Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės šilumos tinklai“ atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plungės bioenergija“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plungės šilumos tinklai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Parašyme nurodoma, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, dar neišsprendus tarp atsakovės ir ieškovės kilusio ginčo, ieškovei bus užkirstas kelias naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais šilumos gamybos įrenginiais, esančiais atsakovės patalpose, kuriomis ieškovė teisėtai naudojasi pagal nuomos sutartį. Be to, ieškovei bus užkirstas kelias vykdyti įsipareigojimus pagal šilumos pirkimo sutartį, ko ir siekia atsakovė, kurdama ieškovei kliūtis patekti į tą patalpų dalį, kurioje yra ieškovei priklausantys šilumos gamybos įrenginiai. Ieškinio patenkinimo atveju žala jau bus padaryta, todėl, siekiant prevencinių tikslų, laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju yra būtinos ir neišvengiamos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atskirajame skunde nurodoma, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta ilgalaikės nuomos sutartis ir kad šalys galėjo pratęsti sutarties galiojimą ir 2020–2021 metų sezonui, tačiau nei ieškovė, nei atsakovė tokios valios neišreiškė, o sutartis buvo teisėtai nutraukta ir jos nutraukimas nebuvo ginčytas. Atsakovė svarstė sudaryti trumpalaikės nuomos sutartį su ieškove, tačiau tai padaryta nebuvo ir ieškovei apie tai buvo žinoma dar 2020 m. gegužės ar birželio mėnesį, todėl ieškovė negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio toliau naudotis atsakovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. Ieškovė piktavališkai, net ir pasibaigus sutarties galiojimui, savavaldžiauja atsakovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose ir naudojasi nuomos sutartimi išnuomotais daiktais. Ieškovė laimėjo konkursą tiekti šilumos energiją (kurį organizavo ne atsakovė), todėl atsakovė, kaip šilumos tiekėja, neturi galimybės nesudaryti šilumos pirkimo–pardavimo sutarties. Tai, kad ieškovė ir atsakovė yra sudariusios šilumos pirkimo–pardavimo sutartį, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė suteikė lūkestį ieškovei toliau naudotis nuomojamomis patalpomis ar kitais išnuomotais daiktais, kadangi nuomos ir šilumos pirkimo–pardavimo santykiai yra nesusiję. Atsakovė yra šilumos tiekėja Plungės mieste ir tik ji turi pareigą užtikrinti nepertraukiamą šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis sąnaudomis, o ieškovė neteisėtai užimtose patalpose neturi teisės vykdyti komercinės veiklos ir iš to gauti pelno. Ieškovė iš neteisės praturtės, t. y. neturėdama patalpų, įrenginių, eksploatuos įrenginius, gamins šilumą ir ją patieks šilumos vartotojams. Ieškovės argumentai apie neva galimą kilti žalą šilumos gamybos įrenginiams pradėjus šilumos gamybą ir jos nepatiekus į šilumos tinklus yra niekiniai.

10. Atskirajame skunde teigiama, kad skundžiama nutartimi yra apribojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybė yra neliečiama. Nesant jokio sutartinio pagrindo atsakovė turi leisti naudotis savo patalpomis ir daiktais ieškovei tam, kad ji galėtų pelnytis atsakovės ir Plungės šilumos vartotojų sąskaita. Skundžiama nutartimi yra pažeidžiamos konkurencijos teisės normos, kadangi ieškovei yra suteikiamas pranašumas, o tai leidžia ieškovei nelygiomis sąlygomis konkuruoti tiek su atsakove, tiek su kitais šilumos gamintojais. Skundžiama nutartimi taip pat yra ribojama atsakovės galimybė naudotis jai priklausančiais daiktais, taip pat galimybė išnuomoti daiktus tretiesiems asmenims.

