- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-30
- Bylos Nr.
- 2A-862-212/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė (pran.), Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- D. G.
- Ieškovas
- M. G.
- Trečiasis asmuo
- AB DNB bankas, M. P.
- Išvadą teikia
- Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-862-212/2015
Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01435-2014-0
2015 m. gruodžio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,
uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-49-839/2015 pagal ieškovės M. G. ieškinį atsakovui D. G. bei atsakovo D. G. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo, tretieji asmenys AB DNB bankas, M. P., institucija, teikianti išvadą byloje, Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, priteisti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su ieškove, padalinti santuokoje įgytą turtą bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės, panaikinti 2004-11-05 buto dovanojimo sutartį ir pripažinti nekilnojamąjį turtą – butą bendrąja jungtinę nuosavybe, padalinti santuokos metu įgytą turtą ir nustatyti prievolių kreditoriams įvykdymo tvarką, priteisti iš ieškovės išlaikymą nepilnamečiam sūnui, vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), įgytas iš ieškovės motinos, sumokėjus jai 24 000 Lt iš gauto kredito, tačiau sudarant apsimestinį dovanojimo sandorį ir apgavus atsakovą butas įregistruotas ieškovės vardu.
Šalys 2015-04-02 taikiu susitarimu prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies, santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo M. G. paliko pavardę – G., o D. G. paliko pavardę – G.; priteisė asmeninėn atsakovo nuosavybėn: graižtvinį šautuvą Husquarna, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 174 Eur; lygiavamzdį šautuvą TOZ34R, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 58 Eur; seifą, vertė – 30 Eur; priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 974 Eur kompensaciją už jam tenkantį turtą ir parduotą santuokinį turtą bei 28,38 Eur žyminio mokesčio. Nustatė, kad prievolės įvykdymas AB DNB bankas pagal 2004-11-19 Kreditavimo sutartį Nr. 349 lieka solidariai ieškovei ir atsakovui, šalių skolos dalys lygios; priteisė iš atsakovo valstybės biudžeto naudai 289,07 Eur žyminio mokesčio ir pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nustatė, kad šalių santuoka sudaryta 1993-09-18, registruota Utenos rajono valdybos civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr.257. Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus R.. Šalys sutarė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, prašė nenurodyti konkrečių faktų, patvirtinančių sutuoktinių kaltęs, todėl teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Bylos nagrinėjimo metu šalių sūnus (duomenys neskelbtini) R. tapo pilnametis, todėl teismas nebesprendė dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Šalių vardu iš AB DNB bankas 2004-11-19 pagal Kreditavimo sutartį Nr. 349 paimtas kreditas - būsto remontui. Kredito grąžinimo terminas 2020-10-30, šią prievolę teismas laikė bendra abiejų sutuoktinių. Šalys neprašė prievolės pakeisti, todėl konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas yra solidariai atsakingi už viso kredito grąžinimą, šalių skolos dalys yra lygios.
Dėl ginklų ir seifo padalinimo tarp šalių ginčo nekilo, todėl atsakovo asmeninėn nuosavybėn priteisė graižtvinį šautuvą Husquarna, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), lygiavamzdį šautuvą TOZ34R, reg. Nr.(duomenys neskelbtini), ir seifą. Teismas sprendė, jog atsakovo nurodyta ginklų ir seifo vertė yra labiau pagrįsta, todėl laikė, ginklų ginklų vertė yra 232 Eur (suapvalinus centus), seifas vertintinas 30 Eur. Ginklus ir seifą natūroje priteisė atsakovui, o ieškovei priteisė 131 Eur kompensaciją.
Santuokos metu buvo įgyti ir atsakovo vardu įregistruoti automobiliai AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini), AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini) ir AUDI A6, v. n. (duomenys neskelbtini), kurie yra perleisti tretiesiems asmenims. Automobilis AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini) pagal pateiktą sutartį perleistas 2013-08-21 už 100 Lt, automobilis AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini) perleistas 2014-08-04 už 500 Lt, automobilis AUDI A6, v. n. (duomenys neskelbtini) perleistas 2014-08-04 už 300 Lt. Registro duomenimis automobilis AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini) 2014-09-04 dar buvo registruotas atsakovo vardu. Ieškovės teigimu atsakovas šiuo metu taip pat naudojasi šiuo automobiliu, atsakovo paaiškinimu jis taip sutarė su automobilio pirkėju. Teismas nenustatė, kad automobiliais naudojosi ieškovė, jie praktiškai buvo atsakovo žinioje, be to, atsakovas nepaneigė, jog vienu iš parduotų automobilių iki šiol naudojasi, kas teismui kėlė pagrįstų abejonių dėl automobilio pardavimo realumo. Automobiliai AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini), ir AUDI A6, v. n. (duomenys neskelbtini) turi galiojančias technines apžiūras iki 2015-09-23 ir 2015-07-15, automobilis AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini), turi galiojantį privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Tokios aplinkybės neleido pagrįstai teigti, kad automobiliai buvo parduoti kaip metalo laužas (ardymui) ir yra netinkami naudoti, juolab, kad du iš jų parduoti prieš pat prasidedant skyrybų bylai, likęs formaliai parduotas anksčiau, tačiau pardavimo įforminimas registre dėl neįrodytų priežasčių nebuvo atliktas. Teismas laikė nepagrįstu atsakovo teiginį, kad automobiliais jis naudodavosi, kol baigsis techninė apžiūra, nes du iš jų parduoti dar likus pakankamai ilgam terminui iki techninės pažiūros pabaigos. Įrodymų, kad gautos lėšos panaudotos ir turto pardavimas vyko dėl šeimos poreikių tenkinimo nėra pateikta, todėl teismas manė, jog yra pakankamas pagrindas spręsti dėl kompensacijos ieškovei priteisimo už minėtą parduotą turtą, kuris buvo įgytas šalių santuokos metu.
Viešai prieinamų šaltinių duomenimis AUDI 100 markės 1992-1993 m. gamybos automobilių, varomų benzinu, pardavimo kaina svyruoja nuo 300 iki 1200 EUR Atsižvelgiant, kad automobilis AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini) šiuo metu išregistruotas, neturi galiojančios techninės apžiūros, civilinės atsakomybės draudimo, faktiškai jį draudžiama naudoti viešajame eisme, teismas jo vertę nustatė suapvalinus šalių pateiktų verčių duomenų vidurkį (100+500/2=300 Lt (86 Eur). Automobilis AUDI 100, v. n. (duomenys neskelbtini) turi galiojančią techninę apžiūrą, civilinės atsakomybės draudimą, nėra išregistruotas, jis faktiškai naudojamas, o atsakovas objektyvių duomenų apie prastą šio automobilio būklę nepateikė, todėl teismas sprendė, kad ieškovės nurodyta didesnė vertė labiau objektyviai pagrįsta ir šį automobilį vertino 700 Eur. Automobilis AUDI A6, v. n. (duomenys neskelbtini), 1995 m. gamybos, turi galiojančią techninę apžiūrą, tačiau nedraustas ir išregistruotas, todėl jo vertę teismas nustatė mažesnę nei šalių pateiktų duomenų verčių vidurkis (300+6200/2=3250 Lt (900 Eur), nes objektyvių duomenų dėl automobilio prastos būklės atsakovas taip pat nepateikė. Remdamasis nurodytais motyvais teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 843 Eur kompensacija už parduotus automobilius.
Pagal atsakovo pateiktus įrodymus teismas nepripažino, kad ieškovei 2004-11-05 Dovanojimo sutartimi Nr.NJ-8686 dovanotas butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir dovanojimo sandoris apsimestinis. Butas dovanotas 2004-11-05, nuo 2004-11-08 įregistruotas ieškovės vardu kaip asmeninė nuosavybė. Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad butas dovanojamas asmeninėn M. G. nuosavybėn. Kreditavimo sutartis sudaryta 2004-11-19, kredito paskirtis būsto remontui, kredito grąžinimui užtikrinti hipotekos lakštu įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio savininkė M. G.. Atsakovas sutartį ir jos puslapius yra pasirašęs, todėl atsakovo teiginius, kad jis iki 2007 m. nežinojo apie buto priklausomybę ieškovei laikė nepagrįstais. Juolab, kad kredito grąžinimui užtikrinti buvo reikalaujama butą įkeisti, o sudarant hipotekos sandorį hipotekos lakšte yra privalomi skolininkų parašai. Atsakovas turėjo visas galimybes sužinoti, kas yra buto savininkas, todėl paaiškinimai, kad jam nebuvo įdomu ir nerūpėjo, kada faktiškai po kredito gavimo bus įformintas buto pirkimas pardavimas, nėra nuoseklūs ir objektyviai pagrįsti. Teismas nenustatė objektyvių duomenų, kad šalių tarpusavio santykiai buvo pašliję jau 2004 m., ar kad nuo atsakovo buvo slepiamos šeimos gyvenimo planavimo aplinkybės. Aplinkybės, kad po kredito gavimo į sąskaitą (2004-11-24) ieškovė nuo 2004-11-25 iki 2004-01-05 nuėmė nuo sąskaitos 27 400 Lt leidžia daryti prielaidą, kad nuimtos lėšos galėjo būti atiduotos jos tėvams už buto dovanojimą, tačiau prielaidomis grįsti sprendimo negalima. Vien tik išrašų duomenys apie lėšų nuėmimą, nesant kitų duomenų, neįrodo jų panaudojimą. Duomenų, kad ieškovės tėvams buvo lėšų poreikis gyvenamajam būstui įsigyti ar kitoms reikmėms byloje nėra pateikta. Priešingai, iš ieškovės pateiktos 2004-05-05 pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad trečiasis asmuo M. P. su sutuoktiniu pardavė jiems priklausantį turtą už 55 000 Lt, o 2004-07-07 įsigijo kitą gyvenamąjį būstą (mažesnio bendro ploto nei dovanotas ieškovei) už 18 000 Lt, taigi jiems liko pakankamai nemažai lėšų. Kitokių įrodymų, kurie objektyviai pagrįstų atsakovo teiginius, kad ginčijamas dovanojimo sandoris apsimestinis, byloje nėra pateikta.
Aplinkybės, kad ieškovės pateikti buto remontą patvirtinantys dokumentai yra vėlesnio 2006 m. laikotarpio taip pat negali būti pakankamu pagrindu teigti, kad lėšos buvo išleistos būtent buto pirkimui. Objektyvių duomenų už kokias lėšas buvo atliekamas buto remontas byloje nėra. Įrodymų, kad santuokos metu įgytas butas buvo iš esmės pagerintas vien tik atsakovo lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) byloje nėra pateikta ir atsakovas šių aplinkybių neįrodinėjo. Aplinkybės, kad ieškovė tam tikrą laiką naudojosi atsakovo banko kortelėmis taip pat neįrodo atsakovo teiginių dėl buto įsigijimo aplinkybių. Objektyvių duomenų, kokia suma, kokiu tikslu ir reikmėms buvo išleistos atsakovo lėšos buvę jo sąskaitoje, nėra pateikta. Nors atsakovui buvo suteikta galimybė pateikti banko sąskaitos išrašus, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Teismas nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių visumos, kurioms esant būtų galima pripažinti butą bendrąja sutuoktinių nuosavybe.
