- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-479-309-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-2-00121-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- A. L.
- Nukentėjusysis
- S. L.
- Kaltinamasis
- A. L.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. L. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, bei vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, įpareigotas per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros pareikštas 1 000 litų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo A. L. priteista atlyginti 500 litų nukentėjusiajai S. L..
Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, t. y. 80 litų, priteista valstybės naudai iš kaltinamojo A. L..
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 19.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), suduodamas nukentėjusiajai S. L. ne mažiau kaip penkis kartus rankos delnu į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai S. L. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012-03-27 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį.
Skunde nurodo, kad jo manymu Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Nes jis dirba, neteistas, apylinkės inspektoriaus ir darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakterizuojamas teigiamai. Žmona J. L. mirusi, vienas augina ir auklėja du vaikus: sūnų R. L., gim. 1992 m., ir nepilnametę dukrą S. L., gim. 1996 m., prižiūri invalidę motiną E. L., gim. 1935 m., kuriai reikalinga kito žmogaus priežiūra ir pagalba. Apeliantas mano, kad šios faktinės aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės jo atžvilgiu klausimą.
Apeliantas skunde teigia, kad nusikalstamą veiką padarė apimtas beviltiškumo jausmo įtikinti savo vaiką elgtis pagarbiai su senyvo amžiaus žmonėmis, gerbti šeimą, gerai mokytis, padoriai gyventi. Dukra S. yra paauglė ir labai problematiško elgesio vaikas: dažnai bėga iš namų, po kelias paras nieko neperspėjusi nenakvoja namie, jos balų vidurkis mokykloje yra 5, vartoja alkoholį. Nurodo, kad vieną kartą, kai jos močiutė, S. neišleido, užrakindama ją kambaryje, S. išdaužė lango stiklą ir pabėgo. Vienas jų šeimą sukrėtusių atvejų – S. išpuolis prieš E. L., kai S. sumušė savo močiutę, kuri yra labai ligota, sunkiai vaikštanti. Apeliantas nurodo, kad po šio įvykio pajuto visišką desperaciją, bejėgiškumą, nebežinodamas, kaip dar rasti kalbą su savo vaiku. Bandė ne kartą ją auklėti kitomis priemonėmis - paimdamas iš jos ir neleisdamas jai naudotis telefonu, paskyręs namų areštą, uždrausdamas lankyti būrelius. Deja, visos šios priemonės rezultatų nedavė. Jaučia pareigą vykdyti savo, kaip sūnaus, pareigą apginti ir rūpintis savo motiną E. L., kurios sveikata yra labai pašlijusi, ypač jautriai ji išgyvena netinkamą anūkės elgesį jos atžvilgiu.
Apeliantas nurodo, kad problemos su nepilnamete dukra prasidėjo, kai mirė jos mama. Ji pradėjo protestuoti prieš ją supančią aplinką, elgtis nepagarbiai su artimaisiais, nepažangiai mokytis, padažnėjo jos pabėgimai iš namų. Nevaldomas ir neprognozuojamas S. elgesys jį skaudina, stumia į neviltį. Po fizinio smurto prieš močiutę E. L. nežinojo ko griebtis, bandė kalbėtis su ja geruoju, tačiau nepavyko. Teigia, kad nėra įvaldęs tinkamų pykčio malšinimų būdų, todėl jo reakcija į dukros žodžius, veiksmus, elgesį buvo nevalinga. Pakeldamas ranką prieš dukrą S. L., buvo visiškai išvestas iš kantrybės jos necenzūrinių žodžių, įžeidimų, dėl šio savo veiksmo labai apgailestauja, labai gailisi dėl tokio elgesio. Niekada anksčiau nevartojo smurto, nepateisina savo tokio elgesio ir daugiau niekada neleistų sau jokiomis aplinkybėmis pakelti ranką prieš savo nepilnametę dukrą S. L. ar kitą artimą žmogų. Nėra linkęs daryti nusikalstamų veikų – anksčiau niekada nebuvo teistas. Pliaukštelėdamas dukrai per veidą, nesuvokė, kad daro nusikalstamą veiką. Labai apgailestauja, kad nesusivaldė, prisipažįstu, jog yra kaltas, padarytą žalą iki teismo posėdžio žada atlyginti pilnai, todėl mano, kad yra visos sąlygos, numatytos BK 40 straipsnyje, taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo apelianto nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendį pagrindė nukentėjusios S. L. parodymais, kitais ištirtais bei teismo nuosprendyje aptartais įrodymais ir padarė teisingą išvadą, kad A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 27 d. nuosprendį panaikinti, taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 str. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Dėl Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų taikymo.
Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sąlygų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008; 2K-31/2010; 2K-51/2010, Nr. 2K–240/2012).
Tačiau, pažymėtina tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo A. L. padarytas nusikaltimas kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kur nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki 1 metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, kaip nustatyta BK 11 straipsnio 3 dalyje, priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai. BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu nesunkiam tyčiniam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra.
Laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veikos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 1, 3 dalys). Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės bylos Nr. 2K-323/2007, 2K-239/2008, 2K-84/2010).
Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje ( b. l. 155) yra laiduotojo – E. B., nuteistojo A. L. sūnėno - prašymas perduoti A. L. laiduotojo atsakomybei pagal laidavimą, kuriame nurodyta, kad A. L. yra geras tėvas, teigiamai charakterizuojamas, rūpinasi šeima. Jis mano, kad artimai palaikomais ryšiais, padarys teigiamą įtaką A. L., įsitikinęs, kad A. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kolegijai nekyla abejonių dėl laiduotojo E. B. teigiamos įtakos nuteistajam A. L.. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad laiduotoją ir nuteistąjį iš esmės sieja tik giminystės santykiai, t. y. tie patys santykiai, kurie buvo ir iki nuteistojo nusikalstamos veikos padarymo. A. L. apeliaciniam skunde nurodo, jog ir anksčiau tarp jo ir nukentėjusios kildavo konfliktai. Jis dukrai drausdavo išeiti iš namų, bendrauti telefonu, draudė lankyti būrelius, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad laiduotojas būtų jam pataręs kaip elgtis su dukra, kokių priemonių imtis, kad dukros elgesys keistųsi, atsirastų tarpusavio sutarimas tarp nuteistojo ir nukentėjusios. Laiduotojas nepaaiškino, kaip ir kokią teigiamą įtaką gali daryti nuteistajam, kad pastarasis ateityje nepažeidinėtų įstatymų.
Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Pagal šias sąlygas asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Pirmoji iš sąlygų – asmuo nusikalstamą veiką turi būti padaręs pirmą kartą. Iš šioje baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio matyti, kad A. L. nusikalto pirmą kartą, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, todėl šioje byloje yra viena iš įstatymo nustatytų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes. Gailėjimąsi išreiškiamas asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Tačiau ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K–240/2012).
Iš šios baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuteistasis A. L. nei ikiteisminio tyrimo metu ( b. l. 72, 76-77), nei teisiamajame posėdyje ( b. l. 139-144) kaltu neprisipažino. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis tik formaliai pripažįsta savo kaltę ir gailėjimąsi, nenurodydamas kuo pasireiškia kaltės pripažinimas, kokias išvadas iš to padarė, kaip elgsis ateityje. Po nusikalstamos veikos padarymo, 2011-11-10 nuteistojo dukra buvo patalpinta vaikų globos namuose, tačiau nuteistasis jos nelankė, nebendravo, apeliacinės instancijos teismo posėdyje deklaratyviai pareiškė, kad ateityje stengsis pagerinti santykius su dukra, tačiau nenurodo kaip tai padarys.
Atsižvelgiant į paminėtą, kolegija daro išvadą, kad nėra antrosios būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, nuteistojo visiško pripažinimo savo kaltės ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką.
Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta.
BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Žala gali būti įvairi – turtinė, fizinė, moralinė, padaryta valstybei, fiziniam ar juridiniam asmeniui. Ji privalo būti pašalinta ar bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms.
Prokuroras, gindamas nepilnametės nukentėjusios interesus, buvo pareiškęs 1000 litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis A. L. iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo neturinės žalos neatlygino. Tik po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir prieš apeliacinio skundo padavimą, nuteistasis nukentėjusiajai atlygino teismo priteistą 500 litų neturtinę žalą, t. y. neturinę žalą jis atlygino ne savo noru, o priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus.
Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nėra trečiosios būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos - nuteistasis savo noru visiškai ar bent iš dalies atlygino žalą.
Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nuteistasis A. L. atlygino nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. A. L. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, išlaiko mažametį vaiką, charakterizuojamas teigiamai, todėl tikėtina, kad ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Taigi, aptarus kiekvieną iš teisinių kriterijų, reikšmingų taikant BK 40 straipsnio nuostatas, kolegija daro išvadą, kad nesant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nustatytų visų būtinų sąlygų visumos, kartu nėra ir teisinio pagrindo taikyti nuteistajam A. L. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas, dėl ko nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.