11. Atskirajame skunde nurodoma, kad nėra tokio turinio ieškinio, kurio įvykdymą užtikrintų skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. užtikrintų, kad toks teismo sprendimas galėtų būti įvykdomas. Be to, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones galėjo būti paduotas su ieškiniu, kadangi ieškovė žinojo, kad jai patalpos ir kiti daiktai nėra nuomojami, jau nuo 2020 m. gegužės, todėl būtent tuo laikotarpiu jau turėjo apsispręsti dėl savo teisių gynimo. Nei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei potencialus ieškovės ieškinys negali būti pagrįstas ir susijęs su nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Neįmanoma, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas ar ieškovei atsirastų nuostolių. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė, kodėl nebus įmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Ieškovė negali eksploatuoti ir gaminti energijos nesant tam teisinio pagrindo, o toks veikimas reiškia, kad ieškovė veikia savo rizika ir stato visuomenės (viešąjį) interesą į pavojų. Šilumos ūkio sektorius yra reguliuojamas sektorius ir kaina vartotojams yra nustatoma dar prieš šildymo sezono pradžią, todėl ieškovės argumentai apie kainą vartotojams yra niekiniai.

12. Atskirajame skunde teigiama, kad aplinkybių, jog atsakovė būtų nesąžininga, ieškovė nėra nurodžiusi. Kita vertus, būtent ieškovė yra nesąžininga, kadangi nesant pagrindo, pasinaudodama laikinųjų apsaugos priemonių institutu, siekia naudotis atsakovei priklausančiomis patalpomis. Sutartimi buvo išnuomotos ne tik patalpos, nors skundžiamoje teismo nutartyje yra kalbama tik apie patalpas. Pažymėtina, kad pagal sutartį nuomininkui buvo suteikta galimybė naudotis dūmtraukiu. Tokiu atveju, galiojant skundžiamai nutarčiai, ieškovė vis tiek negali naudotis dūmtraukiu, kadangi tai nėra patalpa ir šis daiktas nėra paminėtas nutartyje. Ieškovė, negalėdama naudotis dūmtraukiu, negali eksploatuoti daiktų, gaminti energijos. Todėl darytina išvada, kad negali atsirasti jokių ieškovės nuostolių, ji negali pradėti gaminti energijos. Be to, teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nenurodė, ar ieškovė turi mokėti ir kokio dydžio nuomos mokestį. Taip pat teismas pasisakydamas, kad yra toliau vykdoma nuomos sutartis, pasisakė klausimu, kuriuo galėtų būti pasisakyta tik esant specifiniam ieškovės reikalavimui ir tik bylą išnagrinėjus iš esmės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

17. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

19. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, jog nebuvo nei formalaus, nei faktinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokios laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia viešąjį interesą, riboja atsakovės nuosavybės teises. Teigiama, kad skundžiama teismo nutartis nepagrįsta. Nurodoma, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad ieškovei tik 2020 m. spalio 30 d. tapo žinoma, jog atsakovė nenuomos patalpų ieškovei. Teigiama, jog ieškovė jau 2020 m. gegužės mėnesį žinojo, kad nuomos sutartis, kuri galiojo iki 2020 m. birželio 29 d., yra nutraukta, todėl būtent tuo laikotarpiu ieškovė turėjo apsispręsti dėl savo teisių gynimo. Nurodoma, kad nei prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, nei potencialus ieškovės ieškinys negali būti pagrįsti ir susiję su skundžiama nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teigiama, jog neįmanoma, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas ar ieškovei atsirastų nuostolių. Nurodoma, jog teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kodėl nebus įmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Nurodoma, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra proporcingos, ekonomiškos ar susijusios su nuomos sutartimi. Teigiama, jog teismas skundžiamoje nutartyje, neišnagrinėjęs bylos iš esmės, pasisakė dėl nuomos sutarties vykdymo, tačiau dėl šio klausimo galėjo būti pasisakyta tik esant specifiniam ieškovės reikalavimui ir tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Nurodoma, jog teismas pateisino ieškovės vykdomą nusikalstamą veiką – savavaldžiavimą. Teigiama, kad ieškovė iš neteisės praturtės – neturėdama patalpų, įrenginių, eksploatuos įrenginius, gamins šilumą ir ją patieks šilumos vartotojams, t. y. iš neteisės atsiras teisė. Nurodoma, kad skundžiama nutartimi yra apribojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta norma – nuosavybė neliečiama, be to, yra ribojama atsakovės galimybė naudotis jai priklausančiais daiktais, išnuomoti šiuos daiktus tretiesiems asmenims. Teigiama, jog skundžiama teismo nutartimi yra pažeidžiamos konkurencijos teisės normos – ieškovei yra suteikiamas pranašumas. Nurodoma, jog neegzistuoja nei CPK 144 straipsnyje, nei CPK 147 straipsnyje nustatytos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Faktinės bylos aplinkybės

