sumos. Būtinybę taikyti šias priemones teismas grindė nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju prašoma išieškoti iš skolininko suma yra didelė, o tai gali padidinti būsimo teismo įsakymo neįvykdymo riziką. Teismas taip pat nurodė, kad skolininko prievolių kreditoriui įvykdymas nėra užtikrintas, o skolininkas ilgą laiką vengia atsiskaityti su kreditoriumi pagal paskolos sutartį.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas P. V. prašo minėtą teismo nutartį panaikinti. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1. Teismas nepagrįstai išplėtė laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymą ir neįvertino fakto, jog kreditorius neįrodė arešto taikymo pagrindo. CPK nenumato, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui pakanka skolos dydžio fakto.
2. Teismo nutartis nepagrįsta, nes pareiškėjas nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog nepritaikius minėtų priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantas yra dirbantis, pakankamas pajamas gaunantis ir turintis nekilnojamojo turto asmuo, jo finansinė padėtis yra stabili, todėl nėra jokios grėsmės, kad jis negalės įvykdyti teismo sprendimo.
3. Teismas nevertino subjektyvaus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo. Nėra jokių duomenų, jog skolininkas slėpsis ar slėps turtą bei pajamas. Kreditorius pats nėra sąžiningas, nes iki šiol skolininkui nepateikė jokio prašymo, pretenzijos ar raginimo įvykdyti prievolę, o iš karto kreipėsi į teismą, kuris yra paskutinė pažeistų teisių gynybos priemonė.
4. Teismas privalėjo atsižvelgti į faktą, jog skolos suma akivaizdžiai nėra tokio dydžio, kurį teigia esant kreditorius. Kreditorius prašo priteisti delspinigius už laikotarpį, kuriam turi būti taikomas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.), todėl neapgrįstai reikalauja 40 004 Lt netesybų ir šioje dalyje laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai.
5. Teismo nutarties rezoliucinė dalis suformuluota neteisingai.
Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gautas apelianto pranešimas, kuriame nurodyta, kad jis grąžino dalį kreditoriaus reikalaujamos skolos. Todėl prašo atsižvelgiant į minėtą aplinkybę panaikinti laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavo bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai išaiškino, CPK penkto skirsnio normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Apelianto argumentas, kad skolos dydis nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nepagrįstas. CPK 144 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šių priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje preziumuojama, jog būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ir tuomet, kai yra kilęs ginčas dėl didelės sumos pinigų, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-48/2008; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-51/2008).
Atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjas nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog nepritaikius minėtų priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas bei, kad nėra jokių duomenų, jog skolininkas slėpsis ar slėps turtą bei pajamas, yra teisingi. Tačiau, kaip žinoma, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-315/2006). Apeliantui nepaneigus, kad ieškinio suma yra didelė (kuri vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę būsimam teismo sprendimo įvykdymui), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 144 straipsnio nuostatų, vertindamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl atskirojo skundo argumento, susijusio su ieškovo reikalavimu dėl netesybų, kadangi šis klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Kaip žinoma, ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės, o skundžiamoje nutartyje šis klausimas nebuvo nagrinėtas, todėl tai nėra šio apeliacinio proceso dalyku (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Be to, teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, nevertina apelianto pateiktų duomenų apie dalinai padengtą skolą, kadangi minėtos aplinkybės atsirado po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį klausimą, o apeliacinės instancijos teismas, kaip buvo paminėta, tikrina skundžiamos neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą. Pabrėžtina ir tai, jog dalinis skolos padengimas savaime nereiškia ginčo tarp šalių pasibaigimo, taigi ir teismo proceso pabaigos. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pasikeitus areštuoto turto vertei ar atsiradus kitoms reikšmingoms aplinkybėms, šalims neužkirstas kelias bylos nagrinėjimo metu, kreiptis į teismą su prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita arba panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (CPK 146 str., 150 str.).
Apelianto argumentas, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota neteisingai, neatitinka bylos duomenų. Iš bylos medžiagos matyti (b. l. 19), kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 12 d. nutartimi ištaisė apelianto nurodytą rašybos klaidą. Taigi minėtas apelianto argumentas negali būti priežastimi trukdančia įvykdyti skundžiamą teismo nutartį.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovo atskirąjį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeista (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutartį.