Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-554-945/2014 pagal ieškovės M. J. ieškinį atsakovei VšĮ Respublikinei Kauno ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių sumų, neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Dėl sankcijos už vėlavimą atsiskaityti taikymo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad ieškovės paaiškinimai pasižymėjo prieštaringumu. Visą laiką teigusi, jog būtent direktorius davė jai suprasti, kad ji yra nepageidaujama, paskutiniajame teismo posėdyje ieškovė jau teigė, jog direktorius buvo suklaidintas piktavalių pavaldinių, veikusių galimai jam nežinant. Apeliantės motyvas, kad „(...) ieškinyje ir teismo posėdžio metu teikdama parodymus ieškovė nuosekliai teigė, kad spaudimą jai darė K. M. ir V. G., o ne L. V.“, neatitinka bylos medžiagos. 2013-10-24 ieškovės 2013-10-22 susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu atšaukime, adresuotame generaliniam direktoriui L. V., t. y. viename iš ieškinio priedų, tiesiogiai nurodoma: „(...) elgdamasis nesąžiningai Jūs pradėjote reikšti realius grasinimus, kas bus, jeigu aš nesutiksiu su pasiūlymu ir nepasirašysiu susitarimo“.

3. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė turėjo norą atleisti ieškovę iš darbo psichologinio spaudimo pagrindu - tokių įrodymų nepateikiama ir su apeliaciniu skundu. Antra, teismo sprendime nėra padaryta išvados, kad atsakovė pasirinko sau nepalankesnį būdą nutraukti darbo sutartį, t.y. nėra nurodyta, kad atsakovė rinkosi darbo sutarties nutraukimo būdą. Teismo sprendime kaip tik konstatuota, kad prašymo nutraukti darbo sutartį Darbo kodekso 127 str. pagrindu realumą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju darbo sutarties nutraukimo būdą pasirinko ir pasiūlė būtent pati ieškovė - atsakovė tik sutiko su ieškovės pasiūlytu darbo sutarties nutraukimo būdu ir sąlygomis. Apeliacinio skundo motyvai, susiję su tuo, kas būtų, jei būtų pripažinta, kad darbdavys ėmėsi kokių nors veiksmų dėl darbuotojos atleidimo iš darbo („iškėlė klausimą“ arba „davė suprasti, kad darbuotoja nepageidaujama“), vertintini tik kaip apeliantės prielaidos, nereikšmingos sprendžiant teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, kadangi byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

4. Atsakovė neturėjo ketinimų atleisti ieškovės Darbo kodekso 129 str. ar 136 str. 1 d. 6 punkto pagrindu, todėl neteisinga būtų teigti, kad ieškovė turėjo realią galimybę gauti penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Be to, kaip teisingai pažymėta teismo sprendime, „darbuotojo motyvai inicijuoti darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu gali būti labai įvairūs ir laikytini teisiškai nereikšmingais".

5. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas neturėjo pagrindo epizodiškai bei atskirai įvertinti, kad aplinkybės, susijusios su inventorizacijos atlikimu po darbo sutarties nutraukimo ir nepranešimas Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai apie pasikeitusį vaistininką, laikytinos tik neesminiais procedūriniais pažeidimais. Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu atsakovė nesutinka. Tik nustatęs esmines aplinkybes, susijusias su 2013-10-22 susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pasirašymu, (dėl ieškovės iniciatyvos nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, dėl psichologinio spaudimo nebuvimo ir kt.) teismas konstatavo, kad tai, jog galimai nebuvo tinkamai pranešta apie pasikeitusį atsakingą asmenį atitinkamoms institucijoms, jog auditas buvo atliekamas po ieškovės atleidimo iš darbo, gali būti vertinama tik kaip procedūriniai su darbo santykių nutraukimu susiję trūkumai. Taigi nurodyti pažeidimai įvertinti kaip procedūriniai trūkumai visų kitų aplinkybių kontekste, o ne kaip nurodė apeliantė, epizodiškai ar atskirai.

6. Apeliantės išvados dėl Kauno apygardos teismo įsiteisėjusios 2014-04-18 nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-458-478/2014 neturi teisinio pagrindo ir neatitinka šia nutartimi nustatytų aplinkybių. Nurodytoje Kauno apygardos teismo nutartyje kaip tik konstatuota, kad M. J. 2013-10-22 įsakymu buvo atleista iš ligoninės vaistinės vedėjos pareigų pagal Darbo kodekso 125 str. 1 d., kad nors laikotarpiu nuo 2013-10-23 iki 2013-10-28 tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, atitinkantys visus darbo sutarties požymius, tačiau kadangi šie santykiai, nutraukus rašytinę darbo sutartį, oficialiai įforminti nebuvo, M. J. darbas VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės vaistinėje pripažintas nelegaliu. Kita vertus, apeliacinio skundo tekste nurodžiusi, kad 2013-10-22 susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo negali būti laikomas galiojančiu, o apeliacinio skundo reikalavimuose prašydama tenkinti ieškinio reikalavimą dėl 2013-10-22 susitarimo pripažinimo negaliojančiu, apeliantė pati sau prieštarauja: nesuprantama, kokias teisines pasekmes galėtų sukelti pripažinimas negaliojančiu susitarimo, kurį apeliantė jau ir taip laiko negaliojančiu.

7. Apeliaciniame skunde akcentuojama netiesioginių įrodymų svarba tokio pobūdžio bylose, sprendžiant, ar egzistavo tikroji darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nes, kaip pažymi apeliantė, „neretai darbuotojas neturi galimybių surinkti tiesioginius jam atliktą spaudimą patvirtinančius įrodymus, tokius kaip pvz. garso įrašas.“ Šiuo aspektu reikšminga laikytina teismo nustatyta aplinkybė, kad pati ieškovė tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad darbdavio atstovų veiksmai buvo tęstiniai, prasidėjo nuo generalinio direktoriaus pasikeitimo 2013 m. liepos mėnesį. Akivaizdu, kad patiriant psichologinį spaudimą tokį ilgą laiko tarpą, ieškovei neturėjo būti sunku surinkti tiesioginių psichologinio spaudimo įrodymų: darbdavys per tokį ilgą laiko tarpą neabejotinai turėjo priimti kokių nors apeliantei nepalankių, jos interesus pažeidžiančių sprendimų, pvz., dėl tarnybinio patikrinimo, dėl drausminės nuobaudos skyrimo inicijavimo ar pan. Ta aplinkybė, kad jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų tariamai ieškovė patirtą psichologinį spaudimą, byloje nėra, patvirtina teismo išvados, kad, šalims nutraukiant darbo sutartį Darbo kodekso 125 str. pagrindu, spaudimas ieškovės atžvilgiu iš darbdavio pusės nebuvo daromas, teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka nustatė tas faktines aplinkybes, jog ieškovė nuo 1994 m. gegužės 9 d. dirbo pas atsakovę VšĮ Respublikinėje Kauno ligoninėje (ankstesnis atsakovės pavadinimas Kauno 3-oje klinikinėje ligoninėje), 2000 m. lapkričio 16 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 3166, kurios pagrindu ieškovė priimta dirbti vaistinės vedėjos provizorės darbo organizatorės pareigoms. Byloje yra ieškovės 2013 m. spalio 22 d. pasirašytas prašymas atleisti ją iš darbo šalių susitarimu (1 t. b. l. 22) ir ieškovės bei atsakovo administracijos vadovo pasirašytas susitarimas dėl ieškovės ir atsakovės darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu (1 t. b. l 23). Darbo sutartis tarp ieškovės ir darbdavio buvo nutraukta 2013 10 22 LR DK 125 straipsnio pagrindu (1 t. b. l. 13, 32). 2013 m. spalio 24 d. ieškovė pateikė atsakovei pranešimą dėl susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu atšaukimo (b. l. 25-26, t. 1). Atsakovė, pateikdama atsakymą į ieškovės pranešimą, 2013 m. spalio 29 d. atsakymu atsisakė atkurti ieškovės darbo santykius (b. l. 27, t. 1). Ieškovė byloje pateiktu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2013 m. spalio 22 d. ieškovės ir atsakovės sudarytą susitarimą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, grąžinti ieškovę į jos iki atleidimo iš darbo užimtas pareigas, priteisti iš atsakovės ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kaip ieškinio faktinį pagrindą ieškovė įrodinėjo tas aplinkybes, jog sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo neatitiko jos tikrosios valios, ieškovė buvo priversta darbdavio administracijos atstovų pasirašyti jai nenaudingą sutartį.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei M. J. iš atsakovės VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės 2000 Lt (neatskaičius mokesčių) sumą už vėlavimą atsiskaityti atleidus ieškovę iš darbo; likusius ieškinio reikalavimus atmetė,

Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tais motyvais, jog teismas netinkamai įvertino kai kurių liudytojų parodymus duotus bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu, taip pat neteisingai įvertino pačios ieškovės procesiniuose dokumentuose suformuluotus argumentus ir jos duotus paaiškinimus bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu, padarė neteisingas išvadas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime dėl pasirinkto darbo santykių nutraukimo būdo palankumo vienai iš šalių ir dėl tikrosios ieškovės valios nutraukti darbo santykius vertinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagrindus, sąlygas ir procedūras (LR DK 125 str.), dėl ko šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Darbo kodekso 125 straipsnyje nustatytas pagrindas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir šalių susitarimo procedūra. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį darbo sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu; kai šalis sutinka su pateiktu pasiūlymu, įstatyme nustatytu terminu turi pranešti kitai šaliai; sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą, kuriame nustatomas sutarties nutraukimo laikas, kitos sąlygos. Darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje numatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Darbo santykių šalims pasirašius vienos šalies pasiūlytą susitarimą, preziumuojama, kad kita šalis sutiko su susitarime išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turi būti vykdomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Kauno apylinkės teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime konstatavo, jog ieškovė nepateikė jokių darbdavio iniciatyvą nutraukti sutartį ar ieškovės atžvilgiu panaudotą spaudimą patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegija su šia teismo sprendimo išvada sutinka. Apeliantė, ginčydama teismo sprendimo pagrįstumą, kelia įrodinėjimo problemą, nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2008). Teisėjų kolegija patikrinusi apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl įrodymų vertinimo, nustatė, kad apeliacinio skundo motyvai nepasitvirtino. Byloje apart ieškovės manymo ir ieškovės prašymu teismo posėdyje apklaustų liudytojų G. N. ir A. J. netiesioginių parodymų, nėra jokių duomenų apie atsakovės administracijos neigiamą poveikį ieškovei, prievartą nutraukiant darbo santykius byloje nagrinėjamu būdu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog prašymą atleisti iš darbo šalių susitarimu užpildė pati ieškovė M. J. (1 t. b. l. 22), ji savo ranka yra įrašiusi atleidimo iš darbo datą, pageidaujamą gauti išmoką. Todėl pagrįstai pažymėjo Kauno apylinkės teismas skundžiajame teismo sprendime, jog sandorį sudariusio asmens valios išraiškos egzistavimas vertintinas būtent sandorio sudarymo momentu, tai, jog darbuotojas vėliau persigalvoja ir reikalauja atšaukti susitarimą, savaime nelaikytina pagrindu spręsti, jog susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pasirašymas neatitiko darbuotojo valios sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegija įvertina ir tą aplinkybę, jog savo norą dėl darbo santykių nutraukimo būdo ir tvarkos ieškovė pakeitė po kurio laiko, tik po dviejų dienų. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus, jog ieškovė būdama silpnesnioji darbo santykių šalis, yra išdirbusi pas atsakovą virš 18 metų, jai iki pensijos likę 7 metai, atšaukdama susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, įrodo jos valios nutraukti darbo sutartį nebuvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisės normų taikymas sprendžiant šalių ginčą byloje, nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs susitarimo nutraukti darbo santykius LR DK 125 straipsnyje nustatytu būdu termino ar sąlygų, susitariančioms šalims prievolės ir pasekmės atsiranda sudarius tokį susitarimą. Toks komentuojamo teisės akto aiškinimas ir taikymas leidžia spręsti, kad darbdavys neprivalo atkurti darbo santykių vien tais pagrindais, kad darbuotojas po keleto dienų persigalvojo dėl darbo santykių nutraukimo ir jo būdo ir dėl to kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės argumentą, jog ji, sudarant susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo būdo ir sąlygų, buvo užklupta netikėtai, neturėjo laiko ir galimybių pasitarti su teisininkais, išsamiai įvertinti darbo sutarties nutraukimo atitikimą jos interesams, kadangi pati teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teiktuose paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė, kad ji pajuto jog nuo 2013 metų liepos mėnesio yra jaučiamas darbdavio administracijos spaudimas dėl pasitraukimo iš pareigų savo noru. Todėl pagrįsta ir teisinga skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvada, jog susiklosčius ieškovės nurodomai situacijai, kiekvienas apdairus, savo teisėmis ir interesais besirūpinantis žmogus pasidomėtų darbuotojui taikomomis teisinėmis ir socialinėmis garantijomis ir suformuluotų savo valią dėl darbo santykių tęsimo, jų modifikavimo ar nutraukimo. Todėl sutikti su apeliantės argumentais, kad 2013 10 22 prašyme nutraukti darbo santykius ir sudarytame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu jos valia buvo kitokia, nei išreikšta raštu, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija nelaiko pagrindu spręsti, jog tikroji ieškovės valia neatitiko jos išreikštos 2013 10 22 susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu dėl tos aplinkybės, jog Kauno apygardos teismas 2014-04-18 nutartimi paliko galioti Kauno apylinkės teismo 2014 02 28 nutarimu paskirtą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-458-478/2014 paskirtą nuobaudą atsakovo administracijos atstovui pagal ATPK 41³ str.. Teisėjų kolegija nustatė, jog Kauno apygardos teismo 2014 04 18 nutartyje yra tik konstatuota, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje M. J. 2013-10-22 įsakymu buvo atleista iš ligoninės vaistinės vedėjos pareigų pagal Darbo kodekso 125 str. 1 d., jog ji buvo rasta atsakovės patalpose dalyvaujanti inventorizavimo procedūrose ir tai vertinta kad ji nelegaliai dirbusi. Kitų svarbių faktinių aplinkybių šioje nagrinėjamoje byloje, taip pat įrodančių M. J. kitokį apsisprendimą nei išreikštas 2013 10 22 dienos pareiškime ir susitarime, įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime nėra nustatyta.