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Plungės bioenergija“ ir atsakovės UAB „Plungės šilumos tinklai“ 2013 m. birželio 25 d. sudaryta ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 1/2013, kuria atsakovė perdavė teisę naudotis ilgalaikiu materialiuoju turtu – administracinėmis ir gamybinėmis patalpomis bei dūmtraukiu, esančiais adresu (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 5.6 punkte nustatytas terminas nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2018 m. birželio 25 d. Ieškovė ir atsakovė 2020 m. rugsėjo 14 d. sudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PŠT2020/09/14-01, kurios 2 punkte yra nurodyta, kad sutarties objektas – šilumos energijos, pagamintos nepriklausomo šilumos gamintojo (ieškovės) šilumos gamybos šaltinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), supirkimas į šilumos tiekėjo (atsakovės) termofikacinius šilumos tinklus. Atsakovė 2020 m. spalio 30 d. raštu Nr. 163 kreipėsi į ieškovę ir priminė, kad atsakovės ir ieškovės sudaryta patalpų nuomos sutartis baigėsi 2020 m. birželio 29 d., ir informavo, kad ieškovė neturi teisės lankytis buvusiose išnuomotose atsakovės patalpose, įskaitant tiek technines patalpas, tiek išnuomotas administracines patalpas, ir bet kokie ieškovės veiksmai bandant patekti į atsakovės valdomas patalpas bus laikomi savavaldžiavimu, o atsakovė bus priversta kreiptis į teisėsaugos institucijas. Taip pat informavo, kad nuo 2020 m. spalio 30 d. 16 val. ieškovės atstovai nebus įleisti į atsakovei priklausančias patalpas ir jeigu administracinėse ar kitose patalpose, kurias nuomojasi iš atsakovės, yra ieškovei priklausančių dokumentų ar kitų daiktų, prašė iš anksto suderintu laiku su atsakovės vadovu atvykti ir pasiimti ieškovei priklausančius dokumentus ar daiktus.

24. Teisme 2020 m. lapkričio 18 d. gautas ir 2020 m. lapkričio 23 d. teisėjo rezoliucija priimtas ieškovės ieškinys atsakovei, kuriuo prašoma pripažinti ieškovės ir atsakovės 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. 1/2013 pratęsta iki 2020–2021 metų šildymo sezono pabaigos, t. y. iki 2021 m. balandžio 30 d., arba iki tol, kol Plungės savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu bus paskelbta 2020–2021 metų šildymo sezono pabaiga, uždrausti atsakovei bet kokiomis priemonėmis trukdyti ieškovei šilumos gamybos šaltinyje, esančiame patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2020 m. rugsėjo 14 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PŠT2020/09/14-01 gaminti šilumos energiją ir ją perduoti į atsakovei priklausančius termofikacinius šilumos tinklus ir įpareigoti atsakovę priimti ieškovės gaminamą šilumą.

Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo

25. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, tačiau, paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą.

26. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui iki ieškinio teismui pateikimo dienos įstatymas numato, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, pagrįstu rašytiniu prašymu privalo: 1) nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto; 2) pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams; 3) sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį ir užstatą (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

27. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. tikėtino ieškinio reikalavimo pagrindimo, Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015). Kaip ne kartą pasisakyta nuosekliai formuojamoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Teismo atliekamas prima facie (preliminariai) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

28. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės, tuo labiau kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010; 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014), ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo.

29. Kita vertus, ieškinio prima facie vertinimo metu padarytos išvados neturi res judicata ar prejudicinės galios priimant galutinį sprendimą nei toje pačioje, nei kitoje byloje. Būtent nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant galutinį teismo sprendimą bus įvertinti ne tik ieškovės, bet ir atsakovės pateikti įrodymai, bus sprendžiama dėl jų įrodomosios reikšmės ir bus daromos galutinės išvados. Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentai, jog teismas skundžiamoje nutartyje, neišnagrinėjęs bylos iš esmės, pasisakė dėl nuomos sutarties vykdymo, tačiau dėl šio klausimo galėjo būti pasisakyta tik esant specifiniam ieškovės reikalavimui ir tik bylą išnagrinėjus iš esmės, vertintini kaip neturintys reikšmės nei teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui šioje byloje, nei bylos nagrinėjimui iš esmės pirmojoje instancijoje.

30. Kaip minėta, ieškovė nurodė, jog teiks ieškinį gindama savo pažeistas teises ir reikšdama reikalavimus, kylančius iš nuomos teisinių santykių pagal nuomos sutartį. Iš anksčiau paminėtų faktinių aplinkybių matyti, jog tarp šalių iš esmės kyla ginčas dėl 2013 m. birželio 25 d. sudarytos ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 1/2013 galiojimo ir jos vykdymo 2020–2021 metų šildymo sezono metu – ieškovės pozicija, jog sutartis yra galiojanti ir turi būti vykdoma, o atsakovės pozicija, jog sutartis baigėsi ir ieškovė jos pagrindu neturi jokių teisių. Šiuo atveju teisės aktai nedraudžia šalims ginti savo teises teikiant teismui ieškinį. Atsižvelgiant į ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes, kartu su šiuo prašymu pateiktus įrodymus, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai, kylantys iš nuomos teisinių santykių pagal nuomos sutartį, nėra pagrįsti nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis – ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodė, kad nuomos sutartis po jos pasibaigimo termino yra ir buvo toliau vykdoma, teigė, kad atsakovė išrašinėjo PVM sąskaitas faktūras, kurias ieškovė apmokėdavo, indeksavo nuomos kainą ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atlikęs prima facie ieškinio, kuris turėjo būti pateiktas vėliau, įvertinimą pagal prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes ir kartu su šiuo prašymu pateiktus įrodymus, neturėjo pagrindo būsimą ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą, t. y. neturėjo pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad vėliau pateiktas ieškinys bus tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Taigi, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą nutartį egzistavo pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.

31. Dėl antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443-186/2016).

32. Vertindamas prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes ir kartu su prašymu pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad, atsakovei ir toliau darant kliūtis ieškovei naudotis patalpomis, dėl kurių nuomos kyla ginčas, ir jose esančiais įrenginiais, 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarties Nr. 1/2013 vykdymas ir galiojimas 2020–2021 metų šildymo sezono metu bus neįmanomas, kadangi yra didelė tikimybė, jog kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovei, didžioji 2020–2021 metų šildymo sezono dalis jau bus praėjusi arba jis bus pasibaigęs. Tokiu atveju palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties šiuo atveju laikinosios apsaugos priemonės taip pat turi būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinam ginčo situacijos teisiniam sureguliavimui. Taigi ieškovės nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja antroji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

33. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog, atsakovei iki 2020 m. spalio 30 d. nesiėmus aktyvių veiksmų ar teisinių priemonių sustabdyti ar nutraukti ginčijamus nuomos teisinius santykius ar, kaip teigia atsakovė, ieškovės savivaldžiavimą, ieškovei nebuvo pagrindo anksčiau teikti ieškinį. Atsižvelgiant į tai, suprantama, kad ieškinys, kurio parengimas reikalauja laiko sąnaudų, negalėjo būti pateiktas 2020 m. spalio 30 d. kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bylos duomenimis, ieškovė teikdama prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sumokėjo CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį, tačiau nebuvo sumokėjusi pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstato (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas nenustatė termino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 147 straipsnio 4 dalis) ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikus ieškinio priėmė. Atsižvelgiant į tai, jog, bylos duomenimis, ieškovei 2020 m. lapkričio 18 d. pateikus ieškinį, šiuo metu yra sumokėtas visas žyminis mokestis, nustatytas procesinių teisės normų pažeidimas dėl užstato sumokėjimo vertintinas kaip neturintis reikšmės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovė taip pat įgyvendino ir minėtas CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytas papildomas sąlygas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. nurodė teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, pateikė įrodymus, patvirtinančius grėsmę ieškovėms interesams, ir sumokėjo nustatytus mokesčius.

34. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-514-943/2020). Kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių paduodamas dar nepareiškus ieškinio, teismas dėl grėsmės, kad būsimo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, sprendžia neturėdamas ieškinio, dėl šios priežasties negalėdamas ne tik preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštų reikalavimų, bet netgi ir apskritai spręsti dėl ieškovo tinkamumo. Tokiais atvejais teismas turi ypač atidžiai vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą, įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jeigu laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-271/2014).

35. CPK 146 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodyta, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, tačiau atsakovė ir toliau kliudytų ieškovei naudotis patalpomis, dėl kurių nuomos kyla ginčas, ir jose esančiais įrenginiais, o ieškinys būtų patenkintas, ieškovė patirtų nuostolių dėl to, kad ji 2020–2021 metų šildymo sezono metu dėl neteisėtų atsakovės veiksmų negalėtų vykdyti veiklos ir 2020 m. rugsėjo 14 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. PŠT2020/09/14-01 prisiimtų įsipareigojimų. Tuo tarpu, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas, atsakovė, bylos duomenimis, jokių reikšmingų nuostolių nepatirtų. Priešingai, ieškovė nesiekia nuomotis patalpų nemokamai ir sutinka mokėti nuomos mokestį. Atsakovė aplinkybių, jog minėtos patalpos 2020–2021 metų šildymo sezono metu galėtų būti išnuomotos už didesnį nuomos mokestį kitiems asmenims ar naudojamos kitai veiklai, iš kurios būtų gaunama daugiau pajamų, nenurodė. Atsakovė apskritai nenurodė, dėl kokių priežasčių siekia nebepratęsti nuomos sutarties, bei aplinkybių, kad dėl nuomos sutarties pratęsimo jai atsirastų kokių nors nuostolių ar kitokių neigiamų padarinių. Kita vertus, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovė turi teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovė patyrė dėl ieškovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 straipsnio 2 dalis).

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į atsakovės veiksmus, kurių jį ėmėsi 2020 m. spalio 30 d., siekdama užtikrinti pareikštus reikalavimus ir laikinai teisiškai sureguliuoti ginčo dėl nuomos teisinių santykių situaciją, būtent laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei įprasta tvarka naudotis nuomos sutartyje numatytomis nuomininko teisėmis ir vykdyti nuomininko pareigas, laikytina atitinkančia ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo reikalavimus.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei įprasta tvarka naudotis nuomos sutartyje numatytomis nuomininko teisėmis ir vykdyti nuomininko pareigas, apima ir draudimą atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei įprasta tvarka naudotis nuomos sutartyje numatyta nuomininko teise naudotis patalpomis ar dūmtraukiu. Atsižvelgiant į tai, skundžiama teismo nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei įprasta tvarka naudotis 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. 1/2013 išnuomotomis patalpomis (trukdyti ieškovės darbuotojams patekti į patalpas, riboti komunalinių ir kitų paslaugų teikimą patalpoms ir pan.), laikytina pertekline. Konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas šią laikinąją apsaugos priemonę taikė nepagrįstai, o atsakovės argumentas, kad taikant skundžiama nutartimi nustatytas laikinąsias apsaugos priemones ieškovė vis tiek negali naudotis dūmtraukiu, kadangi tai nėra patalpa ir šis daiktas nėra paminėtas nutartyje, laikytinas nepagrįstu.

38. Pažymėtina, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė tik deklaratyviai nurodė, jog atsakovės veiksmai, susiję su nuomos sutarties vykdymu, aiškiai rodo, kad atsakovės tikslas yra užkirsti kelią ieškovei prieiti prie šilumos gamybos įrenginių, juos eksploatuojant gaminti šilumą ir ieškovei vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi numatytus įsipareigojimus ir kad egzistuoja reali grėsmė, jog, pradėjus gaminti šilumos energiją, atsakovė techninėmis priemonėmis kliudys pagamintą šilumos energiją perduoti į šilumos tinklus. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų ieškovė prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė ir kartu su juo nepateikė. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nenurodė, jog gindama savo pažeistas teises teiks ieškinį reikšdama reikalavimus, kylančius ne tik iš nuomos sutarties, bet ir iš šilumos pirkimo–pardavimo santykių pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones apskritai nenurodyta ir nepateikta jokių duomenų apie tai, kad tarp šalių kiltų ginčas dėl 2020 m. rugsėjo 14 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. PŠT2020/09/14-01 vykdymo, galiojimo ar kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, jog tarp šalių kyla ginčas dėl nuomos sutarties galiojimo ir vykdymo, kas turi įtakos ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymui, dar nereiškia, jog, laikinosiomis apsaugos priemonėmis laikinai teisiškai sureguliavus ginčo dėl nuomos sutarties situaciją, atsakovė trukdys vykdyti ir kitą – šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas vien tik prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytas aplinkybes ir kartu su prašymu pateiktus įrodymus, neturėjo pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei techninėmis priemonėmis trukdyti ieškovės šilumos gamybos šaltinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal 2020 m. rugsėjo 14 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PŠT2020/09/14-01 pagamintos šiluminės energijos perdavimui (pateikimui) į atsakovei priklausančius termofikacinius šilumos tinklus. Šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas niekaip neužtikrintų reikalavimų, kylančių iš nuomos teisinių santykių pagal nuomos sutartį, vykdymo.

39. Tačiau ieškovė 2020 m. lapkričio 18 d. pateiktu ieškiniu, be kita ko, pareiškė savarankiškus reikalavimus uždrausti atsakovei bet kokiomis priemonėmis trukdyti ieškovei šilumos gamybos šaltinyje, esančiame patalpose adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2020 m. rugsėjo 14 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PŠT2020/09/14-01 gaminti šilumos energiją ir ją perduoti į atsakovei priklausančius termofikacinius šilumos tinklus ir įpareigoti atsakovę priimti ieškovės gaminamą šilumą, kurie nebuvo nurodyti prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.255 straipsnis įtvirtina prevencinio ieškinio institutą. Tokio ieškinio pareiškimo pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (CK 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi prevencinio ieškinio dalykas yra specifinis – reikalavimas uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos. Paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti, tačiau tai nereiškia, kad, taikydamas tokią priemonę, teismas pasisako dėl bylos esmės. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad prevencinio ieškinio padavimo atveju teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės gali sutapti su ieškinyje pareikštais reikalavimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009; 2011 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443/2011).

40. Ieškovės 2020 m. lapkričio 18 d. pateiktame ieškinyje nurodoma, kad atsakovė netinkamai vykdė jai tenkančias pareigas pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodoma, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė negalėjo šilumos energiją gaminti ir jos perduoti į atsakovei priklausančius termofikacinius tinklus laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 7 d. Teigiama, kad nors laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2020 m. lapkričio 4 d. ir ieškovė skubiai pateikė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdyti antstoliui, tačiau atsakovė nepaisė teismo nutarties ir kliūtis ieškovei gaminti šilumą pašalino tik 2020 m. lapkričio 8 d. Nurodoma, kad atsakovė, nepaduodama termofikacinio vandens į ieškovės šilumos gamybos įrenginius, neleisdama prieiti prie šilumos gamybos įrenginių, pažeidė šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir neteisėtai sukūrė situaciją, kai ieškovė pagal šią sutartį negalėjo vykdyti savo pareigų. Paaiškinama, kad ieškinio parengimo dieną ieškovei netrukdoma gaminti šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutartį išimtinai tik dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ankstesni atsakovės veiksmai aiškiai rodo, kad iki šiol egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė ateityje vėl gali imtis neteisėtų veiksmų, kuriais pažeis šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ir dėl kurių ieškovei bus trukdoma gaminti šilumą ir tokiu būdu vykdyti šią sutartį.

41. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs prima facie šio prevencinio ieškinio reikalavimo įvertinimą pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes ir kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, taip pat neturi pagrindo jį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą, t. y. neturi pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad šis ieškinio reikalavimas tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Be to, atsižvelgdamas į šalių argumentus, į būsimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas (atsakovei trukdant vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį ieškovei kiltų nuostolių), ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas (atsakovei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas įtakos netūrėtų, nes ir netaikius jų atsakovė turi netrukdyti vykdyti šilumos pirkimo–pardavimo sutartį), apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad egzistuoja grėsmė būsimo sprendimo įvykdymui ir kad ši laikinoji apsaugos priemonė taip pat atitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, ekonomiškumo principus.

42. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008, ir kt.). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą (šiuo atvejų nutartį). Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti anksčiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2013).

43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog taip pat egzistuoja sąlygos taikyti skundžiama teismo nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovei techninėmis priemonėmis trukdyti ieškovės šilumos gamybos šaltinyje, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal 2020 m. rugsėjo 14 d. šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. PŠT2020/09/14-01 pagamintos šiluminės energijos perdavimui (pateikimui) į atsakovei priklausančius termofikacinius šilumos tinklus, ieškovei 2020 m. lapkričio 18 d. pateikus ieškinį, mano, jog skundžiama nutartimi ji pritaikyta pagrįstai.

44. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018). Atsižvelgiant į tai, kiti atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai vertintini, kaip neturintys teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

45. Apibendrindamas, įvertinęs anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei UAB „Plungės bioenergija“ įprasta tvarka naudotis 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. 1/2013 išnuomotomis patalpomis (trukdyti ieškovės darbuotojams patekti į patalpas, riboti komunalinių ir kitų paslaugų teikimą patalpoms ir pan.), laikytina neteisėta ir nepagrįsta. Kita skundžiamos nutarties dalis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Dėl bylos procesinės baigties

46. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei įprasta tvarka naudotis 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. 1/2013 išnuomotomis patalpomis (trukdyti ieškovės darbuotojams patekti į patalpas, riboti komunalinių ir kitų paslaugų teikimą patalpoms ir pan.), netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas dėl šios skundžiamos nutarties dalies tenkintinas – ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas priimdamas kitą skundžiamos nutarties dalį iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais šią skundžiamos nutarties dalį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas dėl kitos skundžiamos nutarties dalies atmestinas ir ši skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Panaikinti Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Plungės šilumos tinklai“ imtis bet kokių veiksmų, kurie galėtų trukdyti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Plungės bioenergija“ įprasta tvarka naudotis 2013 m. birželio 25 d. ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartimi Nr. 1/2013 išnuomotomis patalpomis (trukdyti ieškovės darbuotojams patekti į patalpas, riboti komunalinių ir kitų paslaugų teikimą patalpoms ir pan.), ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymo dalį, kuria prašoma taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę, atmesti.

Kitą Plungės apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.