Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), pilietybė Lietuvos, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, dirba MB „(duomenys neskelbtini)“ – vadovu, teistas devyniolika kartų, paskutinį kartą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. lapkričio 8 d. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirta galutinė 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi E. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant, jog viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu E. V. turi: 1) auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; 2) dirbti, o netekus darbo ne vėliau kaip per 5 (penkias) darbo dienas užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) nuo 23.00 val. iki 5.00 val. būti savo gyvenamojoje vietoje, jei tai nėra susiję su darbu, mokymusi ar gydymu; 4) nebendrauti su O. D. ir R. G.,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (du epizodai) ir 145 straipsnio 1 dalį (du epizodai),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Byloje surinkti įrodymai

2025 m. sausio 15 d. I. V. papildomos apklausos metu nurodė, kad nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), jai priklausančiame name, kartu su trimis nepilnamečiais vaikais. Su vyru E. V. nebegyvena apie aštuonis mėnesius, šiuo metu vyksta skyrybų procesas, kurį inicijavo ji pati. Teismo posėdis numatytas 2025 m. vasario 14 d. 2025 m. sausio 13 d., po pietų, būdama namuose, I. V. sulaukė kelių skambučių iš E. V., kuris, kaip suprato iš balso, buvo neblaivus. 13:29 val. jis paskambino ir pasakė: „važiuoju pas tave, ir tau bus pizda, jei būsi su kitu vyru“. Nors iš pradžių I. V. tai palaikė grasinimu be pagrindo, apie 13:45 val. ji pro langą pamatė, kad prie namų sustojo baltos spalvos automobilis, iš kurio išlipo E. V.. Ji iš karto 13:46 val. paskambino policijai. E. V. iš pradžių nuėjo pas kaimynus – V. ir H. V., gyvenančius (duomenys neskelbtini). Vėliau, apie 14:12–14:15 val., jis atėjo prie I. V. namų, pradėjo belstis į langus ir duris, šaukė „kurva, atidaryk duris, nes kitaip sulaužysiu“. I. V. atidarė duris ir pamatė, kad E. V. rankoje laiko didelį virtuvinį peilį su tamsiai ruda medine rankena. Jis buvo užsimojęs durti, grėsmingai sakė „aš tave papjausiu“. Ji labai išsigando, pastūmė jį ir greitai uždarė bei užrakino duris. E. V. pasišalino link gatvės. Namie tuo metu buvo I. V. motina ir jos naujas draugas, tačiau pastarasis nieko nematė. Vėliau I. V. apie įvykį papasakojo mamai. Ji teigė atpažintų peilį, nes pati jį pirko, kai dar gyveno su E. V.. Peilis – virtuvinis, apie 30 cm ilgio, nesulenkiamas, su tamsiai rudos spalvos medine rankena. I. V. išreiškė baimę dėl savo saugumo – E. V. anksčiau yra grasinęs ją nužudyti, sakęs, kad „vaikai liks be mamos“, taip pat yra smurtavęs prieš ją ir jų vaiką, dėl ko pradėti ikiteisminiai tyrimai. Ji norėtų, kad E. V. būtų uždrausta prie jos artintis. Taip pat nurodė, kad kaimynė J. V. (H. V. dukra) po įvykio sakė, jog matė E. V. su peiliu, kai šis prieš įvykį buvo užsukęs į jų namus. Daugiau duomenų I. V. pateikti negalėjo (1 b. t., b. l. 147 – 150).

2025 m. sausio 15 d. Kitų objektų apžiūros protokole nurodyta, kad buvo apžiūrėtas juodos spalvos mobilusis telefonas „Samsung A53“. Jo kontaktų sąraše rastas abonento numeris (duomenys neskelbtini). Iš šio numerio 2025 m. sausio 13 d. I. V. buvo skambinta penkis kartus – 12:18, 12:25, 12:29, 12:38 ir 13:29 val. Telefone taip pat įdiegta „Messenger“ programėlė, kurioje yra kontaktas „E. V.“, tačiau pokalbių su šiuo kontaktu nerasta.

2025 m. sausio 15 d. Liudytojas S. R. nurodė, kad 2025 m. sausio 13 d. apie 14 val. pas jį, į namus adresu (duomenys neskelbtini), atėjo pažįstamas E. V. su buteliu degtinės. Nurodė, kad durys nebuvo užrakintos, o E. V., atėjęs su atsegta striuke, peilio neturėjo – jo nesimatė. Vartodami alkoholį pro langą pamatė policijos ekipažą prie I. V. namų. E. V. pasakė, kad policija galimai jo ieško dėl konflikto su žmona. S. R. patarė jam pasiduoti, E. V. išėjo į kiemą, kur buvo sulaikytas. Po kiek laiko pareigūnai sugrįžo į namus, atliko apžiūrą ir virtuvės spintelėje rado apie 30 cm ilgio peilį su rudos spalvos rankena. S. R. teigė, kad peilį mato pirmą kartą ir jis jam nepriklauso. Peilis buvo paimtas. Daugiau apie įvykį paaiškinti negalėjo (1 b. t., b. l. 169 – 170).

2025 m. sausio 15 d. Parodymų patikrinimo vietoje metu I. V. parodė, kad 2025 m. sausio 13 d. apie 14:15 val. E. V. beldėsi į langą ir duris. Jai atidarius duris, jis stovėjo lauke apie 0,5 m atstumu, dešinėje sulenktoje rankoje ties juosmeniu laikė virtuvinį peilį ir grasino: „aš tave papjausiu“, peilio antgalis buvo nukreiptas į ją. I. V. teigė, kad jis atrodė užsimojęs durti, todėl išsigandusi jį abiem rankomis pastūmė į krūtinę, uždarė ir užrakino duris. Ji mano, kad jeigu nebūtų pastūmusi, būtų buvusi sužalota (1 b. t., b. l. 151 – 154).

2025 m. sausio 15 d. Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėtas peilis turi medinę rankeną su dviem pilkomis kniedėmis, 12,5 cm ilgio. Geležtė – pilkos spalvos, 19,5 cm ilgio, su užrašu „Tramontina made in Brazil“. 2025 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime pažymėta, kad siūloma sujungti ikiteisminio tyrimo medžiagas.

2025 m. vasario 12 d. J. M. apklausos protokole nurodė, kad 2025 m. sausio 13 d. apie 14 val. eidama namo (duomenys neskelbtini), pamatė iš mamos namų išeinant E. V. (kaimyną). Jis ėjo link gatvės, striukės dešinėje kišenėje matėsi medinė, tamsiai rudos spalvos peilio rankena. Peilio jis neištraukė. Daugiau duomenų neturi (1 b. t., b. l. 164 – 166).

Motyvuojamoji dalis

III. Veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-788/2017). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl 2024 m. gruodžio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodo.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad kaltinamojo E. V. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo savo sutuoktinei I. V. yra visiškai įrodyta. Teisiamojo posėdžio metu E. V. parodė, kad 2024 m. gruodžio 11 d. ryte atvyko pasveikinti dukros su gimtadieniu, buvo neblaivus, o kilus konfliktui su žmona, jis pagavo ją už rankos, galėjo ją suspausti. Kaltinamasis pripažino, kad tuo metu tarp jų kilo žodinis konfliktas. Nors ikiteisminio tyrimo neigė grasinęs žmonai ir teigė, kad ją tik trumpam sugriebė, tačiau teisiamojo posėdžio metu pilnai pripažino kaltinime nurodomas aplinkybes. Be kaltinamojo prisipažinimo teisiamojo posėdžio metu , jo kaltę patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusioji I. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tą dieną apie 10:30 val., sutuoktinis E. V. jų namuose žodinio konflikto metu abiem rankomis sugriebė ją už kairės rankos ir ją užlaužė, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą. Šie parodymai yra nuoseklūs ir išsamiai pagrįsti kitais bylos duomenimis, o būtent, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad I. V. nustatyta poodinė kraujosruva dešiniame žaste, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu ir labiausiai tikėtina – nurodytu įvykio metu. Specialistas pažymėjo, kad tokio sužalojimo metu įprastai juntamas fizinis skausmas. Nors sužalojimas lokalizuotas dešinėje rankoje, o nukentėjusioji nurodė, jog buvo sugriebta už kairės rankos, tai nepaneigia smurtinio konflikto fakto, nes sužalojimas galėjo būti padarytas tuo pačiu epizodu ar gynybos metu. „Body“ kamerų įrašuose užfiksuota, kaip nukentėjusioji iškart po įvykio pareigūnams paaiškina, kad vyras ją šiandien smurtavo – sukinėjo rankas, dėl ko jai skaudėjo. Pareigūnai sulaikė E. V., jam nustatytas 2,35 promilių girtumas, o sulaikymo metu jis elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu, kas patvirtina jo agresiją įvykio metu ar po jo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2024 m. spalio ar lapkričio mėnesiais jam buvo paskirtas teismo draudimas artintis prie sutuoktinės, kuris, kaip paaiškėjo, tądien buvo pažeistas. BPC skambučio metu nukentėjusiosios motina L. U. pranešė apie sūnaus smurtą prieš jos dukrą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad E. V., būdamas neblaivus, sąmoningai sukėlė fizinį skausmą savo sutuoktinei I. V., ją abiem rankomis sugriebdamas ir užlauždamas ranką. Jo veiksmai yra kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas artimam šeimos nariui.

Dėl 2024 m. gruodžio 11 d., BK 145 str. 1 d. epizodo.

Įvertinęs byloje surinktus ir teismo posėdžio metu pagarsintus įrodymus, teismas daro išvadą, kad kaltinamojo E. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y. grasinus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito asmens sveikatą, pagrįstai įrodyta. Iš 2024 m. gruodžio 11 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad tą dieną apie 10.30 val. E. V., būdamas neblaivus (vėliau nustatytas 2,30 promilių girtumas), namuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su sutuoktine I. V. metu abiem rankomis pagriebė ją už kairės rankos, ją užlaužė, sukeldamas fizinį skausmą, ir pagrasino: „jeigu iškviesi policiją – papjausiu“. Šie žodžiai buvo ištarti po smurto veiksmų, sutuoktinei esant akivaizdžiai pranašesnėje padėtyje, įvykus fiziniam kontaktui, kuris objektyviai sustiprino grasinimo realumą. Nukentėjusioji dėl šių žodžių išsigando, jautė baimę, o situacija leido jai pagrįstai manyti, kad grasinimas gali būti įgyvendintas, juolab žinant, kad sutuoktinis buvo neblaivus, agresyvus, praeityje jau buvo panašių incidentų. Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė neatsimenantis, kad būtų grasinęs nužudyti. Visgi apklausų metu nurodė, kad buvo smarkiai išgėręs, tikslių aplinkybių neprisimena, bet „galėjo taip būti“ ir „sutinka su tuo, kas parašyta kaltinime“. Šie kaltinamojo parodymai rodo, jog jis iš esmės neprieštarauja pateiktiems kaltinimo duomenims, be kita ko, teisiamojo posėdžio metu apklaustas E. V., nors ir neprisimindamas visų aplinkybių, kaltę pripažino pilnai. Grasinimo faktą patvirtina ir 2025 m. sausio 1 d. vykdyto policijos iškvietimo duomenys, kai nukentėjusioji I. V. bei jos motina L. U. paaiškino, kad E. V. nuolat skambina ir grasina, tame tarpe žodžiais apie ketinimą „nužudyti šeimą“ ar „padegti namus“. Nors šie parodymai susiję su vėlesniu laikotarpiu, jie papildomai parodo kaltinamojo elgesio dėsningumą ir patvirtina nukentėjusiosios baimės pagrįstumą bei buvusį realų grėsmės jausmą ir 2024 m. gruodžio 11 d.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-278-489/2022), tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, kad grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017, 2K-269-303/2020 ir kt.).

Dėl 2024 m. sausio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodo.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas daro pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis E. V. 2025 m. sausio 11 d. panaudojo fizinį smurtą prieš savo motiną H. V., taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustatyta, kad 2025 m. sausio 11 d. apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini), kaltinamasis, būdamas neblaivus, namų miegamajame kambaryje, panaudojo fizinį smurtą motinos H. V. atžvilgiu – spyrė jai į įvairias kūno vietas ir sudavė smūgių rankų kumščiais į galvą. Dėl šių veiksmų H. V. 2025 m. sausio 24 d. kreipėsi į gydymo įstaigą ir jai buvo nustatytas kairiojo dilbio odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva, kuris kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kaltinamasis E. V. dėl šio epizodo teismo posėdžio metu iš pradžių nurodė, kad tiksliai neatsimena įvykio aplinkybių, tačiau pripažino galėjęs pastumti motiną, nuo ko ši galbūt nugriuvo ant lovos ar fotelio, o vėliau pripažino, kad galėjo ir suduoti. Galiausiai jis aiškiai pripažino, kad sudavė motinai tiek kumščiais, tiek kojomis, nurodydamas, kad tai padarė dėl to, kad motina nenorėjo atlikti gimnastikos pratimų. Taigi, kaltinamojo parodymai dėl šio įvykio kito, tačiau galiausiai jis pripažino smurto faktą, paaiškindamas motyvus ir išreikšdamas dėl to apgailestavimą. Šiuos kaltinamojo parodymus pagrindžia ir liudytojos L. V. parodymai, kuriais ji nurodė, kad 2025 m. sausio 13 d. H. V. jai telefonu pasakė, kad sūnus paėmė peilį ir išvyko pas buvusią žmoną, o sausio 14 d. atvykus pas motiną, ši parodė daugybinius sumušimus ir paaiškino, kad ją sumušė sūnus E. V. 2025 m. sausio 11 d.. Be to, liudytoja nurodė, jog H. V. ne kartą minėjo, kad E. V. iš jos atimdavo neįgalumo pašalpą, o konfliktai bei smurtas prieš ją kartojosi. Nors pati nukentėjusioji H. V. vėlesnės apklausos metu nurodė, kad sūnus jos nemušė, ši versija vertintina kritiškai. E. V. neteisėtus veiksmus H. V. atžvilgiu patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji prieštaringai aiškino situaciją, o vaizdo įrašuose matyti, kaip atsakydama į klausimą dėl smurto prieš ją, palinksėjo galva, kad taip, nors vėliau tai neigė. Specialisto išvada taip pat patvirtina, kad H. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris galėjo būti padarytas smūgio metu, t. y. trauma suderinama su kaltinamajam inkriminuotu elgesiu. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis iš esmės pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes, smurto panaudojimą prieš motiną, jo parodymus patvirtina liudytojos parodymai bei specialisto išvada, nors nukentėjusioji vėliau nurodė, kad buvo suklydusi, toks atsisakymas duoti parodymus prieš artimą asmenį neeliminuoja jau duotų ir objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų, teismas konstatuoja, kad E. V. kaltė dėl fizinio smurto panaudojimo prieš savo motiną H. V. 2025 m. sausio 11 d. yra įrodyta ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl 2024 m. sausio 13 d., BK 145 str. 1 d. epizodo.

Iš byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos teismas daro pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis E. V., 2025 m. sausio 13 d. tyčia, laikydamas rankoje virtuvinį peilį, grasino nužudyti savo sutuoktinei I. V., taip sukeldamas jai realią baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos, ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamasis teismo posėdžio metu pripažino savo kaltę, nurodydamas, kad tą dieną buvo neblaivus, galėjo elgtis grasinamai su peiliu ir sutinka su tuo, kas nurodyta kaltinime, nors tiksliai neatsimena įvykio aplinkybių. Nukentėjusiosios I. V. nuoseklūs ir išsamūs parodymai, kuriuos ji davė tiek pareiškime, tiek papildomų apklausų, parodymų patikrinimo vietoje ir atpažinimo metu, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad kaltinamasis tą dieną elgėsi itin agresyviai, grasino ją papjauti, laikydamas virtuvinį peilį rankoje, šaukė necenzūrinius žodžius, trankėsi į langus ir duris, o atidarius duris – užsimojo peiliu, dėl ko ji realiai išsigando ir užrakino duris. Šiuos parodymus patvirtina ir liudytojos L. U., kuri girdėjo telefoninį grasinimą: „važiuoju pas jus ir bus pizda“, bei J. M., kuri matė, kaip kaltinamasis ėjo su striuke, iš kurios kišenės kyšojo virtuvinio peilio rankena. Be to, vaizdo įrašai iš pareigūnų „Body“ kamerų užfiksavo nukentėjusiosios paaiškinimus apie grasinimą ir peilį, o peilis buvo surastas netoliese pas kaimyną S. R., kuris patvirtino, kad E. V. buvo jo namuose tą dieną, o pats peilis jam nepriklauso. I. V. atpažino šį peilį kaip tą, kuriuo jai buvo grasinta. Svarbu pažymėti, kad grasinimai buvo išsakyti prieš asmenį, nuo kurio kaltinamasis teismo sprendimu turėjo teisinį draudimą artintis, o tai tik sustiprina pavojingumo suvokimą nukentėjusiosios požiūriu. I. V. nurodė, kad bijodama dėl savo ir vaikų saugumo, iškart iškvietė policiją, o E. V. ne tik grasino, bet ir aktyviai ieškojo fizinio kontakto, atvykęs prie namų, trankydamas langus, vartodamas necenzūrinius žodžius ir laikydamas pavojingą daiktą – peilį. Bylos duomenys patvirtina, kad grasinimai buvo konkretūs, tiesiogiai nukreipti į nukentėjusiąją ir išsakyti pavojingoje situacijoje, kai kaltinamasis buvo neblaivus, agresyviai nusiteikęs, ir tai objektyviai sukėlė pagrįstą baimę nukentėjusiajai dėl savo gyvybės ir sveikatos. Todėl darytina išvada, kad E. V. kaltė dėl grasinimo nužudyti artimą šeimos narį yra įrodyta pakankamai ir patikimais įrodymais, ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

