Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, 2A-617-1092/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-07-03
Bylos Nr.: 2A-617-1092/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-10-3-00928-2023-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Aurimas Brazdeikis
Ieškovas: L. K.
Atsakovas: M. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-617-1092/2024Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00928-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.1; 2.6.26; 3.2.4.11 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. liepos 3 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aurimas Brazdeikis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, I. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė L. K. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo M. K. (toliau – ir atsakovas, vežėjas) 2 000 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės ieškinys buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Ieškovė iš trečiojo asmens I. P. už 2 000 Eur nusipirko vokiečių nykštukinio špico veislės šuniuką. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė gyvena Airijoje, o šuo buvo Lietuvoje, ieškovė interneto tinklalapyje www.siuntoslaiku.lt surado vežėjo (atsakovo) kontaktus. Su atsakovu susitarė, kad 2021 m. sausio 15–16 d. atsakovas paims šunį iš pardavėjos pervežimui į Airiją. Laikantis privalomų gyvūnų transportavimui į Airiją keliamų reikalavimų, šuniui 2021 m. sausio 15 d. buvo atliktas gydymas nuo echinokokozės, šuo buvo paruoštas kelionei pagal visus galiojančius teisės aktų reikalavimus.

1.2. Atsakovas tik 2021 m. sausio 17 d. priėmė šunį pervežimui, šuns perdavimo metu buvo sudarytas gyvūno priėmimo–perdavimo aktas, kuriuo atsakovas patvirtino, kad priėmė sveiką šunį su visais susijusiais dokumentais, ir prisiėmė visą atsakomybę už šuns sveikatos būklę. Veterinarijos gydytojo V. U. (U.) išduota pažyma patvirtina, kad šuo buvo geros sveikatos būklės ir 2021 m. sausio 18 d. šuniui buvo pakartotinai suduotas nukirminavimo „Milprazom“ KRKA preparatas. Kelionės metu šuo nugaišo, todėl atsakovas apie 2021 m. sausio 21–24 d. pristatė ieškovei tik šuns palaikus.

1.3. Ieškovė kreipėsi į Airijos veterinarijos kliniką, kurios 2021 m. vasario 15 d. išvadoje nurodyta, jog šuo buvo geros sveikatos būklės, tačiau gavo nukirminavimo preparatų „Milprazom“ KRKA 2021 m. sausio 15 d. ir 2021 m. sausio 18 d., tuo tarpu mirties priežastimi, tikėtina, buvo šių preparatų sudavimas du kartus per keturias dienas, t. y. su per trumpa pertrauka tarp nukirminavimo dozių (žinomas milprazono šalutinis poveikis: vėmimas ir viduriavimas). Nukirminavimo preparatų šalutinį poveikį galima neutralizuoti skysčių terapija, simptomų gydymu bei mitybos palaikymu, jei į veterinarus kreipiamasi nedelsiant. Atsakovas negalėjo nežinoti ar nenumatyti rizikos šuns sveikatai pakartotinai suduodant minėtą preparatą ir esant pablogėjusiai šuns sveikatos būklei, galimų neigiamų pasekmių paliekant šunį be priežiūros.

1.4. Ieškovės nuomone, atsakovas, praleidęs transportavimo datą, žinodamas teisės aktų reikalavimus bei suprasdamas, kad jų neatitiks, suorganizavo ydingą pakartotinį šuns nukirminavimą 2021 m. sausio 18 d., nors šuo kelionės metu pasijautė blogai, atsakovas tęsė kelionę ir paliko šunį be jokios priežiūros kelte.

Atsiliepimas

2. Atsakovas M. K. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė taikyti vienų metų senaties terminą ieškiniui dėl vežimų paduoti pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) 32 straipsnio 1 dalį ir ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Vežėjas neįsipareigojo, kurią dieną konkrečiai paims gyvūną. Jokių rašytinių įrodymų, jog šalys sutarė dėl tikslios transportavimo datos, bylai nėra pateikta. Priešingai, ieškovės pateiktoje susirašinėjimo su pardavėju medžiagoje yra nurodyta, jog vežėjas iš Lietuvos išvyksta 2021 m. sausio 18 d., todėl gyvūną paruošti kelionei, t. y. suduoti nukirminimo vaisto „Milprazon“, pardavėjas ar veterinarijos klinika, privalėjo tik tiksliai sutarus atvykimo laiką su atsakovu arba atsakovui atvykus pas pardavėją.

2.2. Gyvūnas jau 2021 m. sausio 17 d., tik paimtas iš pardavėjo, kelyje nuo Kauno iki Klaipėdos keturis kartus vėmė. Vadinasi, pardavėjai tik perdavus gyvūną vežti, gyvūnas nebuvo visiškai sveikas ir apie šią problemą atsakovas tinkamai informavo ieškovę, tačiau ši neinformavo pardavėjos ir neužkirto kelio galimai žalai atsirasti.

2.3. Atsakovas rūpinosi gyvūnu, kelionės metu sistemingai informavo ieškovę apie gyvūno sveikatos būklę, o jai pablogėjus, pats savo inciatyva ir sąskaita 2021 m. sausio 20 d. gyvūną pristatė į Prancūzijos Cherbourg mieste esančią veterinarijos kliniką. Šioje klinikoje gyvūnas buvo apžiūrėtas, nustatyta šuns žarnyno infekcija, rekomenduota daug girdyti vandeniu. Tačiau ieškovė nepateikė teismui Prancūzijos veterinarijos gydytojo įrašo gyvūno pase, tai leistų identifikuoti šioje klinikoje nustatytą gyvūno infekciją ir nustatyti, dėl ko galbūt šis neatlaikė kelionės.

2.4. Ieškovei gyvūno kelionės metu buvo žinomos gyvūno sveikatos problemos, jo būsena, tačiau ieškovė aplaidžiai, tikėdamasi, kad gyvūnas sirgdamas perneš kelionę, leido atsakovui gabenti gyvūną. Šis faktas įrodo ieškovės aplaidų nerūpestingumą ir kaltę. Ieškovė klaidina teismą, jog gyvūnas kelte buvo paliktas be priežiūros, nes keltų linijoje Cherbour–Airija gyvūnai į kajutes su šeimininkais nėra įleidžiami. Jie paliekami specialiose patalpose ir nustatytu laiku asmenys gali aplankyti bei pavedžioti gyvūnus su kelto darbuotojo priežiūra.

2.5. Atsakovas vežė ne vieną šuniuką ir kiti du buvo geros sveikatos būklės, išskyrus ieškovei priklausantį gyvūną. Vadinasi, atsakovas deramai prižiūrėjo gyvūnus.

2.6. Atsakovui yra išduotas pažymėjimas, jog jis Lietuvos sveikatos mokslų universitete išklausė 12 akademinių valandų kursus tema „Gyvūnų transportavimas pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2005 reikalavimus“. Pažymėjimo data yra įrašyta 2021 m. sausio 22 d., nurodyta, jog atsakovas tą dieną išklausė 12 valandų kursus. Akivaizdu, kad pažymėjime yra įsivėlusi klaida, nes tą dieną atsakovas buvo Airijos Respublikoje ir kursų jokiu būdu negalėjo išklausyti. Atsakovas šiuos kursus yra išklausęs iki paimant ieškovės gyvūną vežti.

2.7. Ieškovė apie gyvūno sveikatos būklę buvo tinkamai informuota, žinojo, kad šios veislės gyvūnai yra lepūs, kad dėl sergančio gyvūno transportavimo gali atsirasti nenumatytų padarinių, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Šis ieškovės neatsargumas vertintinas kaip pačios ieškovės kaltė, nes ši suprato savo neveikimo rizikingą pobūdį.

2.8. Ieškovė bandė aiškintis su pardavėja, tačiau pardavėjai griežtai atsisakius pripažinti kaltę, ji nurodė ieškovei aiškintis su vežėju. Ieškovė net nebandė detaliau aiškintis, ar gyvūnas buvo perduotas transportavimui sveikas.

Šalies argumentai

2.9. Jeigu ginčo teisiniam santykiui taikytina CMR konvencija, ieškovės teisės negali būti ginamos, atsakovui pasinaudojus teise į ieškinio senatį pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą, kuriame reglamentuota teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią konvenciją dėl senaties prarandama po vienų metų.

2.10. CMR konvencijos 18 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad vežėjas gali remtis 17 straipsnio 4 punkto „f“ papunkčio nuostata tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad tomis aplinkybėmis jis ėmėsi visų reikiamų priemonių ir veikė pagal jam duotas specialias instrukcijas. Nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo duota jokių instrukcijų. Dėl šių instrukcijų davimo ar nedavimo įrodinėjimo pareiga tenka ieškovei. Byloje nesant duomenų dėl gyvūno vežimo instrukcijų, atsakovas atleidžiamas nuo atsakomybės, o esamomis aplinkybėmis atsakovas ėmėsi visų reikiamų priemonių deramai prižiūrėti gyvūną ir esant būtinybei šį pristatė į veterinarijos kliniką ir sistemingai informavo ieškovę apie gyvūno būklę.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo I. P. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašė ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškinimai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Atsakovui kartu su šuniu buvo perduoti ir jo dokumentai, kuriuose padaryti įrašai apie šuniui taikytų gydymų laiką ir pobūdį, taip pat ir apie 2021 m. sausio 15 d. gydymą suduodant preparatą „Milprazon“ KRKA. Todėl organizuodamas šuniui papildomą gydymą, nepraėjus 72 val. po paskutinio gydymo taikymo, jis prisiėmė visą riziką dėl galimų šalutinių šuniui pasekmių atsiradimo.

3.2. Atsakovas apie šuns pablogėjusią sveikatos būklę pirmą kartą ieškovei pranešė 2021 m. sausio 20 d., o trečiajam asmeniui nepranešė viso vežimo metu. Atsakovas 2021 m. sausio 20 d., sužinojęs apie šuns sveikatos būklės pablogėjimą, nekeitė vežimo maršruto ir būdo, neužtikrino nuolatinės jo priežiūros ir netaikė skysčių terapijos.

3.3. Atsakovas laikytinas profesionaliu gyvūnų vežėju, kuris savarankiškai suplanavo ir organizavo šuns pervežimą iš Lietuvos Respublikos į Airijos Respubliką. Atsakovas, nepasitaręs su ieškove ir (ar) su trečiuoju asmeniu, priėmė sprendimą, nepraėjus 72 val. nuo paskutinio taikyto gydymo, organizavo šuniui papildomą gydymą, suduodant preparatą „Milprazon“ KRKA. Atsakovas susirašinėjimo su ieškove metu patvirtino, kad vežimo metu šuo nebuvo nuolatinėje jo priežiūroje, taip pat jis toliau tęsė vežimą suplanuotu maršrutu ir būdu, todėl, priešingai nei nurodo atsakovas, nėra išpildytos CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto sąlygos, todėl jis negali būti atleistas nuo atsakomybės. Be to, CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Visuma atsakovo veiksmų laikytini dideliu neatsargumu, todėl CMR konvencijos 29 straipsnio pagrindu atsakovas negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2024 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo nustatytos aplinkybės ir pagrindiniai motyvai:

4.1. Teismas nustatė, kad ieškovė, suradusi interneto tinklalapyje skelbimą, susisiekė su vežėju, teikiančiu gyvūnų pervežimo paslaugas, ir pateikė jam užsakymą dėl šuns, kurį įsigijo ieškovė, pervežimo iš Lietuvos į Airiją. Tad krovinio (gyvūno) paėmimo vieta buvo Lietuvoje, o perdavimo – Airijoje. Atsižvelgus į šias faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad šiam ginčui turi būti taikomos CMR konvencijos nuostatos.

4.2. Ieškovė ir trečiasis asmuo 2021 m. sausio 13 d. pasirašė Gyvūno priėmimo–perdavimo aktą Nr. TK21/01/13, kuriuo ieškovė parašu patvirtino susipažinimą, be kita ko, su priimamo šuns būkle, priežiūros ir atsakomybės klausimus, be to, jo 4.2 punkte numatyta pirkėjo teisė patikrinti gyvūną ir kreiptis į pardavėją dėl galimų sveikatos patologijų. Dokumentas buvo pasirašytas ieškovei realiai neapžiūrint šuns, t. y. ji fiziškai nedalyvavo šuns perėmime. Atsakovas su pardavėja pasirašė šuns priėmimo–perdavimo aktą ir tokiu būdu patvirtino jo tinkamą būklę priėmimo metu 2021 m. sausio 17 d. Byloje nekilo ginčas, kad krovinys buvo tinkamai paruoštas vežti (šuniukas pripažintas sveiku, jam buvo suduoti tinkami ir reikalingi preparatai saugiam pervežimui, pardavėja vežėjui pateikė visus reikalingus dokumentus gyvūnui transportuoti, atsakovas neabejojo dėl šuns sveikatos ir jo paruošimo pervežimui, ir pretenzijų trečiajam asmeniui nereiškė.

4.3. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad krovinio vežimą iš esmės organizavo atsakovas, tačiau gabenant krovinį (gyvūną) jis buvo prarastas (šuo mirė), dėl to nagrinėjamu atveju kyla vežėjo atsakomybės klausimas.

4.4. Ieškovė netinkamą gyvūno gabenimą ir, jos nuomone, tai lėmusią šuniuko mirtį iš esmės įrodinėjo bylai pateikta 2021 m. vasario 15 d. Monaghan Veterinary Surgery, Airijoje, (Airijos veterinarijos klinika) skrodimo išvada, tačiau, teismo vertinimu, ieškovės pateikta išvada nepatvirtina gyvūno nugaišimo priežasties, atitinkamai nepatvirtina ir vežėjo kokius nors neatsargius, tyčiniams veiksmams prilyginamus veiksmus / neveikimą. Visų pirma išvadoje pateikta tik skrodimą atlikusio specialisto subjektyvi nuomonė, kuri yra tik kaip galima šuniuko mirties priežasčiai nustatyti. Antra, pačioje ataskaitoje nurodyta, kad pateikiamos išvados remiasi tik patologine apžiūra, o joms patvirtinti būtų reikalinga tam tikrų audinių mėginius nusiunčiant toksikologijos tyrimams į atitinkamą laboratoriją. Ieškovė, ketindama siekti žalos atlyginimo, toksikologijos išsamesnių tyrimų atlikimo atsisakė, tai neabejotinai apsunkino įrodinėjimo, aiškinantis tikrąją gyvūno mirties priežastį, procesą. Trečia, ataskaitoje nurodyta, kad šuniuko sveikatos būklę (virškinimo trakto sutrikimus) galbūt nulėmė per didelės nukirminimo vaistų dozės sudavimas, tačiau byloje nustatyta, kad nukirminimo vaistus šuniui sudavė kompetentingas specialistas – veterinarijos gydytojas V. U.. V. U. teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2021 m. sausio 18 d. jis šunį apžiūrėjo, nuskanavo, patikrino visu duomenis apie šunį, pamatavo temperatūrą, atliko limfmazgių apžiūrą, o vizualiai apžiūrėjęs ir padaręs išvadą, kad šuo yra sveikas, davė šuniui nukirminimo vaistų. Liudytojas taip pat patvirtino, kad nukirminimo vaisto sudavimas niekaip neturėjo įtakos šuns sveikatos būklės. Taip pat paaiškino, kad šiuo atveju buvo atliktas tik pirminis skrodimas, o toksikologinis ar išsamus kraujo tyrimai nebuvo atlikti, todėl šuns mirties priežasčiai nustatyti specialisto ataskaitoje pateikta nuomonė negalima remtis kaip objektyvia. Ketvirta, byloje esančiame Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarime, analizuojant ir vertinant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateiktas išvadas, nurodyta, kad dėl šuns mirties priežasties Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pažymėjo, kad pagal „Monagan“ veterinarijos klinikos ir gyvūnų viešbučio 2021 m. vasario 15 d. išrašą, jame nurodyta galima, bet laboratoriškai nepatvirtinta šuns gaišimo priežastis, susijusi su galbūt netinkamu veterinarinio vaisto naudojimu, todėl, neturint laboratorinių tyrimų, jame nurodyta gaišimo priežastis laikytina tikėtina, bet nepagrįsta. Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgus į veterinarijos gydytojo paaiškinimus, kuriais teismas nemato pagrindo abejoti, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išvadas, spręstina, kad mažai tikėtina galimybė, jog šuns mirtį sukėlė jam atsakovo suorganizuotas papildomas gydymas ir veterinarijos gydytojo pakartotinai suduotų nukirminimo vaistų pašalinis poveikis. Taigi darytina išvada, kad Airijos veterinarijos klinikos ataskaitoje padarytos išvados, atlikus tik pirminį šuns skrodimą, neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos (gyvūno mirties), nes šios išvados neginčijamai nepatvirtina tikrosios gyvūno mirties priežasties.

4.5. Ieškovė taip pat savo reikalavimą grindė ir 2022 m. vasario mėn. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarimu, tačiau teismas, įvertinęs šio nutarimo motyvus, konstatavo, jog akivaizdu, kad tyrimas buvo atliekamas tik neperžengiant pardavėjo (trečiojo asmens) atsakomybės ribų, o vežėjo civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimas nebuvo tiriamas. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadose vežėjo galima atsakomybė minima tik paneigiant pardavėjos kaltę dėl gyvūno sveikatos būklės, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta neginčytina atsakovo kaltė dėl gyvūno sveikatos būklės. Todėl nei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos atliktas tyrimas, nei jo rezultatai, nei padarytos išvados vienareikšmiškai nepatvirtina, kad būtent vežėjas yra atsakingas už gyvūno žūtį.

