Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal Z. Š. pareiškimą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjui V. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog teisėjas V. A., paskleisdamas tikrovės neatitinkančias žinias, išsakė tik savo nuomonę ir įsitikinimus. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamame V. A. pasisakyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai pateikti konkretūs faktai, kad Z. Š. skunduose žemina Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjus bei viso teismo autoritetą. Pagal teismų praktiką, būtent tokie atvejai, kai kaltinamasis apie nukentėjusįjį paskleidžia ne nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, nukentėjusiajam priskirdamas konkrečius veiksmus bei pateikdamas juos kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, laikomi ne nuomonės išreiškimu, o šmeižimu, paskleidžiant konkrečią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013). Pareiškėjas mano, kad dėl skundžiamoje nutartyje nurodytos kasacinės teismo bylos ir nagrinėjamos privataus kaltinimo bylos faktinių aplinkybių skirtumų nėra pagrindo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004 pateiktus išaiškinimus dėl duomenų paskleidimo pareigūnams, nes šioje nutartyje dėl to nėra pasisakyta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Z. Š. skundas atmetamas.

BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 1 d.) numatyta, kad teisėjas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, t. y. sprendžiant skundo priėmimo ir baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo klausimus teisėjas tikrina minėtų aplinkybių buvimą/nebuvimą. Proceso pradėjimas nesant tam pagrindo, galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl, jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas skundžiama nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal Z. Š. pareiškimą, nes nenustatė, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti tokioms apygardos teismo išvadoms.

Iš Z. Š. pareiškimo turinio matyti, jog pastarasis siekia inicijuoti privataus kaltinimo bylų procesą V. A. atžvilgiu, kaltindamas jį pagal BK 154 straipsnio 1 dalį tuo, kad teisėjas V. A. surašė, pasirašė ir padavė pareiškimą prokuratūrai su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Z. Š. skundų bei apklausiamas kaip nukentėjusysis šioje byloje paskleidė apie Z. Š. tikrovės neatitinkančias žinias. Dėl tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo daugiau kaip keturiolikos mėnesių laikotarpyje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Dėl paskelbtų tikrovės neatitinkančių žinių ir iš to kilusių neigiamų pasekmių Z. Š. jaučiasi neapgrįstai apkaltintas, patyrė daug streso, pažeminimo, ko pasėkoje patyrė neturtinę žalą.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tam, kad asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybė už šmeižimą, jo veiksmuose turi būti nustatyta tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą, visuma. Pagal BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją būtinas šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra informacijos paskleidimas. Šio požymio nustatymas veikos, kaip nusikalstamos, kvalifikavimui, turi esminę reikšmę, kadangi tik paskleista informacija gali sukelti neigiamus padarinius, t. y. paniekinti, pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Paskleistomis laikomos žinios: paskelbtos per visuomenės informavimo priemones – knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus, praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialia forma. Kiekvienu atveju, nustatant, ar buvo žinių paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tos žinios tapo žinomos trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-461-895/2015).

Pagal teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015).

Nagrinėjamu atveju žemesnės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. A. kreipimasis į prokuratūrą, dėl, jo nuomone, pažeistų teisių gynimo bei pareiškime nurodytų aplinkybių, nelaikytinas šmeižiančios informacijos paskleidimu. V. A. pirmiausiai siekė ne paskleisti neigiamą informaciją apie Z. Š., o tik teisės aktų nustatyta tvarka norėjo, kad būtų ištirtos jo nurodytos aplinkybės apie galbūt prieš jį padarytas nusikalstamas veikas. Šią informaciją priėmė bei BPK numatyta tvarka ištyrė kompetentingi ikiteisminio tyrimo subjektai, ši informacija tik jiems ir buvo skirta. Tai, kad 2016 m. birželio 15 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00203-15 Z. Š. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesudaro pagrindo kvalifikuoti V. A. veiksmus pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Asmuo, pateikdamas tam tikrą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą yra įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turi tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitus asmenis.

Be to, šiuo atveju nėra duomenų, kad nurodyta informacija būtų paskleista tretiesiems asmenims. Pareiškėjas skunde pažymi, kad jis 2017 m. rugsėjo 15 d. pareiškime nurodė trečiuosius asmenis, kuriems buvo perduotos tikrovės neatitinkančios žinios: tai administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.-10-14146-536/2016 nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas V. P., administracinio nusižengimo bylą teismui perdavę policijos pareigūnai, ikiteisminiam tyrimui vadovavęs prokuroras S. B. bei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, kurių pavardės nurodytos apklausos protokoluose. Tačiau pagal teismų praktiką tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004). Tai, kad apie pareiškėjo skunde nurodytus teiginius tapo žinoma ir Z. Š. paminėtiems asmenims, nelaikytina duomenų paskleidimu tretiesiems asmenims, kadangi jie apie teiginius sužinojo pagal kompetenciją atlikdami savo tiesiogines pareigas. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad V. A. pareiškimo prokuratūrai, jo parodymų turinys būtų paskleistas asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad V. A. pareiškimo, apklausos protokolo turinys tapo žinomas tretiesiems asmenims. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinto būtino šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – informacijos paskleidimo, todėl nėra pagrindo inicijuoti baudžiamąjį procesą ir asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Išdėstytų motyvų pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti pareiškėjo Z. Š. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.