IV. Atsakomybės individualizavimo pagrindai ir motyvai

BK 54 straipsnio dalyje įtvirtintos aplinkybės, į kurias teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamasis yra teistas devyniolika kartų, pažymėtina, kad dalis iš jų yra susiję su smurto panaudojimu prieš kitus asmenis. Paskutinį kartą E. V. teistas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniau rajono rūmų 2022 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Remiantis BK 11 straipsnio 3 dalimi, minėtas nusikaltimas laikytinas nesunkiu. E. V.nusikalto neišnykus teistumui pagal minėtą ankstesnį nuosprendį. Vadinasi, E. V. linkęs nesilaikyti visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių bei nedaryti išvadų dėl jo daromų veikų nusikalstamumo, todėl, vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, jis pripažintinas recidyvistu.

Kaltinamasis padarė dvi nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 140 straipsnio 2 dalyje, bei dvi nusikalstamas veikas, įvirtintas BK 145 straipsnio 1 dalyje. Visos šios veikos yra priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Kaltinamasis praeityje teistas devyniolika kartų, iš kurių dalis yra analogiškos šiuo nuosprendžiu nagrinėjamoms veikoms. Kaltinamasis administracine tvarka yra baustas, išsiskyręs.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad nors kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu pripažino padaręs nusikalstamas veikas bei nurodė, kad savo poelgį vertina blogai, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog E. V. dėl smurtinių nusikaltimų teisiamas ne pirmą kartą, daro išvada, kad kaltinamasis savo veiksmų kritiškai nevertina bei nesuvokia savo veiksmų baudžiamumo, tad toks E. V. išreikštas gailestis vertintinas kritiškai bei atsakomybe lengvinančia aplinkybe nepripažintinas. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veika kaltinamasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam E. V., atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, jų skaičių bei kaltinamojo asmenybę. E. V. padarė kelias tyčines nusikalstamas veikas prieš artimus šeimos narius – sutuoktinę ir motiną – įskaitant smurtą ir grasinimus nužudyti. Nusikalstamos veikos padarytos būnant apsvaigus nuo alkoholio, o tai rodo kaltinamojo linkimą spręsti konfliktus agresyviu, socialiai pavojingu būdu. Nors kaltinamasis išreiškė gailestį ir prisipažino nusikalstamų veikų padarymo, tačiau teismas sprendžia, kad šios aplinkybės savaime nepaneigia padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, nes nusikaltimai nėra atsitiktiniai – jie rodo sistemingą ir pavojingą elgesio modelį. Įvertinęs tai, teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai – nubausti kaltinamąjį, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms bei paveikti kaltinamąjį laikytis įstatymų – gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią – laisvės atėmimo bausmę.

