Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1091-524/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui N. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas atsakovo prievolę pagal laidavimo sutartis turėjo pripažinti pasibaigusia, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-633-265/2011 tarp banko, BUAB „Namai ir buitis“ ir atsakovo buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią atsakovas pripažino ieškovo reikalavimus – kad sudaręs sandorius pardavė UAB „Namai ir buitis“ turėtas prekes, kurios buvo įkeistos bankui, todėl įsipareigojo atlyginti bankrutuojančiai įmonei 500 000 Lt žalą, o bankroto administratorius, veikdamas kreditorių (įskaitant ir atsakovą) vardu, atsisakė likusios dalies ieškinyje nurodytų reikalavimų – priteisti iš jo 335 982,96 Lt padarytos žalos. Taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2- 633-265/2011 tarpusavio nuolaidų būdu šalys išsprendė iškilusi ginčą ir kartu užkirto galimybę atsirasti teisminiams ginčams dėl to paties dalyko ateityje.

2. Po taikos sutarties sudarymo, banko siūlymu ir bankrutuojančios įmonės kreditorių daugumos pritarimu 2013 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovo skola įmonei buvo parduota M. S. teisinei įmonei. Tokiu būdu atsakovas liko neskolingas, o atsižvelgiant į tai, kad taikos sutarties sudarymui bei vėlesniam debitorinių skolų pardavimui pritarė ir bankas, atitinkamai šioje byloje turėjo būti nustatyta, kad atsakovo prievolė bankui pagal laidavimo sutartis yra pasibaigusi. Susidaro paradoksali situacija, kad pagal teismo sprendimus atsakovas tą pačią skolos sumą yra skolingas dviem kreditoriams.

3. Nors teismas teisingai pažymėjo, kad pareikšto ieškinio teisinis pagrindas yra kitas, tačiau neįvertino, kad patenkinus šį reikalavimą, iš atsakovo dar kartą būtų priteistos tos pačios piniginės lėšos, kurias jis įsipareigojo grąžinti pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį. Tokia teisinė situacija, kai tą pačią skolą po teismo sprendimo priėmimo turi teisę reikalauti grąžinti tiek naujasis kreditorius, tiek bankas, nėra galima ir pažeidžia jo teisėtus interesus. Teismas turėjo pripažinti, kad ieškovas jau išnaudojo savo galimybę prisiteisti skolą ir suteikė atsakovui teisėtų lūkesčių, kad į jį, kaip laiduotoją, reikalavimas nebus nukreiptas po civilinės bylos Nr. 2-633-265/2011 išsprendimo.

4. Ieškinys dėl skolos negalėjo būti patenkintas dar ir dėl to, kad suėjo įstatyme numatytas terminas, per kurį kreditorius galėjo pareikšti reikalavimą laiduotojui. UAB „Namai ir buitis“ 2009 m. spalio 12 d. iškėlus bankroto bylą ir atitinkamai pasibaigus bankrutuojančios įmonės su banku sudarytų kreditavimo sutarčių vykdymo terminui, reikalavimą dėl skolos grąžinimo ieškovas turėjo pareikšti per CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą.

5. Teismo vertinimas, kad laiduotojo prievolė bankui laikytina galiojančia ir nepasibaigusia iki tol, kol faktiškai nėra grąžinama skola kreditoriui, nepaisant įstatymo imperatyviai nustatytų terminų, nėra sąžiningas ir teisingas.

6. Teismas turėjo taikyti CK 87 straipsnio 4 dalį ir jo prievolę bankui pripažinti pasibaigusia ir ieškinį atmesti, kadangi laiduotojui susiklosto nepalanki situacija, nes atsakovas praranda galimybę regreso tvarka išsiieškoti skolą iš pagrindinio skolininko, kuriam iškelta bankroto byla.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir UAB „Namai ir buitis“ 2000 m. kovo 16 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 0450007050085-09 su vėlesniais pakeitimais (1 t., 30-105, 106-108 b. l.), 2002 m. sausio 17 d. – Nr. 0450207050016-02 su vėlesniais pakeitimais (1 t., 109, 110-113, 114-143 b. l.), 2008 m. vasario 21 d. – Nr. 0450807050019-42 su vėlesniais pakeitimais (1 t., 144-171, 172-174, 175-187 b. l.). Prievolių pagal šias kredito sutartis įvykdymui užtikrinti ieškovas su atsakovu sudarė laidavimo sutartis: 2006 m. liepos 17 d. – Nr. 04/07230 su vėlesniais pakeitimais (1 t., 22-25, 26-29 b. l.), 2009 m. birželio 29 d. Nr. 04/090090 su vėlesniais pakeitimais (1 t., 18-21), 2009 m. kovo 3 d. Nr. 04/090038 (1 t., 10-13, 14-17 b. l.). Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi UAB „Namai ir buitis“ iškelta bankroto byla, 2009 m. spalio 12 d. nutartimi pagrindinio skolininko bankroto byloje patvirtintas banko 556 751 Lt finansinis reikalavimas (2 t., 35 b. l.). Bankroto proceso metu buvo parduotas visas bendrovės turtas, tačiau iš šių lėšų buvo padengta tik dalis ieškovo finansinio reikalavimo. UAB „Namai ir buitis“ bankroto byloje bendrovės administratorius pareiškė atsakovui 835 982,96 Lt reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Ieškinys buvo grindžiamas aplinkybe, kad atsakovas, kaip UAB „Namai ir buitis“ vadovas, įmonės vardu sudarė fiktyvias prekių pirkimo–pardavimo sutartis ir dėl šių sandorių įmonei buvo padaryta 817 572,52 Lt žala bei neperduotas 18 410,43 Lt vertės turtas. Šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartimi patvirtino ieškovo BUAB „Namai ir buitis“, atsakovo ir trečiojo asmens AB SEB banko taikos sutartį, kurioje atsakovas pripažino padaręs BUAB „Namai ir buitis“ žalos ir įsipareigojo sumokėti ieškovui 500 000 Lt. Paskutinis mokėjimas turėjo būti atliktas 2012 m. liepos 7 d. (2 t., 23-25, 26-28 b. l.), tačiau atsakovas savo įsipareigojimo pagal taikos sutartį neįvykdė.

Byloje kilo taikos sutartimi baigtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos tapatumo bei laidavimo prievolės pabaigos klausimai. Teismas tenkino banko pareikštą reikalavimą laiduotojui dėl prievolės įvykdyti pagrindinio skolininko nesumokėtą skolą. Apelianto teigimu, teismas privalėjo pripažinti jo laidavimo prievolę pasibaigusia, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-633-265/2011 atsakovas su BUAB „Namai ir buitis“ ir AB SEB banku sudarė taikos sutartį, kuria įsipareigojo atlyginti BUAB „Namai ir buitis“ 500 000 Lt padarytą žalą. Apelianto manymu, tokiu būdu buvo išspręstas kilęs ginčas ir užkirsta galimybė kilti teisminiams ginčams dėl to paties dalyko ateityje.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-633-265/2011 patvirtinta taikos sutartis sudaryta ne tarp atsakovo ir šios bylos ieškovo – banko, tačiau tarp BUAB „Namai ir buitis“ ir atsakovo, bankas šioje byloje dalyvavo trečiojo asmens teisėmis. Ieškinys joje atsakovui buvo pareikštas atlyginti iš delikto kilusią žalą, bankas trečiuoju asmeniu į bylą buvo įtrauktas todėl, kad atsakovui įvykdžius sutarties sąlygas, iš gautų sumų tam tikra dalimi galėtų būti tenkinamas banko reikalavimas. Atsakovas taikos sutartyje nurodytos sumos nesumokėjo. Taikos sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir bendrovės, nenumatė, kad atsakovui įsipareigojus atlyginti bendrovei padarytą žalą, atsakovo laidavimas bankui pasibaigia. Taikos sutartimi užbaigtoje byloje pareikštas reikalavimas yra dėl žalos atlyginimo, o šioje byloje reikalavimas kildinamas iš atsakovo ir banko sudarytos laidavimo sutarties. Taikos sutartimi baigtoje byloje nebuvo kilęs ginčas dėl atsakovo prievolės pagal laidavimo sutartį, taikos sutartimi šis reikalavimas nebuvo išspręstas, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad jo prievolė pagal laidavimo sutartį turėtų būti pripažinta pasibaigusia dėl taikos sutarties kitoje civilinėje byloje patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino abiejų civilinių bylų ginčo dalykų netapatumą ir pagrįstai konstatavo, kad taikos sutartimi buvo išspręstas atsakovo prievolių dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo klausimas, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl atsakovo prievolių bankui pagal laidavimo sutartis.

CK 6.76 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad pagrindinis skolininkas BUAB „Namai ir buitis“ būtų įvykęs savo prievoles bankui pagal paskolos sutartis didesne dalimi nei banko šioje byloje pareikštas reikalavimas, atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad pats tam tikra dalimi įvykdė savo prievolę pagal laidavimo sutartį už pagrindinį skolininką, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad laidavimo prievolė yra pasibaigusi. Atsakovo teigimu, teismo sprendimas yra nelogiškas, kadangi atsakovas tą pačią skolos sumą yra skolingas dviem kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad žalą įmonei padaręs subjektas ir už įmonę bankui laidavęs yra tas pats asmuo, nesudaro pagrindo pripažinti jo laidavimo prievolę pasibaigusia.

Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškinys negalėjo būti patenkintas ir dėl to, kad ieškovas praleido CK 6.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, per kurį bankas turėjo pareikšti reikalavimą laiduotojui. Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Apelianto teigimu, bankas reikalavimą jam privalėjo pareikšti per tris mėnesius nuo bankroto bylos pagrindiniam skolininkui iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad toks atsakovo normų aiškinimas prieštarauja šiuo klausimu formuojamai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl CK 6.88 straipsnio 1 dalies taikymo pasisakyta, kad kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012). Šalių sudarytų laidavimo sutarčių 5.3 punktuose (6.4. punktas sutartyje Nr. 04/07230) numatyta, kad laidavimo sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki kredito gavėjo ir laiduotojo tinkamo prievolių pagal kreditavimo sutartį ir šią sutartį įvykdymo dienos. Atsižvelgiant į aukščiau cituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei į šalių sudarytų laidavimo sutarčių nuostatas, apeliantas nepagrįstai teigia, jog bankas yra praleidęs terminą reikalavimams laiduotojui pareikšti, kadangi nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas.

Apeliantas neteisus, kad laidavimas pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė keičiama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Taigi laidavimo pasibaigimo sąlygos minėto straipsnio pagrindu yra dvi: laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais. Nagrinėjamu atveju, nei pagrindinio skolininko, nei laiduotojo prievolės apimtis, iškėlus pagrindiniam skolininkui UAB „Namai ir buitis“ bankroto bylą, nepasikeitė. Laidavimo sutartimi įsipareigojęs atsakyti už tinkamą kredito ar bet kurios jo dalies grąžinimą, skolininkui iškėlus bankroto bylą, laiduotojas atsako ta pačia apimtimi. Atsakovas neįrodė, kad jo prievolės apimtis iš esmės pasikeitė, todėl jo nurodyta teisės norma ginčo atveju nėra taikoma. Aplinkybė, kad pagrindiniam skolininkui iškelta bankroto byla ir atsakovas regreso tvarka neturės galimybės išsiieškoti skolą iš pagrindinio skolininko, nelemia laidavimo prievolės pabaigos nurodyto straipsnio pagrindu.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laidavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju nenustatyti laidavimo pasibaigimo pagrindai, todėl iš dalies tenkindamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsakovui iki teismo procesinio sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo atidėtas 8 937 Lt (2 588,33 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas (2 t., 87 b. l.). Atsakovo apeliacinį skundą atmestus, šis mokestis priteistinas iš apelianto valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo N. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 2 588,33 Eur (du tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir 33 ct) žyminio mokesčio.