- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-15
- Bylos Nr.
- 2A-848/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė, Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Swedbank“
- Ieškovas
- R. P.
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-550-368/2012 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gvidonas“, akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi, pripažįstant nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas – apartamentus ir hipotekos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti jo ir atsakovo bankrutavusios UAB „Gvidonas“ 2009-04-04 sudarytą sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, pripažįstant ieškovo nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas – apartamentus nuo 16-1 iki 16-3 (toliau – patalpos), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), paskirtis: poilsio, bendras plotas: 33,03 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini) bei panaikinti šių patalpų hipoteką po to, kai ieškovas sumokės atsakovui BUAB „Gvidonas“ į jo nurodytą sąskaitą likusią už patalpas nesumokėtą 10000 Lt sumą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-04-04 su atsakovu BUAB „Gvidonas“ sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią įsipareigojo sudaryti prieš tai minėtų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį iki 2009-06-01. Pažymėjo, kad susitarė pagal sutartį atsiskaityti tokiomis sąlygomis: 50000 Lt sumokama 2009-04-04 sutarties pasirašymo dieną, 10000 Lt sumokama pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Teigia, kad savo pareigas pagal sutartį įvykdė tinkamai – 50000 Lt atsakovui sumokėjo, tačiau atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, pirkimo-pardavimo sutarties iki 2009-06-01 su juo nesudarė. Tvirtina, kad gavo raktus nuo patalpų, pradėjo patalpomis naudotis, mokėjo komunalinius mokesčius. Atkreipia dėmesį į tai, kad, nors Šiaulių apygardos teismas 2009-11-12 nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Gvidonas“ ir 2010-04-20 nutartimi teismas patvirtino ieškovo 50000 Lt kreditorinį reikalavimą, jis neprarado teisės siekti, jog būtų pripažintos jo nuosavybės teisės į patalpas.
Atsiliepimas
Atsakovo bankrutavusios UAB „Gvidonas“ atstovas sutinka su ieškinio reikalavimais. Nurodo, kad ieškovas sumokėjo 2009-04-04 sutarties 3.1.1. punkte sutartą 50000 Lt sumą, faktiškai valdė patalpas, iš dalies mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas. Pažymi, kad nežino dėl kokių priežasčių pirkimo-pardavimo sutartis iki nurodyto termino nebuvo sudaryta. 2010-05-25 bendrovės kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą leisti įsigyti patalpas.
Atsakovas „Swedbank“, AB, prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.401 straipsnio, kadangi ginčas yra dėl negyvenamųjų patalpų – apartamentų. Atsakovo manymu, suėjus 2009-04-04 preliminarioje sutartyje nurodytam 2009-06-01 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminui, ieškovas prarado teisę reikalauti įvykdyti 2009-04-04 sutartį. Atsakovo teigimu, hipoteka užtikrinta prievolė neįvykdyta. Ieškovas, sudarant 2009-04-04 sutartį, nebuvo pakankamai atidus ir apdairus, ginčo patalpos jau buvo įregistruotos ir įkeistos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino R. P. ir atsakovo bankrutavusios UAB „Gvidonas“ 2009-04-04 sudarytą sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, pripažįstant R. P. nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas – apartamentus nuo 16-1 iki 16-3, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), paskirtis: poilsio, bendras plotas: 33,03 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini) bei panaikino šių patalpų hipoteką po to, kai R. P. sumokės BUAB „Gvidonas“ į BUAB „Gvidonas“ nurodytą sąskaitą likusią už patalpas nesumokėtą 10000 Lt sumą. Teismas taip pat nusprendė įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie LR FM grąžinti R. P. 1800 Lt sumokėto žyminio mokesčio (žyminis mokestis sumokėtas 2011-12-20 ir 2012-01-05 Swedbank, AB). Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovas tinkamai įvykdė 2009-04-04 sutarties 3.1 sąlygas, t. y. 2009-07-14 sumokėjo atsakovui 50000 Lt (20 b. l.). Tai patvirtina ir sutarties 3.1.1 punkto turinys, pagal kurį atsakovo direktorius patvirtino 50000 Lt gavimo faktą (16 b. l.). Nors atsakovo UAB „Gvidonas“ atstovas teigia nežinąs priežasčių, dėl kurių iki 2009-06-01 nebuvo sudaryta patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą (civilinė byla 2A-229/2011), kuriame teismas pažymėjo, kad UAB „Gvidonas“ buvo pasyvus ir vengė įforminti sandorį ir su kita namo, esančios (duomenys neskelbtini), buto savininke (Nr. 2-713-368/2010). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties šalys iš esmės įgyvendino visas pirkimo-pardavimo sandoriui reikšmingas teises ir pareigas, nustatytas CK 6.305 straipsnio 1 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas UAB „Gvidonas“ tinkamai įvykdė 2009-04-04 sutarties sąlygas.
Nors atsakovas „Swedbank“, AB, teigia, jog nėra pagrindo taikyti CK 6.401 straipsnio, kadangi ginčas yra dėl negyvenamųjų patalpų – apartamentų, teismas pažymėjo, kad ginčo sutartis turi būti, be kita ko, aiškinama nustatant sutarties esmę, tikslą, tikruosius sutarties šalių ketinimus, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193–6.195 str.). Iš šalių 2009-04-04 sutarties turinio matyti, kad ginčo patalpų paskirtis – poilsio (sutarties 2.1 p.), tai patvirtino ir pats atsakovas (38 b. l.), tokia paskirtis nurodyta ir VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (13 b. l.). Byloje nėra įrodymų, paneigiančių patalpų paskirtį ir ieškovo teiginius, kad jis naudojosi patalpomis – atvežė baldus, buitinius prietaisus ir kt., mokėjo komunalinius mokesčius (2 b. l.)., taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad apartamentai buvo naudojami ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, todėl, teismo vertinimu, 2009-04-04 sutartis yra vartojimo sutartis. Be to, atsakovo UAB „Gvidonas“ atstovas patvirtino prieš tai minėtus ieškovo teiginius, nurodydamas, kad jis valdė patalpas, iš dalies mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas ir kt. (45 b. l.). Iš 2010-05-25 bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad ginčo apartamentų 1800 Lt / kv. m kaina atitiko dalį kitų tame pačiame name esančių butų kv. m kainą (47 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, teismas atmetė prieš tai minėtus atsakovo skundo teiginius.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors atsakovas „Swedbank“, AB, nesutinka su ieškinio reikalavimais, tačiau bankas („Swedbank“, AB), turintis 52,75 proc. kreditorių balsų, pats pritarė ginčo patalpų pardavimui ieškovui, papildomai sumokant 1800 Lt / kv. m. Tai patvirtina 2010-05-25 bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo 3.3 punktas (46–48 b. l.). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2783/2011 paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį (B2-115-368/2012), kuria buvo atmestas skundas dėl 2010-05-25 bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, ir pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011 yra išaiškinusi, jog atsižvelgiant į tai, kad bendrasis principas yra tinkamas sutarties vykdymas, kad kita sutarties šalis turi teisėtą lūkestį, jog įmonės iki bankroto bylos iškėlimo prisiimti įsipareigojimai bus vykdomi, pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius aiškiai ir nedviprasmiškai praneša suinteresuotiems asmenims. Bankroto administratoriui nepranešus kitai sutarties šaliai apie ketinimą nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties, ši sutartis turi būti vykdoma laikantis bendrųjų sutarčių vykdymą reglamentuojančių teisės normų.
Esant prieš tai nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad daiktų savininkai nepraranda nuosavybės teisės į jiems priklausančius daiktus, remiantis vien tuo, kad skolininko bankroto byloje yra patvirtintas jų finansinis reikalavimas.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-261/2011 yra išaiškinęs, jog bankroto procese nenustatyta vartotojų teisių apsaugos, kai kita sutarties šalis – verslininkas tampa nemokus, ypatumų ir į tai, kad ieškovas sąžiningai iš dalies įvykdė šalių 2009-04-04 sutartį, ir būtinumą sutarties sąlygas aiškinti vartotojų naudai (CK 6.193 str. 4 d.), sprendė, kad ieškovo ieškinys yra pagristas (CK 1.138, 6.401 str.).