4.6. Teismas nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių teismui, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisyklėmis, daryti pagrįstą išvadą, jog krovinio praradimą lėmė būtent atsakovo, kaip vežėjo, veiksmai ir (ar) neveikimas vežant gyvūną. Teismo vertinimu, ieškovė abejones dėl netinkamo gyvūno vežimo grindžia tik subjektyviomis prielaidomis, byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio tikrąją šuns kelionės metu nugaišimo priežastį. Priešingai, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis vežant šunį Lietuvoje pastebėjo, jog šuniukas blogai jaučiasi, vemia, tačiau nepavykus susisiekti su trečiuoju asmeniu (veisėja), jis iš patirties žinodamas, kad mažų veislių šuniukams pirmąkart važiuojant transporto priemone, tokia jų reakcija į kelionę įprasta, nusprendė gyvūną vežti toliau, o šuns sveikatos būklei nepagerėjus, keletą kartų bandė susisiekti su ieškovės sugyventiniu, tačiau to nepavykus padaryti, vairuotojas šunį savo iniciatyva ir lėšomis nuvežė į Prancūzijoje esančią veterinarijos kliniką, kur, šuniui konstatavus žarnyno infekciją, buvo suteiktas gydymas, rekomenduota šunį daug girdyti, po to susisiekus su ieškovės sugyventiniu, nuspręsta vis dėlto tęsti kelionę, o kelionės keltu metu atsakovas šunį laikė ne narvuose su kitais ten buvusiais gyvūnais, o automobilyje, kad šuo patirtų kuo mažesnį stresą.

4.7. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo priimtas krovinys – šuo, jo paėmimo dieną būtų buvęs sergantis, o vežėjas, būdamas profesionalas, būtų sąmoningai prisiėmęs prastos sveikatos būklės gyvūno vežimo riziką. Be to, atsakovas, kaip vežėjas, jo paėmimo dieną nebuvo informuotas, kad, pavyzdžiui, šuo yra itin jautrus pervežimui, tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo patvirtino, kad atsakovui nedavė jokių specialių instrukcijų, dėl ko atsakovas būtų turėjęs imtis papildomų specialių priemonių vežant gyvūną. Dėl šių priežasčių ieškovės argumentai dėl atsakovo pasirinkto šuns vežimo būdo (plukdymas keltu) ir dėl šios priežasties šuns nuolatinės priežiūros galimybės praradimą, yra visiškai nepagrįsti, nes, viena vertus, ieškovė patvirtino, kad ji buvo informuota apie tokį šuns vežimo būdą prieš vežėjui paimant krovinį, žinojo, kad šuo bus transportuojamas automobiliu, o po to plukdomas keltu, apie gyvūno vežimo būdą bei sąlygas kelte žinojo arba turėjo galimybę susižinoti iš viešai prieinamos informacijos, tačiau duomenų, kad ieškovė prieš atsakovui paimant gyvūną iš pardavėjos, būtų pasidomėjusi šuniuko pervežimo sąlygomis, byloje nėra, kaip ir nėra duomenų, kad ji būtų kėlusi specialių ir (ar) papildomų reikalavimų atsakovui dėl krovinio vežimo būdo. Be kita ko, viešai prieinamais duomenimis apie gyvūnų vežimą keltuose taisykles nustatyta, kad keltų linijoje Cherbour–Airija gyvūnai į kajutes su šeimininkais nėra įleidžiami, jie kelionės metu turi likti automobilyje kelto teikiamuose veislynuose. Nustatytu laiku asmenys gali aplankyti ir trumpai pavedžioti gyvūnus, tačiau tik nustatytu laiku su kelto įgulos nario priežiūra. Taigi pagal šunų vežimo kelte taisykles atsakovas neturėjo galimybės šunį nuolat laikyti prie savęs, tačiau, kaip teigė pats, siekdamas užtikrinti šuniui kiek įmanoma geresnes ir ramias kelionės sąlygas, tiek, kiek leidžia kelto taisyklės, laikė jį saugiai automobilyje, šuo buvo aprūpintas vandeniu bei maistu, tačiau, nepaisant šių vežėjo dedamų pastangų, šuo vis tiek nugaišo.

4.8. Byloje objektyvių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių tikrąją šuns mirties priežastį, nėra, mirties priežasčiai nustatyti tyrimai nebuvo atliekami, dėl to teismas padarė išvadą, kad šuns mirties priežastis nenustatyta. Šiuo atveju buvo vežtas pakankamai specifinis krovinys – mažos veislės, jaunas šuo, o bylą nagrinėjant teisme nebuvo paneigtos ir liudytojo veterinarijos gydytojo nurodytos aplinkybės, kad šuo tokios pakankamai ilgos ir sunkios (šuo buvo vežtas automobiliu, plukdytas keltu) kelionės metu galėjo nugaišti dėl įvairių priežasčių, t. y. tiek dėl išgąsčio, tiek dėl ilgos kelionės netoleravimo ir jos metu patirto streso, tiek ir dėl įgimtų genetinių ypatumų ar kt. priežasčių. Teismui nekilo abejonių, kad atsakovas, būdamas profesionaliu vežėju, vykdydamas ieškovės užsakymą, privalėjo organizuoti gyvūno pervežimą, imantis visų įmanomų priemonių ir veiksmų kuo tinkamesniam savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti, tačiau priežastis, lėmusi gyvūno mirtį, yra ne atsakovo, kaip vežėjo, jo prisiimtų pareigų neatlikimas, netinkamas atlikimas, o dėl neaiškių ir nenustatytų priežasčių pablogėjusi vežamo šuns sveikatos būklė, dėl ko šuo neatlaikęs kelionės nugaišo, ir tai nėra išimtinai atsakovo (vežėjo) atsakomybė, kurios perkėlimas vien šiam subjektui, teismo nuomone, pažeistų teisingumo ir protingumo principus.

4.9. Atsakovo pateiktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos tęstinio mokymo ir konsultavimo centro 2021 m. sausio 22 d. pažymėjimas Nr. 21/21-22 patvirtino, kad atsakovas yra išklausęs 12 akademinių valandų mokymo kursus tema „Gyvūnų transportavimas pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2005 reikalavimus“. Pažymėjimo data yra įrašyta 2021 m. sausio 22 d., tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad tuo metu atsakovas buvo Airijoje ir greičiausiai kursų išklausyti negalėjo, ieškovė šios aplinkybės neginčijo. Įvertinus šią aplinkybę, neatmetama tikimybė, kad pažymėjime iš tiesų yra padaryta rašymo klaida, nurodant kursų bei pažymėjimo išdavimo datas, tai leidžia teismui, nesant kitų tai paneigiančių įrodymų, labiau tikėti, kad atsakovas šiuos kursus tema „Gyvūnų transportavimas pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2005 reikalavimus“ buvo išklausęs iki paimant ieškovės gyvūną vežti. Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė pagrindžiančių duomenų apie tai, kad jis turėjo visus reikalingus pažymėjimus gyvūno pervežimui, tai leido teismui labiau tikėti, jog jis greičiausiai visų būtinų dokumentų – galiojančių ilgoms gyvūnų kelionėms skirtos kelių transporto priemonės patvirtinimo ir vežamų gyvūnų prižiūrėtojo kompetencijos pažymėjimų – neturėjo ir tuo galbūt buvo pažeisti tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionalinės teisės aktuose, reglamentuojančiuose gyvūnų vežimo tvarką, įtvirtinti reikalavimai. Be kita ko, kaip nurodoma Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos aptartose Maisto ir veterinarijos patikslintose išvadose, tuo atveju, jei gyvūną augintinį veža ne savininkas, o jo įgaliotas asmuo, vadovaujantis 2013 m. birželio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 576/2013 dėl gyvūnų augintinių vežimo nekomerciniais tikslais, tokiu atveju toks vežėjas turi turėti rašytinį savininko įgaliojimą nekomerciniais tikslais vežti gyvūną augintinį savininko vardu, tačiau byloje nėra įrodymų, jų nepateikė ir šalys, kad šio reikalavimo buvo laikomasi. Vis dėlto net ir nustačius atsakovo pirmiau paminėtus veiksmus (reikalingų dokumentų neturėjimas), nagrinėjamam ginčui galiojant prievolei konstatuoti visas civilinės atsakomybės sąlygas privalu nustatyti tarp nustatytų atsakovo teisės aktų reikalavimų nesilaikymo ir žalos (šuns mirties) egzistuojantį priežastinį ryšį.

4.10. Teismas, objektyviai įvertinęs ieškovę itin jautrią ir jos subjektyviai suvokiamą faktinę situaciją teisiniu aspektu, nusprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės konstatuoti priežastinio ryšio – nei tiesioginio, nei netiesioginio, tarp teismo nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų – pažymėjimų (leidimų) neturėjimo, ir kilusios žalos – šuns mirties. Byloje nėra įrodyta, jog vežėjas gyvūnu rūpinosi netinkamai, kad plukdomas keltu jis buvo paliktas be priežiūros, be to, teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jei vairuotojas būtų turėjęs galiojančius pažymėjimus, šuo, pablogėjus jo sveikatai, būtų buvęs įkurdintas veterinarijos klinikoje ar nukirminimas būtų buvęs suorganizuotas kelionės metu, nėra jokios objektyvios galimybės nustatyti, kad gyvūnas nebūtų miręs.

4.11. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju žalos kilimą iš esmės galėjo lemti veterinarijos gydytojo V. U. nurodytos ir teismo išvardytos priežastys (išgąstis, streso glikemija), įskaitant ir genetinius šuniuko ypatumus, kurie iš esmės galėjo sąlygoti šį aptariamą nelaimingą atsitikimą. Tokios baigties objektyviai negalėjo numatyti nei pati ieškovė, nei trečiasis asmuo, nei atsakovas. Kita vertus, vien ta aplinkybė, kad gyvūnas, prieš perduodant vežėjui, buvo apžiūrėtas veterinarijos gydytojos tik išoriškai, t. y. atlikus tik klinikinius tyrimus (šunį nuskenuojant, apžiūrint limfmazgius, pamatuojant temperatūrą), tačiau neatlikus išsamių kraujo biocheminių, šlapimo, hormoninių, infekcinių ligų diagnostikos, imunologinių ir (ar) genetinių tyrimų, ir jos konstatuota, kad gyvūnas sveikas ir jį vežti galima, dar nereiškia, kad gyvūnas iš tiesų buvo nepriekaištingos sveikatos būklės ir (ar) pakankamai sudėtingos ir ilgos kelionės metu negalėjo patirti streso, išgąsčio, sąlygojusių jo organizmo sutrikimus ir (ar) pakitimus, paveikusius jo sveikatos būklę ir įtakojusius gyvūno mirtį. Dėl to darytina išvada, kad ieškovės deklaruojamas priežastinis ryšys yra per daug nutolęs nuo atsakovo veiksmų (pavėlavimas pasiimti gyvūną vežimui, papildomo gydymo organizavimas, būtinų dokumentų neturėjimas) ir atsiradusios žalos.

4.12. Nagrinėjamu atveju krovinys (nugaišęs šuo) buvo pristatytas ieškovei 2021 m. sausio 21 d., todėl šiuo atveju, vadovaujantis CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalies a punktu, senaties terminas ieškiniui paduoti baigėsi 2022 m. vasario 20 d. Nustatyta, kad ieškovės sugyventinis T. G. su aiškia pretenzija atlyginti žalą į atsakovą SMS žinute kreipėsi 2021 m. vasario 8 d., tai CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 dalies pagrindu reiškia, jog pretenzijos pateikimas pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kol pretenzija bus atmesta. Iš šalių susirašinėjimo medžiagos matyti, kad atsakovas po pretenzijos pareiškimo 2021 m. vasario 8 d. atsisakė atlyginti ieškovės patirtą žalą dėl šuns mirties. Taip pat nustatyta, kad ieškovė 2021 m. spalio 25 d. kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl tarp ieškovės ir pardavėjos sudarytos gyvūno pirkimo– pardavimo sutarties galbūt netinkamo vykdymo. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2022 m. vasario mėn. nutarimu ieškovės skundą atmetė, nenustačius pardavėjos veiksmų, pažeidusių jai keliamas prievoles tinkamai perduoti ieškovei tinkamos kokybės pirkimo–pardavimo sutarties dalyką. Ieškovė, gavusi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą, su pareiškimu atsakovui dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2023 m. liepos 4 d. Tokie bylos duomenys, atsižvelgiant į tai, kad nenustatyti tyčiniai vežėjo veiksmai ar veiksmai, prilygstantys tyčiniams veiksmams (didelis neatsargumas), teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ieškovė akivaizdžiai praleido vienų metų senaties terminą, nes ieškinio dėl vežimų, taikant CMR, padavimo terminas, įskaitant ir pirmiau nurodytus senaties termino veikimą pristabdžiusius laikotarpius, buvo pasibaigęs, todėl taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienų metų ieškinio senaties terminas ir ieškovės ieškinys atmestinas taip pat ir šiuo pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovė L. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

5.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog byloje nėra įrodyta, kad vežėjas gyvūnu rūpinosi netinkamai, kad plukdomas kelte jis buvo paliktas be priežiūros ir kad tai galėjo sąlygoti šuns mirtį. Tokias išvadas teismas padarė neteisingai vertindamas byloje esančius įrodymus, t. y. juos vertindamas izoliuotai, o ne kaip bendrą visumą, kas ir nulėmė visiškai nepagrįstas ir neteisingas sprendimo išvadas.

5.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad šuo, jį perdavus vežėjui, buvo sveikas ir galėjo būti vežamas ieškovei, o šuns sveikata pablogėjo tik atsakovui ji paėmus ir tinkamai neužtikrinus saugių jo pervežimo sąlygų.

5.3. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad šuns sveikata, iki jį pasiimant atsakovui, buvo netinkama, kad šuo buvo netinkamo amžiaus tokiai kelionei ar kad apskritai buvo kitokių priežasčių, dėl ko šunį būtų buvę rizikinga gabenti į Airijos Respubliką jo perdavimo atsakovui momentu, ar kad ieškovė būtų apie šias aplinkybes informuota, t. y. atsakovas, kaip savo srities profesionalas, 13 metų gabendamas krovinius, tarp jų ir gyvūnus, nenurodė ieškovei, kad yra galima rizika, jog šuo neatlaikys kelionės.

5.4. Iš byloje esančių duomenų ir atsakovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad šuniui pasidarė blogai 2021 m. sausio 20 d. kelionės metu. Tačiau atsakovas melagingai nurodė, jog apie tai, kad šuniui buvo blogai dar jam esant Lietuvoje, t. y. jį paėmus iš trečiojo asmens, jis buvo informavęs ieškovę. Tačiau apie šias aplinkybes atsakovas ieškovę informavo tik 2021 m. sausio 20 d. vakare, jau grįžęs iš veterinaro Prancūzijoje. Iki tol atsakovas nebuvo nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui minėjęs, kad šuo vemia, jaučiasi blogai ir pan. Be to, teismo posėdžio metu T. G. nurodė, kad dar paskambino paklausti, kaip laikosi šuniukas kelyje iki Klaipėdos, Atsakovas atsakė, kad viskas puikiai. Be to, ir pats atsakovas posėdžio metu patvirtino, jog nieko rimto nepagalvojo, manė, jog šuo nepratęs važiuoti su transporto priemone.

5.5. T. G. susisiekus su atsakovu 2021 m. sausio 20 d. vakare, apie 20 val., ir gavus žinias iš atsakovo, jog šuns sveikata yra prasta, T. G. reikalavo šunį palikti veterinarijos klinikoje, tačiau atsakovas atsakė, jog jau yra kelte ir negali to padaryti. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino visos bylos šalys. Pažymėtina, jog, jei ieškovė būtų žinojusi visą realią situaciją, kad šuo prastai jaučiasi, kad jis bus paliktas vienas be jokios priežiūros kelte ir kad atsakovas neužtikrins Prancūzijos veterinaro duotų nurodymų – nuolat prižiūrėti šunį, kad jis būtų girdomas vandeniu, ieškovė jokiais būdais nebūtų leidusi atsakovui tęsti kelionės. Tačiau atsakovas neatskleidė ieškovei visų su kelione ir su šuns sveikata susijusią aplinkybių ir, tinkamai neinformavęs, pats savarankiškai nusprendė kelionę tęsti, nors turėjo suprasti, kad geriausias sprendimas šuniui išsaugoti būtų buvęs jo palikimas Prancūzijos veterinarijos klinikoje, tačiau to nepadarė ir aplaidžiai tikėjosi, kad šuo paliktas vienas išgyvens.

5.6. Ieškovei, vertinant skundžiamo sprendimo argumentus, susidarė įspūdis, kad teismas, jau būdamas išankstinės nuomonės, ignoravo būtent atsakovui nepalankius įrodymus. Teismas ne tik kad nevertino aplinkybių, patvirtinančių, jog šuo buvo visiškai sveikas iki kelionės ir kad šuniui pasidarius blogai atsakovas tinkamai neinformavo ieškovės, bet ir dėl nesuprantamų priežasčių atlaidžiai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius atsakovo pareigų netinkamą vykdymą ir aplaidumą. Atsakovo aplaidų elgesį patvirtina net ne viena byloje nustatyta aplinkybė. Jeigu teismas būtų šias aplinkybes vertinęs kaip vieną visumą, o ne izoliuotai, nėra abejonių, jog priimtas sprendimas būtų priešingas.

5.7. Paėmęs šunį iš veisėjos keliomis dienomis vėliau nei buvo nurodęs, kad paims, atsakovas savarankiškai, niekam nesakęs, suorganizavo papildomą vizitą pas veterinarijos gydytoją, kad šuniui būtų atliktas papildomas gydymas, kurio metu buvo papildomai suduotas nukirminavimo preparatas „Milprazon“ KRKA. Atsakovui buvo žinoma, kad nuo paskutinio šuniui taikyto gydymo, suduodant nukirminavimo preparatą „Milprazon“ KRKA, buvo praėję mažiau nei 72 val., tačiau jis vis tiek organizavo papildomą gydymą. Būdamas atsargus ir negalėdamas šuns paimti laiku, atsakovas galėjo susisiekti su ieškove ar trečiuoju asmeniu ir nurodyti gydymo netaikyti, nes jį taikys pats prieš kelionę. Šiuo atveju atsakovas taip pat galėjo papildomą gydymą taikyti kelionės viduryje, kai būtų suėjęs bent minimalus laiko tarpas tarp vaistų, t. y. bent 72 val. Nepraėjus net 3 paroms po pirmojo gydymo, pritaikius papildomą gydymą, atsakovas iki kelionės pradžios turėjo palaukti bent parą, tačiau nieko nelaukęs pradėjo kelionę. Nors atsakovas suprato, kad veža padidintos rizikos krovinį, kad šuniui yra taikytas gydymas net kelis kartus per ypač trumpą laiko tarpą ir kad nedelsiant pradėjus kelionę jis negalės kelte užtikrinti tinkamos nuolatinės šuns priežiūros pirmąsias 24 val., tačiau nuspendė pradėti kelionę. Apie visą šią situaciją ir galimas rizikas atsakovas ieškovės neinformavo ir visų aplinkybių neatskleidė.