Taigi, teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo charakterizuojančią medžiagą (ankstesnius teistumus bei bausmės veiksmingumą), nusikalstamos veikos pobūdį, konstatuoja, kad kaltinamajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2024 m. gruodžio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas) skirtina 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (2024 m. gruodžio 11 d., BK 145 str. 1 d. epizodas) skirtina 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. sausio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas) skirtina 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje (2025 m. sausio 13 d., BK 145 str. 1 d. epizodas) skirtina 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Pagal kasacinio teismo praktiką ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (2024 m. gruodžio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas) ir BK 145 straipsnio 1 dalyje (2024 m. gruodžio 11 d., BK 145 str. 1 d. epizodas) padarytos vienu metu, t. y. E. V. pirmiausia sukėlus I. V. fizinį skausmą, o vėliau sukeliant realų baimės jausmą dėl jos sveikatos bei gyvybės. Šios dvi E. V. padarytos nusikalstamos veikos laikytinos idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi, tad teismas, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 bei 5 dalimi E. V. skiriamas bausmes bendrina apėmimo būdu ir skiria kaltinamajam 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi bei 4 dalimi E. V. skirtinos bausmės sudėtinos iš dalies, t. y. prie bausmės, skirtinos už BK 145 straipsnio 1 dalyje (2025 m. sausio 13 d., BK 145 str. 1 d. epizodas), t. y. 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmės, iš dalies pridėtina bausmė už BK 140 straipsnio 2 dalį (2025 m. sausio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas), t. y. 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė bei apėmimo būdu sudėtos bausmės už BK 140 straipsnio 2 dalį (2024 m. gruodžio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas) ir BK 145 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 11 d., BK 145 str. 1 d. epizodas), t. y. 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir skirtina 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. V. skirtina bausmė mažintina trečdaliu (nagrinėjamu atveju 1/3 bausmės sudaro 7 (septyni) mėnesiai laisvės atėmimo) ir skirtina 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į E. V. skirtiną bausmę įskaitytinas jo laikinajame sulaikyme nuo 2024 m. gruodžio 11 d. 12.05 val. iki 2024 m. gruodžio 12 d. 9.59 val. bei laikinajame sulaikyme nuo 2025 m. sausio 13 d., ir suėmime nuo 2025 m. sausio 15 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos 2025 m. liepos 24 d. išbūtas laikas.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo 2025 m. liepos 24 dienos.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė suėmimas paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas pažymi, kad nors kaltinamasis E. V. padarė keturias nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir nors formaliai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 75 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas dėl bausmės vykdymo atidėjimo galimumo, tačiau byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog bausmės tikslai šiuo atveju galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo atlikimo. Pabrėžiama, kad, svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (atlikus dalį jam paskirtos bausmės), kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kaltinamasis jau devyniolika kartų teistas, iš kurių dalis – už analogiško pobūdžio, t. y. smurtines, nusikalstamas veikas, iš kurių dalis buvo nukentėjusiųjų H. V. bei I. V. atžvilgiu. Tai rodo nuoseklų ir sistemingą polinkį nusikalsti. Įvertinus jo ilgalaikį nusikalstamą elgesį, darytinas pagrįstas vertinimas, kad anksčiau jam taikytos bausmės, įskaitant ir nesusijusias su laisvės atėmimu, neturėjo reikiamo poveikio jo elgesiui ir resocializacijai. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog kaltinamasis nėra linkęs keisti savo elgesio. Nors E. V. ir pripažino kaltę, išreiškė gailestį ir išreiškė ketinimus keisti gyvenimo būdą (pvz., „užsikoduoti“, rūpintis vaikais, dirbti), tačiau toks gailestis vertintinas kritiškai. Atsižvelgiant į E. V. būdingą nuolatinį alkoholio vartojimą, ilgametį smurtinį elgesį artimoje aplinkoje, nesugebėjimą išvengti konfliktinių, pavojingų situacijų bei realių pokyčių nebuvimą, teismas neturi pagrindo manyti, jog bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Todėl darytina išvada, kad E. V. bausmės vykdymo atidėjimas netaikytinas.

V. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas

BK 72¹ straipsnio 1 dalis numato, kad teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus. To pačio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskyrus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, iki teismo nustatyto termino pabaigos kaltininkui draudžiama bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nurodytose vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą bei tai, jog E. V. padarytos nusikalstamos veikos buvo nukreiptos į buvusią sutuoktinę I. V. bei mamą H. V., be to kaip matyti iš teisiamojo posėdžio metu duotų Į. V. paaiškinimų, kuri nurodė, jog jaučia grėsmę iš kaltinamojo, teismas daro išvadą, jog tikslinga skirti kaltinamajam baudžiamojo poveikio priemonę – nesiartinti prie nukentėjusiųjų I. V. bei H. V. arčiau nei 100 metrų atstumu ir po laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismo vertinimu tokia baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga padarytai veikai bei skiriamai bausmei ir tuo pačiu užtikrintų ir apsaugotų nukentėjusiųjų teisėtus interesus. Ši baudžiamojo poveikio priemonė yra vykdytina 1 (vienerius) metus po realios laisvės atėmimo atlikimo bausmės.

VI. Kiti klausimai

Kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės – suėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Kardomoji priemonė suėmimas paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios , o rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikintinas paskelbus nuosprendį.

Daiktas, turintis reikšmės bylos nagrinėjimui – peilis – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintinas.

Daiktas, turintis reikšmės bylos nagrinėjimui – telefonas „Samsung Galaxy“ – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, gražintinas E. V..

Daiktai, turintys reikšmės bylos nagrinėjimui – pareigūnų „Body“ kamerų įrašai bei BPC skambučio įrašai, ambulatorinio apsilankymo medicininio išrašo skaitmeninė nuotrauka – paliktini saugoti prie bylos.

I. V. garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos

Byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą kaltinamajam E. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 14.2.2.1 punktu antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 597,92 Eur.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nagrinėjamu atveju byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu pagal įstatymą. Kadangi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas teikė valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą E. V. nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme pagreitinto proceso tvarka, kai pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą gynėjo dalyvavimas yra būtinas, todėl esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš kaltinamojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo E. V. atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 304 straipsniu, 305 straipsniu, 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

E. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2024 m. gruodžio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas), ir paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

E. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (2024 m. gruodžio 11 d., BK 145 str. 1 d. epizodas), ir paskirti 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

E. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2025 m. sausio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas), ir paskirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

E. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (2025 m. sausio 13 d., BK 145 str. 1 d. epizodas), ir paskirti 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 5 dalies 1 punktu, E. V. paskirtas bausmes, už 140 straipsnio 2 dalį (2024 m. gruodžio 11 d., BK 140 str. 2 d. epizodas) bei 145 straipsnio 1 dalį (2024 m. gruodžio 11 d., BK 145 str. 1 d. epizodas), subendrinti apėmimo būdu paskirti 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, E. V. paskirtas bausmes, subendrinti dalinio sudėjimo būdu paskirti 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, E. V. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti E. V. galutinę subendrintą – 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 ir 66 straipsniais, į E. V. paskirtą bausmę įskaityti, laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2024 m. gruodžio 11 d. 12.05 val. iki 2024 m. gruodžio 12 d. 9.59 val. bei laikinajame sulaikyme nuo 2025 m. sausio 13 d., ir suėmime nuo 2025 m. sausio 15 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos 2025 m. liepos 24 d. išbūtą laiką.

Bausmės pradžia nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos 2025 m. liepos 24 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72¹ straipsniu, paskirti E. V. baudžiamojo poveikio priemonę – nesiartinti prie nukentėjusiųjų I. V. bei H. V. arčiau nei 100 metrų atstumu 1 (vienerius) metus po laisvės atėmimo bausmės atlikimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi pripažinti E. V. recidyvistu.

Kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti paskelbus nuosprendį.

Daiktą, turintį reikšmės bylos nagrinėjimui – peilį – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės bylos nagrinėjimui – telefoną „Samsung Galaxy“ – teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, gražinti E. V..

Daiktus, turinčius reikšmės bylos nagrinėjimui – pareigūnų „Body“ kamerų įrašai bei BPC skambučio įrašai, ambulatorinio apsilankymo medicininio išrašo skaitmeninė nuotrauka – palikti saugoti prie bylos.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui paduodant skundą per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, o suimtam nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos.