- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-19
- Bylos Nr.
- A-1158-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03782-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (23.1-08)RNA-30087 (toliau – ir VMI sprendimas) ir įpareigoti VMI stabdyti išieškojimą iš įkeisto turto.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu, kuriuo atsisakyta sustabdyti išieškojimą iš įkeisto turto, VMI pažeidžia jo teises, nes kilęs mokestinis ginčas nėra galutinai išspręstas, yra nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Todėl yra Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 110 straipsnyje nustatytas pagrindas stabdyti išieškojimą.
Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad tarp pareiškėjo kilo ginčas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Vadovaujantis MAĮ 110 straipsniu, priverstinis išieškojimas stabdomas, be kita ko, kai kyla mokestinis ginčas. Tačiau, atsakovo teigimu, pareiškėjo inicijuotas ginčas nėra priskirtinas mokestiniam ginčui, todėl nėra pagrindo stabdyti priverstinį išieškojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas, priverstinį išieškojimą (MAĮ 110 str. 2 d.). Mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras (MAĮ 110 str. 3 d.).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4550-208/2015 nagrinėjo pareiškėjo ir VMI ginčą dėl atsisakymo iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą už 2007–2008 metus. Teismas vertino, kad kilęs ginčas nėra laikytinas mokestiniu ginču, kadangi nepatenka į mokestinio ginčo sąvoka. Pažymėjo, kad minėtas ginčas yra galutinai išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015. Teismas minėtoje nutartyje pabrėžė, kad buvo siekta įsiterpti į 2010 m. gegužės 5 d. susitarimą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo V. K. dėl GPM mokesčio bei su juo susijusių sumų už 2007–2008 metus (netiesiogiai kvestionuoti), kas visiškai nesuderinama su susitarimo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo paskirtimi bei iš čia kylančiomis teisinėmis pasekmėmis, pateiktas skundas vien paminėtų aplinkybių pagrindu negalėjo būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtas pareiškėjo ir atsakovo ginčas yra išspręstas įsiteisėjusia nutartimi, todėl nėra pagrindo stabdyti išieškojimo iš įkeisto turto. Todėl, išnykus ginčo dalykui (šio reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio), be to, kilusio ginčo nepripažįstant mokestiniu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad VMI vykdė išieškojimą dar nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, todėl VMI 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. (23.1-08)RNA-30087 turėjo būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog, paduodant skundą, pareiškėjo teisės buvo pažeidinėjamos. Pažymi, kad tai, jog kilęs ginčas yra mokestinis, patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I-4550-208/2015.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutinka.
Pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-4550-208/2015 buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl VMI 2014 m. liepos 4 d. priimto sprendimo Nr.(21.3-32-3)-R-5088, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo 2014 m. birželio 4 d. prašymą dėl mokestinio patikrinimo už 2007–2008 metus atlikimo iš naujo. Teigia, kad ginčas dėl minėto VMI sprendimo nėra priskirtinas mokestiniam ginčui (MAĮ 2 str. 22 d.), todėl nebuvo teisinio pagrindo stabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. (23.1-08)RNA-30087 (b. l. 24), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 21) prašymą sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš įkeisto turto, panaikinimo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad VMI ginčijamu sprendimu priėjo pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą – panaikinti ginčijamą VMI sprendimą ir įpareigoti VMI sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą.
Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, kad kilęs mokestinis ginčas dėl išieškotinos mokestinės nepriemokos buvo galutinai neišspręstas ginčijamo VMI sprendimo priėmimo metu, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4550-208/2015 (b. l. 4–6) nebuvo įsiteisėjęs.
Atvejai, kada mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sustabdomas, yra numatyti Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnyje. Vienas iš minėtų atvejų yra apibrėžiamas MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje. Minėtos nuostatoje numatyta, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu).
MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje apibrėžta mokestinių ginčų sąvoką. Vadovaujantis minėta nuostata, mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-4550-208/2015 nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl VMI 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-5088, kuriuo atsisakyta iš naujo atlikti 2007–2008 metų pareiškėjo veiklos mokestinį patikrinimą, panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Patikrinus Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančius duomenis, matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Įvertinusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4550-208/2015 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015, teisėjų kolegija pripažįsta, kad minėti teismai nenagrinėjo ginčo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo mokesčių mokėtojui (šiuo – atveju pareiškėjui) naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar atsisakoma grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aptartas ginčas dėl VMI 2014 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-5088, kuriuo atsisakyta iš naujo atlikti 2007–2008 metų pareiškėjo veiklos mokestinį patikrinimą, panaikinimo, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra mokestinis ginčas MAĮ 2 straipsnio 22 dalies prasme. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo, vadovaujantis MAĮ 110 straipsnio 1 dalimi, nebuvo pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teismas 2017 m. kovo 30 d. gautas apeliacinio skundo papildymas kartu su pridėtu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2432-289/2016, kuris Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apskųstas apeliacinės instancijos teismui, dėl to nėra įsiteisėjęs. Minėtu sprendimu Šiaulių apygardos administracinis teismas panaikino Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (44.2)S-2672, kuriuo atisakyta pagal pateiktą pareiškėjo 2016 m. balandžio 14 d. prašymą sudaryti papildomą susitarimą dėl mokėtino mokesčio dydžio, ir įpareigojo minėtą prašymą svarstyti iš naujo. Pareiškėjo teigimu, aptartas teismo sprendimas yra pagrindas VMI sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą pagal MAĮ 110 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras.
Vertinant MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje numatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo pagrindo taikymą, konstatuotina, jog šio mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustabdymo taikymas yra mokesčių administratoriaus diskrecijai priskirta teisė, kurios taikymas (realizavimas) priklauso nuo vertinamųjų (protingumo, ekonominio tikslingumo) kriterijų taikymo. Šiuo aspektu pabrėžtina tai, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Vadovaujantis šia procesinio įstatymo nuostata, vertinant ginčijamo VMI sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą MAĮ 110 straipsnio 3 dalies kontekste, ekonominio tikslingumo kriterijus nėra reikšmingas.
Dėl protingumo kriterijaus taikymo nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad 2010 m. gegužės 5 d. susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio (t. y. susitarimas, sudarytas tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus kuriuo sutartą mokestinės nepriemokos sumą ir su ja susijusias sumas, mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju siekia išieškoti iš pareiškėjo turto) yra nenuginčytas ir galiojantis, o VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-47746 išieškoti minėtą mokestinę nepriemoką teismų pripažintas teisėtu ir pagrįstu (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-914-189/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-683-575/2015 (b. l. 53–59)). Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, VMI atsisakymas tenkinti pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 22 d. prašymą sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą neprieštarauja MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam protingumo kriterijui.
Taigi konstatuotina, kad ginčijamas VMI sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta sustabdyti išieškojimą iš pareiškėjo tuo pagrindu, kad nėra MAĮ 110 straipsnyje tam nustatytų sąlygų, yra teisėtas ir pagrįstas.
Netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą VMI sprendimą, netenkintinas ir išvestinis jo reikalavimas įpareigoti VMI stabdyti išieškojimą iš įkeisto turto.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, vadovaujantis minėta ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir bylinėjimosi išlaidas.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.