5.8. Atsakovas ieškovę apie šuns būklę informavo tik po apsilankymo veterinarijos klinikoje ir jau keliaudamas į keltą. Nepaisant, kad šuns būklė buvo sudėtinga, atsakovas savarankiškai nusprendė tęsti ilgą kelionę keltu, žinodamas, kad šuo bus paliktas vienas ir negalės užtikrinti nuolatinės jo priežiūros. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog, vežant keltu šunis, jis galėjo prie šunio prieiti tik 10 val. ryte ir 22 val. vakare, tačiau šuniui buvo palikęs atsigerti vandens. Vėliau atsakovas paaiškino, jog gabenami šunys dažniausiai negeria vandens, nes stresuoja – taigi šios aplinkybės tik patvirtina, jog atsakovui buvo puikiai žinoma ir suprantama, kad jis negalės užtikrinti tinkamos šuns priežiūros ir taikyti jam veterinarų nustatytos skysčių terapijos. Tačiau atsakovas neatsisakė tęsti tolimesnės kelionės su šuniu, nepaliko jo veterinarijos klinikoje ir apie tai neinformavo ieškovės, nenurodė ieškovei galimos kelionės rizikos.

5.9. Samdydama profesionalų vežėją ieškovė turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius tikėtis, kad atsakovas, veždamas padidintos rizikos krovinį, imsis papildomų atidumo ir rūpestingumo standartų, juolab, kad nustatė, kad šunio sveikata yra itin bloga, jog net prireikė vežti pas veterinarą Prancūzijoje. Taigi iš anksto, dar prieš apsilankant pas veterinarą, neinformuodamas ieškovės apie galimas tolimesnės kelionės rizikas ir nepalikdamas šuns Prancūzijos veterinarijos klinikoje, atsakovas lengvabūdiškai tikėjosi, jog jam viskas bus gerai, nors turėjo suprasti, kad negalėdamas užtikrinti, kad šuo geria pakankamai vandens, šuniui gresia didelė rizika neišgyventi.

5.10. Atsakovas kelionės metu neturėjo reikiamų leidimų ir tinkamos transporto priemonės gyvūnams vežti. Atsakovas pateikė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos tęstinio mokymo ir konsultavimo centro 2021 m. sausio 22 d. pažymėjimą Nr. 21/21-22, patvirtinantį, kad jis yra išklausęs 12 akademinių valandų mokymo kursus tema „Gyvūnų transportavimas pagal Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2005 reikalavimus“. Tačiau šio pažymėjimo data 2021 m. sausio 22 d. sutapo su atsakovo kelione, tai patvirtina, kad atsakovas tuo metu negalėjo išklausyti kursų. Vis dėlto teismas nepagrįstai nusprendė, kad tai galėjo būti klaida, o atsakovas, labiau tikėtina, kad šiuos kursus buvo išklausęs dar iki kelionės. Kokiu pagrindu teismas padarė tokią išvadą ir kas jam leido labiau tikėti, sprendime nepaaiškinta, tačiau tai tik dar labiau patvirtina, kad teismas visus byloje esančius įrodymus, net ir nenaudingus atsakovui, vertino jo naudai. Tačiau ieškovės manymu, labiau tikėtina, kad atsakovas nebuvo išklausęs minėtų kursų dar iki paimant ieškovės šunį, kadangi byloje pateiktas Ilgoms gyvūnų kelionėms skirtos kelių transporto patvirtinimo pažymėjimas Nr. LTl-46 ir Vežamų gyvūnų prižiūrėtojo kompetencijos pažymėjimas pagal Reglamento (EB) 1/2005 17 straipsnio 2 dalies nuostatas išduotas po atsakovo kelionės, t. y. 2021 m. vasario 11 d. Ieškovė mano, jog, tik įvykus šiam įvykiui, atsakovas susitvarkė visus reikalingus dokumentus, žinodamas, jog ieškovė kreipsis į jį dėl žalos atlyginimo.

5.11. Tai, kad atsakovas neužtikrino šuniui taikomo gydymo ir priežiūros, patvirtina ir Airijos veterinarijos klinikos skrodimo išvada, kurioje nurodyta, kad šuo buvo dehidratavęs. Tai vienareikšmiškai patvirtina, jog atsakovas nepasirūpino, kad šuo turėtų pakankamai vandens, kad būtų girdomas. Ieškovės vardu derinęs visas šuns pervežimo sąlygas T. G. teismo posėdžio metu nurodė, jog tik sužinojęs, kad šuo jaučiasi blogai, reikalavo šunį palikti klinikoje, tačiau atsakovas nurodė, jog jau negali, nes yra kelte.

5.12. Atsakovas ne tik CMR konvencijos pagrindu, bet ir papildomai pasirašydamas 2021 m. sausio 16 d. gyvūno priėmimo–perdavimo aktą prisėmė visą riziką dėl šuns gabenimo ir turėjo užtikrinti, kad jį ieškovei pargabens saugų ir sveiką. Vis dėlto atsakovo nesąžiningumą ir neprofesionalumą patvirtina jo pozicija bei teismo posėdžio metu išdėstyti argumentai, jog jis nesuprato šio dokumento turinio, kadangi jis buvo anglų kalba, t. y. nesuprato, ką pasirašo ir kad prisiima visą atsakomybę, vėliau atsakovas nurodė, jog apskritai nežiūrėjo šio dokumento, nes buvo tamsu. Vis dėlto tokie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsta ir deklaratyvi pozicija, atsakovas, jei būtų nesupratęs, būtų prašęs trečiojo asmens išversti jam dokumentų, ant kurių jis deda savo parašą, turinį, o dar daugiau, to paties posėdžio metu jis pats patvirtino, jog vis dėlto anglų kalbą supranta (būtent angliškai susišnekėjo Prancūzijos veterinarijos klinikoje). Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, aplaidžiai ir visais įmanomais būdais dabar siekia išvengti jam tenkančios atsakomybės.

5.13. Būtent atsakovas, prisiimdamas pervežti šunį ir planuodamas pervežimo maršrutą, turėjo iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, ir imtis visų įmanomų priemonių krovinio paradimo rizikos veiksniams sumažinti, kadangi būtent vežėjas turi būti maksimaliai rūpestingas ir atidus. Taigi žinodamas, kad šuo sunegalavo, atsakovas turėjo atitinkamai suplanuoti maršrutą, šuns gydymą ir reikiamą nuolatinę priežiūrą tam, kad šuo būtų išsaugotas. Tačiau vežėjas nesiėmė visų įmanomų priemonių sumažinti krovinio paradimo rizikos laipsnį, to nepadaręs atsakovas elgėsi nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, tai lėmė, kad šuo mirė.

5.14. Vertinant Airijos veterinarijos klinikos skrodimo išvadą kartu su byloje esančia medžiaga, kaip visumą, ji tik dar kartą patvirtina, jog vaistas negalėjo būti suduotas pakartotinai per tokį trumpą laiką, o šuniui pasidarius blogai turėjo būti skiriama skysčių terapija, tačiau šuo buvo dehidratavęs, tai patvirtina, kad atsakovas neužtikrino, jog šuo būtų girdomas. Tačiau vietoje to, kad vertintų aplinkybes, kurias nustatė Airijos veterinarijos klinikos specialistas, teismas ieškojo būdų, kaip šią išvadą paneigti, ir, remdamasis atsakovo motyvais, formaliai pažymėjo, jog tai tik subjektyvi specialisto nuomonė. Šalys nesilaikė pozicijos, jog esminė ir pagrindinė šuns mirties priežastis buvo preparato pakartotinis sudavimas, dėl to būtų reikalinga papildoma ekspertizės išvada, o tai, kad atsakovas nepakankamai rūpinosi šuniu, neužtikrino, kad jis būtų pakankamai girdomas vandeniu. Dar daugiau, Airijos veterinarijos klinikos atliktą išvadą patvirtino ir veterinarijos gydytoja L. T. 2021 m. lapkričio 10 d. paaiškinime.

5.15. Šiuo atveju yra įrodinėjami atsakovo neatsargūs veiksmai, kurie prilyginami tyčiniams veiksmams CMR konvencijos prasme, nulėmę šuns mirtį (krovinio praradimą), todėl šioje byloje taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris ieškinį pareiškiant dar nebuvo suėjęs.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas M. K. prašo Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:

Šalies argumentai

6.1. Ieškovė nurodė, kad apie gyvūno būklę buvo informuota 2021 m. sausio 20 d. vakare, tačiau byloje esanti SMS žinutė įrodo, kad 18.42 val. jai jau buvo žinoma apie atsakovo su gyvūnu apsilankymą Prancūzijos veterinarijos klinikoje ir šioje klinikoje nustatytą gyvūno sveikatos būklę. Vadinasi, ieškovė vežėjo buvo tinkamai informuota apie gyvūno būklę, tačiau nesiėmė veiksmų, draudžiančių toliau transportuoti gyvūną, ir laukė pristatomo gyvūno bei aplaidžiai, tikėdamasi, kad gyvūnas sirgdamas perneš kelionę, leido atsakovui gabenti gyvūną. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas vežimo metu elgėsi atidžiai ir rūpestingai, o 2021 m. lapkričio 10 d. L. T. paaiškinimas patvirtina, kad ieškovė nesusisiekė su veterinare dėl nuotolinės informacijos ar pagalbos.

6.2. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovo pateikta bylai susirašinėjimo su T. G. medžiaga įrodo, kad po veterinarijos gydytojo Prancūzijoje apžiūros negalėjo susisiekti su ieškovės sugyventiniu (žinutės laikas 20.32 val.). Tačiau 21.10 val. SMS nuo T. G. atsakovui patvirtina, jog šiam liudytojui tuo metu jau buvo aišku, kokia yra gyvūno sveikatos būklė. Taigi tampa aišku, kad vežėjas ir liudytojas tarp 20.32 val. ir 21.10 val. kalbėjosi telefonu ir atsakovas tinkamai informavo ieškovės sugyventinį. Žinutės turinys leidžia teigti, kad ieškovės sugyventiniui buvo žinoma, jog tokios veislės šuniukai yra jautrūs kelionėms, ir jis, bet ne atsakovas, lengvabūdiškai tikėjosi, kad gyvūnas perneš kelionę.

6.3. Kritiškai vertintini T. G. parodymai, jog šis reikalavo palikti gyvūną Prancūzijos klinikoje. Šie liudytojo parodymai prieštarauja atsakovo paaiškinimui, jog liudytojas po apsilankymo Prancūzijos klinikoje leido gyvūną vežti. Įvertinus SMS žinučių turinį ir seką, liudytojo paaiškinimai kelia abejonių.

6.4. Teismo posėdžio metu teismui kilo abejonių ar liudytojas T. G. iki liudytojo apklausos momento nedalyvavo teismo posėdyje, nes ieškovei dalyvaujant nuotoliniu būdu teismas neturėjo galimybės įsitikinti, jog liudytojo nėra teismo posėdyje (ieškovės kambaryje). Teismas pastebėjo, kad liudytojas T. G. atsakinėja ne į teismo klausimus, o aiškina situaciją pagal iki liudytojo apklausos byloje tirtus įrodymus ir aplinkybes. Posėdyje teismas buvo pakartotinai atkreipęs dėmesį, kad liudytojas kartoja trečiojo asmens atstovo argumentus. Darytina neabejotina išvada, kad buvo liudyta iki liudijimo dalyvavus teismo posėdyje ir žinant bylos nagrinėjimo eigą. Buvo pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 192 straipsnio l dalies norma, todėl šio liudytojo parodymai vertintini kaip nepatikimi.

6.5. Ieškovė ir pardavėja 2021 m. sausio 13 d. pasirašė Gyvūno priėmimo–perdavimo aktą Nr. TK21/01/13, kuriuo ieškovė parašu patvirtino susipažinimą su priimamo šuns būkle, priežiūros ir atsakomybės klausimais, 4.2 punkte numatyta pirkėjo teise patikrinti gyvūną ir kreiptis į pardavėją dėl galimų sveikatos patologijų. Šis dokumentas buvo pasirašytas ieškovei realiai neapžiūrint šuns, kadangi šuns įsigijime ji fiziškai nedalyvavo. Tai įrodo ieškovės aplaidumą ir sudaro pagrindą teigti, jog ji aplaidžiai vengė pareigos priimti atitinkamos kokybės daiktą. Todėl atsakomybė už tinkamos kokybės daikto įsigijimą tenka ieškovei. Kaip nurodoma Maisto ir veterinarijos patikslintose išvadose, tuo atveju, jei gyvūną augintinį veža ne savininkas, o jo įgaliotas asmuo, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 12 d. reglamento (ES) Nr. 576/2013 dėl gyvūnų augintinių vežimo nekomerciniais tikslais, tokiu atveju toks vežėjas turi turėti rašytinį savininko įgaliojimą nekomerciniais tikslais vežti gyvūną augintini savininko vardu, tačiau nagrinėjamo ginčo medžiagoje nėra įrodymų, kad šio reikalavimo buvo laikomasi. Ieškovė nepasirūpino sudaryti įgaliojimo atsakovui ir tai vertintina aplaidumu bei atsakomybės dėl gyvūno sveikatos prisiėmimu.

6.6. Pagal Gyvūno priėmimo–perdavimo akto 3.2.4 punktą visa atsakomybė už gyvūno išlaikymą, tinkamą priežiūrą bei riziką dėl gyvūno sveikatos būklės nuo šio akto pasirašymo dienos perėjo ieškovei. Taigi pasirašydama šį aktą ieškovė prisiėmė visą riziką. Su atsakovu vežimo sutarties ieškovė nesudarė.

6.7. Ieškovė remiasi 2021 m. sausio 16 d. gyvūno perdavimo aktu, kuris buvo surašytas vieną dieną prieš perimant vežti gyvūną. Šis aktas surašytas ne atsakovo vardu ir anglų kalba. Akte nurodyta, kad po gyvūno perdavimo atsakovas tampa visiškai atsakingas už gyvūną, jo tinkamą priežiūrą ir prisiima visą riziką dėl gyvūno sveikatos ir jo saugaus perdavimo gavėjai. Byloje pateiktas akto vertimas. Vadinasi, šis aktas atsakovui buvo pateiktas ne oficialia Lietuvos Respublikoje vartojama valstybine kalba, kurios atsakovas deramai neišmano. Bylai pateiktas vertimas į lietuvių kalbą nėra pasirašytas vertėjo, atsakingo už vertimo autentiškumą, todėl šis dokumentas nelaikytinas rašytiniu įrodymu CPK 177 straipsnio prasme ir šiuo dokumentu byloje vadovautis nėra pagrindo ir atsakomybė, nurodyta šiame akte, negali būti taikoma atsakovui.

6.8. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba dėl tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos gyvūno pirkimo–pardavimo sutarties galbūt netinkamo vykdymo nenustatė trečiojo asmens atsakomybės. Tačiau pardavėjos pozicija teismo proceso metu kelia abejonių, ar trečiajam asmeniui nebuvo žinoma galbūt nenustatyta gyvūno liga. Trečiasis asmuo nedalyvavo teismo posėdyje, samdėsi advokatą, kuris bylos nagrinėjimo metu atstovavo ne trečiajam asmeniu, bet stengėsi įrodyti ieškovės teiginius. Dėl šių aplinkybių abejonių kilo net bylą nagrinėjančiam teismui.

6.9. Teismas teisingai vertino Airijos veterinarijos klinikos skrodimo išvados įrodomąją reikšmę, nes joje nurodyta tik subjektyvi išvados sudarytojo nuomonė, vartojamas žodis „galimai“, o paskutinėje pastraipoje konstatuota, kad šioje išvadoje pateikiamos išvados remiasi tik patologine apžiūra, o joms patvirtinti reikalinga tam tikrų audinių mėginius nusiųsti į toksikologijos tyrimams tinkamą laboratoriją. T. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad išvadą padaręs gydytojas to daryti nesiūlė, o tyrimas yra brangus.

6.10. Atsižvelgiant į tai, kad kaltė yra fakto klausimas, kuris nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas teismo, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams CMR konvencijos 29 straipsnio l dalies prasme, buvimo galėtų patikrinti išimtinai civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aspektu. Tačiau apeliaciniame skunde nekeliama netinkamo įrodymų vertinimo, visų nustatytų (šalių nurodytų) aplinkybių, sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 straipsnio l dalies taikymo, neištyrimo klausimų. Dėl to pagal apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus nėra pagrindo klausimą dėl ginčo krovinio vežimą vykdžiusio atsakovo veiksmų spręsti kitaip nei išspręsta šią bylą nagrinėjusio teismo. Nagrinėjamoje byloje teismas tinkamai ištyrė ginčo vežimo vykdymo aplinkybes ir, spręsdamas vežėjo kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams, klausimą, jas tinkamai teisiškai kvalifikavo.

6.11. Nenustačius pagrindo pripažinti nepagrįsta teismo išvadą, kad ginčo krovinys buvo prarastas ne dėl vežėjo didelio neatsargumo, prilyginamo tyčiniams veiksmams, teismas, remdamasis CMR konvencijos 32 straipsnio l dalies nuostatomis dėl senaties termino trukmės, pagrįstai nusprendė, jog ieškovės šioje byloje pareikštam reikalavimui taikytinas vienų metų ieškinio senaties terminas ir jis nagrinėjamu atveju buvo praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

9. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo iš atsakovo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, argumentuodama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog byloje nėra įrodyta, kad vežėjas (atsakovas) gyvūnu rūpinosi netinkamai, kad plukdomas kelte jis buvo paliktas be priežiūros ir kad tai galėjo sąlygoti šuns mirtį. Tokias išvadas, anot ieškovės, teismas padarė neteisingai vertindamas byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria tokiems ieškovės argumentams.

10. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). CK 6.808 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vežimo sutarties samprata, šioje normoje nurodyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

11. Tais atvejais, kai krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, taip pat atsakomybės už sutarties pažeidimą klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR konvencija (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

12. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visi anksčiau įvardyti kriterijai, kurie patvirtina, kad tarp šalių atsiradusius vežimo teisinius santykius reglamentavo CMR konvencija, kurią pagrįstai taikė ir pirmosios instancijos teismas. Kadangi byloje nekilo šalių ginčas dėl jam spręsti taikytinos teisės, apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

13. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, be kita ko, vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019).

14. Pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo krovinio priėmimo vežti momento iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016).

15. Pagal CMR konvenciją vežėjas yra visiškai atsakingas dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo, nebent jis įrodytų, kad buvo bent viena iš aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir (ar) 4 dalyje. Nors CMR konvencija įtvirtina vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kurią paneigti turi vežėjas, tačiau krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktus turi įrodyti siuntėjas (gavėjas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017). Jeigu vežėjo atsakomybei taikomas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012).

16. Taigi, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir aktualia kasacinio teismo praktika, ieškovei, siekiančiai atsakovo (vežėjo) civilinės atsakomybės taikymo, pakako įrodyti pastarajam perduoto vežti krovinio (šuniuko) praradimo faktą ir patirtos žalos dydį. Tuo tarpu atsakovas, besigindamas nuo ieškinio, turėjo įrodyti, kad egzistuoja CMR konvencijoje įtvirtinti pagrindai, šalinantys jo civilinę atsakomybę. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovei vežtas šuniukas jo gavėjui buvo pristatytas negyvas, t. y. byloje yra neginčijamai nustatytas krovinio praradimo faktas, ir ieškovė dėl to patyrė nuostolių (dėl patirto žalos dydžio bus pasisakyta toliau).

17. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko: 1) dėl ieškovo netinkamų veiksmų arba aplaidumo (angl. wrongful act or neglect of the claimant); 2) dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo (angl. the instructions of the claimant given otherwise than as result of the wrongful act or neglect on the part of the carrier); 3) dėl krovinio defektų (angl. inherent vice of the goods); 4) dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio (angl. circumstances which the carrier could not avoid and consequences of which he was unable to prevent). Atsakovas šiuo atveju turėjo įrodyti bent vieną iš šių sąlygų, kad jis galėtų būti atleistas nuo vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį.

18. Vertinant pirmąją sąlygą byloje nenustatyta, kad ieškovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ar elgėsi neteisėtai aplaidžiai ir dėl to šuniukas mirė. Pagal byloje esančius duomenis atsakovas, kaip profesionalus vežėjas, savarankiškai organizavo, planavo ir vykdė krovinio (šuniuko) pervežimą. Taigi, visų pirma būtent vežėjui teko našta įsivertinti galimas šuniuko tolimo gabenimo rizikas. Be to, aplinkybė, kad ieškovė, prieš įsigydama šuniuką, neatliko išsamaus genetinio jo sveikatos patikrinimo, teismo vertinimu, nelaikytina neteisėtu ieškovės aplaidumu. Taigi atsakovas neįrodė ir iš esmės neįrodinėjo byloje egzistuojant pirmajai CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies sąlygai.

19. Vertinant antrąją sąlygą byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų davusi kokius nors nurodymus atsakovui, dėl kurių šuniukas mirė. Šiame kontekste pastebėtina, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad po apsilankymo Prancūzijos veterinarijos klinikoje T. G. ieškovės vardu jam buvo davęs instrukciją šuniuką, kurio būsena tuo metu jau buvo bloga, vežti toliau. Vis dėlto tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o T. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė priešingas aplinkybes, t. y. kad nurodė atsakovui šuniuką palikti Prancūzijoje, tačiau atsakovas tuo metu jau buvo kelte.

20. Nors atsakovas bando duotą instrukciją toliau (iš Prancūzijos į Airiją) vežti įrodinėti bylai pateikta susirašinėjimo medžiaga, tačiau joje nėra užfiksuotas aiškus ieškovės arba T. G. nurodymas vežti toliau. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad iš susirašinėjimo medžiagos matyti, jog ieškovei ir T. G. buvo žinoma šuniuko būklė po apsilankymo pas veterinarą Prancūzijoje, tačiau jie neuždraudė atsakovui šuniuką vežti toliau. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra svarbu, kad ieškovė ar T. G. neuždraudė atsakovui vežti gyvūno toliau, nes, teismo nuomone, CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies prasme neuždraudimas vežti ir davimas specialios instrukcijos vežti yra du skirtingi dalykai. Tik esant siuntėjo specialiai instrukcijai vežti, vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės ir vežti toliau siuntėjo rizika, o jeigu tokios specialios instrukcijos nėra, nors ir nėra pareikštas draudimas vežti, tai vežėjas iš esmės pats prisiima riziką vežti toliau. Be to, byloje nėra įrodymų, paneigiančių ieškovės apeliaciniame skunde nurodomą aplinkybę (kuri buvo akcentuojama ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu), kad tuo metu kai T. G. kalbėjosi su atsakovu, atsakovas jau buvo kelte, taigi, nebegalėjo palikti šuniuko veterinarijos klinikoje Prancūzijoje.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad byloje nėra pakankamų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog ieškovė ar T. G. būtų davęs atsakovui aiškų nurodymą gabenti šuniuką toliau po apsilankymo Prancūzijos veterinarijos klinikoje, daro išvadą, jog atsakovas neįrodė tokios specialios instrukcijos atsakovui pateikimo, vadinasi, jis priėmė savarankišką sprendimą vežti šuniuką toliau savo rizika. Kitų ieškovės ar T. G. instrukcijų (nurodymų), dėl kurių šuniukas galėjo mirti, atsakovas neįrodinėjo ir teismas jų nenustatė. Vadinasi, CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytas antrasis vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas taip pat neįrodytas.

22. Norint taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies trečiąją sąlygą atsakovas turėjo įrodyti, kad jam buvo perduotas vežti defektuotas krovinys (šuniukas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas neįrodė ir šios sąlygos. Kaip matyti iš gyvūno augintinio paso įrašų, du veterinarai Lietuvoje (2021 m. sausio 15 d. L. T. ir 2021 m. sausio 18 d. V. U.) deklaracijomis patvirtino, kad šuniukas neturi jokių ligų požymių ir gali būti vežamas nustatytu maršrutu. Šuniuko ligos požymių nenustatyta ir atlikus jo skrodimą Airijoje. Savo ruožtu ta aplinkybė, kad šuniukas kelis kartus vėmė pakeliui iš trečiojo asmens į Klaipėdą, kaip teigė pats atsakovas, galėjo būti dėl to, kad šuniukas buvo nepratęs važiuoti transporto priemone. Vadinasi, ši aplinkybė nelaikytina įrodymu, kad šuniukas buvo nesveikas. Juolab kad iš atsakovo susirašinėjimo su T. G. atsakovas 2021 m. sausio 19 d. teigė, kad šuniukas laikosi puikiai. Tai reiškia, kad atsakovas neįrodė, jog jam buvo perduotas defektuotas krovinys.

23. Paskutinioji CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies sąlyga – aplinkybės, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti – iš esmės reiškia force majeure (lot. nenugalima jėga) aplinkybes, kurių vežėjas negalėjo numatyti ar išvengti. Tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta ir atsakovas jų neįrodinėjo.

24. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal 18 straipsnio 2 ir 5 dalies nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: <...> f) vežant gyvūnus.

25. Taigi 17 straipsnio 4 dalies f punkte nustatyta, kad, atsižvelgiant į 18 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, kai nuostoliai arba žala atsiranda dėl gyvūnų vežimo. Tačiau vežėjas šio atleidimo nuo atsakomybės pagrindo gali reikalauti tik tuo atveju, jeigu vežėjas įrodo, kad jis ėmėsi visų įprastai tomis aplinkybėmis privalomų veiksmų ir kad jis įvykdė bet kokius siuntėjo specialius nurodymus, pateiktus jam (CMR konvencijos 18 straipsnio 2 ir 5 dalys).

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies f papunktyje nustatyto vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindą, nurodė, jog šis vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindas taip pat taikytinas drauge su 18 straipsnio 2 ir 5 dalimis. Jeigu vežami gyvi gyvūnai, tai vežėjas visų pirma privalo įrodyti, kad jis padarė viską kaip pareigingas vežėjas, atsižvelgdamas į aplinkybes, veikė pagal specialias jam duotas siuntėjo instrukcijas. Jei vežėjas pateikia tokius įrodymus, jis atleidžiamas nuo atsakomybės.

27. Jeigu vežėjas įrodo, jog susidariusiomis aplinkybėmis krovinio praradimas ar sugadinimas galėjo kilti dėl vieno ar kelių CMR konvencijos 17 straipsnyje 4 dalyje nurodytų faktorių, tai darytina išvada, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. Tačiau kroviniu disponuojantis asmuo gali įrodinėti, kad krovinys nukentėjo iš dalies arba visiškai ne dėl vieno iš nurodytų faktorių. CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalies 2-ajame sakinyje yra nurodoma, kokiu būdu, esant tam tikroms aplinkybėms, įrodinėjimo našta gali būti perkelta ieškovui. Angliškame tekste po pirmojo CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalies sakinio, nurodančio, kad 17 straipsnio 4 dalies nurodytų aplinkybių įrodinėjimo našta tenka vežėjui, CMR konvencijos originalo tekste yra antrasis sakinys, kuris nėra išverstas. CMR konvencijos originalo kalba jis yra toks: The claimant shall howewer be entititled to prove that the loss or damage was not, in fact atributable either wholly or partly to one these risks. Kitaip tariant (išvertus), ieškovas turi teisę įrodinėti, kad krovinio praradimas ar žala faktiškai arba iš dalies, arba visiškai nepriklausė vienai iš CMR 17 straipsnio 4 dalyje nurodytų rizikų (18 straipsnio 2 dalis).

28. Taigi esant ypatingiems rizikos faktoriams, kuriuos nurodo vežėjas, jam reikia įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas ar sugadinimas galėjo atsirasti dėl 17 straipsnio 4 dalies a–f papunkčiuose numatytų rizikos faktorių, kuriuos gali paneigti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga Nr. A2-14. Teismų praktika. 2001, 15).

29. Šiuo atveju byloje nėra ginčo, kad vokiečių nykštukinio špico veislės šuniukų, kurie yra lepūs, gali patirti stresą ir kt., vežimas sukelia papildomas rizikas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų atsakovui davusi papildomas specialias instrukcijas, kaip šuniukas turėtų būti vežamas (pvz., kad šuniukas viso vežimo metu būtų šalia atsakovo). Taigi, šiuo atveju vežėjas (atsakovas) galėtų remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies f punkte numatytu atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindu, tačiau tik tokiu atveju, jei įrodytų, kad tomis aplinkybėmis jis ėmėsi visų reikiamų priemonių, kurių buvo galima reikalauti iš jo, kaip iš profesionalaus vežėjo, ir veikė pagal jam duotas specialias instrukcijas (jei tokios buvo duotos) (CMR kovencijos 18 straipsnio 5 dalis).

30. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. posėdžio metu atsakovas nurodė, kad atvykęs į Prancūziją pastebėjo, kad ginčo šuniukas blogai atrodo, silpnas toks, „kažkoks nekoks“ (garso įrašas nuo 51 min.), todėl jis 2021 m. sausio 20 d. nuvežė gyvūną į Prancūzijos Cherbourg mieste esančią veterinarijos kliniką. Atsakovas taip pat paaiškino, jog klinikos veterinaras, atsižvelgdamas į likusią beveik paros trukmės kelionę keltu, jam pasakė, kad šuniukas „turėtų gal davažiuoti“ (garso įrašas nuo 51 min. 44 sek.). Posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad veterinaras jokių duomenų neįrašė į gyvūno pasą ir iš byloje pateikto gyvūno augintinio paso kopijos nematyti, kad Prancūzijos veterinaras būtų įrašęs kokius nors duomenis apie šuniukui suduotus vaistus ir (arba) patvirtinęs, kad šuniuką yra saugu toliau transportuoti. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, jog veterinaras Prancūzijoje atsakovui nebuvo davęs patvirtinimo, jog yra saugu šuniuką toliau transportuoti. Pats atsakovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad manė, jog šuniuką būtų buvę geriau palikti Prancūzijoje (garso įrašas nuo 53 min.).

31. Pažymėtina, kad pagal CMR konvencijos 14 straipsnio 1 dalį, jei dėl kokių nors priežasčių vežėjas sutarties negali vykdyti važtaraštyje numatytomis sąlygomis, iki krovinys pasieks paskirties vietą, vežėjas privalo gauti asmens, pagal 12 straipsnį turinčio teisę disponuoti kroviniu, instrukcijas. Jeigu aplinkybės leidžia vežti krovinį nukrypstant nuo važtaraštyje numatytų sąlygų, ir tuo atveju, jei vežėjas negalėjo gauti instrukcijų iš asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu pagal 12 straipsnį, jis turi imtis priemonių, kurios, jo manymu, geriausiai atitiktų kroviniu disponuojančio asmens interesus (2 dalis). Atvejais, nurodytais 14 straipsnio 1 punkte ir 15 straipsnyje, vežėjas gali nieko nelaukdamas iškrauti krovinį disponuojančio kroviniu asmens sąskaita; po tokio iškrovimo vežimas laikomas užbaigtu. Šiuo atveju vežėjas prisiima prievolę saugoti krovinį. Tačiau krovinio apsaugą jis gali patikėti ir trečiajam asmeniui; tokiu atveju jis atsako tik už tinkamą trečiojo asmens pasirinkimą (CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalis).

32. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismo vertina, kad šiuo atveju atsakovas, priėmęs savarankišką sprendimą vežti šuniuką toliau, pasielgė labai neatsakingai ir neapdairiai: atsakovas žinojo, kad šuniukas prastai jautėsi atvykęs į Prancūziją; pats atsakovas manė, jog šuniuką reiktų palikti Prancūzijoje; veterinaras Prancūzijoje nepatvirtino, kad yra saugu šuniuką vežti toliau, ir atsakovui pasakė, kad šuniukas „turėtų gal davažiuoti“; iš ieškovės žinutės trečiajam asmeniui matyti, kad atsakovui veterinaras Prancūzijoje nurodė užtikrinti, kad šuniukas gertų daug vandens (bylos 1 t., b. l. 79); atsakovas žinojo, kad kelionės keltu iš Prancūzijos į Airiją trukmė yra beveik para laiko, tai šuniukams sukelia papildomą stresą; atsakovas žinojo, kad šuniukai kelionės metu ne visą laiką geria ir valgo (pirmosios instancijos teismo 2023 m. gruodžio 28 d. posėdžio garso įrašo 52 min.); atsakovas žinojo, kad pagal kelto taisykles šuniuką turės palikti vieną automobilyje ir galės jį lankyti tik 10 val. ir 22 val., tai šuniukui galėjo sukelti papildomą stresą; Airijos veterinarijos klinikos išvadoje aiškiai konstatuota, kad šuniukas buvo dehidratavęs. Anksčiau paminėtos aplinkybės, teismo vertinimu, rodo, kad atsakovas, iškilus akivaizdžiai grėsmei prarasti krovinį ir priimdamas savarankišką sprendimą vežti apsirgusį šuniuką toliau, CMR konvencijos 18 straipsnio 5 punkto prasme, kaip pareigingas profesionalus vežėjas, nesiėmė net minimalių priemonių, kad būtų išvengta krovinio praradimo (šuniuko nugaišimo), t. y. atliko veiksmus, kvalifikuotinus kaip didelis neatsargumas. Esant tokiai situacijai, atsakovas negali remtis CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies f punktu (CMR konvencijos 18 straipsnio 5 dalis). Kitų jo atsakomybę šalinančių pagrindų, nustatytų CMR konvencijoje, taip pat nėra, todėl, vadovaujantis CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turi atlyginti ieškovės patirtą žalą.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad tokie atsakovo didelio neatsargumo veiksmai (neveikimas) prilygintini tyčios veiksmams CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies prasme, todėl senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti yra treji metai. Krovinys (negyvas šuniukas) ieškovei buvo pristatytas 2021 m. sausio 21 d., ieškovė su pareiškimu skolininkui (atsakovui) dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2023 m. liepos 4 d. Vadinasi, šiuo atveju trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

34. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti 2 000 Eur žalos atlyginimą, kurį sudarė už ginčo šuniuką trečiajam asmeniui sumokėta kaina. Kaip matyti iš byloje pateiktos susirašinėjimo tarp ieškovės ir trečiojo asmens medžiagos bei pateiktų ieškovės banko pavedimų išrašų, byloje dalyvaujančių asmenų teisme duotų parodymų, ieškovė už ginčo šuniuką 2020 m. gruodžio 7 d. sumokėjo 600 Eur avansą, o 2021 m. sausio 12 d. likusią 1 400 Eur sumą. Iš viso 2 000 Eur.

35. Dėl visų pirmiau išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje buvo nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškovės ieškinį patenkinant.

36. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Esant ieškovės prašymui priteisti iš atsakovo ir procesines palūkanas, šis ieškinio reikalavimas taip pat patenkinamas, priteisiant iš atsakovo 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistus 2 000 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

37. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta anksčiau, kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nebeturi teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Teismas tik atskirai pastebi, kad atsakovo teiginiai, kad T. G. parodymai buvo duoti pažeidžiant CPK 192 straipsnio 1 dalimi, remiasi vien tik prielaidomis, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovės apeliacinį skundą ir kartu ieškovės ieškinį tenkinus visa apimtimi, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

39. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 60 Eur žyminio mokesčio išlaidų, kurios, apeliacinį skundą tenkinus, priteisiamos iš atsakovo. Ieškovė taip pat sumokėjo 45 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą. Ieškovės apeliacinį skundą tenkinus, ši 45 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma priteistina ieškovei iš atsakovo.

40. Apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka iš esmės išnagrinėjo 2024 m. birželio 6 d. ir minėtos dienos nutartimi nutarė atidėti procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2024 m. liepos 3 d. Ieškovės atstovas 2024 m. birželio 10 d., jau po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje apeliacine tvarka, pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 1 452 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

41. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaidos advokato pagalbai negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašymą dėl išlaidų priteisimo ir jų dydį patvirtinančius dokumentus apeliacinės instancijos teismui pateikė jau po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje šiame teisme pabaigos, ieškovės prašymas dėl atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės L. K. ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo M. K. 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) žalos atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistus 2 000 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 60 Eur (šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovei L. K..

Priteisti iš atsakovo M. K. 45 Eur (keturiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovei L. K..

Teisėjas Aurimas Brazdeikis