Šalies argumentai
Ieškovės teiginius, kad atsakovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti buto dovanojimo sandorį, teismas pripažino nepagrįstais. Kadangi dovanojimo sandoris sudarytas 2004-11-05, kreditavimo sutartis, kurios metu atsakovas turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčijamo sandorio egzistavimą, sudaryta 2004-11-19, o priešieškinys pateiktas 2014-11-06, teismas sprendė, kad 10 metų senaties terminas nepraleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimo dalį, kuriuo atmetė atsakovo prašymą panaikinti 2004-11-05 buto dovanojimo sutartį bei pripažinti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė ir šį turtą įtraukti į dalintiną sąrašą bei priteisti jį asmeninės nuosavybės teise ieškovei; pakeisti sprendimo dalį dėl priteistos kompensacijos ir iš ieškovės priteisti 12‘069 Eur dydžio kompensaciją, už jai atitenkančią didesniąją turto dalį; atitinkamai pakeisti teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų bei žyminio mokesčio; priteisti iš ieškovės 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas turėtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, jog nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad ginčo buto dovanojimo sutartis nėra apsimestinis sandoris. Pažymi, jog kreditavimo sutartį derino ieškovė, atsakovas nesigilindamas ją pasirašė, taip pat pasirašė ir kitus dokumentus, susijusius su kreditavimo sutartimi. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas apie apsimestinį sandorį sužinojo kreditavimo sutarties pasirašymo dieną, dar nereiškia, jog jis negali ginčyti šio sandorio. Apeliantas pasitikėjo tuo metu sutuoktine, kuri jį įtikino, kad butas priklauso jiems abiems. Teismas visiškai nevertino apelianto duotus parodymus, jog 2004 m. lapkričio mėn. tarp sutuoktinių buvo itin artimi santykiai, kurie pašlijo tik 2007 m., todėl tuo metu žinodamas apie apsimestinį sandorį, jis tokio sandorio nebūtų ginčijęs. Teismas visiškai nevertino, ar ieškovė susitarusi su trečiaisiais asmenimis – jos tėvais, iš anksto buvo sutarusi apgauti apeliantą, ar atitinkami ieškovės ketinimai atsirado vėliau. Teismas neįvertino visų aplinkybių viseto dėl apsimestinio buto dovanojimo sandorio. Tai, kad dovanojimo sandoris buvo apsimestinis, pridengiantis buto pirkimo – pardavimo sandorį įrodo: kredito sutartis, kurios dydis atitiko tuo metu buto vertę, kreditas buvo paimtas po buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, dėl sandorių sudarymo tarėsi pati ieškovė, ji visą kredito sumą iš karto po kredito sudarymo nuėmė ir negalėjo paaiškinti kur ją išleido. Buto remontas buvo atliktas tik 2006 m. ir jis tęsėsi gan ilgą laiką, ieškovė naudojosi apelianto banko kortele, jo gaunamomis pajamomis. Be to, atsižvelgiant į gautą kreditą, į tuo metu buto vertę bei atliktus pagerinimus, bei į tai, jog nėra aišku kur ieškovė panaudojo kredito sumą, ginčo butas turėtų būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, remiantis CK 3.90 str. Pripažinus butą bendrąją jungtine nuosavybe, jis įtrauktinas į turto dalinimo sąrašą bei atsižvelgiant į ieškovės norą turėti šį butą, jis priteistinas ieškovei, o atsakovui priteistina 13‘000 Eur kompensacija. Nesutinka su teismo sprendimu įtraukti į dalintino turto masę automobilį Audi 100, v. n. (duomenys neskelbtini) nes šis automobilis buvo parduotas 2013-08-21, o ieškinys teismui paduotas 2014-08-29. Ieškovė apie šį sandorį žinojo, jo neginčijo, o nuo turto pardavimo momento iki bylos iškėlimo teisme dienos praėjo daugiau kaip 1 metai, įrodymų, kad už automobilį gautus pinigus atsakovas panaudojo asmeniniams tikslams, o ne šeimos poreikiams tenkinti – byloje nėra pateikta. Teismas visiškai nepagrįstai šį automobilį įtraukė į dalintino turto masę bei iš atsakovo priteisė 43 Eur kompensaciją, nes šis automobilis jau seniai buvo parduotas ir yra nevažiuojantis. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais prašo butą įtraukti į dalintino turto masę ir iš ieškovės priteisti 12‘069 Eur kompensaciją už jai tenkantį didesnį dalį turto. Atitinkamai prašo pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas jo turėtas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apeliaciniu skundu, nes teismas tinkamai ir visapusiškai ištyrė visas aplinkybes byloje. Nurodo, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2004-11-05, o kreditas paimtas tik 2004-11-19. Iš paimto kredito buvo pakeisti langai ir durys, remontas nebuvo atliktas. Teismo argumentai bei nustatytos aplinkybės dėl kredito sutarties pasirašymo bei apie tai, jog apeliantui buvo žinoma apie ginčo buto savininką yra pagrįstos. Butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovės asmenine nuosavybe, nes jis buvo įgytas dovanojimo sutartimi. Mano, jog apeliantas piktnaudžiauja savo teisėmis, siekdamas užvaldyti jam nepriklausantį turtą. Duomenų, jog šalys ieškovės tėvams už ginčo butą sumokėjo 24‘000 Lt, byloje nėra. Atsakovas žinojo, kad butas priklauso ieškovei, tačiau į teismą dėl sandorio nuginčijimo nesikreipė, todėl Utenos rajono apylinkės teismas teisingai įvertino apelianto elgesį. Apeliantas pažeidė CK 1.5 str., nes piktnaudžiauja savo teisėmis, yra nesąžiningas ieškovės atžvilgiu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo M. P. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015-06-22 sprendimą palikti galioti, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ji su vyru padovanojo ieškovei butą, esantį Vaižganto g. 56-22, Utenoje. Ji negavo jokių pinigų iš apelianto ar ieškovės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys M. G. (P.) ir D. G. susituokė 1993 m. rugsėjo 18 d. Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimęs sūnus R. yra pilnametis (t. 1, b. l. 10-11). K. P. ir M. P. 2004-11-05 buto dovanojimo sutartimi padovanojo dukrai M. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 21). M. G. ir D. G. 2004-11-19 sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią AB DNB bankas suteikė jiems 31‘450 Lt dydžio kreditą buto remontui iki 2020-10-30, kredito grąžinimo užtikrinimui bankui buvo įkeistas butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 24, 142-151). Šalys santuoką sutiko nutraukti bendru susitarimu dėl abiejų sutuoktinių kaltės (t. 2, b. l. 95-96).
Atsakovas D. G. priešieškiniu ginčijo 2004-11-05 buto dovanojimo sutartį, teigdamas, kad sandoris apsimestinis, už butą sutuoktiniai G. sumokėjo 24‘000 Lt ieškovės M. G. tėvams K. P. ir M. P., todėl Utenos rajono apylinkės teismas turėjo pripažinti 2004-11-05 buto dovanojimo sutartį negaliojančia, o butą, esantis (duomenys neskelbtini) – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, nes jie neparemti įrodymais, patvirtinančiais apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Apeliantas teigia, jog buto dovanojimo sutartis, sudaryta 2004-11-05, yra apsimestinis sandoris, nes būtent šio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui buvo suteiktas kreditas, o kredito suma atitiko buto pirkimo kainą. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovei M. G. butą, esantį (duomenys neskelbtini) padovanojo tėvai K. P. ir M. P.. Dovanojimo sutartis sudaryta 2004-11-05, t. y. prieš tai, kai ieškovei ir apeliantui buvo suteiktas kreditas ir jokie įrodymai nepatvirtina, kad sutuoktiniams M. G. ir D. G. kreditas suteiktas buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui. Priešingai, kredito paskirtis – buto remontas. Tai, kad ieškovė M. G. rūpinosi kredito sutarties sudarymu, į jos sąskaitą buvo pervesta kredito suma ir ji šiuos pinigus iš savo sąskaitos epizodiškai paimdavo, neįrodo, kad kreditas buvo panaudotas buto pirkimui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-22 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2013-01-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).