Teismas, įvertindamas tai, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo bankroto ar restruktūrizavimo bylose, o ieškovas sumokėjo 1800 Lt žyminį mokestį (10, 26 b. l.), sprendė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM įpareigotina grąžinti ieškovui sumokėtus 1800 Lt. Tokias teismo išvadas patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos formuojama praktika (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-694/2011, kt.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012-03-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo R. P. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą nepagrįstai grindžia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-02-28 ir 2011-12-28 nutartimis.
2. Kadangi ieškovas sudarė preliminariąją sutartį ne dėl gyvenamojo namo ar buto, o dėl poilsio patalpų, galimo pirkimo ateityje, šiuo atveju susiklostę teisiniai santykiai turi būti kvalifikuojami pagal CK 6.165 straipsnį.
3. Tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl hipotekos ginčo turtui panaikinimo teismas šios skundžiamo sprendimo dalies nemotyvavo ir tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (LR CPK 329 str. 2 d. 4 p.)
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo BUAB „Gvidonas“ bankroto administratorius prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pagrindinė priežastis sutikti su ieškinio reikalavimais buvo ta, kad 2010 m. gegužės 25 d. kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą patalpas, tame tarpe ir pagal preliminarią sutartį sulygtas parduoti ieškovui, už kurias pirkėjai dalinai apmokėjo pagal sutartis, leisti jiems įsigyti už Swedbank, AB patvirtintas kainas - 1800,- Lt už kv. m. Vadovaujantis minėtu nutarimu ieškovas R. P. už perkamas patalpas, kurios sudaro 33,03 kv. m turėjo papildomai sumokėti 59454, Lt, todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl 10 000 Lt sumokėjimo atsakovui Swedbank, AB yra nepagrįsta.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. P. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, skundžiamame sprendime tinkamai atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-261/2011 yra išaiškinęs, jog bankroto procese nenustatyta vartotojų teisių apsaugos, kai kita sutarties šalis - verslininkas tampa nemokus, ypatumų, ir į tai, kad ieškovas sąžiningai iš dalies įvykdė šalių 2009-04-04 d. sutartį, ir būtinumą sutarties sąlygas aiškinti vartotojų naudai (LR CK 6.193 str. 4 d.), pagrįstai nusprendė, kad ieškovo ieškinys yra pagristas, todėl tenkintini jo pagrindiniai reikalavimai (LR CK 1.138, 6.401 str.). ieškovo teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šalių ginčą išsprendė tinkamai ir visapusiškai, tame tarpe ir nepažeisdamas hipotekinio kreditoriaus interesų.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas R. P. ir atsakovas BUAB „Gvidonas“ 2009 m. balandžio 4 d. sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią įsipareigojo sudaryti negyvenamųjų patalpų – apartamentų nuo 16-1 iki 16-3, unikalus numeris: (duomenys neskelbtini), paskirtis: poilsio, bendras plotas: 33,03 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį iki 2009 m. birželio 1 d. Pagal minėtą preliminarią sutartį susitarė atsiskaityti tokiomis sąlygomis: 50000 Lt sumokama 2009 m. balandžio 4 d., t.y. sutarties pasirašymo dieną ir 10000 Lt sumokama pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Byloje nustatyta, kad pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo, o Šiaulių apygardos teismas 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovui UAB „Gvidonas“ iškėlė bankroto bylą. 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi teismas patvirtino ieškovo 50000 Lt kreditorinį reikalavimą (22 b.l.). Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti jo ir atsakovo bankrutavusios UAB „Gvidonas“ aukščiau paminėtą sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, pripažįstant ieškovo nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą bei panaikinti šių patalpų hipoteką po to, kai ieškovas sumokės atsakovui BUAB „Gvidonas“ į jo nurodytą sąskaitą likusią už patalpas nesumokėtą 10000 Lt sumą.
CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovas tinkamai įvykdė 2009-04-04 sutarties 3.1 sąlygas, t. y. 2009-07-14 sumokėjo atsakovui 50000 Lt (20 b. l.). Tai teismo vertinimu patvirtina ir sutarties 3.1.1 punkto turinys, pagal kurį atsakovo direktorius patvirtino 50000 Lt gavimo faktą (16 b. l.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad preliminarios sutarties 3.1.1. punkte numatyta, jog 50000 Lt sumą UAB „Gvidonas“ atstovaujamas direktoriaus D. V. gavo grynais sutarties pasirašymo dieną (2009-04-04), tačiau byloje pateiktame Kasos pajamų orderyje (20 b.l.) nurodyta, kad R. P. minėtą sumą D. V. sumokėjo 2009 m. liepos 14 d. Šios aplinkybės rodo, kad yra prieštaravimai dėl 50000 Lt sumos sumokėjimo, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir jų nepašalino.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė byloje priežasčių dėl kieno kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis. Skundžiamame sprendime teismas vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 28 d. nutartimi, kuria paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą (civilinė byla 2A-229/2011), kuriame teismas pažymėjo, kad UAB „Gvidonas“ buvo pasyvus ir vengė įforminti sandorį ir su kita namo, esančios (duomenys neskelbtini) buto savininke (Nr. 2-713-368/2010).
Pirmosios instancijos teismo teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad buto pirkimo-pardavimo sutarties šalys iš esmės įgyvendino visas pirkimo-pardavimo sandoriui reikšmingas teises ir pareigas, nustatytas CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, todėl esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovas UAB „Gvidonas“ tinkamai įvykdė 2009-04-04 sutarties sąlygas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes negali sutikti su pirmosios instancijos motyvais, nes teismas vadovavosi teismo nutartimi, kurios faktinės aplinkybės skyrėsi nuo naginėjamos bylos.
Pirmosios instancijos teismas priimant skundžiamą sprendimą pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2783/2011 paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį (B2-115-368/2012), kuria buvo atmestas skundas dėl 2010-05-25 bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu. Minėto kreditorių susirinkimo nutarimo vienu iš darbotvarkės klausimų buvo svarstoma dėl BUAB „Gvidonas“ ilgalaikio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos. 3.3. punktu buvo nutarta ginčo sutartyje numatytą turtą, kuris yra įkeistas AB „Swedbank“, už kurį pirkėjai dalinai apmokėjo pagal sudarytas sutartis, pardavinėti pagal sudarytas pardavimo-pirkimo sutartis pirkėjams papildomai sumokant 1800 Lt/kv.m. Taigi teismui pripažinus, kad nėra pagrindo naikinti minėtą kreditorių susirinkimo nutarimą, todėl jis yra privalomas ir jo turi būti laikomasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas, kad ieškovas turi sumokėti 10000 Lt sumą į BUAB „Gvidonas“ sąskaitą, netinkamai vertino kainą, kurią ieškovas turi primokėti už preliminarioje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, nes neatsižvelgė į minėtame kreditorių susirinkime nustatytą turto pardavimo tvarką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu nusprendė panaikinti šių patalpų hipoteką po to, kai R. P. sumokės BUAB „Gvidonas“ į BUAB „Gvidonas“ sąskaitą likusią už patalpas nesumokėtą sumą, tačiau sprendime nenurodė motyvų pagrindžiančių tokį savo sprendimą, nepasisakė kuo vadovaujantis panaikina ginč0 patalpų hipoteką, t. y. šioje dalyje priimtas sprendimas be motyvų.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pilnai neatskleidė bylos esmės, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų, nes pagal byloje pateiktus įrodymus, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Todėl skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, iš naujo nagrinėjant bylą, reikalinga pašalinti aukščiau paminėtus trūkumus, nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištirti bylos faktines aplinkybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.