Utenos apylinkės teismo nutartis

Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjas Vladimiras Kurasovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo (skolininko) UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ skundžia antstolio S. O. G. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), prašo panaikinti antstolio 2015-06-22 patvarkymą Nr. R2-6696 priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, 2015-07-10 patvarkymą Nr. R2-7339 ir 2015-07-10 patvarkymą Nr. R2-7340 areštuoti pareiškėjo turtines teises, 2015-07-30 patvarkymą Nr. R2-8163 atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per CPK 512 straipsnyje nustatytą terminą. Tačiau jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka.

Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu pareiškėjas preliminariai pagrindžia reiškiamą reikalavimą ir yra tikimybė, kad, nesiėmus prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas jas taikyti prašančiai šaliai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą – turi būti motyvuotas, prie jo turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys prašomos imtis laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumą ir būtinumą.

Apeliacinės instancijos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nagrinėjant skundus dėl antstolio veiksmų, kiek kitaip, negu pagal bendrąsias nuostatas, sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2SA-178-464/2010, Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1940-479/2014, Šiaulių apygardos teismo 2015-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-252-440/2015). Vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės (taikant laikinąsias apsaugos priemones pakanka įsitikinti tam tikra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika). Tai paaiškinama tuo, kad vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo įrodymų vertinimo procese jau būna pripažintos ar apgintos kurios nors subjektyvios asmenų teisės ir (ar) teisėti interesai, būna įsiteisėjęs, taigi įsigalioja teismo procesinio sprendimo privalomumo visiems asmenims bei institucijoms principas, įtvirtintas CPK 18, 281, 584 straipsniuose. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nukeliant neapibrėžtam laikui teismo sprendimo realų vykdymą, ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų, t. y. teismo sprendimo įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas stabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, tik formaliai nurodė, jog patenkinus jo skundą, jei antstolis pradės priverstinio vykdymo veiksmus, busimas teismo sprendimas taptų neįmanomas ir beprasmis. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių šį teiginį, nepateikė jokių argumentų ir neatskleidė, kodėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus sunkiau ar net neįmanoma įvykdyti teismo sprendimą, jeigu bus patenkintas pareiškėjo skundas. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo pateikto prašymo negalima nustatyti ar egzistuoja konkreti, pagrįsta, tikėtina grėsmė būsimam teismo sprendimui byloje įvykdyti.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje nėra pagrindo laikyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas, todėl pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 144 str., 145 str. 1 d.).

Kartu pažymėtina, kad antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, veikla yra griežtai reglamentuota. Antstolis savo veikloje vadovaujasi CPK, Antstolių įstatymu, teisingumo ministro patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Tai reiškia, kad antstolis, turi laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o juos pažeidus, jam gali kilti civilinė atsakomybė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad antstolis turi teisę vykdyti antstolio veiklą tik būdamas apdraustas profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (Antstolių įstatymo 8 str. 1 d.), kas garantuoja, jog jei dėl antstolio atliktų vykdymo veiksmų būtų padaryta žala, ji būtų atlyginta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Nutartis per 7 d. nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Zarasų rajono apylinkės teismą.