Taigi, apeliantas, ginčydamas buto dovanojimo sutartį, privalėjo įrodyti, kad sutartis yra apsimestinis sandoris, kad už butą buvo sumokėta 24‘000 Lt, nurodyti kokiu būdu ir per kokį laikotarpį atsiskaitė su dovanotojais. Tačiau pagrįstų įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes ir teiginius, nepateikta. Apelianto prielaidos ir samprotavimai apie tai, kad kredito suma atitiko buto vertę, kad galimai kreditas panaudotas buto pirkimui, kad ieškovė buvo susitarusi su tėvais dėl apgaulingo sandorio ir pan., negali būti vertinami pagrįstais įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais dovanojimo sutarties apsimestinumą bei M. G. 24‘000 Lt sumos sumokėjimą tėvams už dovanotą butą. Pažymėtina, kad tretysis asmuo M. P. nepripažino gavusi iš ieškovės, ar atsakovo bet kokia pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kad ieškovės tėvai turėjo pakankami lėšų už parduotą nekilnojamąjį turtą, todėl pinigų už dovanojamą butą iš dukters nereikalavo.
Nepagrįstai apeliantas teigia, kad ieškovė nepaaiškino, kaip buvo panaudotas kreditas. Teismo posėdžio metu ieškovė, atsakydama į atsakovo ir jo atstovo klausimus, paaiškino kur ir kaip buvo naudojami kredito pinigai, tuo tarpu apeliantas nepaneigė ir neginčijo ieškovės teiginių, kad kreditas didžiąją dalimi buvo perduotas jam automobilių pirkimui. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vertino visas tiek ieškovės, tiek atsakovo nurodomas aplinkybes, pateiktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas ir tinkamai motyvuotas išvadas. Ieškovės tėvai laisva valia padovanojo ginčijamą butą savo dukrai, todėl sudarant dovanojimo sutartį apelianto pritarimas ar dalyvavimas nebuvo reikalingas.
Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad formaliai kreditas buvo suteiktas buto remontui ir nepripažinus dovanojimo sutarties apsimestiniu sandoriu, turi būti pripažinta, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas buvo pagerintas, pasinaudojus bendromis sutuoktinių lėšomis. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Utenos rajono apylinkės teismas konstatavo, jog byloje nepateikta įrodymų, o atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, kad santuokos metu įgytas butas buvo iš esmės pagerintas. Taigi, apeliantas pirmosios instancijos teisme nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių dėl galimo buto pagerinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisako.
Nors apeliantas ir teigia, kad pirmos instancijos teismas nevertino įrodymų viseto, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, šie apeliacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų bei dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo yra laikytini tik apelianto nuomone. Šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos. Apeliantas naujų įrodymų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė it Utenos rajono apylinkės teismo išvadų nenuginčijo.
Apeliantas nurodo, kad Utenos rajono apylinkės teismas nepagrįstai į dalintino turto masę įtraukė automobilį Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir priteisė už jį kompensaciją, nes automobilis buvo parduotas 2013-08-21. Iš bylos duomenų matyti, kad automobilis Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įgytas santuokos metu ir parduotas 2013-08-21 (t. 2, b. l. 4). Tačiau VĮ Regitra duomenys patvirtina, kad automobilio Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku 2014-09-04, t. y. prasidėjus skyrybų procesui, yra atsakovas (t. 1, b. l. 16-18, 29). Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atsakovas šiuo automobiliu naudojasi ir atsakovas šios aplinkybės neneigė. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, Utenos rajono apylinkės teismas pagrįstai įtraukė automobilį Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į dalintino turto masę ir priteisė už jį kompensaciją. Apelianto argumentai nepaneigia teismo nustatytų byloje faktinių aplinkybių dėl minėto automobilio pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3. 88 str.).
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto D. G. priteistinos ieškovės M. G. ir trečiojo asmens M. P., apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios bendroje sumoje sudaro 1‘300 Eur (CPK 79, 88, 93, 98 straipsniai, t. 3, b. l. 50, 61). Taip pat iš apelianto priteistinas 728 Eur žyminis mokestis, kuris Utenos rajono apylinkės teismo 2015-07-27 nutartimi atidėtas iki sprendimo byloje priėmimo (t. 3, b. l. 43-44).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos rajono teismo 2015 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) M. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų), o M. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 728 Eur (septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio valstybei.