Teisėjų kolegija vertina, kad teismas pagrįstai atmetęs pagrindinį ieškovės reikalavimą ieškovės atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, grąžinti ieškovę į jos iki atleidimo iš darbo užimtas pareigas, pagrįstai atmetė ir kitus reikštus reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nors ieškovė apeliaciniame skunde tiesiogiai neskundė Kauno apylinkės teismo sprendimo dalies dėl sankcijos už vėlavimą atsiskaityti taikymo atsakovui, teisėjų kolegija pasisako ir dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Kauno apylinkės teismas iš susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo turinio teisingai nustatė, kad galutinį atsiskaitymą ieškovė ir atsakovas susiejo su inventorizacijos atlikimu (susitarimo 4 straipsnis, 1 t. b.l. 23). Atlikus inventorizaciją, galutinis atsiskaitymas su ieškove įvykdytas 2013 m. spalio 31 d. Bylos nagrinėjimo metu iškilus klausimui dėl vidutinio ieškovės darbo užmokesčio paskaičiavimo teisingumo, atsakovė pateikė patikslintus duomenis, kuriuose nurodyta didesnė vidutinio darbo užmokesčio suma, sąlygojusi 881,54 Lt atlyginimo skirtumą. Teismas nustatė, kad ši suma, atskaičius mokesčius, ieškovei pervesta 2014 m. sausio 24 d., t.y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo termino atsiskaityti dienos. Teismas pagrįstai nustatė, jog vidutinis ieškovės mėnesio darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 3.789,80 Lt. , jog vėlavimas atsiskaityti 2013 m. truko lygiai du mėnesius (lapkritį ir gruodį), taip pat 2014 m. 17 darbo dienų iki 2014 m. sausio 24 d., todėl vertino, jog bendra įstatyminės sankcijos suma sudaro 10.662,21 Lt. Tokią sankciją teismas sprendime pagrįstai pripažino nesuderinama su protingumo ir teisingumo, taip pat proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principais. Teismas pažymėjo, kad buvo vėluojama sumokėti ženkliai mažesnę, nei ieškovės vidutinis mėnesio darbo užmokestis, sumą (881,54 Lt), išmokų skirtumą lėmė skaičiavimo klaida, o ne darbdavio vengimas atsiskaityti, net ir kreipdamasi į teismą atstovaujama profesionalaus teisininko ieškovė nenurodė netinkamo atsiskaitymo su ja fakto, be to, darbdavys išmokų skirtumą pervedė geranoriškai, vos paaiškėjus jo egzistavimo faktai. Nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip pagrindą sankcijos sumą mažinti iki 2000 Lt (neatskaičius mokesčių) sumos. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, todėl teismo sprendimo šioje dalyje nekeičia.

Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į apeliacinį skundą surašiusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jo sumokėti advokatui 3238,87 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokestį, todėl ši suma mažinama iki leistino dydžio – 1500 Lt.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti VšĮ Respublikinei Kauno ligoninei (į. k. 135042056) iš M. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų.